Naujame prancūzų filosofo ir rašytojo Bernard’o-Henri Lévy filme „Slava Ukraini“ žiūrovai turi galimybę iš arčiau pamatyti Rusijos karo prieš Ukrainą realybę.
Bernard’as-Henri Lévy (dar žinomas kaip BHL), norėdamas įamžinti karą kaip vizualų dienoraštį, praėjusiais metais su savo filmavimo grupe nuvyko į karščiausias Ukrainos vietas, kur susidūrė su Rusijos vykdoma agresija mūšių sudarkytuose šalies rytuose.
„Slava Ukraini“, ukrainietiškas šūkis, reiškiantis „Šlovė Ukrainai“ (ukr. Слава Україні) – BHL filmas, režisuotas kartu su Marcu Rousseliu. Dokumentinio filmo stilius primena kelionių filmą, protarpiais kalbinant vietinius gyventojus, tačiau šio filmo išskirtinumas yra tas, kad jis nufilmuotas karo negailestingai niokojamoje šalyje. Lévy ir jo kūrybinė grupė filmavo Rusijos dronų atakų metu, karo fronto linijų apkasuose netoli tokių dabar garsių miestų kaip Bachmutas, Lymanas, Iziumas ir Charkivas. Apžvelgdamas ir apmąstydamas padėtį, Lévy nepamiršta suteikti žodžio ukrainiečiams, kurių gyvenimus sugriovė karas, subombarduotų miestų gyventojams, vyrams ir moterims, ginantiems ir išlaisvinantiems užgrobtas Ukrainos žemes.
Juodas paltas ir švarūs balti marškiniai, neatsiejama jo įvaizdžio dalis, nesiderina su jį supančiais apdegusiais pastatais, kamufliažine apranga ir neperšaunamosiomis liemenėmis, tačiau tai vis dėlto turi savo paskirtį. Ryškus kontrastas tarp jo elegantiškos aprangos ir sugriautų bei sudegintų gyvenamųjų rajonų rėžia akį.
Daugiau nei prieš metus ukrainiečiai ramiai gyveno savo gyvenimus: rengėsi į vestuves ir išleistuves, rūpinosi savo augintiniais; vaikai žaidė parkuose; moterys su aukštakulniais vaikščiojo gatvėmis. Dabar ten tvyro mirtis, destrukcija, masinės kapavietės, begalė pranešimų apie Rusijos pajėgų vykdomus civilių gyventojų prievartavimus ir kankinimus. Visa tai vykdo Rusijos kariškiai įsakius Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuris dar visai neseniai buvo Vakarų pripažįstama figūra pasaulio arenoje, nepaisant jo karų Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje, 2014-aisiais Ukrainoje bei daugybės tarptautinės tvarkos pažeidimų.
Regis, ilgainiui pasaulis tampa nejautrus vaizdams, filmuotai medžiagai ir įrodymams apie ukrainiečių genocidą, nuo kurio kenčiama Europos širdyje. Filmas „Slava Ukraini“ perkelia karo realybę ir ukrainiečių balsus tiesiai į tvarkingą ir saugų vakariečių pasaulį. Po filmo premjeros Niujorke su Lévy kalbėjomės apie filmą ir apie tai, kodėl Ukrainos karas yra kritiškai svarbus klausimas kiekvienam paprastam žmogui Europoje ir visame pasaulyje.
Katya Soldak: Ar jautėte, kad rizikuojate gyvybe, kai palikote Kyjivą ir lankėtės visuose tuose fronto miestuose? Žiūrint filmą, buvo akivaizdu, kad rusai kartais smogdavo labai arti jūsų ir jūsų filmavimo grupės.
Bernard-Henri Lévy: Taip, kartais taip nutikdavo. Šitai stipriai jautėsi Bachmute, Iziume. Ten buvo dronų. Žinoma, kad jauti pavojų. Kaipgi kitaip? Bet juk ukrainiečiai kasdien rizikuoja savo gyvybe. Daug labiau nei aš. Kodėl gi ukrainiečiai rizikuoja savo gyvybėmis? Kad apsaugotų savo šeimas, savo šalį, savo vertybes. Taigi mažiausia, ką galiu padaryti, tai prisidėti prie jų. Būti tos kovos dalimi. Net jeigu tai reiškia patirti realią riziką.
KS: Koks buvo pagrindinis akstinas, kai nusprendėte leistis į šią kelionę ir kurti filmą?
BHL: Mano pagrindinis akstinas buvo solidarumas su žmonėmis, kuriems grėsė mirtis. Nors apie karą Ukrainoje gana išsamiai pranešama, problema ta, kad vis dar nėra pakankamai suvokiama jo reikšmė. Mes nesupratome, kas Ukrainoje pastatyta ant kortos, – Europos saugumas ir taika pasaulyje. Noriu parodyti, kas pastatyta ant kortos.
Savo filme aiškiai sakau, kad ginkluodami ukrainiečius nedarome paslaugos JAV. Mes stengiamės dėl savo pačių interesų. Štai ką norėjau atskleisti.
KS: Kodėl šis karas liečia ne tik Ukrainą? Kodėl jis liečia visus?
BHL: Nes taip sako pats Putinas. Kartkartėmis verta paklausyti, ką sako fašistuojantys diktatoriai. Putinas labai aiškiai pasakė: taikinys yra Europa. Jis nori sukelti chaosą mūsų šalyse, nori kištis ir sukelti sumaištį Amerikos rinkimuose. Jis tai padarė vieną kartą, tikriausiai ketina taip pasielgti ir antrą kartą. Taigi turime visus įrodymus, kad taikinys yra ne tik Ukraina, bet ir likusi laisvojo pasaulio dalis.
Ukraina yra fronto linija. Mes Europoje esame antroji linija. Amerika – trečioji linija, kur taip pat esame puolami. Štai ką noriu pasakyti ir pakartoti Amerikos visuomenei ir visiems sprendimų priėmėjams Vašingtone: šis karas yra svarbus.
Putinas tiki karu: jo manymu, karas yra būdas dalyvauti politikoje. Mes Vakaruose nenorėjome to matyti, nes tai būtų sukėlę per daug nepatogumų. Jei būtume sutikę su tuo, ką matėme, būtų reikėję imtis tam tikrų veiksmų, kad jį sustabdytume daug anksčiau.
Nenoriu, kad tai pasikartotų. Todėl ir vykstu į Vašingtoną: reikia kalbėtis su sprendimų priėmėjais ir paprastais žmonėmis, kadangi kai kam kyla pagunda šį karą laikyti tik regioniniu reikalu; kyla pagunda įpiršti kompromisą, norima pasigailėti Putino. Tokiu atveju man tenka pakartoti, kad ateityje neišvengsime naujų klaidų.
KS: Kaip manote, ką pasaulis šiuo metu praleidžia pro akis?
BHL: Viena iš klaidų, kurią padarėme po invazijos, – palaipsniui vykstantis ginklų pristatymas. Vyrauja progresuojantis palaipsniškumas. Tai klaida. Norėdami gelbėti gyvybes, turėjome pristatyti ginklus masiškai ir nedelsiant, o ne palaipsniui. Dar ir dabar ne per vėlu. Galime tai padaryti šiandien. Negalime pristatyti ginklų lašas po lašo; turime suprasti, kad gausus, masiškas ir greitas apginklavimas padės ukrainiečiams išsaugoti gyvybes ir užtikrinti saugumą. Štai ką reikia turėti mintyje.
KS: Ar jūs, nuvykęs į fronto linijas ir bendraudamas su žmonėmis, pajutote, kad jiems reikia daugiau, kad to, ką jie turi, nepakanka, – ar apie tai su jumis kalbėta?
BHL: Daugelyje vietų savo akimis mačiau, kaip siaubingai trūksta šaudmenų ir ginklų. Be abejo, ukrainiečiai juos naudoja labai taupiai, bet jų nepakanka. Galėčiau nurodyti keletą fronto linijų, kuriose nėra pakankamai šaudmenų ir kurios dėl to yra pažeidžiamos. Tačiau dėl akivaizdžių saugumo sumetimų konkrečių detalių neatskleisiu.
Rugsėjo pradžioje, kitą dieną po išlaisvinimo, buvome netoli Iziumo. Taigi moralė, aišku, buvo aukšta. Tačiau jie neturi pakankamai ginklų. Žinau, kad amerikiečiams skaičiai kelia svaigulį: milijardai, tonos… Žmonės mano, kad mes jau daug pristatėme. Žinau, kad to nepakanka, jeigu norime išgelbėti Ukrainą, išgelbėti Europą, išsaugoti taiką ir gyvybes.
KS: Amerikos požiūriu, jau investuota daug milijardų dolerių. Taigi akivaizdu, kad JAV tikisi Ukrainos pergalės, juk kitaip jos nebūtų išleidusios tiek daug pinigų,
BHL: Vakaruose egzistuoja dvi mąstymo kryptys. Jūsų pristatoma linija – suteikti Ukrainai priemones laimėti. Yra antroji linija, kurią tenkintų silpna Rusija su silpnu Putinu, bet gal ne su Putinu Hagoje. Prancūzijoje, taip pat ir Amerikoje, yra žmonių, kurie sako: „Gerai, mes nualinsime Putiną, parklupdysime jį ir mieliau išlaikysime tokią padėtį nei rizikuosime susidurti su pokyčiais.“
Tai klaida. Tačiau ši klaida egzistuoja kai kurių Vakarų lyderių galvose. Ir aš darau viską, ką galiu, kad atskleisčiau šią klaidą. Kitaip tariant, darau viską, kad įtikinčiau žmones, jog nėra kito sprendimo kaip tik visiška Rusijos kapituliacija.
KS: Kaip ji atrodytų, ta visiška kapituliacija?
BHL: Visų pirma reikia suteikti Ukrainai priemonių kontrpuolimui ir, antra, suteikti priemonių Rusijos armijai sugniuždyti. Rusai nepajėgūs pasipriešinti masiniam Ukrainos kariuomenės puolimui. Aš mačiau Lymaną, mačiau Charkivą, mačiau Chersoną, mačiau Iziumą, mačiau Huliaipolę; aš ten buvau. Todėl žinau, kad kiekvieną kartą, kai ukrainiečiai turi priemonių ir įrankių, rusai nesugeba pasipriešinti. Jie žlugs – iš pradžių čia, paskui ten, o kai grius pakankamai daug vietų, grius visa Rusijos armija.
Jeigu ši karinė griūtis įvyks, Putinui teks sutikti su kapituliacija kaip Vokietijai 1945 m., bet ne kaip Vokietijai 1918-aisiais. Arba jo laukia Haga – to aš ir tikiuosi.
KS: Ar Rusijai griuvus, ji išliks vientisa ar, kaip viliasi daugybė žmonių, suskils į mažesnes valstybes?
BHL: Nežinome, kas įvyks. Kiekvieną kartą, Rusijai pralaimėjus karą (1905 m. prieš Japoniją, 1916-1917 m. Pirmajame pasauliniame kare, 9-ajame dešimtmetyje Afganistane), ji patirdavo didžiulių politinių pasekmių: 1905 m. įvyko demokratinė revoliucija, 1917 m. – bolševikinė revoliucija, po Afganistano – demokratinė revoliucija. Taigi nutiks kažkas svarbaus, tai nebus tik karinis pralaimėjimas. Kas? Nežinau.
KS: Ar jaučiate pastarųjų metų įtaką? Ar dėl šio karo kaip nors pasikeitė ar transformavosi jūsų pažiūros, tam tikrų dalykų suvokimas?
BHL: Mes keičiamės. „Mes niekada nebebūsime tokie patys“ – taip vadinasi Slavos Vakarčuko daina, skambanti mano filme „Slava Ukraini“. Jau niekada nebūsime tokie patys. Tai yra tiesa, bylojanti visiems ukrainiečiams; ir netgi man. Šis karas mane pakeitė. Nebesu toks pats dėl vienos paprastos priežasties: kai kurios vertybės, kurios, kaip maniau, miršta – drąsa, piliečių narsa, net Europos vertybės, – mano gimtojoje šalyje pamažu gęsta. Ir staiga, Ukrainos dėka, atrodo, kad jos atgimsta. Šis dalykas yra stulbinantis. Ir tai mane pakeitė, kadangi įžiebė naują viltį.
Parengė ir vertė Tautvydas Vėželis & Linas J. Jankauskas