Šiame straipsnyje siekiama keleto tikslų. Pirmiausia – išskleisti Tomo Sparrow kritiką fenomenologinei tradicijai, t. y. teiginį, kad fenomenologija ir realizmas yra nesuderinami iš esmės. Tuomet – išanalizuoti, kaip Grahamas Harmanas mėgina spręsti šį fenomenologijos ir realizmo ginčą. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmojoje dalyje susitelkiama į Sparrow kritiką, antroji dalis skirta Harmanui.
Prancūzų filosofo ir rašytojo Bernard’o-Henri Lévy filmas „Slava Ukraini“, supažindinantis žiūrovus su Rusijos karo prieš Ukrainą realybe, siunčia žinutę iš Ukrainos apkasų: šis karas liečia Europos saugumą ir taiką pasaulyje.
„Šis karas mane pakeitė. Nebesu toks pats dėl vienos paprastos priežasties: kai kurios vertybės – drąsa, piliečių narsa, net Europos vertybės – mano gimtojoje šalyje pamažu gęsta. Ir staiga, Ukrainos dėka, atrodo, kad jos atgimsta. Tai mane pakeitė, kadangi įžiebė naują viltį.“
Ukrainiečių rašytojos, eseistės, karo nusikaltimų tyrėjos Viktorijos Amelinos esė, kurioje ji apmąsto savo ankstyvąjį gyvenimą Lvive ir savos ukrainietiškosios tapatybės raidą.
Tegul jos mintys įkvepia ukrainiečius ir visus tuos, kurie pritaria jos idealams.
Čiurlionio kūryboje paslaptinga ir tai, ką matė jis, nematomo pasaulio aiškiaregys, ir tai, kaip jis matė, – akylas matomo stebėtojas. Norint priartėti prie jo suvokimo, reikia susikaupti ties antrąja iš šių mįslių, – kiek tik įmanoma, aiškiau suvokti jam būdingas regimų įspūdžių savotiško psichiško perdirbimo ypatybes. Nes jo tapybos išeities taškas, kaip liudija jo paveikslų tyrinėjimas, yra matomoji realybė. Nuo jos jis veržiasi į tai, kas yra anapus jos, ką jis regi už jos ribų.
Ukraina žino, kas jai yra pergalė: iki 2014-ųjų buvusios sienos; šalis išvalyta nuo okupantų; tremtiniai ir pabėgėliai sugrąžinti; atkurta visuomenė ir ekonomika; pasiekta narystė Europos Sąjungoje ir NATO; nuteisti Rusijos prievartautojai, kankintojai ir žudikai… Turėtume norėti pergalės, kaip ją apibrėžia Ukraina. Bet norėdami ją pasiekti, Vakarai turi ne tik padėti nugalėti Rusiją – jie turi įtikinti pačią Rusiją, kad ji yra nugalėta.
„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – vokiečių filosofo Martino Heideggerio pranešimas, skaitytas 1953 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje.
„Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas.“ (M. Heidegger)
Dirbtinio intelekto grėsmės šešėlis persekioja žmoniją nuo pačios kompiuterių amžiaus pradžios. Iki šiol šios baimės buvo susijusios su mašinomis, naudojančiomis fizines priemones, skirtomis žudyti, pavergti ar pakeisti žmones. Tačiau per pastaruosius porą metų atsirado netikėtų naujų dirbtinio intelekto priemonių, kurios kelia pavojų žmonių civilizacijos išlikimui. Dirbtinis intelektas įgijo puikių gebėjimų manipuliuoti ir kurti – žodžiais, garsais ar vaizdais – kalbą. Šitaip dirbtinis intelektas įsilaužė į mūsų civilizacijos operacinę sistemą.