Ukraina ir namų svarba

pagal | 2023 07 09
Viktorija Amelina

Viktorija Amelina // nuotr. aut. Juan Vega de Soto

Liepos 1 d. nuo sužeidimų, patirtų per Rusijos raketų ataką prieš restoraną Kramatorske, rytų Ukrainoje, mirė ukrainiečių rašytoja, eseistė ir poetė Viktorija Amelina. Viktorija buvo dosninga, talentinga, linksma bei pasižymėjo nepaprastu moraliniu aiškumu ir ryžtu, o jos drąsa buvo neišsemiama.

Po 2022 m. vasarį įvykusios Rusijos plataus masto invazijos, ji užsibrėžė tikslą tapti karo nusikaltimų tyrėja, todėl vyko į priešakines karo linijas ir tapo ypatingo smurto bei kančių liudininke.

Ukrainiečių tėvynė, kurioje visi piliečiai būtų laisvi, jai buvo tokia svarbi, kad ji vardan jos nedvejodama išvežė savo sūnų į saugią vietą už Ukrainos ribų ir sugrįžo, kad galėtų sekti Rusijos naikinimo pėdsakais.

Keliaudama ir dirbdama, ji susidūrė su siaubu ir viltimi, dokumentavo žiaurenybes ir organizavo humanitarinę pagalbą bei kultūrinę veiklą, kuri, jos teigimu, Ukrainos kovai buvo tokia pat svarbi kaip ir fizinė parama.

Tai Viktorijos esė, kurioje ji apmąsto savo ankstyvąjį gyvenimą Lvive ir savos ukrainietiškosios tapatybės raidą. Tegul jos mintys įkvepia ukrainiečius ir visus tuos, kurie pritaria jos idealams.

 

Ukraina ir namų svarba

1989-aisiais griuvus Berlyno sienai, daugelis manė, kad visos sienos išnyks. Atsimenu, kaip 1990 m. tarptautinėje vasaros stovykloje netoli Pskovo, tuometinėje Sovietų Sąjungoje, dainavau vokiečių grupės Scorpions dainą Wind of Change ir pajutau, kad dainos žodžiai iš tiesų skamba man: The world is closing in / and did you ever think / that we could be so close, like brothers? („Pasaulis suartėja / ir ar tu kada pagalvojai, / kad galėtume būti artimi kaip broliai?“). Ar tai mes buvome „rytojaus vaikai“, svajoję ir tikėję geresne ateitimi? Kurgi mes atsidūrėme šiandien?

Deja, permainų vėjai tebuvo iliuzija, o mano tikėjimas ja tik įrodo, kad kultūriniu ir mintiniu požiūriu Ukraina visad buvo naivokų Vakarų dalis. Skirtumas tik tas, kad ukrainiečiams galų gale buvo lemta susidurti su tiesa. Kai kurie ją sužinojo iš istorijų, papasakotų ukrainiečių disidentų, tokių kaip poetas Vasylis Stusas, kuris buvo nužudytas Rusijos pataisos darbų kolonijoje penkeri metai prieš išleidžiant dainą Wind of Change. Kitiems, kaip ir man, reikėjo tiesiogiai patirti rusiškąjį pasaulį, kad suprastų, jog siena tarp Rusijos ir Ukrainos yra ne perteklinis dalykas ar formalumas, o esminė priemonė mūsų išlikimui.

Atrodo, kad mes esame pasmerkti kartoti klaidas, jeigu nežinome, kur baigiasi mūsų namai – ta saugi pasitikėjimo erdvė – ir kurias iš jų sienų saugoti reikia ypač akylai.

Gimiau vakarų Ukrainoje 1986-aisiais, tais metais, kai sprogo Černobylio branduolinis reaktorius ir pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga. Nepaisant gimimo vietos ir laiko, mane auklėjo kaip rusę. Buvo sukurta ištisa sistema, turėjusi tikslą mane įtikinti, kad Maskva, o ne Kyjivas, yra mano visatos centras. Lankiau rusišką mokyklą, vaidinau rusų poeto Aleksandro Puškino vardu pavadintame mokyklos teatre ir meldžiausi Rusijos stačiatikių cerkvėje. Netgi mėgavausi paauglių vasaros stovykla Rusijoje ir dalyvavau jaunimo susibūrimuose Lvivo rusų kultūros centre, kur grojome vadinamąją rusišką roko muziką, kuri daug sąžiningiau, negu naivios Scorpions kompozicijos, atspindėjo Rusijoje vykstančius pokyčius.

Būdama penkiolikmetė, laimėjau vietinį konkursą ir buvau išrinkta atstovauti savo gimtajam miestui Lvivui tarptautiniame rusų kalbos konkurse Maskvoje. Džiūgavau, kad galėsiu aplankyti Rusijos sostinę. Maskva man buvo tarytum centras, kurį laikiau namais. Mano biblioteka buvo pilna klasikinių rusų literatūros kūrinių, ir nors Sovietų Sąjunga žlugo beveik prieš dešimtmetį, mažai kas pasikeitė mano lankytoje rusiškoje mokykloje ar rusiškoje televizijoje, kurią mano šeima buvo pripratusi žiūrėti. Nors neturėjau pinigų net kelionei po Ukrainą, Rusija mielai investavo į mano rusinimą.

Maskvoje vykusiame konkurse sutikau vaikų iš visų tų šalių, kurias Rusija vėliau bandė užimti arba asimiliuoti, – Latvijos, Lietuvos, Estijos, Kazachstano, Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos ir Moldovos. Rusijos Federacija investavo daug pinigų, kad tokius vaikus kaip mes iš „buvusių sovietinių respublikų“ išauklėtų rusais. Tikriausiai į mus investavo daugiau negu į vaikų ugdymą Rusijos provincijoje: tų vaikų, kurie ten jau buvo palenkti, nebereikėjo vilioti į vasaros stovyklas ir ekskursijas po Raudonąją aikštę.

Tikiuosi, tapau viena blogiausių Rusijos Federacijos investicijų.

Maskvoje į mane kreipėsi garsi žurnalistė iš ORT, tuo metu populiariausio Rusijos televizijos kanalo, prašydama pakalbėti vakaro žinių laidoje. Buvau pamaloninta, jaučiausi žvaigžde. Žurnalistė pradėjo nuo mandagaus klausimo, kaip man patiko renginys ir Rusijos sostinė, bet greitai perėjo prie savo tikrųjų užmačių: „Ar tu, rusakalbė, jautiesi engiama Ukrainos vakaruose? Ar pavojinga kalbėti rusiškai tavo gimtojo Lvivo gatvėse?“

Užgniaužiau kvapą, kai supratau, kad nesu jokia žvaigždė; manimi paprasčiausiai naudojamasi, siekiant manipuliuoti milijonais vakaro žinių žiūrovų. Į mane žvelgė didžiulė kamera, o priešais pirmąkart gyvenime buvo pastatytas didelis profesionalus mikrofonas. Man buvo tik penkiolika metų. Tačiau tą sekundės dalį turėjau suprasti, kur yra mano namų ribos. Juk aš nebuvau rusė – buvau ukrainiečių vaikas, atvežtas į Maskvą, kad sustiprinčiau tam tikrus Rusijos naratyvus. Gal ir tikėjau, jog Rusija yra didinga šalis, kurios pagrindas yra taika, bet taip jaučiausi tik todėl, kad žiūrėjau tą patį kanalą, kuris dabar bandė išnaudoti nepatyrusią penkiolikmetę.

„Žinant mūsų sudėtingą istoriją, natūralu, kad ukrainiečiai kartais jaučiasi nepatogiai ir reaguoja į rusų kalbą, – atsakiau. – Tačiau aš nejaučiu jokio engimo. Gal jūsų informacija pasenusi? Esu jauna ir tarp jaunosios kartos atstovų tokių problemų nėra.“

Žurnalistė bandė dar kartą manęs paklausti, bet mano atsakymai nesikeitė. Jai nepavyko. Abejoju, ar šį pokalbį rodė vakaro žiniose. O gal jiems pavyko jį sumontuoti taip, kad jis atitiktų sumanytas užmačias. Dabar, būdama ukrainiečių rašytoja, sulaukiu prašymų iš įvairių Rusijos TV kanalų pasikalbėti, bet visų jų atsisakau. Mano patirties Maskvoje pakako iki soties.

Šią istoriją prisiminiau 2022 m., žiūrėdama pokalbį su pagyvenusiu vyriškiu Mariupolyje. Jis buvo nusivylęs, sutrikęs ir nepaprastai nuoširdus. „Betgi aš tikėjau šiuo rusiškuoju pasauliu, ar galite įsivaizduoti? Visą gyvenimą tikėjau, kad esame broliai!“ – šaukė vargšas vyras, apsuptas savo mylimo miesto liekanų. Iš vyro gyvenamojo namo teliko griuvėsiai, o namų iliuzija, erdvė, kurią jis suvokė kaip tėvynę, buvusią Sovietų Sąjungą, kurioje gimė ir nugyveno geriausius savo gyvenimo metus, buvo sumaitota dar žiauriau. Propaganda jį nustojo įtakoti tik tada, kai nukrito rusų bombos. Siena tarp nepriklausomos Ukrainos ir Rusijos Federacijos jo sąmonėje iškilo kaip esminė užtvara, kaip ir mano atveju, kai supratau, kad buvau atvežta į puošniąją Maskvą tik tam, kad meluočiau apie savo gimtąjį miestą Ukrainoje ir Rusijos žiūrovai galėtų jo dar labiau nekęsti.

Manau, dauguma žmonių dabar sutiktų, kad siena tarp mūsų ir Rusijos yra geras sprendimas ir turi išlikti tol, kol Rusijos visuomenė reikšmingai pasikeis. Pasaulis, kuriame kiekvienas kaimynas yra draugas, yra graži idėja, bet, kalbant apie Rusiją, ši idėja, deja, nėra realistiška.

Norisi tikėti paprasta, įkvepiančia idėja priimti kiekvieną žmogų kaip draugą ir brolį. Tačiau ar toks požiūris iš tiesų veikia? Visai kitokią 2019-ųjų žiemą patyriau dar vieną susidūrimą tarp įsivaizduojamos idilės, kur galima peržengti sienas ieškant stebuklų, ir šiurkštesnės tikrovės. Kai su šeima ruošėmės švęsti Kalėdas Bostone, Masačusetso valstijoje, atsidūriau tarp daugybės parduodamų eglių ir pažadėjau sūnui, kad išsirinksime geriausią. Aš neturėjau patirties renkantis eglutes (Ukrainoje visad naudojome seną, dirbtinę, daugkartinio naudojimo eglutę) ir gailėjausi, kad iš anksto tuo nepasidomėjau.

Turėjau paprašyti pardavėjo padėti išsirinkti medį, bet jis atrodė per daug užsiėmęs kitais klientais ir akivaizdžiai turėjo parduoti visus medžius, net ir prastos kokybės. Vis dėlto žinojau, kas jį galėtų paskatinti atkreipti į mus dėmesį. Tiesiog paminėjau, ir kalbėjau tiesą, kad tai bus mūsų pirmosios Kalėdos Jungtinėse Valstijose. Ir tada prasidėjo „Sveiki atvykę į Ameriką“ magija. Vyras iš karto suteikė mums pirmenybę ir padėjo surasti tobulą eglutę. Atrodė, kad jis yra vienas iš tų tikrų amerikiečių, kurie tiki, kad malonus atvykėlių priėmimas yra Amerikos vertybių pagrindas.

Žinojau, kad yra ir šios vertybės, kurią pripažįsta daugelis JAV gyventojų, priešininkų. Juk tuo metu prezidentu buvo Donaldas Trumpas. Vaikščiodama Kembridžo gatvėmis, visad sustodavau pažiūrėti į prie bažnyčios tvoros pritvirtintą vaiko nuotrauką – vieno iš tų vaikų, kurie buvo atskirti nuo pasienyje sulaikytų tėvų ir neišgyveno. Vienintelis nuotraukoje pavaizduotos mažos mergaitės nusikaltimas buvo tas, kad ji iš Meksikos bandė pakliūti į JAV kartu su tėvais, kurie tik stengėsi suteikti jai geresnį gyvenimą.

Kalėdinių eglučių pardavėjas, kaip ir aš, taip pat piktinosi dėl JAV vykdomos šeimų atskyrimo politikos. Tačiau Trumpo šalininkai turėjo kitokių idėjų apie tai, kas yra šalis ir kaip turėtų būti saugomos jos sienos. Man buvo nesuprantama, kodėl 2019 m. meksikiečių migrantams pereiti JAV sieną taip sunku, o 2022 m. Rusijos kariams kirsti Ukrainos sieną taip lengva.

Vienas dalykas lieka neginčijamas: žmonija nuolat klysta dėl sienų. Panašiai kaip paaugliai, kurie nėra įsitikinę savo tapatybe, mes įleidžiame netinkamus žmones ir atstumiame tinkamus. Mes per daug dėmesio skiriame išvaizdai, įskaitant ne tik odos spalvą, bet ir pasų spalvą; vietoj to galėtume daugiau dėmesio skirti pagrindinėms vertybėms – laisvei, orumui ir teisės viršenybei, kuriomis dalinamės arba ne. Tačiau kai kuriuos iš mūsų lengvai apgauna svetimšaliai, kaip mane, kai vaikystėje žavėjausi Rusija, arba mes jų pernelyg bijome, kaip amerikiečiai, reikalaujantys pastatyti sieną ir taip atsitverti nuo meksikiečių. Kodėl taip klystame rinkdamiesi, kuo pasitikėti? Gal todėl, kad nemokame pasitikėti vieni kitais savo valstybėse.

Kaip rašytoja, linkstu apie namus galvoti kaip apie pasakojimą, kuriuo dalijasi jų gyventojai. Žmonės ir vietos atsiranda pasakojimuose: poetai, dramaturgai, senovės pranašai ir rašytojai – visi jie vaizdavo šalis ir miestus, kuriuose dabar gyvename, o jų pasakojimai nepaprastai įtakojo mus ir mūsų tarpusavio santykius. Tačiau koks pasakojimas galėtų būti priimtinas mums visiems? Mano atsakymas sudėtingas ir kartu paprastas: vienintelis pasakojimas, kuris galėtų būti priimtinas visiems, yra tikras pasakojimas.

Tikroji Ukrainos istorija yra sudėtinga, skausminga ir dramatiška. Ilgą laiką jokia knyga neatspindėjo mano šeimos patirties ir nepaaiškino, kodėl iš senelių nepaveldėjau ukrainiečių kalbos. Jų sprendimas apsaugoti savo vaikus (mano tėvus), auklėjant juos rusakalbiais, man, vaikui, buvo nepaaiškintas. Augdama rusakalbe, jaučiausi ne savo vietoje. Taigi galiausiai turėjau parašyti romaną apie tokias šeimas kaip mano. Mano gimtasis miestas Lvivas buvo pačiame „Kruvinųjų žemių“, kaip istorikas Timothy’is Snyderis vadina žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros, centre. Sužinojau, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje sovietinė armija nužudė tūkstančius ukrainiečių. Ir kad tuo pačiu laikotarpiu nužudyta apie 100 000 Lvivo žydų tautybės gyventojų.

Mano šeima išgyveno Holodomorą, dar vadinamą Didžiuoju badmečiu, kuris vyko 1932-1933 m., tačiau mano seneliai niekad išsamiai apie tai nekalbėjo. Tyla sukuria gilius įtrūkius, kurie neleidžia pasijusti kaip namuose. Kai pasakojimai apie Holokaustą ar Holodomorą nėra iki galo atskleidžiami, esame priversti nepasitikėti vieni kitais. Kas jūs buvote 1933-iaisiais? Tas, kuris badavo, ar tas, kuris atėmė visą maistą? Tas, kuris 1941 m. šaudė ukrainiečių aktyvistus, ar tas, kuris tarp pūvančių kūnų ieškojo savo artimojo? Tas, kuris išsigandęs žiūrėjo pro langą, kai buvo vežami žydai, ar tas, kuris juos vežė? Tas, kuris rašė skundą KGB apie savo kaimyną, ar tas, kuris padėjo ukrainiečių disidentams? Vietoj taip reikalingų pasakojimų vyravo tyla. O ten, kur stokojama tikrų pasakojimų, stokojama ir pasitikėjimo. Esame priversti tikėti propaganda ir nuolat brėžti neteisingas sienas, niekad iki galo nepasijusdami kaip namuose.

Ukrainoje viskas pasikeitė 2013-ųjų gruodžio pirmosiomis dienomis, prasidėjus Orumo revoliucijai, kai protestuotojai išėjo į gatves Maskvai pataikaujančiam prezidentui Viktorui Janukovyčiui atmetus glaudesnius ryšius su Europa. Po to, kai policija žiauriai sumušė studentus Nepriklausomybės aikštėje Kyjive, tapo aišku, kad negalima leisti Ukrainai virsti autoritarine valstybe, panašia į Rusiją ar Baltarusiją. Kiekvienas, kuris jautėsi esąs laisvas ukrainietis, turėjo rizikuoti ir eiti į Maidaną. O jeigu kiti nebūtų turėję drąsos prisijungti prie demonstracijos? Tada tie keli drąsuoliai būtų bejėgiai prieš policijos smurtą. Norėdami išeiti į Kyjivo gatves, turėjome rizikuoti ir pasitikėti vieni kitais.

Galiausiai susirinko iki pusės milijono žmonių. Štai tada ir supratome, kad galime pasikliauti vieni kitais. Pagaliau Ukrainoje pasijutau kaip namuose. Namai nėra stebuklinga, tobula vieta – tai yra vieta, kur, jei tave muša policija, gali būti tikras, kad tavo kaimynai ateis tavęs apginti.

Senoji tyla stebuklingai neišnyko, tačiau po 2013 m. mes pakankamai pasikliovėme vieni kitais, kad sukurtume platformas ir institucijas, kurios nagrinėja ir mūsų trauminę praeitį. O po Orumo revoliucijos atsirado naujas tikras pasakojimas, kuriame į klausimą „Kas esi?“ 2014-aisiais kasdien atsakinėjo kiekvienas žmogus. Visai čia pat aidėjo karo griausmas, tęsėsi kovos Donbaso regione, tačiau mūsų vizija buvo kaip niekad aiški.

2014 m. pavasarį ir vasarą buvau įsitikinusi, kad Rusijos invazija jau prasidėjo ir kad žiaurumas stiprės bei palaipsniui išplis visoje Ukrainoje. Sudėjau savo trimečio sūnaus daiktus į iš anksto ekstremaliems atvejams paruoštą kuprinę, kad bet kurią akimirką būtume pasiruošę slėptis bombų slėptuvėje. Tuo metu bombos ant mūsų nekrito; Rusija aneksavo Krymą, sugriovė ukrainiečių gyvenimus Donecke ir Luhanske, bet toliau visa jėga nesiveržė. Pasaulis nereagavo. Taigi mano namų ribos buvo aiškios: tai buvo Ukrainos sienos. Galėjome pasikliauti tik savo jėgomis.

Bet mes turėjome vienas kitą, ir tai buvo neįkainojama. O kaip dėl gražios vizijos? Jeigu vis dar neįmanoma sukurti tobulo pasaulio, kuriame žmonės sugyventų, ką daryti su mūsų jaukiu žemynu, Europa? Tais pirmosios Rusijos invazijos metais, 2014-2015 m., daugelis ukrainiečių jautėsi išduoti ne tik Rusijos, bet ir Vakarų, kurie neatsiliepė į mūsų pagalbos šauksmą. Mes buvome užpulti europiečiai, bet tai daugiausia buvo mūsų problema.

1956 m. lapkritį Vengrijos naujienų agentūros direktorius, prieš pat Rusijos artilerijai sugriaunant jo biurą, teleksu išsiuntė pranešimą pasauliui. Jame buvo rašoma: „Mes mirsime už Vengriją ir Europą.“

Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984 m. savo esė „Centrinės Europos tragedija“ pradėjo šiuo pranešimu. Būdamas vienas pagrindinių 1968-ųjų Prahos pavasario veikėjų, Kundera suprato, ką reiškė drąsaus vengro mirtis už Europą. Aš, ukrainiečių rašytoja, 2022 m. gyvenanti Kyjive, negaliu liautis galvojusi apie Kunderą, kuris, Prahos pavasarį nuslopinus, rašė tremtyje. Mes, vidurio europiečiai, esame pasirengę kovoti už Europą, net jeigu kartais mūsų meilė gali būti be atsako.

Europa nepuolė gelbėti Vengrijos. Ji taip pat nepuolė gelbėti čekų ar ukrainiečių 2014-aisiais. Jeigu būti Centrinės Europos piliečiu reiškia būti išduotam Europos, Ukraina neabejotinai yra šio klubo narė.

Tačiau 2022 m. vasarį Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Europa vis dėlto priglaudė nuo karo bėgančius ukrainiečius ir besąlygiškai mus priėmė.

Invazijos metu buvau išvykusi iš šalies. Mano skrydis iš Egipto atgal į Ukrainą buvo numatytas 2022 m. vasario 24 d. 7 val. ryto. Skrydis, be abejo, buvo atšauktas; Rusija bombardavo Ukrainos oro uostus nuo Kyjivo iki Ivano Frankivsko. „Ar žinote, kas nutiko?“ – paklausė manęs Egipto pareigūnas, vos tik įėjome į terminalą. Akimirką tylėjau, todėl jis vis kartojo, tarsi duodamas man laiko viską įsisąmoninti: „Jūs negalite vykti į savo šalį.“

Ilgai stovėjome beviltiškoje ukrainiečių minioje, bet galų gale likome vieninteliai mažame oro uoste. Likę ukrainiečiai išėjo iš pastato ir nuvyko į kelionių agentūros paruoštus autobusus.

Tą dieną nusipirkau pernelyg pabrangintus bilietus iš Egipto į Prahą, kur 1968-aisiais Milanas Kundera kovojo už savo namus ir Europą. Hurgados oro uoste Europos Sąjungos piliečiai įprastai užsiregistravo ir nuėjo į saugumo kontrolės zoną; visi Ukrainos piliečiai buvo paprašyti palaukti kitoje pusėje. Bandėme paaiškinti, kad ukrainiečiai jau kelerius metus gali keliauti į Europos Sąjungą be vizų. Tačiau oro linijų darbuotojai atsakė, kad dabar tai nesvarbu: Egipto pareigūnai laukė atsakymo iš Prahos, ar čekai pasirengę mus įleisti į šalį.

„O kas bus, jeigu mūsų neįleis?“ – tyliai manęs paklausė dešimtmetis sūnus.

Nežinodama, ką atsakyti, tik spustelėjau sūnui ranką.

Kiti ukrainiečiai ir aš apie valandą laukėme sprendimo iš Prahos, aptarinėjome gandus apie ukrainietį, kuriam anksčiau tą dieną nebuvo leista įlipti į lėktuvą, skrendantį į Vokietiją. Tada mums buvo praneštas sprendimas: „Galite išvykti.“

Net nuvykus į Prahos oro uostą, nebuvau tikra, kas nutiks. Čekijos pasienio pareigūnė žvilgtelėjo į mūsų pasus ir tada nužvelgė mus. Ją labiau domino mūsų veidų išraiškos, o ne pasų duomenys: galbūt ji buvo naujokė šiame darbe ir dar nematė žmonių, kurių šalį bombarduoja Rusijos Federacija. Manau, kad ji žiūrėjo į mus užjaučiančiai. Paskui ji tiesiog suantspaudavo mūsų pasus, neužduodama jokių klausimų. Ji žinojo ir viską suprato; į mus žvelgė visas pasaulis. Pradėjau verkti ir negalėjau liautis, o kai sūnus paklausė, kodėl verkiu, atsakiau: „Nes mes esame namuose.“

„Bet tai ne Ukraina“, – paprieštaravo jis.

„Tai Europa“, – atsakiau, tarsi žodis „Europa“ mano vaikui turėtų viską paaiškinti.

Mes kritome, o mūsų bičiuliai europiečiai buvo pasirengę mus pagauti ir priglausti. Galbūt ką tik išsiplėtė namų ribos, pagalvojau.

Kiek vėliau sužinojau, kad traukinių bilietai Čekijoje ir Lenkijoje ką tik iš tėvynės pabėgusiems Ukrainos piliečiams buvo nemokami. Keliavau traukiniu iš Prahos į Lenkiją ir trečią invazijos dieną pagaliau sugrįžau į Ukrainą.

Lenkijos ir Ukrainos pasienyje pamačiau neapsakomą neviltį ir baimę. Maži vaikai tempė sunkius lagaminus, o jų išsigandusios močiutės ir motinos atrodė dar labiau sutrikusios negu jie. Girdėjau šauksmus minioje, kai žmonės buvo prispausti spūsties, ir garsų pasieniečio balsą, bandantį atkreipti pabėgėlių dėmesį ir užkirsti kelią tragedijai. Vis dėlto visus šiuos žmones ES ketino svetingai priimti. Galbūt tuo metu jie pasienyje – sušalę, alkani ir išsigandę – to nežinojo, bet tą akimirką jų namų, Europos, ribos išsiplėtė ir apėmė Ukrainą.

Europa tapo namais ir pasirodė esanti erdvė, kurioje galime pasikliauti vieni kitais, kaip ukrainiečiai pasikliovė vieni kitais 2014 m. Maidane.

Mes, ukrainiečiai, gerai žinome Europos požiūrį į ukrainiečių pabėgėlių priėmimą. Nors pritariu susirūpinimui dėl rasizmo ir islamofobijos, manau, kad tai, kas nutiko ukrainiečių pabėgėliams, buvo daugiau nei tik gerumo aktas. Tai buvo perspektyvos pokytis, Europos istorijos pokytis ir, galiausiai, ukrainiečių ir kitų europiečių bendrų namų, kuriuos jie laiko savais, ribų pokytis. Ukrainiečiai dabar kovoja ne tik už Ukrainą, bet ir už Europą.

Tik vargu ar tai pasitarnaus pabėgėliams iš Sirijos ar Sudano. Vis dėlto tikiu, kad geranoriškumas, parodytas vienai pabėgėlių grupei, suteikia mums, taip pat ir ukrainiečiams, galimybę geraširdiškiau priimti visus kitus žmones, bėgančius nuo karų. Galime dainuoti apie utopinę brolystę arba stengtis uoliai plėsti turimo trapaus bendro pasitikėjimo ribas. Nepaisant visų kliūčių, vis dar tikiu, kad mus turėtų įkvėpti svajonė apie pasaulį be sienų. Gal niekad iki galo neįgyvendinsime šios vizijos, tačiau ji gali virsti strategija, kuri pakeis tikrovę į gerąją pusę.

Niekas neprivalo priimti nepažįstamojo ar perteikti jam savo meilę, tačiau taip nutinka. Ši meilė tampa tikru pasakojimu, kuris keičia visus būsimus pasakojimus, įskaitant pabėgėlių pasakojimus.

2022 m. birželį atvykau į Briuselį ir iš oro uosto į miestą važiavau autobusu. Vykau į susitikimą Europos Parlamente aptarti atsakomybės už Rusijos karo nusikaltimus. Autobusas buvo pilnas kostiumuotų vyrų, kurie neabejotinai taip pat vyko į Europos institucijas. Tačiau aš turbūt buvau vienintelė, pastebėjusi ironišką dainos, kuria prasidėjo autobuso grojaraštis, skambesį: I follow the Moskva, down to Gorky Park… („Einu palei Maskvos upę iki Gorkio parko…“), dainavo Scorpions lyderis. Biurokratai, pasidabinę brangiais kostiumais, toliau rašinėjo savo nešiojamuosiuose kompiuteriuose, nekreipdami dėmesio į dainą ir jos perteikiamą pasakojimą. Žinojau, kad šis pasakojimas man nepriimtinas. Vis dėlto į Briuselį atvykome ne keisti nevykusio grojaraščio oro uosto autobuse, o rašyti naujo pasakojimo, skirto kiekvienam.

 

Šis tekstas yra adaptuotas iš esė pavadinimu Expanding the Boundaries Of Home: A Story for Us All („Plečiant namų ribas: pasakojimas mums visiems“) // International Writing Program, University of Iowa).

Vertė Linas J. Jankauskas
Victoria Amelina: Ukraine and the Meaning of Home

 

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Centrinės Europos tragedija - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *