Andrejus Platonovas: nelaimės ir nežinios daiktų kolekcionierius

pagal | 2020 08 30

[…]

Voščevas netrukus ėmė abejoti savo gyvenimu ir pajuto kūne silpnumą, nes nežinojo tiesos; jis nebegalėjo toliau dirbti ir eiti keliu nežinodamas, kaip sutvarkytas visas pasaulis ir ko reikia siekti. Iškamuotas minčių, Voščevas prigulė dulkėtoje pakelės žolėje; buvo karšta, pūtė pietų vėjas ir kažkur kaime giedojo gaidžiai – viskas ramiai sau egzistavo, tiktai Voščevas, prie nieko nepritapdamas, tylėjo. Šalia Voščevo galvos gulėjo negyvas nukritęs lapas, vėjo atneštas nuo tolimo medžio, ir dabar laukė žemėje ramybės. Voščevas pakėlė sudžiūvusį lapą ir įsidėjo į slaptą maišelio skyrelį, kur laikė visokius nelaimės ir nežinios daiktus. „Tu gyvenai be prasmės, – su šykščia užuojauta galvojo Voščevas, – gulėk čia, aš sužinosiu, dėl ko tu gyvenai ir žuvai. Jeigu jau tu niekam nereikalingas ir mėtaisi visiems po kojom, tai aš tave saugosiu ir prisiminsiu.“ 1

[…]

Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti. Vaikščiojo tarp žmonių kaip ne šio pasaulio gyventojas, jausdamas didėjančią sielvartaujančio proto jėgą ir vis labiau užsidarydamas savo ankštame liūdesy. 2

[…]

Voščevas, atsirėmęs nugara į karstus, žvelgė į dangų – į žvaigždžių spiečių ir sustingusį Paukščių Tako ūką. Jis laukė, kada gi ten bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą. 3

Tai ištraukos iš Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“. Keistos ištraukos kaip ir pats rusų rašytojas, rašęs taip, lyg būtų atsigavęs po automobilio avarijos ir po nuolaužą iš naujo surinkinėtų šalikelėje pažirusią kalbą. Lietuvoje šis autorius menkai žinomas, jo išverstų kūrinių, kur ne kur dulkančių bibliotekose, yra vos keletas (porą apsakymų rinkinių – „Sugrįžimas“ ir „Bevardė gėlė“ – bei minėta apysaka). Norėdami užpildyti šią spragą, kiek išsamiau pristatome rašytoją, pasitelkę vieną pagrindinių jo kūrinių „Duobė“, kurio herojai – XX a. 3-iojo deš. Rusijos darbininkai ir valstiečiai – kuria šviesią ateitį; visą šią istoriją lydi absurdo ir pasmerktumo jausena, persmelkianti tiek pasakojime aprašomas didingas statybas, tiek visą sovietinį projektą, tiek gyvenimą apskritai.

Andrejus Platonovas

Andrejus Platonovas

Andrejus Platonovas (tikr. pavardė Klimentovas) gimė 1899 m. Voroneže, mirė 1951 m. Maskvoje. Rašytojo gyvenime labai ryškūs du keliai: pirmasis – proletaro, entuziastingas ir viltingas, kai darbavosi liejiku, melioratoriumi, inžinieriumi, korespondentu; antrasis – literato, kritiškas ir beprošvaistis. Nors nuo 1926 m. užsiėmė tik literatūrine veikla, jam tai buvo lūžio metas. 1927-ųjų Platonovo dienoraštyje galima rasti vieną iškalbingą įrašą: „Ilgesys visai neištveriamas, tikrai priešmirtinis. Visa kažin kaip aptemo ir miglota. Visur sugedimas ir ištvirkimas… Lytis, literatūra (dvasinis skilimas), visuomenė, visa istorija, ateities tamsuma, vidinis nerimas – viskas, viskas, visur, visa žemė geibsta, virpa ir kamuojasi.“4 Nepasitenkinimas vidine būsena ir išorine bolševikine tikrove bei vyraujančia komunistine pasaulėžiūra prasiveržė Platonovo literatūriniuose tekstuose. Rašytojo apmąstymai išreikšti ne tiesmukai, o konceptualiai ir ontologiškai, labai dažnai pasitelkiant kategoriją „gyvenimas – mirtis“, ir atsispindi melancholiškumu, satyriškumu, groteskiškumu ir filosofiškumu pasižyminčioje kūryboje, pirmiausia romane „Čevenguras“, o vėliau labai ryškiai ir niūriai – apysakoje „Duobė“.

Taigi apie ką pasakojama šiame kūrinyje? Prie darbininkų artelės, kasančios duobę pamatams, prisijungia ilgesingas darbuolis Voščevas. Šioje vietoje ruošiamasi statyti didingą ateities pastatą, į kurį turėtų persikelti vietinis proletariatas, o ateityje – ir viso pasaulio darbininkai. Pastato projektas nepaliaujamai kinta; nebaigę statybų, darbininkai vyksta į kaimą steigti kolūkio; duobė platėja ir gilėja; šviesią ateitį temdo kančių ir mirčių šešėlis…

Apysaka sukurta 4-ojo deš. pradžioje, tiksliau nustatyti neįmanoma. Vienoje iš „Duobės“ mašinraščio kopijų parašyta „1929 gruodis – 1930 balandis“. Gali būti, kad taip Platonovas paprasčiausiai nurodė pasakojimo rutuliojimosi laiką, kadangi tas laikotarpis – pats žiauriausias kolektyvizacijos etapas. Platonovui tai sunkus metas: neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, sunkiai serga sūnus, spaudoje trypiamas apsakymas „Suabejojęs Makaras“; Voronežo apskrityje, kur dirbo inžinieriumi, prasideda „melioratorių byla“ – rašytojo kolegos kaltinami kenkėjiškumu.

Kūrinio kalba – išskirtinė rusų literatūroje: perteklinė, sąmoningai „neteisinga“, maišanti skirtingus kalbos registrus. Šios savybės apskritai būdingos Platonovo kalbai, tačiau „Duobėje“ šis keistumas atsiskleidžia ryškiausiai. Būtent kalba apibrėžia „Duobės“ pasaulį, kuriame viskas nukreipta į aukščiausią tikslą ir tuo pačiu persmelkta pasmerktumo nuojautos.

Sprendžiant iš pastabų mašinraščio kopijoje, Platonovas ketino perduoti rankraštį Charkovo leidyklai Proletarij, tačiau nėra žinių, kad būtų jį išsiuntęs. 7-ajame deš. tekstas buvo platinamas samizdato būdu, 1969 m. publikuotas Vakarų Vokietijoje žurnale Grani. „Duobę“, kaip atskirą knygą (originalą ir anglišką vertimą), 1973 m. išleido Amerikos leidykla Ardis. Rusijoje redaguotas apysakos variantas oficialiai išspausdintas 1987 m. birželį žurnale Novy mir. Dar po metų kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alfonsas Zdanavičius ir šį vertimą 1988 m. išleido leidykla „Mokslas“.

Šį kūrinį neabejotinai įtakojo Rusijos revoliucija ir su ja susijęs įtemptas radikalios pasaulio pertvarkos lūkestis, taipogi ankstyvoji socializmo kūrimo patirtis, kai svajonės pakeisti visatą išsisklaidė biurokratinėje rutinoje, bei rusiškoji eschatologija – nuo Avakumo iki Nikolajaus Fiodorovo veikalo „Bendro reikalo filosofija“ (Философия общего дела).

Pirmasis autoritetingas atsiliepimas – žymaus poeto Josifo Brodskio pabaigos žodis amerikietiškam 1973-iųjų „Duobės“ leidimui. Jis knygą regi tarp didžiausių modernizmo kūrinių: anot Brodskio, Kafkos ir Becketto kūryboje absurdas siejasi su autorių alter ego, o Platonovo absurdas aprėpia ištisą šalį. 9-ojo deš. pabaigoje, šią knygą publikavus Sovietų Sąjungoje, „Duobė“ įsitvirtino kaip vienas stipriausių literatūros kūrinių, demaskuojančių stalinizmą, tačiau net ir pirmieji skaitytojai suvokė, kad knygos reikšmė tuo neapsiriboja.

Užsienyje „Duobė“ nuolat perleidžiama populiariose klasikos serijose. 2000-aisiais publikuotas akademinis leidimas su išsamiais komentarais ir skirtingų rankraščio variantų palyginimu. 2009 m. išleistas naujas Roberto ir Elizabeth Chandlerių vertimas į anglų kalbą. „Duobė“ Rusijoje įtraukta į privalomos literatūros sąrašą mokykloms (deja, mokiniams brukamas sovietmečiu stipriai paredaguotas kūrinio variantas5) ir išlieka vienu sunkiausiai suprantamų tekstų.

„Duobės“ rankraščio puslapis

A. Platonovo „Duobės“ rankraščio puslapis, kuriame aprašytas epizodas su Žačevu, sakančiu „Aš dabar komunizmu netikiu“. // Iš knygos: Андрей Платонов. Котлован: текст, материалы творческой истории, 2000.

Pirmas įspūdis, skaitant Platonovo tekstus, – labai keista kalba: sakytum, pažįstami žodžiai yra išdėstyti neteisinga tvarka. Norėdami perprasti minties giją, turime gerokai pasistengti. Platonovo kalbą galima palyginti su primityviąja tapyba: autorius tarytum pirmąkart mato pasaulį ir sunkiai parenka žodžius, stengdamasis jį apibūdinti. Tai šiek tiek primena rusų literatūrologo Viktoro Šklovskio pasiūlytą atmetimo metodą, tiktai tiek, kad šiuo atveju autorius ne tik naujai apžvelgia situaciją, tačiau ir perkonstruoja pačią kalbą, kuri leidžia atsirasti tokiai apžvalgai. Šią originalią kalbą Platonovas pynė su oficialios propagandos kalbinėmis klišėmis – dekretais, šūkiais, pasisakymais radijuje – ir šiurkščia liaudiška kalba. Sinkretinis Platonovo stilius kreipia į gilų archajiškumą ir tuo pačiu yra neatsiejamas nuo to laikmečio. Žodžiai rašytojo prozoje parinkti kaip gerame eilėraštyje – jų dermė kuria naują prasmę, naują žvilgsnį į daiktus.

„Duobės“ kalba turi savo ypatybes ir pasikartojančius metodus. Ši kalba perteklinė: veikėjai dirba ne paprasčiausiai „uoliai“, bet „gyvybiškai uoliai“ [с усердием жизни]. Žodžius, apibūdinančius įprastus veiksmus ir būsenas, lydi charakteristikos, kurios juos netikėtai papildo ar sureikšmina. Daiktai ir procesai ne tik įvardijami, bet ir apibrėžiami kaip žodyne: ne „suvalgyti“, o „paslėpti brangiąją skerdieną savo kūne“ [спрятать плоть родной убоины в свое тело]. Šie papildiniai nėra privalomi, tačiau jie praplečia prasmės lauką ir sukuria įspūdį apie čia galimai slypinčius esminius dalykus. Kitas metodas – papildiniai po veiksmažodžių, nustatančių kryptį ar vietą: „mąstyti galvon“ [думать в голову], „gyventi tuose atsivėrusiuose toliuose“ [жить в эту разгороженную даль]; žmogaus ir gamtos būsenoms tarytum suteikiamas vektorius ir tikslas. Poetinio kalbėjimo figūros yra beveik kiekviename sakinyje – palyginimai, įasmeninimai, metaforos. Filologas Jurijus Levinas parodė šios kalbos artumą poezijai, sulaužydamas vieną „Duobės“ sakinį į atskiras eilutes:

Снежный ветер утих; неясная луна
выявилась на дальнем небе,
опорожнённом от вихрей и туч,
на небе,
которое было так пустынно,
что допускало вечную свободу,
и так жутко,
что для свободы нужна была дружба.6

Ši gramatika apibrėžia Platonovo pasaulio kontūrus: visa, kas jame vyksta, atrodo neįtikėtinai svarbu ir reikšminga; užklumpa nuojauta, kad pasakojime vaizduojami įvykiai yra nukreipti į skaitytojui nežinomą, bet viską pagrindžiantį tikslą.

Visų apysakos herojų kalbėsena panaši. Kūrinyje net ir netiesioginė kalba nesiskiria nuo tiesioginės. Taigi „Duobės“ herojai užsiima bendru reikalu ir yra panirę į visuotinę kalbos stichiją, tačiau jų charakteriai ir funkcijos skiriasi: rūstus darbininkas Čiklinas, melancholiškas architektas Pruševskis, pagiežingas luošys Žačevas (anot Platonovo, jo kojos liko kapitalizme, o kūnas atsidūrė socializme) – kiekvienas jų savaip nelaimingas. Jų kalbėjimo panašumas primena Babelio bokšto statytojų istoriją: žlugus revoliucinei utopijai, subyrės „autoritarinis diskursas“ ir atsiras įvairiausi socialiniai dialektai.

Ypatingą vietą kūrinyje užima ilgesingas darbuolis Voščevas, gyvenantis taip, tarsi „tolumoje yra kažkas ypatinga ar koks prabangus nepasiekiamas daiktas“7: apysakos juodraščiuose šis veikėjas buvo pavadintas Klimentovu – tikrąja rašytojo Andrejaus Platonovo pavarde. Tai vienas iš tipiškų Platonovo abejojančių veikėjų, netelpančių į populiariųjų herojų rėmus, artimas Sašai Dvanovui iš „Čevenguro“ arba Fomai Puchovui iš apsakymo „Slėpiningas žmogus“ (Сокровенный человек). Voščevas labiau nei kiti gilinasi į dalykus: nepasiduodamas aplinkui tvyrančiam visuotiniam entuziazmui, jis sako, kad „vis tiek be teisybės gyventi gėda“ ir laukia, kada gi danguje „bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą“. Voščevui daug kas neaišku ir jis vaikščioja tarp žmonių „kaip ne šio pasaulio gyventojas“, tarsi stebėdamas savo gyvenimą iš pašalės. Šis veikėjas labiausiai įkūnija Platonovo egzistencinį liūdesį; jau pati pavardė Voščevas primena rusišką žodį вотще (veltui, tuščiai). Visoje „egzistencijos daiktybėje“ jis jaučia ypatingą trapumą ir gyvenimą patiria kaip pakenčiamai alinantį varginimą. „Atminimo ir keršto“ vardan Voščevas savo kelioniniame maišelyje laiko visokiausius „nelaimės ir nežinios daiktus“, pavyzdžiui, nukritusius lapus. Rusų filosofas Leonidas Karasiovas šioje Voščevo savybėje aptinka vieną iš Platonovo „vaikystės pasaulio“ apraiškų: jo herojai dažnai verkia, užsimiršta laimingame sapne, užduoda naivius klausimus apie akivaizdžius dalykus, renka, kaip Voščevo atveju, nenaudingas skiauteles ir pagaliukus, žodžiu, elgiasi taip, kaip būdinga vaikams: „Keisti Platonovo veikėjai suteikė ‘apleistiems daiktams’ savo brandžią prasmę ir sugebėjo bent iš dalies grįžti į šį [vaikų] pasaulį, tačiau tuo pačiu prarando galimybę tapti tikrais suaugusiaisiais.“8

Platonovas turėjo ypatingą požiūrį į komunizmo kūrimo teoriją ir praktiką. Sprendžiant iš jo 3-iojo dešimtmečio straipsnių, jis pritarė vienam iš ankstyvųjų bolševizmo teoretikų Aleksandrui Bogdanovui, plėtojusiam „visuotinį organizavimo mokslą“. Kaip ir Bogdanovas, Platonovas socialistines statybas laikė būdu perkeisti visą visatą: kolektyvinis darbas ir visuotinė mechanizacija turi įkvėpti proto ir prasmės inertiškai materijai. Tačiau Platonovas buvo visiškai įsiliejęs į sovietinę sistemą (pradžioje kaip darbininkas ir inžinierius, vėliau kaip žurnalistas ir rašytojas) ir niekada viešai neprieštaravo vyraujančiai partijos politikai. 4-ojo deš. pradžioje, jau pradėjęs darbą prie „Duobės“, Platonovas išvyko į žurnalistinę komandiruotę ir apsilankė Leningrado metalo apdirbimo gamykloje bei ką tik Vidurinėje Volgoje įsteigtuose kolūkiuose; po šios kelionės išspausdintuose straipsniuose nebuvo nė užuominos apie kritiką ar nepasitenkinimą pamatytais dalykais. Tuo pačiu metu parašyta „Duobė“ yra viena baisiausių knygų apie socialistines statybas, kaimų pertvarką ir sovietinį gyvenimą apskritai. Josifas Brodskis 1973 m. amerikietiško „Duobės“ leidimo pabaigos žodyje svarstė: „Jeigu … psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.“9

Norėdamas paaiškinti šią prieštarą, Platonovo biografas Aleksejus Varlamovas iškėlė hipotezę, kad „Duobę“ parašė Platonovo „ponas Haidas“, antroji rašytojo asmenybė. Platonovą akivaizdžiai domino dvilypumo problema; viename iš savo laiškų žmonai jis aprašė košmarą: pabudęs vidurnaktį, jis mato kitą save, sėdintį prie stalo ir kažką rašantį. Atmetus mistinius aiškinimus, galima spėti, kad Platonovas ketino parašyti nuoširdžią, galbūt net kritišką, socialistinių statybų kroniką, tačiau eschatologinis pasaulėvaizdis ir meninis sąžiningumas atitraukė jį nuo pradinės užmačios.

Kaimo pertvarką aprašanti „Duobės“ dalis, kuri atrodo kaip niūri fantasmagorija, iš tikrųjų bauginančiai tiksliai atkartoja kolektyvizacijos įvykius. Valstiečiai, kurių gyvulius vežė į kolūkį, išties skerdė savo karves ir bandė prisivalgyti iki soties. Turtingi valstiečiai su savo šeimomis išties buvo plaustais plukdomi į tuštumą (tokia scena minima ir Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelage“ bei rašytojo Viktoro Astafjevo prisiminimuose). Beje, šis veiksmas turi ir gilesnę simboliką. Kaip pabrėžia literatūros kritikas Michailas Zolotonosovas, išbuožintų valstiečių trėmimas plaustais primena pagoniškas laidojimo apeigas, kuomet mirusieji buvo plukdomi į paskutinę kelionę laidotuvių luotais, – šiuo atveju tai yra valstietiško-krikščioniško pasaulio laidotuvės10. Atitikmenį tikrovėje turi ir apysakoje aprašoma nuolatos besiplečianti duobė, kurios vietoje turėtų iškilti (bet niekada neiškils) šviesios ateities rūmai: duobė pamatams, iškasta nugriautos cerkvės vietoje bei skirta taip ir nepastatytiems Sovietų rūmams, virto milžinišku baseinu „Maskva“.11

Sovietų rūmai

Aleksandras Kotiaginas. Sovietų rūmai (1938, Mstioros miniatiūra).

Turbūt vienintelė visiška išmonė kūrinyje yra lokys-kūjamušys, nors ir jis rusams atpažįstamas kaip vienas iš liaudiško medinio žaislo narių. Zolotonosovas primena senovės paprotį po kaimus vedžioti lokį, kad šis užuostų piktąsias dvasias; lygiai taip pat „Duobėje“ lokys instinktyviai jaučia klasiškai svetimą elementą12. Tačiau „Duobės“ nereikėtų suprasti kaip pažodinės istorinės kronikos: kaimo scenos vyksta kažkokiame tarpiniame pasaulyje, herojai buvoja erdvėje tarp gyvenimo ir mirties; čia pasibaisėjimą kelia ir buožių trėmimas plaustais, ir išlikusių valstiečių šventinis šokis, o pats autorius baisisi tais įvykiais ir tuo pačiu juose atranda giliai slypinčią viltį, kuri ypač išryškėja būsimų kolūkiečių broliavimosi scenoje: „Daugelis, prigludę prie vienas kito lūpų, taip stovėjo kurį laiką, norėdami visam gyvenimui įsiminti naujuosius giminaičius, nes ligi šiol jie gyveno neprisimindami ir neatjausdami vienas kito.“13

Apie tai, kaip vyksta kolektyvizacija, Platonovas galėjo sužinoti 1930 m. komandiruotės į Vidurinę Volgą metu. Laikraščiai, savaime suprantama, nenušvietė tragiškos kaimų pertvarkos; apskritai iki 9-ojo deš. pabaigos tiesą apie kolektyvizaciją buvo galima rašyti tik „į stalčių“. Manoma, kad rankraštyje nurodytos datos „1929 gruodis – 1930 balandis“ yra ne apysakos sukūrimo, o pasakojimo veiksmo laikas. Tai yra žiauriausias kolektyvizacijos laikotarpis: jis prasideda Stalinui Pravdoje paskelbus straipsnį „Didžiojo proveržio metai“ (Год великого перелома), kuriame brėžiamas kursas „likviduoti buožes kaip klasę“ (šis posakis ironiškai pavartotas „Duobėje“: „Šiandien rytą Kozlovas likvidavo kaip jausmą savo meilę vienai vidutinei damai.“14). Vietinei valdžiai nurodoma kuo greičiau baigti kolektyvizaciją: žemė, gyvuliai ir grūdai paimami iš privačių ūkių bendram naudojimui; kaimo gyventojai suvaromi į komunas, jų turtas nusavinamas ir naudojamas bendruomeniškai; turtingi valstiečiai suimami ir ištremiami; valstiečiai savo ruožtu skerdžia gyvulius ir maištauja. Šio kolektyvizacijos etapo pabaigą vainikuoja naujas Stalino straipsnis „Svaigsta galva nuo sėkmės“ (Головокружение от успехов), kuriame jis beprecedentį kolūkių steigimo žiaurumą aiškino kaip „vietinį persistengimą“; apysakoje reaguojama ir į šią pastabą: iš viršaus nuleidžiama nauja direktyva, kurioje „pažymėti nelabai pageidaujami perlenkimo, užskubėjimo ir persistengimo, visokio nušliaužimo į dešinę ir kairę nuo griežtos linijos nugludintos briaunos reiškiniai“15.

Kolūkiečių demonstracija

Kolūkiečių demonstracija prieš buožes (transparante parašyta „Likviduosime buožes kaip klasę“, 1931)

Apysakoje minimo bendro proletarinio ateities namo pirmavaizdžiu galima laikyti krištolo rūmus iš Nikolajaus Černyševskio romano „Ką daryti?“, kurie Fiodoro Dostojevskio „Legendoje apie Didįjį inkvizitorių“ virsta Babelio bokštu, praradusiu bet kokį utopinį žavesį. Utopija atgimsta XX amžiuje: 3-iojo deš. pabaigoje – 4-ojo deš. pradžioje Rusijoje vienas po kito atsiranda „namų-komunų“, „gyvenamųjų masyvų“, „naujos buities namų“ projektų, kurie turi pakeisti ne gyvenamųjų patalpų išplanavimą, o pačią buitį, gyvenimo organizavimą. Panašias idėjas plėtoja architektai Moisėjus Ginzburgas, Nikolajus Ladovskis ir broliai Vesninai; Georgijus Krutikovas pristato „skraidančių miestų“ projektą. Vokiečių architektas Ernstas May’us, 1930 m. atvykęs į Maskvą projektuoti „visiškai naujų miestų“, savo užduotį aprašė taip: „Atskira šeima pasitraukia į antrą planą, ji gyvena mažose gyvenamosiose celėse, kurios skirtos tik miegui. Tačiau bus įkurtos didelės bendros virtuvės, vaikų darželiai, klubai, paskaitų salės ir skaityklos, sporto rūmai.“16 Vaikai turėtų gyventi lopšeliuose ir darželiuose, moksleiviai – internatuose; privatus gyvenimas turi prasidėti ir baigtis miegu. Architektams, kaip ir „Duobės“ veikėjams, tai nėra tik kūrybinis eksperimentas: pasakojimo herojus Pruševskis ateities name įžvelgia prieglobstį nuo kančių ir mirties, kurio gyventojai yra „kupini tos nereikalingos šilumos, kuri kartą buvo pavadinta siela“17. Beveik visi šie projektai, išskyrus keletą namų-komunų didžiuosiuose Rusijos miestuose, liko neįgyvendinti. Tas pats ir apysakoje – kuo smarkesnis darbas prie duobės, tuo vaiduokliškesnis tampa namas: „[…] visi vargingieji ir vidutinieji kaimiečiai dirbo taip uoliai, lyg būtų norėję amžiams išsigelbėti duobės kiaurymėje.“18

„Duobę“ būtų sunku pavadinti distopija ar antiutopija. Šiame kūrinyje nevaizduojama nepageidaujama ar pražūtinga ateitis. Tiesą sakant, iš esmės čia nėra ateities, nors visos veikėjų mintys ir veiksmai nukreipti link jos; net ir dabarties aprašymo negalima vadinti visiškai kritišku. „Duobės“ autorius nėra atitolęs nuo savo sukurto pasaulio ir susidaro įspūdis, kad jo balsas sklinda iš šio pasaulio erdvių, nepateikdamas jokių įvertinimų. Skirtingai nuo kitų distopijos pavyzdžių, – Aldous Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ ar George’o Orwello „1984-ųjų“, – čia kalbama ne apie pasaulio būklę, kurios norėtųsi išvengti, o apie jau susiklosčiusį pasaulį. Autoriui tereikia surasti atitinkamą kalbą, kuri padėtų apibūdinti šią dalykų padėtį.

Našlaitė Nastia, atvežta į statybvietę, gyvena tarp pamatkasių kaip savotiška „pulko duktė“ – darbininkai ja rūpinasi, gėrisi kaip ikona; ji tampa beprasmio darbo pateisinimu: „[…] mums reikia kaip galima staigiau užbaigti kasti duobę, kad greičiau iškiltų namas ir jo mūrinė siena apsaugotų vaikų personalą nuo vėjo ir šalčio!“19 Tačiau Nastia nėra švelnumo ir užuojautos įsikūnijimas: jai priskiriami patys radikaliausi pareiškimai („visus blogus žmones reikia užmušti, nes gerų visai mažai“20); su ja siejamos pačios žiauriausios scenos: tarkim, epizodas, kuriame Čiklinas atneša mergaitės mirusios motinos kaulus; Nastia leidžia suprasti, kad ateities pasaulis, dėl kurio aukojasi herojai, bus žiaurus. Jos mirtis šioje beviltiškoje istorijoje deda tašką: duobė pamatams tampa kapu; vaiko mirtis (pagal Dostojevskį – universalus kančios matas) nuprasmina judėjimą link šviesios ateities. „Voščevas stovėjo prie to nurimusio vaiko nieko nesuprasdamas, jis jau nežinojo, kurgi dabar pasaulyje bus komunizmas, jeigu jo pirmiausia nėra vaikiškame jausme ir tvirtame įspūdyje? Kam jam dabar reikia gyvenimo prasmės ir pasaulio atsiradimo teisybės, jeigu nėra mažo ištikimo žmogaus, kuriame teisybė būtų tapusi džiaugsmu ir judėjimu?“21

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Duobėje“ tvyro begalinis juodas siaubas, tačiau čia galima rasti ir šviesesnių atspalvių, pavyzdžiui, humoro. Kai kurios Platonovo teksto vietos ypač kandžios. Profsąjunginis veikėjas Paškinas su savo miesčioniškais-biurokratiniais posakiais („Olguša, varlyte, juk tu velniškai jauti mases! Leisk už tai aš prie tavęs prisiorganizuosiu!“22) – praktiškai feljetono herojus. Darbininkas Safronovas kalba iškraipytais lozungais ir taria žodžius „logiškai ir moksliškai, dėl tvirtumo jiems suteikdamas dvi prasmes – pagrindinę ir šalutinę“23. Radijas, kurio kolūkiui niekaip nepavyksta sureguliuoti, perduoda iš centro sklindančias absurdiškas instrukcijas: „Klausykitės mūsų pranešimų: vykdykite gluosnio žievės paruošas!..“24 Aktyvistas, vadovaujantis kolūkio steigimui, verčiasi per galvą, kad tik įgyvendintų visas viršenybės direktyvas ir nebūtų dar kartą pavadintas „bukagalviu ir apsileidėliu“. Taigi apysakoje daug ironijos ir sarkazmo. Michailas Zolotonosovas mano, kad Platonovas netgi parodijuoja tam tikras programinių Stalino straipsnių ištraukas. Jau pats išsireiškimas „Generalinės Linijos kolūkis“ skamba kaip pasityčiojimas: tuo metu komunistų partijos „generalinė linija“ numatė greitą industrializaciją negailestingai eksploatuojant kaimus; kolūkio pavadinimą galima versti ir kaip „Valstietijos Sunaikinimo kolūkis“. Tačiau tai kraupi ironija: net patys komiškiausi „Duobės“ personažai ir įvykiai yra įtraukti į grandininę mirties reakciją, visus iki vieno stumiančią į didelę duobę.

Duobė pamatams

Magnitogorsko kombinato statytojai rausia duobę aukštakrosnės pamatams (1930)

Naujas gyvenimas, link kurio gyvybiškai uoliai kasasi visi „Duobės“ veikėjai, suprantamas ne tik kaip proletariato, nusimetusio išnaudotojų jungą, triumfas, – tai yra „naujas dangus“ ir „nauja žemė“, pasaulis po radikalios pervartos: šiame šviesiame teisingame pasaulyje nebebus liūdesio, skurdo, bado ir galbūt net mirties (šie Platonovo herojų siekiai artimi rusų religinio mąstytojo ir filosofo Nikolajaus Fiodorovo idėjoms, pateiktoms veikale „Bendro reikalo filosofija“). Tačiau šio neįtikėtino aukojimosi vardan „bendro reikalo“ rezultatas yra ne naujas gyvenimas, o jo priešingybė: Platonovą žavi mirties stichija, kuri naikina visus žmogiškuosius planus ir pastangas. „Būties-myriop“ jausena, įtemptas būties beprasmybės permąstymas ir žūtingumo jausmas rašytoją priartina prie filosofų-egzistencialistų. Liūdesys ir našlaitystė persmelkia visą Platonovo visatą – iki pat „nelaimės ir nežinios“ daiktų, kuriuos Voščevas kolekcionuoja savo maišelyje. Tai nuo prasmės stokos kenčianti visata, siekianti aukštesnio tikslo ir atsiremianti į Niekį. Literatūrologas Michailas Epšteinas čia randa paralelių su Martinu Heideggeriu: anot vokiečių filosofo, kiekvienos esybės gelmėse slypi atstumianti keistybė, mirtingumas, Niekis – ir būtent šis neatstumiamas Niekis sukuria prasmingumą ir būties paslaptį: „Be Niekio mes vien tik buvotume, nepažindami ir nesuvokdami esamumo.“ Kaip ir Heideggeris, Platonovas, norėdamas atskleisti šiuos būties pagrindus, turi iš naujo konstruoti kalbą, grąžinti žodžiams jų pradinę reikšmę. „Dėl šio visa apimančio mirtingumo jausmo Platonovo proza tampa metafizine ta prasme, kuria metafizika reiškia esamumo, kaip fizinės duotybės, ribų peržengimą.“25

Parengė Linas J. Jankauskas
pagal polka.academy ir colta.ru medžiagą

P. S.:

Artimiausiu metu pasidalinsime atnaujintu Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“ vertimu, paremtu paskutiniuoju rašytojo peržiūrėtu ir pataisytu kūrinio variantu, kuris išleistas 2000 m. knygoje: Андрей Платонов. Котлован: текст, материалы творческой истории. СПб.: Наука, 2000, С. 21–116.

Susijęs įrašas:
Gintautas Mažeikis, „Technologijų įtaka didžiųjų naratyvų kaitai“

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS
Platonovas A. Duobė. Vilnius: Mokslas, 1988.
Андрей Платонов: «Котлован» // polka.academy
Андрей Платонов. Мир творчества. М.: Современный писатель, 1994.
Бродский И. А. Послесловие // Andrei Platonov. The Foundation Pit. Котлован. Ann-Arbor: Ardis Publishing, 1973.
Варламов А. Н. Андрей Платонов. 2-е изд. М.: Молодая гвардия, 2013.
Вьюгин В. Ю. Повесть «Котлован» в контексте творчества Андрея Платонова // Платонов А. П. Котлован: текст, материалы творческой истории. СПб.: Наука, 2000. С. 5–20.
Геллер М. И. Андрей Платонов в поисках счастья. Париж: YMCA-Press, 1982.
Левин Ю. И. От синтаксиса к смыслу и далее («Котлован» А. Платонова) // Левин Ю. И. Избранные труды: Поэтика. Семиотика. М.: Языки славянской культуры, 1998. С. 392–419.
Эпштейн М. Н. Андрей Платонов между небытием и воскресением // Эпштейн М. Н. Ирония идеала. М.: Новое литературное обозрение, 2015.
Никольский С. Андрей Платонов: жизнь в смерти // colta.ru
Платонов А. П. Котлован: текст, материалы творческой истории. СПб.: Наука, 2000.

 

  1. A. Platonovas, „Duobė“. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 11; vertė Alfonsas Zdanavičius.
  2. Duobė, 1988: 13–14.
  3. Duobė, 1988: 58.
  4. Cituota iš: Никольский С. Андрей Платонов: жизнь в смерти // colta.ru
  5. Ryškiausias paredaguotos apysakos pavyzdys – kūrinio pabaigoje pasakytų Žačevo žodžių „Aš dabar komunizmu netikiu“ pakeitimas į „Aš dabar niekuo netikiu“. (Lygiai toks pats apysakos variantas išverstas ir išleistas Lietuvoje 1988 m.) Daugiau apie A. Platonovo kūrybos vietą Rusijos mokyklose galima sužinoti perskaičius pokalbį su rusų literatūrologe Natalija Kornienko: «В школьной программе не место „Котловану“ Платонова».
  6. „Sniego pūgos vėjas nutilo; neryškus mėnulis pasirodė išsiblaivusiame ir nurimusiame tolimame danguje, kuris buvo toks tuščias, kad teikė amžinos laisvės viltį, ir toks gūdus, kad laisvė darėsi nebeįmanoma be draugystės.“ // Duobė, 1988: 86.
  7. Duobė, 1988: 64.
  8. Карасёв Л. Знаки «покинутого детства» // Андрей Платонов. Мир творчества. М.: Современный писатель, 1994. С. 112.
  9. Бродский И. А. Послесловие к «Котловану» А. Платонова.
  10. Золотоносов М. Ложное солнце // Андрей Платонов. Мир творчества. М.: Современный писатель, 1994. С. 278.
  11. Sovietų rūmai su didingu Lenino paminklu viršūnėje turėjo tapti pagrindiniu Maskvos dangoraižiu, kurį planuota pastatyti susprogdintos Kristaus Išganytojo cerkvės vietoje. 1931 m. sunaikinus šventovę, pradėta kasti milžiniška duobė pastato pamatams. 415 metrų aukščio rūmai pagal architekto Boriso Jofano projektą turėjo tapti aukščiausiu tuometiniu pastatu pasaulyje, tačiau jis taip ir nebuvo pastatytas. Vėliau šioje vietoje buvo įrengtas baseinas „Maskva“, o žlugus Sovietų Sąjungai vėl atstatyta cerkvė.
  12. Золотоносов М. Ложное солнце // Андрей Платонов. Мир творчества. М.: Современный писатель, 1994. С. 281.
  13. Duobė, 1988: 78.
  14. Duobė, 1988: 55.
  15. Duobė, 1988: 97.
  16. Cituota iš: Маркштайн Э. Дом и котлован, или мнимая реализация утопии // Андрей Платонов. Мир творчества. М.: Современный писатель, 1994. С. 288.
  17. Duobė, 1988: 24.
  18. Duobė, 1988: 105.
  19. Duobė, 1988: 51.
  20. Duobė, 1988: 54.
  21. Duobė, 1988: 105.
  22. Duobė, 1988: 32.
  23. Duobė, 1988: 33.
  24. Duobė, 1988: 87.
  25. Эпштейн М. Андрей Платонов между небытием и воскресением // Ирония идеала. М.: Новое литературное обозрение, 2015. С. 214.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *