Malraux batai

pagal | 2020 11 29

„Velniop Sherrie Levine! – plyšauja André Malraux, nirtulingai drebėdamas. – Aš fucking vogiau statulas Kambodžoje!“

Ne, tai nėra tikrasis André Malraux – rašytojas, avantiūristas ir įsivaizduojamųjų muziejų konstruktorius, tapęs pirmuoju Prancūzijos kultūros reikalų ministru Charles’io de Gaulle’io vyriausybėje (ir kuris, baigęs savo žemiškąją kelionę 1976 m., niekada nebuvo girdėjęs apie Sherrie Levine), – tačiau tai yra Malraux, kurį įkūnijo menininkas Dennis Adamsas savo 42 minučių trukmės tour de force „Malraux batai“ (Malraux’s Shoes).

Menininko pasirodymas nufilmuotas nespalvotai: veiksmas plėtojasi ant kietmedžio grindų, padengtų Malraux knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“ puslapiais; Adamsas ugningai išreiškia teisėtą Malraux įniršį dėl išskirtinio Vakarų kultūros paradokso, pakaitomis berdamas tai maniakišką, tai kontempliatyvų monologą, banguojantį poetiškumo nuotrupomis ir sąmoningais anachronizmais.

Rašydamas scenarijų, Adamsas atliko išsamų tyrimą ir surinko krūvą medžiagos, tačiau jo logorėjiškame sraute iš esmės nėra nė vieno Malraux žodžio, išskyrus vieną mįslingą, egomaniakišką mintį, skirtą savigriovai:

„Aš esu vienintelis žmogus, kuris nežino, kas yra kultūra.“

Kūrinyje autorius aprėpia didumą XX amžiaus ir nemažą gabalą XXI-ojo, prikeldamas nostalgiją metui, kai menas, filosofija ir filmai turėjo didžiulę reikšmę. Tačiau čia pat, lupant sluoksnį po sluoksnio, atskleidžiama neišvengiama aukštosios kultūros, – nepaisant jos geriausių ketinimų, – simbiozė su kolonializmu ir išnaudotojiškumu:

„Ar Genet būtų palaikęs Alžyro sukilimą, jei nebūtų miegojęs su Alžyro vaikinais?“

Vis dėlto Malraux, kaip nepatogių tiesų sakytojas, nebuvo tobulas žinianešys. 2001 m. The New York Times paskelbtame Katherine Knorr straipsnyje pavadinimu André Malraux, the Great Pretender („André Malraux, didysis apsimetėlis“) svarstoma apie išleistą Olivier Toddo biografiją André Malraux: ar knygoje, atskleidžiant smulkius melus ir savigyros momentus, nebuvo nutylėtos nerimą keliančios spragos Malraux istorijoje, ypač turint omenyje jo abejotiną veiklą Pasipriešinimo metu, kuri jam pelnė akivaizdžiai nepelnytą šlovę ir apdovanojimus?

Ar prieštaringa Malraux reputacija prisidėjo prie Adamso sprendimo apsimesti juo šiame kūrinyje?

Malraux’s Shoes (2012)

]] THOMAS MICCHELLI ¦ Jeigu Malraux iš tiesų buvo puikus apsimetėlis, ar apsimetinėjimas juo reiškia nuostabios, bet sugedusios ir gadinančios kultūros meta-apibūdinimą? Ar toks apibūdinimas sukeltų abejonių dėl kiekvieno jo teiginio? [[

[[ DENNIS ADAMS ¦ Toddo biografijoje esama vienašališkų ir moralistinių atspalvių. Dvi Jeano-François Lyotard’o knygos apie Malraux yra daug vaisingesnės ir geriau atspindi jo projekto dvasią. Tačiau Malraux, kurdamas savo biografiją, tikrai buvo puikus apsimetėlis. Jis persunktas prieštaravimų, kurių galima tikėtis iš menininkų, bet ne iš mūsų kultūros ambasadorių.

Malraux „apsimetinėjimas“ virto idealiu įrankiu, leidusiu man ieškoti atsakymų į daugybę neatsakytų klausimų apie kultūrą, juolab kad tai sutampa su mano paties pykčiu ir meile kurti meną. Aš nesu pretenzingas Malraux atžvilgiu. Tai yra asmenybė, į kurią įsikūnijau, norėdamas išsakyti savo mintis nuostabaus fotografijų lauko, vaizduojančio jo studiją, fone.

Visame kūrinyje yra tik dvi eilutės, kurios paimtos tiesiogiai iš Malraux. Visa kita yra mano paties mintys. Be to, buvo akimirkų, kai bandžiau žengti pirmuosius žingsnius įsiavęs į Malraux batus, kad šiek tiek įsijausčiau į jo kailį. Bet daugiausia ieškojau tam tikros paramos iš jį maitinusio kultūros pasaulio, o paieškas tęsiau mane maitinančiame pasaulyje po Malraux.

Geriausiu atveju jis yra savotiškas surogatinis tėvas, su visa šią situaciją lydinčia meile ir neapykanta. Tourette’o sindromas, įtakojęs jo viešus pareiškimus, padrąsino mane išmėginti lūžio tašką tarp įniršio ir poetinės refleksijos. Visa tai nulėmė ir išrėkų struktūrą bei, viliuosi, tam tikru būdu atspindėjo tikrovę, kuri maitina mano paties aistrą. ]]

Malraux’s Shoes (2012)

]] TM ¦ Šokiruojančios išrėkos, užbaigiančios Malraux tiradas, nepaprastai išmuša iš vėžių. Jos labai primena Tourette’o mentalinį trumpąjį jungimą, kurį nuolat sukelia Malraux ego iškrovos arba susidūrimai tarp pasaulinės kultūros didybės ir jos trivializacijos nevykusių menininkų dėka. Abiem atvejais jos nurodo padėties pokyčius: Malraux gina tai, kas monumentalu, ir priešinasi tam, kas netinkama. Ar šios dichotomijos turi įtakos jūsų paties pasaulėžiūrai? [[

[[ DA ¦ Be abejo, staigus posūkis nuo vidinio monologo poetikos link netikėtai įterpto staigaus įniršio gali atspindėti Malraux Tourette’o sindromą, tačiau jis taikomas mano paties mentaliniams procesams. ]]

]] TM ¦ Visame kūrinyje jaučiama aistra liesti objektus ir nepaliaujamai kylantis nevilties jausmas dėl jų dematerializacijos bei „bienalinės kultūros“ plėtros:

Ką žinojo R. Muttas? Jis niekados neperpjovė, neperkirto subtilių senovės Kambodžos statulų kulkšnių, niekados nesigrožėjo mažų kojyčių nuolaužom, styrančiom ant postamento, apaugusio spalvotom samanom.

Vis dėlto „mažų kojyčių nuolaužų, styrančių ant postamento“ vaizdas praneša ne tik apie erotinį prisirišimą prie grožio objekto, bet ir apie kolonializmo nusikaltimus šioje srityje. Kaip jūs šitai paaiškintumėte? Ar nusikaltimas yra neišvengiama estetinio erotiškumo pasekmė? Ar, globojant pasaulio kultūrą, nesama kiekvieno iš mūsų kaltės – tiek tiesioginės, tiek netiesioginės – dėl jos išnaudojimo? Kaip sako Malraux,

Mes niekada nepasieksime vujarizmo dugno. Yra piromanų, kurie sukelia gaisrus, tačiau yra ir tokių, kurie laukia, kol kiti juos sukels. [[

[[ DA ¦ Mes pernelyg gerai žinome apie kolonializmo nusikaltimus, tamsiais čiuptuvais apraizgiusius kultūros istoriją. Visų pokolonijinių litanijų įveika man leido žengti į bienalės ratą. Jūsų minima aistra liesti objektus yra mano paties aistra. Aš norėjau išreikšti – asmeninio Malraux pasaulio rėmuose – tą taktiliškumą, kuris buvo išstumtas sumažinus fizinius ir kultūrinius skirtumus tarp objektų, pavaizduotų jo nespalvotų fotografijų kolekcijoje. ]]

Malraux’s Shoes (2012)

]] TM ¦ Vieną iš daugybės kūrinio provokacijų narpliojau gana ilgai:

Neprisidengęs chameleonas yra šiurpusis nuodadantis driežas iš Teksaso. Ką amerikiečiai supranta! Kultūra gimsta iš pralaimėjimo! Warholas tėra spuogai ant Joe Dallesandro subinės ir pora puskepių elektros kėdžių.

Šias eilutes galima vertinti paviršutiniškai, kaip nepaprastą Europos panieką Amerikos provincialumui ir naivumui. Kita vertus, jose esama ir kritikos, ir palaikymo Warholui: pavyzdžiui, kad svarbiausias jo indėlis – tai prodiusavimas tokių filmų kaip Paulo Morrissey Trash („Atmatos“, 1970), kuris prasideda jūsų nupasakotu kadru.

Spuogai ant Joe Dallesandro užpakalio simbolizuoja neapdorotą transgresyvią mąstyseną, kuri yra atitolusi nuo Warholo garsenybių spalvotų paveikslų ar net nuo įdomesnių, bet vis dar kliniškumu dvelkiančių, elektros kėdžių šilkografijų. [[

[[ DA ¦ Man ir mano redaktoriui Paului Colinui buvo labai smagu įterpti šį vidinį monologą, vaizduojant susijaukusį Malraux, švytruojantį užpakaliu, kuomet jis tiesiogine prasme ritasi per nuotraukas, išdėstytas ant grindų. Tai žavinga akimirka, visiškas teksto ir vaizdo sužydėjimas.

Šio tekstinio jukinio centre vyrauja šūkis „Kultūra gimsta iš pralaimėjimo!“ Supyniau jį su „Šiurpiuoju nuodadančiu driežu iš Teksaso“ ir nuoroda į „Warholą“. Jūs esate teisus, norėjau jį susieti – labai įžūlia prancūziška maniera – su amerikiečių pokario bravūra. Bet, kaip gerai žinote, Warholo Amerikoje pralaimėjimų yra tiek pat kiek ir žavesio bei pergalių. Warholą pasirinkau kaip blogą pavyzdį, nes norėjau destabilizuoti savo paties deklaraciją. ]]

Malraux’s Shoes (2012)

]] TM ¦ Transgresijos jausmą gilina Malraux pasitelkti Elvis ir Marilyn, du Warholo labiausiai pereksponuoti subjektai:

Spardyk skruzdėlyną, – kol nekraujuos, tol nebus skriaudos, – Elvis Presley, ‘Harum Scarum’, – ilgas pavadėlis baigiasi su Lynndie England Abu Graibo kalėjime.

Tolstantis traukinys švilpia savo keliu, maža kriauklelė guli kelyje į svajonių šalį. Asmeninis Marilyn „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot) scenarijus: SUGAR apvestas raudona kreidele penkiasdešimt keturiuose puslapiuose.

Ar šios ištraukos (pirmoji – kvailo Elvio Presley filmo, kurio veiksmas vyksta Artimuosiuose Rytuose, sąsaja su Abu Graibo baisybėmis, antroji – apmąstymas apie Marilyn Monroe šmėklos žmogiškąjį prisilietimą) išreiškia atsisakymą garbinti stabus, kuriuos įsteigė Warholo portretai?

O kaip dėl paties Malraux stabmeldystės, atvedusios jį prie bareljefų vagystės iš Kambodžos šventyklos? Ar šis poelgis dėl sąmoningos konteksto amnezijos neprimena Warholo veiksmų? [[

[[ DA ¦ Neturiu jokių slaptų kėslų, susijusių su Warholu. Aš pernelyg mėgstu jo kūrybos įvairovę. Negalvojau apie tai, tačiau jūs galite būti teisus: pamąstymai apie Elvį ir Marilyn nuima nuo jų pečių garsenybių naštą. Aš tiesiog mėginau visa tai įtraukti į didesnių problemų lauką.

Be abejo, Malraux įvykdyta bareljefų vagystė iš Kambodžos šventyklos, kai jis buvo dvidešimt vienerių, yra pirminė scena, kuria grindžiamas filmas. Mano manymu, šis veiksmas yra kitoniškas dalykas nei Duchamp’o ir Warholo pasisavinimo strategijos. Ne paslaptis, jog Malraux planavo vagystę, ketindamas perparduoti dirbinius, kad galėtų tęsti savo bohemišką gyvenimo būdą Paryžiuje.

Tuo pačiu mano tikslas buvo pristatyti šį dalyką kaip visiškos meilės aktą; jaučiau, kad ši idėja daugeliu atvejų teisinga: nuosavybės teisės priklauso tam, kuris ją myli labiausiai. Norėjau apsvarstyti šį nuvertintą romantišką idealą, pasitelkti jį prieš savas abejones apie meno idėjas ir menininkų kartą, kuriai priklausau. ]]

]] TM ¦ „Nuvertintas romantiškas idealas“, kad „nuosavybės teisės priklauso tam, kuris ją myli labiausiai“ – labai drąsus pareiškimas. Viena vertus, tai yra piktnaudžiavimo ir išnaudojimo receptas, kita vertus, šitai masina žengti į amoralią ar moralumą viršijančią sritį, kurioje viskas, ką liečia menas, menininkas ar meno gerbėjas, peržengia taisykles, kurių laikydamiesi gyvena dauguma žmonių.

Tokia samprata yra senamadiškai žavinga, bet taipogi ir savotiškai vertinga. Malraux apibūdinate kaip žmogų, kuriam nėra nieko svarbiau už kultūrą; nepaliaujamas gilinimasis jam eksponentiškai teikė jėgų, neabejotinai stūmusių link didybės manijos ir beprotiškų pranašysčių būsenos, svyruojančios tarp nuostabos ir nevilties.

Malraux stebėjimasis pasaulio kultūros reiškiniais bei jos modernistinėmis atšakomis, suporuotas su neviltimi dėl filisteriškumo, trivialumo ir karjeriškumo, yra svarbi humanistinė idėja. Ar tai turi įtakos jūsų apmąstymams apie problemas, su kuriomis susiduria jūsų kartos menininkai? [[

Malraux’s Shoes (2012)

[[ DA ¦ Kiekvieną posakį ir poelgį atlikau įsiavęs į Malraux batus. Mano šiurkštus apsimetinėjimas tam tikra prasme buvo bandymas sekti paskui mano tėvų kartą, kad rasčiau atsakymus apie savo paties ribas. Prisipažinsiu, kad man patiko panirti į nuvertintą Malraux vyriškumą. Tas įsijautimas buvo bauginančiai lengvas. Tačiau man visiškai nerūpėjo etikos klausimai tarp skirtingų kartų. Iš tikrųjų aš norėjau atsidurti dabarties pradžioje, kad galėčiau matyti visus klaidingus startus. ]]

[[ TM ¦ Vis dėlto Malraux, regis, nebuvo nusivylęs dėl populiariosios kultūros įsigalėjimo. Nors ir retokai, bet užuominų apie Elvį Presley ir Marilyn Monroe pasitaiko. Kaip ir nuorodų į Elizabeth Taylor, Klausą Kinskį, Bridgette Bardot, Faye Dunaway ir Paulą Newmaną, kurio personažas filme Cool Hand Luke (Malraux mįslingai pastebi: „Šaltakraujis Lukas, 50 kiaušinių“) susilažina, kad gali suvalgyti penkiasdešimt kiaušinių per valandą.

Ar kine esama demotinio ar demokratinio idealo, kurio, jūsų manymu, trūksta „bienalinėje kultūroje“? ]]

[[ DA ¦ Ne, aš tiesiog atrandu staigmenų tam tikruose populiariosios kultūros fragmentuose. Filme Fitzcarraldo Klausas Kinskis rėkia iš varpinės: „Kol šiame mieste nebus operos teatro, bažnyčia liks uždaryta!“ Aš buvau priblokštas. Juk tai grynas šantažas, pasiekęs kultūrinio iššūkio lygį. Tai nuostabu.

Kalbant apie „Šaltakraujo“ Luko penkiasdešimt kiaušinių, tai aš noriu juos suvalgyti visus iki vieno. Savo projektuose norėčiau matyti daugiau intelektualumo ir etiškumo. Kiekvienas žodis ir atvaizdas kūrinyje yra raginimas siekti dar daugiau. Aš savotiškai dūstu savo mentaliniuose procesuose. Balansuoju tarp visiško nušvitimo ir visiško išsekimo. Labiausiai bijau to, kad tokioje erdvėje nebelieka vietos žiūrovams. ]]

Malraux’s Shoes (2012)

]] TM ¦ „Malraux batai“ tiesiogiai pagrįsti fotografijomis iš knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“, ant kurių Malraux vaikšto, raičiojasi ir šoka viso filmo metu. Rodos, kad jis žingsniuoja ne tik grindimis, bet ir pasaulio istorijos žemėlapiu.

Mane ypač pakerėjo tai, kaip šios dvi linijos sutapo su vaizdais ant grindų:

Aš nebegaliu atskirti senovės Graikijos bareljefo nuotraukos nuo Zuccotti parko palydovinio vaizdo, sudėlioto iš skaitmeninių bitų. Laikas ir vieta atsiveria mūsų akivaizdoje.

Malraux dažnai vaizduojamas iš viršaus, suteikiant jam pranašumą prieš senovinių skulptūrų atvaizdus, tačiau scena, kurioje jie išdėstyti, tuo pačiu metu jį įkalina. Ar tai rodo, kad Malraux negali peržengti savojo istorinio momento, nepaisant jo nepasotinamo žinių troškimo? O jeigu ne, kaipgi laikas ir vieta gali atsiverti mūsų akivaizdoje? [[

Malraux’s Shoes (2012)

[[ DA ¦ Kūrinio scenografija paremta garsiąja nuotrauka, kurioje Malraux apžvelgia atvaizdus iš knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“, nuklojusius jo studijos grindis. Tai buvo privatus ritualas, prie kurio jis nuolatos sugrįždavo, bandydamas atrasti tų objektų transcendentinę vertę anapus jų kultūrinių ir istorinių šaknų.

Šis nuošalus Malraux ieškojimas, kuris yra įrodytas faktas, buvo visiška priešybė jo viešam pompastiškam įvaizdžiui. Norėjau pasivaikščioti su Malraux užkulisiuose, kad įsivaizduočiau visą šio konflikto potencialą kaip savų prielaidų ir abejonių analogą.

Vaizdas buvo nufilmuotas iš viršaus, norint Malraux atgaivinti scenoje, vaizduojančioje grindis, kadangi šios atspindi suplokštintą modernizmo erdvę. Taip, jūs teisus, nuotraukos numatomos ir kaip pasaulinis žemėlapis. Jos yra ir Malraux kalėjimas, ir išsami jo svajonių apie pabėgimą rodyklė.

Totalaus žinojimo ieškojimas yra Malraux modernistinio projekto palikimas. Šio projekto neįmanomybė ir minėto ieškojimo liekanos yra mano paties projektas. Norėdamas prasklaidyti miglą, tvyrojusią tarp manęs ir Malraux, turėjau pasitelkti įniršio, poetikos ir komiškumo derinį. ]]

Vertė Linas J. Jankauskas

Versta iš: Crime, Culture and Black Leather Shoes: A Talk with Dennis Adams

 

Malraux’s Shoes
(2012)

Scenarijaus autorius ir atlikėjas: Dennis Adams. Režisieriai: Dennis Adams & Paul Colin.

 

Susijęs įrašas: Malraux, įsivaizduojamų formų pasaulio archeologas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *