Menas su iltimis: antihumanistinė estetika ir radikali eskapologija

pagal | 2022 07 18

‘Cause I got too much life
Running through my veins
Going to waste

— Robbie Williams, „Feel“

Žiodant nasrus

Filosofijos tradicijoje galime užčiuopti eilę mąstytojų, pasiūliusių į meną žvelgti kaip į pabėgimą nuo žmogaus. Tai – neprijaukinamų vilkų gauja, kuri estetiką suvokė kaip išėjimą iš savęs, tačiau ne kaip eskapistines mikrodozes ar momentinį „užsimiršimą“, o kaip maištą prieš individuacijos kalėjimą ir narvą, vadinamą „žmogumi“.

Deindividualizacija, dehumanizacija, desubjektyvacija, depersonalizacija… Įmanoma rasti saują žodžių meno ir estetikos srautui, kuriame nebyliai miršta „aš“. Individas niokojamas, ardomas, ištąsomas, trupinamas. Tai iškritimas iš savasties, maksimali dezintegracija; asmenybė likviduojama, ištirpsta visi antropomorfizmai.

Nors menas ir atrodo kaip žmogaus kūryba, jis čia visų pirma pasireiškia kaip savaip smurtingas impulsas ištrūkti ir išsivaduoti iš humanistinio karkaso. Šitaip menas įgauna savo autonomiją, kaip kažkas radikaliai išoriško žmogui – menas ima gyventi savo gyvenimą, o varganas homo sapiens tampa tik įrankiu.

Siekiant tai perkąsti, estetiką dera suvokti kaip žmogaus ribų peržengimą: estetika pasprunka nuo Proto. Sublimacija, eksceso metafizika, genialumas, transcendentalinis materializmas, valia, dionisiškasis pradas, švaistymas, menas kaip sukilimas, ksenopoetika – šie filosofiniai instrumentai padės suvirškinti meno, kaip antihumanistinės estetikos ir radikalios eskapologijos, sampratą.

Sublimacija

Daugelis žino apie Kantui būdingą racionalizaciją, sistematizaciją ir kategorizaciją – griežtą, nuoseklią, netgi kiek patologišką. Tai ypač pasakytina apie pirmąsias dvi Kanto kritikas, skirtas „grynajam“ ir „praktiniam“ protui. Čia vyrauja proto skaidrumas ir atkaklios pastangos demarkuoti mąstymo ribas. Tačiau reikalai išsibalansuoja, kuomet Kantas parašo trečiąją – sprendimo galios – kritiką, skirtą estetikai.

Prisilietus prie estetinės kontempliacijos ir vaizduotės, Kanto kruopščiai statytas Žinojimo rūmas pradėjo irti ir byrėti. Sublimacijos konceptas yra vienas tų indikatorių, parodžiusių, kad „kažkas netvarkoj“. Sublimaciją įprasta mąstyti kaip neapibrėžtą grožio didybės patyrimą, tačiau tuo pat ji yra išpuolis prieš racionalumą ir ataka prieš jusles – sublimacija kaip siaubas, trauma, smurtas, teroras. Kad ir kaip Kantas stengtųsi prijaukinti sublimaciją kaip proto ir suvokimo dalį, ji vis tiek nepaklusniai pasireiškia kaip likutis, išsprūstantis iš sistemos.

Smurtingoji ir niokojanti sublimacija savuoju ikikonceptualumu yra žiauri ir negailestinga. Ji atskleidžia, kad „išgrynintas“ Apšvietos subjektas niekaip negali nusikratyti savo laukinio gyvūniškumo – buržuazinė modernybės filosofija niekaip neįstengia nuslėpti ir suspenduoti vidinių pabaisų, tūnančių šešėliuose ir tamsiose gelmėse. Nepaisant to, ši bauginanti sublimacijos bedugnė turi savo trauką – ji mus magnetizuoja kaip negatyvus malonumas.

Sublimacija, kaip nesankcionuotas šokis, traumatizuoja subjektą, nes bloškia jį į sieną – savuosius apribojimus. Tokiu būdu subjekte įrėžiama skirtis tarp proto bei iracionalumo ir instinktyvumo. Pastarieji elementai, kaip subjekto skilimas, atveria nesąmoningumo veikimą, kurį protas siekia pažaboti – dėl to menas ir estetika yra neišvengiamai konfliktiški dariniai. Tai kovos arena, kurioje kruvinai susiremia gaivališkas ekscesas ir transcendentalinė optimizacija.

Griausminga stichija prieš humanistinį išbaigtumą. Pražūtingas intensyvumas prieš kompresuotą savisaugą. Sublimacija yra nesuorganizuojama, ir visad besisukanti paradoksais: tai yra paties proto inicijuota savineiga ir patirties neįmanomybės patirtis. Todėl sublimaciją galima įvardyti kaip imanentinę katastrofą ir integralią avariją, tarpstančią gotikiniuose požemiuose.

Eksceso metafizika

Transcendentalinė filosofija užsibrėžė supančioti meną grandinėmis arba bent jau prisegti jam pavadėlį ir uždėti antsnukį. Meno siautulys Kanto te(rit)orijoje virsta apskaita su pretenzija užgniaužti užribį. Ši epistemologinė buhalterija užsiima reguliavimu, tramdymu, disciplina ir kontrole – protas tampa standžiu koreliacijos „filtru“, sijojančiu išoriškumą. Žinojimo eksterioriškumas ir heterogeniškumas čia represuojami – nepažinumas, kitokybė ir svetimybė pasireiškia kaip nelaimė.

Nors ir ekscesas viršija kantiškąją sintezę, jis jai būtinas. Kantas įdėjo daug darbo, idant blaiviai ir schematiškai suvaldytų šią estetiškai perpildytą percepciją, tačiau pertekliaus ir perviršio chemija išsprogo fejerverkais – menas „suriaumoja“ kaip neeliminuojamas ekscesas. Tokį Kanto teorizavimą, kaip „tikslingumo be tikslo“ konceptualizaciją estetikoje, Nickas Landas pavadino eksceso metafizika (metaphysics of excess1).

Todėl net ir ši transcendentalinė askezė buvo priversta įsileisti demonišką meno sprogumą, nesugaudomą žaismę ir prabangų ekstravagantiškumą – tai jau liudija atitinkamą meno viržmogiškumą ir antiutilitarinį kūrybos charakterį, kuris vėliau taip ugningai jaudins Bataille’į.

Visa tai rodo, kad menas nėra cirko meška ant trapecijos – jokia eksceso vadyba nepažabos plėšriųjų meno savybių, kurios dar ryškiau užsižiebia Kantui prabilus apie genialumą.

Genialumas

Galbūt talentas yra ne kas kita kaip sėkmingai sublimuotas įniršis.

— Theodor Adorno

Genijus ir taip dažniausiai svarstomas kaip nušvitęs antžmogis arba virš pasaulio iškilęs ekstraindividas, bet tuo pat genialumą nesunku prilyginti nesusipratimui, klaidai, disfunkcijai, nepaaiškinamam pertrūkiui. Čia transcendentalinis ekscesas ir neracionalus pliusas pasipildo nesąmoninga kūrybine energija, kaip nuožmia ir naikinančia jėga. Ne be reikalo minėtasis Landas šį impersonalų genialumą apibrėžė kaip gamtą su iltimis (nature with fangs2).

Istorine prasme, genialumas atitinka „iš niekur“ motyvą: tai yra originalumas, ikonoklazmas, normų laužymas, šablonų paneigimas, standartų atsikratymas, kitos paradigmos atvėrimas, prometėjiškas Naujumo steigimas, übermensch’iškas mesianizmas, kone religinis nužengimas. Tai yra trūkis – radikalus diskontinualumas; ledlaužis meno pasaulio įšalui. Genialumas kaip ekstremali Nežinia, ir čia nesama jokios prieštaros.

Ne veltui genialumą nesunku įsivaizduoti kaip kažką „ne iš šio pasaulio“ – tai yra įsiveržimas iš Išorės, liguistai suprodukuojantis vitališką išsiveržimą. Ūmus apsėdimas, bėgantis per kraštus. Todėl genialumas, kaip ir meninė kūryba apskritai, yra griaunamoji galia – tik ji neatstatomai ir neatkuriamai griauna žmogiškumo konstrukciją ir keičia mūsų supratimą apie šį saugiai įgyventą mėsgabalį.

Genialumas priklauso energetinio nesąmoningumo laukui, transformuojančiam kantišką filosofiją į transcendentalinį materializmą. Energetinis nesąmoningumas žymi žmogui išorišką pasaulį, veikiantį per žmogų – tai yra toji paslaptinga materijos pulsacija, kurianti geismą ir šį konfigūruojanti į kūrybą. Anapus kalbos, kitapus reprezentacijos, žemiau bet kokių idealų – transcendentalinis materializmas tampa neplanuotu Kanto vaiku, mąstymą paverčiančiu gamyba.

Transcendentalinis materializmas

Nors Kantas ir priklausė vokiškajam idealizmui, jo transcendentalinės filosofijos, ypač estetinės, palikimas „nudreifavo“ link materializmo. Ta pati eksceso problematika, kurią Kantas priskyrė chaotiškai ir netramdomai gamtos veiksenai, išreiškia materijos netvarką, savuoju įvairialypumu nepaklūstančią transcendentalinių formų „biurokratijai“.

Trauminė konfrontacija su beprecedenčiu kitokumu ir mėginimai racionalizuoti svetimybę virsta kaktomuša su neapdorotu produktyvumu. Pastarasis priklauso materijos savikūrai, jos autopoezei, todėl ir menui: dėka šios materijos autonomijos estetika niekad nebus „iki galo“ domestikuota žmogaus proto. Materija pažeidžia sintezės Įstatymą ir nukerta galvą.

Šis transcendentalinis materializmas, savo bene žinomiausią pavidalą įgavęs su Deleuze’u ir Guattari, pademonstruoja besąlyginį ir nesąmoningą materijos veikimą: mąstymas yra produktyvi sintezė, energinga gamyba ir imanentinės jungtys. Šiuo atveju meną konstituoja ne „vidinės“ mintys ir idėjos, ne reprezentacinis vaizdinių skliautas, o subjektui išoriškas „fabrikas“, kuriame darbuojasi „ateiviai“.

Estetinė anarchija. Materija organizuoja save pačią, žmogus decentralizuotas, objektai nebeprisitaiko prie subjekto, kuriasi betaisyklė konsteliacija, įsisteigia nenusavinamas ir nerekuperuojamas kreatyvus dažnis, skrodžiantis kaukolę. Begalinis ir nedeterminuotas potencialas, atmetantis antropocentrizmą. Menas ir kaip inhumanizmas: tai, kas veikia per ir pro žmogų.

Valia

Schopenhaueris gal ir nėra „A“ lygos filosofas, tačiau meno ir estetikos tematikai jis nepaneigiamai reikšmingas. Juk būtent jis išplėtojo estetines Kanto idėjas ir, svarbiausia, daikto savaime (noumeno) sampratą modifikavo kaip valią – čia susiduriame su individą „vairuojančiu“ nesąmoningumu. Galiausiai Schopenhaueris meninę kūrybą laikė ištrūkimu iš individualybės, atsiplėšimu nuo savęs, išsinėrimu iš žmogaus limitų.

Galima sakyti, kad Schopenhaueris logiškai radikalizuoja sublimatyvią eksceso metafiziką, o genialumo potenciją stumia prie dar aršesnių jos išdavų – žinojimas subordinuojamas besaikei ir plėšikiškai gamtos perkrovai. Žmogus ir jo intelektas bejėgiškai atsiduria betikslingume, tiksliau, savitikslingume – geismo gausa absorbuoja protą. Genialumas kaip aistringas ir nesavanaudiškas valios plūsmas, išsiliejimas, potvynis, emanacija.

Visa ši valios genama gyvybinga gyvenimo intensifikacija, kaip estetinė kūryba, yra pirminis gamybos procesas. Tuo tarpu proto, juslių ir epistemų struktūruojama vaizdinija, kaip įformintos reprezentacijos, yra antrinis procesas. Muzika itin tinkamai iliustruoja šią skirtį: ne be priežasties Schopenhaueris ją laikė gryniausia ir tyriausia valios išraiška mene. Juk muzika yra klausytoją pasiglemžianti tuštuma, kurios per daug. Muziką keblu sutraukti į kalbą, veikiausiai todėl esama tiek mažai rašančiųjų apie muziką, nors kino ir literatūros kritikų yra daugiau nei reikia3.

Dionisiškasis pradas

Muziką itin panašia, kone identiška, linkme apmąstė ir ankstyvasis Nietzsche. Pirmasis jo veikalas – „Tragedijos gimimas“ – yra smarkiai įsiskolinęs Schopenhauerio estetikai. Iracionali, laukinė, nesąmoninga, instinktyvi ir beprotiška kūrybinė valia čia perkrikštyta į dionisiškąjį pradą. Pasitelkus graikų dievo Dioniso vardą, Nietzsche’s misija ta pati – atsieti meną nuo individualaus subjekto. Šioji meno samprata kildinama iš tragedijos žanro ir yra atitinkamai pesimistinė.

Žinoma, pesimizmas čia yra ne pasyvus „viskas blogai“, o geidulinga ir nevaldoma ekstazė, perversiška egzistencijos pilnatvė – skausmingas džiaugsmas ir palaimingas siaubas, susiliejantis su būties „pirmapradiškumu“. Kaip ir eksceso metafizika, dionisiškumas nušviečia tiek skylantį subjektą, tiek agentiškumo netektį, tiek transcendentalinių operacijų pakrikimą ir išsiardymą – dionisiškasis menas savaisiais traukuliais spurda anapus reiškinių ir fenomenų.

Šį estetikos noumeniškumą tiksliai išskiria pats Nietzsche: „Ir dionisiškasis menas nori mus įtikinti amžinu būties malonumu, tik šio malonumo reikia ieškoti ne apraiškose, o už apraiškų.“4 Vadinasi, dionisiškasis pradas atitinka tą patį energetinį nesąmoningumą, kurį vėliau sistemingai konceptualizuos ir apibrėš Freudas; Nietzsche’s atveju, nesąmoningumo sritis yra aistra pertekęs valios bangavimas, (u)raganiškai nušluojantis žmogaus vientisumą ir baigtinumą.

Neužtvenkiamas veržlumas, nesustabdoma tėkmė, destabilizuojantys libidiniai virpesiai. Pamišęs ir nežemiškai audringas Dionisas mėšlungiškai sutrūkčioja, užtemdo mums akis, suryja vaizdinius ir suknežina individo kiautą. Liepsnojančios ekstatikos atvirumas sutriuškina solipsistinių barjerų inkarceraciją. Tapsmas, įveika, triumfas. Beprotybė, kurios nenumalšins jokie tramdomieji marškiniai.

Nors, žinia, vėlyvasis Nietzsche kritikavo „Tragedijos gimimą“, vis dėlto antiracionalistine ir antipozityvistine Dioniso estetika jis ištikimai sekė iki pat gyvenimo galo, o garsioji valios galiai sąvoka atitiko analogišką kūrybos impulsą. Visas šis radikalus transformatyvumas ir afirmacionistinis virsmas susirado vieną išskirtiniausių Nietzsche’s „apaštalų“, Bataille’į, kuris meną išstūmė į nežmoniško eikvojimo ir švaistymo prarają.

Švaistymas

Menininkai; tie laukiniai žvėrys, kuriems per daug neužtenka.

— Nick Land

Ekscesas Bataille’o darbuose įgauna centrinį vaidmenį, ir ne kaip anomalija, o kaip nepamainoma būtinybė. Jei Nietzsche’i menas funkcionavo kaip gyvenimo prisiėmimas ir patvirtinimas, tai Bataille’is į estetiką žvelgia kaip į gyvenimo švaistymą. Čia kūryba atsiduria materialios ir ekonominės amortizacijos zonoje – menas glaudžiai susijęs su Bataille’o vartojimo teorija, kurioje operuoja į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamas accursed share.

Pastaroji koncepcija nusako neiškeičiamą atlieką, kurią sugeneruoja ir „išspjauna“ socioekonominiai mainai. Accursed share turi būti išeikvotas, iššvaistytas ir paaukotas, antraip šioji perteklinė energija nutekės link naikinamųjų – katastrofinių – veiklų, pavyzdžiui, karo. Menas yra vienas tų „saugiklių“, galinčių užtikrinti, kad taip nenutiktų, tačiau šitaip meninė kūryba įgauna nenaudingumo savybę. Čia estetika yra velniškai parazituojanti.

Iracionalūs švaistymo, eikvojimo ir ekscesyvios energijos vektoriai iškyla kaip vienas iš argumentų, kad žmogus pats savęs nekontroliuoja: mes vėl įkliūvame į neartikuliuojamumo sferą, kuri veikia kaip nužmoginimas ir kitokių gyvenimo formų steigtis. Bataille’o požiūriu, tokios praktikos kaip poezija, muzika, arba šokis turi galią pagrobti mus, nes mumyse pasėja plyšius ir, tam tikra prasme, mus sulaužo. Menas it puota, kurioje apgirtę netenkame sąmonės.

Kaip ir anksčiau aptartiems filosofams, Bataille’ui taip pat rūpi genialumas, kuris, priešingai nei talentas, jam yra tikrasis meno matas ir rodiklis, kadangi genialumas nėra susisaistęs su racionalumu ir paaiškinamumu. Genialumas yra genialus kaip tik todėl, kad jo nesitikima, jis yra aukščiau bet kokios anticipacijos – čia sublykčioja religiniai Bataille’o motyvai, nes genialumas, kaip ir ekstremalus grožis, prilyginamas stebuklui.

Todėl čia estetika yra nihilistinis spiritualizmas, tūžmingas Niekas, įelektrintas kraštutinumas, derealizacijos ekstazė, transgresyvus šėlsmas, nenuslopinamas fanatizmas, iškūnytos konvulsijos, mistinė manija, destruktyvi kūryba ir ribinė būklė, išvengianti individualybės, žmogiškumo, utilitarizmo, esencializmo, kalbos ir „sveiko proto“ spąstų. Laisvė nuo savęs, emancipuojantis nonsensas ir šventa nežinomybė.

