Kadras iš Béla Tarro filmo „Šėtoniškas tango“ (1994)
E. M. Cioranas, niūriai genialus rumunų mąstytojas, rašė, kad melancholija yra „tas pats kritimas į klampų purvą, tas pats pasmerktųjų sukimasis ratu be paties pragaro“. Pakeiskime tą „pasmerktųjų sukimąsi ratu“ vengrišku čardašu [csárdás], šokamu lietaus permirkusiame kaime ant nyksmo ribos, ir turėsime veiksmo vietą „Šėtoniškame tango“, pirmame romane (1985), kurį parašė vienas iš gyvų Europos literatūros didžių kūrėjų László Krasznahorkai.
Romane „Šėtoniškas tango“ „mirties nuosprendis malūnui beveik sužlugdė visą gyvenvietę“. Krasznahorkai yra griūties, visa ko, esančio ant nebūties ribos, poetas. Jis vaizduoja keistuolių ir apsėstųjų bendruomenę, karštligiškai bandančią kovoti su laiko tėkme, kai viskas aplink juos grimzta nesiliaujančio lietaus purvynėje.
Kai kurie renkasi budrumą, vengdami nyksmo grėsmės: vietos gydytojas, autoriaus pakaitinis, fiksuoja viską, ką mato. Ar stebėjimas reiškia… išlikimą? Kiti geria, šoka, geidžia putlios ponios Šmitnės. Tuo tarpu kaimo kvailiukė Mažoji Esti gaubiama „siaubingų formų, spalvų, linijų tinklo“, kol yra negrįžtamai pažeminama ir vienoje paveikiausių scenų siekia atkeršyti, kankindama šeimos katę.
Kiekvienas veikėjas turi savo klaidingą ar absurdišką nuolat kartojamą kosmologiją. Čia ateina į galvą kitas rumunų mąstytojas Mircea Eliade ir jo amžinojo sugrįžimo mitas. Tarsi šie pakartotiniai veiksmai kažkaip galėtų pasipriešinti linijiniam laikui ir pakeisti jį ciklišku, stebuklingesniu ir galiausiai atsparesniu gyvenimo būdu.
Įsivaizduokite Irimiją ir jo pagalbininkę Petriną. Kaip ir Karalius Žvejys, atvykęs atgaivinti nederlingas žemes, Irimijas, anot Petrinos, yra „vilties angelas beviltiškiems žmonėms“. Irimijas yra bendruomenės gelbėtojas ar saldžiabalsis apgavikas, atimantis iš žmonių viltis ir pinigus?
Puikus George’o Szirteso vertimas [į anglų kalbą] yra iškalbingas1. Krasznahorkai biblinio spindesio ir šėtoniško intensyvumo pusiausvyra. Jo neišsenkanti, tačiau klaustrofobiška proza su ilgais, įtemptais, vingiuotais sakiniais, kurių kiekvienas yra tarytum viliojantis lynas tarp banalybės ir apokalipsės, įterpia autorių į europietišką Becketto, Bernhardo ir Kafkos tradiciją.
„Šėtoniškas tango“ yra ne tik šokis, bet ir kova; kova tarp nuolatinio budrumo – tarpusavio stebėjimo, žmogiškumo – ir pagundos pasiduoti ydoms, nebekovoti, leistis būti blogai valdomam (žr. dabartinę padėtį Vengrijoje), išnykti. Mes mėgaujamės džiugiu pesimizmu, tokiu pat kaip Ciorano, kuris gali būti toks pakylėjantis, jog peržengia pesimizmą ir tampa melancholiško priešinimosi magija – laimei, be visos tos purvynės.
James Hopkin
Vertė Linas J. Jankauskas
James Hopkin, Satantango, By László Krasznahorkai, trans. George Szirtes
Tu esi saulė. Saulė nejuda, štai ką ji daro. Tu esi Žemė. Žemė yra čia nuo pradžių pradžios, ir štai Žemė skrieja aplink saulę. Dabar mes turime paaiškinimą apie nemirtingumą, kurį paprasti žmonės, tokie kaip mes, taip pat gali suprasti. Visa, ko prašau, – kad žengtumėte su manimi į begalybę, kur viešpatauja pastovumas, ramybė ir taika, begalinė tuštuma. Įsivaizduokite: šioje begalinėje spengiančioje tyloje visur tvyro neįveikiama tamsa. Čia mes patiriame tik bendrą judėjimą ir iš pradžių nepastebime įvykių, su kuriais susiduriame. Ryškus saulės šviesos spindulys visuomet skleidžia savo šilumą ir šviesą tai Žemės pusei, kuri tuo metu atsukta į ją. Mes stovime čia, jos švytėjime. O štai mėnulis. Mėnulis skrieja aplink Žemę. Kas vyksta? Staiga regime, kad mėnulio diskas, mėnulio diskas ant degančios saulės sferos, padaro įdubą, ir ši įduba, tamsus šešėlis, plečiasi… vis plečiasi. Ji uždengia vis daugiau ir daugiau, kol belieka siauras saulės pusmėnulis, akinantis pusmėnulis. Ir kitą mirksnį, kitą mirksnį – tarkime, kad tai vyksta pirmą valandą popiet – ištinka dramatiškiausia permaina. Tuo metu oras ūmai atšąla. Ar jaučiate? Dangus tamsėja, o tuomet visiškai aptemsta. Šunys kaukia, triušiai gūžiasi, elniai išsigandę bėga, bėga, lekia iš baimės. Šiose baugiose, nesuvokiamose sutemose net ir paukščiai… paukščiai taip pat sutrikę ir skrenda į savo lizdus. O tada… Visiška tyla. Visa, kas gyva, sustingsta. Ar kalnai pajudės? Ar dangus mus užgrius? Ar žemė prasiskirs po mūsų kojomis? Mes nežinome. Nežinome, nes mus užklupo visiškas užtemimas… Bet nėra ko bijoti. Tai ne pabaiga. Nes per spindinčią saulės sferą lėtai nuslenka mėnulis. Saulė išsiveržia ir Žemę vėl iš lėto apgaubia šviesa, šiluma užplūsta Žemę. Gilios emocijos persmelkia kiekvieną. Tamsos priespaudos nebėra.
Béla Tarr, „Verkmeisterio harmonijos“ (2000)