Jungtines Valstijas kamuoja tyčinis nenoras aiškiai apibrėžti savo tikslus Rusijos kare Ukrainoje. Tokios aptakios frazės kaip „padėti Ukrainai apsiginti“ arba, dar blogiau, „sudaryti Ukrainai kuo geresnes sąlygas deryboms“ yra arba beprasmės, arba bergždžios. Biurokratinė proto migla dangstosi kaip sumani politika ir tai yra pavojinga. Strategija yra priemonių priderinimas prie tikslų. Kare lengviausia susitelkti ne į tikslą, o veiksmą, – šitai dvelkia garsiu Nietzsche’s aprašytu labiausiai paplitusios žmogiškosios kvailybės apibūdinimu: užmiršti, ką apskritai ketinai daryti.
Ukraina žino, kas jai yra pergalė: iki 2014-ųjų buvusios sienos; šalis išvalyta nuo okupantų; tremtiniai ir pabėgėliai sugrąžinti; atkurta visuomenė ir ekonomika; pasiekta narystė Europos Sąjungoje ir NATO; nuteisti Rusijos prievartautojai, kankintojai ir žudikai. Taip pat žinome, kaip rusai apibrėžia pergalę: nuo Vakarų atskilusi ir atskirta Ukraina, didžioji dalis jos teritorijos aneksuota; sutrikusi Europa, kuri vėl taps priklausoma nuo pigių gamtinių išteklių ir verslo galimybių Maskvoje; atkurta diduma senosios Rusijos imperinės valstybės.
Turėtume norėti pergalės, kaip ją apibrėžia Ukraina. Bet norėdami ją pasiekti, Vakarai turi ne tik padėti nugalėti Rusiją – jie turi įtikinti pačią Rusiją, kad ji yra nugalėta.
Jeigu Rusija laimės, ji įgis dar daugiau galių kištis į Europos reikalus ir neribotai plės savo įtaką; ji supras, kad gali nebaudžiamai vykdyti žudynes ir žiaurenybes; jos ambicijos kils kartu su sėkme. Rusijos pergalė taipogi parodytų pasauliui, kad Vakarai, įskaitant Jungtines Valstijas, nepaisant jų išteklių, nėra pakankamai ryžtingi, kad laikytųsi savo įsipareigojimų, ir šitai būtų padrąsinanti pamoka Pekinui.
Ir priešingai, Rusijos pralaimėjimas priverstų Pekiną, kuris ir dabar truputį nervinasi dėl savo partnerės nekompetencijos ir beprotiškų pareiškimų, gintis, sutvirtintų Vakarų susivienijimą bei padėtų išsaugoti kai kurias esmines padoraus elgesio normas tose pasaulio dalyse, kurios mums yra svarbiausios. Be to, tai amžiams sustabdytų Rusijos imperinį projektą, nes be Ukrainos, kaip pažymėjo istorikas Dominicas Lievenas, Rusija negali būti imperija.
Kad Rusija pralaimėtų, nereikia nei žygio į Maskvą rengti (iš istorijos žinome, kad tai retai būdavo gera idėja), nei siekti, kad Rusija taptų bejėgė ir nuniokota (šitai neįmanoma be Trečiojo pasaulinio karo). Pralaimėjimas veikiau bus pasiektas Rusijos vadovų bei gyventojų galvose. Rusija turi būti įsitikinusi, kad karinės priemonės ir jų panaudojimas didelio masto kare neišvengiamai žlugs, ir turi suvokti, jog Ukraina galutinai ir negrįžtamai prarasta.
Tokių dalykų jau yra buvę. 1967 m. Izraelis neokupavo arabų šalių sostinių, bet šis karas privertė arabų valstybes atsisakyti minties, kad jos gali sunaikinti žydų valstybę konvencinėmis priemonėmis. 1973-iųjų karas privertė susiprotėti, kad netgi ribotą konvencinį konfliktą vykdyti yra per daug pavojinga.
Vietname ir Afganistane Jungtinės Valstijos buvo įveiktos nepralaimėjusios nė vieno mūšio. Buvome įtikinti, kad kovoti yra beprasmiška ir skausminga, kad mūsų priešai yra nepermaldaujami ir nenugalimi, o kaina, sumokėta krauju, lėšomis ir dėmesiu, niekada neatsipirks.
Vokiečių karo filosofas Carlas von Clausewitzas teigė, kad karas yra moralinių ir fizinių jėgų išmėginimas. Ukrainai ne tik turi sektis mūšio lauke per būsimas kontrpuolimo operacijas; ir ji turi siekti daugiau nei tvarkingo Rusijos pasitraukimo po derybų dėl paliaubų. Kalbant grubiai, reikia, kad rusai masiškai bėgtų, dezertyruotų, sušaudytų savo karininkus, patektų į nelaisvę arba žūtų. Rusijos pralaimėjimas turi būti abejonių nekelianti didelė, kruvina sumaištis.
Ukrainiečių sunaikinto Rusijos tanko bokštelis (2022) // nuotr. aut. Iryna Rybakova
Rusijos pergalės Ukrainoje teorijos sugriuvo viena po kitos. Pradžioje Putinas buvo įsitikinęs, kad Ukraina neatsilaikys nė savaitės, o vėliau manė, kad: ji pasiduos po mėnesio ar dviejų nuožmių susirėmimų; nesant rusiškų dujų, Europa ją paliks sušalti žiemą; Ukrainą galima palaužti terorizuojant jos miestus. Paskutinę pergalės teoriją, – kad Vakarai nepasiryžę neribotą laiką ištekliais remti Ukrainą, – taip pat reikia paneigti, nes ji nepasitvirtino.
Todėl Vakarai turėtų kuo skubiau suteikti Ukrainai visas įmanomas panaudoti priemones, įskaitant tolimojo nuotolio raketas, kuriomis būtų galima visiškai sugriauti vienuolikos mylių ilgio Kerčės tiltą tarp žemyninės Rusijos dalies ir Krymo, bei kasetinę amuniciją, kuria būtų galima naikinti Rusijos kovos mašinas ir pėstininkus. Sudaužyti Rusijos armiją, kaip tai padarėme mes, išleisdami tik nedidelę dalį savo gynybos biudžeto ir nė trupučio savo kraujo, yra pritrenkiantis strateginis sandoris.
Be to, rusai turi įsisąmoninti, kad jų įsivaizduota Ukraina (neva pseudovalstybė, kurioje gyvena jų „pusbroliai“ arba „mažesnieji broliai“) dingo iš jų suvokimo lauko amžiams. Tai bus pasiekta Ukrainai greitai įstojus į ES ir NATO, taipogi Vakarams ilgam įsipareigojus atkurti Ukrainą ekonomiškai ir, svarbiausia, ją iki dantų apginkluoti būsimiems iššūkiams.
JAV prezidento administracijos išsisukinėjimai dėl turimų naikintuvų F-16 perdavimo Ukrainai yra kvaili ir trumparegiški. Šie naikintuvai galbūt neturės jokios reikšmės mūšio lauke artimiausiais mėnesiais, tačiau žinojimas, kad per ateinančius penkerius metus jų bus perduota keli šimtai, turėtų didžiulę simbolinę reikšmę. Turėtume kalbėti, kaip atkursime Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, – didžiausią, labiausiai kovose užgrūdintą ir tam tikrais atžvilgiais ryžtingiausią Vakarų kariuomenę.
Vakarams reikia vykdyti agresyvią įtikinančią informacinę kampaniją apie Rusijos pralaimėjimo įmanomumą. Rusams reikia priminti, kad jų silpnėjanti ekonomika tesudaro dešimtadalį ES ekonomikos; kad jie negali sukurti ir dislokuoti modernaus tanko; kad jų naujausią didelio našumo reaktyvinį naikintuvą Su-57 kiekybe pranoks keturių mažų Šiaurės šalių naikintuvai F-35; kad jų generolai nekompetentingi atsilikėliai; kad vyriausioji karinė vadovybė nevertina savo vyrų gyvybių; kad jų įranga prastesnė už Ukrainos įrangą; kad jų logistika yra supuvusi dėl sukčiavimo ir korupcijos.
Informacinis karas turėtų būti paremiamas nuolatinėmis sankcijomis, siekiant ne tiek laimėti karą, kiek ilgainiui paralyžiuoti Rusijos karinį potencialą pasitelkus ekonomikos slopinimo priemones ir verčiant Rusiją tenkintis prastesniais komponentais ir atsarginėmis dalimis.
Rusija taipogi turi būti atskirta politiškai ir psichologiškai, pasinaudojant istoriniu šalies ambivalentiškumu Vakarų atžvilgiu, atsispindinčiu abiejose sostinėse – į Europą palinkusiame Sankt Peterburge ir į Aziją palinkusioje Maskvoje. Tačiau Rusijos literatūra, menas, kultūra ir politinė praktika yra įsišaknijusi jos santykiuose su Europa. Galbūt po daugelio metų ar, labiau tikėtina, dešimtmečių ateis metas, kai poimperinė Rusija vėl atsigęš į Vakarus.
Visa tai padaryti įmanoma. Tiesą pasakius, mažesniu mastu tai jau buvo nutikę anksčiau. 8-ojo deš. pabaigoje ir 9-ojo deš. pradžioje Rusijos vadovai, kariaudami ir galiausiai pralaimėdami karą Afganistane, įsitikino, kad nespėja paskui Vakarų karinių technologijų pažangą. Gorbačiovo pertvarka iš dalies buvo šio suvokimo padarinys.
Vis dėlto šiandien mūsų lūkesčiai turėtų būti pamatuoti. Deja, pralaimėjusi Rusija vis dar bus nedora, pikta ir kerštinga; ją turbūt tebevaldys „valdžios vertikalė“, t. y. kieti vyrukai iš saugumo ministerijų; ji bus persmelkta neteisėtumo ir žmogžudysčių; ji užsiims ardomąja veikla, politiniu karu ir vykdys įvairią piktavališką veiklą. Bet gal geriau turėti reikalų su tūkstančiu trolių fermų ir priedangos organizacijų nei sulaukti dar vieno Mariupolio? Tokia Rusija būtų mažiau pavojinga mums, mažiau naudinga Kinijai ir būtų mažesnė tikimybė, kad ateityje ji kels naujų šiurpių grėsmių.
Šios strategijos raktas yra drąsa. Turime įveikti baimę ir nebijoti Rusijos grasinimų, eskalavimo, branduolinio šantažo ir netgi Rusijos žlugimo. Turime būti strategiški ir įžvalgūs, bet nieko nepasieksime be drąsos. Prisiminkime Jono Pauliaus II – neginkluoto, vienišo senuko, kuris tiek daug nuveikė, kad sovietinis komunizmas būtų parklupdytas ant kelių – žodžius: „Niekada nedvejokite, nenuleiskite rankų ir nenusiminkite. Nebijokite.“
Eliot A. Cohen
Vertė Linas J. Jankauskas
Eliot A. Cohen, “It’s Not Enough for Ukraine to Win. Russia Has to Lose”
[Eliotas A. Cohenas – Johno Hopkinso universiteto Pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorius bei Strateginių ir tarptautinių studijų centro Arleigh Burke’o strategijos katedros vedėjas.]