Kodėl mums turėtų rūpėti Septuaginta?

pagal | 2020 12 26

Nors Biblija yra viena skaitomiausių knygų pasaulyje, daug religinės literatūros skaitytojų stokoja žinių apie Septuagintą (Bibliją, kuria beveik visuotinai naudojosi ankstyvieji krikščionys) ar kuo ji skiriasi nuo Biblijos, kuria paremti dauguma moderniųjų vertimų.

Timothy’is Michaelas Law, knygos When God Spoke Greek: The Septuagint and the Making of the Christian Bible („Kai Dievas kalbėjo graikiškai: Septuaginta ir krikščionių Biblijos kūrimas“) autorius, aiškina, kas yra Septuaginta, ir kodėl ji yra tokia svarbi studijuojant krikščionybę.

Bibliniai rankraščiai

Senovinių biblinių rankraščių rinkinys (Biblijos kraštų muziejus, Jeruzalė, Izraelis) // nuotr. aut. Uriel Sinai

Kas yra Septuaginta?

Pavadinimas Septuaginta kreipia į tai, kas iš esmės yra antikinių vertimų rinkinys. Maždaug III amžiuje pr. Kr. žydų šventraščiai pradėti versti iš hebrajų ir aramėjų kalbų į graikų kalbą Aleksandrijoje, vietoje, kurioje klestėjo helenistinis švietimas, o vertimo darbas turbūt buvo baigtas II amžiuje po Kr. Palestinoje. Iš tikrųjų verčiama buvo vien tik iš hebrajų Toros.

Legenda, aiškinanti, kaip rinkinys atsirado, buvo parašyta II amžiuje pr. Kr. Joje pasakojama, kad septyniasdešimt išsimokslinusių vyrų iš dvylikos Izraelio genčių atvyko į Aleksandriją užsiimti vertimu, todėl vėliau, baigus versti, pavadinimas „Septuaginta“ (septyniasdešimt) buvo suteiktas visam knygų rinkiniui, kurį sudarė tai, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu.

Antikinis pasaulis žinojo apie vertėjus ir jų veiklą, bet iki tol dar niekada nebuvo tokio dydžio projekto, kurį įkvėptų būtent religiniai motyvai. Aš visada maniau, kad tai vienas svarbiausių kultūrinių antikos palikimų, bet jis dažnai sumenkinamas, teigiant, kad juo domisi tik tie, kurie susiję su biblinėmis studijomis. Tačiau Septuagintoje taip pat esama informacijos apie to laikotarpio graikų kalbą, žydų diasporos socialinį-religinį kontekstą, ir patį vertimo mokslą.

Mano manymu, pasakojimas apie Septuagintos kūrimą, atskleidžiantis, kaip vystėsi hebrajų Biblija ir krikščionių Senasis Testamentas, kaip šitai įtakojo krikščionybę bei jos ankstyvąją plėtrą, yra įdomus.

Dovanos vertėjams

Iliustracija iš senovinio graikų rankraščio, kuriame vaizduojamas Septuagintos kūrimas: Ptolemajas įteikia dovanas 72 vertėjams.

Apie Septuagintą nelabai daug žinoma už akademybės lauko ribų. Kaip manote, kodėl?

Vakaruose esama kultūrinės tradicijos, kurioje vyrauja protestantiškoji ir katalikiškoji krikščionybė. Ankstyvoji lotyniškoji Biblijos versija buvo sukurta kaip Septuagintos vertimas, bet IV a. pabaigoje šv. Jeronimas pradėjo tvirtinti, kad Bibliją reikia peržiūrėti. Jis manė, kad Senasis Testamentas turėtų būti verčiamas iš hebrajų kalbos, todėl turėtų būti tikrinamas su žydų Biblija. Naujasis Jeronimo vertimas, vėliau pavadintas Vulgata, buvo pirmasis reikšmingas iššūkis Septuagintos, kaip „Bažnyčios Biblijos“, pozicijai. Kai naujojo tūkstantmečio pradžioje lotyniškoji bažnyčia atsiskyrė nuo rytinės graikiškosios, Jeronimo Vulgata galiausiai tapo standartine Biblija. Protestantų reformatoriai iš esmės priėmė Jeronimo poziciją apie hebrajų Biblijos autoritetą, ir dėl šios priežasties vertimai į gimtąsias kalbas buvo atlikti iš hebrajų kalbos. Todėl paskutinius 1500 metų Septuagintai reikėjo pastangų rasti skaitytojų Vakaruose, nors ji vis dar skaitoma Graikijos stačiatikių bažnyčioje. Toks pats šališkumas hebrajų Biblijai veikia ir tyrėjus. Kadangi reformacija plito per Europą ir paliko savą moderniojo europietiškojo (taigi ir amerikietiškojo) universiteto kūrimo pėdsaką, buvo studijuojama hebrajiškoji Biblija, o Septuaginta matoma tik kaip „paliudijimas“ hebrajiškam tekstui. Ji įmesta į Biblijos tyrėjų priemonių bagažą ir naudojama tik tuomet, kai sunku suprasti hebrajišką tekstą.

Mąstant apie biblinius rankraščius, neabejotinai didelio dėmesio sulaukė Negyvosios jūros [Kumrano] rankraščiai, atrasti XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tie rankraščiai tam tikru būdu pasitarnavo Septuagintai.

Septuaginta yra paprastai laikoma tik kaip hebrajų Biblijos teksto vertimas, ir vietomis labai prastas! Bet atradimai Judėjos dykumoje suteikė paskatą domėtis Septuaginta. Tuo metu studijuojami hebrajų Biblijos tekstai buvo viduramžių laikų leidimai. Negyvosios jūros rankraščiai pirmą kartą naujai nušvietė daugelį biblinių tekstų, kurie buvo tūkstantmečiu senesni nei viduramžiški leidimai. Negana to, šie rankraščiai, palyginus su standartiniu viduramžišku tekstu, atskleidė reikšmingus nukrypimus kai kuriose gerai žinomose Biblijos knygose.

Rankraščiai įrodė, kad kai kurios hebrajiškosios Biblijos knygos buvo redaguojamos, papildomos, trumpinamos ir t. t. iki pat mūsų eros pradžios. Jeigu skaitėte Septuagintą iki XX a. 5-ojo dešimtmečio, jūs žinojote, kad ji sukurta helenistiniame laikotarpyje ir galėjote ramiai padaryti išvadą (netgi be aktualių hebrajiškų rankraščių pagalbos), kad Biblija anuo metu nuolat kito, atsižvelgiant į tai, kad šios knygos pasirodė graikų kalba tokiomis alternatyviomis formomis.

Įsivaizduokite: jūs mokate rusiškai, skaitote Dostojevskį anglų kalba ir staiga aptinkate, kad tekste atsirado ištisas papildomas arba, atvirkščiai, reikšmingai sutrumpintas fragmentas. Turite du pasirinkimus. Arba darote išvadą, kad vertėjas leido sau neįtikėtiną, netgi skandalingą, savavališkų veiksmų laisvę, arba patikite, kad vertėjas į anglų kalbą turėjo tokį rankraštį, kuris skyrėsi nuo visų kitų žinomų rankraščio variantų rusų kalba.

Tokie buvo pagrindiniai du pasirinkimai, suvokiant Septuagintą, ir daugelis tyrėjų pasirinko pirmąjį kelią. Bet kuomet Negyvosios jūros rankraščiai atskleidė šias besiskiriančias tekstines formas hebrajų kalba, kuomet kai kurie iš jų atvėrė pažodiškumą Septuagintos vertime, svarstyklės pakrypo kita linkme. Dabar, kai turime Negyvosios jūros rankraščius, žinome, kad Septuagintos vertėjai daugeliu atvejų vertė aktualius Biblijos tekstus.

Septuagintos tyrėjai nepaprastai dėkingi už tų rankraščių atradimą. Bibliniai tekstai iš Judėjos dykumos dabar patvirtina tai, kas Septuagintoje jau buvo įtariama: nukrypimai kai kuriose biblinėse knygose atveria langą į Biblijos pradinio formavimosi istoriją.

Septuagintos istorija

Iliustracija iš senovinio graikų rankraščio, kuriame vaizduojamas Septuagintos kūrimas: išminčių grupelė su Andriejumi ir Aristėju iš Aleksandrijos pristato laišką vyriausiajam kunigui Eleazarui (sėdi dešinėje minkštame soste). Apatinėje dalyje, kairėje, šalia sargybinio su skydu ir ietimi sėdi Ptolemajas. Jam įteikiamas laiškas nuo Andriejaus ir Aristėjo, kuriuos lydi žydų pasiuntiniai.

Kokį vaidmenį Septuaginta vaidina krikščionybės formavimuisi?

Septuaginta įtakojo Naująjį Testamentą, nes rašytojai, išdėstę tai, kas tapo krikščionių šventraščiu, rašė graikiškai. Natūralu, kad jie rėmėsi graikiškais žydų šventraščiais, bet tam tikrais atvejais galime matyti, kaip Septuaginta jiems padėjo parinkti tobulą frazę – kitokią, nei ta pati ištrauka hebrajiškai. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius savo didįjį magnum opus, Laišką romiečiams, grindžia citatomis iš Septuagintos, o ne iš hebrajiškosios Biblijos.

Didžioji dalis ankstyvojo krikščionybės judėjimo buvo graikiškai kalbantis judėjimas, todėl jie taip pat priėmė graikiškus žydų šventraščius kaip savo naująjį „Senąjį Testamentą“. Septuaginta nepaprastai įtakojo ankstyvąją teologinę, homilinę ir liturginę kalbas. Daug kas turi būti padaryta šioje srityje, bet visiškai aišku, kad Septuaginta glūdi ankstyvosios krikščionybės pamatuose.

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Versta iš: Why should we care about the Septuagint?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *