Dievas – Kafkos dėdė

Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Šiame pokalbyje svarstoma apie knygas ir jų skaitymą; apie ypatingą atsakomybę prieš knygos stebuklą; apie knygų svarbą kultūroje ir jų reikšmę palaikant žmogaus kasdieninę bei dvasinę egzistenciją; apie skaitymą, kuriam reikalinga tyla, privatumas ir knygos, perskeliančios mumyse užšalusią jūrą.

•••

Nuo Knygos iki knygų

Laure Adler: Kiekviename jūsų tekste galima aptikti apsėdimą, beveik kančią, užkalbėjimą, kai kalbama apie knygą, jos svarbą, tęstinumą kultūroje. Taip pat apie knygos reikšmę palaikant mus pačius, mūsų egzistenciją – kasdienę, dvasinę ir metafizinę. Tačiau jums, manau, yra tik viena knyga.

George Steiner: Tas pats pasakytina ir apie Mallarmé bei kitus. Anglosaksų kultūroje Biblija akivaizdžiai yra pagrindinis atskaitos taškas. Pradėjau ją skaityti nuo labai geros Karaliaus Jokūbo versijos. Vis dėlto supratau, kad metams bėgant labai pervertinau knygos vaidmenį žmogaus gyvenime.

Apsvarstykime kad ir tai. Nežinome Žemėje tokios bendruomenės, kurioje nebūtų muzikos. Nė vienos. Net ir mažiausiai ekonomiškai ar politiškai pažengusios bendruomenės, net badaujančios bendruomenės Gobio dykumoje, turi muziką, dažnai net labai sudėtingą. Bet jokios rašytinės literatūros.

Rašytinė literatūra šiame pasaulyje labai reta. Tai, kas pasakyta, papasakota, gerokai pranoksta visa, kas parašyta. Homeras yra labai arti Flaubert’o ir Joyce’o. Dvidešimt tūkstančių metų iki jo buvo pasakojamosios istorijos, tapusios Homero epo pamatu.

Rašymas apskritai yra mums daug artimesnis dalykas. Tai kartu reiškia priklausymą vienai iš aukštųjų civilizacijų – Europos, slavų, anglosaksų, tačiau svarbus indėlis, be abejo, ateina ir iš Kinijos bei Japonijos. Nepaisant to, šnekamoji kalba visur pasaulyje buvo tas natūralus būdas perduoti religijos mokymą, istorinės atminties naratyvą. Mes kalbame, pasakojame: atmintis – pati geriausia biblioteka.

Istoriniu požiūriu, rašymas yra gana nauja forma. Literatūriniai kūriniai siekia Gilgamešą – didžiąją epinę poemą iš senovės Babilono – ir tęsiasi daugiau ar mažiau iki mūsų dienų. Toli gražu nėra savaime suprantama, kad, įsivyraujant šiuolaikinei elektronikai, informacinėms technologijoms, elektroniniams archyvams, turintiems atmintį, kuri milijoną kartų viršija žmogaus literatūrinę atmintį, gramatiką ir žodyną, mes ir toliau skaitysime.

L.A. Kas, jūsų nuomone, yra puikus kūrinys, puikiai parašytas tekstas? Kaip ilgainiui išgyvena tam tikri tekstai?

G.S. Puikus tekstas gali laukti šimtmečius, kol bus atrastas, pripažintas. Vis galvoju apie Walterio Benjamino komentarą: „Knyga gali išbūti tūkstantį metų neskaityta, kol ateis tinkamas skaitytojas. Knygos neskuba. Pats kūrybos aktas neskuba, jis skaito mus pačius, be galo privilegijuoja.“ Knyga kantri, eilėraščiui niekas negresia, o štai skaitytojams šis tas gresia. Puikus rašytinis tekstas įkūnija atsinaujinimo, nuolatinio klausimo galimybę, tačiau jis nėra universiteto seminaro objektas ar dekonstrukcijos aktas; jis egzistuoja natūraliems santykiams apversti. Shakespeare’as nėra tik pretekstas mažajam ponui Steineriui paskirti gyvenimą, kad jį suprastų, aistringai paaiškintų, nuolat prie jo grįžtų. Tai, kas neišsemiama didžiojoje literatūroje (tas pasakytina ir apie didžią muziką ar vaizduojamąjį meną), kiekvieną asmeninio gyvenimo akimirką tavyje mainosi. Štai kodėl jaučiu aistrą, maniją, tokią stiprią, kad net suerzinu žmones, dalykų mokytis visa širdimi.

To, ką išmoksti širdimi, niekas nepajėgs atimti. Tai pasilieka tavyje ir auga, įgyja naujas formas. Puikus dar vidurinėje mokykloje išmoktas tekstas keičiasi bręstant, mainosi senstant ir atsižvelgiant į aplinkybes. Kiekvienąkart supranti jį vis kitaip. Yra teigiančių, kad literatūros kūrinių mokymasis atmintinai yra savavališkas pratimas, viso labo lingvistinis žaidimas. Negaliu su tuo sutikti.

L.A. Esate kalbėjęs apie lagaminą, kurį visada derėtų laikyti paruoštą, turint omenyje, kad gali tekti palikti esamą vietą ir savo gyvenimą pradėti iš naujo kur nors kitur. Tame lagamine vietą galbūt rastų ir Biblija. Biblija, kurią mokate atmintinai, apie kurią rašėte. Biblija, pilna paslapčių. Pavyzdžiui, mėgstate komentuoti ištrauką, kurioje Jahvė stovi priešais Mozę ir liepia šiam apsisukti ir prisispausti prie plyšio uoloje, kadangi šioje vietoje matote specifinę prasmę.

G.S. Biblija kupina visiškai primityvių ir archajiškų antropomorfizmų. Galima surinkti visą (tiesa, tai jau padaryta) siaubingų įvykių, beprotysčių antologiją Biblijoje. Jozuės knyga iš esmės neperskaitoma, pilna rasistinės neapykantos, karingos paniekos. Visa tai yra Biblijoje. Rizikuodamas pasirodyti kvailys, prisipažinsiu: nesu religingas; matyt, esu volteriškos dvasios (kaip ir mano tėvas), tačiau nesuprantu, kaip tam tikros Biblijos vietos mus pasiekė. Nesuprantu, kaip buvo sumanyti Dievo žodžiai, tarkime, užrašyti Jobo knygoje, taip pat tam tikros Ekleziasto ištraukos ar nemažas kiekis psalmių. Ar galime įsivaizduoti žmogų, laukiantį pietų ar einantį arbatos po to, kai užrašė tai, ką Dievas išsakė Jobo knygoje? Tačiau alternatyvos nėra: tai buvo vyras arba moteris, moteris arba vyras, kažkas turėjo tai užrašyti. Ir vis dėlto nesuprantu. Pavydžiu fundamentalistams, kuriems net klausimų nekyla, kuriems Biblija yra Dievo padiktuotas žodis. Žinau, tai absurdas, tačiau daugybei Biblijos ištraukų negaliu pritaikyti racionalios, kognityvinės analizės, net menkiausios vertės tekstinio paaiškinimo. Naujajame Testamente Pauliaus laiško romiečiams 9–12 skyriuose šv. Paulius (geriausias žydų žurnalistas žydiškosios žurnalistikos istorijoje) pasakoja nuostabią istoriją, sukėlusią tūkstančius interpretacijų, kuriose atkartojama žmogaus buvimo Žemėje problema. Tačiau turiu tylėti, nes girdžiu fundamentalistų žodžius „Tai buvo dieviškasis įkvėpimas“; čia galima paminėti ir šv. Joną iš Patmo: „Kalba Dievo balsas.“ Tad neturiu jokio atsakymo. Man čia nepadeda net Martinas Heideggeris ir kalbos betarpiškumas „Būties buvojimo“ atžvilgiu, kurį, jo teigimu, praradome dar ikisokratikų laikais. Ačiū, pone Heideggeri, bet jūs juokaujate, nes Būties saulė, kaip ją vadinate, jau leidžiasi žemyn, sakykime, kokius septynis tūkstančius metų – aišku, šitai nieko nereiškia, tai mažiau nei vienas akimirksnis žmogaus psichobiologinėje istorijoje. Nėra jokių įrodymų, kad pasikeitė mūsų kalbinė prigimtis, kalbinė siela, kad tam tikru momentu Būties saulė išnyko.

Taigi aš paprasčiausiai negaliu atsakyti į šį klausimą. Tačiau nesiliauju to klausęs, nes Senajame ir Naujajame Testamentuose yra vietų, kurios atrodo antžmogiškos, kitaip tariant, naivios.

L.A. Ar nuolat skaitote Bibliją?

G.S. Taip, nes joje tiek daug neprilygstamos poezijos, ironijos, tiek daug nesuvokiamumo. Ekleziasto knygoje beveik kiekvienas sakinys yra patarlė, o kiekviena patarlė – tai ištisas kūrinys. Mėgstu ten slypinčią kafkišką ironiją, juokus, kuriuos Dievas sau leidžia, pavyzdžiui, tuomet, kai Jona ant Jo supyksta: „Liepei nuvykti į Ninevę ir paskelbti, kad jie visi mirs. Tačiau persigalvojai ir dėl to aš likau kvailio vietoje, neteisus. Kaip galėjai taip su manimi pasielgti?“ Tai fantastiška! Tai yra kiekvieno intelektualo, kiekvieno budistų vienuolio, kiekvieno mokytojo, kiekvieno Prancūzijos akademijos nario šauksmas! Nuo to laiko, kai ši istorija buvo užrašyta pirmą kartą, joje atsispindi žmogaus intelekto narciziškumas. Ir Dievas su tuo žaidžia, jis atleidžia Ninevės žmonėms. Koks humoras! Jonos apmaudas, jo pyktis dėl to, kad buvo sugėdintas, nes jis, kaip ir Kasandra, liko be darbo! Yra daug vietų, kurios visai nejuokingos, – apskritai Biblijoje mažai juokaujama, – tačiau priverčia nusišypsoti. O šypsena, manau, yra kur kas įdomesnė ir sudėtingesnė nei juokas.

Biblija yra neišsemiama. Net jos istorinėse knygose mėgstu perskaityti tam tikras ištraukas. Štai kad ir Sauliaus apsilankymas pas senąją En-Doro žynę, aprašytas I Samuelio knygoje, 28 skyriuje; po to, kai ji numatė katastrofą bei mirtį jam ir jo draugams, epizodas baigiasi labai paprastai: „Tada jie pakilo ir tą naktį išėjo.“ Iš to išaugo visa Vakarų literatūra, šitaip atsirado „Makbetas“. Kiekvieną kartą, skaitydamas kokį nors epizodą iš Biblijos, nustembu: „Čia ir vėl kažkas naujo!“ Šis raštas nepaprastai turtingas. Nūdienos švietime, kurį apibrėžiu kaip planinę amneziją, mane labai liūdina faktas, kad Biblija vis mažiau skaitoma ir suprantama, arba Biblijos mokoma kaip katekizmo, o tai dar blogesnis dalykas. Paprasčiausiai pamirštame, koks reikšmingas yra šis tekstas mums ir visai Vakarų istorijai.

L.A. Anksčiau užsiminėte apie miglotą skaitymo, kaip praktikos, perspektyvą. Ar manote, kad knygai ir pačiam skaitymui gresia pavojus?

G.S. Skaitytojų bus visada. Viduramžiais, per vadinamąsias barbarų invazijas, žmonės prieglobsčio ieškojo vienuolynuose, kur vis dar mokėta skaityti. Nežinome, kiek vienuolių tą sugebėjo, bet tokių buvo. Deja, tik labai maža saujelė jų mokėjo rašyti.

Raštingumas yra trapi būsena. Renesansas, Apšvieta ir XIX amžius žymi šios būsenos aukščiausius taškus, turtingiausius momentus. Privati biblioteka, – mintyje turint Montaigne’io, Erazmo arba Montesquieu kūrinius, – tampa reta prabanga. Šiuolaikiniai būstai nepritaikyti didelėms bibliotekoms. Šiandien Didžiojoje Britanijoje vienas po kito uždaromi mažieji knygynai, tai siaubinga. Italijoje, šalyje, kurią dievinu, tarp Milano šiaurėje ir Bario pietuose likę tik kioskai, nė vieno rimto knygyno. Niekas Italijoje neskaito. Ispanijos ir Portugalijos provincijose taip pat mažai kas beskaito. Skaitymas nebuvo skatinamas ten, kur įsiviešpatavo katalikybė.

Skaitymas, kuris, pripažinkime, yra aukštesnės socialinės klasės forma, skaitymo idealas, ugdymas per skaitymą vystėsi labai greitai ir tam tikrais istorijos momentais išgyveno stebuklus. Pavyzdžiui, XIX a. bestseleriai – tai knygos, parašytos rašytojų, kuriuos dabar laikome klasikos autoriais (Victor Hugo, Charles Dickens). Rusijoje skaitymas reiškė išgyvenimą tiek žmogiškąja, tiek politine prasme. Despotizmo ir politinio „atsilikimo“ šalyse santykis tarp cenzūros bei didžiosios literatūros yra sudėtingas ir kūrybiškas.

Man sako, kad jauni žmonės nebeskaito knygų arba skaito tik santraukas ir komiksus. Egzaminai net universiteto lygmenyje vis labiau grindžiami tekstų, antologijų, santraukų pasirinkimu. Vieno visame pasaulyje žinomo žurnalo jau vien pavadinimas – Reader’s Digest [paž. „Skaitytojo santrauka“] – yra bjaurus. Štai jums grubus „santraukos“ apibrėžimas: kažkas kramto maistą ir jį virškina; santrauka, kaip kito asmens suvirškintas produktas, ir yra tai, kas išeina pro kitą galą.

Pats skaitymas reikalauja tam tikrų išankstinių sąlygų. Tam skiriame nepakankamai dėmesio. Pirma, jam reikalinga tyla. Tyla tapo vertingiausiu, prabangiausiu dalyku pasaulyje. Mūsų miestuose (tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga ir Londonas, kur gyvenimas verda 24/7, dieną ir naktį) tyla labai daug kainuoja.

Nepuolu Amerikos, ten gyvena mano vaikai ir anūkai. Liūdna, bet tai žmonijos ateitis. Aš nepuolu. Jie už mus sąžiningesni, rengdami savo statistikas. Remiantis naujausiais duomenimis, 85 procentai paauglių negali skaityti, jei tuo pačiu metu nesiklauso muzikos – šitaip sukuriama tai, ką psichologai vadina mirgėjimo efektu, šviesos blyksčių efektu. Pagal jį, jaunuoliai galvose regi televizorių, nors teigia, kad skaito. Tokiomis sąlygomis niekas negali skaityti rimto teksto. Pascalio, Baudelaire’o, Prousto ar kurio nors kito autoriaus tekstą galima skaityti tik tyloje, didžiausioje įmanomoje tyloje.

Antra sąlyga – pakankamai privati erdvė. Namuose reikalingas kambarys, tegul ir mažas, kur galite būti tik su knyga, kur gali vykti minėtas dialogas niekam netrukdant. Čia paliečiame menkai suprantamą temą. Muzikos stebuklas tas, kad ja galima dalintis: jos gali klausytis drauge su žmonėmis, kuriuos myli, klausytis su draugais. Muzika – dalyvavimo kalba, priešingai nei skaitymas. Be abejo, galima skaityti balsu, ir tai reikėtų daryti dažniau nei dabar. Šokiruoja sumažėjęs skaitymo mastas vaikams ir net suaugusiųjų, skaitančių balsu, skaičius. Puikūs XIX a. romanai dažnai būdavo sumanyti taip, kad gerai skambėtų, galiu tai įrodyti: yra daugybė Balzaco, Hugo, George Sand puslapių, kurių moduliacija ir struktūrinis ritmas pasižymi išlavinta oraline kokybe. Jų paskirtis – būti išklausytiems, suvoktiems. Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano tėvas pradėjo man skaityti tuo metu, kai dar neįstengiau suprasti (tai ir yra paslaptis), suvokti prasmės.

Taigi tyla ir privati erdvė. Trečia, nors ir siaubingai elitinė sąlyga (tiesa, man patinka žodis „elitas“, paprasčiausiai reiškiantis, kad vieni dalykai yra geresni už kitus, ir nieko daugiau), turėti pačių knygų. XIX a. didžiosios viešosios bibliotekos buvo švietimo ir kultūros pagrindas, jos buvo būtinos daugeliui mąstytojų XX amžiuje. Turiu omenyje, labai svarbu turėti knygų kolekciją, kuri jums priklauso, t. y. nėra pasiskolinta. Kodėl? Kadangi būtinas pieštukas jūsų rankose.

L.A. Jei neklystu, skaičiau, kad jūs skiriate dviejų tipų žmones: tuos, kurie skaito su pieštuku, ir tuos, kurie be jo.

G.S. Taip. Kartoju: žydus bendrai galima apibrėžti kaip žmones, skaitančius su pieštuku rankoje, nes jie įsitikinę, kad sugebės parašyti geresnę knygą už tą, kurią skaito. Tai viena ryškiausių mano mažos, tragiškos tautos arogancijos kultūrinių formų.

Būtina užrašinėti, braukyti, grumtis su tekstu paraštėje „Kaip kvaila! Kokia čia idėja!“ Nėra nieko žavesnio už didžiųjų rašytojų pastabas paraštėse. Šios pastabos – gyvas dialogas. Erazmas yra pasakęs: „Tas, kas turi nesugadintas knygas, jų neskaitė.“ Jo mintis – in extremis, tačiau esama ir daug tiesos. Turėti visus kurio nors rašytojo kūrinius prilygsta svečio namuose buvimui, kuriam dėkojate, tuo pačiu metu pateisindamas ir net simpatizuodamas jo nesėkmėms. Ilgainiui, per snobizmą ir intelektualinę aroganciją, bandai paslėpti blogų tekstų ar melagingų interpretacijų pėdsakus. Tačiau tai kvaila! Mano tėvas iš vieno knygyno prie Senos krantų man nupirko pigią niekam nereikalingą knygą Les Trophées [„Trofėjai“], kurios autorius buvo José-Maria de Heredia, – taip man buvo atvertos poezijos durys. Taigi aš turiu savo pirmąjį Heredios leidimą. Net ir šiandien jaučiuosi skolingas tam tvirtam, pompastiškam, akademiškam kolegai, vis dėlto buvusiam puikiu poetu. Knygos atradimas gali iš esmės pakeisti jūsų gyvenimą. Kartą (dažnai pasakoju šią istoriją) Frankfurto traukinių stotyje turėjau persėsti į kitą traukinį ir (tai buvo Vokietija, o čia knygų kioskuose rasite gerų knygų) pamačiau nepažįstamo autoriaus, Paulio Celano, knygą. Jo vardas mane suintrigavo. Atverčiau knygą čia pat, prie knygų kiosko, ir jau buvau pritrenktas pačios pirmosios eilutės: „Upėse, į šiaurę nuo ateities…“ Vos nepraleidau savo traukinio. Mano gyvenimas pasikeitė. Žinojau ten slypint kažką reikšmingo ir kad tai turi teisę apsigyventi mano gyvenime.

Knygos patyrimas yra pats pavojingiausias ir aistringiausias dalykas, kokį tik gali išgyventi skaitytojas. Žinoma, knyga gali sugadinti, absurdiška būtų to atvirai nepripažinti. Knygose randame sadizmo, politinio žiaurumo ir rasizmo pamokų. Kadangi tikiu, jog Dievas yra Kafkos dėdė (esu tuo įsitikinęs), jis mums nepalengvina gyvenimo. Tvirtinama, kad Sartre’as, kuris tikrai nedažnai dalindavo komplimentus, prieš pat mirtį ištarė: „Tik vienas iš mūsų išliks – Céline’as.“ Sartre’as taip ir pasakė. Proustas ir Céline’as, be abejo, tarpusavyje pasidalino šiuolaikinę prancūzų kalbą. Kitų tokių įtakingų nebuvo. Mane liūdina tai, kad Dievas leido rašytojui Céline’ui – dvasios antisemitiškam žudikui, chuliganui, gangsteriui (asmeniniame gyvenime jis toks nebuvo, todėl čia viskas dar sudėtingiau) – sukurti naują kalbą ir parašyti D’un château l’autre [„Iš vienos pilies į kitą“] bei Nord [„Šiaurė“], kurie, mano manymu, yra šekspyriškos plunksnos verti šedevrai. Jaučiuosi ir dėkingas, ir piktas. Stengiuosi laikytis atokiau nuo knygų, kurios skleidžia destruktyvius nuodus.

Esu prieš bet kokias cenzūros formas. Tiek dėl akivaizdžių intelektualinių, tiek dėl praktinių priežasčių. Cenzorius vis dėlto neturi jokio autoriteto. Paimkime kad ir pedofilijos temą, sutinkamą filmuose, televizijoje, literatūroje, komiksuose – tai dabar itin populiaru. Mano nuomone, bet kuris, netinkamai liečiantis vaiką, yra pasmerktas. Pasmerktas visomis prasmėmis – teologine, žmogiška, moraline, pozityvistine, moksline, bet kokia. Todėl šiuo klausimu, sakyčiau, cenzūra turėtų būti. Bet tai nesuveiks. Beprasmiška: ką nors cenzūruoji, o po kažkieno užančiu cirkuliuoja dar dešimt milijonų egzempliorių. Pornografinis samizdatas yra mūsų istorijos dalis dar nuo Adomo ir Ievos laikų. Bet tai nereiškia, kad nenoriu sustabdyti šios žiaurios ir klastingos prieš vaikus nukreiptos bangos. Tai tvanas.

L.A. Šiandien visa tai labiau atsispindi atvaizduose, o ne užrašytuose žodžiuose.

G.S. Užrašyti žodžiai suteikia kur kas stipresnius masturbacijos šaltinius. Kai kuriems žmonėms žodžiai yra daug paveikesni nei atvaizdai, daugeliui kitų – atvaizdai arba jų deriniai. Mano tėvas, turėdamas demonišką intelektą, Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“ padėjo kiek per aukštai lentynoje, kad pasiekčiau, puikiai žinodamas, jog eisiu ieškoti. Žinoma, aš taip ir padariau. Mane pribloškė bandymas suprasti jo vartotą faire cattleya terminą, išreiškiantį beprotišką Svano aistrą Odetei. Mano pasaulis apsivertė. Svaigulys. Joks atvaizdas nebūtų galėjęs padaryti tokio efekto, kadangi aš nesupratau. Net nedrįsčiau ištarti, ką maniau reiškiant tą cattleya…

L.A. O, prašau, pasakykite!

G.S. Knyga buvo tokia turtinga savo prasme, tokia vertinga vaikui. Tai buvo tamsi pasaka, visa apimantis dalykas. Kiekvieno žmogaus jautrumas čia pasireiškia labai skirtingai. Leiskite užduoti svarbų klausimą, kurį galime palikti atvirą, nes nė negaliu į jį atsakyti: ar muzika gali paskatinti iškreiptą sadizmą? Tai labai sunkus klausimas.

L.A. Grįžtant prie skaitymo: kai vis iš naujo perskaitome Platoną ar Parmenidą (tikiu, pastarąjį skaitote kiekvieną rytą), kai skaitome taip, kai jūs, – nenuilstamai, tarsi tekstas būtų neišsemiamas, – ar tai yra talmudiškas skaitymo būdas?

G.S. Juos skaitant nuolat atsinaujina staigmenos momentas. Jau kalbėjome apie tam tikras Biblijos ištraukas, galėtume šitaip kalbėti ir apie Platono kūrinius ar Descartes’o „Meditacijas“. Nuostaba dėl to, kad kažkas, panašus į jus ar mane, galėjo ne tik savitai galvoti, bet tas mintis iš tikrųjų išreiškė. Nieko nežinome apie tuos milijardus minčių, kurios buvo prarastos amžiams dėl išraiškos priemonių stokos. Bet tuo pačiu dažnai susimąstau, ar tas nuolatinis gręžiojimasis į praeitį nėra senatvės, nuovargio požymis. Dabar turime svarbių posttruktūralistinių darbų, pergyvenusių Derrida, kurių jau nebesuvoksiu; tiesiog nebesuprantu jų, nežinau, apie ką jie kalba, ką sako. Tai labai blogas ženklas; signalas, kad tam tikri už dėmesį atsakingi raumenys pavargo. Dėmesys – raumeninis, dėl to nekyla abejonių. Jis yra neurofiziologinis. Susikaupimas pamažu ima nykti. Tačiau tai nesvarbu. Gyvenime turėjau nuostabių akimirkų.

L.A. Iš jūsų pasakojimo atrodytų, kad skaitymas yra amžina pastanga, kuri kartais nutraukiama, bandant atrasti santykį su savimi; jeigu teisingai jus supratau, kartu tai yra ir tam tikra moralinė pareiga. Savo kūrinyje Les Logocrates [„Logokratai“, 2008] sakote, kad esame atsakingi knygų atžvilgiu. Apie kokią atsakomybę kalbate?

G.S. Pirma, esame atsakingi už jų išsaugojimą, turiu omenyje fizinį. Gaisro Sarajevo bibliotekoje metu praradome šešiolika šimtų puikių inkunabulų, kurie dar nebuvo reprodukuoti, todėl dabar prarasti visam laikui. Su vadinamąja albigietiška Biblija praradome tai, kas galėjo būti vienas reikšmingiausių dokumentų apie žmogiškumą. Visa tai prarasta ir to jau niekada negalėsime atkurti. Taigi pirmiausia turime suteikti knygoms galimybę išlikti.

Antra mūsų atsakomybė yra tai, ką Rilke mini savo puikiame sonete, kalbėdamas apie antikinį Apolono torsą, esantį Luvre: „Pažvelkite į tą torsą. Ką jis jums byloja? Keiskite savo gyvenimą!“ Panašiai knyga, muzikos kūrinys ar paveikslas man sako: „Keisk savo gyvenimą! Vertink mane rimtai. Aš čia esu ne tam, kad palengvinčiau tavo gyvenimą.“ Ir Kafka mums sako, kad knyga turėtų būti kirvis, kuris perskelia mumyse užšalusią jūrą. Kitaip nė neverta skaityti. Perdedama: kartais turėtume skaityti lengvesnio turinio kūrinius, knygas, kurios leidžia pasijusti patogiai. Bet taip pat svarbu į knygą atsiliepti mano minėtu dialogo būdu. Tai darosi vis sunkiau ir sunkiau. Leiskite man pacituoti kai ką, nuo ko šiurpsta mano oda: geruose Londono knygynuose naujas romanas gyvena devyniolika dienų. Jei po to spauda ar kita žiniasklaida nepraneša, kad knyga pretenduoja į bestselerių sąrašą, knygų pardavėjai pareiškia „Atsiprašome, mes jai nebeturime vietos“ ir ji arba grąžinama leidėjui bei išparduodama už triskart nuleistą kainą, arba paprasčiausiai išmetama.

Šiandien būti jaunuoju rašytoju, poetu, jaunuoju romanistu – gąsdinantis iššūkis. Čia reikalingi geležiniai nervai. Šedevrai dažnai vystosi labai, labai lėtai. Nuolat miniu Stendhalį: „Man prireiks šimto metų.“ Jis buvo teisus, pasitikėjo savimi. Tačiau yra ir daugiau tokių pavyzdžių. O didžiausia kritiko ar mokslininko privilegija – iš naujo atrasti tai, kas nuėjo užmarštin. Tad turime ypatingą atsakomybę prieš tokį stebuklą kaip knyga ir kovą prieš visišką komercializaciją. Sunku pasakyti, kas blogiau, – politinė ar komercinė cenzūra.

L.A. Ar ryšys tarp Knygos ir kitų knygų yra visos kūrinijos paslaptis, kurią dažnai minite, transcendencijos poreikis, kuris lydi tą paslaptį?

G.S. Kuriantieji nežino, kaip ar kodėl tą daro. Kas duoda impulsą didžiam kūrimui? Negalėčiau atsakyti. Tegul Dievas apsaugo mus nuo neurofiziologijos vulgarumo šia tema. Aprašydami sinapsių tinklą, biologai nepaaiškins, iš kur atsiranda kūrimą įžiebianti kibirkštis.

Pradinėje mokykloje Berne penkerių-šešerių metų vaikams buvo suorganizuotas kasmetinis piknikas gamtoje. Juos nuvedė prie akveduko ir pasakė: „Nupieškite akveduką!“ Dieve, kokia betvarkė! Vienas iš vaikų nupiešė akveduką ir pripiešė batus ant visų kolonų. Nuo to laiko – jam buvo šešeri – visi pasaulio akvedukai vaikščioja. To berniuko vardas – Paulis Klee. Tas pats pasakytina ir apie Van Gogho kiparisus: nebėra kiparisų ne fakelų. Būtent jis pamatė, kad kiparisai yra fakelai. Arba Mozartas, gražioje Salierio melodijoje pakeitęs tris akordus, pavertė ją nuostabiu muzikos kūriniu. Tai buvo skaudi neteisybė.

Štai ir skirtumas. Žinau tokio pobūdžio skirtumus ir mokau to savo studentus. Sakau jiems: „Jei taptumėte kūrėjais, tai būtų didžiausias mano džiaugsmas.“ Per penkiasdešimt dvejus metus turėjau keturis studentus, kurie buvo daug talentingesni už mane, stipresni, kur kas intelektualesni ir jie yra geriausias mano atlygis.

Galbūt, – nors tikiuosi, kad ne, – vieną dieną turėsime kūrybos neurochemiją: suprasime, kokie elektros lankai Picasso smegenyse įgalino jo pradėtą revoliuciją. Tikiuosi, kad tai dar ilgai išliks paslaptimi.

L.A. Skaitant jūsų tekstus, klausantis jūsų, kartais susidaro įspūdis, kad civilizacija, remiantis jumis, baigėsi XVII a., visapusiškai supratus žmogiškos būtybės potencialą būti santarvėje tiek su savimi, tiek su grožio pajauta.

G.S. Atvirkščiai, aš, kaip kritikas, atvėriau duris gana naujai rašytojų kartai, pavyzdžiui, įvesdamas Paulį Celaną į britų skaitytojų akiratį. Nuolat skaitau naujausius kūrinius ir stengiuosi paruošti jiems kelią. Bet civilizacija be transcendencijos galimybės yra tai, ką Nietzsche vadina žmogaus mysterium tremendum, ką (atsargiai) bando formuluoti Heideggeris – civilizacija, kurioje nebegalime, kaip Wittgensteinas, sakyti „Jeigu būčiau galėjęs, savo filosofinius tyrinėjimus būčiau dedikavęs Dievui“; šias galimybes praradusiai civilizacijai, mano nuomone, gresia rimtas pavojus.

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: George Steiner, Laure Adler, A Long Saturday, Chicago: University of Chicago Press, 2017, p. 60–73.

 

Susiję tekstai:

Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu

Ilgasis šeštadienis su George’u Steineriu

Būti svečiu Žemėje