Tęsiame Dalybų skiltį. Jau pristatėme ne vieną Kanto tekstą, Derrida irgi šmėkštelėjo. Naujoje dalyje paruošėme labai įdomų tekstą su keista istorija. Mūsų akiratyje – Roland’as Barthes’as, žymus ir svarbus prancūzų teoretikas, vienas iš didžiulę įtaką šiuolaikinei filosofijai padariusios mąstymo krypties, vadinamos poststruktūralizmu, „tėvų-steigėjų“, bei jo tekstas „Kas yra kritika?“ iš 1964 metais išleisto kritikos esė rinkinio. Įdomiausia, kad šio teksto vertimas į lietuvių kalbą 1986 m. skaitytojams pateiktas be pirmų dviejų pastraipų. Mes, mąstymo aplinkkelių gyventojai, šiandieną „atstatome istorinę tiesą Barthes’o atžvilgiu“ ir grąžiname tekstui visą jo tūrį. Siūlome jums įdėmiai įsiskaityti į pirmas dvi pastraipas ir pamąstyti, kuo gi jos užkliuvo to meto akademinei bendruomenei.
Roland Barthes
Kas yra kritika?
Visuomet įmanoma paskelbti keletą pagrindinių kritikos principų, atsižvelgiant į ideologinį aktualumą, ypač Prancūzijoje, kur teoriniai modeliai labai gerbiami, mat jie, be abejo, praktikuojančiajam suteikia užtikrintumo, kad jis vienu metu dalyvauja kovoje, istorijoje ir totalybėje; taigi prancūzų kritika jau penkiolika metų plėtojasi, su didesniu ar mažesniu pasisekimu, keturiose didžiosiose „filosofijose“. Pirmiausia mintyje turiu tai, kas visuotinai, ir gana ginčytinai, vadinama „egzistencializmu“, kuriam priskiriama Sartre’o kritinė kūryba, jo „Baudelaire’as“ ir „Flaubert’as“, trumpesni straipsniai apie Proustą, Mauriac’ą, Giraudoux ir Ponge’ą bei galiausiai jo nuostabusis „Genet“. Tuomet marksizmas: ne paslaptis (tai sena diskusija), koks bergždžias kritikos srityje pasirodė ortodoksiškas marksizmas, vien mechaniškai aiškindamas kūrinius ar rinkdamasis skelbti šūkius, o ne vertybinius kriterijus; čia galima pridurti, kad marksizmo paribiuose (o ne jo deklaruojamame centre) aptinkame vaisingiausią kritiką: L. Goldmanno kritiką (apie Racine’ą, Pascalį, apie „naująjį romaną“, apie avangardinį teatrą, apie Malraux), kurią stipriai įtakojo Lukácsas; tai viena lanksčiausių ir išradingiausių kritikų, kurios kilties taškas yra socialinė ir politinė istorija. O tada psichoanalizė; esama froidiškojo tipo psichoanalitinės kritikos, kurios žymiausias šiandienos atstovas Prancūzijoje yra Charles’is Mauron’as (apie Racine’ą ir apie Mallarmé); bet ir čia vaisingiausia esti „marginalinė“ psichoanalizė; pradėdamas nuo substancijų (ne kūrinių) analizės, sekdamas daugelio poetų kuriamų vaizdinių dinamiškas deformacijas, G. Bachelard’as įsteigė tikrą kritikos mokyklą, tokią įtakingą, kad, galima sakyti, šiuo metu geriausią prancūzų kritikos formą apsprendžia bašliarininkai (G. Poulet, J. Starobinski, J.-P. Richard). Pagaliau struktūralizmas (arba, suprastinus iki kraštutinumo ir tam tikra prasme pasakius užgauliai, formalizmas): žinome, koks svarbus, netgi madingas, tapo šis judėjimas Prancūzijoje, kai C. Lévi-Strauss’as atvėrė jam kelius į socialinius mokslus ir filosofinę refleksiją; kol kas atsirado keletas kritikos kūrinių; procesas įsibėgėja ir čia nebus išvengta įtakos – visų pirma lingvistinio modelio, sukurto Saussure’o ir išplėtoto R. Jakobsono (kuris pradžioje pats buvo literatūros kritikos judėjimo, rusų formalistinės mokyklos narys). Šie pavyzdžiai rodo, kad literatūros kritiką įmanoma rutulioti iš dviejų retorinių kategorijų – metaforos ir metonimijos.
Kaip matome, ši prancūzų kritika vienu metu yra ir „nacionalinė“ (ji labai menkai arba visai nėra įtakota anglosaksiškos kritikos, Spitzerio ir Croce’s principų), ir aktuali ar, jei norite, „nuklydusi“ [infidèle]: visiškai pasinėrusi į kurią nors šiuolaikinę ideologiją, ji nenori būti siejama su kritikos tradicija, kuriai atstovauja Sainte-Beuve’as, Taine’as ar Lanson’as1. Beje, pastarojo pavyzdys šiuolaikinei kritikai kelia ypatingą problemą. Lanson’as, šis prancūzų profesoriaus prototipas, jo kūryba, metodas ir dvasia štai jau penkiasdešimt metų, padedant aibei epigonų, diktuoja sąlygas visai akademinei kritikai. Kadangi tos kritikos principai, bent jau deklaratyviai, paiso griežto ir objektyvaus faktų nustatymo, galima pamanyti, jog nesama neatitikimo tarp lansonizmo ir ideologinių kritikų, kad visos jos yra interpretacinės kritikos. Nors dauguma šiuolaikinių prancūzų kritikų (kalbama apie išvystytą, o ne vystomą kritiką) yra profesoriai, visgi esama esminės įtampos tarp interpretacinės kritikos ir pozityvistinės (akademinės) kritikos. Tiesą sakant, pats lansonizmas yra ideologija; jis ne tik primeta objektyvias taisykles moksliniam tyrimui, bet ir implikuoja bendrą požiūrį į žmogų, istoriją, literatūrą, santykius tarp autoriaus ir kūrinio. Pavyzdžiui, lansonizmo psichologija visiškai atitinka savąjį laikmetį, iš esmės tai yra tam tikras analoginis determinizmas, pagal kurį kūrinio detalės turi būti panašios į gyvenimo detales, personažo siela – į autoriaus sielą ir t. t.; tai labai būdinga ideologija, nes, pavyzdžiui, psichoanalizė vėliau sukūrė priešingus kūrinio ir jo autoriaus sąryšius. Be abejo, filosofiniai postulatai yra neišvengiami; todėl lansonizmą kaltinti reikėtų ne dėl šio dalyko, o dėl to, ką jis nutyli, ką nori paslėpti po moraline griežtumo ir objektyvumo uždanga: ideologija čia, kaip kontrabandinė prekė, slypi scientizmo bagaže.2
Kadangi šie skirtingi ideologiniai principai yra galimi vienu metu (aš tam tikra prasme sutinku su kiekvienu iš jų), tai nekelia abejonės, kad ne pasirinkta ideologija lemia kritikos esmę ir kad ne „tiesa“ yra jos sankcija. Kritika yra kažkas kita negu teisus kalbėjimas „teisingų“ principų vardu. Vadinasi, didžiausia kritikos nuodėmė yra ne ideologija, o jos nutylėjimas: šita nusikalstama tyla turi pavadinimą: tai naivus dorumas arba, ko gero, apgaulė. Kaip galima iš tikrųjų manyti, kad kūrinys yra išorinis objektas jį analizuojančio kritiko psichikos ir istorijos atžvilgiu ir kad kritikas turįs kažkokią eksteritorialumo teisę? Per kokį stebuklą tas glaudus ryšys, kuris, anot daugumos kritikų, egzistuoja tarp nagrinėjamo kūrinio ir jo autoriaus, galėtų išnykti, kai prabylama apie pačių kritikų kūrybą ir jų laiką? Nejaugi yra kūrybos dėsniai, galiojantys rašytojui, bet negaliojantys kritikui? Bet kokia kritika turi implicitiškai įjungti į savąjį diskursą3 (kad ir labiausiai netiesioginiu būdu, drovių droviausiai) ir diskursą apie save pačią; bet kokia kritika yra ir kūrinio, ir savęs pačios kritika; pakartojant Claudel’io4 žodžių žaismą – ji yra kito pažinimas [connaissance] ir kartu pačios gimimas [co-naissance]. Dar kitais žodžiais tariant, kritika jokiu būdu nėra rezultatų suvestinė ar visuma sprendinių, ji iš esmės yra veikla, t. y. seka intelektualinių veiksmų, glaudžiai susijusių su subjektyviąja ir istorine (o tai tas pats) tuos veiksmus atliekančiojo būtimi. Ar veikla gali būti „teisinga“? Ji paklūsta visai kitiems reikalavimams.
Kiekvienas prozininkas, kiekvienas poetas, nepaisant galimų literatūros teorijos vingių, kalba apie daiktus ir reiškinius (tegul ir įsivaizduojamus), kurie yra išoriniai ir pirminiai kalbos atžvilgiu: pasaulis egzistuoja, o rašytojas kalba – štai jums literatūra. Kritikos objektas yra kitoks – tai ne „pasaulis“, tai diskursas, kito diskursas: kritika yra diskursas apie diskursą; tai antrinė kalba, arba metakalba (kaip pasakytų logikai). Ji nukreipta į pirminę (arba objektinę) kalbą5. Taigi kritinė veikla susiduria su dvejopo pobūdžio santykiais: santykiu tarp kritiko kalbos ir nagrinėjamo autoriaus kalbos bei santykiu tarp šitos objektinės kalbos ir pasaulio. Būtent šių dviejų kalbų „trintis“ lemia kritikos pobūdį ir, galimas daiktas, daro ją panašią į logiką, nes ši taip pat yra pagrįsta objektinės kalbos ir metakalbos skyrimu.
Nes, jeigu kritika yra ne kas kita, o metakalba, tai reiškia, kad jos užduotis yra atrasti anaiptol ne „tiesas“ [vérités], o tik „galiojimus“ [validités]. Pati savaime kalba nėra nei teisinga, nei klaidinga, ji arba galioja, arba ne: galiojanti ji yra tada, kai sudaro nuoseklią ženklų sistemą. Taisyklės, kurioms pavaldi literatūros kalba, atsižvelgia ne į tai, kiek ta kalba atitinka tikrovę (kad ir kokios būtų realistinių mokyklų pretenzijos), bet tik į tai, kaip ji pajungiama tai ženklų sistemai, kurią pasirinko autorius (žodį sistema čia reikia ypač pabrėžti). Kritika neprivalo išaiškinti, ar Proustas sakė „tiesą“ teigdamas, kad baronas de Šarliusas – tai iš tiesų grafas de Montesquiou, Fransuaza – tai Céleste6, o bendresne prasme – ar visuomenė, kurią Proustas aprašė, tiksliai atspindėjo istorines aristokratijos išnykimo sąlygas XIX amžiaus pabaigoje. Kritika turi išrutulioti tokią savo kalbą, kurios darnumas, logiškumas, vienu žodžiu, sistemiškumas galėtų aprėpti ar, tiksliau, „integruoti“ (matematine žodžio prasme) kiek galima daugiau Prousto kalbos, panašiai kaip logikos lygtis patikrina kokio nors samprotavimo taisyklingumą, nepaisydama, ar to samprotavimo argumentai išreiškia „tiesą“. Galima sakyti, kad kritikos uždavinys (tai vienintelė jos universalumo garantija) yra grynai formalus: ne „atskleisti“ nagrinėjamame kūrinyje ar autoriuje kažką „paslėpto“, „gilaus“, „paslaptingo“ – tai, ko niekas iki šiol nebuvo pastebėjęs (per kokį stebuklą? Nejaugi mes įžvalgesni nei mūsų pirmtakai?), o vien tik priderinti kalbą, kurią pasiūlo epocha (egzistencializmas, marksizmas, psichoanalizė), prie autoriaus kalbos, tai yra prie formalios loginių apribojimų sistemos, kurią autorius sukūrė, remdamasis savo epocha – panašiai geras stalius apčiuopomis „protingai“ suderina dvi įmantraus baldo dalis. Kritikos „įrodymas“ nesusijęs su „tiesa“, nes kritikos diskursas, kaip, beje, ir logikos diskursas, visada yra tautologiškas: jos paskirtis galų gale – pavėluotai pasakyti, kad Racine’as yra Racine’as, Proustas yra Proustas. Kritikos „įrodymai“, jei tokie egzistuoja, priklauso ne nuo sugebėjimo „atidengti“ nagrinėjamą kūrinį, bet, priešingai, – nuo sugebėjimo kuo išsamiau jį „padengti“ savo pačios kalba.
Taigi mes ir vėl kalbame tik apie formalią (ne estetine, o logine žodžio prasme) veiklą. Manyčiau, jog kritika gali išvengti „naivaus dorumo“, arba „apgaulės“, apie kurią buvo kalbėta iš pradžių, tik pripažinusi, kad jos moralinis tikslas – ne dešifruoti studijuojamo kūrinio prasmę, o nustatyti taisykles ir apribojimus, kurių laikantis prasmė buvo kuriama; su ta sąlyga, jei čia pat pripažinsime, jog literatūros kūrinys yra labai savita semantinė sistema, kurios tikslas yra suteikti pasauliui tam tikrą, o ne neapibrėžtą, prasmę. Kūrinys, bent jau toks, kuriam paprastai pavyksta atkreipti į save kritikų dėmesį (o tai galbūt yra vienas iš galimų „geros“ literatūros apibrėžimų), niekada nebūna visiškai bereikšmis (paslaptingas ar „įkvėptas“) ir niekada visiškai aiškus; kūrinį sudaro, galėtume pasakyti, „pakibusi“ prasmė; ir iš tiesų kūrinys atsiskleidžia skaitytojui kaip žyminčioji sistema, bet kaip žymimasis objektas lieka jam nesuvokiamas. Toks prasmės išsprūdimas paaiškina du dalykus. Pirma, tai, kodėl literatūros kūrinys su tokia jėga kelia klausimus pasauliui (griaudamas nekeliančias abejonių prasmes, tariamai glūdinčias tikėjimuose, ideologijoje ir sveikam prote), į kuriuos tačiau jis niekada neatsako (nėra nė vieno reikšmingo kūrinio, kuris būtų „dogmatiškas“). Antra, meno kūrinį galima dešifruoti be paliovos ir be galo – juk nėra jokio pagrindo manyti, kad žmonės vieną gražią dieną liausis kalbėję apie Racine’ą arba apie Shakespeare’ą (nebent griežtai pakeitus jų veikalų paskirtį, – o tai irgi bus nauja kalba): primygtinai siūlydama prasmę ir kartu būdama be paliovos išsprūstanti prasmė, literatūra yra tam tikra kalba, kitaip tariant, ženklų sistema: kūrinio būtį lemia ne tai, apie ką jame kalbama, o jo sistema. Būtent todėl kritikas turi atkurti ne kūrinio „idėją“, o jo sistemą, lygiai kaip kalbininkas privalo ne dešifruoti sakinio prasmę, o nustatyti formalią struktūrą, kuri leidžia tą prasmę perteikti.
Iš tiesų, tik pripažinus, kad kritika – tai tam tikra kalba (tiksliau, metakalba), ji gali būti (prieštaringai, bet autentiškai) sykiu objektyvi ir subjektyvi, istoriška ir egzistenciali, totalitari ir liberali. Kiekvieno kritiko pasirinkta kalba nenukrinta jam iš dangaus, ji tėra viena iš keleto kalbų, kurias jam siūlo jo epocha. Ji objektyviai yra ta riba, iki kurios istoriškai yra pažengęs pažinimas, idėjos, intelektualios aistros, ji yra būtinybė. Kita vertus, šitą privalomą kalbą kiekvienas kritikas pasirenka pagal tam tikrą egzistencinę organizaciją, kaip savo paties intelektualinės funkcijos išraišką, kuriai jis perduoda visą savo „gilumą“, t. y. savo vertybes, savo malonumus, savo antipatijas, savo manijas. Taip kritikos kūrinyje gali gimti dviejų istorijų ir dviejų subjektyvių požiūrių – kritiko ir autoriaus – dialogas. Bet jis yra egoistiškai perkeltas į dabartį; kritika nėra „pagarbos duoklė“ praėjusių laikų tiesai ar „kito“ tiesai, ji yra sutvarkymas to, kas suprantama mūsų laikais.
Vertė Anelė Keršytė ir Linas J. Jankauskas
Pirmoji Barthes’o esė ištraukos vertimo publikacija: „Estetinė kultūra 3: meno kritika“. Vilnius: Mintis, 1986, p.219–224. Versta iš: Roland Barthes, Essais critiques. Paris, 1964, p. 254–257. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).
Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.
…
- Charles Augustin Sainte-Beuve (1804–1869), Hippolyte Adolphe Taine (1828–1893), Gustave Lanson (1857–1934) – įtakingi prancūzų literatūros kritikai.
- Pirmąsias dvi pastraipas vertė Linas J. Jankauskas, redagavo Virginijus Gustas. Vertimo šaltiniai: Roland Barthes, Qu’est-ce que la critique? / Roland Barthes, What is Criticism?
- „Diskurso“ terminas struktūralistų darbuose dažnai tapatinamas su „tekstu“ (žr.: A. Greimas, J. Courtés, Semiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du language. Paris, 1979, p. 102, 390).
- Paul Claudel (1868–1955) – prancūzų rašytojas, dramaturgas ir diplomatas.
- „Metakalba“ – logikos terminas, kuriuo žymima kalba, vartojama kitai, vadinamajai „objektinei“, kalbai tirti ir aprašyti.
- Turimi galvoje Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ herojai: barono Šarliuso personažas – tai Robertas de Montesquiou (1855–1921), meno kolekcionierius ir poetas simbolistas, žymus dendis; Fransuazos personažas – tai Céleste Albaret (1891–1984), Prousto sekretorė bei namų tvarkytoja.