Menas kaip sukilimas

Gėda būti žmogumi – ar yra geresnė priežastis rašyti?

— Gilles Deleuze

Atsispirdamas nuo čia svarstytų mąstytojų, Landas žengia dar toliau ir meną įvardija kaip sukilimą. Prieš ką? Vėlgi, prieš tą patį represyvų humanizmą ir uždarą bei įkalintą mąstymą. Menas ir estetika čia pasireiškia kaip transcendentalinės Išorės produktas, sukeliantis geismą ir žmogų apsėdantis kaip svetima jėga. Žmogus čia tampa tik „rezervuaru“ arba „pralaida“; kitaip tariant, žmogus gyvena meno gyvenimą.

Lando pozicija šiuo klausimu kombinuoja libidinę – geismo – energiją su materijos veikimu: estetika virsta pašėlusiu materijos maištu. Kadangi čia estetika veikia nesąmoningai ir, tam tikra prasme, išnaudoja arba, prisimenant Bataille’į, eikvoja žmogų, menas tampa savaeige autoprodukcija, veikiančia kaip užkratas. Tokiu keliu menas atsiskleidžia kaip anapus malonumo principo įsisukanti patologiška vara, agresyviai judanti link ekstatiškos sublimacijos.

Tai, kad menas traktuojamas kaip infekcija arba intoksikacija, stipriai primena Baudrillard’o filosofiją, kuri panašią virusologinę logiką aptiko populiariojoje kultūroje, ir ypač medijose, naikinančiose skirtis bei trinančiose ribas tarp kategorijų. Baudrillard’as akcentavo naujomis technologijomis nekontroliuojamai besidauginančią informaciją – jos proliferaciją ir metastazę. Rezultatas toks, kad esama vis daugiau informacijos, bet vis mažiau prasmės.

Lando estetinio insurekcionizmo ir artistinio materializmo atveju, tokia duomenų veiksena atitinka neapibrėžtą meno imanenciją, okupuojančią subjektą. Rašydamas apie poeziją ir savo didį įkvėpėją Nietzsche, jis aforistiškai susumuoja savo antilingvistinę meno teoriją kaip pragariškai deginančią ir žiurkiškai prasigraužiančią trajektoriją: „Poezija yra invazija, o ne ekspresija.“5 Čia kūryba yra nuodas, liga ir netikėjimas.

Vadinasi, poezija, kaip ir menas apskritai, yra atpalaiduota nuo individo – estetika kaip savaimingas spiečius, iš išorės įsisunkiantis į žmogų, o tada draskančiai pulsuojantis iš vidaus. Dėl to Landui ir tas pats genialumas yra ne asmeninis bruožas, o žiaurus eksterioriškumas, seisminis perversmas, trykštanti magma, pasklidęs maras, jokiai psichologijai neatsiduodanti šizofrenija, kurios apybraižą Landas perėmė iš Deleuze’o ir Guattari.

Saturnas, ryjantis savo sūnų

Francisco Goya, „Saturnas, ryjantis savo sūnų“ (Saturno devorando a su hijo, 1819–1823 m.) // Nacionalinis Prado muziejus, Madridas

Ksenopoetika

Kantas, Schopenhaueris, Nietzsche, Bataille’is, Landas… Virtinė filosofų, atsukusių meną prieš žmogų – tokį, kokį jį suprantame įprasta, humanistine, reikšme. Šios idėjinės grandinės padariniai pavadintini ne tik antihumanistine, bet ir spekuliatyviąja estetika, kuri meną svarsto iš spekuliatyviojo realizmo perspektyvos, propaguojančios antiantropocentristinę ir kantiškojo koreliacianizmo atsisakančią meno sampratą.

Nors ir šiandien spekuliatyvusis realizmas aktyviai populiarėja kitomis inkarnacijomis, kaip antai į objektą orientuota ontologija, čia aptariama antihumanistinė estetika turi specifinę transcendentalinę-libidinę teorinę giją, kuriai ypač didelę įtaką padarė Landas. O jo rizominius minties išsišakojimus XXI a. produktyviai ir originaliai pratęsia Amy Ireland, išvysčiusi savitą ksenopoetikos (xenopoetics6) konceptą. Čia pažymėtinas „kseno“ priešdėlis, nurodantis kitybę ir svetimybę.

Ksenopoetika – tai nereprezentuojama, nesimbolizuojama ir nesignifikuojama poetinė produkcija, ekscesyviai veikianti per žmogų ir jo patirties išorėje, todėl ksenopoetika laikytina nuo subjekto nepriklausančiu ir jam nepažiniu gamybos modusu, kaip save efektyviai kultivuojančiu kūrybiniu „eismu“. Ksenopoetika pranoksta, pralenkia ir niokoja antropomorfines sistemas, tokias kaip percepciją ir kognityvinį aparatą. Subjektyvumas deintensifikuojamas.

Išorė perveria Vidų, ego sklaidosi į dispersiją, tapatybę sugraužia kosminė rūgštis, veriasi okultinės komunikacijos portalai, skenuojami ateivių signalai. Nelinijinė dinamika. Autoproduktyvi mutacija. Sintetinė imanentizacija. Teorija sutampa su praktika. Fikcija – su realybe. Žinojimas juda link Nežinojimo. Anoniminė estetika. Ksenopoetai ir ksenopoetės iš principo negali egzistuoti. Autorius vėl miršta.

Ksenopoetika kol kas yra šviežiausia antihumanistinės estetikos stadija. Ji eksploatuoja technologinę modernybės pažangą: pavyzdžiui, Ireland poezijos kūryboje eksperimentuoja su algoritmais ir 3D spausdintuvais. Ksenopoetika pozityviai žvelgia į modernybei būdingą visokeriopą dehumanizaciją: tikima, kad ekspansyvi technologinė eskalacija pagimdys naujus kūrybinius įnagius ir neatpažįstamai transformuos estetinius parametrus. Tačiau užvis reikšmingiausia, kad modernybė yra pajėgi suduoti galutinį smūgį Žmogui.

Antihumanistinė estetika

Antihumanistinė estetika byloja apie, prisimenant Bataille’į, acefalinį – begalvį – meną. Menas be menininkų, estetika be estetų, kūryba be kūrėjų. Tuo pačiu antihumanistinė estetika išsako prideramą meno traumatiškumą žmogaus atžvilgiu: beveidis menas išvengia žmogaus, išsisuka ir slepiasi nuo jo, laisvai plūduriuoja beformiame beasmeniškume – tokia yra nelokalizuojama ir neįženklinama antihumanistinės estetikos galia, tvinkčiojanti anapus apraiškų, reiškinių ir vaizdinių.

Tuo antihumanistinė estetika ir skiriasi nuo nūdien madingo vitalistinio posthumanizmo, kuris, nors ir deklaruoja antiantropocentrizmą, paradoksaliai praplyšta antropomorfizmais bei subjektyvumu „pro galines duris“. Savo ruožtu antihumanistinė estetika yra besubjektė ir autonomiška. Dar daugiau, čia visos grobuoniškos okultinės intervencijos greta kūrybos vykdo ir naikinimą, pasireiškiantį atsiplėšimu, susvetimėjimu ir deprivacija nuo žmogaus.

Estetinis virulentiškumas. Antihumanistinė estetika pabrėžia transcendentaliai plėšrų ir epistemologiškai agresyvų meno charakterį: menas kuria intensyvų spaudimą žmogaus percepcijai ir ją ardo. Čia žmogus neigiamas. Nesąmoningai ir libidiškai funkcionuojanti estetika, kaip Išorė ir „žalias“ kūrybingumas, persmeigia žmogų kiaurai ir išgręžia jį iš vidaus. Menas nenusakomas, nepamąstomas, nepaaiškinamas, neracionalizuojamas ir neartikuliuojamas. Išskydę žmogaus kontūrai pasiduoda nouMenui.

Antihumanistinė estetika yra komunikacija su transcendentaline Išore, tik „kalba“ ji, kol tu pakraupęs klausaisi užakusia burna. Menas kaip egzogeninis šokas. Šokas ir šokis. Kūrybinis girtumas, estetinis svaigulys, meninė stimuliacija. Barbariška ir vulkaniška meno natūra: neišpildomas gundymas ir nepatenkinamas troškulys. Tanatropinis gyvasties skrydis, kuris visada materialus. Todėl, tarp kitko, antihumanistinei estetikai tinka ir Althusserio apibrėžta proceso be subjekto sąvoka, kurią savo šizoanalizės raštuose vartojo ir Guattari.

Radikali eskapologija

Ekscesyvi sublimacija, geniali valia, dionisiškasis švaistymas, ksenopoetinis sukilimas – visa tai rodo meno, kaip pabėgimo nuo žmogaus, paskirtį. Nuokrypis nuo proto, deviacija nuo racionalumo, delinkvencija nuo individualybės, divergencija nuo subjektyvumo – estetika kaip visą kantišką indeksaciją ir paranojišką katalogizaciją sujaukiantis šizofreniškas disekvilibriumas. Pabėgimo spiralės fatališkai produkuoja neaprėpiamumą ir nuasmeninimą. Menas kaip nieko asmeniško.

Kaip tik dėl šių filosofiškai įkrautų priežasčių čia kur kas labiau dera eskapologijos, o ne eskapizmo, terminas. Eskapizmas tėra kova prieš nuobodulį, atotrūkis nuo kasdienybės, terapinės veiklos ir laisvalaikio variacijos. Be abejo, su eskapizmu įprasta sieti menines praktikas, aktyvuojančias vaizduotę ir kuriančias alternatyvias realybes. Vis dėlto eskapizmo samprata yra pernelyg žmogiška ir neatliepia kur kas kompleksiškesnių transcendentalinių ir libidinių faktorių.

Eskapologijos (escapology7) sąvoką šiuolaikinės filosofijos kontekste panaudojo Benedictas Singletonas, rašydamas apie technologinio dizaino ir aplinkos santykį, ir su tuo susijusias naujų veiksmo bei suvokimo formų galimybes kaip perspektyvas kitokių pasaulių kūrimui. Singletono eskapologija užsimoja persukti mastelį: išvietinti ir išcentruoti žmogų gamtos atžvilgiu, atsieti aplinkos suvokimą nuo fenomenaliojo, ir stumtis link dar nepažintų ir kol kas svetimų teritorijų.

O kas, jei eskapologijos konceptą atgręžtume į antihumanistinės estetikos lauką ir permąstytume kaip, viena vertus, radikalų akstiną išsinerti iš žmogaus limitacijų, apeiti humanistinius riboženklius ir evakuotis iš psichologinio bunkerio; ir, kita vertus, estetiniu pagrindu apskritai koreguoti žmogaus bei aplinkos santykį, reflektuojant ir žmogaus bei meno nesutaikomumą, meną kaip žalą žmogiškumui, meną kaip transcendentalinį žmonijos katastrofizmą, nenumatytą klaidą sistemoje, nepagydomą ir mirtiną patogeną?

Romantika dykumoje?

Ko gero, menininko troškimas patirti tapsmą, jokių nemalonumų nepaisantis meninės kūrybos smagumas yra tik šviesus debesų ir dangaus paveikslas, atsispindintis juodame liūdesio ežere.

— Friedrich Nietzsche

Radikali eskapologija priešinasi sąstingiui, stagnacijai ir stazei; jos idėjinis branduolys susiformavo laikais, kuomet kultūra dar alsavo inovacijomis, avangardas vis dar egzistavo, o genialumas tebebuvo kažko vertas idealas. Kitaip tariant, ši antihumanistinė meno samprata yra įsipareigojusi steroidiniam modernybės novatoriškumui, neišsenkantiems eksperimentams, maniakiškam „viskas įmanoma“ gestui ir cikloniškai nirtulingam judėjimui „į priekį“.

Vis dėlto šiandien vegetuojame, nyčiškai tariant, pernokusioje kultūroje. Panašu, kad modernybė jau senokai pasiekusi savo ribas ir limitus: išsisėmė, užstrigo, sukrešėjo ir susirietė į Nulį. Meną ištiko desertifikacija, jis sudykumėjo ir nebepajėgia atlikti didelių šuolių, iš tiesų sukrėsti. Juk estetinė naujovė, kaip sublimuota iškrova ir save prarandantis protas, yra trauma ir katastrofa – dabartiniai meno „griuvėsiai“ tikrai nebeišgali sukelti tokio efekto. Todėl, įsisenėjus šiai Nauj(um)o krizei, mes ilgimės katastrofos.

Nors ir sveikintina, kad kultūra nusipurtė baltojo vakariečio Genijaus vaizdinį, visgi genialumas, kaip aptartos dionisiškosios valios pasekmė, šiuolaikiniame mene nebeegzistuoja. Juk genijus visų pirma yra nežemiškas monstras, esamoji kultūra tokio nebesutveria, todėl gedi prarastojo genialumo. Estetika nebėra pakankamai brutali ir smurtinga, ji nebeužpuola, nebeiššaukia transo, o kokybę be gailesčio nusveria kiekybė. Aiškinant Bataille’o gairėmis, menas nebeįvykdo transgresijos, nes nebėra ko transgresuoti.

Kantas, Schopenhaueris, Nietzsche, Bataille’is ir netgi Landas mąstė tradicinės genialumo sąvokos ribose, o Ireland savo ruožtu savąjį tikėjimo šuolį atseikėjo nestojančioms technologinių išradimų apsukoms. Šiandien tokią meno interpretaciją galima pagrįstai kaltinti romantizacija, ypač atkreipiant dėmesį į romantinę-pesimistinę fantaziją ištrūkti „anapus“, į „pirminį būvį“, „susilieti su gamta“. Todėl, sekant šia logika, įsismelkia ir nostalgija, kuri, kaip tikina istorija, gali persekioti net ir futuristiškiausias tendencijas.

Mąžta įkvėpimas, slopsta jaudulys, stingsta libido, viską sukausto katatonija; kultūros industrija nugalėjo, menas pardavė savo aurą, o kontrkultūra užbalzamuota ilsisi mauzoliejuje. Būtent tokia mumifikacija ir muziejifikacija, tiksliau, galerizacija, – užmovė estetikai apynasrį. Liko tik sekluma, sterilumas ir schematizmas: menas dūsta uždarytas institucijose, kurių visa „kritika“ antropocentrizmui tėra atidirbti retoriniai tūpčiojimai ir nepasotinamas masinančio žargono alkis.

Sukąstais dantimis

Gyvename, kaip pasakytų Baudrillard’as, „po orgijos“. Nepaisant visko, būtų neprotinga teigti, kad menas mirė ir jau niekad nebeprisikels, lygiai taip pat būtų beprasmiška užsiiminėti dirbtiniu kvėpavimu kūrybiniams eksperimentams ar spardyti leisgyvį avangardą. Taip, visur regime standartizaciją ir komodifikaciją, o estetika reteritorizuota į merdėjimą tarp baltų sienų, visai kaip ligoninėje, tačiau palatoje gulintis žvėris dar nepadvėsęs, nors ir jo iltys atšipusios.

Tačiau menas tuo ir įdomus: ekscesyvi jo esatis, antitezė humanizmui ir transcendentalinis neįsisavinimas neleidžia jo totalizuoti. Visad lieka kažkokia paslaptis, neaiškumas, užribis, nežinia, nepagydoma žaizda – tai esti kontrargumentas tariamai meno pabaigai, idėjiniam bankrotui ir kūrybinei kapituliacijai. Galima nebetikėti Naujovėmis, tačiau menas, kaip kreatyvi pasija ir nenuspėjama materija, tikrai negavo galo: domestikacija, prijaukinimas ir smaugiančios grandinės trumpinimas negali būti galutinis.

Visados išlieka estetinė Tikrovės dimensija, kuri priepuoliais ganosi geismo pievose, nors ir apdykumėjusiose. Darsyk pasitelkiant bataille’iškas meditacijas, menas tebeegzistuoja kaip liekana, išmata, ekskrementas – tai, kas išstumta diskurso; tai, kas nuvarvėjo nuo pagrindinio konvejerio. Kitaip tariant, nuolat išsprūsta tam tikra autsaideriška estetika, kuri nenaudinga rinkai, nepatraukli sociumui, ir kuri per mažai žmogiška. Atitinkama prasme, toks menas yra neįkainojamas.

Menas gyvuos tol, kol bus nuo ko pabėgti. Mums gali nereikėti meno, bet menui reikia mūsų – kad turėtų ką paneigti ir sunaikinti.

Too much of anything is never enough
Too much of everything is never enough

— Pet Shop Boys, „Love etc.“

 

Linartas Tuomas

 

  1. Nick Land, „Art as Insurrection“ // Fanged Noumena, ed. R. Mackay and R. Brassier, Falmouth: Urbanomic, 2012, p. 146.
  2. Nick Land, „Art as Insurrection“ // Fanged Noumena, ed. R. Mackay and R. Brassier, Falmouth: Urbanomic, 2012, p. 151.
  3. Įdomu tai, kad muzikai daug dėmesio skyrė tie filosofai, kurių idėjos siejamos su niūriu ir pesimistiniu pasaulėvaizdžiu. Tarkime, be to paties Schopenhauerio, yra Cioranas, Adorno, Fisheris – visi jie diagnozavo daugybę ydingų, slegiančių ir beviltiškų visuomenės vyksmų, tačiau muzikai priskyrė ypač teigiamą prasmę ir vertę.
  4. Friedrich Nietzsche, „Tragedijos gimimas“. Vilnius: Pradai, 1997, p. 121; vertė Alfonsas Tekorius.
  5. Nick Land, „Shamanic Nietzsche“ // Fanged Noumena, ed. R. Mackay and R. Brassier, Falmouth: Urbanomic, 2012, p. 214.
  6. Amy Ireland, „Poetry is Cosmic War“ // Rabbit Poetry Journal, Issue 17, 2016, p. 94.
  7. Benedict Singleton, „Maximum Jailbreak“ // #Accelerate: The Accelerationist Reader, ed. R. Mackay and A. Avanessian, Falmouth: Urbanomic, 2014, p. 498.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.