Prof. Marekas Węcowskis – lenkų istorikas, antikinių veikalų tyrinėtojas, Varšuvos universiteto dėstytojas. Autorius daugybės straipsnių ir mokslinių monografijų, tarp jų ir knygos Sympozjon, czyli wspólne picie. Początki greckiej biesiady arystokratycznej (IX-VII, wiek p.n.e.) („Simpoziumas, arba bendras šventimas. Graikų aristokratų puotos ištakos IX-VII a. pr. m. e.“), kuri 2012 m. buvo apdovanota pirmo laipsnio „Clio“ premija.
Anna Kruszyńska: Ar senovės graikai buvo muzikalūs? Kokią vietą tarp kitų menų graikų kultūroje užėmė muzika?
Marek Węcowski: Kalbėdami apie muzikalumo kategorijas, negalime jų taip atidžiai išnagrinėti. Tačiau galime išnagrinėti tai, kas, mūsų požiūriu, atrodo labai ypatinga, – graikų polių piliečių įsitraukimo į muzikinio pobūdžio veiklą laipsnį. Įdomiausias ir mums geriausiai žinomas atvejis yra Atėnai, kur galime matyti, kiek žmonių kasmet dalyvaudavo viešuose muzikiniuose pasirodymuose (turėdami omenyje tiek pasirodymus Atėnų teatro choruose, tiek kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, ditirambų, choruose). Kiekviena Atėnų filė eksponavo du savo chorus, sudarytus iš jaunuolių ir vyrų, kurie kasmet dalyvaudavo viešuose konkursuose Atėnų polio lygmeniu (konkursai vykdavo ir vietiniu lygmeniu, tačiau apie tai turime mažiau žinių). Tokie chorai taip pat turėdavo tinkamai muzikaliai pasirengti pasirodymui, turint omenyje tiek atitinkamos dainos mokymąsi, tiek dainavimą, tiek sceninį judesį.
A.K.: Apie kokį žmonių, dalyvaujančių choro pasirodymuose, mastą galime kalbėti?
M.W.: Choruose dainuodavo tūkstančiai žmonių, daugiausia vyrai, nors, žinoma, būdavo festivalių, kuriuose dalyvavo ir moterys. Jei V a. pr. m. e. Atėnuose gyveno 40 000 piliečių, tai apie ketvirtadalis kiekvienos kartos atėniečių kvaziprofesionaliai užsiimdavo muzikos atlikimu tam tikrose šventėse. Kalbant apie vyrų chorus, jie buvo renkami iš gana riboto skaičiaus žmonių, turinčių reikiamų gabumų ir įgūdžių. Kita vertus, kalbant apie berniukų chorus, o būtent tada prasideda mutacija, ši kaita turėjo vykti labai greitai – dažnai kiekvienais metais. Jie muzikuodavo viešai, kvaziprofesionaliai, nors buvo labiau diletantai nei profesionalūs muzikantai. Tačiau minėtų chorų lygis turėjo būti pakankamai geras, kad jie siektų laimėti muzikinius konkursus. Demokratiniai Atėnai, žinoma, galėjo būti išskirtinis atvejis, kai tokios veiklos intensyvumas buvo didesnis nei kitur, tačiau sistemiškai tai turėjo atrodyti gana panašiai daugelyje kitų vietų. Pilietiniai chorai koncertavo įvairiuose, ne tik demokratiniuose Graikijos poliuose. Todėl galime daryti prielaidą, kad viešosios muzikinės veiklos įgūdžių lygis senovės Graikijoje buvo daug aukštesnis nei šiandien.
A.K.: Jei muzikinis išsilavinimas buvo toks svarbus, kur tada buvo galima išmokti groti instrumentu? Ar toks ugdymas buvo institucinis?
M.W.: Švietimas buvo privataus pobūdžio. Iš pradžių jis pirmiausia buvo susijęs su tam tikros socialinės padėties žmonėmis, kurie turėjo laiko mokytis. Elitui (archajiniame laikotarpyje) ilgas atitinkamų įgūdžių, reikalingų norint lygiaverčiai dalyvauti muzikinėje kultūroje, ugdymas, be kita ko, buvo susijęs su simpoziumu – visą naktį trunkančia aristokratų puota. Ilgainiui, ypač po demokratinio perversmo Atėnuose VI a. pr. m. e. pabaigoje, tai šiek tiek „demokratizavosi“. Nežinome, koks buvo pereinamasis laikotarpis Atėnuose per kitus tris ketvirčius amžiaus. Priešingai, profesionalus muzikinis išsilavinimas, prieinamas kiekvienam, kuris gali už jį sumokėti, atsiranda sofistų epochoje, V a. pr. m. e. paskutiniame ketvirtyje, o gal ir anksčiau. Greta sofistų, mokančių eristikos, geros iškalbos ar filosofijos, atsiranda ir žmonių, kurie už pinigus perduoda aristokratiškus įgūdžius. Didžiausias proveržis buvo tas, kad jie mokė už pinigus, o galimybė mokytis tapo prieinama ir brandaus amžiaus žmonėms: pavyzdžiui, už instrumento pamoką galėjo susimokėti ne tik mokyklinio amžiaus vaikas. Be abejo, per visą šį laikotarpį turėjo būti ir polio skatinamų muzikinių įgūdžių mokymo formų, tačiau apie tai žinome mažai ir neturime atitinkamų šaltinių.
A.K.: Ar muzikinės varžybos (agonai) buvo svarbios ir valstybės požiūriu?
M.W.: Bene labiausiai mus šokiruoja žinios apie Atėnų muzikines kančias, nes kiekvienas Atėnų aukščiausiasis pareigūnas, perėmęs oficialią valdžią tam tikrose valstybės gyvenimo srityse, pirmąją savo darbo dieną turėdavo atlikti keletą oficialių pareigų. Iš jų svarbiausias, arba bent jau vienas pirmųjų, buvo pasirūpinti chorais ir atlikėjais, t. y. paskirti choristų grupėms atlikti tam tikrus teatro spektaklius. Valstybei šis reikalas buvo toks svarbus, kad pareigūnas pirmąją savo darbo dieną privalėjo tai padaryti. Įsivaizduokite, kaip kultūros reikalai atrodo šiandien, atsižvelgiant ne tik į atskirų pasaulio šalių, bet ir į mūsų pačių prioritetus.
A.K.: Kodėl chorai buvo tokie svarbūs net ir pirmosiomis tarnybos dienomis?
M.W.: Tikriausiai todėl, kad į tokius chorus ir agonus buvo žiūrima kaip į pilietinio ugdymo dalį. Tai buvo ne paprastas patriotinis ugdymas, o veikiau gebėjimas vertinti politinius pasiūlymus, kuriuos politikai pateikdavo tautos susirinkimuose. Tai buvo diskursyvus pilietinis ugdymas, kurį atėniečiai įgijo teatre, klausydamiesi chorų ar atskirų dramos veikėjų argumentacijos, kad galėtų nuspręsti, kas, pavyzdžiui, yra teisūs savo ginče – Sofoklio Antigonė ar Kreontas. Būtent dėl šio pilietinio ugdymo elemento Atėnai ne tik dalyvavo organizuojant muzikinę spektaklio pusę, bet ir nuo tam tikro momento mokėdavo už žiūrovų-piliečių dalyvavimą spektakliuose ar net jį rėmė.
A.K.: Kaip atrodė agonų organizavimas?
M.W.: Ši pirmoji konkretaus pareigūno darbo diena kartu buvo ir pirmoji muzikinio teatro agono organizavimo diena: pareigūnas paskiria pagrindinį atitinkamos teatro trupės „rėmėją“; polis finansuoja tik tam tikrus spektaklio aspektus (tikriausiai taip pat ir teatro konkursų prizus), tačiau visa kita, t. y. rasti asmenį, atsakingą už kostiumų paruošimą, „libretininką“, muzikos autorių, dirigentą, kuris iš pradžių apmokytų chorą, o paskui jam vadovautų (visas šias funkcijas vienu metu galėjo atlikti ir pjesės autorius, kuris pats kreipdavosi į pareigūną dėl choro paskyrimo), tenka choregui, t. y. labai turtingam atėniečiui, kuris, vykdydamas savo pareigą valstybei (vadinamąją liturgiją), paremia pjesės rengimą. Tai rodo, kokia svarbi atėniečiams buvo kultūra. Svarbiausios, brangiausios ir prestižiškiausios liturgijos, suteikiančios geriausią įžangą į politinę karjerą jaunam ir turtingam politikui (jeigu jis sėkmingai surengia tokią liturgiją), buvo būtent choregija, t. y. konkrečios teatro trupės teatro spektaklio rengimo ir paties pasirodymo rėmimo liturgija, ir trijerachija, laivo įrengimo ir parengimo dalyvauti karo kampanijoje liturgija. Tai rodo, kad tam tikru požiūriu teatro spektaklio rengimas atėniečiams buvo toks pat svarbus kaip ir karo reikalai.
A.K.: Taigi gerai atliktas darbas galėjo tapti politinės karjeros pradžia?
M.W.: Žinome, kad įspūdinga, net „stulbinanti“ politinė karjera galėjo prasidėti nuo gerai atliktos choregijos. 472 m. pr. m. e. jaunasis Periklis buvo paskirtas choregu, kad parengtų Aischilo pjesių, tarp kurių buvo ir iki šių dienų išlikusi tragedija „Persai“. Jam taip gerai sekasi organizaciniu ir finansiniu požiūriu, kad, atėniečių akimis, nuo šiol jis nusipelno pasitikėjimo kaip politikas ir, nepaisant labai jauno amžiaus, per kelerius ateinančius metus pradeda daryti puikią karjerą. Tai mums taip pat parodo šio įvykio svarbą.
A.K.: Koks yra chorego vaidmuo? Už ką jis iš tiesų atsakingas?
M.W.: Suradęs choregą, pareigūnas jį suveda su poetu. Poetas taip pat galėjo būti scenografas, kompozitorius, o kartais net kostiumų dailininkas (jie taip pat turi padaryti tinkamą įspūdį, kad užtikrintų pergalę teatro agonuose). Choregui taip pat tenka prižiūrėti chorą per repeticijas, kurios tikriausiai trunka ne vieną valandą. Tačiau kai ateina laikas spektakliui ir teatro pergalei, būtent choregas yra tikrasis naudos gavėjas. Oficialiai pergalę laimi choregas – ne Aischilas, o Periklis. Kaip apdovanojimą jis iš valstybės gauna bronzinį pergalės trikojį, kurį arba skiria kokiai nors šventyklai, arba pastato viešoje vietoje, pavyzdžiui, Atėnuose iš dalies tebeegzistuojančioje Trikampio gatvėje. Jei choregas būdavo kilniadvasis, jis leisdavo ant trikojo išgraviruoti ne tik savo, bet ir pjesės autoriaus vardą.
A.K.: Kas lemia spektaklio nugalėtoją? Kokie pasirodymo elementai yra vertinami?
M.W.: Atsižvelgiama į daugybę įvairių teatro elementų, be abejo, į patį spektaklį, taip pat į choro veiksmingumo laipsnį. Prisiminkime, kad choras yra „trivienio choro“ atlikėjas: jis vienu metu gieda pjesės tekstą ir šoka scenoje pagal įvairias choreografines kompozicijas (Aischilo užduotis tikrai galėjo būti ir choreografo darbas). Kai kurias giesmes gieda visas choras, kai kurias – du puschoriai, kurie reaguoja vienas į kitą atitinkamai judėdami scenoje. Tačiau vertinimo elementas pirmiausia yra visa pjesė – tekstas, jo meninis grožis, muzika.
A.K.: O kas vertina spektaklį? Ar yra speciali „žiuri“?
M.W.: Pats meno vertinimas – gana specifinis: jį nagrinėja dešimt teisėjų ir kiekvienas vertintojas savo balsą meta į balsadėžę, iš kurios atsitiktine tvarka išrenkamas tam tikras skaičius balsų, ir tik į šiuos balsus atsižvelgiama. Todėl galime įsivaizduoti situaciją, kai keturi teisėjai balsavo už Aischilą, trys – už kitą poetą, o kiti teisėjai atskirai balsavo už kitas pjeses, tačiau, nepaisant Aischilo persvaros, bus išrinktas kitas laimėtojas. Tai aiškus ženklas, kad atėniečiai galutinį sprendimą atidavė dievui; būtent Dionisas, teatro dievas-globėjas, sprendžia, kas nugalės, nors ir liaudis čia turi savo indėlį, savo balsą.
A.K.: Mūsų požiūriu, toks balsavimo būdas vis dėlto gali atrodyti nesąžiningas. Ar graikai būdavo nepatenkinti balsavimo rezultatais?
M.W.: Žinome bent vieną atvejį, kai Atėnų auditorija buvo smarkiai nusivylusi balsavimo rezultatu. Tai įvyko 442 m. pr. m. e., kai buvo pastatyta „Antigonė“. Sofoklis tada pristatė tragišką tetralogiją, kuri nebuvo apdovanota. Antigonė buvo jos dalis. Anot anekdoto, Atėnų gyventojai buvo taip nusivylę teisėjų ir dievo požiūriu, kad, norėdami atlyginti Sofokliui už šią nesėkmę, išrinko jį strategu, taigi vienu iš karo su Samu vadų.
A.K.: Kai kalbamės, man susidaro įspūdis, kad muzika visuomet skambėjo kitų menų kontekste. Netgi galima sakyti, kad Graikijoje egzistuoja tam tikra menų atitiktis. Bet ar yra kokių nors kultūrinio gyvenimo aspektų, kuriuose muzika būtų autonomiška, nepriklausoma?
M.W.: Žinoma. Pirma, tradicinėje archajinėje ir ankstyvojoje klasikinėje kultūroje yra atskiri, tik muzikai skirti agonai. Tai bus agonai, kuriuose muzika dažniausiai atliekama pučiamaisiais instrumentais (pvz., aulas – instrumentas, panašus į obojų su dvigubu liežuvėliu), taip pat styginiais instrumentais – pavyzdžiui, lyra. Muzika visada susijusi su švente. Teatras yra dievo šventė; tai labai specifinė, religinė šventė. Muzika ar muzikinės varžybos dažniausiai yra kokios nors didesnės šventės elementai ir nebūtinai susiję su kitais menais. Be to, privačiai vykstančioje šventėje, simpoziume, varžomasi muzikine prasme (tačiau dažniausiai tai varžybos ta prasme, kad muzika lydi kokią nors dainą ar melodeklamaciją). Tam tikru graikų kultūros istorijos momentu, apytiksliai V a. pr. m. e. paskutiniais dešimtmečiais, padėtis labai pasikeičia. Tuo metu atsiranda tai, ką Platonas piktdžiugiškai pavadino „naująja muzika“. Mums žinomas jos atstovas, kaip muzikos kūrėjas, yra tragikas Euripidas arba jo draugas Timotėjas [Miletietis].
A.K.: Kaip pasireiškė tokios muzikos naujumas?
M.W.: Tai buvo muzikiniai kūriniai (žinoma, jie turi analogų ankstesnėje kultūroje, bet dabar tampa svarbiausiu jos elementu), kurių tiek pučiamųjų, tiek mušamųjų instrumentų melodinė linija yra tokia sudėtinga ir tokia subtili, kad iš tiesų tampa virtuozinio atlikimo sritimi. Taip jie tarsi atskiriami nuo kitų meninės veiklos formų, kurios prieinamos ir diletantams, pvz., simpoziume. Jei dabar norime į puotą pakviesti ką nors, kas būtų madingos muzikos atstovas, – o tos epochos graikų „madingumą“ jau kritikuoja ir išjuokia, pavyzdžiui, Aristofanas savo komedijose, – tai turime pakviesti žinomą virtuozą, kuris ne akompanuotų deklamuojantiems eiles aristokratams diletantams, bet pats atliktų atitinkamai įspūdingą kūrinį. Bet kuris muzikinį išsilavinimą turintis aristokratas nesugebės to pakartoti. Muzikos profesionalizavimas tampa tuo, kas ją atriboja nuo ryšių su kitais menais. Nauja muzika gali lydėti naują ditirambą, tačiau kartais ji taip pat būna tiesiog atskiras virtuozinis menas, kurio klausomasi be sąsajos su kitais menais.
A.K.: Kokia buvo profesionalių muzikantų vieta graikų bendruomenių hierarchijoje? Muzikantai turėjo būti laisvai gimę žmonės ar jie galėjo būti ir vergai?
M.W.: Jie tikrai buvo laisvi žmonės ir savo polių piliečiai, bet pasakyti daugiau labai sunku. Pirma, šiai naujajai profesionaliajai muzikai turime ankstesnę analogiją. Muzikiniu požiūriu, iš graikiškos lyrikos rūšių viena, t. y. Lesbo saloje atsiradusi lyrika, vadinama eoline melika, yra labai sudėtingas giedojimas, taip pat labai sudėtingas akompanimentas. Tai ne melodeklamacija, kaip kitose graikų poezijos rūšyse, o tikras giedojimas. Nuo pat pradžių tai turėjo būti virtuozų sritis. Nuo VII a. pr. m. e. pabaigos ar vidurio virtuozai buvo kilę iš aristokratų sluoksnių, jie buvo aristokratai diletantai, tik turbūt gabesni už kitus, pavyzdžiui, Alkajas ar jo bendraamžis Safonas. Tai kvaziprofesionalūs atlikėjai. Paprastiems aristokratams dažniausiai akompanuodavo vergai ar vergės, kurie atlikdavo gana paprastą foninę melodiją. Kita vertus, žinome ir žymių keliaujančių muzikantų (jie atsirado dar archajiniu laikotarpiu), dažnai kilusių iš atokių vietovių, o kartais sakoma, kad net ne iš graikų pasaulio, pavyzdžiui, Alkmanas ar Terpandras. Tai ne tik profesionalūs keliaujantys muzikantai, bet ir muzikos teoretikai, be to, naujų instrumentų tipų išradėjai. Šie žmonės neabejotinai buvo laisvi žmonės, jie galėjo būti kilę iš aristokratų gretų, bet tikrai nebuvo nei vergai, nei atleistiniai. Tačiau vien dėl to, kad tapdavo keliaujančiais dainininkais, jie atitrūkdavo nuo savo natūralios aplinkos ir veikdavo kaip profesionalai. Tai žmonės, kurie tarsi savo noru pasirenka pašaliečio, savotiško meteko1 statusą, nes, kad ir kur pasirodytų, jie nebus piliečiai. Jie turi labai didelį prestižą ir tikriausiai gauna labai solidų atlyginimą, jei juos samdo privatūs asmenys, tačiau kai kuriuose agonuose jie gali gauti ir gana nemažą piniginį atlygį.
A.K.: Ar yra muzikos instrumentų, kuriais galėjo groti tik tam tikra socialinė grupė?
M.W.: Žinome apie kaimiškus instrumentus, kurie graikams labiau siejasi su kaimu, neturtingais žmonėmis, – įvairių rūšių fleitas, primityvias dūdeles. Kita vertus, grojimas aulu gali būti subtilių muzikos virtuozų, kurie koncertuoja didžiuosiuose muzikos festivaliuose ir gauna didelius apdovanojimus, sritis; jie ir komponuoja, ir kuria dainas. Simpoziume aulu taip pat galėjo groti vergės, o kartais ir nuogos kurtizanės. Akivaizdu, kad šiems instrumentams reikia labai sudėtingo pasirengimo – aulas reikalauja itin didelių fizinių pastangų. Dabar jie yra rekonstruojami. Yra muzikantų, kurie jais groja, ir matome, kad tai labai išvargina veido raumenis.
Simpoziumo dalyvis ir muzikantas, grojantis aulu // nuotr. Wikimedia Commons
A.K.: Ar yra instrumentų, kurie priklauso tik dievybei ir kuriais mirtingieji negali groti?
M.W.: Nepamenu tokio instrumento, bet, žinoma, graikų mitologijoje gausu pasakojimų apie tai, kuri dievybė išrado kurį daiktą arba kuris iš jų jam ypač nepatiko. Garsiajame mite apie Marsiją deivė manė, kad groti aulu yra gėdinga, nes tai gadina moters grožį (grodama ji išpučia skruostus)2. Yra instrumentų, kuriuos, pavyzdžiui, Hermis, kaip teigiama, vaikystėje išrado naudodamas vėžlio kiautą. Kita vertus, lyra siejama su Apolonu, bet, žinoma, žmonės ja groja. Tikriausiai nebuvo jokių draudžiamų muzikos instrumentų.
A.K.: Ar koks nors instrumentas buvo tarsi „priskirtas“, būdingas konkrečiam muzikos žanrui ar renginiui, kuriame juo grojama?
M.W.: Kai kurie instrumentai susiję su tam tikrais kultais ir retai sutinkami kitose situacijose, pavyzdžiui, tam tikros tamburinų rūšys buvo susijusios su Dionisu ir paprastai skambėdavo Dioniso procesijose. Analizuojant literatūrą ir ikonografiją, galima teigti, kad tam tikri instrumentai dažniausiai pasirodydavo tam tikrose situacijose, taigi tam tikras specializacijos atspalvis turėjo būti.
A.K.: Ar, priklausomai nuo Graikijos regiono, galima pastebėti tam tikrų požiūrio į muziką skirtumų? Ar buvo polių, kurie ypač siejosi su muzika?
M.W.: Negalime atsakyti į šį klausimą, nes mūsų žinios apie muzikinį Graikijos polių gyvenimą yra turtingesnės Atėnų kontekste, kurį jau aptarėme, ir šiek tiek kitokios Spartos kontekste. Žinome, kokį vaidmenį instrumentai vaidino kare, pavyzdžiui, aulų akompanimentas žygiuojančiai kariuomenei. Žinome apie daugybę polių, kuriuose vyko bent jau teatriniai ar parateatriniai pasirodymai. Ne tik Atėnuose, bet ir Peloponeso poliuose egzistuoja renginių finansavimo organizavimo formos, pavyzdžiui, choregijos. Tačiau iš tiesų žinome tik tiek, kiek mums leidžia žinoti šaltiniai.
A.K.: Ar ilgainiui pasikeitė graikų požiūris į muziką, jos vaidmenį ugdyme?
M.W.: Naujoji muzika, apie kurią kalbėjau, keitė kultūrą. Tai ne tiek muzikos, kiek švietimo, paidėjos [paideia] pokyčiai. Iki sofistų atsiradimo šis ugdymas – gana išsamus, muzikinis, politinis, retorinis – buvo elito sritis. Atsiradus sofistams, kiekvienas gali „nusipirkti“ lavinimą, geresnės ar blogesnės kokybės, už pinigus. Tuo pat metu atsiranda muzikos specialistų, kurie yra tokie virtuoziškai profesionalūs, kad niekas negali su jais varžytis. Vidutiniškiems žmonėms neįmanoma atlikti naujos muzikos. Todėl muzika atsiskiria nuo švietimo. Keičiasi ir socialinė tikrovė bei idealai. Iki V a. pr. m. e. pabaigos socialinis idealas buvo priklausyti aristokratų grupei, kuri pramogauja simpoziumuose, o „įėjimo bilietas“ į šias pramogas yra tam tikri kultūriniai įgūdžiai, pavyzdžiui, deklamavimas, dainavimas, poetinė improvizacija ar tam tikri muzikiniai gebėjimai. Dėl naujų madų šis idealas nyksta. Vietoj jo atsiranda kitokio pobūdžio pramogos – didžiųjų Makedonijos valdovų ar Tesalijos turtuolių, „karalių rėmėjų“, pobūdžio puotos.
A.K.: Ar tokiose šventėse muzika vis dar buvo esminė pramogų dalis?
M.W.: Prasideda hierarchinis, o ne egalitarinis (kaip anksčiau) žaidimas. Dabar kultūriniai įgūdžiai bus pasyvus muzikos vartojimas, pavyzdžiui, virtuozo klausymasis ir jo vertinimas. Mums patiems nebereikia aktyviai dalyvauti. Tokia profesionalizacija vyksta įvairiais lygmenimis, pavyzdžiui, virtuvės profesionalizacija – V a. pr. m. e. buvo gastronomijos atradimo amžius. Šventė, kurioje anksčiau būdavo kultūringai veikiama (dainuojama, šokama, grojama instrumentais), geriamas vynas ir valgomi nedideli patiekalai, kad vynas taip greitai nesugestų, virsta švente, kurios esmė – išskirtinis ir gausus maistas, patiekalai, kurie yra labai subtilūs, rafinuoti ir kuriems pagaminti reikia profesionalių virėjų. Žinoma, vis dar yra daug išsilavinusių žmonių, tačiau „aktyvūs“ kultūriniai įgūdžiai, pasireiškiantys per puotą, nebebus privaloma išsilavinimo dalis ir elito veiklos pagrindas.
A.K.: Ar apie graikų muziką galime sakyti, kad ji yra vieninga, „demokratiška“? Ar Graikijoje, kaip ir vėlesnėse epochose, egzistuoja panašus skirstymas į dvaro ir liaudies muziką?
M.W.: Graikų muzika turėjo būti vietinio pobūdžio. Tam tikros vietinės tarmės per šimtmečius tapdavo privalomos tam tikroms poezijos (dainų) rūšims. Senovės žmonės taip pat kalbėjo, pavyzdžiui, apie dorėninę ar jonėninę skalę, laikydami tam tikrą muzikos rūšį būdinga vienai ar kitai graikų atmainai. Žinoma, tai greičiau stereotipas arba vaizduotės vaisius, tačiau jis bent jau atspindi graikų mąstyseną. Tačiau svarbiausias yra graikų kultūros, įskaitant muzikinę kultūrą, vieningumo klausimas. Kai šiandien džiaugiamės ar nesidžiaugiame graikų teatru, epu, Homeru ar vaizduojamuoju menu, natūraliai kyla klausimas, iš kur Europos kultūroje, bet ne tik joje, tokia stipri šių menų įtaka. Vienas galimų paaiškinimų – neatsitiktinis menų universalumas, patinkantis daugelio žmonių iš skirtingų geografinių ir socialinių sluoksnių skoniui. Galbūt taip buvo nuo pat pradžių. Virtuozišką atlikėją, grojantį aulu, aristokratai gali samdyti simpoziumams, bet tuo pat metu tas pats asmuo groja muzikiniuose agonuose viešose šventėse, skirtingo socialinio sluoksnio, statuso ar išsilavinimo žmones. Turime reikalą su dvigubu meno adresatu, turime kultūrą, kuri yra, arba gali būti, aukštoji ir liaudiškoji vienu metu.
A.K.: Kuo pasižymėjo ši dviguba kultūros prigimtis?
M.W.: Teatro scenoje, toje pačioje Aristofano pjesėje, būdavo žavių akimirkų, kai aktoriai pliaukšteli vienas kitam per užpakalį arba spiria vienas kitam į sėdynę, o žiūrovai salėje kvatojasi iš pokštų apie tuštinimąsi ar seksą, tačiau tuo pat metu choro giesmėse, ir ne tik jose, yra labai subtilių filosofinio ar teologinio pobūdžio svarstymų. Teatre turėjo būti žmonių, gebančių įvertinti ir viena, ir kita. Poetas rašė abiem auditorijoms vienu metu; net ir šiandien minėti nesubtilūs pokštai gali prajuokinti labai rafinuotus žmones.
A.K.: Ar buvo grynai liaudiška muzika?
M.W.: Žinoma, ji egzistavo ta prasme, kad iki šių dienų turime išlikusių dainų, atliekamų, pavyzdžiui, Atėnų kaimuose per religines šventes. Jos kartais būna gražios savo paprastumu. Tačiau kultūra, kurią šiandien paveldėjome iš graikų ir kurią buvome linkę vadinti aukštąja graikų kultūra, didele dalimi taip pat yra liaudies kultūra. Galbūt tai yra vienijantis elementas, suteikiantis jai tokį stiprų universalų pobūdį. Be to, tai, kad šią kultūrą vartojo aristokratai savo susibūrimuose, pavertė ją visų piliečių ambicijų židiniu. Graikijoje turtiniai skirtumai nebuvo tokie dideli kaip kitur, todėl, pavyzdžiui, turtingi žemdirbiai ar piliečiai visą gyvenimą praleisdavo tikėdamiesi patekti į aristokratų gretas, o tada vienintelė sąlyga, kad galėtų su jais lygiaverčiai funkcionuoti, – pažinti kultūrą, leidžiančią varžytis simpoziumuose.
A.K.: Baigdama, norėčiau paklausti, kokiu mastu muzika senovės Graikijoje buvo kultūrinis klausimas ir kokiu mastu galbūt net politinis?
M.W.: Ir viena, ir kita, – kaip ir visais kitais laikais. Viena vertus, muzika gali turėti utilitarinį politinį-karinį pobūdį. Ji gali būti privalomo religinio bendruomenės gyvenimo dalis. Kita vertus, ji gali priklausyti sričiai, kurioje džiaugiamės virtuozu kaip virtuozu, ir nors to džiaugsmo aplinkybės bus religinės, graikų intelektualizmas leidžia mums daugelį dalykų atsieti nuo religinio konteksto ir išsiaiškinti grynai kultūrinį muzikos vaidmenį. Nors visa tai yra susiję.
A.K.: Labai ačiū už pokalbį.
Vertė Miroslavas Sinkevič
„W starożytnej Grecji muzyka jest zawsze związana ze świętem”. Wywiad z prof. Markiem Węcowskim
- Senovės Graikijoje metekas (sen. gr. μέτοικος, métoikos) buvo Atėnų ir kai kurių kitų miestų gyventojas, kuris buvo kito polio pilietis. Metekai turėjo statusą, iš esmės analogišką šiuolaikiniam leidimui nuolatinai gyventi: jie galėjo polyje gyventi neribotą laiką, bet neturėjo politinių teisių. // Žr. Wikipedia.org/Metic
- Vieną kartą satyras Marsijas rado nendrinę fleitą, kurią buvo numetusi ir prakeikusi deivė Atėnė. Nežinodamas deivės prakeikimo, Marsijas pakėlė fleitą ir labai greitai išmoko ja puikiai groti, tuo visus sužavėdamas. Išpuiko Marsijas ir iškvietė varžytis patį meno globėją Apoloną. Apolonas atvyko pasipuošęs, su laurų vainiku ir auksine kitara. Marsijaus grojimas fleita negalėjo prilygti nuostabiems Apolono kitaros garsams. Nugalėjo Apolonas, už įžūlumą liepęs Marsijui gyvam nudirti odą, o jo kraujas pavirto į upę Marsiją. // Žr. „Apolonas ir Marsijas“, in: projektas-muzika.lmta.lt