Dalybos #5: Devyni milijardai Dievo vardų

pagal | 2020 03 14

Britų mokslinės fantastikos rašytojo ir futuristo Arthuro C. Clarke’o apsakyme „Devyni milijardai Dievo vardų“ pasakojama, kad nuo seniausių laikų viena Tibeto budistų vienuolija užsiima Dievo vardų, kurių mano esant devynis milijardus, užrašymu. Pranašystė byloja, kad užrašius paskutinį vardą su tam tikra užduotimi nužengs pats Dievas. Norėdami paspartinti procesą, vienuoliai pagalbon pasikviečia kompiuterininkus, kurie į kalnuose stūksantį vienuolyną atgabena kompiuterį bei imasi darbo.

 

Arthur C. Clarke

Devyni milijardai Dievo vardų

– Šiek tiek neįprastas prašymas, – santūriai ištarė daktaras Vagneris. – Tikriausiai tai pirmas atvejis, kad Tibeto vienuolynui būtų reikalingas nuoseklaus veikimo kompiuteris. Atleiskite už smalsumą, bet kam jūsų… hm… įstaigai tokia mašina? Gal pasakysite, kokiam tikslui ketinate ją panaudoti?

– Mielai, – prabilo lama1, pasitaisydamas šilko mantiją ir rūpestingai padėdamas į šalį logaritminę liniuotę, kuria ką tik naudojosi. – Jūsų kompiuteris Mark V gali atlikti bet kokius matematinius veiksmus su skaičiais iki dešimties skaitmenų. Tačiau mus domina raidės, o ne skaičiai. Norėtume, kad pakeistumėte išvedimo schemą ir mašina spausdintų žodžius, o ne skaičių stulpelius.

– Aš ne visai jus supratau…

– Mes turime planą ir dirbame jau tris šimtmečius, nuo pat budistų vienuolyno įkūrimo… Galbūt jums atrodys keista, bet pasistenkite įdėmiai mane išklausyti.

– Klausau jūsų.

– Viskas labai paprasta. Norime sudaryti Dievo vardų sąrašą.

– Atleiskite…

– Mes įsitikinę, – toliau ramiai tęsė dvasininkas, – kad visus šiuos vardus sudaro ne daugiau kaip devynios mūsų sugalvotos abėcėlės raidės.

– Ir dirbote tris šimtmečius?

– Taip, mes manėme, kad šį darbą galima pabaigti tik per penkiolika tūkstančių metų.

– O!.. – šūktelėjo priblokštas daktaras Vagneris. – Dabar aš suprantu, kam jums reikalinga mūsų mašina. Bet man ne visai aiški jūsų darbo prasmė.

Lama akimirksnį dvejojo, ir Vagneriui dingtelėjo, ar tik neįžeidė jo. Tačiau šventiko atsakyme nebuvo jokio susierzinimo.

– Jei norite, vadinkite mūsų darbą ritualu, tačiau tai – mūsų tikėjimas. Daugybė Viešpaties vardų – Dievas, Alachas ir taip toliau – yra tik žmogaus išgalvoti žodžiai. Šios sudėtingos filosofinės problemos aš dabar neanalizuosiu, bet mes žinome, kad įvairiai kaitaliojant raides galima sužinoti tikruosius Dievo vardus. Sistemingai grupuodami raidžių junginius, mes stengiamės sudaryti tam tikrą sąrašą.

– Suprantu, jūs pradėjote nuo AAAAAAAAA… ir tęsiate iki ZZZZZZZZZ.

– Būtent. Nors mes naudojamės sava abėcėle… Pakeisti klavišus kompiuteryje, žinoma, labai paprasta, kur kas sunkiau parinkti tinkamą schemą, kad būtų galima išvengti absurdiškų junginių. Pavyzdžiui, nė viena raidė negali pasikartoti daugiau kaip tris kartus iš eilės.

– Tris? Tikriausiai jūs norėjote pasakyti du.

– Ne, tris. Deja, net jeigu jūs ir suprastumėte mūsų raidžių sistemą, tektų ilgai aiškinti, kodėl taip reikia.

– Gal jūs ir teisus, – paskubomis atsiliepė Vagneris. – Tęskite.

– Aš manau, kad tinkamai užprogramuotas jūsų kompiuteris per šimtą dienų atliks darbą, kuris būtų užtrukęs penkiolika tūkstančių metų.

Daktaras Vagneris nebegirdėjo duslaus Manhatano gatvių triukšmo toli apačioje. Jis nesuprato, kodėl šie žmonės patys susikuria sunkumus. Aukštai, tolimose kalnų gyvenvietėse, ištisos vienuolių kartos atkakliai grupuoja bereikšmius žodžius. Kokia žmonijos beprotybė! Tačiau, gink Dieve, užsiminti apie tai. Klientas visados teisus…

– Be abejo, – atsiliepė daktaras, – mes galime pritaikyti Mark V spausdinti reikiamiems sąrašams, bet aš gerokai abejoju dėl jo įrengimo. Įkopti į Tibetą nėra lengva.

– Mes numatėme tai, pasirinkdami jūsų mašiną, kuri gan lengvai pervežama oru. Jūs tik nugabenkite ją į Indiją, o toliau mes patys pasirūpinsime transportu.

– Gerai, bet jums prireiks poros mūsų inžinierių.

– Taip. Mes numatome baigti darbą per tris mėnesius.

– Aš neabejoju, kad mūsų tarnautojai sugebės atlikti užduotį, – daktaras Vagneris kažką brūkštelėjo savo bloknote. – Dar keletas klausimų…

Nespėjo jis užbaigti sakinio, o lama ištiesė nedidelį popieriaus lapelį.

– Tai mano čekis Azijos Banke.

– Ačiū. O… šios sumos visiškai pakaks. Kitas klausimas yra toks nereikšmingas, kad aš net nedrįstu klausti, bet labai dažnai tokie paprasti dalykai lieka nepastebėti. Kokiu elektros energijos šaltiniu jūs naudojatės?

– Penkiasdešimties kilovatų galios dyzeliniu generatoriumi, pritaikytu 110 voltų įtampai. Jis tebėra visiškai patikimas, mat buvo įrengtas maždaug prieš penkerius metus, kad tiektų energiją maldininkų vežimėlių varikliams. Nuo tada prašviesėjo ir vienuolyno gyvenimas.

– Žinoma, – šūktelėjo Vagneris. – Kaip aš nepagalvojau apie tai!

 

Žvelgiant nuo pylimo žemyn, gniauždavo kvapą, bet laikui bėgant prie visko įprantama. Džordžas Hanlis po trijų mėnesių taip apsiprato, jog visiškai nekreipė dėmesio į dviejų tūkstančių pėdų gylio prarają ar šachmatų lentą primenančius, žemai slėnyje nusidriekusius dirbamos žemės laukus. Atsišliejęs į vėjo nugludintus akmenis, jis niūriai žvelgė į tolimus, nežinomus kalnus.

Vienuolių planas „Utopija“ įvėlė į didžiausią beprotybę, mąstė Džordžas. Kompiuteris ištisas savaites nesuprantamomis keverzonėmis margino ilgiausius popieriaus lapus, kantriai dėliodamas raides įvairiais įmanomais būdais, nuodugniai analizuodamas kiekvieną junginį. Vienuoliai nekantriai čiupdavo pasirodžiusius iš kompiuterio lapus, rūpestingai juos sukarpydavo ir klijuodavo į milžiniškas knygas. Kitą savaitę, ačiū Dievui, jie turėtų baigti. Džordžas nežinojo, kokie nesuprantami apskaičiavimai įtikino vienuolius nesudarinėti žodžių iš dešimties, dvidešimties ar šimto raidžių. Jį persekiojo košmariška mintis, kad vienuolių planas gali pasikeisti, o Didysis lama (kurį jiedu vadino Semu Jafetu2, nors jis nė trupučio nebuvo panašus į tuodu) staiga praneš, kad darbas užsitęs iki 2060 metų. Iš jų visko galima tikėtis.

Vėjas trinktelėjo sunkias medines duris, ir ant pylimo pasigirdo Čako žingsniai. Jis niekada nepaleisdavo iš burnos cigaro ir taip tapo populiarus, nes vienuoliams taip pat nebuvo svetimi visi maži ir dauguma didžiųjų gyvenimo malonumų. Jie gal ir pamišę, bet, reikia pripažinti, netapo mėlynanosiais, nepaisant netgi tų nuolatinių kelionių žemyn į kaimą…

– Klausyk, Džordžai, – staiga nutraukė jo mintis Čakas. – Nekokios naujienos.

– Kas nors atsitiko? Ar mašina neveikia? – Nieko baisesnio Džordžas neįsivaizdavo. Būtų siaubinga, jeigu grįžimą namo tektų atidėti. Netgi komercinė televizijos reklama namie atrodys kaip dangaus mana, palyginti su dabartimi. Tai būtų nors koks ryšys su namais.

– Ne, neatspėjai. – Čakas įsitaisė ant pylimo, ko niekada nedarydavo, bijodamas nukristi. – Aš viską sužinojau!

– Ką čia paistai? Mes seniai viską žinome.

– Taip, mes žinome, ką vienuoliai stengiasi padaryti, bet net nepagalvojome, kodėl. Tai – didžiausia beprotybė…

– Tai bent naujiena, – subambėjo Džordžas.

– …senasis Semas išklojo man visą teisybę. Tu žinai, kaip jis įgriūna kiekvieną popietę pasižiūrėti lapų. Hm… Šį kartą jis atrodė gerokai suirzęs. Sužinojęs, kad jau paskutinis ciklas, Semas savo žaviu anglišku akcentu paklausė manęs, ar norėčiau sužinoti, ką iš tiesų jie daro. Aš atsakiau: „Žinoma“, ir jis papasakojo man.

– Man darosi įdomu, tęsk.

– Jie įsitikinę, kad išvardijus visus Jo vardus, – kurių mano esant apie devynis milijardus, – bus įvykdyta Dievo valia. Žmonijos paskirtis – atlikti šią pareigą Dievui. Po to jos egzistavimas neteks prasmės… Ar tau neatrodo, kad ši idėja tikra šventvagystė?!

– Taip. Tai gal jie tikisi, kad mes nusižudysime?

– Ne, nereikės. Kai sąrašas bus baigtas, Dievas nužengs, ir galas…

– Aišku. Kai mes pabaigsim darbą, ateis pasaulio pabaiga.

Čakas nervingai sukrizeno.

– Tą patį aš ką tik pasakiau Semui. Ir ką gi? Jis keistai mane nužvelgė, lyg būčiau kvailas mokinukas, ir pareiškė: „Ne kiekvienas tą gali suprasti.“

Džordžas susimąstė.

– Tai ir yra, ką aš vadinu jų Didžiąja Beprotybe, – ištarė jis netrukus. – Ką tu manai daryti? Mums nėra ko nerimauti. Galų gale mes gi žinojome, kad jie bepročiai.

– Taip, bet ar tu nenujauti, kas gali atsitikti? Kai sąrašas bus baigtas, o jie neišgirs Paskutiniojo Teismo dienos trimitų, ar ko jie ten tikisi? Mus gali apkaltinti. Juk mūsų mašina dirbo šį darbą. Bjaurus reikalas.

– Man atrodo, – lėtai ištarė Džordžas, – tu visiškai teisus. Beje, panašus atsitikimas jau buvo. Kai buvau dar vaikigalis, Luizianoje gyveno toks trenktas pamokslininkas, kuris kartą paskelbė, kad kitą sekmadienį bus pasaulio pabaiga. Šimtai žmonių patikėjo juo – netgi pardavė savo namus. Ir tu manai, jie labai pasipiktino, kai nieko neatsitiko? Tiesiog pagalvojo, kad pamokslininkas neteisingai apskaičiavo, ir toliau tikėjo juo. Kai kurie turbūt ir dabar tiki.

– Atsitokėk, čia ne Luiziana. Mes esame tik du, o vienuolių – šimtai. Man jie patinka, o labiausiai bus gaila senojo Semo, kai visas jo gyvenimo triūsas nueis perniek. Aš vis dėlto norėčiau kuo greičiau sprukti iš čia.

– Aš šito trokštu jau daug savaičių. Bet mes nieko negalime padaryti, kol kontraktas nepasibaigs ir neatskris mūsų lėktuvas.

– Gerai, – susimąstęs pasakė Čakas, – o jeigu mes pabandytume juos apgauti?

– Velniškai protinga!.. Juk tai tik pablogintų mūsų likimą.

– Tu nesupratai. Žiūrėk, jeigu mašina ir toliau dirbs po dvidešimt valandų per parą, kaip dabar, tai darbas bus baigtas po keturių dienų. Lėktuvas atskris po savaitės. Būtų šaunu sugalvoti kokį gedimą, kuris kelioms dienoms sutrukdytų darbą. Žinia, mes pataisytume kompiuterį, bet ne taip greitai. Jeigu viskas gerai pavyktų, atsidurtume žemai, oro uoste, kai mašina išspausdins paskutinį vardą. Jie tada jau negalės mūsų pagauti.

– Man tas nepatinka, – atsiliepė Džordžas, – aš niekad nemetu darbo. Be to, tai sukels jiems įtarimą. Aš liksiu. Kas bus – tebūnie!

 

– Man vis tiek tai nepatinka, – tvirtino jis po septynių dienų, kai tvirti kalnų poniai nešė juos vingiuojančiu keliu žemyn. – Tu nepamanyk, jog aš bėgu dėl to, kad bijau. Man gaila tų vargšų senių, ir aš nenoriu būti tenai, kai paaiškės, kokie mulkiai jie buvo. Įdomu, kaip laikysis Semas…

– Žinai, – atsiliepė Čakas, – atsisveikinant man pasirodė, kad jis supranta, jog mes bėgame, bet nė kiek nesijaudina, nes mašina veikia gerai ir turi greitai baigti darbą. Po to, žinoma…

Džordžas pasisuko balne ir žvilgtelėjo atgal į kalnų kelią. Iš čia dar gerai buvo matyti vienuolynas. Žemi, kampuoti pastatų siluetai ryškėjo vakaro žaroje. Languose žibėjo švieselės ir iš tolo priminė didžiulį laivą. Jos pastebimai mirksėjo, vadinasi, kompiuteris veikė. „Ar ilgai dar tai tęsis? – mąstė Džordžas. – Gal vienuoliai sudaužys kompiuterį iš įniršio ir nusivylimo? O gal jie tik tyliai pasėdės ir pradės iš naujo?“

Jis puikiai žinojo, kas šiuo metu vyksta kalnuose. Didysis lama ir jo padėjėjai, apsigaubę šilko mantijomis, tyrinėja lapus, kuriuos jaunesnieji vienuoliai neša iš mašinos ir klijuoja į milžiniškas knygas. Niekas neištaria nė žodžio. Vienintelis garsas – tai svirtelių, liečiančių popierių, lietus, nes Mark V visiškai tyliai atlieka tūkstančius skaičiavimų per sekundę.

Taip, per tris mėnesius tokio darbo bet kas gali išprotėti.

– Štai jis, – sušuko Čakas, rodydamas žemyn į slėnį. – Koks gražus!

– Tikrai, – sutiko Džordžas. Lėktuvas, senas apsilamdęs DC3, dar neišjungtu varikliu stovėjo nusileidimo take lyg mažytis sidabrinis kryželis. Po dviejų valandų jie išsivaduos iš šios beprotybės. Mintis svaigino lyg stiprus gėrimas, ir Džordžas mėgavosi ja, kol ponis kantriai kėblino šlaitu žemyn. Sutemos greitai leidosi virš aukštų Himalajų. Nors kelias buvo geras, jie laikė rankose žibintus. Dabar jau nebegrėsė joks pavojus, tik nemaloniai spigino šaltis. Nuostabiai giedras dangus žvilgėjo ryškiomis, gerai pažįstamomis žvaigždėmis. „Lėktuvui pakilti, – mąstė Džordžas, – tikrai nesutrukdys oro sąlygos. Nėra dėl ko daugiau nerimauti.“

Jis uždainavo, bet netrukus nutilo. Džordžą baugino šios beribės kalnų virtinės, lyg baltos šmėklos, supančios jį iš visų pusių. Netrukus jis žvilgtelėjo į laikrodį.

– Po valandos turėtume būti slėnyje, – šūktelėjo per petį Čakui. Kiek pagalvojęs pridūrė: – Įdomu, ar kompiuteris jau baigė. Atrodo, jau laikas.

Čakas neatsiliepė, tuomet Džordžas pasisuko balne ir pamatė išblyškusį pailgą Čako veidą, pakeltą į dangų.

– Žiūrėk, – pralemeno Čakas, ir Džordžas pažvelgė į dangų.

Danguje pamažu viena po kitos geso žvaigždės.

 

Vertė Daiva Klimavičienė
Pirmoji vertimo publikacija: „Pragaištingas krėslas: užsienio fantastika“, Kaunas: Arka, 1992.
Aplinkkeliuose pateikiamas vertimas yra peržiūrėtas ir paredaguotas.
Originali novelė čia: Arthur C. Clarke, The Nine Billion Names of God

 

//

PRIEDAI

//

[XX] amžiaus pabaiga kažkiek yra panaši į mūsų istorijos saldo ir išpardavimą. Modernybė baigės, orgija baigės, šventė baigės – viskam dera išnykti! Kadaise prekių išpardavimas vykdavo prieš dideles šventes, dabar tai trunka ištisus metus, ir pati šventė dabar yra parduodama. Mums reikia ištuštinti visas atsargas, laiko kapitalą, gyvenimo kapitalą. Atgal skaičiuojama visur ir viskas: ekologija – tai atgalinis planetos išteklių skaičiavimas, AIDS epidemija – atgalinis mirčių skaičiavimas ir t. t. Visa tai vyko 2000 Metų šešėlyje, bet vėl gal nieko iš to neįvyks? O gal šįsyk mes turėsime teisę į visuotinę amnestiją?

Nėra geresnės parabolės šiam atgaliniam skaičiavimui pavaizduoti negu Arthuro Clarke’o apsakymas „Devyni milijardai Dievo vardų“. Nuo neatmenamų laikų viena Tibeto vienuolių bendruomenė buvo įpareigota patikslinti ir perrašyti visus devynis milijardus Dievo vardų. Pranašystė byloja: užrašius paskutinį vardą, ateis pasaulio pabaiga. Bet vienuoliai ilgainiui pavargo, todėl pagalbos kreipėsi į IBM ekspertus, kurie atvyksta ir kompiuteriais per mėnesį atlieka visą darbą. Kažkas panašaus – lyg istorija baigtųsi per akimirką virtualybei įsikišus. Deja, tai žymi ir pasaulio nyksmą realiame laike, nes pasaulio pabaigos pranašystė, susieta su visų Dievo vardų išvardijimu, išsipildo. IBM technikai, lig tol netikėję nė vienu legendos žodžiu, leisdamiesi žemyn į slėnį pamato, kaip danguje viena po kitos užgęsta žvaigždės.

Apsakymas yra išties gera mūsų dabartinės padėties parabolė: mes pasikvietėme kelis IBM technikus, o šie įjungė automatinę pasaulio išnykimo programą. Skaitmeninėms, informacinėms ir virtualioms technologijoms įsikišus, nuo šiol mes jau atsidūrėme anapus tikrovės, o jos objektai yra anapus jų pabaigos. Jie nebegali baigtis ir krenta į begalybę (istorijos, politikos, ekonominės krizės begalybę).

Jean Baudrillard 3

Dievo vardų išvardijimas (iš Atanazijaus Kircherio tritomio veikalo „Oedipus Aegyptiacus“, 1652-1654)

Galima sakyti, visa kultūra yra bandymas prisijaukinti iš nežinia kur ateinančius beprasmius, todėl baisius, žodžius ir bauginančius nežmogiškuosius daiktus ir, žinoma, prisijaukinti nežmogiškumą apskritai. Vis dėlto kultūroje svarbiausia yra žodžiai. Man kyla netgi tokia mintis, toks akcentas – kultūra yra mėginimas prisijaukinti tai, kas kalboje bekalbiška, apie tai, kas kalboje nežmogiška, kas kelia baimę. Štai kodėl, pasiremdamas Hegelio terminologija, sulieju visus tris blokus, nes, kaip pameni, Hegeliui religija yra tas pat kas mokslas ir tas pat kas menas. Jis sako: ir religija, ir mokslas, ir menas prijaukina Absoliutą. Dar vienas beprasmis žodis. Baigtinė būtybė neturi jokio priėjimo prie šio žodžio. Ką jis reiškia? Kaip jį pritaikyti? Tokiu atveju šis žodis kelia žmogui siaubą, ir jam reikia kaip nors tą žodį prijaukinti. Tam, kad prijaukinčiau absoliutą, pirmiausia darausi stabą, statau tam tikrą pastatą, čia pat tapau ikoną. Taip atsiranda menas. Negana to, čia pat darau technologinį judesį ir gaminu nežmogiškumą prijaukinantį prietaisą. Atsiranda mokslas. Taip aš prijaukinu Absoliutą.

Gražiai sako Arthuras Clarke’as apsakyme „Devyni milijardai Dievo vardų“: ir religijos, ir mokslai, ir menai yra ne kas kita kaip Dievo vardų skaičiavimas. Tame apsakyme pasakyta tiksli mintis – šis skaičiavimas nėra nekaltas dalykas, tu nežinai, kuris vardas bus paskutinis, nes kalba naikina bekalbiškumą. Be galo gerai pasakyta. Tie, kurie suskaičiuoja Dievo vardus, išsigandę pabėga. O paskutinis to apsakymo sakinys toks: kai bėgliai leidosi nuo kalnų, jie pamatė, kad danguje viena po kitos ėmė gesti žvaigždės. Dievo vardai buvo suskaičiuoti. Kodėl mums taip nepasakyti, pavyzdžiui, apie technomokslą ir technoterorą nežmogiškumo atžvilgiu?

Religijos, mokslai ir menai šiuo požiūriu niekuo nesiskiria – jie užsiima Dievo (tai yra nežmogiškumo) vardų skaičiavimu. Nukreipus strėlės smaigalį į kitą pusę, šis skaičiavimas tampa nežmogiškumo naikinimu. Iš tikrųjų, iš kur gali žinoti, koks ir kuris smūgis nežmogiškumui bus paskutinis. Gal tokio ir nebus, bet mes to negalime žinoti. Kaip matai, vėl ta pati įtampa tarp mašinos ir gyvūno, tarp kalbos ir bekalbiškumo. Kitais žodžiais papildydamas tai, apie ką dabar kalbėjome, sakau: visa kultūra yra kalbos pusėje. Bet radikaliausias ir pavojingiausias siekis, glūdintis kultūros pusėje, yra štai koks: ji nori sunaikinti ir juslinį kalbos pagrindą. Kokie yra visokiausių aibių teorijų siekiai? Arba Budos siekis pasiekti nirvanos būseną? Tai siekis padaryti visiškai skaidrią kalbą, atimti iš jos jusliškumo liekanas.

Filosofija yra visiškai priešingoje pusėje, filosofas nusisuka nuo kalbos, jo orientyras – tas tamsusis nežmogiškumo branduolys, estintis visur, taip pat ir kalboje. Mano tikslas yra nesunaikinti šio branduolio, priešingai – palikti jį, kad jis būtų kuo tamsesnis. Manęs niekada nedomino skirtumų tarp kultūros blokų paieška (tai tyrinėtojų, cituotojų ir kompiliuotojų reikalas), nes kaip filosofui man svarbus priešingas judesys: apmąstyti tai, kas vienija šiuos iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus ir netgi tarpusavyje kariaujančius blokus. Krikščionybė ima kariauti su pagonybe, mokslas ima kariauti su religija, kraštutinis estetizmas skelbia, kad menas turi būti atskirtas nuo religijų, nuo moralės ir nuo mokslų. Vyksta nuolatiniai religijų ir įvairių kultūros segmentų karai, tai akivaizdūs dalykai.

Mane vis dėlto labiau domina, kas šiuos dalykus sieja, nes supratus šį susietumą geriau išryškėja filosofijos unikalumas, juk jai lygiai svetima religija, lygiai svetimas menas, lygiai svetimas technologinis mokslas. Kaip žinai, filosofija visą laiką buvo pavergiama, palenkiama tai religijai, tai technologijai, tai menui – prisiveisė visokiausių poetinių filosofijų, filosofijos poetikų, meno filosofijų ir taip ad Infinitum.

Arvydas Šliogeris 4

Smėlio mandalos sunaikinimas

 

  1. Lama – budistų dvasininkas.
  2. Semas (arba Šemas) ir Jafetas – Biblijos personažai, Nojaus sūnūs. Mitiniai semitų ir europiečių protėviai.
  3. J. Baudrillard, „Tūkstantmečio šešėlyje (arba atšauktieji 2000 Metai)“
  4. Arvydas Šliogeris & Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 266–268.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *