Pirmą kartą apie knygas, kurios patiko: Bohumil Hrabal (1)

pagal | 2021 02 27

Pirmą kartą apie knygas, kurios patiko:
Bohumil Hrabal

I

Bohumilas Hrabalas Lietuvos kultūriniame gyvenime

Perskaičiau į lietuvių kalbą išverstą čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo apysakų ir apsakymų rinktinę „Pernelyg triukšminga vienatvė“. Knygą gūdžiais 2003 metais, t. y. dar prieš įvykstant dviem pasaulinėms krizėms (totalinės kalbos – ekonomikos, ir radikalios juslinės – pandemijos), išleido tuomet dar egzistavusi leidykla „Strofa“. Iš pastarosios vėliau tarsi transformavosi ir gimė žymi bei svari kultūriniam Lietuvos gyvenimui leidykla „Apostrofa“. Lietuviška šių dviejų sąvokų morfologija signalizuoja tamprų ir tiesioginį jų ryšį, tačiau graikiškasis sąvokų kilmės šaltinis nurodo tik vieną „bendrą“ tašką – pasisukimo/apsisukimo judesį. Galime pastebėti, kad istorija su šiais dviem žodžiais simptomiška visai kalbai: jei graikiško žodžio „strofa“ reikšminis turinys dar glaudžiai siejasi su jusliniu prasmės sandu – teatru, konkrečiu posmu, daina, atlikimo forma, – tai evoliucionuojančios kalbos sąvoka „apostrofa“ pereina į visiškai priešingą pusę. Apostrofas, tarpinė šios transformacijos figūra, dar rodo dėmenį jusliniai kalbos daliai, t. y. rašyboje išreiškia atitinkamą praleistą kalbos ženklą, o štai apostrofa, savojoje morphe praradusi tik vieną raidę, reikšminiame klode pasiekia žymiai didesnį abstrakcijos lygmenį ir tampa sąvoka, žyminčia stilistinę figūrą, retorinį teiginį, t. y. virsta absoliučiai abstrahuotu kalbiniu elementu.

Šis trumpas sofistinis pasvarstymas apie kelių sąvokų „gyvenimą“, tikėtina, niekaip nesusijęs su ekonominio gyvenimo mažu sraigteliu – tiek „Strofa“, tiek „Apostrofa“ minėtinos kaip svarbių ir reikalingų knygų leidyklos; viena buvusi, kita esanti. Klausimas juoko dėlei: ar gali būti, kad Apostrofà transformuosis į Apostròfą? Aišku, viskas paprasčiau: rišančioji grandis yra redaktorė – Giedre Kadžiulytė. Beje, ji redagavo ir minėtą Hrabalo knygą „Pernelyg triukšminga vienatvė“, kurią išvertė Vytautas Visockas. Priešais abu būtina atlikti kelis reveransus už puikų darbą; jeigu vertėjai jau yra pripažįstami (José Saramago: „Rašytojas kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“), tai redaktoriams vis dar reikia laukti savos kvintesencinės tezės.

Perskaitęs Hrabalo apsakymų ir apysakų rinkinį, buvau paveiktas ir apimtas abejonių, ar verta ką nors apie šią knygą rašyti, nes dar studentavimo metais galvoje skambėjo vienos profesorės perspėjimas, kaip sudėtinga ir pavojinga rašyti recenziją apie patinkantį autoriaus kūrinį. Būtent dėl tos priežasties prieš dešimt metų palaidojau mintį parašyti kažką tokio apie Borgeso „Smėlio knygą“ arba „Fikcijas“. Dar kartą ši mintis, tik su papildomu dėmeniu, iškilo į paviršių perskaičius keletą metų prieš akis gulėjusią knygą „Rašytojų kūjis“, suregztą iš radikaliųjų Lietuvos knyginio gyvenimo kritikų Castor&Pollux pasvarstymų, taip pabaigusių trumpą pasvarstymą apie Borgeso „Smėlio knygą“: „P. S. niekada nesistenkite ką nors parašyti apie knygas, kurios jums patiko.“ (p. 263). Jei esi baigęs visų pakopų aukštąjį mokslą, neabejotina, kad sisteminis kultūrinis auklėjimas paliko gilius įspaudus tavo mąstyme, skonyje ir elgsenoje. Tam tikros dichotomijos net neišraiškingu būdu įsigyveno, kaip vaikystėje atlikti skiepai įsigyvena vaiko kūnelyje. Ir šis Borgeso netiesioginis pagarbinimas su kelių metų laiko atkarpos intervalu, nuskambėjęs lygiai taip pat iš skirtingų kultūrinio gyvenimo krantų, man staiga pasidarė labai įtartinas.

Tuomet pasidalinau apniūkusiomis mintimis su intelektualinio gyvenimo partnere, kuri su jai nebūdingu užsidegimu ir pakylėtu tonu pradėjo klausti: „O tu skaitei Hrabalo Aš aptarnavau Anglijos karalių“? Pirmoji reakcija, kylanti galutinio aukštojo humanitarinio mokslo produkto galvoje, susidūrus su kažkuo, kas buvo praleista ir gali būti traktuotina kaip spraga tavo intelektinėje istorijoje, yra tarti: „Regis. Gerai nepamenu. Man atrodo, skaičiau.“ Tas šlykštus savo viršenybės saugojimas, savo aukštybės tausojimas, savojo kranto desperatiškas laikymasis.

– Ne, neskaičiau.
– Būtinai paskaityk, nepakartojama. O ir filmas pagal šią knygą yra sukurtas.

Na, čia jau galas. Tokiu atveju geriau reikšmingai tylėti ir neišsiduoti, nes gali būti pažemintas skaitmeninėje kultūrinės aplinkos erdvėje nuo VRM 16 į SAM 66 (jei šiuos žodžius šifruojate kaip Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijas, su kažkodėl pridėtais skaičiais, paskaitykite Kurto Vonneguto „Pianolą“). Po trumpos pauzės, trukusios apie savaitę, susiradau Bohumilo Hrabalo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“, beje, verstą to paties vertėjo, Vytauto Visocko, ir perskaičiau. Pirmoji mintis užgriuvo visu svoriu ir tiesiog rėkte rėkė: „Kaip galima taip rašyti?!“ Iš šio desperacijos auros apgaubto šūksnio sekė kita mintis: „Neįmanoma norėti pačiam rašyti, jei perskaitai tokį tekstą, taip parašytą tekstą.“ Teksto poveikis buvo panašus kaip prieš gerą dešimtmetį skaitytų Borgeso apsakymų. Pasimėgavęs literatūrinio teksto poveikio ritmais, nutariau suregzti kelias eilutes apie Hrabalą. Bet vėl prisiminiau tuos du į atmintį nusėdusius perspėjimus, todėl iš pradžių, prieš darydamas savo darbą, atsargiai pasklaidžiau Lietuvišką kultūrinio gyvenimo archyvą, ieškodamas Hrabalo įspaudų. Tikėjausi rasti platų ir sunkiai aprėpiamą klodą, nes kas jau kas, bet mūsų literatai tikrai turėtų mėgti ir garbinti šį Rytų Europos kolegą, tyliai sau teigiau. Tačiau, mano didelei nuostabai, visas Lietuvos „literatūrinis pasaulis“ apie Hrabalą buvo daugmaž toks:

  • a) laikosi Castor&Pollux pamokymo ir/ar profesorės perspėjimo (nors pastarieji apie tai svarstė 2006-aisiais, kai abi Hrabalo knygos jau buvo seniai išleistos ir išparduotos – viena prieš tris, kita prieš trylika metų);
  • b) Hrabalas čia nėra svarbus.

Todėl prieš pradėdamas savąjį aptarimą, nusprendžiau atidžiau susipažinti bei suvokti, kaip Hrabalo palikimas tarpsta Lietuvos kultūriniame gyvenime ir kuri mano pirminė tezė yra artimesnė tiesai.

Pradėti galima kad ir nuo fakto, jog Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE) yra mažas straipsnelis apie Hrabalą: išvardinti pagrindiniai kūriniai, vienu sakiniu apibrėžta pastarojo kūryba: „Kūrybai būdinga savitas pasakojimo stilius, gyvenimo tikrovė atskleidžiama komiškomis situacijomis, veikėjų šnekamąja kalba, slengu, kartais – stačiokišku humoru.“ Primintos kūrybos pripažinimo peripetijos politinės santvarkos kaitoje bei įvykiuose. Suprask, rašo savitai (galima apie bet kurį rašytoją taip pasakyti, ypač tą, kuris vertas būti įrašytu į enciklopediją), humoristiškai apie gyvenimo tikrovę. Nieko ypatingo, net Rimantą Kmitą galima taip apibūdinti, neskaičius nė vieno jo kūrinio, tik paklausius vertinimų atgarsių ar greitomis peržvelgiant knygų anotacijas. Tačiau šis pristatymas nuteikia, kad bus ką pasakyti, ypatingai apie VLE pristatytą pagrindinį romaną, išleistą lietuvių kalba, kuris, anot šio straipsnelio/anotacijos autorių/autoriaus, yra tautiečių prisitaikėliškumo pašiepimas.

O dabar laikykitės: apie Hrabalo kūrinį „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ Lietuvos kultūrinėje erdvėje – nė sakinio! Negalite patikėti? Aš ir dabar rašydamas nenoriu tuo patikėti, todėl visaip bandau naršyti elektroninę kultūros padangę. Taip, yra keletas netiesioginių nuorodų, kaip antai Mariaus Buroko straipsnyje minimas faktas, kad Vokietijos laikraštis Die Zeit Hrabalo romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ įtraukė į paskutinių septynių (dabar jau aštuonių) dešimtmečių Europos literatūros kanoną. Tačiau čia rašoma apie literatūrą bendrai, ir Hrabalas minimas kaip viena iš akvariumą puošiančių žuvyčių. Pirmas kiek asmeniškesnis paminėjimas aptinkamas Povilo Šklėriaus prisipažinime, kad Hrabalo romanas jam yra viena iš svarbiausių knygų, nes mėgsta jos stilių, kalbą ar juoką. Anot Šklėriaus, tai yra istorija, pasakojanti apie žmogaus siekį praturtėti istorinių aplinkybių metu; paskaninta vaizdais iš tarpukario Europos aukštuomenės gyvenimo, ji puikiai tinka iliustruoti, kaip atrodė XX a. pirmos pusės restoranai, koks buvo etiketas, kultūra. Ta proga atsiverskime 1993 metų lietuvišką šio romano leidimą ir paskaitykime anotaciją: „Romane restorano oficiantas pasakoja apie savo kelią, kilimą į milijonierius ir žlugimą, dvasinį praskaidrėjimą.“

Norėjau tęsti apžvalgą toliau, bet neįmanoma šioje vietoje nestabtelėti nenusikeikus: po velnių, ar tikrai romano veikėjas Janas Ditė (Jan Dítě) siekė praturtėti naudodamasis istorinėmis aplinkybėmis, siekė tapti milijonieriumi? Nors užmušk, niekaip negaliu išskaityti tokios fabulos linijos. Taip, formaliai jis tapo milijonieriumi, kuomet pagal aplinkybes to jam labiausiai nereikėjo; taip, socialiai jis buvo pripažįstamas skirtingu lygiu, tačiau visa knygos aura mus veda aiškia paprasta gija: žmogus tiesiog bandė gyventi, bandė sekti savo likimo liniją, žmogus tiesiog laikėsi tos linijos, kuri gali aiškiai apibrėžti, parodyti jį tokį, koks jis yra. Jis gyveno kaip dítě (ček. vaikas). Visą gyvenimą. Na, tiek to. Šklėriaus tinklaraštyje galite perskaityti trumpą romano ištrauką. Gal tai simptominis dalykas, nes ištrauka baigiasi pirmuoju pinigų „pasišvaistymu“, kuris buvo ne švaistymasis, o pirmas bandymas įgyvendinti savo „projektą“, suprasti, kad gali save sukurti.

Toliau šio romano paminėjimus aptikau tik Jiří Menzelio filmų kontekste. Taip, Menzelis irgi yra čekų kultūros sunkiasvoris, bet jis visą savo kūrybos aspiraciją dedikavo Hrabalui. Suprantama, kad gyvenant kino kultūros laikmetyje net ir paprasti knygų/tekstų ekranizatoriai sulaukia daugiau dėmesio nei pirminio kūrinio autoriai, o čia dar ir tikras menininkas, sugebėjęs ne tik ekranizuoti Hrabalo tekstus, bet ir kitos meno medijos dėka perduoti jų atmosferą, aurą, skleidžiamą įtaigą žmogiškajam būviui.

Trumpai peržvelkime, nes nuorodos netiesioginės, todėl mūsų tekste nėra ypatingai svarbios.

Menzelio filmo „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ recenzija „7 meno dienose“ pavadinta „Pasaulio nepasirinksi“. Girdžiu/skaitau aidą nužymėtos Hrabalo romano linijos. Kas tas pasaulis, kurio negali pasirinkti? Autorės mintis, kad Janas Ditė suranda tikrąją laimę ne turtuose, sėkmėje ar malonumuose, o susitaikęs su likimu, yra abejotinas teiginys. Hrabalo herojaus supratimas, ypač apie laimę ir susitaikymą, tikrai nėra esminiai gyvenimo dalykai, o štai kad autorius perteikia „žmogaus likimo ironiją ir visos tautos mentalitetą“, jau skamba hrabališkai. Na, bet autorė svarsto apie filmą, ne apie Hrabalą, o jį prisimindama, pateikė paties Hrabalo pasakojamą knygos sukūrimo istoriją. O štai filmo režisierius taip išreiškia pagrindinę filmo/knygos mintį: „Tą istoriją – vieną likimą, kuriame atsispindi naujieji laikai ir didelė XX a. istorijos atkarpa – norėjau perteikti taip, kad pirmiausia išsaugočiau poetišką, bet visiškai nesentimentalią Hrabalo refleksiją apie pasaulį, kuriame mums teko gyventi.“

Dar vienas samprotavimas apie minimą filmą, suręstas Edvino Pukštos, filmą kažkodėl įvardija komedija (https://www.alfa.lt/straipsnis/158482/kino-recenzija-komedija-as-aptarnavau-anglijos-karaliu). Tas Hrabalo egzistencinis/būvį persmelkiantis ironizavimas sukelia komedijos atgarsį? Visi akcentai į filmą, Hrabalas minimas tik fragmentiškai, o ir tai su Milano Kunderos (suprask, didesnio literatūros autoriteto) replika, tad… tuščia jo.

Prarandant bet kokią giją dar ką nors „iškasti“ apie Hrabalo kūrinį, aptinku įdomesnį epizodą internetinio forumo diskusijoje: https://banga.tv3.lt/lt/2forum.showPosts/661343.462-=(1033843770.

Čia jau kalbama ir apie mažų žmonių istorijas (sutikite, kad bet kuris kelneris/barmenas/padavėjas, kur ir koks bebūtų, jis tik „mažas žmogus“, nė iš tolo neprilygstantis generolui, ministrui, intelektualui, verslininkui ir panašiems veikėjams), pažymimas Hrabalui būdingas sarkazmas, lyrizmas, didžiosios istorijos pasakojimas ir mažojo žmogaus buvimas joje, tautos mentaliteto ir savikritikos svarba, pagaliau moralas konformistams. Čia skamba jau kitos įžvalgos apie Hrabalo kūrinyje užfiksuotą vyksmą, kuris nebėra groteskinis skaitalas apie milijonieriaus kelią.

Mažiems žmonėms mažai dėmesio. Pradedu mąstyti: gal ne viską randu, juk Hrabalo romanas išleistas 1993 m. ir galima jo refleksija nepateko į skaitmeninę erdvę. Reiktų ieškoti kitur, bet tuomet prisimenu, kad jei kuris nors dalykas sulaukė dėmesio, reflektuojamas jis „įauga“ į kultūrinį audinį, todėl mano bevaisės paieškos, tikėtina, nėra nesėkmė, o simptomas apie kultūros esatį.

Tekstų apie kitą lietuviškai išleistą Hrabalo knygą yra daugiau, bet apie ją vėliau.

Prieš pradėdamas savų apmąstymų išsklaidą apie romaną „Aš aptarnavau Anglijos karalių“, dar kartą sumažinęs paieškos kriterijus, panaršiau ieškodamas bent užuominų apie Hrabalą:

  • a) Ieva Toleikytė: vasarą skaičiau Hrabalą, buvau ekstazėj – kokia kalba!
  • b) Giedra Radvilavičiūtė „Suplanuotose akimirkose“: „Po gabalą skaitau Hrabalą. Ta knyga prispaudė mane prie lovos savaitgaliams kaip hidraulinis presas senam popieriui presuoti. Perskaitau penkis šešis garsiosios jo apysakos puslapius ir daugiau nepajėgiu, paprasčiausiai – išsenku. Bėgu paskui jo sakinius prakaituota, kaip žiurkė Prahos kanalais. Pasidedu tada Hrabalą ant krūtinės. Užsimerkiu ir jaučiu jį visu kūnu taip, kaip jo herojus kadaise jautė ant jo atsigulusią nuogą čigonę. Aš, kaip ir jis tada, jau nieko nebenoriu, „tiktai amžinai, iki begalybės, šitaip gyventi… tarsi būtume gimę drauge ir niekada neišsiskyrę“. Pusę metų mąstau, ką ir kaip turiu rašyti, kad patikčiau, o Hrabalas suformulavo tai vienu sakiniu: „Jei mokėčiau rašyti, tai parašyčiau knygą apie didesnę žmogaus laimę ir didesnę jo nelaimę“. Labiausiai šiame sakinyje žavi tariamoji nuosaka. Jos čia neturėtų būti, bet ji – joks koketavimas. Tariamoji nuosaka čia reiškia kai ką labai gerai mokančio daryti žmogaus privalomą, sąžiningą ir kasdienę abejonę.“

Taigi dar du akcentai: kokia kalba bei privaloma, sąžininga, kasdienė abejonė. Dabar paskaitykime Hrabalo romaną, o vėliau – apysakų ir apsakymų rinkinį.

II

„Aš aptarnavau Anglijos karalių“ 1

Aš aptarnavau Anglijos karalių

Raktinė frazė Hrabalo romane skamba taip: „Neįtikėtinas dalykas tapo tikrove.“ Visas romano pasakojimas sukasi apie šios frazės turinio, jos esmės pasirodymo paviršiuje konkretiems atvejams nurodyti, nes norint „iš tikrųjų“ papasakoti apie „neįtikėtiną dalyką“ tekste, reikia įveikti kalbos fikcijos užkardą. Nedvejodamas galiu teigti, kad jam pavyko tai atlikti. Ir vis dėlto frazė „neįtikėtinas dalykas tapo tikrove“ kol kas skamba pakankamai mįslingai, todėl atsiverskime knygos puslapius ir fiksuokime, koks turinys/išraiška lydi šiuos žodžius.

68 PUSLAPIS. – Aprašyti keli neįtikėtini dalykai, tapę tikrove kalėjimo kontekste, t. y. kalinčių žmonių gyvenimus lėmę/išreiškę įvykiai: a) vienas žmogus ant kaladės nukirto savo dukros ranką, kai ji pametė grąžą iš 50 kronų (neįtikėtinas poelgis kaip autentiško būvio individo pasireiškimas); b) kitas kalinys kirviu nudobė pačią, išpjovė jos lytinius organus ir privertė juos suvalgyti žmonos meilužį, kuris pats numirė iš siaubo (neįtikėtino keršto aptemdyto individo siaubingas poelgis); c) žmoną su meilužiu aptikęs kalintysis, beatodairiškai pasitikįs žmona, kirviu sužeidžia meilužio petį (tikėtina tikrovė apsprendžia neįtikėtino būvio individo atsiradimą). Tai yra trys skirtingi vektoriai per du esminius taškus – individą ir jo elgseną, kurie turi neįtikėtinumo arba tikrovės krūvį.

112 PUSLAPIS. – Aptinkame neįtikėtiną dalyką, tapusį tikrove pagrindinio veikėjo Ditės gyvenime, apie tai, kaip SS gydytojas jį tikrino dėl atitikties turėti kūdikį su vokiete. Tai – neįtikėtinas ideologinės formacijos įsitikrovinimas, esmingai „įsirašantis“ į konkretaus individo gyvenimo audinius kaip reikšmingas jo autentiško gyvenimo ir gyvenimo eigą apsprendžiantis konkretus įvykis.

122-124 PUSLAPIAI. – Fiksuojame esmingą Ditės ir jo žmonos Lizos atitolimą kaip dviejų autentiškų individų, siekiančių savo gyvenimo linijos įgyvendinimo, trūkį. Ji, vokietė par excellence, jis, susitepęs čekų sakalas, bendras vaikas, užtikrinta materialinė gerovė, bet autentiškumo išpildymas abiem yra svarbesnis pragmatinis „netikrumas“. Neįtikėtinas dalykas – santykių, net „tikrų“ santykių paaukojimas, yra paaukojamas „savęs tapimo“ tikrovės labui.

131 PUSLAPIS. – Aptinkame dar vieną nužymėtą „neįtikėtino dalyko tapimą tikrove“, apie kurį galėtume pasakyti, kad autentiškoje kelionėje net atsitiktinumai yra sudedamosios šios kelionės dalys.

136-137 PUSLAPIAI. – Hrabalas jau gana aiškiai pažymėjo, kas yra „neįtikėtini dalykai, tampantys tikrove“, ir aprašydamas refleksyvų pagrindinio veikėjo apmąstymą, akcentuoja, kad Ditė buvo liudininkas, kaip neįtikėtini dalykai tampa tikrove, t. y. matė tiek daug autentiškų individų: žmona vokietė, sūnelis, Abisinijos imperatorius, reicho žudikas, tėvo žudikas, Zdenekas, viešbučių savininkai… – Visus tuos įvykius, kaip neįtikėtinus dalykus, tampančius tikrove, gali matyti tik tas, kuris pats yra neįtikėtinas dalykas, tapęs tikrove, t. y. autentiškai gyvenantis individas. Tolesniuose knygos puslapiuose aprašomi „neįtikėtini dalykai, tampantys tikrove“, jau yra tik neįtikėtino individo būvio konkrečių tikėtinų gyvenimo epizodų fiksavimas. Tai trečiojo kalinio – c) paradigmos – atvejai.

Dėkime apibendrinantį akcentą: 112 puslapyje fiksuojame ekvivalentišką atvejį kaip pirmojo kalinčiojo atvejį, kuris priskirtinas a) paradigmai, o 122-124 puslapiuose, gal net 131-ame (diskutuotinas dalykas) antrajam kaliniui ekvivalentiški – paradigmai b) priskirtini – atvejai. Grįžkime prie „neįtikėtinų dalykų, tapusių tikrove“ fiksavimu tekste: 157-158 puslapiuose aprašoma situacija, kai pagrindinį herojų milijonierių lageryje apspinta jo maitinti balandžiai ir kad būtent tada jis pirmąkart pasijunta tikru milijonieriumi, t. y. suvokia savo buvimo misiją. O dabar prisiminkite mano jau aprašytus komentarus, anotacijas lietuvių kultūros pasaulyje apie šio romano turinį…

159 puslapyje kalbama apie lengvą gyvenimo rato užsidarymą, bet jis vyksta tik tuomet, kai vykdai misiją, kuri yra tavo, kadangi kitu atveju vis dar būtum susikoncentravęs „plėšti, gauti, rauti iš gyvenimo“ ir tikrai negalvotum, kad gyvenimo rato užsidarymas yra „neįtikėtinas dalykas, tampantis tikrove“, nes vis dar manytum, kad tikrovė nepasiekta, dar netapusi, dar reikalinga didžių pastangų. 166 puslapis: karvės, kraštovaizdis, kančios ir žmonių niokojimas. 177 puslapis: čigonų šeimyna ir Ditės mintys apie juos yra visiškai pakitusios; pagrindinio veikėjo būsenos tekstinis įtvirtinimas, kai neįtikėtini dalykai jau yra kasdienybės – paprastos arba siaubingos – epizodai, kurie priimami kaip esmingai su juo susiję, kaip tokie, kurie yra jo gyvenime visu savo svoriu, o ne elementų sraute prabėgantys bei jo paties, kaip tokio, nepaliečiantys.

Pagaliau 184 puslapyje fiksuojame juslumo patyrimą, tai, ko intensyviausiu būdu visiškai neidentifikuojame savo pačių gyvenimuose: tokio juslumo apimtas autentiško būvio individas „neįtikėtinu dalyku, tapusiu tikrove“ judesiu atskiria aukštai kapinaitėse palaidotų žmonių dulkes, nešamas nuo kalnų viršūnių tekančio upokšnio; šio būvio individas geba patirti visą šią pokyčio, mainymosi, sąsajos jėgą ir laiką, kai lavonų dulkės virsta naujomis vinimis…

Pasakykite man dabar, apie ką čia rašė Hrabalas? Mano teiginys gana paprastas ir aiškus: tai romanas apie XX amžiaus autentiško žmogaus gyvenimo galimybę, jos išsipildymo aplinkybes ir išraišką. Šio romano herojus yra ne mažas, niekšingas, smulkmeniškas pataikūnas, siekiantis savo merkantilinių tikslų bei laimės, o neįtikėtinų aplinkybių ir sumaišties pasaulyje gyvenantis autentiškas individas. Pagaliau šis romanas yra pasakojimas apie autentiškumo išsipildymą. Taip, būtent: „autentiškas individas“ yra „neįtikėtinas dalykas, tapęs tikrove“.

Tai teksto analize pagrįsta tezė. Tarsite, o kurgi argumentai? Apie kokį „autentišką individualumą“ kalbama? Klausiantieji tikrai verti, kad būtų atskleista visa tokios tezės „sumąstymo“ argumentacijos paletė. Štai spekuliatyvūs argumentai, kurių telktis leido atlikti ką tik suformuotą teiginį apie šio romano prasminį turinį.

Turinio analizės eksplikacija

1 dalis. Taurė limonado: pradžia/vaikystė: išorinis konstatavimas, kas esi (p. 5); girdėta istorija apie Raiskių merginas – pirmasis telos (p. 7); pirmas kartas – poveikis visam gyvenimui (p. 11); pinigų galia (p. 12); malonumas antra, svarbiau grožis (p. 15); tikslai – apie visumą ir atskirybę (p. 20); socialinis statusas – kostiumas ir manekenas palubėje (p. 26-28); pirmasis mokytojas ir pinigai kaip „tikslas“ (p. 33); mes – tyras darbas ir gyvenimo pilnatvė (p. 35).

2 dalis. Tichotos viešbutis: suaugusiojo gyvenimas/kelio pasirinkimas: įsitikinama, kad manekeno torsas yra – prasideda socialinis gyvenimas (p. 36); contra pvz.: žmogus, kuriam rūpi tik pinigai – tuštuma autentiškume (p. 42); darbas taurina, t. y. veda į žmogiškumą (p. 56); Zdenekas – socialinis atvirumas ir ne savo vietoje (p. 58); aptarnauti prezidentą – vienos plokštumos pasirodymas (p. 61); taip gimsta stabai (p. 63-66).

3 dalis. Aš aptarnavau Anglijos karalių: socialinio gyvenimo kostiumo įgijimas: atsitiktinumas ir autentiškumo galia (p. 67); aš aptarnavau Anglijos karalių – socialinis ženklas (p. 76); peržengti savo socialinio ženklo ribą – būti nuteistam asmeniniu lygmeniu (p. 82-85); kito kultūrino pasaulio pasirodymas (p.88); paprastumas, atsitiktinumas ir intuicija – savojo autentiškumo įgyvendinimo įrankiai (p. 89-90); tolyn nuo „gryno“ – „pagedimas“ (p. 90-91); didysis išbandymas – išorinis netiesos smūgis ir išlaikyta autentiška tiesa (p. 94); tolyn autentiškumo keliu: noriu į kariuomenę, bet su vokiečiais pagarbiai, su moraline tiesa – jokių išlygų „sau“ (p. 97); asmeninis gyvenimas prieš socialinę tikrovę (p. 97-100).

4 dalis. O galvos neberadau: asmeninio gyvenimo išsipildymas: visur toks pats – nuoširdžiai dirbantis (p. 106-110); asmens tikrovės ir socialinės realybės sankirta (p. 113); nesutapimas su aplinka, socialinio kostiumo nepriėmimas, autentiškumo išlaikymas (p. 115-116); iš dirbtinės gimdyklos į mirties prieangio palydėtuves (p. 120); be ideologijos – mes tikri (p. 125); grynos ideologijos ir fiziškumo rezultatas – autistiškumas (p. 127); tolesnis kelias į autentiškumą – dar viena sėkmė, kurios visai neieškoma, tiesiog einama savu keliu (p. 132).

5 dalis. Kai tapau milijonieriumi: išsipildymas ir pabaiga: pasiekta laimė – kas tai yra laimė? (p. 140); kas leidžia išgyventi? – darbas, svajonė… (p. 141); įprasminimo imperatyvas – ne veltui gyveni (p. 145); milijonierius sau ir artimas žmogus (p. 147); prieš visus ir ypač prieš naudą/sėkmę, kad pasiektum save (p. 149-150); pagaliau būti savimi (p. 157-158); pagaliau būti ten, kur „aš“ (p. 165); dar vienas žingsnis – būti vienam (p. 171-172); įrodymas – merginos tapimas savimi – kito žmogaus kelionė į „save“ (p. 173); prižiūrėti trumpą kelio atkarpą – nugyvento gyvenimo autentiškumas (p. 179); be pripažinimo – galutinė akistata, tik su savimi (p. 180); paskutinis žvilgsnis iš šono: Zdeneko ir mano tyli nežiūrinti akistata – dviejų autentiškumų patvirtinimas (p. 187); intensyviausia ir tikra (p. 189).

Dostojevskis kalbėjo apie mažiausiuosius, ant kurių laikosi pasaulio tvirtybė, o Hrabalas aprašė šio mažiausiojo autentišką paveikslą XX amžiuje. Ar šiandien jis jau pakito, žvelgiant pro langą? O gal mes iki jo dar nepriėjome?..

Virginijus Gustas

 

 

  1. Bohumil Hrabal, „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ (orig. Obsluhoval jsem anglického krále), Kaunas: Spindulys, 1993, iš čekų k. vertė Vytautas Visockas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *