Dalybos #8: Heidegger

pagal | 2021 01 03

Vokiečių filosofo Martino Heideggerio tekstas „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“ (Aus einem Gespräch von der Sprache – Zwischen einem Japaner und einem Fragenden, 1953–1954), kurį parašyti paskatino Tokijo karališkojo universiteto profesoriaus Tomio Tezukos apsilankymas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas: pokalbyje dalyvauja du veikėjai – klausinėtojas, kuris neabejotinai yra pats Heideggeris, ir neįvardintas japonas mokslininkas, atvykęs aplankyti žymiojo filosofo.

Abu veikėjai dialogą pradeda prisimindami savo bendrą pažįstamą velionį grafą Siudzo Kukį ir jo domėjimąsi estetika. Visa tai veda link tolesnio pašnekesio apie kalbą, hermeneutiką, metafiziką bei dialogo galimybę tarp skirtingų kultūrų ir kalbų žmonių.

Vis dėlto tai yra labai sudėtingas tekstas. Jame gvildenamos ir kelios japoniškos temos, o tai dar labiau apsunkina jo supratimą. Toliau pristatome pagrindines šio rašinio temas, suskirstytas į šešias dalis.

Pirma dalis yra savotiška teksto preliudija, pristatanti grafą Kukį, japonišką estetinę sąvoką Iki bei pavojų, atsirandantį norint aptarti šią sąvoką pasitelkus europietiškas kalbas. Klausinėtojas negali iki galo suprasti, ką reiškia sąvoka Iki. Šioje vietoje remiamasi fraze „Kalba yra būties namai“, iš kurios išvedamas teiginys, kad „pokalbis tarp vieno ir kito namo yra beveik neįmanomas“.

Antra dalis gali būti laikoma ekskursu į Heideggerio intelektualinio vystymosi kelią. Klausinėtojo atmintis žadinama klausimu, kas galėjo paskatinti Kukį atvykti pas jį mokytis į Vokietiją. Klausinėtojas prisimena, kaip jam 1907 m. pirmąkart iškilo būties klausimas ir ištaria savo garsiąją pastabą, ar jo mąstymas apie kalbos prigimtį suderinamas su Rytų Azijos kalbų prigimtimi. Tuo pačiu japonas kelia klausimą apie autentišką hermeneutikos aiškinimą.

Trečioje dalyje atnaujinama tema apie sąvokos Iki nagrinėjimo europietiškomis kalbomis pavojų. Pašnekovai taip pat kalbasi apie japoniškas sąvokas Iro ir Ku, Akiros Kurosawos filmą „Rašiomonas“ ir japonų No teatrą. Aptariant teatro problematiką, pašnekesys pakrypsta kita linkme. Sąvokos Iki nesupratimo pabrėžimas aptyla.

Ketvirtoje dalyje pašnekovai vėl apmąsto frazę „Kalba yra būties namai“. Ieškodamas tinkamo žodžio, apibūdinančio kalbos prigimtį arba hermeneutiką, klausinėtojas kelia klausimą apie japonišką žodį, apibrėžiantį kalbą. Sutikdamas, kad toks žodis egzistuoja, japonas vis dėlto susilaiko nuo jo tiesioginio atskleidimo. Taip yra todėl, kad šiam žodžiui, kaip užuominai, reikia turėti „svaiginančio skrydžio“ galimybę. Kad būtų atverta ši „plačiausia skrydžio erdvė“, klausinėtojas siūlo apsikeisti vaidmenimis: dabar tegul klausinėja japonas, kuriam pasiūloma uždavinėti klausimus apie hermeneutiką. Šioje dalyje skelbiama, kad esama „giminystės“ (Verwandschaft) tarp suspenduoto japoniško žodžio, apibrėžiančio kalbą, ir klausinėtojo frazės, kad kalba yra būties namai.

Penktoje dalyje klausinėtojas apibrėžia savo mąstymą apie hermeneutiką kaip būties prošvaistę ir žmogaus atitikimą būties kvietimui. Atskleidžiama, kad du pagrindiniai pašnekesio klausimai, – vienas apie hermeneutiką, kitas apie japonišką žodį, išreiškiantį kalbą, – klausia „to paties“ (das Selbe). Šios dalies pabaigoje paaiškinama sąvoka Iki. Tai grindžia kelią link kalbą apibūdinančio japoniško žodžio.

Šešta dalis iš esmės yra monologas, klausinėtojo ir japono vaidmenys susilieja. Galiausiai atskleidžiamas japoniškas žodis, išreiškiantis kalbą (Koto ba); tuo pačiu pateikiamas tinkamesnis žodis, apibrėžiantis kalbos prigimtį, – sakmė (die Sage). Galiausiai pašnekesyje sutariama, kad tiek Koto ba, tiek die Sage išsako „tą patį“.

– aplinkkeliai –

 

Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą

Japonas. Jūs pažįstate grafą Siudzo Kukį1. Jis keletą metų buvo Jūsų studentas.

Klausinėjantysis. Nuolatos prisimenu grafą Kukį.

J. Jis per anksti mirė. Jo mokytojas Nišida2 parašė jam epitafiją ir rašė ją visus metus, norėdamas išreikšti savo mokiniui didžiausią pagarbą.

K. Dideliam savo džiaugsmui, aš turiu Kukio kapo ir giraitės, kurioje tas kapas yra, nuotraukas.

J. Aš žinau tą šventyklos sodą Kiote. Daugelis mano draugų kartu su manimi dažnai aplanko kapvietę. Šitą sodą kaip apmąstymo ir meditacijos vietą dvyliktojo amžiaus pabaigoje ant rytinių to meto sostinės Kioto kalvų įkūrė šventikas Honenas.

K. Tad ši šventoji giraitė yra labai tinkama vieta anksti mirusiam grafui.

J. Bet visi jo apmąstymai sukosi apie tai, ką japonai vadina Iki.

K. Iš pokalbių su Kukiu aš galėjau tik iš tolo nujausti, ką šis žodis reiškia.

J. Vėliau, sugrįžęs iš Europos, grafas Kukis Kiote skaitė paskaitas apie japonų meno ir poezijos estetiką. Jos išleistos atskira knyga. Joje jis bando japonų meno esmę interpretuoti remdamasis europietiška estetika.

K. Tačiau ar, šito siekdami, galime remtis šia estetika?

J. Kodėl gi ne?

K. Šis pavadinimas ir tai, ką ji įvardija, yra kilę iš europietiško mąstymo, iš filosofijos. Todėl estetinis nagrinėjimas turi būti iš esmės svetimas Rytų azijietiškai mąstysenai.

J. Žinoma, jūs teisus. Tačiau mes, japonai, privalome remtis estetika.

K. Kuriam galui?

J. Ji duoda mums sąvokas, padedančias suprasti tai, kas mums atsiveria kaip menas ir poezija.

K. Ar jūs neprievartaujate tų sąvokų?

J. Galbūt ir taip, – juk nuo to laiko, kai susidūrėme su europietišku mąstymu, išryškėjo mūsų kalbos silpnybės.

K. Kaip?

J. Ji nepajėgia perteikti vienareikšmės objektų subordinacijos ir griežto jų tarpusavio ryšio.

K. Ar Jūs tokį nepajėgumą rimtai laikote savo kalbos trūkumu?

J. Dėl neišvengiamo Rytų Azijos ir europietiško pasaulių susilietimo Jūsų klausimą iš tikrųjų reikia giliau svarstyti.

K. Dabar Jūs palietėte poleminį klausimą, kurį aš ir grafas Kukis dažnai nagrinėjome, būtent klausimą, ar Rytų azijiečiams yra būtina ir pateisinama mėgdžioti europietišką sąvokų sistemą?

J. Atrodytų, kad dėl visų žemės rutulio dalių technizavimo ir industrializavimo, vykstančio šiuo metu, kitos išeities nebėra.

K. Jūs kalbate atsargiai ir sakote: atrodytų…

J. Žinoma. Juk vis dar lieka galimybė, kad, mūsų azijietiško mąstymo požiūriu, mus užgriūvantis techninis pasaulis palytės tik paviršių ir… kad…

K. … tokiu būdu tikras susilietimas su europietiška egzistencija, nepaisant visokių mėgdžiojimų ir sampynų, vis dėlto neįvyks.

J. Galbūt jis ir negali įvykti.

K. Ar galima taip kategoriškai teigti?

J. Aš rizikuočiau taip tvirtinti pats paskutinis, kitaip nebūčiau atvykęs į Vokietiją. Tačiau aš nuolat jaučiu pavojų, kurio aiškiai nesuvokė ir grafas Kukis.

K. Kokį pavojų turite galvoje?

J. Kad mes dėl tos sąvokinio mąstymo gausos, kuri būdinga europietiškai kalbos dvasiai, būsime priversti nureikšminti ir nuvertinti tai, kas lemia mūsų egzistenciją.

K. Tačiau iškyla dar didesnis pavojus. Jis liečia mus abu ir yra juo grėsmingesnis, juo mažiau krinta į akis.

J. Kaip?

K. Šis pavojus kyla iš tokios vietovės, kurioje mes net nemanome jį esant, tačiau kurioje mes kaip tik ir turime jį patirti.

J. Vadinasi, Jūs jau patyrėte šį pavojų, kitaip negalėtumėte jo nurodyti.

K. Aš jį patyriau jau seniai, tačiau tik kaip nuojautą, nesuvokdamas visos jo apimties ir ir svarbos, ir patyriau kaip tik šnekėdamas su grafu Kukiu.

J. Ar Jūs kalbėjotės su Juo apie tai?

K. Ne. Pavojus pats iškildavo iš pokalbių tiek, kiek tai buvo pokalbiai.

J. Nesuprantu, ką turite galvoje.

K. Mūsų pokalbiai nebuvo kokia nors mokslinė, organizuota diskusija. Kur vykdavo tokia diskusija, pvz., seminaruose, grafas Kukis tylėdavo. Tie pokalbiai, kuriuos turiu galvoje, lyg koks laisvas žaismas vykdavo mano namuose, kur grafas Kukis kartais ateidavo su savo žmona, apsirengusia šventiniais japonų drabužiais. Dėl to rytietiškas pasaulis suspindėdavo dar ryškiau, ir pavojus, glūdėjęs mūsų pokalbiuose, labai išryškėdavo.

J. Aš vis dar nesuprantu, ką turite galvoje.

K. Mūsų pokalbių pavojus slypėjo pačioje kalboje, o ne tame, ką mes aptardavome, ir ne tame, kaip mes bandydavome tai padaryti.

J. Bet juk grafas Kukis nepaprastai gerai mokėjo ir vokiečių, ir anglų, ir prancūzų kalbas.

K. Žinoma. Tai, kas buvo aiškinamasi, jis galėjo išreikšti europietiškomis kalbomis. Tačiau mes aiškinomės Iki, ir šiuo atveju japonų kalbos dvasia man liko neaiški – ir net šiandien ji lieka tokia pati.

J. Pašnekesių kalba viską perkeldavo į europietiškumą.

K. Tuo tarpu pokalbiuose buvo bandoma pasakyti tai, kas esminga Rytų Azijos menui ir poezijai.

J. Dabar aš šiek tiek suprantu, kur Jūs jautėte pavojų. Pašnekesių kalba nuolat sugriaudavo galimybę pasakyti tai, apie ką buvo šnekama.

K. Neseniai kalbą aš pavadinau – gana bejėgiškai – būties namais. Jeigu žmogus savo kalbos dėka gyvena nuolat paklausiamas būties, tada galbūt mes, europiečiai, gyvename visai kitame name negu Rytų Azijos žmogus.

J. Tarkime, kad įvairios kalbos yra ne tik skirtingos, bet turi visai kitokią pamatinę esmę.

K. Tada pokalbis tarp vieno ir kito namo yra beveik neįmanomas.

J. Jūs pamatuotai sakote „beveik“. Juk vis dėlto tai būdavo tam tikras pokalbis, ir, kiek aš galiu spėti, intriguojantis. Savo seminaruose, kuriuos jis mums vesdavo Kioto universitete, grafas Kukis nuolat sugrįždavo prie pokalbių su Jumis. Dažniausiai tai atsitikdavo tada, kai mes siekdavome suprasti priežastį, nulėmusią tai, kad jis važiavo į Vokietiją, norėdamas mokytis pas Jus. Jūsų knyga „Būtis ir laikas“ tuomet dar nebuvo pasirodžiusi. Tačiau daugelis japonų profesorių, tarp jų ir didžiai gerbiamas profesorius Tanabė, po Pirmojo pasaulinio karo vyko pas Husserlį į Freiburgą studijuoti fenomenologijos. Nuo tada mano tėvynainiai susipažino su Jumis pačiu.

K. Tai, apie ką Jūs kalbate, buvo iš tikrųjų. Tais metais aš, kaip Husserlio asistentas, reguliariai, kiekvieną savaitę, kartu su ponais iš Japonijos skaitydavau pirmąjį Husserlio pagrindinį veikalą „Loginiai tyrinėjimai“. Pats metras tuo metu nelabai vertino amžių sandūroje pasirodžiusį savo veikalą. Tačiau aš turėjau savo motyvų, dėl kurių atiduodavau pirmenybę „Loginiams tyrinėjimams“ kaip fenomenologijos įvadui. Ir metras kilniadvasiškai toleravo mano pasirinkimą.

J. Tuo metu – aš manau, kad tai buvo 1921 metais – mūsų profesoriai klausėsi vienos Jūsų paskaitos. Vieną jos kopiją jie atsivežė į Japoniją. Jeigu aš neklystu, ji vadinosi „Išraiška ir reiškinys“.

K. Šiaip ar taip, paskaitos tema buvo kaip tik tokia. Tačiau profesorius Kukis privalėjo turėti ypatingų motyvų, paskatinusių jį atvykti pas mane į Marburgą.

J. Taip, ir aš manau, kad tie motyvai siejasi su minėta paskaita, kurios nuorašas ir šiaip Japonijoje buvo plačiai aptarinėjamas.

K. Žinoma, nuorašai yra drumzlini šaltiniai; be to, paskaita buvo labai nevykusi. Bet joje buvo pabandyta eiti tokiu keliu, kuris vedė mane nežinia kur. Tik artimiausios jos atveriamos perspektyvos buvo man aiškios, nes jos mane nuolat viliojo, nors dažnai visas horizontas nutoldavo ir užtemdavo.

J. Tai šiek tiek nujautė ir mano tėvynainiai. Vis buvo galima išgirsti, kad Jūsų klausimai sukosi apie kalbos ir būties problemą.
K. Šitai taip pat buvo nesunku suprasti; juk jau mano habilitacinio veikalo, parašyto 1915 m., pavadinimas „Dunso Škoto kategorijų ir reikšmės mokslas“ atvėrė abi perspektyvas: „Kategorijų mokslas“ yra įprastinis esinio būties aiškinimo pavadinimas: „Reikšmės mokslas“ implikuoja grammatica speculativa, metafizinį kalbos santykio su būtimi apmąstymą. Tačiau visi šitie ryšiai tuo metu man dar buvo neaiškūs.

J. Ir todėl jūs tylėjote dvylika metų.

K. Ir 1927 metais pasirodžiusią knygą „Būtis ir laikas“ aš paskyriau Husserliui, nes fenomenologija atvėrė tam tikro kelio galimybes.

J. Tačiau man atrodo, kad tema „Kalba ir būtis“ liko potekstėje.

K. Ji liko potekstėje ir Jūsų minėtoje paskaitoje, atsiradusioje 1921 metais. Taip pat buvo ir su klausimais apie poeziją ir meną. Tuo ekspresionizmo viešpatavimo metu šios sritys nuolat mane domino, tačiau dar labiau man rūpėjo Hölderlino ir Traklio poezija, pagavusi mane dar studijų metais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ir dar anksčiau, paskutiniais metais gimnazijoje, 1907 metų vasarą, būties klausimas mane palytėjo Franzo Brentano, Husserlio mokytojo, disertacijos pavidalu. Ji pavadinta taip: „Apie daugeriopą esinio reikšmę pagal Aristotelį“ ir parašyta 1862 m. Šią knygą tuomet man padovanojo mano globėjas, draugas ir tėvynainis, vėliau Freiburgo arkivyskupas dr. Conradas Gröberis. Tuo metu jis buvo Konstanco šv. Trejybės bažnyčios pastorius.

J. Ar Jūs dar turite šią knygą?

K. Štai, Jūs galite į ją žvilgtelėti ir perskaityti įrašą, kuris skamba taip: mano pirmas gimnazijos laikų vadovėlis. Visa tai Jums pasakoju ne tam, kad susidarytumėte nuomonę, jog jau tada supratau viską, kas man problemiška ir dabar. Tačiau galbūt Jums, kaip vokiečių literatūros profesoriui, mylinčiam ir puikiai pažįstančiam Hölderlino kūrybą, šį bei tą pasakys poeto žodis, iškylantis ketvirtoje „Himno Reinui“ strofoje: „Juk liksi tu toks, kaip pradėjai.“

J. Galbūt klausimas apie kalbą ir būtį yra Jus palietusios apšvietos dvasia.

K. Kas galėtų išdrįsti manyti gavęs tokią dovaną? Aš žinau tik vieną dalyką: kadangi kalbos ir būties apmąstymas nuo pat pirmųjų žingsnių lemia mano minties kelią, aiškus supratimas tikriausiai lieka potekstėje. Galbūt didžiausias knygos „Būtis ir laikas“ trūkumas yra tas, kad aš pernelyg anksti išdrįsau žengti pernelyg toli.

J. Vargu ar taip galima pavadinti Jūsų mintis apie kalbą.

K. Žinoma, ne visai, nes pirmą kartą kalbos klausimą aš pabandžiau aiškintis vienoje paskaitoje, praėjus dvidešimčiai metų po to, kai buvo parašytas habilitacinis veikalas. Tai atsitiko tuo pat metu, kai aš paskaitoje išdėsčiau pirmąsias Hölderlino himnų interpretacijas. 1934 metų vasaros semestre aš skaičiau paskaitą tokiu pavadinimu „Logika“. Tačiau tai buvo apmąstymas apie logos, kuriame aš ieškojau kalbos esmės. Šiaip ar taip, dar prireikė beveik dešimtmečio, kol galėjau pasakyti tai, ką mąsčiau, – o tinkamo žodžio dar neturiu ir šiandien. Perspektyva tokio mąstymo, kuris stengiasi atitikti kalbos esmę, visa savo platuma dar lieka neaiški. Todėl aš negaliu pasakyti, ar tai, ką aš bandžiau mąstyti kaip kalbos esmę, apima ir Rytų Azijos kalbą, ar galų gale – o tai kartu būtų pradžių pradžia – kalbos esmė gali atsiverti tokiai mąstančiai patirčiai, kuri duotų garantiją, kad europietiškoji vakarietiškoji ir rytietiškoji sakmės užmezga pokalbį, išdainuojantį tai, kas ištrykšta iš vieno ir vienintelio šaltinio.

J. Bet tai reikštų, kad abu kalbos pasauliai vis dar lieka slaptingi.

K. Kaip tik tai ir turiu galvoje. Todėl Jūsų apsilankymas man ypač brangus. Kadangi Jūs jau išvertėte į japonų kalbą Kleisto dramas ir keletą mano paskaitų apie Hölderliną, kadangi Jūs ypač daug mąstėte apie poeziją. Jūsų klausa ypač jautri klausimams, kuriuos aš iškėliau Jūsų tėvynainiams beveik prieš trisdešimt penkerius metus.

J. Nepervertinkite mano sugebėjimų, nes, išaugusiam japonų poezijos stichijoje, man vis dar sunku esmingai ir teisingai patirti europietišką poeziją.

K. Nors ir lieka pavojus, neišvengiamai slypintis mūsų vokiečių kalba vykstančiame pokalbyje, aš vis dėlto tikiu, kad pats šį bei tą išmokau ir galiu klausinėti geriau negu prieš keletą dešimtmečių.

J. Anuo metu mano tėvynainių pokalbiai su Jumis, lydėję Jūsų paskaitą, nukrypo kita linkme.

K. Todėl dabar aš klausiu Jūsų: kokie motyvai paskatino japonų profesorius ir visų pirma grafą Kukį atkreipti ypatingą dėmesį į tą paskaitos nuorašą?

J. Aš galiu remtis tik Kukio aiškinimais. Jie niekada man nebuvo visiškai aiškūs: juk apibūdindamas Jūsų mąstymą jis dažnai vartodavo pavadinimus „hermeneutika“ ir „hermeneutinis“.

K. Kiek prisimenu, šį pavadinimą aš pirmiausia pavartojau vienoje vėlyvoje paskaitoje, 1923 m. vasarą. Tada aš pradėjau rašyti „Būtį ir laiką“.

J. Mūsų nuomone, grafui Kukiui nepavyko gerai paaiškinti šio pavadinimo nei žodžio reikšmės požiūriu, nei turint galvoje tą prasmę, kuria Jūs kalbėjote apie hermeneutinę fenomenologiją. Kukis tik nuolat pabrėždavo, kad šis pavadinimas turi nužymėti naują fenomenologijos kryptį.

K. Taip iš tikrųjų galėjo atrodyti. Tuo tarpu man nerūpėjo nei fenomenologijos kryptis, nei kažkas nauja. Priešingai, aš pabandžiau fenomenologijos esmę mąstyti pirmapradiškiau, kad šitaip surasčiau jai vietą Vakarų filosofijoje.

J. Tačiau kodėl Jūs pasirinkote pavadinimą „hermeneutika“?

K. Atsakymas į Jūsų klausimą yra „Būties ir laiko“ įvade (§7c). Tačiau aš Jums mielai pasakysiu dar ir tai, kas nuo šio pavadinimo vartosenos nuima atsitiktinumo ir regimybės kaukę.

J. Aš prisimenu, kad kaip tik čia iškilo neaiškumų.

K. Pavadinimas „hermeneutika“ man buvo savaime suprantamas dėl mano teologinių studijų. Tuo metu mane ypač domino klausimas apie santykį tarp Šventojo Rašto žodžio ir teologinio-spekuliatyvinio mąstymo. Jeigu norite, tai buvo tas pats santykis, t. y. santykis tarp kalbos ir būties, tik paslėptas ir man nesuvokiamas, todėl aš, klupdamas ir klaidžiodamas, bergždžiai ieškojau kokios nors išeities.

J. Aš pernelyg menkai susipažinęs su krikščioniškąja teologija, kad suprasčiau, apie ką Jūs šnekate. Tačiau akivaizdu, kad Jūs, išaugęs teologijos dirvoje ir ją giliai studijavęs, turite visai kitokias šaknis negu tie, kurie tik išoriškai pasiskaitė šį bei tą iš viso to, kas priklauso šiai sričiai.

K. Neturėdamas tokios teologinės kilmės, aš niekada nebūčiau patekęs į mąstymo kelią. Juk kilmė visada yra ateitis.

J. Jeigu viena ir kita siejasi, ir apmąstymas įsišaknija į šį šauksmą…

K. … ir taip tampa tikrąja dabartimi. Vėliau pavadinimą „hermeneutika“ aš suradau Wilhelmo Dilthey’aus istorinių dvasios mokslų teorijoje. Dilthey’us susipažino su hermeneutika iš to paties šaltinio, iš savo teologinių studijų, ypač tyrinėdamas Schleiermacherį.

J. Kiek man žinoma iš teologinių studijų, hermeneutika yra mokslas, nagrinėjantis literatūros veikalų interpretavimo tikslus, būdus ir taisykles.

K. Pirmiausia jos atsiradimas susijęs su knygų knygos, Biblijos, interpretacija. Iš Schleiermacherio rankraštinio palikimo išleista paskaita pavadinta: „Hermeneutika ir kritika, pabrėžiant jų ryšį su Naujuoju Testamentu“ (1838). Šią paskaitą aš turiu po ranka ir perskaitysiu Jums du pirmuosius „Bendrojo įvado“ sakinius:

„Hermeneutika ir kritika, dvi filosofinės disciplinos, du menai, yra susijusios, nes vienos iš jų praktikavimas suponuoja antrąją. Pirmoji apskritai yra menas teisingai suprasti kito (žmogaus) kalbą, visų pirma rašytinę; antroji yra menas teisingai spręsti apie raštų ir rašytojų tikrumą ir jį nustatyti remiantis patikimais liudijimais bei duomenimis…“

J. Tai reiškia, kad hermeneutika, tinkamai praplėtus jos prasmę, gali būti apibūdinta kaip bet kokios (pvz., net plastinio meno kūrinių) interpretacijos teorija ir metodologija.

K. Visai teisingai.

J. Ar ir jūs pavadinimą „hermeneutika“ vartojate tokia pačia prasme?

K. Išlaikydamas Jūsų klausimo stilių, aš turiu atsakyti taip: pavadinimas „hermeneutika“ „Būtyje ir laike“ vartojamas dar platesne reikšme: „platesnis“ čia reiškia, žinoma, ne tik paprastą tos pačios reikšmės išplėstą taikymą dar didesnei reikšmių sričiai, „platesnis“ čia reiškia: orientuotas į platumą, kuris išauga iš pirmapradės esmės. „Būtyje ir laike“ hermeneutika nėra nei mokslas apie interpretacijos meną, nei pati interpretacija; priešingai, tai yra pastanga interpretacijos esmę pirmąkart apibrėžti remiantis hermeneutikos prigimtimi.

J. Tačiau ką tokiu atveju reiškia hermeneutika? Aš nesiryžtu – nors tai prašyte prašosi – pasiduoti įtarimui, kad Jūs šiuo atveju žodį „hermeneutinis“ vartojate savavališkai. Kad ir kaip ten būtų, man knieti išgirsti iš Jūsų tam tikrą, jeigu taip galima sakyti, autentišką Jūsų pateiktos žodžio vartosenos paaiškinimą, nes kitaip bus visiškai neaišku, kas davė postūmį grafo Kukio apmąstymams.

K. mielai patenkinsiu Jūsų prašymą. Tik nelaukite kažko ypatingo, nes šis dalykas yra mįslingas, ir galbūt apskritai negalima kalbėti apie kokį nors „dalyką“.

J. Veikiau apie tam tikrą vyksmą.

K. Arba apie tam tikrą santykį su dalyku [um-einen Sach-Verhalt]. Bet vartodami tokius pavadinimus, mes tuojau pat pateksime nežinia kur.

J. Tačiau tik tada, jeigu mes nors atsižvelgiame į tai, ką norėtų pasiekti mūsų sakmė.

K. Jūs tikriausiai pastebėjote, kad aš savo vėlyvuose raštuose nebevartoju pavadinimų „hermeneutika“, „hermeneutinis“.

J. Sakoma, kad Jūs pakeitėte savo poziciją.

K. Aš atsisakiau ankstesnės pozicijos ne tam, kad pakeisčiau ją kita, priešinga, o todėl, kad ir ankstesnė pozicija buvo tik laikysena pakeliui. Mąstymo lemtis yra kelias. Ir mąstymo keliai slepia savyje tą paslaptį, kad jais mes galime eiti ir pirmyn, ir atgal, kad net kelias atgal mus veda į priekį.

J. Sakydamas „pirmyn“ Jūs, žinoma, turite galvoje ne pažangą, o… o… man sunku surasti tinkamą žodį.

K. „Pirmyn“ – į tą artimiausią artumą, kurią mes nuolat peržengiame, kuri kaskart mus glumina, kai tik ją išvystame.

J. Taigi kurią mes tuoj pat vėl išleidžiame iš akių, kad galėtume laikytis to, kas mums įprasta ir būtina.

K. Užtat ta nuolat peržengiama artuma mus galėtų grąžinti atgal.

J. Taip, atgal, tačiau kur?

K. Į pradžią.

J. Tai suprasti man sunku, jeigu aš privalau tai mąstyti remdamasis tuo, ką Jūs iki šiol apie tai esate pasakęs savo raštuose.

K. Bet juk Jūs jau užsiminate apie tai kalbėdamas apie dabartį, išsiliejančią iš praeities ir dabarties sąsajos.

J. Tai, ką Jūs galbūt turite galvoje, aš iškart matau aiškiau, mąstydamas iš mūsiškės japoniškos patirties. Tačiau nesu tikras, ar Jūs įžvelgiate tą patį.

K. Tai galėtų pasitvirtinti mūsų pokalbyje.

J. Mūsų, japonų, neglumina tai, kad koks nors pokalbis palieka neapibrėžta tai, kas iš tikrųjų turima galvoje, ir netgi tai, kad viskas paliekama neapibrėžtyje.

K. Aš manau, kad tai – neatskiriama sėkmingo mąstančių žmonių pokalbio dalis. Tai savaime padeda suprasti, kad toji neapibrėžtis ne tik kad neišsprūsta iš rankų, bet pokalbio slinktyje vis ryškiau išskleidžia savo sutelkiančią galią.

J. Deja, tokios sėkmės trūkdavo mūsų pokalbiams su grafu Kukiu. Mes, jaunuoliai, reikalaudavome iš jo patenkinti mūsų žinojimo troškimą tiesiogiai, pateikiant apčiuopiamą informaciją.

K. Žinojimo troškimas ir aiškinimų godulys niekada nenuveda mūsų į mąstančio klausimo stichiją. Žinojimo troškimas visada yra paslėptas įžūlumas tokios savimonės, kuri remiasi savavališkai išrastu protu ir jo protingumu. Žinojimo troškimas netrokšta viltingai laukti brėkštančios mąstomybės.

J. Taigi mes iš tikrųjų norėtume tik žinoti, kiek europietiškoji estetika yra pajėgi geriau paaiškinti tai, kame glūdi mūsų meno ir poezijos esmė.

K. Ir tai būtų?

J. Tam mes turime jau minėtą pavadinimą Iki.

K. Šį žodį aš labai dažnai girdėjau iš Kukio lūpų, nepajėgdamas patirti to, kas juo pasakyta.

J. Tuo tarpu grafui Kukiui jūsiškai interpretuojamos hermeneutikos dėka Iki kaip nors turėjo tapti aiškesnis.

K. Nors aš tai jaučiu, tačiau niekaip negalėčiau eksplikuoti jo intuicijų.

J. Tai, kas Jums trukdo tai padaryti. Jūs jau įvardijote: pašnekesio kalba buvo europietiška; tuo tarpu patirti ir mąstyti reikia rytietišką japonų meno esmę.

K. Tai, ką mes aptarinėjome, iš pat pradžių buvo įsprausta į europietiškų vaizdinių regratį.

J. Kaip Jūs tai pastebėjote?

K. Iš to, kaip Kukis aiškino pamatinį žodį Iki. Jis kalbėjo apie juslinį švytėjimą, kurio gyvastingame žavesyje švyti tai, kas antjusliška.

J. Aš manau, kad, šitaip aiškindamas, Kukis palietė tai, ką mes patiriame japonų mene.

K. Tai reiškia, kad Jūsų patirtis skleidžiasi juslinio ir antjuslinio pasaulių skirtingybėje. Ant šios skirtingybės rymo tai, kas nuo seno vadinama Vakarų metafizika.

J. Nurodydamas šią metafiziką persmelkiančią skirtingybę, dabar Jūs priartėjote prie to pavojaus, apie kurį mes kalbėjome, šaltinio. Mūsų mąstymui – jeigu aš jį galiu taip pavadinti, – pažįstama kažkas panašaus į metafizinę skirtingybę, tačiau pati skirtingybė ir tai, ką ji atskiria, nesiduoda pagaunama vakarietiškomis metafizinėmis sąvokomis. Mes sakome: Iro, t. y. spalva, ir sakome: Ku, t. y. tuštuma, atvertis, dangus. Mes sakome: be Iro nėra Ku.

K. Atrodo, kad tai tiksliai atitinka tą, ką europietiškasis, t. y. metafizinis, mokslas sako apie meną, kai jis aiškina meną estetiškai. Aisthēton, juslinė suvokiamybė, leidžia švytėti noeton, juslinei realybei.

J. Dabar Jūs suprantate, kokia didelė grafui Kukiui buvo pagunda Iki apibrėžti remiantis europietiška estetika, t. y. pasak Jūsų, metafiziškai.

K. Dar didesnis buvo ir yra mano būgštavimas, kad, einant tokiu keliu, tikroji rytietiško meno esmė lieka neatskleista ir yra nustumiama į jai svetimą stichiją.

J. Aš visiškai suprantu Jūsų būgštavimą; juk noras Iro įvardija spalvą, tačiau iš esmės išreiškia daug daugiau negu tik juslinę suvokiamybę, kad ir kokia ji būtų. Nors Ku įvardija tuštumą ir atvertį, tačiau išreiškia kažką kita, o ne tik antjusliškumą.

K. Jūsų užuominos, kurias galiu suvokti tik labai apytikriai, didina mano nerimą. Dar didesnis negu minėtas būgštavimas yra mano lūkestis, kad mūsų pokalbis, prasidėjęs atsiminimais apie grafą Kukį, gali pavykti.

J. Jūs manote, kad jis gali mus priartinti prie to, kas neišsakoma ir nepasakyta.

K. Taip mums būtų atverta mąstomybės gausa.

J. Kodėl Jūs sakote „būtų“?

K. Kadangi dabar aš dar aiškiau matau pavojų, kad mūsų pašnekesio kalba nuolat sudaužo galimybę pasakyti tai, ką mes aptarinėjame.

J. Kadangi pati kalba rymo ant metafizinės jusliškumo ir nejusliškumo skirtingybės, pamatiniai elementai, garsas ir raštas, kalbos statinį remia iš vienos pusės, o reikšmė ir prasmė – iš kitos.

K. Bent jau europietiškų vaizdinių akiratyje. Ar Jūsų akiratyje situacija ta pati?

J. Vargu bau. Bet, kaip jau užsiminiau, pagunda pasitelkti europietiškus vaizdinius ir sąvokas yra didžiulė.

K. Ją sustiprina vyksmas, kurį aš norėčiau pavadinti tobulu žemės rutulio ir žmogaus europietinimu.

J. Daugelis šiame vyksme įžvelgia proto triumfą. Tuo tarpu XVIII a. pabaigoje, vykstant Prancūzų revoliucijai, protas buvo paskelbtas dievybe.

K. Iš tikrųjų. Šią dievybę paverčiant stabu, einama taip toli, kad bet koks mąstymas, kuris atmeta proto pretenzijas kaip nepamatuotas, pasmerkiamas kaip kažkas absurdiška.

J. Jūsų europietiško proto viešpatavimo neliečiamybė pagrindžiama tomis racionalumo pergalėmis, kurias kas akimirka demonstruoja techninė pažanga.

K. Apankama vis labiau ir jau nepajėgiama matyti, kad žmogaus ir žemės rutulio europietinimas naikina visų esmingų dalykų šaltinius. Atrodo, kad tie šaltiniai turėtų išsekti.

J. Labai tinkamas pavyzdys, parodantis tai, ką Jūs turite galvoje, yra visam pasauliui žinomas filmas „Rašiomonas“. Galbūt Jūs jį matėte?

K. Laimei, taip; tačiau nelaimei tik vieną vienintelį kartą. Iš jo aš manau patyręs japoniško pasaulio žavesį, persmelktą paslapties. Todėl aš nesuprantu, kodėl Jūs kaip viską naikinančio europietinimo pavyzdį pateikiate kaip tik šį filmą?

J. Mes, japonai, manome, kad ekspozicija daug kur, pvz., dvikovų scenose, yra pernelyg realistiška.

K. Tačiau ar kartu neparodytos ne tokios ryškios scenos?

J. Tokios rūšies neregimų dalykų, beveik nepastebimų europiečio akiai, šiame filme gausu. Aš turiu galvoje rymančią ranką, į kurią susitelkia lytėjimas, neišmatuojamai tolimas bet kokiam čiupinėjimui, ir to jau negalima pavadinti net scena ta prasme, kurią, kaip suprantu, suponuoja Jūsų kalbos vartosena. Toji ranka yra persmelkta iš toli ateinančio ir dar toliau kviečiančio šauksmo, nes jis iškyla iš tylos.

K. Tačiau žvelgdamas į tokias scenas, kurios skiriasi nuo mūsiškų, aš visai nebesuprantu, kodėl šį filmą Jūs galite pateikti kaip europietinimo pavyzdį?

J. To irgi negalima suprasti, nes aš vis dar netinkamai išreiškiu savo mintį. O kad tai padaryčiau, man reikalinga kaip tik Jūsų kalba.

K. Ir Jūs čia nematote pavojaus?

J. Galbūt jis leidžiasi bent akimirkai pašalinamas.

K. Kol Jūs kalbate apie realizmą, Jūs šnekate metafizikos kalba ir judate realumo kaip jusliškumo ir idealumo kaip nejusliškumo skirtingybėje.

J. Jūs teisus. Tačiau kalbėdamas apie realizmą, aš turėjau galvoje ne tai šen, tai ten išbarstytą vaizdavimo masyvumą, kuris, atsižvelgiant į ne-japoną žiūrovą, jau savaime yra neišvengiamas.

Kalbėdamas apie šio filmo realistiškumą, iš esmės aš turėjau galvoje visai ką kita, būtent tai, kad japoniškas pasaulis apskritai įspraustas į fotografinį objektiškumą ir esmingai jam palenktas.

K. Jei aš gerai supratau, Jūs norite pasakyti, kad Rytų Azijos pasaulis ir kino industrijos techninis estetinis produktas vienas su kitu nesuderinami.

J. Kaip tik tai aš turiu galvoje. Nesvarbu, kokia būtų japoniško filmo estetinė kokybė, bet vien tas faktas, kad mūsų pasaulis įspraudžiamas į filmą, šį pasaulį stumia į tą sritį, kurią Jūs vadinate objektiškumu. Filmiškas suobjektinimas jau pats savaime yra vis labiau plintančio europietinimo padarinys.

K. Europietis labai sunkiai suprastų tai, ką Jūs sakote.

J. Žinoma, ir visų pirma todėl, kad fasadinis Japonijos pasaulis yra visiškai europietiškas, jei norite, amerikietiškas. Ir priešingai, giluminį japonišką pasaulį, tiksliau tariant, tai, kas jis yra iš tikrųjų, Jūs patirsite žiūrėdamas No spektaklį.

K. Aš žinau tik vieną veikalą apie tai.

J. Leiskite paklausti, kokį?

K. Bentley’io3 akademinį traktatą.

J. Japonų požiūriu, jis yra nepaprastai fundamentalus ir apskritai geriausia, ką galima pasiskaityti apie No teatrą.

K. Tačiau skaitymo nepakanka.

J. Jūs privalote į tokį spektaklį įsigyventi. Tačiau net tai yra nepaprastai sunku, kol Jūs nepajėgiate įsigyventi į japonišką egzistenciją. Kad Jūs išvystumėte – nors tik labai apytikriai – šį bei tą iš to, kas yra svarbiausia No spektaklyje, aš norėjau Jums padėti viena pastaba. Jūs žinote, kad japoniška scena yra tuščia.

K. Ši tuštuma reikalauja nepaprasto susikaupimo.

J. Dėl to pakanka paties menkiausio aktoriaus gesto, kad iš keistos ramybės atsivertų nepaprasta didybė.

K. Kaip tai suprasti?

J. Jeigu, pvz., turi atsiverti kalnų landšaftas, tada aktorius lėtai pakelia atgniaužtą ranką ir tyliai laiko ją prie antakių. Ar galiu Jums tai parodyti?

K. Prašau.

(Japonas atsistoja ir laiko ranką aprašytu būdu.)

K. Tai, žinoma, toks gestas, kurį vargu ar galėtų padaryti europietis.

J. Be to, jis reiškiasi ne vien tik regimu rankos judesiu ir ne kūno padėtimi. Tikroji esmė to, kas Jūsų kalboje vadinama „gestu“, sunkiai nusakoma.

K. Bet, nepaisant to, šis žodis galbūt gali padėti autentiškai patirti tai, kas pa-sakoma.

J. Pagaliau jis sutampa su tuo, ką turiu galvoje.

K. Gestas yra tam tikros naštos sutelkimas.

J. Žinoma, jūs sąmoningai nesakote: mūsų naštos, mūsų elgsenos.

K. Kadangi tikroji našta pirmąkart atneša mums mus pačius.

J. Tačiau jai mes atiduodame tik dalį savęs.

K. Ir tuo būdu tai, kas atneša mums mus pačius, mūsų atsidavimą jau paverčia atnašavimu.

J. Taigi gestą Jūs vadinate taip: savyje pirmapradiškai vientisas atsidavimo ir atnašavimo sutelkimas.

K. Ši formulė, žinoma, yra pavojinga, nes sutelkimas gali būti suvoktas kaip koks išorinis suvienijimas.

J. Užuot patyrus, kad bet kokia našta, atnašavimas ir atsidavimas išsilieja tik iš sutelkimo.

K. Jei mums pavyktų gestą apmąstyti kaip tik taip, kur tada mes turėtume ieškoti Jūsų parodyto gesto esmės?

J. Tam tikroje neregimoje žiūroje, kuri taip sutelktai atsiduoda tuštumai, kad joje ir per ją pasirodo kalnynas.

K. Tai reiškia, kad tuštuma yra tas pat, kas ir Niekas, t. y. tokia esatis, kurią mes stengiamės mąstyti kaip kažką kita bet kokios čia-esaties ir čia-nesaties atžvilgiu.

J. Žinoma. Todėl Japonijoje mes iškart supratome pranešimą „Kas yra metafizika?“, kai 1930 metais mus pasiekė jo vertimas. Jį pabandė išversti vienas japonų studentas, tuomet klausęsis Jūsų paskaitų. – Mes dar ir dabar stebimės, kaip europiečiai minėtame pranešime interpretuojamą Nieką galėjo aiškinti nihilistiškai. Mums tuštuma yra aukščiausias įvardijimas to, ką Jūs norėtumėte pasakyti žodžiu „būtis“…

K. … ryždamasis mąstymui, kurio pirmieji žingsniai ir šiandien yra žengtini. Žinoma, toks žingsnis sukeltų didelę painiavą, glūdinčią pačiame dalyke ir susijusią su žodžio „būtis“ vartosena. Juk iš tikrųjų šis žodis yra metafizinės kalbos nuosavybė, tuo tarpu aš šį žodį sieju su pastangomis, kurios atskleidžia metafizikos esmę ir tuo būdu pirmąkart parodo jos ribas.

J. Kaip tik tai Jūs ir turite galvoje, kalbėdamas apie metafizikos įveiką.

K. Tik tai; ne kokią nors destrukciją, net ne metafizikos neigimą. Siekti tokių dalykų būtų vaikiškas įžūlumas ir istorijos pažeminimas.

J. Mus iš tolo visada stebino tai, kad daug nesivarginant Jums buvo prikišamas nihilistinis požiūris į ankstesnio mąstymo istoriją. O tuo tarpu Jūs siekėte tik pirmapradiško tradicijos įsisavinimo.

K. Galima ir reikia ginčytis, ar jis buvo sėkmingas.

J. Kad šis ginčas vis dar nėra produktyvus, be daugelio kitų priežasčių, visų pirma nulemta tos painiavos, kurią sukėlė Jūsų dviprasmiška žodžio „būtis“ vartosena.

K. Jūs teisus; bet yra vienas nesusipratimas, kad minėta painiava buvo priskirta mano mąstymui, kuris, eidamas savo keliu, labai aiškiai suvokė skirtumą tarp „būties“ kaip „esinio būties“ ir „būties“ kaip „būties“, interpretuojamos jai būdingos prasmės, t. y. jos tiesos (prošvaistės), horizonte.

J. Kodėl žodžio „būtis“ Jūs iškart ir ryžtingai nepriskyrėte tik metafizikos kalbai? Kodėl tam, ko jūs kaip „būties prasmės“ ieškojote laiko horizonte, tuojau pat nedavėte ypatingo įvardijimo?

K. Kaip galima įvardinti tai, ko dar tik ieškoma? Juk suradimas glūdi įvardijančio žodžio ištarmėje.

J. Tai reiškia, kad atsiradusi painiava turi būti pašalinta.

K. Žinoma, ir galbūt labia lėtai ir tik taip, kad mes rūpestingai sieksime išpainiojimo [Entwirrung].

J. Tik jis veda į išsilaisvinimą.

K. Tačiau kelio į jį negalime nužymėti planingai, kaip kokios gatvės. Mąstymas dovanoja tai, ką aš galėčiau pavadinti beveik stebuklingu kelio tiesimu.

J. Kai tiesiantieji kartais turi sugrįžti į apleistas statybos vietas ar net už jų.

K. Aš stebiuosi, kad Jūs taip įžvalgiai suvokiate mąstymo kelių specifiką.

J. Šioje srityje mes turime turtingą patirtį, tačiau ji nėra įsprausta į sąvokinės metodologijos formą, sukaustančią bet kokį mąstymo žingsnių judrumą. Be to, Jūs pats man davėte dingstį aiškiau matyti Jūsų mąstymo kelią.

K. Kaip?

J. Neseniai – nors žodį „būtis“ Jūs vartojate taupiai – šį pavadinimą Jūs vėl pavartojote tokiame kontekste, kuris darosi man vis labiau suprantamas kaip pati giliausia Jūsų mąstymo esmė. „Laiške apie humanizmą“ Jūs apibūdinate kalbą kaip „būties namus“; šiandien, prasidedant mūsų pokalbiui, Jūs pats užsiminėte apie šį posakį. Ir tai prisimindamas, aš turiu pasakyti, kad mūsų pašnekesys nuklydo toli į šalį.

K. Taip tik atrodo. Iš tikrųjų mes dar esame tik pakeliui į jo tikrąją vagą.

J. Šią akimirką aš nesuprantu, ką Jūs sakote. Mes bandėme kalbėtis apie grafo Kukio estetinę Iki interpretaciją.

K. Mes tai pabandėme ir negalėjome apeiti būtinybės apmąstyti tokiame pašnekesyje glūdintį pavojų.

J. Mes supratome, kad šis pavojus glūdi slaptingoje kalbos esmėje.

K. Ir tą pačią akimirką Jūs ištarėte posakį: „būties namai“, kuriuo siekiama atskleisti kalbos esmę.

J. Tai reiškia, kad mes iš tikrųjų likome šio pokalbio kelyje.

K. Matyt, tik todėl, kad mes, patys to gerai nežinodami, likome paklusnūs tam, kas, pasak Jūsų, duoda galimybę pokalbiui pavykti.

J. Tai būtų kažkokia neapibrėžta apibrėžtis…

K. … kuriai mes leidžiame prabilti neiškreiptu balsu.

J. Rizikuodami, kad šis balsas mūsų atveju yra pati tyla.

K. Ką jūs dabar turite galvoje?

J. Tą patį, ką ir Jūs – kalbos esmę.

K. Tai ir yra mūsų pašnekesio apibrėžtis. Bet kartu mes negalime prie jos prisiliesti.

J. Žinoma, kad ne, jeigu Jūs turite galvoje pastangą sugriebti [Greifen] Jūsų europietiškos sąvokų darysenos prasme.

K. Šito, žinoma, aš neturiu galvoje. Net posakis „būties namai“ neduoda jokios kalbos esmės sąvokos, nelaimei tų filosofų, kurių nepasitenkinimas tokiuose posakiuose randa tik mąstymo nuosmukį.

J. Jūsų posakis „būties namai“ ir man duoda daug peno mąstymui, tačiau dėl kitų priežasčių. Juk aš jaučiu, kad jis palyti kalbos esmę, jos nepažeisdamas. Juk jeigu mums reikia leisti apibrėžčiai prabilti savo balsu, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes neprivalome apmąstyti kalbos esmės. Lemtinga yra tik tai, kaip tai bandoma padaryti.

K. Todėl dabar aš ryžtuosi užduoti man seniai knietintį klausimą, kurį iškelti mane beveik privertė Jūsų netikėtas apsilankymas.

J. Ar nepervertinate mano sugebėjimo suprasti Jūsų klausimus? Be kita ko, mūsų pašnekesys mane išmokė aiškiau matyti, kaip dar menkai apmąstyta tai, kas liečia kalbos esmę.

K. Juolab kad Rytų Azijos ir Europos tautoms kalbos esmė yra visiškai kitokia.

J. Kitokios prigimties yra ir tai, ką Jūs pavadinote „esme“. Tad kaipgi mūsų apmąstymas galėtų tekėti netrikdomai [ins Freie gelangen]?

K. Matyt, geriausiai taip, kad mes iš pat pradžių reikalautume ne per daug. Todėl dabar drįstu užduoti Jums vieną visai abstraktų klausimą.

J. Bijau, kad ir į tokį klausimą bus sunku atsakyti, jeigu mes neignoruosime mūsų pašnekesyje glūdinčio pavojaus.

K. Taip negali būti, nes mes prie to pavojaus vis artėjame.

J. Tada klauskite.

K. Kaip japonų pasaulis supranta kalbą? Paklausiu atsargiau: ar savo kalboje jūs turite žodį, išreiškiantį tai, ką mes vadiname kalba? Jeigu ne, tai kaip jūs patiriate tai, kas mūsų vadinama kalba?

J. Tokio klausimo man dar niekas nėra uždavęs. Ir atrodo, kad mūsų, japoniškame, pasaulyje į tai, apie ką Jūs klausiate, visai nekreipiama dėmesio. Todėl aš priverstas Jūsų prašyti duoti man keletą akimirkų apmąstymui.

(Japonas užmerkia akis, palenkia galvą ir pasineria į ilgą meditaciją. Klausinėjantysis laukia, kol svečias vėl pradės pokalbį.)

J. Egzistuoja japoniškas žodis, kuris labiau tinka išreikšti kalbos esmei, negu nusakyti šnekėjimui ar įvardyti kalbai.

K. Kaip tik to mums ir reikia, turint galvoje, kad kalbos esmė gali būti kažkas nekalbiška. Taip yra ir su posakiu „būties namai“.

J. Labai apytikriai aš jaučiu ieškomo mūsų kalbos žodžio giminiškumą su Jūsų posakiu.

K. Jis duoda tik užuominą apie kalbos esmę.

J. Atrodo, kad dabar Jūs ištarėte lemiamą žodį.

K. Tada užuomina turėtų būti pamatinis žodžio bruožas.

J. Tik dabar, kai Jūs prasitarėte apie užuominą, t. y. žodį, kurio aš nesuradau, man paaiškėjo tai, ką aš nujaučiau skaitydamas Jūsų „Laišką apie humanizmą“ ir versdamas į japonų kalbą Jūsų pranešimą apie Hölderlino elegiją „Sugrįžimas į namus“. Kartu verčiau Kleisto „Pentesilėją“ ir „Amfitrioną“.

K. Vokiečių kalbos esmė turėjo Jus užgriūti nelyginant krioklys.

J. Taip ir buvo. Versdamas dažnai aš jausdavausi taip, tarsi klaidžiočiau tarp skirtingų kalbos esybių, tačiau kartu taip, kad mane kartais užliedavo skaidruma, leidusi nujausti, kad giliausias skirtingiausių kalbų šaltinis yra tas pats.

K. Tai reiškia, kad Jūs neieškojote bendros sąvokos, kuri apimtų ir Europos, ir Rytų Azijos kalbas.

J. Visiškai ne. Kai dabar Jūs prašnekote apie užuominą, šis lemiamas žodis mane paskatino ištarti Jums tokį žodį, kuris mums kalbos esmę – kaip čia pasakius…

K. … galbūt: atmena?

J. Neblogai. Tačiau kartu būgštauju, kad posakį „būties namai“ apibūdindami kaip užuominą, Jūs ir aš negalime susilaikyti užuominos vaizdinio nepavertę pamatine sąvoka, į kurią mes viską supakuosime.

K. Taip neturėtų atsitikti.

J. Kaip Jūs tikitės nuo to apsisaugoti?

K. Apsisaugoti visiško atskyrimo prasme išvis neįmanoma.

J. Kodėl ne?

K. Kadangi į bet kokią žmogišką patirtį pernelyg lengvai įsisuka sąvokinės priešstatos elementai.

J. Net tada, kai mąstymas tam tikra prasme yra nesąvokinis?

K. Net tada – pagalvokite vien tik apie tai, kaip nejučiom grafo Kukio estetinę Iki interpretaciją Jūs pripažinote esant teisingą, nors ji paremta europietiškai, t. y. metafiziniais, vaizdiniais.

J. Jeigu aš gerai suprantu, Jūs norite pasakyti, kad metafizinis suvokimo būdas tam tikru požiūriu yra neišvengiamas?

K. Savitai, bet aiškiai tai suprato Kantas.

J. Tačiau tik retai mes suvokiame jo įžvalgos svarbą.

K. Kadangi Kantas nepajėgė tos įžvalgos išskleisti už metafizikos ribų. Nepalaužiamas metafizikos viešpatavimas įsibrauna net ten, kur mes jo nė nelaukiame – į logikos virsmą logistika.

J. Ar Jūs čia matote metafizinį procesą?

K. Žinoma. Ir agresija prieš kalbos esmę, slypinti šiame vyksme – galbūt paskutinė iš metafizikos pusės, – lieka nepastebėta.

J. Juo rūpestingiau mes privalome puoselėti kelius, vedančius į kalbos esmę.

K. Pakaktų vien to, jeigu pavyktų nutiesti bent takelį, vedantį į šį kelią.

J. Jūsų šneka apie užuominą, man atrodo, yra pėdsakas, rodantis tokį taką.

K. Tačiau net šneka apie užuominą pernelyg rizikinga.

J. Mes net pernelyg gerai suprantame, kad mąstytojas geriau susilaikytų nuo pa-sakančiojo žodžio, ir ne tam, kad jį pasilaikytų sau, o tam, kad jį nukreiptų į mąstomybę.

K. Tai ir sutampa su užuomina. Ji yra mįslinga. Ji mums pri-mena. Ji už-mena. Ji į-mena mums tai, iš kur netikėtai pas mus ateina.

J. Užuominą Jūs mąstote susiedami su tuo, ką paaiškinote žodžiu „gestas“.

K. Kaip tik taip.

J. Užuominos ir gestai, kaip Jūs sakėte, skiriasi nuo ženklų ir skaičių, t. y. viso to, kas randa prieglobstį metafizikoje.

K. Užuominos ir gestai priklauso visai kitai esmė-erdvei, jei leisite man pavartoti šį ir man pačiam dviprasmišką žodį.

J. Tai, apie ką Jūs užsimenate, patvirtina ilgai mano puoselėtą spėjimą. Jūsų posakį „būties namai“ mes galime suprasti ne tik kaip lakią metaforą, kurią interpretuojant galima įsivaizduoti ką tik nori, pvz., namas yra kažkur ir kažkaip padarytas dėklas, kuriame kaip koks transportuojamas daiktas patalpinta būtis.

K. Toks vaizdinys pasirodo esąs neteisingas vien tik pamąsčius apie minėtą „būties“ dviprasmybę. Tuo posakiu aš nusakau ne metaforiškai suobjektintą esinio būtį, o pačią būties esmę, tiksliau sakant, būties ir esinio dvisklaidą, turėdamas galvoje šios dvisklaidos mąstomybę.

J. Jeigu to neužmiršime, šis posakis niekada negalės tapti lozungu.

K. Jis juo jau tapo.

J. Kadangi Jūs per daug tikitės iš dabarties mąstymo.

K. Per daug, žinoma, per daug, turėdamas galvoje tai, kas dar nėra subrendę.

J. Subrendę tiek, kad kristų nuo medžio kaip vaisius – rodos, taip Jūs manote. Man regis, tokių žodžių apskritai nėra. Ir tokia sakmė, kuri to lauktų, neatitiktų kalbos esmės. Bet Jūs pats esate paskutinysis, kuris norėtų siekti tokios sakmės.

K. Per daug man garbės. Galiu grąžinti komplimentą spėdamas, kad Jūs priartėjote prie kalbos esmės labiau negu visos mūsų sąvokos.

J. Ne aš, o tas žodis, apie kurį Jūs manęs klausėte, žodis, kurio aš, dabar šiek tiek padrąsintas, nebegaliu susilaikyti Jums nepasakęs.

K. Jeigu esate padrąsintas, kodėl delsiate?

J. Tai, kas mane padrąsina, kartu verčia ir delsti.

K. Ši pastaba leidžia man spėti, kad Jūsų dar neištartas žodis, nusakantis esmę to, ką mes vadiname kalba, net dabar mus neįtikėtinai nustebins.

J. Galbūt. Tačiau toji nuostaba, kuri Jus taip drąsina, o mane kausto, kaip ir Jūsų klausimas, reikalauja svaiginančio skrydžio.

K. Ir todėl Jūs delsiate.

J. Tačiau esu padrąsintas Jūsų nuorodos, kad žodis yra užuomina, o ne ženklas paprasčiausios nuorodos prasme.

K. Užuominos reikalauja plačiausios skrydžio erdvės…

J. … kurioje mirtingieji tik lėtai juda šen bei ten.

K. Mūsų kalba tai vadina „delsti“. Taip tikriausiai atsitinka, kai lėtumas yra susijęs su drovumu. Todėl aš nenorėčiau Jūsų delsimo trikdyti įkyria skubra.

J. Mano pastangoms ištarti tą žodį taip Jūs padedate labiau negu manote.

K. Aš neslėpsiu nuo Jūsų, kad žadinate manyje ypač didelį nerimą, nes aš anksčiau bergždžiai ieškojau atsakymo į savo klausimą kreipdamasis į kalbos žinovus ir tyrinėtojus. Tačiau kad Jūsų apmąstymas išsiskleistų laisvai ir beveik be sąmoningų Jūsų pastangų, pasikeiskime vaidmenimis, ir aš atsakinėsiu į klausimus, liečiančius hermeneutiką.

J. Taip mes sugrįžtame į jau nutiestą mūsų pokalbio kelią.

K. Kuriuo eidami ir aiškindamiesi hermeneutikos esmę, nuėjome ne per daug toli. Daugiausia aš Jums tik pasakojau istorijas, parodžiusias, kaip pradėjau vartoti šį pavadinimą.

J. O aš konstatavau, kad dabar šio pavadinimo Jūs nebevartojate.

K. Galų gale pabrėžiau, kad hermeneutika, kaip „fenomenologijos“ epitetas, reiškia ne interpretacijos metodologiją, kaip buvo įprasta manyti, o pačią interpretaciją.

J. Paskui mūsų pašnekesys pasiklydo neapibrėžtume.

K. Laimė, taip.

J. Šiaip ar taip, aš dėkingas, kad Jūs dar kartą sugrįžote prie hermeneutikos.

K. Aš norėčiau pradėti nuo žodžio etimologijos; iš to Jūs matote, kad šio žodžio vartosena nėra savavališka, o kartu ji padeda paaiškinti mano fenomenologinių interpretacijų tikslus.

J. Mane juo labiau stebina tai, kad šiuo metu Jūs atsisakėte abiejų pavadinimų.

K. Tai atsitiko ne todėl – kaip mano daugelis, – kad aš neigiu fenomenologijos reikšmę, o todėl, kad mano mąstymo kelias būtų nukreiptas į tai, kas neįvardyta.

J. Kas Jums vargu ar galėtų pavykti…

K. … kadangi viešumo stichijoje neapsieinama be pavadinimų.

J. Tačiau tai Jums neturėtų trukdyti dar tiksliau paaiškinti ir mums rūpimus pavadinimus „hermeneutika“ ir „hermeneutinis“.

K. Aš mielai pabandysiu tai padaryti, nes aiškinimas gali pereiti į svarstymą.

J. Ta prasme, kuria svarstymas suvokiamas Jūsų pranešime apie Traklio eilėraštį.

K. Kaip tik ta. Žodis „hermeneutinis“ atsiradęs iš graikiško veiksmažodžio hermēneuein. Pastarasis susijęs su daiktavardžiu hermēneus, kurį galima susieti su dievo Hermēs vardu, įsileidžiant į mąstymo žaismą, susaistantį labiau nei mokslinis griežtumas. Hermis yra dievų žinianešys. Jis neša likimo pranešimus; hermēneuein yra aiškinimas, atnešantis žinią tiek, kiek jis įgalina išgirsti pranešimą. Toks aiškinimas yra interpretacija to, kas pasakyta poetų, kurie, pasak Sokrato Platono dialoge „Ijonas“ (534e), hermēnēs eisin tōn theōn, „yra dievų žinianešiai“.

J. Man patinka Jūsų paminėtas nedidelis Platono dialogas. Toje vietoje, kurią Jūs minite, Sokratas dar labiau išplečia horizontą, rapsodus vadindamas poeto žodžio žinianešiais.

K. Iš viso to tampa aišku, kad hermeneutika visų pirma yra ne interpretacija, o pranešimo ir žinios atnešimas.

J. Kodėl Jūs pabrėžiate šią pirmapradę hermēneuein prasmę?

K. Kadangi ši prasmė man padėjo suprasti fenomenologinį mąstymą ir man atsivėrė kelias į „Būtį ir laiką“. Reikėjo ir vis dar reikia atverti esinio būtį: žinoma, jau ne metafiziškai, tačiau taip, kad atsivertų pati būtis. Pati būtis – tai reiškia čia-esinio čia-būtis, t. y. jųdviejų pirmapradė dvisklaida. Kaip tik ji yra tai, kas angažuoja žmogų atsiverti savo esmei.

J. Taigi žmogus esti kaip žmogus tiek, kiek jis atitinka dvisklaidos ištarmę ir šitaip paskelbia jos nešamą žinią.

K. Žmogaus ryšio su dvisklaida pagrindas ir dominantė yra kalba. Ji lemia hermeneutinį santykį.

J. Vadinasi, kai aš Jūsų klausiu apie hermeneutiką ir kai Jūs manęs klausiate apie mūsų žodį, išreiškiantį tai, ką Jūs vadinate kalba, tada mes vienas kito klausiame to paties.

K. Akivaizdu, todėl mes galime ramiai pasitikėti slaptingąja mūsų pokalbio tendencija…

J. … kol liekame klausimo stichijoje.

K. Jūs turite galvoje ne tai, kad mes, kamuojami smalsulio, vienas kitą kvočiame, o…

J. … tai, kas galėtų būti pasakyta, vis laisviau įleisti į atvertį.

K. Kas, žinoma, pernelyg lengvai sukelia regimybę, kad viskas nuslysta į nerišlų šnekėjimą [ins Unverbindliche].

J. Šią regimybę mes įveikiame atsižvelgdami į praeities mąstytojų mintį ir nuolat leisdami jai dalyvauti mūsų pokalbyje. Tai, ką pasakiau, esu išmokęs iš Jūsų.

K. Ką Jūs išmokote, irgi yra išmokta įsiklausant į mąstytojų mąstymą. Kiekvienas kiekvieną akimirką kalbasi su savo protėviais, tačiau dar intensyviau ir slaptingiau – su savo įpėdiniais.

J. Tokia kiekvieno mąstančio pašnekesio istorinė esmė giliausiąja prasme vis dėlto nereikalauja priemonių, kurios istoristikos pavyzdžiu tik padeda informuoti apie praeities mąstytojus ir jų mintis.

K. Žinoma, ne. Tačiau mums, šiandienykščiams, gali tapti būtinybe parengti tokius pašnekesius autentiškai interpretuojant tai, kas pasakyta praeities mąstytojų.

J. O tai, žinoma, gali lengvai virsti tik profesiniu užsiėmimu.

K. Šiam pavojui mes užkertame kelią, patys stengdamiesi mąstyti dialogiškai.

J. Ir, Jūsų kalba tariant, kiekvieną žodį padėti ant svarstyklių.

K. Tačiau visų pirma išbandyti, ar kiekvienąsyk pasveriamas slaptingas ir visas žodžio sunkis.

J. Atrodo, mes laikomės šios nerašytos taisyklės, nors turiu pripažinti, kad esu labai neįgudęs klausinėtojas.

K. Tokie esame visi. Net būdami labai rūpestingi, mes nukrypstame nuo esmės – net dabar, šiame pokalbyje, kuris mus privertė aiškintis kalbos esmę ir hermeneutikos prigimtį.

J. Šią akimirką aš nesuprantu, kur mums trūksta rūpestingumo vartojant žodžius.

K. Tai dažniausiai mes pastebime per vėlai, nes pavojus glūdi ne tiek mumyse, kiek tame, kad kalba yra galingesnė ir svaresnė už mus pačius.

J. Ką Jūs turite galvoje?

K. Kad tai paaiškinčiau remdamasis tuo, ką mes dabar aptarėme…

J. Jūs pasakėte, kad kalba yra žmogiškosios esmės hermeneutinis ryšys su čia-esinio ir čia-esaties dvisklaida. Tai pastebėjęs, aš tuojau pat norėčiau kai ką pasakyti, tačiau tai gali atsitikti tik tada, kai Jūs parodysite, kas liko mūsų neapmąstyta.

K. Aš turiu galvoje žodį „ryšys“. Mes galvojame apie santykį reliacijos prasme. Šį dalyką galime apibūdinti paviršutiniškai, formaliai ir naudotis juo kaip aritmetiniu ženklu. Tik pagalvokite apie logistikos metodą. Tačiau sakydami, kad žmogus yra hermeneutiniame ryšyje su dvisklaida, žodį „ryšys“ galime išgirsti visai kitaip. Mes net privalome tai padaryti, jeigu siekiame apmąstyti tai, kas pasakyta. Galbūt tai privalome ir galime padaryti ne tuojau pat, bet laikui bėgant, po ilgų apmąstymų.

J. Vadinasi, nieko neišeina, jeigu „ryšys“ visų pirma suvokiamas įprastai, kaip reliacija.

K. Žinoma, tačiau nieko neišeina jau iš pat pradžių, tarus, kad šis žodis „ryšys“ minėtame teiginyje turi tapti pamatiniu žodžiu.

Apie „ryšį“ mes kalbame ir tada, kai norime išreikšti ir reikalingų prekių vartojimą bei atgabenimą ir su tuo susijusius santykius. O kai žmogus yra hermeneutiniame ryšyje, tada, žinoma, turima galvoje kaip tik ne tai, kad jis yra prekė. Visai priešingai, žodžiu „ryšys“ norima pasakyti, kad žmogus yra vartojamas esmingai, kad jis, kaip ypatingas esinys, palenktas tokiam vartojimui, kuris jį angažuoja.

J. Kokia prasme?

K. Hermeneutiškai, t. y. žinios atnešimo, pranešimo puoselėjimo požiūriu.

J. Tada žodžiai, kad žmogus yra „ryšyje“, išreiškia tą patį, ką ir tokie: žmogus esti kaip žmogus „vartosenoje“…

K. … kuri ragina žmogų puoselėti dvisklaidą…

J. … kuri, kiek suprantu, negali būti paaiškinta nei remiantis čia-esatimi, nei čia-esiniu, nei jųdviejų santykiu.

K. Kadangi pati dvisklaida pirmąkart atveria aiškumą, t. y. prošvaistę, kurioje čia-esinys kaip toks ir čia-esatis žmogui pasirodo kaip skirtingi dalykai.

J. Žmogui, savo esme esančiam ryšyje, t. y. dvisklaidos vartosenoje.

K. Todėl mes jau nebegalime sakyti taip: „ryšys su dvisklaida“, nes tai yra ne koks nors suvokimo objektas, o vartosenos išsklaida.

J. Tačiau šito mes niekada nepatiriame tiesiogiai, kol dvisklaidą, atsiskleidžiantį lyginant ir priešstatant čia-esinį ir čia-esatį.

K. Aš stebiuosi, kad Jūs taip aiškiai suprantate.

J. Tai pavyksta tol, kol aš šnekėdamasis galiu eiti įkandin Jūsų. Paliktas vienas, aš esu bejėgis; juk vien tik tai, kaip Jūs taikote žodžius „ryšys“ ir „vartosena“…

K. … tiksliau sakant, vartojate…

J. … gerokai stebina.

K. To aš ir neneigiu. Bet man atrodo, kad tame lauke, po kurį vaikščiojame, mes prieisime tai, kas mums pirmapradiškai artima, jeigu tik be baimės eisime per nežinomybę.

J. Kaip Jūs suprantate pirmapradišką artumą? Juk čia dalykas nėra tai, ką pirmiausiai pažįstame.

K. Ne, tai yra toks dalykas, kuris yra artimas mūsų pirmapradei esmei, tačiau jis patiriamas paskiausiai.

J. Ir tada Jūs jį apmąstote.

K. Tik jį, tačiau taip, kad jame įsislaptina mąstomybė kaip visuma.

J. Tai darydamas, Jūs nesivadovaujate įprastiniu žmogišku suvokimu.

K. Tikrai taip gali pasirodyti. Iš tikrųjų kiekvienu mąstymo žingsniu siekiama padėti žmogui mąstymu surasti taką į savo esmę.

J. Todėl Jūs ir mąstote apie kalbą…

K. … apie kalbos santykį su būties esme, t. y. su dvisklaidos viešpatavimu.

J. Tačiau jeigu kalba yra pamatinis hermeneutikai sąlygotas vartosenos bruožas, tai Jūs iš pat pradžių patiriate kalbos esmę kitaip negu metafizinis mąstymas. Kaip tik tai aš ir norėčiau pabrėžti.

K. Tačiau kodėl?

J. Ne tam, kad naujumą priešstatyčiau praeičiai, o tam, kad prisimintumėte, jog kaip tik bandant apmąstyti kalbos esmę, pašnekesys prabyla kaip kažkas istoriška.

K. Permąstant ir perimant tai, kas yra buvę.

J. Tai buvo galima pastebėti jau pavadinime tos paskaitos, kurios nuorašas pas mus trečiajame dešimtmetyje buvo dažnai aptarinėjamas.

K. Turiu Jums prisipažinti, kad dabar Jūs apsirinkate. Paskaita „Išraiška ir reiškinys“ (o gal ji vadinosi „Išraiška ir reikšmė“) buvo labai ginčytina, nors ją lėmė tai, ką mes dabar vadiname mąstančio pokalbio istoriškumu.

J. Vadinasi, pavadinimas turėjo nurodyti kažką priešinga.

K. Šiaip ar taip, man rūpėjo atskleisti visai ką kita, tačiau tai aš nujaučiau labai neaiškiai, jeigu ne painiai. Tokie jaunuoliški šuoliai lengvai nuveda į netiesą.

J. Žodis „išraiška“ pavadinime įvardija tai, ką Jūs atmetate. Juk jūsų žvilgsnis į kalbos esmę nėra nukreiptas į žodžių garsinę ir rašytinę pusę, o kaip tik tai laikoma kalbos kaip išraiškos esme.

K. Šiuo atveju žodis „išraiška“ suprantamas siaurai, kaip juslinis reiškinys. Tuo tarpu kalba suvokiama kaip išraiškos būdas ir tada, kai kreipiamas dėmesys į garsinių ir rašytinių ženklų reikšmę.

J. Kaip? Šneka, suprasta kaip reikšmių sklaida, nuolat transcenduoja fonetinio lygmens fizinį jusliškumą. Kaip įgarsinta ir užrašyta prasmė, kalba yra kažkas ant-jusliška, kas nuolat peržengia juslumą. Taip suvokta kalba pati savaime yra metafizinė.

K. Aš sutinku su viskuo, ką Jūs teigiate. Tačiau tokia metafizine puse kalba reiškiasi tik tiek, kiek ji iš anksto suvokiama kaip išraiškos būdas. Sakydamas „išraiška“, turiu galvoje ne tik tariamus kalbinius garsus ir išspausdintus raštaženklius. Išraiška kartu yra ėjimas išorėn [Äußerung].

J. Ji siejasi su vidujyje, su siela.

K. Tuo metu, kai atsirado ši paskaita, visur, net fenomenologijoje, buvo šnekama apie išgyvenimą.

J. Garsi Dilthey’aus knyga vadinosi: „Išgyvenimas ir poezija“.

K. Išgyvenimas visada reiškia štai ką: gyvenimo ir gyvenimo dalykų pririšimą prie Aš. Išgyvenimas įvardija objekto pririšimą prie subjekto. Net plačiai aptartas Aš-Tu-ryšys priklauso metafizinei subjektyvumo sričiai.

J. Šią subjektyvumo sritį ir jai priklausančią išraišką Jūs atmetėte sueidamas į hermeneutinį ryšį su dvisklaida.

K. Bent jau bandžiau tai padaryti. Pamatiniai vaizdiniai, įvardinti pavadinimais „išraiška“, „išgyvenimas“ ir „sąmonė“, nulėmę moderniojo mąstymo specifiką, turi būti kvestionuojami jų pamatinio vaidmens atžvilgiu.

J. Tačiau tada aš nebesuprantu, kaip Jūs galėjote pasirinkti pavadinimą „Išraiška ir reiškinys“. Juk jis turėtų reikšti kažką priešinga. „Išraiška“ yra vidujybės suišorinimas ir siejasi su subjektyvumu. Ir priešingai, „reiškinys“ įvardija tai, kas objektyvu, jeigu leisite man priminti Kanto terminologiją, pasak kurios reiškiniai yra objektai, t. y. patyrimo objektai. Taip pavadindamas savo paskaitą, jūs pats rėmėtės subjekto-objekto santykiu.

K. Jūsų abejonė tam tikra prasme yra pamatuota, ir jau vien todėl, kad minėtoje paskaitoje daug kas turėjo likti neaišku. Niekas negali vienu šuoliu įveikti viešpataujančio suvokimo būdo, ypač tuo atveju, kai turime galvoje nuo seniausių laikų nutiestus tradicinio mąstymo kelius, tapusius savaime suprantamais ir todėl nepastebimus. Be to, toks maištas prieš tradiciją yra sušvelninamas vien tuo, kad tariamai revoliucingu išpuoliu iš tikrųjų siekiama pirmapradiškiau perimti praeitį. Pirmame „Būties ir laiko“ puslapyje sąmoningai kalbama apie „pakartojimą“. Turimas galvoje ne monotoniškas vis to paties sukimasis, o perėmimas ir sukaupimas to, kas glūdi praeityje.

J. Mūsų mokytojai ir mano bičiuliai Japonijoje Jūsų pastangas visada suprato kaip tik taip. Profesorius Tanabė dažnai sugrįždavo prie klausimo, kurį Jūs vienąkart jam uždavėte: kodėl mes, japonai, neapmąstome gerbtinų mūsų pačių mąstymo pradų, užuot godžiai vaikęsi europietiškos filosofijos naujienų. Iš tikrųjų tas vyksta ir dabar.

K. Tai sunku sulaikyti. Tokie procesai liaujasi savaime dėl jų vidinio nevaisingumo. Mūsų įsikišimo reikalingas kitas dalykas.

J. Koks gi?

K. Atidumas pėdsakams, mąstymą vedantiems prie jo ištakų.

J. Ar savo pastangose matote tokius pėdsakus?

K. Aš juos matau tik todėl, kad jie kyla ne iš manęs ir pastebimi labai retai tarsi koks tylus tolimo šauksmo aidas.

J. Tačiau tokiu atveju aš galiu spėti, kad skirtumo „Išraiška ir reiškinys“ Jūs jau nebegrindžiate subjekto-objekto santykiu.

K. Jūs pamatysite tai dar aiškiau, jeigu įsidėmėsite, ką aš dabar norėčiau pasakyti, prisimindamas Jūsų nuorodą į kantiškąją reiškinio sąvoką. Kantiškoji apibrėžtis grindžiama tokiu vyksmu, kai visa esatis tampa priešstatos objektu.

J. Reiškinyje, kaip jį mąsto Kantas, mes kartu privalome patirti ir priešais-stovėseną.

K. Tai būtina, ir ne tik tam, kad teisingai suprastume Kantą, o tam, ir visų pirma tam, kad – jei taip galima sakyti – pirmapradiškai patirtume reiškinio reiškimąsi.

J. Kaip tai vyksta?

K. Phainomena, fenomenus, pirmąkart patyrė ir apmąstė graikai. Tačiau esinijos įspraudimas į objektiškumą jiems buvo visiškai svetimas; phainesthai jiems – tai savivalda į švytėjimą ir atsivėrimas. Todėl reiškimasis pasirodo kaip pamatinis čia-esinio ir čia-esaties bruožas, kiek tas čia-esinys išsislaptina [in die Entbergung aufgeht].

J. Vadinasi, pavadinimo „Išraiška ir reiškinys“ antrąjį žodį Jūs vartojate graikiška prasme?

K. Ir taip, ir ne. Taip, kiek pavadinimas „reiškinys“ man įvardija ne objektus kaip objektus, o juos ne kaip sąmonės, t. y. kartu ir savimonės, objektus.

J. Taigi, trumpai tariant, reiškinys ne kantiškąja prasme.

K. Atsiriboti nuo Kanto nepakanka. Kadangi ir ten, kur pavadinimas „objektas“ vartojamas išreikšti esiniui kaip glūdinčiam savyje, o kantiškoji objektiškumo interpretacija atmetama, reiškimasis jokiu būdu dar nemąstomas graikiškai, bet iš esmės, žinoma, aiškiai to nesuvokiant, mąstomas dekartiškai: remiantis Aš kaip subjektu.

J. Tačiau savuoju „Ne“ darote užuominą, kad ir Jūs pats reiškimąsi mąstote negraikiškai.

K. Jūs teisus. Labai sunku atskleisti, kas čia svarbiausia, nes tam reikia paprasto, nesukaustyto žvilgsnio.

J. Akivaizdu, kad toks žvilgsnis yra retenybė. Juk dažniausiai Jūsų reiškimosi apibrėžtis neapdairiai tapatinama su graikiškąja; ir laikoma savaime suprantamu dalyku, kad savo mąstymu Jūs siekiate sugrįžti prie graikiškojo, negana to, net prie ikisokratiškojo mąstymo.

K. Šiaip ar taip, tokia nuomonė yra kvaila, ir vis dėlto joje yra šis tas teisinga.

J. Kaipgi?

K. Kad atsakyčiau į Jūsų klausimą kuo trumpiau, norėčiau pavartoti posakį, kurio iškart tyko neteisingos interpretacijos…

J. … kurioms Jūs irgi iškart galite užkirsti kelią.

K. Žinoma, jeigu tik, tai padarius, mūsų pokalbis vėl neužsitęs, o jo laikas yra ribotas, nes ryt Jūs norite keliauti toliau, į Florenciją.

J. Aš jau pasiryžau čia pasilikti dar vieną dieną, jeigu Jūs man leisite apsilankyti dar sykį.

K. Tai būtų labai malonu. Tačiau net turėdamas prieš akis tokią džiuginančią perspektyvą, privalau atsakinėti trumpai.

J. Taigi, koks Jūsų santykis su graikų mąstymu?

K. Mūsų dienų mąstymui derėtų tai, kas apmąstyta graikiškai, mąstyti dar graikiškiau.

J. Ir tuo būdu suprasti graikus geriau, negu jie suprato patys save.

K. Jokiu būdu ne; juk kiekvienas didis mąstymas save, t. y. save savo paties užsibrėžtose ribose, visada supranta geriausiai.

J. Ką tada turėtų reikšti žodžiai: kas apmąstyta graikiškai, mąstyti dar graikiškiau.

K. Tai galima gerai paaiškinti atsižvelgiant į reiškimosi esmę. Kai čia-esatis pati yra mąstoma kaip reiškimasis, tada čia-esatyje viešpatauja iškilimas į švytėjimą nepaslėpties prasme. Pastaroji išsiskleidžia kaip išsislaptinimas ir švytėjimas. Tačiau pats šis švytėjimas kaip įvykis lieka visiškai neapmąstytas. Įeiti į šio neapmąstyto dalyko mąstymą reiškia tai, kas apmąstyta graikiškai, mąstyti pirmapradiškiau, įsižiūrėti į esmingąsias jo ištakas. Šis žvilgsnis tam tikra prasme yra graikiškas, o kartu to, į ką įsižiūrima, atžvilgiu jau negraikiškas.

J. Koks jis tada yra?

K. Man atrodo, atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Atsakymas negali nieko padėti ir todėl, kad svarbiausia yra išvysti reiškimosi kaip čia-būties esmės esmingąsias ištakas.

J. Jeigu tai pavyktų, tada reiškimąsi Jūs mąstytumėte kartu ir graikiškai, ir nebe graikiškai. Jūs sakėte – bent jau pagal prasmę, – kad subjekto-objekto santykio sritis yra peržengiama tada, kai mąstymas įeina į tik ką paminėto patyrimo sritį, kurioje reiškimosi esmingosios ištakos pasirodo pačios. Ar galima taip tarti?

K. Vargu. Tačiau jūs paliečiate tai, kas esminga. Kadangi reiškimosi ištakose žmogų palyti tai, kame glūdi čia-esaties ir čia-esinio dvisklaida.

J. Taigi dvisklaida, nors pati savaime ir paslėpta, žmogui kažkaip praneša apie save.

K. Žmogus – kiek jis yra žmogus – įsiklauso į šį pranešimą.

J. Tai vyksta taip, jog žmogus pats nepastebi, kad jis jau klausosi šio pranešimo.

K. Jis pasmerktas jo klausytis.

J. Anksčiau Jūs tai išreiškėte taip: žmogus yra tam tikrame ryšyje.

K. Ir šis ryšys vadinamas hermeneutiniu, nes jis atveria to pranešimo prasmę.

J. Jis reikalauja iš žmogaus, kad žmogus jį atitiktų…

K. … ir jam priklausytų kaip žmogus.

J. Bet tai Jūs vadinate žmogiškąja-būtimi, jeigu čia tinka žodis „būti“.

K. Žmogus yra žinianešys to pranešimo, kuris jam praneša apie dvisklaidos išslaptinimą.

J. Kiek aš galiu suprasti tai, ką Jūs sakote, aš jaučiu giliai glūdinčią giminystę su Jūsų mąstymu, ir kaip tik todėl, kad Jūsų mąstysena ir kalba yra tokia savita.

K. Jūsų prisipažinimas mane taip jaudina, kad galiu nusiraminti tik tęsdamas pokalbį. Bet negaliu neužduoti vieno klausimo.

J. Kokio?

K. Apie tą vietą, kurioje skleidžiasi Jūsų nujaučiama giminystė.

J. Jūsų klausimas labai platus.

K. Kodėl?

J. Platuma yra beribiškumas, išreikštas žodžiu Ku, reiškiančiu dangaus tuštumą.

K. Tada žmogus, kaip dvisklaidos išslaptinimo žinios žinianešys, kartu būtų tas, kuris eina prie beribiškumo ribų.

J. Eidamas jis ieško ribos paslapties…

K. … kuri negali slypėti niekur kitur, tik sakmėje, nusakančioje jo esmę.

J. To, ką mes sakome dabar – atleiskite, kad sakau „mes“, – nebegalima paaiškinti orientuojantis į metafizinį kalbos vaizdinį. Galbūt todėl savo paskaitą pavadindamas „Išraiška ir reiškinys“, Jūs bandėte užsiminti, kad atsisakote šio kalbos vaizdinio.

K. Tokia užuomina yra visa paskaita. Aš visada ėjau vadovaudamasis neaiškaus kelio pėdsakais, bet ėjau. Toks pėdsakas buvo vos girdimas pažadas, žadėjęs išsilaisvinimą, tai miglotas ir painus, tai žaibiškas it kokia netikėta įžvalga, kuri vėliau ilgą laiką niekaip nesiduodavo išsakoma.

J. Ir vėliau, „Būtyje ir laike“, jūsų pateikiama kalbos interpretacija yra tikrai taupi.

K. Bet galbūt kada nors po mūsų pokalbio Jūs įdėmiau perskaitėte „Būties ir laiko“ 34 paragrafą.

J. Aš jį skaičiau daug kartų ir kiekvienąsyk apgailestaudavau, kad jis toks trumpas. O dabar aš tikiuosi geriau suprasti hermeneutikos ir kalbos sąryšio svarbą.

K. Svarbą kam?

J. Mąstymo pasikeitimui, kuris, žinoma, gali būti įgyvendintas ne kaip kurso pakeitimas ir ne kaip filosofinių tyrinėjimų rezultatų padarinys.

Kaita vyksta kaip kelionė, kurioje viena vieta paliekama dėl kitos…

K. … į kurią reikia įsišaknyti ją apmąstant.

J. Viena vieta yra metafizika.

K. O kita? Jos mes neįvardinsime.

J. Aš vis labiau nesuprantu, kaip grafui Kukiui galėjo šauti į galvą savo estetiniams tyrinėjimams ieškoti paramos Jūsų mąstyme. Juk jūsų kelias veda į šalį nuo metafizikos ir ja pagrįstos estetikos.

K. Tačiau veda taip, kad tik dabar mes pirmąkart galime apmąstyti estetiškumo prigimtį ir parodyti jo ribas.

J. Galbūt grafą Kukį viliojo kaip tik tokia perspektyva; juk jis buvo pernelyg mąslus, kad pasitenkintų tik doktrinų studijavimu.

K. Jis vartojo europietišką pavadinimą „estetika“, tačiau mąstė kitaip ir ieškojo…

J. Iki, žodžio, kurio net dabar aš nesiryžčiau išversti.

K. Tačiau galbūt dabar Jūs galite pasakyti, ką jis reiškia kaip slaptinga užuomina.

J. Bet tik po to, kai jūs paaiškinsite estetiškumo esmę.

K. Tai jau įvyko mūsų pokalbyje, ir kaip tik ten, kur mes apie tai tiesiogiai nešnekėjome.

J. Ten, kur aiškinomės subjekto-objekto santykį?

K. Kurgi kitur? Estetiškumo arba, tarkime, išgyvenimo stichijoje meno kūrinys iš anksto suprantamas kaip jausmo ir suvokimo objektas. Tik kai meno kūrinys tampa objektu, jis gali būti išstatomas parodoje ir muziejuje…

J. … o kartu įvertinamas ir kalkuliuojamas.

K. Meninė kokybė yra išskirtinis moderniosios meno patirties faktorius.

J. Arba pasakykime taip: meno prekybos faktorius.

K. Tačiau meniškumas apibrėžiamas orientuojantis į kūrybiškumą ir talentą.

J. Ar meno pagrindas yra meniškumas, ar priešingas santykis? Šnekėjimas apie meniškumą visada išduoda tai, kad prioritetas atiduodamas menininkui…

K. Kaip subjektui, susijusiam su kūriniu kaip objektu.

J. Tačiau šiuose rėmuose skleidžiasi bet koks estetizmas.

K. Jis yra toks lemtingas ir imlus, kad gali apimti ir kitokią meno bei jos esmės patirtį.

J. Apimti gali, bet negali perimti. Todėl dabar aš dar labiau būgštauju, kad bet koks Iki aiškinimas pateks į estetinio suvokimo spąstus.

K. Reikia pabandyti.

J. Iki yra tai, kas žavi.

K. Vos tik Jūs tai ištarėte, mes atsidūrėme estetikoje, jeigu prisiminsime Schillerio traktatą apie „Žavesį ir orumą“. Šis traktatas, kaip ir vėlesnieji „Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą“, parašyti kaip disputas su Kanto estetika.

J. Jei aš teisingai informuotas, abu traktatai tapo esminga Hegelio estetikos paskata.

K. Todėl būtų pretenzinga manyti, kad keletas pastabų mums leistų suprasti estetikos esmę.

J. Tačiau apgraibom aš galiu bandyti „žavesio“ terminu išverstą Iki perkelti už estetikos, t. y. subjekto-objekto santykio, ribų. Žavesį dabar aš suprantu ne kaip patrauklumą…

K. … taigi ne kaip sužadinimo, įspūdžių, aisthēsis sritį, o?

J. Veikiau priešingai, tačiau aš žinau, kad, tai tardamas, aš vis dar lieku įstrigęs estetikos srityje.

K. Tačiau turėdamas galvoje šią išlygą, jūs galite bandyti aiškinti.

J. Iki yra švytinčios nuosavos tyluma.

K. Nuožavą Jūs suprantate pažodžiui, kaip atsitraukimą, įžavą būtent į tylumą.

J. Čia nebelieka dirginimo ir įspūdžių.

K. Nuožava yra tam tikra atmena ir užuomina [von der Art des Fort- und Hin- und Her-winkens].

J. Bet užuomina yra švytinčios slaptos žinia.

K. Todėl bet kokia čia-esatis kyla iš žavos, kaip grynosios nuožavos, kuri ateina iš kviečiančios tylumos.

J. Tai, kad Jūs įsiklausote į mano žodžius, teisingiau, į mano apytikres užuominas, žadina mano ryžtą nusikratyti dvejonių, iki šiol man trukdžiusių atsakyti į Jūsų klausimą.

K. Jūs turite galvoje klausimą, koks Jūsų kalbos žodis išreiškia tai, ką mes, europiečiai, vadiname „kalba“.

J. Iki šios akimirkos aš drovėjausi ištarti šį žodį, nes turiu pateikti tokį vertimą, kuris mūsų kalbos žodį, išreiškiantį kalbą, paverčia tarsi kokiu hieroglifu, t. y. perkelia į sąvokų stichiją; juk europietiškas mokslas ir filosofija stengiasi pagauti kalbos esmę tik sąvokomis.

K. Kaip skamba japoniškas žodis, nusakantis „kalbą“?

J. (Ilgai dvejojęs.) Tai „Koto ba“.

K. Ir ką jis reiškia?

J. Ba – tai lapeliai, ir visų pirma – žiedlapiai. Prisiminkite vyšnios ir slyvos žiedlapius.

K. O ką reiškia Koto?

J. Į šį klausimą atsakyti sunkiausia. Mums šiek tiek pagelbės tai, kad bandėme aiškintis Iki prasmę: tai grynoji kviečianti tylumos nuožava. Tyluma, sukelianti šią kviečiančiąją nuožavą, yra toji stichija, kuri tą nuožavą atveria. Tačiau Koto kartu įvardija pačią nuožavą, atsiveriančią nepakartojamomis akimirkomis visa savo žavos pilnatve.

K. Tada Koto galėtų reikšti švytinčios žavos pranešimo vyksmą [das Ereignis der lichtenden Botschaft der Anmut].

J. Puikiai pasakyta; tačiau žodis „žava“ pernelyg lengvai suklaidina dabartinį supratimą…

K. … ir jį nukreipia būtent į impresijų sritį…

J. … kuriai subordinuojama ekspresija kaip išsilaisvinimo būdas. Man atrodo, būtų geriau orientuotis į graikišką žodį charis, kurį aš radau nuostabiame Sofoklio posakyje, cituotame Jūsų paskaitoje: „… kurdamas gyvena žmogus…“. Jūs jį verčiate žodžiu „malonė“ [Huld]. Juo geriau nusakomas žavos tylumos artėjimas.

K. Ir dar šis tas, ką siekta pasakyti, bet kas netilpo į paskaitos rėmus. Charis ten reiškia tiktusa – tai, kas sukuria. Mūsų vokiškas žodis „kurti“, tihton, reiškia tą patį. Taigi Sofoklio posakis mums praneša, kad pati malonė yra kūrybiška, autentiškai kurianti; ji yra dvisklaidos išslaptinimo pranešimo šaltinis.

J. Man reikia daugiau laiko, negu leidžia šis pašnekesys, kad apmąstyčiau tas naujas perspektyvas, kurias atveria Jūsų nuoroda. Tačiau vieną dalyką aš matau iškart: ji man padeda dar aiškiau pasakyti tai, ką reiškia Koto.

K. Man atrodo, tai būtina, kad Jūsų japonišką žodį, išreiškiantį „kalbą“, galėtume apmąstyti nors apytikriai.

J. Jūs, žinoma, prisimenate tą mūsų pokalbio vietą, kur pasakiau Jums japoniškus žodžius, tariamai atitinkančius aisthēton ir noēton skirtumą: Iro ir Ku. Iro išreiškia kažką daugiau už spalvą ir bet kokią juslinę suvokiamybę. Ku, atvertis, dangaus tuštuma, reiškia daugiau už antjusliškumą.

K. Kas yra „daugiau“, pasakyti Jūs negalite.

J. Tačiau dabar aš galiu orientuotis į užuominą, slypinčią abiejuose žodžiuose.

K. Ką jie užmena?

J. Tai, kame skleidžiasi jųdviejų žaismė.

K. O tai yra?

J. Koto, kuriančios malonės švytinčio pranešimo vyksmas.

K. Koto galėtų reikšti išsiskleidžiantį vyksmą…

J. … to, kas yra augimo ir žydėjimo prieglobstis.

K. Ką tada Koto ba reiškia kaip kalbos įvardijimas?

J. Įsiklausius į šį žodį, kalba yra: žiedlapiai, išsiskleidžiantys iš Koto.

K. Tai nuostabus ir neišgalvotas žodis. Jis įvardija kažką kita negu tai, ką mums parodo metafiziškai suvokti pavadinimai: kalba, glossa linqua, langue ir language. Jau ilgą laiką, apmąstydamas kalbos esmę, žodį „kalba“ aš vartoju labai nenoriai.

J. Tačiau ar galite rasti tikslesnį?

K. Tariuosi jį radęs: bet reikia saugotis jį vartoti kaip įprastą pavadinimą ir iškreipti – suvokiant jį tik kaip sąvokos žymeklį.

J. Kokį žodį Jūs vartojate?

K. Žodį „sakmė“. Jis reiškia sakymą ir tai, kas nusakyta, ir tai, kas pasakytina.

J. Ką reiškia „sakyti“?

K. Galbūt tą patį, ką ir „rodyti“ tokia prasme: leisti pasirodyti ir švytėti, tačiau tik kaip užuominai.

J. Vadinasi, „sakmė“ nėra žmogiško šnekėjimo pavadinimas…

K. … bet jis įvardija tą esatį, kurią užmena Jūsų japoniškas žodis Koto ba: sakmė-saką…

J. … kurioje slypinti užuomina išaiškėjo mūsų pašnekesyje, todėl aš dabar geriau suprantu, kaip gerai orientavosi grafas Kukis, kai jis, Jūsų vedamas, bandė apmąstyti hermeneutiką.

K. Tačiau kartu Jūs turite suprasti, koks aš buvau prastas vedlys; juk tik įsižiūrėdamas į kalbos esmę mąstymas pirmąkart pradeda eiti keliu, mus nukreipiančiu nuo metafizinių vaizdinių ir priverčiančiu paisyti užuominų tos žinios, kurios žinianešiais mes galime tapti.

J. Šis kelias yra platus.

K. Ne visai; juk jis veda į tolumą, bet kartu veda į artumą.

J. Kuri yra taip arti, ir jau ilgai buvo tokia artima, kaip ir mūsų, japonų, neapmąstytas žodis, išreiškiantis kalbą: Koto ba.

K. Žiedlapiai, išsiskleidžiantys iš Koto. Vaizduotė gali pasiklysti dar nepatirtose srityse, kai tik šis žodis pradeda savo sakmę.

J. Ji gali pasiklysti tik tol, kol ji paiso tik grynų objektinių vaizdinių. O ten, kur ji trykšta kaip mąstymo šaltinis, ten ji, man regis, gali veikiau susikaupti negu pasiklysti. Kaip Jūs sakėte, tai nujautė dar Kantas.

K. Tačiau ar mūsų mąstymas jau yra prie šio šaltinio?

J. Jeigu ne, tai bent jau kelyje į jį, jei tik jis ieško tako, apie kurį – dabar tai aš suprantu aiškiau – užsimena mūsų japoniškas žodis, išreiškiantis „kalbą“.

K. Kad galėtume paisyti šios užuominos, turime būti labiau patyrę kalbos esmę.

J. Man atrodo, kad tokios pastangos jau keletą dešimtmečių lydi Jūsų mąstymą; ir taip esmingai, kad Jūs esate pakankamai pasirengęs šį bei tą pasakyti apie kalbą kaip apie sakmę.

K. Bet Jūs puikiai žinote, kad vien savo pastangų nepakanka.

J. Tai tiesa. Tačiau tai, kam nepakanka mirtingojo jėgų, mes galime pasiekti lengviau, jeigu būsime pasirengę atsisakyti ir to, ką visada stengėmės padaryti tik savo jėgomis ir nesitikėdami pasiekti tobulumo.

K. Šį tą aš bandžiau padaryti pranešime, kurį pastaraisiais metais skaičiau keletą kartų. Jis vadinosi „Kalba“.

J. Aš skaičiau šio pranešimo referatus ir net nuorašą.

K. Tokie nuorašai, net rūpestingiausi, kaip aš jau sakiau, yra abejotinos vertės šaltinis, o, be to, kiekvienas minėto pranešimo nuorašas yra jo sakmės iškraipymas.

J. Ką reiškia toks griežtas nuosprendis?

K. Tai nėra nuosprendis nuorašams; tai nuosprendis neaiškiam pranešimo apibūdinimui.

J. Kaip?

K. Pranešimas nėra koks nors šnekėjimas apie kalbą…

J. O..?

K. Jei galėčiau Jums dabar atsakyti, išsisklaidytų tamsa, gaubianti kelią. Bet atsakyti aš negaliu. Priežastis ta pati, kuri anksčiau mane sulaikė nuo pranešimo publikavimo.

J. Būtų nekorektiška klausti apie šią priežastį. Atsižvelgdamas į tai, kaip Jūs įsiklausėte į mūsų japonišką žodį, išreiškiantį kalbą, ir į tai, ką jūs užsiminėte apie dvisklaidos išslaptinimo pranešimą ir apie žmogaus žinianešystę, aš galiu tik apytikriai spėti, ką reiškia klausimą apie kalbą paversti sakmės esmės apmąstymu.

K. Atleiskite, kad aš labai taupiai naudoju nuorodas, kurios galbūt galėtų padėti atskleisti sakmės esmę.

J. Tam reikėtų keliauti į sakmės esmės vietovę.

K. Tai – visų pirmiausia. Tačiau dabar aš turiu galvoje kitą dalyką. Tai, kas mane verčia susilaikyti, yra stiprėjanti neapčiuopiamybės, kurioje slypi sakmės paslaptis, įžvalga. Nedaug laimėtume tik atskleisdami skirtumą tarp sakmės ir šnekos.

J. Mums, japonams, būdingas – aš galiu pasakyti taip – įgimtas Jūsų susilaikymo supratimas. Paslaptis tik tada yra tikra paslaptis, kai nematyti, kad tai yra paslaptis.

K. Tiek paviršutiniškiems ir skubriems, tiek abejojantiems ir įtariems žmonėms turi atrodyti, kad niekur nėra jokios paslapties.

J. Tačiau mums gresia pavojus ne tik prašnekti apie paslaptį per garsiai, bet ir jos nebepastebėti.

K. Saugoti ir puoselėti jos šaltinį, man atrodo, yra sunkiausia.

J. Bet ar dėl to mes turime vengti pastangų ir rizikos šnekėtis apie kalbą?

K. Jokiu būdu. Mes privalome nuolat rūpintis tokiu šnekėjimu. Žinoma, tai, kas čia pasakoma, niekada negali būti įsprausta į mokslinio traktato formą…

J. … kadangi dėl to čia keliamas klausimas taptų nejudrus ir lengvai sustingtų.

K. Tai būtų pati menkiausia prarastis. Svarbesnė kita: ar apskritai egzistuoja šnekėjimas apie kalbą?

J. Kad jis egzistuoja, įrodo mūsų pačių pašnekesys.

K. Bijau, kad net pernelyg akivaizdžiai.

J. Tada aš nesuprantu Jūsų minties.

K. Šnekėjimas apie kalbą beveik neišvengiamai padaro ją objektu.

J. Tada jos esmė pranyksta.

K. Mes save iškėlėme virš kalbos, užuot į ją įsiklausę.

J. Tada gali egzistuoti tik vienas šnekėjimas apie kalbą…

K. … toks, kuris pašaukiamas jos esmės ir eina jos link.

J. Kaip galėtume tai padaryti?

K. Šnekėjimas apie kalbą galėtų būti tik pašnekesys.

J. Neabejoju, kad esame jame.

K. Tačiau ar tai yra pašnekesys apie kalbą, kylančią iš jos pačios?

J. Man atrodo, kad dabar mes judame ratu. Pašnekesys apie kalbą turi būti pašauktas jos esmės. Kaip tai galėtų būti, jeigu jis pats visų pirma neįsiklauso ir taip nepasiekia esmės?

K. Tokį keistą santykį aš kartą pavadinau hermeneutiniu ratu.

J. Jis apskritai būdingas hermeneutikai, taigi pasirodo ir ten, kur, pasak Jūsų šiandieninių aiškinimų, skleidžiasi pranešimo ir žinianešystės santykis.

K. Žinianešys privalo ateiti iš pranešimo. Tačiau kartu jis privalo prie jo artėti.

J. Argi Jūs anksčiau nesakėte, kad šis ratas yra neišvengiamas, – užuot stengęsi jo vengti kaip tariamo loginio prieštaravimo, turime į jį įeiti?

K. Žinoma. Tačiau ši neišvengiamybė pripažinti hermeneutinį ratą dar nereiškia, kad, suvokus ir pripažinus ratą, pirmapradiškai patiriamas hermeneutinis ryšys.

J. Vadinasi, Jūs atsisakote savo ankstesnio supratimo.

K. Žinoma, – ir būtent todėl, kad šneka apie ratą yra visada paviršutiniška.

J. Kaipgi dabar Jūs pavaizduotumėte hermeneutinį ryšį?

K. Aš geriau vengčiau pavaizdavimo taip pat ryžtingai, kaip ir šnekėjimo apie kalbą.

J. Taigi viską lemtų tai, ar pavyktų pasiekti atitinkamą kalbos sakmę.

K. Toks sakantis atitikimas gali būti tik pašnekesys.

J. Tačiau akivaizdu, kad tai būtų labai savotiškas pašnekesys.

K. Toks, kuris būtų pirmapradiškai atiduotas sakmės esmei.

J. Bet tada šitokio dialogo mes jau negalėtume vadinti pašnekesiu…

K. … jeigu šį pavadinimą toliau girdėtume taip, kad jis mums įvardytų susitelkimą prie kalbos esmės.

J. Šiuo požiūriu net Platono dialogai nebūtų pašnekesiai?

K. Aš nenorėčiau atsakyti į šį klausimą ir tik pabrėšiu, kad pašnekesio tipą lemia tai, iš kur paklausiami tariamai iš savęs šnekantys žmonės.

J. Kur kalbos esmė kaip sakmė kreiptųsi į žmogų, ji duotų postūmį tikram pašnekesiui…

K. … kuris pasakytų ne „apie“ kalbą, bet sakytų pačią kalbą, nes būtų nulemtas jos esmės.

J. O sykiu nebebūtų labai svarbu, ar pašnekesys užrašytas, ar jis tik nuskambėjo kaip kažkas kažkaip šnekėta.

K. Žinoma, kadangi viskas priklauso nuo to, ar tas autentiškas pašnekesys – užrašytas, išsakytas arba ne – nuolat išlaiko savo judrumą.

J. Tokio pašnekesio eiga turėtų būti labai savotiška, nes reikėtų daugiau tylėti negu kalbėti.

K. Visų pirma apie tylėjimą…

J. … kadangi šnekėjimas ir rašymas apie tylėjimą duoda dingstį bjauriausiems plepalams…

K. Kas gi tai pajėgtų – paprasčiausiai tylėti apie tylėjimą?

J. Bet tai turėtų būti autentiška sakmė…

K. … ir nuolatinis įvadas į tikrąjį pašnekesį apie kalbą.

J. Ar mes nesiekiame to, kas neįmanoma?

K. Žinoma, kol žmogui grynu pavidalu neduodama žinianešystė, reikalinga pranešimui, kuris ištaria žmogui dvisklaidos išslaptinimą.

J. Šią žinianešystę prisišaukti, jau nekalbant apie jos išskleidimą, man atrodo, yra nepalyginamai sunkiau negu paaiškinti Iki esmę.

K. Žinoma. Juk turi kažkas įvykti, kad žinianešystei atsivertų ir švytėtų toji platuma, kurioje prašvinta sakmės esmė.

J. Turėtų įvykti tai, kas palaikytų tylumą, kas tos platumos skaidą nuramintų šaukiančios sakmės prieglobstyje.

K. Visur skleidžiasi slaptingojo žinios ir žinianešystės santykio žaismė.

J. Viename mūsų sename japoniškame eilėraštyje nežinomas poetas gieda apie vyšnios ir slyvos žiedų kvapą, susimaišantį ant tos pačios šakelės.

K. Panašiai aš manau apie platumos ir tylumos bendrabūvį tame pačiame dvisklaidos išslaptinimo žinianešystės vyksme.

J. Tačiau kas gi iš šiandienykščių žmonių gali išgirsti kalbos esmės aidą, įvardintą mūsų žodžiu Koto ba, žiedlapius, išsiskleidžiančius iš kuriančios malonės švytinčios žinianešystės?

K. Kas galėtų visame tame surasti esmingąją kalbos apšvietą?

J. Tai niekada nebus surasta, kol bus reikalaujama tik informacijos principų ir simbolių pavidalu.

K. Tačiau galima būti įtrauktam į žinianešystės prologą, jeigu esi pasirengęs pašnekesiui apie kalbą.

J. Man norėtųsi tikėti, kad dabar mes patys, užuot šnekėję apie kalbą, žengėme kelis žingsnius tuo keliu, kuris artimas kalbos esmei.

K. Kuris leidžia jai išsisakyti. Džiaukimės, jeigu tai ne tik atrodo, bet ir iš tikrųjų yra.

J. Kas tada, jei taip yra?

K. Tada vyksta atotrūkis nuo bent kokio „tai yra“.

J. Tačiau atotrūkį Jūs suprantate ne kaip prarastį ir neigimą?

K. Jokiu būdu.

J. O?..

K. … kaip atvertį to, kas būta.

J. Tačiau juk praeitis praėjo, nuėjo; kaipgi ji gali ateiti?

K. Praeitis yra kažkas kita negu tai, kas būta.

J. Kaip tai reikia suprasti?

K. Kaip santalką nuolatinės trukmės…

J. … kuri, kaip Jūs tik ką sakėte, pagrindžia kaip pagrindas…

K. … ir lieka tas pat, kas ir žinia…

J. … kuriai reikalingi mes kaip žinianešiai.

 

Vertė Arvydas Šliogeris
Versta iš: Martin Heidegger. Aus einem Gespräch von der Sprache – Zwischen einem Japaner und einem Fragenden
// M. Heidegger. Unterwegs zur Sprache. – 1959. – S. 85–156.

Pirmoji vertimo publikacija: Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992, p. 363–408. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).

Susijęs įrašas:
Jacques Derrida, Laiškas draugui japonui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

  1. Siudzo Kuki (Shūzō Kuki, 1888–1941) – japonų filosofas, poetas, meno kritikas. – aplinkkeliai.lt past.
  2. Kitaro Nišida (Kitaro Nishida, 1870–1945) – japonų filosofas, Japonijos moderniosios filosofijos kūrėjas, Kioto mokyklos pradininkas. – aplinkkeliai.lt past.
  3. Tikriausiai turimas omenyje Ericas Russellas Bentley’is (1916–2020), žymus amerikiečių teatro kritikas, dramaturgas, vertėjas. – aplinkkeliai.lt past.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.