Pirmą kartą apie knygas, kurios patiko: Bohumil Hrabal (2)

pagal | 2021 06 19

Pirmą kartą apie knygas, kurios patiko:
Bohumil Hrabal

III

„Pernelyg triukšminga vienatvė“ 1

Pernelyg triukšminga vienatvė

Ieškodami kitų čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo tekstų pėdsakų Lietuvos kultūros lauke, dar kartą nueikime tuo pačiu keliu, kaip tai atlikome tyrinėdami jo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“. Kalbame apie tekstus, sudėtus į apsakymų ir apysakų rinktinę, sudarytą vertėjo Vytauto Visocko; ši rinktinė lietuvių kultūroje funkcionuoja turėdama vieno žymiausių ir fundamentaliausių Hrabalo kūrinių – apysakos „Pernelyg triukšminga vienatvė“ – pavadinimą.

Pabūkime šiuolaikiškesni ir vėl pradėkime nuo kelių žodžių apie kiną, nes šiame laikmetyje daugelis svarbių dalykų pasiekia mus iš ekrano. Kino kritikas Saulius Macaitis kalba apie Jiří Menzelio filmą „Ypatingai sekami traukiniai“ (Ostře sledované vlaky, 1966), tačiau atsisuka ir į patį Hrabalą, pamini kelis jo biografijos faktus, veda paralelę tarp rašytojo ir pagrindinio herojaus autobiografijų, analizuoja filmo epizodus, o pagrindinis motyvas čia – „sekso pritvinkęs provincijos nuobodulys“ (https://www.tv3.lt/naujiena/projektai/267952/balta-varna-saulius-macaitis-apie-prahos-pavasario-sedevra). Tikėtina, tai išvada apie filmą, o ne apie knygą, bet tampri abiejų kūrinių – filmo ir apysakos – sąsaja perša mintį, kad ir tekstas prisodrintas „bombos sprogsta tarp orgazmų“ siužeto detalių. Vaizdinių atakuojama sąmonė gali kurti būtent tokį Hrabalo apysakos „Ypatingai sekami traukiniai“ vaizdų tikrovės pasaulį. O dabar bandykime išžvalgyti, kaip buvo priimta, integruota ar aptarta minėtoji čekų rašytojo tekstų rinktinė rašančiųjų tarpe Lietuvoje.

Ši rinktinė tiesioginio dėmesio yra sulaukusi daug daugiau nei mūsų anksčiau aptartas romanas. Pradėkime nuo autoriteto. Laimantas Jonušys 7md.lt publikuoja trumpą Hrabalo rinktinės rezenciją pavadinimu „Čekiškas humoras ir bendražmogiška vienatvė“ (https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=559&str_id=1795). Tekstas publikuotas 2003 m. pradžioje, taigi turbūt iš karto po knygos pasirodymo materialiame pavidale. Trumpas pirmosios apysakos turinio atpasakojimas siejamas su jau girdėtu akcentu, tokiu pačiu kaip ir receptyviai priimant Hrabalo romaną, – humoru ir karu, bet Jonušys iš karto prideda vieną svarbų papildomą akcentą – „bendražmogiškos vienatvės gėlą“; šią trijų turininių linijų pynę jis nurodo kaip esminę Hrabalo kūrybos liniją. Toliau trumpai analizuodamas apsakymus, autorius akcentuoja skirtingus šių trijų sudedamųjų dalių aspektus, savitas jų raiškas, kalbinės artikuliacijos unikalumus, humoro, karo, vienatvės gyvenimiškas konsteliacijas, kol ilgesniam plunksnos stabtelėjimui įpareigoja paskutinis rinktinės „narys“ – titulinė apysaka. Pastarąją Jonušys įvardija klodamas tuos pačius prasminius teksto sluoksnius, bet kaip jos savitą, tik jai būdingą dėmenį įvardija šį: „[…] tekstas persmelktas egzistencinio skaudulio, nepaguodžiamo pesimizmo ir melancholiškos rezignacijos.“ Trys šiuolaikinio žmogaus gyvenimą laikantys banginiai – skausmas, pesimizmas ir rezignacija.

Jei didžiųjų graikų kultūros atstovų tekstuose ieškodami tuometinio žmogaus gyvenimo leitmotyvo aptinkame „drąsą, racionalumą ir savęs suvokimas“, tai Hrabalas iš pačios XX a. „paprasčiausios šalies“, neišsiskiriančios aludės erdvės, kuo įprasčiausio žmogaus pavidalo savo unikaliu žodžiu praplėšia Das Man stichijos šydą ir palieka mums neįtikėtiną įspaudą: persmelktas totalaus pesimizmo, dabarties žmogus gyvena skausme ir grimzta į rezignacijos visybę. Na taip, Jonušys ne ten dėjo akcentus: jis nurodė Hrabalo tekstų vietą to meto Vidurio Europos literatūroje, jos sąsajas su Beckettu, Canetti. Tačiau ši šmėkštelėjusi įžvalga yra vertingiausia ir, kaip parodys kitų „pėdsakų“ analizė, unikaliausia ištarmė apie Hrabalo rinktinę, o ypač apie, Jonušio žodžiais sakant, „stulbinamai įtikinamą“ apysaką „Pernelyg triukšminga vienatvė“.

Keli chronologiniai aptariamos knygos „gyvenimo pėdsakai“. Pats ankstyviausias knygos paminėjimas (chronologiškai turbūt net pirmesnis už Jonušio recenziją) aptinkamas portale rašyk.lt (https://www.rasyk.lt/knygos/pernelyg-triuksminga-vienatve/1919.html). Dažnai keli sakiniai šalia neseniai pasirodžiusių knygų viršelių apsiriboja anotacijos nuo vieno iš knygos viršelių nurašymu, bet šį kartą viskas kitaip. Trumpi, bet tikslūs ir mąstymo turinio pilni sakiniai atliepia Hrabalo mintį – aišku, tikslu, įtikinama, paveiku. Minėtos refleksijos (taip ją pasirinkau įvardinti, bandydamas apimties ir minties turinio derinį įvardyti vienu žodžiu) autorius žavisi Hrabalo „teisinga“ nuotrauka ant knygos viršelio galinės dalies; ši nuotrauka jam primena, kad Hrabalo herojai yra kamuojami metafizinio troškulio (ar nesiunčia jums šis dviejų žodžių junginys žinutės apie galimą skausmo, pesimizmo ir rezignacijos priežastį?) ir esti tikrai vertesnis dėmesio nei Hašeko Šveikas ar Kunderos herojai. Dar keli sakiniai apie gyvenimo epizodus (Hrabalo tėvo mintis apie sūnų ar mirties aplinkybės) tokie pat yra tikslūs ir taupūs, bet pilni reikšmės. Lietuviški akcentai: vertėjas, Kunčinas, Vaižgantas irgi savo vietoje, be jokių sentimentalių svaičiojimų, su išlaikyta pagarba visiems minimiems asmenims. Hmm, net čia Hrabalo inspiruota intencija sekti jo tekstu geba nustebinti – „švarios minties“ atradimas.

Toliau sekant chronologiniais knygos paminėjimo „pėdsakais“, tų pačių 2003 m. pabaigoje aptinkame dar vieną jos aptarimą. Portale skaityta.lt (https://www.skaityta.lt/old/bohumil-hrabal-pernelyg-triuksminga-vienatve.html) autorius simptominiu vardu/nick’u „Krekas“ pasakoja istoriją, kaip jis susidomėjo aptariama knyga: jį patraukė senioko su alaus bokalu nuotrauka. Vis tas Hrabalo išvaizdos paprastumas, beje, pritraukęs ne tik Marijos žemės kampelio besiblaškančius knygų mylėtojus, bet ir tuo metu aukštas pareigas užimančiuosius.

Hrabal, Havel, Clinton

1994 metai: kairėje B. Hrabalas, dešinėje JAV prezidentas B. Clintonas savo pirmosios kadencijos zenite; o ar pažįstate tarp jų sėdintį vyrą?

Visas šios apžvalgos tekstas yra maždaug toks: turinio atpasakojimas, paviršinės herojų sąsajos, kelios ištraukos, tie patys egzotiškiausi jau klišėmis tampantys epizodai su tėvo fraze bei mirties aplinkybėmis, ir tik pabaigoje pabandoma pasakyti kažką svaresnio apie „Pernelyg triukšmingą vienatvę“: „Šioje apysakoje rasite groteską, ironiją, egzistencializmą, sąmonės srautą, kontrastų gretinimą (pavyzdžiui, lyginamąją Jėzaus Kristaus ir Laozi analizę), rašytojo pasakotojo talentą.“ 2003 m. pradžioje aptinkama recenzija ir refleksija bei metai su knyga sugeneravo tik šį alaus mėgėjo paminėjimą?

Gal prastai ieškau, gal mano naršyklė pavargo nuo primygtinio reikalavimo ieškoti įvairiais aspektais to neįtikėtino žodžio meistro/senioko su alus bokalu tekstų gyvensenos lokalioje kultūroje, bet nieko nerandu.

Sekantis paminėjimas, kuri sugebu užčiuopti, paskelbtas po devynerių metų asmeniniame tinklaraštyje, kuris 2017 m. nustojo funkcionuoti: Bohumil Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“, arba Nuostabus Hrabalo žodžių audinys (http://knygoholike.blogspot.com/2012/10/bohumil-hrabal-pernelyg-triuksminga.html). Čia jau ne paklydusi čekišku alumi niekada nenusivilianti dūšia, o sentimentalūs ir (atsiprašau) vakarais verkšlenančią personą primenantis kalbėjimas. Bendrų frazių ir bendrų žinių, „atmieštų“ skaitymo metu išgyventų jausenų mišinys, pateiktas kaip bandymas išreikšti susižavėjimą, kilusįperskaičius šią knygą. Vienintelis klausimas, kaip įkyrus už sienos elektriniu grąžtu dirbančio kaimyno monotoniškas darbas, vis smigo ir augo mano galvoje: kas šio teksto autorę/autorių sužavėjo Hrabalo tekste? – psichologinio paveikslo tapatumas? – momentinės ar pratisos jausenos būvio identifikacija? – pasakojimo lengvumas? – kas? Kaip atsakymas ir gręžiančio kaimyno tempo lėtėjimas bei didėjančios tylos tarpas kilo mintis: kaip galima taip parašyti tekstą, kad padarytum tokį poveikį skirtingiems žmonėms? Nebežinojau, ką rinktis, – vengrų vižlą ar čekų vilkšunį, kaip išlaikyti „meilę“ abiem – Béla Tarrui ir Bohumilui Hrabalui. Kultūrinės egzistencijos derinimo dilema.

Simptomiška, bet tų pačių metų viduryje, dar viename tinklaraštyje, kalbama apie mus dominančią knygą (https://arsonistsprayers.wordpress.com/2016/05/18/bohumil-hrabal-pernelyg-triuksminga-vienatve/). Teksto gramatika leidžia spėti, kad autorius yra vyriškos lyties: jis mums primena savo asmeninę istoriją, kad pirmą kartą skaitydamas šią knygą dėl jauno amžiaus jos nesuprato, bet štai praėjus nemažam laiko tarpui, jau po studijų (suprask, kai subrendo), jis čia aptiko… magiškojo realizmo. Vos nenukrito mano ThinkPad’as, reaguodamas į konvulsinius kūno judesius, sukeltus šios netikėtos frazės. Visi iki šiol minėtieji kalbėjo apie paprastus žmones, apie orgazmus, egzistenciją ir tai, kas „žemiška, pernelyg žemiška“, perfrazuojant mąstymo klasiką, ir staiga op! – magiškasis realizmas. Padarau 5 minučių pertrauką ir skaitau toliau: „Dažnai veikėjai yra tragikomiški, jiems būdingi kilniaširdiški ir tuo pat metu niekingi poelgiai, arba – jie gali būti nevykėliai, bet tuo pačiu nuo jų nenusigręžia laimė. Paprastų žmonelių gyvenimai ir juos supanti aplinka Bohumilo Hrabalo tekstuose … tiesiog spindi, mane net pavydas aplanko beskaitant kaip tie žmogeliai įdomiai gyvena ir koks jų gyvenimas yra turiningas.“ Velnias, velnias, velnias – negaliu patikėti, kad yra tokių optimistų šiame „skausmo, pesimizmo ir rezignacijos“ pasaulyje. Bet mano nuostaba didėja: štai dar vienas skirtingas žmogiškas tipažas, slypintis už šių egzaltuotų eilučių, bet ir jį žavi Hrabalo tekstas. Na, pasakykite, kaipgi galima taip rašyti?

Ai, praleidau vieną menką įrašą. Nors ne tokį ir menką: 2014 m. kovo mėn. 28 d. Litmenyje (nr. 3467) B. Hrabalo 100-ųjų gimimo metinių proga buvo įdėta ištrauka iš „Pernelyg triukšmingos vienatvės“. Kaip liūdnai gražu: literatūros pasaulio leidybos flagmanas čekų rašytojo gimimą paminėjo jau prieš 11 metų išverstos knygos trumpa ištrauka; tiesa, reikia pridurti, kad leidinys prie ištraukos pačiame gale dar prilipdė papildomą Hrabalo frazę (beje, pastaroji sunki, pilna prasmės ir svarbaus teigimo, išreiškiančio žmogiškojo būvio kūrybinio intensyvumo siekį): „Savo raštais aš išgarbinau ketvirtąjį luomą, visus tuos paprastus, tariamai pilkus žmones, kurie man yra visų daiktų ir įvykių matas.“ Šių Hrabalo žodžių nekomentuosiu – mąstykite patys, kokio masto ir intensyvumo reikšmės kodas mums čia paliktas.

Ir vėl tyla. Gal tai mano neįgalumas (naršyklė tikrai neklysta; matyt, aš nemoku jai duoti komandų, – greičiau jau tas dirbtinis intelektas atsirastų, nereikėtų man atsiprašinėti, nes jis tai tikrai eliminuotų mano nemokšiškumą, o tuo pačiu ir abejonę suklydus)… iki pat šio teksto sumanymo pradžios: Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar. Bet čia tik antrinis mūsų jau aptiktos Radvilavičiūtės minčių apie Hrabalą atgarsis. Vienintelė mintis, kuri niekaip neapleidžia perskaičius dar vieno tinklaraščio įrašą su Hrabalo pavarde, yra tokia: taip, literatūros profai tyli apie Hrabalą, bet kažkur jis slypi jų tekstuose, galvose, abejonėse, jausenose – lygiai taip pat, kaip tų naivesnių ir netylėjusių blogerių tekstų skiautėse. Tačiau kaip jis slypi mūsų kultūros audiniuose, egzistenciniuose virpuliuose? Tada Hrabalas niekuo nesiskiria nuo ketvirtojo luomo atstovo, kurį pats išgarbino ir kuris gyvena „skausmo, pesimizmo ir rezignacijos“ pasaulyje, – nes tik tas, kuris kalba ilgai, mąsliai, pilnais reikšmės sakiniais, tampa čekų rašytojo pašnekovu aludėje, o ne ten sutiktu personažo prototipu.

Beskaitydamas J. Menzelio interviu apie tai, kaip jis prisimena Hrabalą, aiškiai supratau, kodėl šio režisieriaus filmai netapo vien tik rašytojo tekstų ekranizacijomis ir kodėl jie abu turėjo ilgai kalbėtis, prieš pradedant kurti filmus. Menzelis buvo tikras kultūros žmogus – kūrėjas, gal net Hrabalo rango kūrėjas, bet jau aktualiuoju istorijos periodu. Kai dauguma žavėjosi Hrabalo įtaigumu ir stiliumi, kai mėgavosi orgazmais ir paprastų žmonių magiškumu, Menzelis taip mąstė apie „Ypatingai sekamų traukinių“ esminę mintį: „[…] žurnalistai manęs klausinėjo, kodėl noriu kurti filmą apie karą. Tada pagalvojau, kad banalu pasakyti, jog karas yra baisus dalykas ir norėčiau prieš jį protestuoti. Taigi pasakiau, kad noriu sukurti filmą apie tai, kaip buvo nuostabu, kai traukiniai važinėjo punktualiai, o geležinkelininkai dėvėjo švarias uniformas.“ Tad dabar klausimas: kas, skaitydamas šią apysaką, atkreipė dėmesį į aprašomus faktus kaip esmingus? Pradėjau pavydėti vienos Prahos aludės lankytojams.

Ilgai judėdami pro lietuviškus kalbinius „literatūros brūzgynus“, priartėjome prie minėtos Hrabalo knygos. Pažvalgykime, paskaitykime, pamąstykime apie joje surašytas temas ir žodžius.

Lietuviško vertimo rinktinė prasideda jau ne kartą minėta apysaka „Ypatingai sekami traukiniai“. Ši apysaka, kaip ir kiti rinktinėje esantys tekstai, visiškai disonuoja su Vakarų kultūros pagrindine minties tema, kuri pažymėta giliu, kažkuriuo metu Vakarų kultūrą persmelkusiu moralės temos imperatyvu. Dostojevskio, Rabelais, Shakespeare’o, Machiavellio ar net Mirandolos (nekalbant apie dar ankstyvesnius, kurie buvo totaliai susiję su krikščionišku klerikaliniu luomu) literatūrinis žodis, kūryba yra persmelkta morale alsuojančių žmonių gyvensenos istorija. Istorija, nebūtinai pritarianti krikščioniškai moralei, bet moralės tema grojo šiame orkestre pirmuoju smuiku. Nietzsche piktai bambėjo, o Schopenhaueris melancholiškai niūniavo, kad dėl to kalta krikščionybė, kurios pagrindas yra ne metafizinis Dievo vaizdinys, o žemiška, pernelyg žemiška moralės steigtis ir sauga. Abu pastarieji bei jų idėjas pratęsę mąstantieji su nostalgija žvalgėsi atgalios į ankstyvosios graikų kultūros „laikmenas“, kuomet metafizinė intuicija ir etinė laikysena laikytinos paradigminėmis žmogaus gyvensenos sudedamosiomis dalimis, o moralės totalybė dar net nešmėžavo horizonte.

Tačiau „po Hrabalo“ nebeverta žvalgytis už laiko „devynių jūrų marių“, o galima aiškiai persmelkti savo mąstymo audinius dabartiškos/artimos perspektyvos įvykių ir jausenos tekstais bei klausytis gyvenimo melodijos be moralės priedainio. Atmetus gal kiek nevykusius kalbinius išvedžiojimus, atviru tekstu teigtina: Hrabalo herojai – tai veikėjai anapus moralės, tačiau su intensyviu etinio gyvenimo ir dabartinės metafizinės jausenos ženklu. Tarkime dar vieną skambų teiginį, kurio nepavyks pagrįsti pasitelkus trumpą atožvalgą į teksto turinį, bet tai galėtų likti tema kitam tekstui bei kitokios analizės aspektui: Hrabalo teksto herojai – tai konceptualūs graikiškos natūros individai XX amžiaus pradžios aplinkybių apsuptyje.

Mes žinome (kas nežino, tam reikia skaityti Platono ir Aristotelio tekstus), kad žmogaus elgsenos ir gyvensenos gaires aprašinėdami skliaustuose minėti graikai pradeda nuo konkrečių gyvenimo aplinkybių analizės ir mąstančio individo introspekcijos. Aprašoma, kokie veiksmai geri, kokie blogi, o aplinkybės, kaip ir pats individas, neturi lemiančios funkcijos elgsenos ir gyvensenos vertinimui. Hrabalo tekste nerasite nė vieno pėdsako vienos aiškios teisingos sistemos, vertinančios žmogų gėrio aspektu. Net karas niekur nėra pateiktas kaip visuotinas blogis – tik kaip esminga aplinkybė arba konkrečių individų tragedijos kontekstas ar priežastis. Tačiau jis laisvas nuo blogio/gėrio vertinimo. Štai pagrindinis apysakos herojus, budėtojo padėjėjas Milošas Hrma, sakydamas „vokiečiai – kiaulės“ (p. 40), visų pirma skelbia ne moralinį sprendimą apie karą, vokiečius ar politinę situaciją, o išreiškia jauno suaugusio čeko jauseną, etinę poziciją, mąstyseną ir elgseną, suformuotą įvykio, nutikusio jo seneliui Vilemui karo pradžioje: pastarasis, įsiveržus vokiečiams, vienintelis iš miestelio gyventojų jiems pasipriešino, atsistodamas priešais vokiečių tanką bei žodžiais ir veiksmais vydamas juos iš gimtinės, kol tankas jį suvažinėjo, vikšrais nuraudamas galvą. Visa tai paliko įspaudą etiniame palikuonio gyvenime, lygiai taip būdavo ir senovės graikų pasaulyje. Beje, senelio Vilemo tėvas Lukašas buvo panašaus kirpimo individas, nonkonformistinis žmogus.

Individuali prigimtis negali būti „teisiama universaliu moralės dėsniu“, ji turi būti suprasta mąstančiu aktu. Visas šioje apysakoje pavaizduotas Milošo Hrmos gyvenimas – tai aiški savitos etikos tema. Tai, kad karas jau besibaigiąs (tą Hrabalas akcentuoja pačioje apysakos pradžioje) ir vokiečiai nebėra padėties šeimininkai, universalios moralės bei pragmatinės gyvensenos elgsenos žmogui būtų aiškus signalas, jog neverta rizikuoti savo gyvybe, reikia palaukti, reikia būti „gudriam“, nes gėris tuoj triumfuos, tačiau Milošui Hrmai tokių minčių nekyla, jis yra unikalus individas, turintis savo etinį imperatyvą, ir reikšmingų aplinkybių apsuptyje sprendžiantis, ką jis turi ir ko neturi daryti kaip etinis individas. Kaip rašė Aristotelis, kare drąsa yra vienas dalykas, o taikos metu kitas, o dar kitas dalykas yra drąsa agoroje ir t. t. Ne, tai ne reliatyvizmas, tai aiškus individualumas su reikšminių aplinkybių supratimu – tai unikalumas ir racionalumas viename darinyje. Per du tūkstančius metų mus išmokė, kad tikri herojai yra karžygiai ant balto žirgo, kapojantys hidros galvas ar bent jau gudriai kuriantys valstybes nuo vienos jūros ligi kitos, tačiau senukas su alaus bokalu grąžino mums proto svarbumą ir dar kartą priminė, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie bet kokiomis aplinkybėmis sugeba išlaikyti etikos ir supratimo dermę, o jie, pasirodo, yra nežymūs ir nepastebimi. Milošo Hrmos mintys net mirties metu neturi jokio moralinio turinio, jis nei gailisi, nei atgailauja, nei bijo, nei didžiuojasi, tik racionaliai svarsto ir aiškiai išgyvena savo individualumą maksimaliu intensyvumu. Šalia gulintį vokietį jis nušauna ne iš pykčio, baimės, keršto ar kitų moralinių paskatų, o tik todėl, kad pastarasis jau buvo pasmerktas dėl sužalojimo masto (prigimtinis motyvas) ir dėl bendros laikinos sambūvio ervėlaikio uzurpacijos – etinio racionalumo atmetimo.

Tą patį galime pasakyti ir apie kitus šios apysakos aiškiau išreikštus veikėjus – budėtoją Hubičką ar stoties viršininką. Taip, jie kitokio etinio imperatyvumo ir racionalumo individai; taip, tikėtina, kad šių personažų paveiksluose esti daugiau šalutinių detalių ir naudos ar juslumo sudedamųjų dalių, todėl jie nėra taip aiškiai atskirti nuo moralinės erdvės, tačiau: Hubičkos moterų vertinimo skalė – a) didžiapapė, b) didžiašiknė – tekste nėra moraliai nepriimtina, nes pateikta kaip išplaukianti iš savitos ir unikalios Hubičkos asmenybės ir neturi jokio moralinio sprendinio (beje, primintinas faktas, kad moteris, su kuria pirmą kartą lytiškai santykiavo Milošas Hrma, pagal Hubičkos klasifikaciją buvo ir didžiapapė, ir didžiašiknė, t. y. universali, tobula arba gryna – vardinkite, kaip norite; tik tokia buvo Hrmos vienintelė; grynam ir išreikštam tik gryni ir tobuli, ar ne?), kaip ir jo elgesys dedant antspaudus ant telegrafistės Zdeničkos Svatos užpakalio ar jo, kaip plevėsos, reputacija iš paties Hubičkos pozicijos tėra autentiška gyvensenos forma be jokio moralinio pasakotojo/autoriaus vertinimo. Viršininko pragmatinis siekis tapti traukinių tarnybos inspektoriumi, jo smulkmeniškas darbinis preciziškumas, karvelių auginimo miktštakūniškumas ar šeimyninio gyvenimo kasdieniškumas nekelia jokio troškimo moraliai vertinti jo asmenybę. Tai kitas individualumas su „kitokiais etiniais motyvais“.

Tekstas labai išsiplėtė, todėl nors apsakymus galėtume analizuoti atskirai, tačiau šį kartą, vedini atsitiktinai užfiksuotų reikšmingų epizodų ir jau suformuotos pagrindinės Hrabalo tekstų idėjos, juos tik peržvelgiame, palikdami keletą intriguojančių nuorodų tiems, kas skaitė ar ruošiasi skaityti, – intencionaliam dėmesiui.

Apsakyme „Deimantinė akis“ pateikta viena iš svarbiausių krikščioniškos moralės temų „tėvai ir vaikai“; pasitelkiamas perversinių įvykių pasakojimo būdas, bet čia tvyro tokia autentikos ir tikrumo aura, kad tėveliai, kurie moralės aspektu būtų neverti vadintis tėvais, tampa savitai gyvenusiais individais. Ir skirtingų gyvenančių asmenų tėvais.

„Pramaniūguose“ tėvų tema išlaiko pirmame apsakyme suformuotą liniją, bet tuo pačiu yra įterpiama kita – kultūros, pačia plačiausia prasme (kūrybinės, elgsenos, socialinės aplinkos, konkrečios vietos ir t. t.), tema. Aiškiai, paprastai, įtikinamai kelių puslapių apsakyme atsiveria skirtingos „kultūriškumo“ klostės.

Kitame apsakyme „Undinėlė“ užkoduota atskiro individo likiminio/aplinkybinio įvykio, formuojančio gyvensenos kryptį, iškleistis. Skirtingų intencijų atsitiktinė konsteliacija suformuoja gyvenimo faktą – pusnuogės undinėlės ant pauglio krūtinės atsiradimą. Tai įvykis, lemsiantis pastarojo gyvenimą, kuris kunigo lūpose skamba taip: „Nebus tau gyvenime taip paprasta.“ (p. 107).

Ką galima išskirti apsakyme „Prahos tramvajų vairuotojas“? Kažkodėl mintyse tvinksi tik vienas žodis – „gyvenimas“. Dar galima pridėti būdvardį „nepagražintas“. Kaip jau žinome iš ankščiau aptartų tekstų, Hrabalo apsakymų herojai pinasi, susiję vieni su kitais; vienas apsakymas atrodo kaip laikinis šuolis į kitą, išskleidžiant naratyvą ar papildant pasakojimo liniją.

Apsakymas „Kvadratinis centimetras už šešiasdešimt kronų“ (tokia buvo pusnuogės undinėlės tatuiruotės kaina) papildomas atsitiktiniu/aplinkybiniu/faktiniu įvykiu ir kunigo padaryta išvada apie šios tatuiruotės savininko gyvenimo eigą introspekciniu ar etiškai racionaliu aspektu: rašydamas rašinį tema „Kuo aš noriu būti“, pagrindinis veikėjas pasirenka bedarbį, nes „[…] bedarbis neina į darbą, kaip kad aš nenoriu eiti į mokyklą, kas vakaras aikštėje pilna bedarbių, jie linksmi ir šūkauja sau, jų pilnos užeigos, kur lošia kortomis, kai lyja lietus, bedarbiai mūsų miestelyje visada įdegę, nes turi laiko maudytis ir gulėti saulėje visą dieną […] bedarbiai mūsų miestelyje atrodo daug geriau negu tie žmonės, kurie vaikšto į darbą ir nuolat bijo, kad bus iš jo išmesti“ (p. 123).

„Mirtis šeimoje“, „Dėdės palaidūno sugrįžimas“, „Gražioji mėsininkė“ – anachroniškų įvykių seka apie dėdės Pepino gyvenimą, pilną paradoksų, žvelgiant objektyvaus žiūrovo žvilgsniu ir pasitelkus betarpišką autentiškumą iš veikėjo pozicijos. Galimybė suprasti įvykį iš dviejų skirtingų pozicijų.

„Šumavos muzikantuose“ pasakojama apie undinėlės tatuiruotės turėtojo motinos naivų „nučiuožimą“ paskui šarlatanus, o „Gražiame pagedėjime“ aprašoma tėvo naivumo apraiška. Naivumas, vienmatiškumo fenomenas skirtingomis išraiškomis.

„Armagedone“ baisumas, žiaurumas pristatomas be skambių frazių, bet su visu intensyvumu ir gelme, ir lygiai su tokiu pačiu intensyvumu, gelme bei paprastumu „Geltoname paukštyje“ pasakojama apie stebuklą žmonių gyvenime.

Priešpaskutiniame rinktinės apsakyme „Ponas Jontekas“ aptinkame pasakojimą apie nepaprastą žmogų. Žmogų su skrybėle. Kažkur girdėtas motyvas? Taip, Čechovas rašė apie tai, kad vaikšto nebe žmogus, o milinė, tačiau čia viskas kiek kitaip.

Jei kada nors skaitysite Hrabalo knygą ir šį tekstą, parašykite man (šiuolaikiniame intensyvios socialinės komunikacijos laikmetyje nėra sudėtinga sugaudyti, kam ir kur), ką Hrabalas mums pasakoja apsakyme „Pakalnučių šventė“.

Ir pabaigai. Neekranizuota, jautri, paliečianti, artima XX, o gal ir XXI, amžiaus žmogaus gyvenimo odė „Pernelyg triukšminga vienatvė“. Šiuolaikinė „odisėja“, tik ne per jūras ir susitikimus su mitinėmis būtybėmis, o per savo vidinį gyvenimo eigos monologą ir supančią kasdienę aplinką. Ne mažiau ilgą ir ne mažiau klastingai gundančią. Ši Hrabalo apysaka yra tarsi vienos nepastebimos, bet lygiai tokios pat svarbios, kaip ir Napoleonas, Mindaugas ar Goethe, asmenybės 35 metų profesinės veiklos liudijimas. Kalbėti apie dalykus, kurie arčiausiai, yra pats kebliausias dalykas – jie atrodo kitaip nei yra, gresia sentimentalumo ar lėkštumo aprėptis. Todėl pabandykime taip: schematizuokime ir pasiūlykime kelis interpretacinius teiginius, beviltiškai į nieką nepretenduojančius.

Ši apysaka – apie paprastą darbą dirbantį žmogų. Makulatūros presuotoją. Kiekviena paprastybė turi savitybės dimensiją: makulatūros presuotojas presuoja knygas. Kultūros kūrinius. Jo žvilgsnis identifikuoja nepaprastus kultūros elementus, atsidūrusius ties sunaikinimo slenksčiu, todėl jis, kaip koks skaistyklos durininkas, „nusipelniusiems“ randa galimybę išvengti sunaikinimo ir suteikia kitą gyvenimą. Presuotojas esti anapus mėgavimosi, tinginystės ar pragmatinio santykio su darbu – jis tiesiog būva ir yra presuotojas.

Kūrinys suskirstytas į aštuonias dalis, kurias ką tik suformuotų teiginių fone, tęsiant neargumentuotą spekuliaciją, galima taip konkretizuoti:

  • I. Kas aš, iš kur ir kas būsiu;
  • II. Romantizuota egzistencinė pusė – kaip tampama tuo, kuo esi;
  • III. Kaip tampama, tuo kuo esi, – kasdieniška pusė;
  • IV. Jėzus, Laozi, čigonai – mistinė gyvenimo pusė;
  • V. Žmogaus dvasia – tai, kas jį daro žmogumi;
  • VI. Kaip tampama kažkuo – skirtingi keliai;
  • VII. Naujas pasaulis – seno pasaulio griūtis;
  • VIII. Viskas vienu metu – intensyviausia sutelktis.

Paskutinis presuotojo atliktas darbas – savęs paties supresavimas. Atlikome didžiulį rekonstrukcijos, analizės ir spekuliatyvaus mąstymo darbą, o prieš mūsų akis tik keli sakiniai apie, tikėtina, svariausią Hrabalo kūrinį. Jeigu iškelta hipotezė apie esmingą rišančiąją temą Hrabalo tekstuose yra nors kiek pagrįsta, tuomet apysaka „Pernelyg triukšminga vienatvė“ yra šios temos kvintesencija. Šiame tekste alsuoja dabarties žmogaus sielos likučiai. O gal pradai? O gal visybė? Mes, kaip Hantia, savuose rūsiuose prie savų preso mašinų, be metafizinės vilties susitelkę į supančios aplinkos signalus, vis dar saugome prasmės intuiciją, nesitikėdami peržengti esaties ribos.

Hrabalas, tas seniokas su alaus bokalu, žmogus, rašęs tekstus be moralinės dimensijos, šalia kurio prie stalo prisiglaudė šiapusybės galingieji, galėjo vien tik pasakoti istorijas apie šių dienų didvyrius – nematomus individus, autentiškus prigimties ir etinio racionalumo laikinus esaties telkinius.

Virginijus Gustas

 

Susijęs tekstas:
Pirmą kartą apie knygas, kurios patiko: Bohumil Hrabal (1)

 

  1. Bohumil Hrabal, „Pernelyg triukšminga vienatvė“; sudarė ir iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas. Vilnius: Strofa, 2003.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *