Kiekviena kalba atveria langą į naują pasaulį

pagal | 2021 04 14

Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler: pokalbyje įvairiapusiškai diskutuojama apie kalbą, kuri G. Steinerio kūryboje visada užėmė pagrindinę vietą; anot pašnekovo, kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį, ir atvirkščiai, kiekvienos kalbos mirtis reiškia galimybių visatos mirtį.

 

Kiekviena kalba atveria langą į naują pasaulį

L.A. Alexis Philonenko jūsų darbą apibūdina kaip „didelę salą uždaroje jūroje, apsuptą mažų salelių, su uostu, kurio pagrindinę aikštę juosia uolos. Viena iš tų uolų vadinama Babeliu, kita – Antigone“. Ar sutiktumėte su juo?

G.S. Ne visai. Dėl Babelio – taip, turint omenyje, kad kalbos klausimai visą laiką užėmė centrinę vietą mano tyrinėjimuose ir mąstyme. „Antigonė“ yra vienas geriausių literatūros kūrinių pasaulyje, o jos variacijos leido nustatyti, kaip mitas gyvena ir vėl atgimsta, įgauna kitas formas. Kita vertus, jos vietoje galėjo būti „Ifigenija“, „Edipas“ ar net „Fedra“, įkvėpę kitus mokslininkus.

L.A. Kalba tikrai užima pagrindinę vietą jūsų tyrimuose. Tai nestebina, atsižvelgiant į jūsų paties biografiją. Gimėte apsuptas daugybės kalbų.

G.S. Mano tėvas manė, kad žydų šeimos likimas priklauso nuo kuo didesnio kiekio kalbų mokėjimo. Todėl argumentas, kad kelių kalbų mokymas vaikui gali sukelti savotišką šizofrenijos sutrikimą, mane erzina. Toks mąstymas tarnauja tik politiškai korektiškam anglosaksų ir anglų-amerikiečių imperializmui. Tiesą sakant, nėra nieko blogiau kaip apriboti vaikus viena kalba ir pasakyti jiems (kaip kai kurie šiandien sako): „Kadangi anglų-amerikiečių kalba paplitusi visur, negaiškite laiko mokydamiesi kitos kalbos.“ Tiesa, kinų mokyklose šios kalbos mokomasi, taip pat Rusijoje, Japonijoje ji lieka antrąja kalba. Bet apskritai toks mąstymas pražūtingas, nes kalbos mirtis reiškia ir galimybių visatos mirtį.

L.A. Paprastai sakoma, kad turime vieną gimtąją kalbą, kuri dominuoja ir apibrėžia mūsų mąstymą. Bet susidaro įspūdis, kad jūs turėjote bent keletą gimtųjų kalbų. Kaip tai įmanoma ir kaip tai veikia jūsų patyrimą?

G.S. Yra nuostabus pasažas su Proustu: jaunasis Marcelis verčia didįjį britų kritiką Johną Ruskiną, meno filosofą. Septyneri metai darbo. Proustas menkai mokėjo anglų kalbą, taigi naktį jo motina parengdavo apytikrį juodraštį – jos anglų kalba buvo nuostabi – ir pakišdavo jį po durų apačia. Ką mes išgirstame iš jaunojo Prousto? „Anglų kalba – mano gimtoji kalba“. Tai ypatingai svarbi pamoka. Netikiu gimtosiomis kalbomis, įgimtomis kalbomis. Vakarų Švedijoje ir Suomijoje vaikai auga mokydamiesi dviejų visiškai skirtingų ir labai sudėtingų kalbų. Malaizijoje yra trys kalbos, užaugęs kalbi visomis. Šveicarijos Grisono kantone yra trys kalbos: retoromanų, italų ir austrų-vokiečių. Daugelis žmonių gimsta kelių kalbų apsuptyje. Vadinamoji natūrali vienakalbystės [monoglottism] prigimtis yra nepaprastai perdėtas dalykas.

Mano motina pradėdavo sakinį viena kalba ir baigdavo kitomis dvejomis ar trimis. Ji buvo Vienos ponia (ir tai tikrai kažką reiškė!), mokėjusi prancūzų kalbą. Aukštesnėse Vienos žydų klasėse buvo laisvai kalbama prancūziškai. Pats Nabokovas išmoko anglų kalbą dar iki galo nemokėdamas rusų. Bet kokiu atveju jis teigia eiles pirmiausiai rašęs anglų kalba. Nabokovas greičiau susipažino su Baironu nei Puškinu. Taip pat esminga šioje istorijoje, kad auklė su juo kalbėjusi angliškai. Jau neminint Oscaro Wilde’o, parašiusio keletą puikių kūrinių prancūzų kalba, ar Josepho Conrado, lenkų kalbą iškeitusio į anglų. Kalbant apie Beckettą, niekas nežino, kokie buvo ankstyvieji jo juodraščiai. Savo knygoje After Babel („Po Babelio“) bandžiau parodyti, kad labiausiai tikėtina, jog tai buvo tarsi nesąmoningas prancūzų ir anglų kalbų mišinys, nemažai įtraukiant ir italų. Dar jam dirbant Jameso Joyce’o sekretoriumi, pirmuosius tekstus jis rengė italų kalba – juose skaitome apie Dantę ir italų kalbą. Beckettas turbūt yra didžiausias šiuolaikinės literatūros rašytojas. Jis sukuria tam tikrą vulkaninę teritoriją, vulkaninę magmą, kurioje atrandame susimaišiusias kalbas. Be to, jis padarė tai, ko dar niekam (ar beveik niekam) literatūros istorijoje nepavyko: vertė anekdotus iš vienos kalbos į kitą, o tai nepaprastai sunku. Jis buvo Babelio virtuozas.

Čia visai netinka kalbėti apie prakeiksmą: keletu kalbų ar dialektų kalbantys žmonės yra nepaprastai laimingi. Kiekviena kalba atveria langą į kitą pasaulį. Žinau, yra kontrargumentas. Daugelį metų tam tikri žmonės Kembridže ir kitur Didžiojoje Britanijoje mane atstumdavo, vadindami mane „kontinentiniu mokslininku“. Nuostabu! Žemyno mokslininkas. Jis nėra vienas iš mūsų. Kodėl? Todėl, kad čia egzistuoja Barrès’o tipo kraujo ir mirusiųjų kultas: tik įsišakniję (kita kulto vartota sąvoka) gimtojoje kalboje gali būti jautrūs jai, pajusti tai, ko niekada nepajus nei poliglotas, nei pašalietis. Tai gali būti tiesa. Visiškai įmanoma, kad yra poetų, rašančių anglų-amerikiečių kalba, kurių žodžių gelmės nepasiekiu. Tai reiškia, kad galiu jais grožėtis, bet niekada nepajėgsiu varžytis su tais, kurie tik ją vieną vartodami jaučiasi visiškai patogiai.

