Pristatome rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Duobė“ (Котлован). Šis kūrinys – tai literatūrinis atsakas į įvykius Rusijoje, susijusius su komunizmo steigimu, kolektyvizacija ir įkolūkinimu, kurių liudininku ir dalyviu buvo pats autorius. Nepaisant savo „istoriškumo“, ši apysaka yra meninis-filosofinis kūrinys, turintis daugybę saitų su literatūros paveldu ir filosofine mintimi.
Vokiečių filosofo Martino Heideggerio tekstas „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: pokalbyje dalyvauja du veikėjai – klausinėtojas, kuris neabejotinai yra pats Heideggeris, ir neįvardintas japonas mokslininkas, atvykęs aplankyti žymiojo filosofo. Abu veikėjai dialogą pradeda prisimindami savo bendrą pažįstamą velionį grafą Siudzo Kukį ir jo domėjimąsi estetika. Visa tai veda link tolesnio pašnekesio apie kalbą, hermeneutiką, metafiziką bei dialogo galimybę tarp skirtingų kultūrų ir kalbų žmonių.
„Romaniškas krucifiksas ne iš karto tapo skulptūra, Cimabue ‘Madona’ – paveikslu, o Fidijo ‘Atėnė’ – statula. Mūsų suartėjimą su meno kūriniais formavo muziejai. Jų vaidmuo toks didelis, jog būtų sunku net įsivaizduoti, kad jų nėra arba nebus ten, kur buvo ar tebėra šiuolaikinė Europos civilizacija.“
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie prancūzų meno filosofą André Malraux ir ištraukos iš jo knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“.
Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?
Tarp daugybės paslapčių, slypinčių dailės srityje, ypatingo meno kritikų ir žiūrovų dėmesio sulaukė Diego Velázquezo drobė „Meninos“ (1656). Paveikslas nuolat kėlė susidomėjimą ne tik dėl nepriekaištingo techninio atlikimo, bet ir dėl personažų išdėstymo ir žvilgsnių, pavaizduotų jame. Šiame kūrinyje pasirodo ir pats dailininkas: jis tapo pačiame paveiksle, ant didžiulės drobės, kurios priekinė dalis lieka nematoma. Kokia yra tikroji šios scenos prasmė?
Britų rašytojo Arthuro C. Clarke’o apsakyme „Devyni milijardai Dievo vardų“ pasakojama, kad nuo seniausių laikų viena Tibeto budistų vienuolija užsiima Dievo vardų, kurių mano esant devynis milijardus, užrašymu. Pranašystė byloja, kad užrašius paskutinį vardą su tam tikra užduotimi nužengs pats Dievas. Norėdami paspartinti procesą, vienuoliai pagalbon pasikviečia kompiuterininkus, kurie į kalnuose stūksantį vienuolyną atgabena kompiuterį bei imasi darbo.
Mūsų akiratyje – Roland’as Barthes’as, svarbus prancūzų teoretikas, vienas iš poststruktūralizmo „tėvų-steigėjų“, bei jo esė „Kas yra kritika?“ Įdomiausia, kad šio teksto vertimas į lietuvių kalbą 1986 m. skaitytojams pateiktas be pirmų dviejų pastraipų. Šiandien „atstatome istorinę tiesą Barthes’o atžvilgiu“ ir grąžiname tekstui visą jo tūrį. Siūlome jums įdėmiai įsiskaityti į pirmas dvi pastraipas ir pamąstyti, kuo gi jos užkliuvo to meto akademinei bendruomenei.