Europa ir karas: pokalbis su Alainu Finkielkrautu

Apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir jos reikšmę Europos ateičiai nuolat diskutuoja politologai, saugumo ir karo ekspertai bei ekonomistai. Nors filosofų nuomonės dažniausiai neatitinka ekspertų nuomonės, jų balsas yra ne mažiau aktualus. Taigi nusprendžiau įsitraukti į diskusiją su Alainu Finkielkrautu, filosofu, kelis dešimtmečius buvusiu prieštaringu balsu Prancūzijos viešajame diskurse. Finkielkrauto, siejamo su intelektualiniu judėjimu Nouveaux Philosophes („Naujieji filosofai“), pažiūroms dažnai būdinga kritiška laikysena modernumo atžvilgiu ir kultūrinio tapatumo, daugiakultūriškumo ir nacionalizmo krizės akcentavimas. Pagrindinis jo filosofinis siekis – įveikti universalizmo ir partikuliarizmo priešiškumą, kuris atspindi jo politinę-teorinę poziciją civilizacinio universalizmo ir nacionalinio partikuliarizmo derinimo srityje (Rachlin, 1995). Žymūs jo kūriniai – Le Juif imaginaire („Įsivaizduojamasis žydas“, 1981), Le crime d’être né („Gimimo nusikaltimas“, 1994), L’imparfait du présent („Netobula dabartis“, 2002) ir L’identité malheureuse („Nelaiminga tapatybė“, 2013).

Diskusiją pradėjome remdamiesi plačia prielaida, kad liberalioji tarptautinė santvarka stipriai kinta ir kad pokyčiai neišvengiamai paveiks Europą. Mano prielaida grindžiama Ulricho Becko teiginiu, kad Europos Sąjunga yra „Amerikos ir Europos sintezė“ (2007: 25-27), todėl ji par excellence yra liberalus/Apšvietos projektas. JAV ir Europos nacionalinės valstybės gali išgyventi žlugus liberaliajai tarptautinei tvarkai, o štai ES – negali. Taigi preliminarus klausimas toks: ar liberalioji tarptautinė tvarka gali įveikti savo teisėtumo krizę, kurią sukėlė dešimtmetį trukęs deglobalizacijos procesas, kurio kulminacija buvo Covid-19 pandemija ir Rusijos invazija į Ukrainą?

„Nemanau, kad matome liberalios tvarkos žlugimą ar pabaigą“, – sako Finkielkrautas. Jo paprastas pastebėjimas yra kategoriškas: „Pirma, pandemija nieko ‘neužbaigė’. Ji sulėtino tiekimo grandines ir sugrąžino seną geopolitinį konkuravimą. Tačiau Vakarų šalys ėmėsi priemonių savo gyventojams apsaugoti. Tiesą sakant, mes matėme suverenios valstybės atgimimą šioje postmodernioje eroje. Visuomenės sveikatos priemonės nebuvo neliberalios! Jos buvo sveiko proto pobūdžio. Bolsonaro Brazilijoje buvo ‘nubaustas’ būtent todėl, kad dėl jo neatsakingos politikos mirė daug žmonių. Covid-19 dabar įveiktas, nugalėtas ir viskas grįžo į savo vėžes.“ Kalbėdamas apie karą Ukrainoje ir jo reikšmę Europai, Finkielkrautas išdėstė sudėtingesnius, verčiančius susimąstyti dalykus.

Petar Popović

 

FINKIELKRAUT: Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, man rūpėjo, kaip reaguos Europa. Europa galėjo nesunkiai pasirinkti nuolaidžiavimo politiką dėl visiškai racionalių priežasčių, t. y. energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Tačiau didžiausią nerimą kėlė tai, kad šiuolaikinė Europa yra sukurta remiantis idėja, prieštaraujančia nacionalizmui ir nacionaliniam partikuliarizmui. Kaip paaiškinti, kad ukrainiečiai vienu metu gina savo tautinę tapatybę ir europietišką tapatybę? Prisiminkime, kad 1991 m., kai Slovėnija ir Kroatija atsiskyrė nuo Jugoslavijos, Vakarų Europa į šias tautas žiūrėjo kaip į primityvias gentis, turinčias „atsilikusių“ nacionalinės nepriklausomybės idėjų. Taigi Europa patikėjo Serbijos lyderio ir Jugoslavijos gynėju save vadinančio Slobodano Miloševičiaus propagandiniu pasakojimu.

Jo nacionalinis komunistinis režimas kroatus vaizdavo kaip fašistus ustašius, rezgančius sąmokslą išnaikinti serbus ir sunaikinti Jugoslaviją. Tai tas pats propagandinis pasakojimas, kurį girdime šiandien. Putino režimas apsimeta ginantis Ukrainos rusus nuo neonacių režimo Kyjive. Anuo metu Europa lūkuriavo, kol Miloševičius vykdė plėšimų ir skerdynių karą, naikindamas Kroatijos miestus Vukovarą ir Dubrovniką, tačiau šiandien Putino propaganda, laimei, sužlugo. Europa nusprendė ginti Ukrainą. Europa susivokė šiuo lemiamu istoriniu momentu, kurį nulėmė liberalaus demokratijų pasaulio ir autokratinio Rusijos, Kinijos ir Irano pasaulio globali perskyra. Ši kova vyksta Ukrainos mūšių laukuose, todėl ginti šią šalį labai svarbu. Tai, kad Europa aukoja savo tiesioginę ekonominę gerovę dėl aukštesnių civilizacinių principų, mano manymu, ramina ir verta pagyrimo.

POPOVIĆ: Viena iš priežasčių, kodėl Vakarai 1991-aisiais tyliai pritarė Miloševičiaus agresijai, buvo Šaltojo karo mentalitetas, tuo metu dar vyraujantis politiniuose sluoksniuose. Buvo manoma, kad Jugoslavijos iširimas gali sutrikdyti status quo su Sovietų Sąjunga, ypač Vokietijos susivienijimo kontekste. Busho vyresniojo administracija ir Vakarų Europa, ypač Didžioji Britanija ir Prancūzija, nesuvokė, kad istorijos nuosprendis jau buvo paskelbtas. Vyravo demokratijos, laisvos prekybos ir žmogaus teisių idėjos bei principai. Šiandien Europos požiūrio į Ukrainą pasikeitimas atspindi politinio mentaliteto pasikeitimą. Prireikė trijų dešimtmečių, kad būtų sukurta politinė kultūra, atsieta nuo tradicinės geopolitikos, valstybinio centralizmo ir valstybių naudojamos organizuotos prievartos, kaip tikslingos priemonės nacionaliniams interesams siekti.

FINKIELKRAUT: Taip, mentaliteto pokyčiams teko svarbus vaidmuo, bet čia prisidėjo ir daug kitų veiksnių. Vis dėlto Putino agresijos aktas yra toks akivaizdus ir toks atgrasus, kad niekas nebegali užmerkti akių. Kalbame ne apie dviejų valstybių konfliktą, o apie neišprovokuotą ir nepagrįstą imperijos puolimą prieš santykinai mažą tautą, kuri net nesirengė apsiginti nuo tokio dydžio ir masto invazijos. ES neturi iliuzijų dėl Putino režimo. Mes žinome apie jo milžiniškus turtus; žinome, kaip veikia jo kleptokratija; žinome, kaip jis pasielgė su žurnalistais ir opozicijos lyderiais. Putinas yra žiaurus, brutalus ir joks politinis ar geopolitinis pagrindas negali pateisinti jo veiksmų.

Komunistinė viltis pradingo. Žlugus Rusijos misijai išgelbėti tarptautinį proletariatą, Putinas paskelbė naują misiją. Dabar Rusija „gina“ Vakarų civilizaciją nuo liberalaus dekadanso. Tačiau ši propaganda yra labai paprasta. Idėja, kad Rusijos režimas gelbsti Vakarus, paremta miglotais sąmokslais, kurie, pavyzdžiui, LGBTQ judėjimą sugretina su neonacizmu. Neįtikėtina, kokia sėkminga ši nesąmonė Rusijoje, kur daugiau nei 80 % gyventojų palaiko Putino karą ir agresiją prieš Ukrainą laiko pasaulinės civilizacinės kovos tarp gėrio ir blogio jėgų dalimi. Europa yra apsaugota nuo šios propagandos, nors yra keletas paribinių kraštutinių dešiniųjų grupelių, kurios Rusijos invaziją tapatina su kultūros karais, priešinimusi wokeism’ui¹. Mano manymu, gelbėti mūsų demokratijos sielą nuo kultūros atšaukimo pavojų yra būtina. Tačiau manyti, kad Putinas yra nykstančio Vakarų pasaulio gelbėtojas, yra ne tik neteisinga, bet ir be galo kvaila.

POPOVIĆ: Jūs minite pasaulį, padalintą į demokratijas ir autokratijas, o tai, tiesą sakant, yra JAV prezidento Joe Bideno doktrininė pasaulėžiūra. Jo užsienio politikos tikslai daugiausia remiasi demokratijų konsolidavimu prieš tokias neliberalias jėgas kaip Kinija ir Rusija. Tačiau ši kova yra labai specifinė. Liberalūs Vakarai turi apsaugoti demokratines institucijas nuo kleptokratinių režimų korupcijos ir nepotizmo „eksporto“. Taigi Bidenas vienoje iš savo kalbų pabrėžė, kad šioje kovoje nėra nieko ideologiško. Kad nereikia brėžti paralelių su Šaltojo karo ideologiniu bipoliškumu. Įdomu tai, kad 10-ojo dešimtmečio pradžioje Samuelis Huntingtonas ir Francis Fukuyama skelbė poideologinės eros idėją. Jei egzistuojantis susiskaldymas iš tiesų yra ne ideologinis, kaip suprasti kovą su Kinija ir Rusija apskritai bei konkrečiai – karą Ukrainoje? Ar kova tarp demokratijų ir autokratijų yra „civilizacijų susidūrimas“? Juk tai yra Rusijos argumentavimo esmė. Geopolitiniai „mąstytojai“, tokie kaip Aleksandras Duginas, nuolat primena, kad Rusija yra unikali krikščionių stačiatikių civilizacija-valstybė, esanti kitapus mūsų suvokimo. Kita vertus, atsižvelgiant į Fukuyamos argumentą, ar dabartinė krizė yra tik poistorinė konkurencija dėl valdžios? Slavojus Žižekas mano, kad Fukuyama buvo teisus. Vakarų problema su komunistinėmis šalimis, tokiomis kaip Kinija ar Vietnamas, glūdi ne jų ideologijoje, o geresniame kapitalistinės sistemos įvaldyme.

FINKIELKRAUT: Pagrindinė Huntingtono tezė yra tikslesnė nei Fukuyamos optimizmas². Taip, mes iš tiesų kalbame apie civilizacinį konfliktą. Tačiau nenorėčiau minėti Huntingtono.

Prieš Huntingtoną Milanas Kundera parašė esė „Centrinės Europos tragedija“ [Un Occident kidnappé ou la tragédie de l’Europe centrale, 1984] ir šiuo nedideliu tekstu pakeitė mūsų supratimą apie tai, kas vyksta Europoje. Mes, europiečiai, jau žinojome apie komunizmo iliuzijas. Taip pat buvome pasirengę totalitarizmui priešintis pasitelkę demokratiją. Tačiau Kundera sako, kad to nepakanka. Turime suprasti mūsų naujausią istoriją kitapus Jaltos geografijos, kuri atskyrė Vakarų ir Rytų Europą. Kundera priminė, kad Centrinė Europa egzistavo iki jos užgrobimo 1945-aisiais. Visi sukilimai ir kovos Centrinėje Europoje turėjo apginti ir nacionalinę, ir vakarietišką tapatybę ne tik nuo politinio, t. y. sovietinio, režimo, bet ir nuo Rusijos! Rusija, pasak Kunderos, yra visiškai kitokia civilizacija.

Kundera tvirtina, kad Rusija skirtingai supranta erdvę ir laiką. Erdvė praryja viską, įskaitant ištisas tautas. Laiko pojūtis yra lėtas ir kantrus, formuojantis savitą gyvenimo būdą. Taigi kai Jaltoje buvo užantspauduotas Centrinės ir Rytų Europos likimas, tai buvo ne tik politinė katastrofa, bet ir išpuolis prieš civilizacinę tapatybę. Kundera rašo (1984: 33):

Centrinė Europa troško būti kondensuota Europos versija visoje savo kultūrinėje įvairovėje, maža arki-europietiška Europa, sumažintu, iš tautų sudarytos Europos modeliu, suvokiamu pagal vieną taisyklę: didžiausia įvairovė mažiausioje erdvėje. Kaipgi Centrinė Europa galėtų nesibaisėti susidūrusi su Rusija, paremta priešingais principais: mažiausia įvairovė didžiausioje erdvėje? Išties, niekas negali būti labiau svetima Centrinei Europai bei jos įvairovės aistrai kaip Rusija: uniforminė, standartizuojanti, centralizuojanti, pasiryžusi transformuoti kiekvieną tautą savo imperijos viduje (ukrainiečius, baltarusius, armėnus, latvius, lietuvius ir kitus) į vientisą Rusijos tautą (arba, kaip dažniau išsireiškiama šiame apibendrintos žodinės mistifikacijos amžiuje, į „vieną Sovietinę liaudį“)³.

Rusijoje taip pat yra rašytojų ir intelektualų, kurie svarsto apie civilizacinę perskyrą, pavyzdžiui, Vasilijus Grosmanas. Savo apysakoje „Viskas keičiasi…“ [Всё течёт, 1970] Grosmanas sako, kad Vakarų Europą galima apibrėžti kaip „pažangos ir laisvės“ sąjungą, o Rusiją – „pažangos ir baudžiavos“ sąjungą⁴. Bolševikai turėjo istorinę galimybę pakeisti Rusiją. Jiems ne tik nepasisekė, jie dar labiau pablogino padėtį. Putino laikais sąlygos tokios pačios. Nepaisant visų Rusijos istorijoje buvusių revoliucijų ir konvencijų, vyrauja tęstinumas; baisus ir tragiškas tęstinumas, skiriantis Rusijos ir Europos istoriją bei jos katalikybės, Renesanso, Apšvietos, romantizmo ir kitko paveldą. Šios tendencijos Rusijai svetimos. Tačiau turime būti atsargūs su šiuo skirtumu. Yra ir kitas Rusijos istorijos aspektas – vakarietiškas judėjimas, didysis literatūros paveldas ir t. t. Žinoma, tai didžiulis Rusijos kultūrinis indėlis į civilizaciją. Putino, Dugino ir slavofilizmo nugalėtas paveldas.

POPOVIĆ: Kalbant apie šį dalyką, norėčiau paminėti Vladimirą Kantorą ir jo 1997 m. knygą „Rusija – europietiška šalis“ [Россия – европейская страна]. Kiekviena civilizacija vystosi iš apačios į viršų. Tačiau Rusijoje civilizacija visada buvo valstybės projektas, vystomas iš viršaus į apačią. Civilizacija buvo primesta visuomenei per politinio centro – nuo Petro Didžiojo iki Stolypino – sukurtas reformas. Štai kodėl eurazijinė opozicija civilizaciją mato kaip vesternizaciją, kuri laikoma prieštaraujančia rusų nacionalinei dvasiai. Pagrindinis šios opozicijos principas, anot Kantoro, yra Aukso ordos principas, kurį apibrėžia aistorinis [ahistorical] katastrofiškas diskursas ir gentinio „barbariškai destruktyvaus ir grobuoniško“ gyvenimo būdo realybė.

Taigi nėra jokios unikalios rusiškos civilizacijos, kuri priešintųsi vesternizacijai, – yra tik laukinė anticivilizacinė ideologija. Bolševizmas iš tiesų buvo kraštutiniausia jos apraiška. Putino ir Dugino eurazizmas yra lygiai tas pats. Jie nėra Trečiosios Romos idėjos skleidėjai, nes ta idėja yra įtvirtinta krikščionybėje. Jie yra Aukso ordos atstovai, o jų tariama ortodoksinė krikščionybė yra sekuliarizuota ekspansinės ideologijos versija. Šią valstybinę religiją ypač pavojinga daro būtent tai, kad ją interpretuoja ne teologai, o KGB pareigūnai ir buvę stalinistai. Kai sakome, kad Rusija yra unikali civilizacija, pasiduodame Dugino manipuliacijoms. Mat čia tvirtinama, kad puolama būtent Rusijos civilizacija. Manau, kad mes darome didelę paslaugą Putino „chanatui“, atšaukdami rusų literatūrą, muziką ir meną apskritai…

FINKIELKRAUT: Sutinku, kad tai, ką darome, yra absurdiška! Atšaukėme Dostojevskį, Čaikovskį, Musorgskį, Puškiną ir t. t. Rusų literatūrą reikia skaityti. Ji mus ugdys, jeigu mes tikrai domimės literatūra (bet tai jau kita problema). Tiesą sakant, dabar labiau nei bet kada turėtume propaguoti rusų kultūrą. Putino propaganda visiškai nesidomi rusų literatūra. Užtat jos žinia pasauliui yra aiški – „mes nesigėdijame“! Tai baisu, nes gėdos jausmas yra etikos pagrindas. Žmogus negali daryti, ką nori, nes yra ir kitų žmonių. Rusija sako NE! – Mes darome, ką norime, ir nesigėdijame. Štai kas šiandien vyksta Rusijoje ir tai neturi nieko bendra su Puškinu, Dostojevskiu, Tolstojumi ir, žinoma, Čechovu. Putinas nedvejodamas išduoda Čechovą.

POPOVIĆ: Ir vis dėlto Rusijos agresyvumas yra tik dalis Europos problemų. Įtampa tvyro ir transatlantinėje bendruomenėje. Amerikos naujasis izoliacionizmas tampa dominuojančia jėga, nepaisant Bideno administracijos išpažįstamo liberalaus internacionalizmo. Emmanuelio Macrono raginimas Europai siekti „strateginės autonomijos“ yra atitolimo ženklas. Europos Sąjunga viduje kenčia nuo daugialypio susiskaldymo. Brexit’as jau įvyko. Briuselio ir valstybių narių, visų pirma Lenkijos ir Vengrijos, interesai prieštarauja vieni kitiems.

Ideologiškai Europa yra padalinta į liberaliąją technokratiją ir nacionalistinį populizmą. Galiausiai kai kas pačią ES laiko imperija. Nors jos struktūra labai skiriasi nuo istorinės imperijos, tam tikri aspektai – ekspansionizmas (plėtra), galios įtaka (normų įvedimas) ir neapibrėžtos sienos (ES sienos neaiškios) – išties primena daugelį imperijos elementų. Jeigu Rusija iš tikrųjų pralaimėtų šį karą, ką tai reikštų žemynui, pasinėrusiam į tiek daug neišsprendžiamų prieštaravimų?

FINKIELKRAUT: Europa turi ateitį, jeigu nepamirš, kad ji yra ne tik institucinė konstrukcija, bet ir civilizacija. Kitaip tariant, Europa turi ateitį, jeigu prisimins, kad turi praeitį. Pirmasis ženklas, kad ES visiškai pamiršo savo paveldą, buvo pakvietimas Turkijai tapti nare. Galiausiai taip neatsitiko, tačiau to apskritai neturėjo būti numatyta. Turkijos padėtis tarptautiniuose santykiuose ir dabartinis jos elgesys primena, kas yra Europos apibrėžimas. Taip pat situacija Ukrainoje primena, kad mes esame civilizacija. Turėtume rimtai apsvarstyti šią mintį, nes ji tikrai gali įkvėpti mūsų bendrą politiką. Taip, yra imperinė tikrovė, ir Rusija iš tiesų yra imperija. Rusija nenori būti tauta, ji nori išlikti imperija, vėl tapti didžia imperija. Europos istorija kitokia. Taip, imperijų būta ir anksčiau, bet Europa išrado tautinę valstybę. Po Antrojo pasaulinio karo norėjome atsikratyti tautų idėjos dėl nacionalizmo grėsmės. Tačiau savo esme ES yra tautų susivienijimas ir ji turėtų tokia išlikti kaip priešprieša imperijos idėjai ir praktikai. Remdami Ukrainos kovą už nacionalinę laisvę, neturėtume to pamiršti.

 

NUORODOS:
Beck, Ulrich and Edgar Grande. 2007. Cosmopolitan Europe. Cambridge: Polity Press.
Finkielkraut, Alain. 1997. The Crime of Being Born. Zagreb: Ceres.
Finkielkraut, Alain. 1997. The Imaginary Jew. Lincoln and London: Nebraska University Press.
Finkielkraut, Alain. 2002. L’Imparfait du présent (Present Imperfect). Paris: Gallimard
Finkielkraut, Alain. 2013. L’identité malheureuse (The Unhappy Identity). Paris: Éditions Stock.
Kantor, Vladimir K. 1997. Estʹ evropejskaja deržava: Rossija: trudnyj putʹ k civilizacii (Russia Is a European Country). Moskva: ROSSPĖN.
Kundera, Milan. 1984. The Tragedy of Central Europe. New York Review of Books 31 (7): 33-38.
Politique internationale. 1992. Entretien avec Alain Finkielkraut. 55: 49-63.
Rachlin, Nathalie. 1995. Alain Finkielkraut and Politics of Cultural Identity. Substance 76/77, 24 (1-2): 73-92.

Vertė Tautvydas Vėželis
Europe and War: A Conversation with Alain Finkielkraut

Kiti tekstai:
„Tai ne žmonės“: žodžiai, kreipiantys link masinių žudynių
Francis Fukuyama, „Sava šalis: liberalizmui reikia tautos“
Rusijos kultūrinis antpuolis Vakaruose
Kas slypi už Aleksandro Dugino „rusiškojo pasaulio“?
Ivanas Iljinas: „Politika yra menas nustatyti ir neutralizuoti priešą.“
Rusijos imperija turi mirti

 

1. Wokeism, arba Wokery (nuo angl. žodžių „wake“, „awake“ – „prabusti, pabusti“) – žmonių, kurie ypač daug dėmesio skiria socialinėms problemoms, tokioms kaip rasizmas ir nelygybė, veiksmų ir nuomonių įvardijimo būdas, naudojamas žmonių, kurie nepritaria tokiems veiksmams ir nuomonėms. // Pagal dictionary.cambridge.org
2. Žr. Finkielkrauto 1992 m. interviu žurnalui Politique Internationale, kuriame jis teigia, kad teleologinė hegelinė-marksistinė „istorijos pabaigos“ samprata išgyveno komunizmą ir buvo atgaivinta pagal liberalią schemą, kuri dabar atsisako kultūros istorijos tikrovės ir prigimtinio priklausymo tautinei bendruomenei jausmo.
3. Milan Kundera, „Centrinės Europos tragedija“ // „Nemunas“ 2018 07, p. 5, vertė Valdas Jencius.
4. „Daug ką galima atleisti tam, kuris lagerio smurto purve ir smarvėje išlieka žmogumi“, – sako pagrindinis Grosmano apysakos veikėjas Ivanas. Šis nebaigtas tarybinio žydų rašytojo kūrinys [rašytas 1955–1963, išleistas 1970 m. Vokietijoje] įtraukia mus į stalinistinio teroro sūkurį. Po Stalino mirties Ivanas grįžta iš gulago, kur praleido daugybę metų, ir sutinka Aną, vidutinio amžiaus moterį, kuri XX a. 3-iajame dešimtmetyje dirbo komunistų partijos buhaltere Ukrainoje. Per vieną ilgą naktį Ana papasakoja Ivanui apie badą Ukrainoje: bjauriai perdžiūvusias mergaites ir berniukus, badaujančius, katėmis ir šunimis mintančius valstiečius, tėvus, valgančius savo vaikus, staugimą. „Kas juos išgirs?!“ – galvodavau, – pasakoja Ana Ivanui, – Dievo nėra.“
   Knygoje „Viskas keičiasi…“ labai glaustai, bet taikliai perteikiama stalinistinė patirtis. Knyga supažindina mus su bado Ukrainoje [Holodomoro – sovietų valdžios tyčia sukelto Ukrainos valstiečių, besipriešinusių prievartinei kolektyvizacijai, bado, dėl kurio 1932–1933 m. mirė nuo 7 iki 10 mln. ukrainiečių] istorija, o Ukrainos neįmanoma suprasti nesuvokus to badmečio siaubo. // Pokalbis su amerikiečių istorike Marci Shore: „Geriausios knygos apie Ukrainą: istorikės rekomendacijos“, lrt.lt