Visko turėti negalime. Vienakalbis būti nenorėčiau, net negaliu įsivaizduoti tokios situacijos. Anglų literatūrą dėsčiau penkiasdešimt metų, tikiuosi, visai sėkmingai. Nuvykau į Paryžių aplankyti Paulio Celano kapo, kuris, kaip ir Hölderlinas (bene didžiausias vokiečių kalbos poetas), yra neišverčiamas. Be to (o tai labai rimta), tiek jūs, tiek aš skaitome blogai išverstą Bibliją, vietomis puikiai, bet iš esmės blogai. Hebrajų kalbos nemokėjimas tampa pagrindine kliūtimi prieiti prie vieno svarbiausių žmonijos šaltinių. Pasitelksime senovės graikų vertimą? Ir toli nenueisime. Ką ir kalbėti, kad esame atskirti nuo Kinijos, Japonijos, aš taip pat neskaitau rusiškai. Gyvenimo pabaigoje Edmundas Wilsonas, mano pirmtakas pagrindinio kritiko pozicijoje leidinyje The New Yorker, žinodamas, kad miršta, pasamdė žmogų, kuris turėjo išmokyti jį be galo sunkios vengrų kalbos. Jo paaiškinimas buvo toks: „Man sakė, kad jie turi keletą gerų poetų, prilygstančių Puškinui ir Keatsui. Noriu juos pažinti!“ Galvoje jis turėjo Endre Ady ir Sándorą Petőfi. Tai buvo nuostabu. „Noriu sužinoti pats, o ne laukti, kol man kiti papasakos.“ Jeigu netingėčiau, taip pat bandyčiau išmokti kitą kalbą ar net dvi. Aš taip pat norėčiau pats sužinoti.

L.A. Ką manote apie dabartinį anglų-amerikiečių kalbos dominavimą pasauliniu mastu? Koks dabar prancūzų kalbos statusas?

G.S. Kalba viso labo yra priemonė išsakyti dalykus: kiekvienoje kalboje veiksmažodžio būsimasis laikas (kai kuriose jų net vadinamas viltimi) skiriasi. Tai, kaip žvelgiame į žmogaus išgyvenimus, būklę taip pat skiriasi priklausomai nuo kalbos. Kaip ir atmintis, jos didžioji dalis. Jei planetoje liktų tik viena kalba arba jei visai priartėtume prie tokios būklės, praradimas būtų beveik toks pat, kaip praradus visas faunos ar floros rūšis išskyrus vieną (kaip žinote, ta kryptimi ir judame). Tai būtų baisus nuskurdimas. Nė nereikia sakyti, kokį nerimą kelia prancūzų kalbos statusas, atsižvelgiant į anglų-amerikiečių kalbos dominavimą.

Pati anglų-amerikiečių kalbos pergalė – visiška ironija! Turiu omenyje, jų pramoninė, technologinė, mokslinė, ekonominė, fiskalinė esperanto kalbos pergalė nėra susijusi vien su politine Amerikos galia. Anglų-amerikiečių kalbos populiarumas, nors sunkiai paaiškinamas, išsiskiria viltingumu, perspektyvumu, tuo tarpu kitos didžiosios kalbos šiuo metu įkūnija nuovargį ir liūdesį. Tai tiesiog puikus tyrimo objektas! Kai kurias kalbas griauna pats šio žemyno dominavimas, kitos priima savin šio naujo gyvybingumo apraiškas. Ispanija gauna naudos iš didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų, tai didžiulė paskata pačiai ispanų kalbai. Portugalija su José Saramago ir António Lobo Antunesu (mano nuomone, pastarasis apskritai yra vienas geriausių Europos rašytojų) atgavo pranašumą prieš Braziliją, taip pat turinčią puikią literatūrą. Kitais atvejais kalbos tiesiog sutraiškomos.

Pats anglų kalbos likimas čia, Didžiojoje Britanijoje, neaiškus, nes jaunesnė karta noriai perima anglų-amerikiečių kalbos kultūrą. Rašytojas, kurį laiką buvęs (pabrėžiu, buvęs) perspektyviausiu savo kartos atstovu, jaunasis Martinas Amisas, parašė knygą Money („Pinigai“), kurioje ši amerikietiška sistema pasireiškia visa energija ir pasitikėjimu. Tačiau toks sprendimas nepasiteisino.

Britų rašytojui suamerikonėti nėra lengva, toks noras kelia didelių psichologinių uždavinių. Iš ko semiasi gyvoji anglų kalba? Iš Karibų jūros regiono, Indijos, Pakistano (Salman Rushdie, V. S. Naipaul ir kt.), ypatingai Airijos, turinčios nepaprastą lingvistinės nepriklausomybės tradiciją. Būtent iš šių vietų, klasikinės anglų kalbos pakraščių, kyla naujos gyvybinės jėgos.

Vandens ruožas, skiriantis Prancūziją ir Britaniją, tam tikra prasme yra platesnis už Atlanto vandenyną. Dvi kalbos, dvi pasaulio vizijos, kurios iš esmės ir radikaliai skiriasi. Viena vertus, būta puikios prancūzų moralistinės tradicijos mokyklos, pamažu gęstančios, bet galbūt sugrįšiančios. Prancūzų mintis visada pasižymėjo šia dimensija (bent jau nuo XVII a.). Ji apima kalbėjimą žmonijai, apeliavimą į žmogaus moralinį universalumą. Tai visai kas kita nei vokiečių filosofija ar britų tradicija. Metafizika Didžiojoje Britanijoje apskritai niekada nebuvo stipri, tačiau jų empirizmo tradicija, ironija, Hume’o ir Bertrando Russello skepticizmas turėjo visuotinį poveikį. Neturėtume pamiršti, kad Didžiosios Britanijos atvejis – paradoksalus: tai maža ekonominį ir politinį nuosmukį patirianti sala, stipriai sužalota nesėkmingų ar atsitiktinai laimėtų karų, kita vertus, turinti visoje planetoje dominuojančią kalbą. Iš tos mažos salos kilo Shakespeare’as ir anglų kalba, plačiai vartojama visame pasaulyje. Esu daug keliavęs ir su ja susiduriu visur – Kinijoje, japonų studentų būryje ar net Rytų Europoje.

Valéry, kurį aš dievinu, nors šiaip jis galėjo pasakyti neįtikėtinai kvailų dalykų, pareiškė: „Man buvo pasakyta, kad anglų kalbą galima išmokti per dvidešimt valandų. Aš atsakau, kad prancūzų kalbos neišmoksi ir per dvidešimt tūkstančių valandų.“ Kvailas sąmojis, bet, tiesą sakant, gana teisingas – man teko dėstyti abi kalbas. Anglų kalbą galima išmokti greitai, bet dar svarbiau tai, kad joje slypi vilties žinia. Kaip kitaip išreikšti šią mintį? Anglų kalba iliustruoja skraidantį kilimą į rytojų, ji kupina pažadų, ji mums tarsi sako: „Rytoj viskas bus geriau.“ Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje yra garsioji „Laimės siekimo“ [the pursuit of Happiness] frazė. Ir iš tiesų, ji turi ką pasakyti žmonijai: „Siekite laimės!“ Tačiau šis teiginys nėra akivaizdus. Anglų kalboje nėra gilios nevilties, tokių didžiųjų apokalipsių, kurias randame rusų, prancūzų kalbose, to metafizinio žmonijos prakeikimo, pirminės nuodėmės vaizdinio. Anglų-amerikiečių kalbai tokios mintys svetimos.

L.A. Atrodo, jūs neturite kompiuterio.

G.S. Aš baisiai neišprusęs technologijų atžvilgiu. Net negaliu suprasti, kaip veikia mano telefonas. Taip pat nemanau, kad jo veikimą ir jūs iš tiesų suprantate. Šioje srityje gausu apgavysčių. Esame apsupti mašinų ir technologijų, kurių visai nesuprantame. Kindle, iPod, Twitter. Dėka savo anūkų, kurie yra tų magiškų menų virtuozai, žinau, kad tokie dalykai egzistuoja. Visam tam pagrindą kloja anglų-amerikiečių kalbos ir sintaksės ekonomika. Pažvelkime atidžiau. Jei kompiuteriai ir pirmosios kompiuterinės kalbos, grąžinančios mus prie Claude’o Shannono iš JAV ir Alano Turingo iš Didžiosios Britanijos, būtų buvusios sukurtos Indijoje, ir jei pirmosios kompiuterinės kalbos remtųsi hindi kalbos gramatika, pasaulis atrodytų kitaip. Planeta nebūtų tokia, kokią ją turime šiandien. Nauja minimalios kalbos samprata ir natūrali anglų-amerikiečių kalbos struktūra nepaprastai sutapo. Kodėl vokiečių kalba žmones veda iš proto, kartu būdama tokia pajėgi filosofijoje? Todėl, kad veiksmažodžiai rašomi pačiame galo neturinčių sakinių gale. Tai reiškia, dvejosite, žvelgsite į sakinio pradžią, svarstysite „arba, arba, arba“ ir vis tiek galiausiai galva krisite į veiksmažodį. Tai leido Hegeliui, Schopenhaueriui, Kantui ir Heideggeriui išsiugdyti savo stilių. Tačiau tai neveikia anglų kalboje.

Ji žmonėms, neturintiems gabumų kalboms (tiesa, venkime tokių aštrių žodžių kaip „neraštingas“ ar „neišsilavinęs“), sako: „Jūs irgi galite daryti visiškai viską.“ Tai žada šios paprastos kalbos iškalba.

Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, į gramatines klaidas ar kitus nukrypimus kalboje žiūrima labai neigiamai. Tuo tarpu Amerikoje iškalbos stoka yra susijusi su sąžiningumu: tas, kurio kalba skurdi, turi būti sąžiningas, jis nevynioja žodžių į vatą. Tai išties gili dialektika, tikra antitezė Romos ir Prancūzijos civilizacijoms. Prancūzijoje privalu mokėti kalbėti gerai. Nenuostabu, kad Prancūzijos vadovai dažnai būna nuostabiai iškalbingi. Juk Prancūzija tarp daugelio kitų turi Bossuet, de Gaulle’į. Tuo tarpu Amerikoje žodyno pagrindą sudaro maždaug aštuoni šimtai žodžių. Bello telefonų kompanijos atlikti tyrimai rodo: su maždaug aštuoniasdešimčia žodžių iš esmės galima pasakyti viską, ko gali reikėti. O kitose kalbose žodyno turtingumas net apibrėžia socialinį elitą, išsilavinimą. Tad skirtumai milžiniški.

L.A. Taigi yra gausybė kalbėjimo būdų, priklausomai nuo kalbos. Tai taip pat priklauso nuo lyties. Kreipiu į kitą jūsų darbo aspektą, kuris nepakankamai aptartas, t. y. kalbos erosą. Kas tai yra? Ką jis perteikia? Knygoje After Babel paliečiate įtraukiančią temą, kuri apskritai mažai tyrinėta: drąsiai teigiate, kad gali būti moteriškas kalbėjimo būdas.

G.S. Aš tuo vis labiau įsitikinu ir tai tikrai labai įdomi tema. Šiaurės Sibire yra keletas tokių kalbų, priklausančių Altajaus kalbų grupei, jų taip pat yra Pietryčių Azijoje, kurios tarsi apima dvi: viena skirta moterims, kita – vyrams. Pavyzdžiui, moterims neleidžiama vartoti tam tikrų sintaksinių formų, nors jos turi mokėti vyrų žodyną, kad išmokytų jo savo sūnus. Tai ironiškas pavyzdys, iliustruojantis moterų padėties visuomenėje neteisybę iki tokio lygio, jog tose kultūrose šitai yra išsikristalizavę, įsitvirtinę formoje.

Net mūsų pačių kalbomis moterys tūkstančius metų šneka tik tarp savęs. Jos nedalyvavo politinėse, socialinėse ar teologinėse vyrų diskusijose. Moterys turėjo sau susikurti orientacinius principus, aliuzijas, supratimą, kurie buvo, galima sakyti, organiški. Moterų įsitraukimas į bendrą diskursą – nesenas reiškinys. Aš pats asmeniškai Kembridže ir Oksforde galėjau pamatyti ir tokią Angliją, kur moterys po deserto pasitraukė nuo stalo ir perėjo į kitą kambarį. Vyrai liko kalbėtis apie politiką, kitus „rimtus“ dalykus. Ačiū Dievui, tokio groteskiško papročio nebėra. Bet pabandykite įsivaizduoti! Oksforde ir Kembridže yra keletas kolegijų, – nors praktika pamažu nyksta, – kur svarbiausiuose renginiuose vyrai, persirengę oficialiais vakariniais drabužiais, vakarieniauja prie ilgų stalų ant pakylos, esančios valgykloje, tuo tarpu moterims tenka valgyti galerijoje. Tą patį galima pamatyti ir žydų sinagogoje, dėl to aš juos dažnai erzinu.

Moterų diskursas turi ypač gilias šaknis per patirtį su vaiku – tai, kas vyrams neprieinama – ir, žinoma, seksą (kalbėjau apie „donžuanizmą“ kalbose). Tai, ką moteris galėtų mums apie jį pasakyti (turiu galvoje moterį, kuri meilėje vartoja kitas kalbas nei jos pačios) – nustebintų. Kartoju, tai visai kita planeta.

Romanai kaip žanras plačiai tapo moterų sritimi. Jie dominuoja dėl pačios formos. Romanas kaip tik ir yra daugiakalbis, pateikiantis daug perspektyvų par excellence, naudojant skirtingus diskurso ir žodyno lygius. Virginia Woolf tą žinojo ir apie tai rašė. Didžiausios romanų rašytojos šiandien taip pat pastebi nesusipratimą, susijusį su lyčių skirtumais. Galima kalbėti apie viso to tamsiąją pusę. Galų gale vienas kitą suprantame labai prastai. Visi tie kvaili, vulgarūs juokeliai, tokie kaip „Kai moteris sako ne, tai reiškia taip“, turi semiologinį pamatą (tai nėra tinkamas žodis, bet dabar negaliu sugalvoti nieko geriau), autentišką ir labai gilų pagrindą. Tiesą sakant, dažnai svarbiausi mainų momentai yra „kurčiųjų dialogai“ [dialogues de sourds], kaip mes tai įvardijame prancūziškai. Daugelis vyrų išreiškia nebrandų jautrumą („Niekas manęs nesupranta“), pasipiktinimą, veikiau būdingą moteriškai kalbai, įgyjantį vis daugiau galios. Kas galėjo numatyti rinkimų kampaniją, kurios metu Hillary Clinton priešinosi Condoleezzai Rice? Tai dvi talentingos charizmatiškos moterys, kur kas pranašesnės už apgailėtiną vyrų kandidatų bandą. Kitose šalyse taip pat moterų iškilimas gali išlaisvinti visiškai naują politinį ir sociologinį diskursą. Laukia puikus nuotykis!

Aš, beje, įsitikinęs, kad didis menas yra daugybės kančių ar neteisybės atspindys. O tai iškelia be galo keblią problemą: kodėl moterys nesukuria daugiau?

L.A. Nes vyrai joms užkerta kelią.

G.S. Netiesa! Niekas netrukdė Pascalio seseriai kurti. Ji buvo mokoma matematikos, tačiau būtent jis, būdamas devynerių metų, atrado visas Euklido teoremas. Ne ne, visa kur kas sudėtingiau. Šiandien Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje turime žymių rašytojų moterų. Jų skaičius auga. Vis dėlto moterys poetės tebėra retas reiškinys. Vis tik žavi dvi moterys: Ana Achmatova ir Marina Cvetajeva. Mano hipotezė, nors, matyt, tai nesąmonė, yra tokia, kad jei gali susikurti gyvenimą, pagimdyti vaiką, visiškai įmanoma, kad estetinis, moralinis, filosofinis kūrimas tampa mažiau svarbus. Bet tai tik hipotezė. Kai kurios moterys pyksta, kai tai sakau. Jos negali sutikti su tokia mintimi ir galbūt yra teisios. Ar ateityje sulauksime ypatingai išsiskirsiančių moterų? Toks klausimas kyla žvelgiant į mokslus. Kembridžo universitetas (kuris kartu su Masačusetso technologijų institutu ir Stanfordu pasaulyje pirmauja mokslų srityje) bando įtraukti talentingas merginas į pradines ir vidurines mokyklas. Kampaniją, skirdama stipendijas, remia vyriausybė. Visiškai palaikau tokio tipo iniciatyvas, nes kliūtys mergaitėms išties daug didesnės nei berniukams.

L.A. Jiems pasisekė. Prancūzijoje mergaitės daugiau ar mažiau nustumiamos į šalį.

G.S. Bandome, mes bandome tai keisti.

L.A. Vis tik akivaizdu, kad britų feminisčių yra daugiau nei prancūzių.

G.S. Prancūzų merginoms pavyksta puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau kituose etapuose jos nublanksta ir mes nežinome, kodėl. Tai išties intriguojanti tema, tik dar kartą parodo, kokie primityvūs yra socialinės ir kolektyvinės psichologijos įrankiai. Esamas įrankių rinkinys tebėra pirminėje stadijoje. Ką mes, tiesą sakant, sužinojome po didžiojo Émile’io Durkheimo? Iš kur ta sėkla, tas kūrybinis gemalas, kuris skelbia: „Ar aš galiu pakeisti pasaulį“? Galbūt moterys turi per daug sveiko proto? Sveikas protas, nepaisant to, ką sako Descartes’as, nėra plačiai paplitęs. Po teisybei, tai yra tikriausias genialumo priešas. Būtent sveikas protas silpnina iracionalumą, aroganciją.

L.A. Regis, esate mačistas, George’ai!

G.S. Ne, tiesiog gerbiu faktus. Aš laukiu, laukiu pokyčių.

L.A. Jūs laukiate, tačiau mes žinome apie labai kūrybingas praeities ir dabarties moteris. Taigi (jūs galite apstulbti), pateikdamas hipotezę, pagal kurią moterys nesukuria nieko įspūdingo, nes turi galimybę gimdyti, o tai neleidžia joms būti kūrybingoms, kai ką praleidžiate. Paminėsiu tris moteris filosofes. Nė viena jų neturėjo vaikų, tiesa, neaišku, kas lėmė tokį sprendimą – atsitiktinumas ar būtinybė. Bet kokiu atveju, jos ir nenorėjo. Tai Hannah Arendt, Simone de Beauvoir ir Simone Weil. Ką apie tai manote?

G.S. Visiškai nesutinku su jūsų vertinimu. Deja, teko susitikti su Hannah Arendt. Mano nuomone, tik labai maža dalis jos tekstų yra aukščiausios klasės. Moteris, rašanti didžiulį tomą apie totalitarizmo ištakas ir nepasakanti nė žodžio apie Staliną, nes pačios vyras buvo tikras stalinistas-komunistas? Ne, ačiū.

Simone Weil? Generolas de Gaulle’is pasakė: „Ji beprotė!“ Tai nuomonė, kurią sunku paneigti, nors ir yra keletas nuostabių dalykų.

L.A. Vis dėlto Simone Weil jūs skaitote reguliariai.

G.S. Ji išties rašė labai gražių dalykų, nors ir nedaug. Leiskite tarti keletą aklų prietarų. Moteris, Aušvico laikmečiu atsisakiusi įžengti į katalikų bažnyčią, teigdama esanti per daug žydiška? Ne, ačiū. Tai nepateisinama! Jei yra toks dalykas kaip paskutinis teismas, ši moteris turės daug problemų. Ką trečią įvardinote?

L.A. Simone de Beauvoir.

G.S. Ji buvo puiki moteris. Jai labai pasisekė, kad galėjo gyventi su Sartre’u! Labai pasisekė! Tai buvo tikrai protingas pasirinkimas.

L.A. Manau, kad, priešingai, būtent Jeanui-Pauliui Sartre’ui pasisekė.

G.S. Tai visiškai įmanoma. Aišku, jis ja be galo žavėjosi. Išimčių išties yra. Bet kodėl nerandame daugiau moterų mokslo srityje, kur tiek daug visokių galimybių ir kur, bent jau JAV, moterys yra pozityviai skatinamos? Sakyti, kad Nobelio komiteto nariai yra prieš moteris nusistatę vyrai mačistai – ne, aš tuo nepatikėsiu. Moterų dairomasi aukščiausio lygio moksluose, jų taip pat ieškoma Fieldso medalio (tai Nobelio atitikmuo matematikoje) nominacijai. Turiu kolegų, kurie sako nesuprantantys, kas ten vyksta. Gal tai pasikeis.

L.A. Savo 2008 m. knygoje My Unwritten Books („Mano neparašytos knygos“), viename iš skyrių apie meilę ir moteris, sakote, kad žmonijos istorijoje moterys nebuvo pakankamai kūrybingos. Bet ar jūs pats būtumėte toks kūrybingas, jei nebūtumėte susidūręs su moterimis, kurias mylėjote, su kuriomis siejo intymus ryšys ir kurios jus mylėjo, kurios mylėdamos išmokė jus svarbių dalykų apie kalbą ir egzistencijos prasmę?

G.S. Tikra tiesa, bet kodėl gi neturime knygos, parašytos moters kazanovos, pasakojančios istoriją iš savo pusės? Tokia knyga neegzistuoja. Kaltas laikas? Kai kurių prancūzių ponių (net neminėkime jų) pornografija – vaikiškos šiukšlės. Tokios šiukšlės gali būti ir labai įdomios, ir sudėtingos. Netgi yra kelios puikios rašytojos. Tačiau aš bandžiau parodyti „donžuanizmą“ įvairiomis kalbomis, tai, kaip kiekviena kalba turi skirtingus tabu, skirtingus slengo lygius (beje, seksualinis nepaprastai turtingas) ir sudaro iš kitų išsiskiriančią dirbtinę patirtį. Tai nesibaigiantis nuotykis. Yra posakis, kuriuo labai didžiuojuosi, jis skamba taip: sinchroninis vertimas yra orgazmiškas [simultaneous translation is orgasmic]. Tinka ir atvirkščiai: tikras orgazmas, labai retas dalykas, yra sinchroninis vertimas. Kai esu su moterimi, ji ir aš tokiu subtiliu momentu dalijamės kalba. Nėra taip, kad tą akimirką pasiekiamas orgazmas. Noriu pasakyti, kad vertimo veiksmas gali būti gana sudėtingas, netgi erotiškas.

L.A. Negrįžkime į intelektualinę sritį. Pasilikime seksualinėje sferoje, kadangi į tai kreipiate ir savo knygoje. Nežinau, kas yra S., bet su S. jūs užsiimate reikalais: „dard, lance d’amour, manche ar nerf. Foutre ar chevaucher buvo per daug įprasti dalykai, norint pelnyti daugiau nei pusę taško. Trys taškai už trou mignon arba trou velu, premija už tinkamai sukurtą enfiler ir la petite cuisson konstruktą. Po įvairių nusirengimo etapų S. paruošia vieną iš savo bretoniškų patiekalų, kuriuos lydi jūros druskos dvelksmas ar šlakelis konjako.“ Kuo ramesnis tampi, tuo sunkiau.

G.S. Aš taip pat džiaugiuosi. Kalbama, kad džiugesys nėra mano stiprioji pusė, bet tai netiesa. Atminkite, ką pasakė Nabokovas: „Tiesą sako tik grožinė literatūra.“ Atsargiai!

L.A. Taip taip, galvoje turite Lolitą. Vis tik norėčiau sugrįžti prie George’o, sėdinčio priešais mane.

G.S. Minėtame skyriuje, be abejo, yra daug grožinės literatūros ir alegorijos.

L.A. Ir vis dėlto paskutinę savo knygą skyrėte žmonai. Tarsi taip pavyko išmesti S. iš galvos. Bet yra ne tik S., yra ir A-M. Taipogi iš ten pat: „A-M. didžiavosi savo ‘degančio krūmo’ tankme. Soduose vyksta susitikimų, seksualinio raganavimo scenų (kaip aprašytų Tasso). Pirma mano liežuvis panoro liežti, vos vos liežti rasą nuo išorinio žiedlapio. Įsiskverbimas galėtų įvykti tik su beveik nepakeliamu ralentando ir lengvumu. Žibuoklės turėjo būti…“ Aš čia sustosiu, nes tai yra…

G.S. Bet tai labai gražu.

Armidos soduose įkalintas Rinaldas

Maurice Denis. Armidos soduose įkalintas Rinaldas (Renaud captif dans les jardins d’Armide; gobelenas: scena iš Torquato Tasso poemos Gerusalemme Liberata („Išlaisvintoji Jeruzalė“); 1930-32, Gobelenų manufaktūra, Paryžius)

L.A. Kodėl tuomet tiek laiko skyrėte, kad apie tai papasakotumėte?

G.S. Skyrius apie kalbų donžuanizmą stalčiuje gulėjo dar nuo knygos After Babel. Jo neskelbiau, nes leidykla Oxford University Press tuo metu to tikrai nebūtų išleidusi. Bet visada apie tai svajojau ir, kai mažiausiai jaudinausi dėl to, kas ką pamanys, sau tariau: „Gerai! Priversk juos nusišypsoti, priversk juoktis! Juokis ir pats iš savo atsiminimų.“ Tik Kazanova, taip plačiai meilės sėmęsis žmogus, galėjo suteikti pagrindą tokioms mintims, tai būna retai. Šitai randame Nabokovo kūryboje. Šiuo metu skaitau jo Ada, or Ardor („Ada, arba Aistra“), čia randame puikių poliglotiško seksualumo akimirkų, kurias jis patyrė, ir dar kaip! Burgess’o, – kalbėjusio trimis kalbomis ir pažinusio meilę, nors ir kitu būdu, – kūryboje šio dalyko, deja, nėra.

Yra daug geresnių už mane rašytojų, nagrinėjusių šią temą. Bet šįkart panorau, kad žmonės iš manęs juoktųsi, šypsotųsi rašytojui, nuolat sulaukiančiam kritikos dėl savo tamsumo.

L.A. Skaitytojai ne tik juokiasi, bet ir žavisi jūsų erotiniais nuotykiais pasitelkus gilyn prasiskverbiančią analizę (atleiskite už kalambūrą). Taip pat tuo, kad savo kūriniuose toliau plėtojate svarbią lyties ir kalbos sąryšio temą.

G.S. Taip, tai didžiulė tema, ir mes užkabiname tik paviršių. Beveik nieko nežinome apie ryšį tarp parasimpatinės sistemos (nervų sistemos dalies, susijusios su seksualumu) ir smegenų centrų, valdančių kalbą. Ir vis dėlto žmogus yra kalbos padaras, o žmogaus seksualumas yra persmelktas kalbinių elementų, į kuriuos nauji įtraukiami labai retai. Net ir didelis rašytojas retai gali papildyti erotinius civilizacijos išteklius. Proustas tai padarė su fraze faire cattleya. Tai viską keičia. Nabokovas tai daro su Lolita. Nuo knygos išleidimo tokias lolitas galima rasti kiekviename gatvės kampe. Iki tol jų niekas nepastebėdavo. Tai vienas nuostabiausių suvokimo išradimų. Tačiau labai neįprasta, kad naujos gyvenimo eroso galimybės papildytų suvokimo, žmogiškojo ir kalbinio jautrumo repertuarą.

Visi mes turime talismaniškas frazes, kurios susieja mus su gyvenimu. Man viena tokių yra René Char’o: sereine crispation, aptinkama knygoje À une sérénité crispée (1951). Ramus suveržimas – būtent taip atrodo tam tikros meilės akimirkos. Iki jo niekas nebuvo šių žodžių sujungęs. Ir tai viena tų frazių, tiksliai apibrėžiančių laimės jausmą meilėje. Įtampa, ramybė – tokia, kuri iš tiesų reiškia kitką. Bet tam išreikšti reikia genialumo.

L.A. Skaitydama jūsų skyrių apie meilę, seksualumą ir kalbą, susidariau įspūdį, kad malonumas, meilės akto aukščiausias taškas, negali būti patirtas, jei veiksmo nelydi žodžiai.

G.S. Klausimas: kaip atrodo kurčiųjų erotinis gyvenimas? Atsakymo į jį neturiu. Galiu pacituoti pustuzinį straipsnių apie aklus žmones, kur tyrimai buvo atlikti remiantis labai įdomiais liudijimais. Tačiau nieko apie kurčiuosius. Kaip jie „susikalba“ vieni su kitais? Be abejonės, yra daug asmenų, gal net milijonai, kurie mylisi tylėdami. Tai gana tikėtina. Bent aš taip manau, nors ir nėra galimybių įrodyti. Bet kaip dėl tų, kuriems pasiseka įgyti tam tikrą išsilavinimą, tam tikrą auklėjimą, tam tikrą estetinę pajautą – kas atsitiks? Jauni Prinstono instituto matematikai po darbo grįžta namo ir neįstengia žmonoms apie jį kalbėti. Nė žodžio. Tačiau viena žmonų paaiškino: „Tais kartais, kai lovoje viskas klostosi gerai, tai tampa vieninteliu būdu sužinoti, kad jis turėjo kūrybišką dieną.“ Ji buvo teisi. Tai labai sąžiningas samprotavimas. Žinoma, nebūtina vartoti žodžių, kad kažkas kitas pajustų mūsų džiaugsmą, nusivylimą ar liūdesį. Tačiau yra kraštutinių mane dominančių atvejų: kaip visa vyksta tarp partnerių, kurie turi intymius santykius, tačiau nekalba abiems pažįstama kalba.

L.A. Galvoju apie tai, ką sakėte apie šachmatus: kad bet kurioje pasaulio vietoje, kai keliaujate, galite užeiti į kavinę ir tuoj pat būti suprastas tos kalbos dėka.

G.S. Atminkite, kad šachmatuose yra fiksuotos taisyklės, vertimas nereikalingas. Jums net nereikia prisistatyti, tai – nuostabus dalinimosi veiksmo anonimiškumas, žaibiškai užsimezgantis ryšys. Kalbant apie troškimą, taip, jis gali būti nebylus. Visi žino, ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio. To neįmanoma paaiškinti. Ir taip būna, tikrai atsitinka, užtenka žvilgsnio, gesto, kuris apverčia gyvenimą aukštyn kojom.

L.A. Apie nebylią kalbą rašote knygoje The Poetry of Thought („Minties poezija“). Ką reiškia tyla?

G.S. Nuo pirmųjų kūrinių, ypač knygoje Language and Silence („Kalba ir tyla“), stengiuosi suprasti, kas nutinka, kai nebelieka kalbos. Jau aptarėme matematiką ir muziką – du tylos balsus. Jaunystėje Prinstone patyriau apreiškimą: mačiau atidarytas duris, o už jų grupė matematikų svaiginančiu greičiu dirbo prie lentos, kreida rašydami topologinės algebros formules. Ten visiškoje tyloje buvo japonų, rusų ir amerikiečių. Kadangi jie neturėjo bendros kalbos, negalėjo suprasti vienas kito lingvistiškai. Bet puikiausiai vienas kitą suprato savo minčių tyloje. Tai buvo apreiškimas.

Yra įvairių bendravimo formų tiek kalboje, tiek ir už jos ribų. Mallarmé stengėsi padėti mums suprasti, ką reiškia baltos erdvės tarp eilučių. Muzikoje taip pat susiduriame su tylos momentais. Aš taip pat bandžiau suprasti, kodėl yra tokių dalykų, kurių apskritai nė nederėtų bandyti sakyti. Mėgindamas rasti atsakymą, dirbau prie tokių temų kaip aukščiausias Šoa patyrimas, taip pat keleto eroso ir kalbos momentų.

Kiekviena kalba turi savo erosą, savo seksualinį žargoną, kiekviena kalba turi savitus erotinius anekdotus. Tačiau yra sakančių, kad tikroje meilėje turi viešpatauti tyla. Yra tokių kultūrų, kurios skatina erotinę jausmų išraišką, ir tokių, kuriose šitai laikoma tabu. Vis tik mane žavi abiejų – kalbinių galimybių ir meilės akto – išnaudojimas, mainai. Vargu, ar kada galime nustatyti didelio intelektualinio judėjimo tikslią užgimimo datą, tačiau tas, kuris mane domina, turėjo būti maždaug 1910-1912 m. popietę, garsiosios Virginios Woolf ir jos sesers Vanessos tėvo namuose (merginos tuo metu laikytos ryškiomis Londono gražuolėmis). Taigi tąkart puodelio arbatos atvyko tiesiog genialus, nuostabų humoro jausmą turintis satyrikos žanro rašytojas Lyttonas Strachey. Vanessa įžengia į kambarį, vilkėdama puošnią baltos spalvos vasarinę suknelę. Ant suknelės buvo dėmė, o ją pamatęs jis ištaria „sperma“. Iš to, ką žinome, tai buvo pirmas kartas, kai žodis „sperma“ pasakytas viešai, garsiai, išsilavinusios aukštesnės viduriniosios klasės atstovų rate. Iki tol tai buvo neįsivaizduojama. Nuo to karto viskas tapo įmanoma.

Yra kalbinių krizių, susijusių su šiuolaikiniu seksualiniu išsilaisvinimu ir išsivadavimu iš tabu. Įdomu būtų paklausti, ką mes šiandien laikome tabu. Kas yra nepriimtina, kas draudžiama?

L.A. Pačioje knygos The Poetry of Thought (2011) pradžioje užduodate klausimą: „Ar filosofija yra tai, kas nepasakyta?“ Kurioje kalbos ir tylos dialektikos vietoje jūs matytumėte filosofinę mintį?

G.S. Visą gyvenimą pavydėjau matematikams ir muzikantams. Kodėl? Nes jie, kaip ką tik minėjome, žino tikrai universalią kalbą.

Problema su kalbomis ta, kad mes turime visą laiką versti. Jūsų ir mano pokalbio metu mes nuolat verčiame dalykus, nors ir vartojame tą pačią kalbą, bandome vienas kitą suprasti. Niekas nevartoja tų pačių žodžių lygiai ta pačia reikšme. Žodžių yra tiek, kiek žmonių. Taigi susimąsčiau, kaip universalių tiesų ieškantis filosofas susidoroja su kalbos pasipriešinimu. Štai šioje vietoje, manau, filosofas ir susidurs su didžiais rašytojais. Ir atvirkščiai, tie, kurie grumiasi su kalbomis ir mums pasakoja apie savo kovą, pavyzdžiui, kad kiekvienas eilėraštis yra kova su žodžiu, susidurs su filosofo problema. Knygą The Poetry of Thought, apie kurią galvojau beveik visą savo gyvenimą, parašiau todėl, kad gyvenau tarp filosofų ir puikių poetų.

Prancūzijoje yra nuostabi mąstytojų, kurie taip pat yra vieni didžiausių rašytojų, puikių rašytojų tradicija, į kurią bet kuris filosofas turėtų žiūrėti rimtai. Jūs juoksitės, nes nuskambės senamadiškai, – turiu omenyje filosofą Alain’ą [Émile-Auguste Chartier] (jo nom de plume), kuris man vis dar nepaprastai gyvas. Jis taip pat nuolat kartodavo: „Stendhalio ar Balzaco skaitymas yra filosofinis pratimas.“ Taip pat galime galvoti apie vyrą, dominavusį mūsų jaunystėje, – Jeaną-Paulį Sartre’ą. Ko norėjo Sartre’as? „Aš noriu būti Spinoza ir Stendhalis!“ Tai buvo beveik neįgyvendinamas užmojis, tačiau jis buvo arti to.

L.A. Kaip Jeanui-Paului Sartre’ui, nemokančiam kitų kalbų, išskyrus prancūzų, pavyko sukurti savo didžiulę filosofinę, literatūrinę, intelektualinę ir politinę kūrybą? Ar jis nėra jūsų Babelio teorijai prieštaraujantis pavyzdys?

G.S. Descartes’as šitai darė pasitelkęs lotynų kalbą, taip pat ir Leibnizas. Buvimas vienakalbiu neužkerta kelio tapti universaliu. Tai tik vienas iš literatūrinio ir filosofinio genijaus aspektų. Bet apsvarstykime tai! Yra puikūs Sartre’o filosofiniai kūriniai – kas juos vis dar skaito? Ir kas juos skaitė anuomet?

L.A. Mano kartos žmonės juos skaitė, kaip ir daugelis kitų.

G.S. Taip, bet ne užsienyje. Yra labai paryžietiška Sartre’o egzistencializmo pusė, nuostabi vietinė pusė. Galima sakyti, ta vietinė pusė ir yra centras. Labai gerai, nors tai ir nėra savaime duotas dalykas. Camus turėjo kur kas didesnę tarptautinę įtaką nei Sartre’as. Pamirštame, kad jo „Maras“ ir „Sizifo mitas“ buvo verčiami visame pasaulyje, Kinijoje ir Japonijoje, į Azijos kalbas, į Afrikos kalbas ir kitur. Tai kažkas kita – pasakotojo, mito kūrėjo genijus.

L.A. Taigi esate vienas tų, kurie XX amžiaus mūšyje, supriešinusiame Sartre’ą ir Camus, palaikė pastarąjį?

G.S. O ne, privalu skaityti juos abu! Ir visų pirma turite perskaityti Maurice’ą Merleau-Ponty, kuris buvo toks doras, turėjo tokį minčių nuoseklumą ir tokį principingą sąžiningumą – tai ne visada būdinga Sartre’ui.

L.A. Iš jūsų supratau, kad matematikos, muzikos, tam tikros poezijos minties formos galia slypi tame, kad jos pasiekia universalumą be kalbos, išvengia vertimo, kuris leistų prieiti visiems. Vadinasi, būtinybė versti indikuoja silpnybę? Ar viskas gali būti išversta?

G.S. Tikras kūrinys turėtų atsispirti vertimui, net jeigu ir yra kokio nors paskiro teiginio priešingos reikšmės variantų. Atrodo, kad „Hamletas“, svahilių atliktas psichiatrijos ligoninėje, yra nuostabiai galingas ir įtikinamas. Shakespeare’as yra išverstas į visas kalbas. Japoniški pagal jį statyti filmai man atrodo svarbesni, gilesni nei sukurti mūsų pačių. Vis tik kai kurių milžinų neįmanoma išversti. Bet kuris rusas su ašaromis akyse jums pasakys: „Niekada nesuprasite nė vieno Puškino žodžio, net ir esant geriausiam vertimui.“ Be abejo, yra puikių poetų ir prozos rašytojų, kurių neįmanoma išversti lengvai.

Puikus kūrinys yra tas, kuris pabaigoje skaitytojui visada paslaptingai pasako: „Ir vėl pradėkime iš pradžių. Tai buvo pirmas bandymas. Bandykime dar kartą.“ Pažvelkite į Beckettą (galima tik pavydėti jo gebėjimo perduoti mintį), kuris rašo: „Turi mokytis klaidas daryti geriau.“ Su kiekvienu nauju bandymu šitai vyksta vis geriau. Štai ką visada sakiau savo studentams: su kitu skaitymu pabandykime klaidas daryti geriau.

L.A. Girdėjau, kad kai dėstėte Shakespeare’ą, savo studentams jį dainuodavote. Ar tai tiesa?

G.S. Kiekvieną kartą dėstant Shakespeare’ą traukia pasakyti: „Tai teatras, ponios ir ponai.“ Apskritai sumanymas jį studijuoti universiteto seminare, auditorijoje… jis būtų pasibaisėjęs! Jis man – aukščiausio rango aktorius, scenarijaus autorius, kurį būtų sujaudinusi televizijos galimybė. Įsivaizduokite, ką jis būtų išdarinėjęs televizijoje! Iš esmės jis buvo teatro žmogus. Vis pradedantis iš naujo, manipuliuojantis penkiomis tos pačios scenos versijomis. Mes apie jį mokome dirbtinai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jis turi būti įveiksmintas kiekvieną akimirką. Reikia išgyventi sceną, o tada ramiai atsigręžti ir žodis po žodžio žiūrėti į kiekvieną galimą scenos interpretaciją.

Puikus aktorius ar puikus teatro režisierius – toks kaip Peteris Brookas – kartu yra ir geriausias įmanomas kritikas. Būtent juos, o ne profesorius, galėtume laikyti šekspyriškosios egzegezės meistrais. Dramatiška dimensija, efemeriškumo problematika, kurios reikalauja filmas, Shakespeare’o nė kiek neišgąsdintų. Jei jam būtų kas pasakęs, kad bus išleista dvidešimt penki tūkstančiai jo kūrinių, jis apstulbtų.

Viskas keičiasi, viskas keičiasi, tik ne literatūroje. Viskas pasikeitė tą dieną, kai Beethovenas pasakė: „Aš esu Beethovenas.“ Shakespeare’as niekada nesakė „Aš esu Shakespeare’as“ – jis galbūt ir buvo paskutinis žmogus, nežinantis, kas jis yra. Koks laimingas žmogus! Jis nežinojo. Beethovenas žinojo, kad jis yra Beethovenas. Persona creatis, titano, kuriančio iš savo vidaus, asmeninio genijaus amžius prasidėjo vėliau: tai atslinko su romantizmu. Ir nuo romantizmo, mano nuomone, darėsi vis sunkiau suprasti tuos didžiuosius kūrinius, kurie galėjo būti anonimiški. „Ar Homeras egzistavo?“ – tai nebėra dominantis klausimas.

Svarbiausia, kad yra pats kūrinys. Ir tai, kas Shakespeare’ą būtų padarę labai laimingą, kas jį būtų sujaudinę, būtų ne jo, kaip universalaus genijaus, pripažinimas, o žinojimas, kad kažkas iš jo pjesių išliko. Tokio aiškumo nėra su Mozartu. – Ką jis pats manė apie Mozartą? Neturime jokio supratimo. Kai tik atvyko Beethovenas, persona – genijus, titanas (kaip jį vadino), – jis pats ėmė save teigti. Tereikia nuvykti į Paryžių ir apžiūrėti Rodino Balzacą. Ši nuostabi statula būtų buvusi neįsivaizduojama, jei būtų atsiradusi prieš šiuolaikinį gigantiškų prometėjiško tipo asmenybių atsiradimą. Shakespeare’as, beje, pats tinkamo paminklo neturi, nėra nė vienos geros jo statulos. Ir vieninteliai du autentiškais laikomi jo portretai iš tiesų neįtikina. Nežinome, kaip jis atrodė, net neįsivaizduojame. Žavi, kad jo gyvenamasis metas žymi paskutinį momentą, kai puikus kūrinys dar galėjo išlaikyti anonimiškumą.

Literatūrinį, estetinį kūrinį dažnai apibūdiname kaip unikalų. Nežinau, nesu dėl to tikras. Nors gal ir tikėtina. Neįmanoma įsivaizduoti kito Rimbaud, kito Mallarmé. Kai tik pasiekiame modernumą su visomis jo kūrybiškomis neurozėmis, su Rimbaud šauksmu „Aš esu kitas“ [je est un autre], nebegalima tvirtinti (kaip tai daro mokslininkas), kad „rytoj kažkas paskelbs mano atradimą, jei aš pats jo nepaskelbsiu“. Mokslo srityje geras kolektyvinis darbas leidžia tikėtis sėkmės. Todėl net gana vidutiniškas mokslininkas (patikėkite manimi, jie egzistuoja) geroje komandoje bus nešamas pirmyn – kartu dirbant galiausiai pakils tiek eskalatorius, tiek skraidantis kilimas. Ir jau kitą pirmadienį galima tikėtis sužinoti tai, ko nežinojome šį pirmadienį. Jų rodyklė nukreipta į ateitį. Mūsų atveju, a contrario, 90 procentų to, ko mokome, yra iš praeities.

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: George Steiner, Laure Adler, A Long Saturday, Chicago: University of Chicago Press, 2017, p. 37-59.

 

Susiję tekstai:

Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu

Ilgasis šeštadienis su George’u Steineriu

Būti svečiu Žemėje

Dievas – Kafkos dėdė

Humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais (I)

Humanitariniai mokslai gali mus padaryti nežmoniškais (II)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.