Dalybos #9: Duobė

pagal | 2021 05 23

PRADŽIOS ŽODIS

Andrejus Platonovas
DUOBĖ

Savo asmeninio gyvenimo trisdešimtmečio dieną Voščevas iš nedidelės mechanikos gamyklos, kur pelnėsi lėšų pragyvenimui, gavo paskutinį atsiskaitymą. Atleidimo iš darbo dokumente buvo parašyta, kad jis pašalinamas iš gamybos dėl didėjančio nepajėgumo ir mąstymo tuo metu, kada visi sparčiai dirba.

Bute Voščevas susidėjo į maišelį daiktus ir išėjo lauk, norėdamas ore geriau suprasti savo ateitį. Bet oras buvo tuščias, medžiai nejudėjo, rūpestingai laikydami lapuose karštį, o ant dyko kelio nykiai pilkavo dulkės – gamtoje buvo tyki padėtis. Nebežinodamas, kur eiti, miesto gale Voščevas užsirėmė alkūnėmis ant žemos tvoros, šalia sodybos, kurioje bešeimiai vaikai buvo pratinami prie darbo ir naudos. Toliau miestas baigėsi – ten buvo tik alinė sezoniniams ir menkai apmokamiems darbininkams, kuri, kaip įstaiga, vis dėlto neturėjo kiemo, o už jos kūpsojo molio kaubrys, ant kurio giedrumoje augo vienut vienutėlis senas medis. Voščevas nukiūtino ligi alinės ir, išgirdęs garsiai šnekant žmones, įėjo į vidų. Čia buvo prisirinkę netvermingų žmonių, atėjusių užmiršti savo nelaimių, ir Voščevas pasidarė nebe toks jautrus, apsiramino. Alinėje jis išbuvo iki vakaro, kol suūžė oro permainos sukeltas vėjas; tada Voščevas priėjo prie atdaro lango, norėdamas pasižiūrėti, kaip prasideda naktis, ir pamatė ant molio kaubrio medį – jis lingavo vėtroje, o jo lapai raitėsi lyg slaptai susigėdę. Kažkur, tikriausiai tarybinės prekybos darbuotojų sode, kamavosi dūdų orkestras; monotonišką, įkyrią jo muziką per priedaubio dykynę vėjas nešė į gamtą. Voščevas klausėsi muzikos, mėgaudamasis viltimi, kadangi jam retai pasitaikydavo laimės minučių, bet jis nieko negalėjo padaryti, kas prilygtų muzikai, ir vakarus leisdavo nejudėdamas. Vėjui nutilus, vėl įsiviešpatavo tyla, o ją apgaubė dar tylesnė tamsa. Voščevas atsisėdo prie lango pasižiūrėti į švelnią nakties tamsą, pasiklausyti įvairių liūdnų garsų ir pakamuoti širdies, apsuptos kietų kaip akmuo kaulų.

– Ei, padavėjau! – pasigirdo jau nutilusioje alinėje. – Duok porą bokalų – gerklei praskalauti!

Voščevas seniai pastebėjo, kad į alinę žmonės visada ateina poromis, kaip jaunikiai su nuotakomis, o kartais įgriūva pulku lyg vestuvininkai.

Padavėjas tarnautojas šį kartą alaus nedavė, ir abu stogdengiai tiktai nusišluostė prijuostėmis ištroškusias burnas.

– Tu, biurokrate, turėtum klausyti, kai darbo žmogus tik pirštu mosteli, o tu dar putiesi!

Bet padavėjas nenorėjo vargintis tarnyboje, nes jėgas tausojo savo paties gyvenimui, ir į ginčus nesileido.

– Piliečiai, įstaiga uždaryta. Eikit namo ir ten ką nors prasimanykite.

Stogdengiai, pasiėmę iš lėkštutės po sūrų džiuvėsėlį, išėjo. Voščevas alinėje liko vienas.

– Pilieti! Jūs užsakėte tik vieną bokalą alaus, o sėdite čia galas žino kiek! Jūs mokėjote už gėrimą, o ne už patalpą!

Voščevas pasiėmė maišelį ir išėjo į naktį. Kažko klausdamas, virš Voščevo kamuojančia žvaigždžių jėga švietė dangus, bet mieste šviesos jau buvo užgesintos, ir kas tiktai galėjo, prisivalgę vakarienės, miegojo. Voščevas per grumstus nusileido į raguvą ir atsigulė ant pilvo, norėdamas užmigti ir nebejausti savęs. Bet miegui reikėjo proto ramybės, pasitikėjimo gyvenimu, patirtų skriaudų atleidimo, o Voščevas gulėjo bergždžiai įtempęs sąmonę ir nežinojo – ar reikalingas jis pasaulyje, ar viskas ir be jo gerai klotųsi? Nežinia iš kur papūtė vėjas, kad žmonės neuždustų, ir silpnai, lyg abejodamas, amtelėjo priemiesčio šuo, parodė, kad eina savo tarnybą.

– Liūdna šuniui; jis gyvena tik todėl, kad gimė, kaip ir aš.

Voščevo kūnas išblyško iš nuovargio, jis pajuto vokuose šaltį ir užmerkė jais šiltas akis.

 

Alaus pardavėjas jau vėdino savo įstaigą, nuo saulės jau aplinkui nerimavo vėjas, vilnijo žolės, kai Voščevas apgailestaudamas atmerkė šviežios jėgos prisipildžiusias akis. Jam vėl reikėjo gyventi ir maitintis, todėl jis nuėjo į gamyklos profsąjungos komitetą – ginti niekam nereikalingo savo darbo.

– Administracija sako, kad tu stovėjai ir mąstei gamybos metu, – pasakė jam gamyklos profsąjungos komitete. – Apie ką tu mąstei, drauge Voščevai?

– Apie gyvenimo planą.

– Gamykla dirba pagal tresto sudarytą planą. O savo gyvenimo planą galėtum apmąstyti klube arba raudonajame kampelyje1.

– Aš mąsčiau apie visų gyvenimo planą. Savo gyvenimo aš nebijau, jame man mįslių nėra.

– Na ir ką tu galėtum padaryti?

– Aš galėčiau sugalvoti ką nors panašaus į laimę, o dvasinis prasmingumas pakeltų ir darbo našumą.

– Laimė atsiras iš materializmo, o ne iš prasmingumo, drauge Voščevai. Mes tavęs apginti negalime, tu žmogus nesusipratęs, o mes nenorime atsidurti masių uodegoje.

Voščevas norėjo paprašyti nors paties menkiausio darbo, kad galėtų prasimaitinti, – mąstys nedarbo metu; bet prašyti gali tik tų žmonių, kuriuos gerbi, o Voščevas nematė, kad jie nors kiek jį užjaustų.

– Jūs bijote būti uodegoje – ji galūnė, – todėl ir atsisėdote ant sprando!

– Tau, Voščevai, valstybė davė dar vieną valandą apmąstymams – dirbai aštuonias valandas, dabar septynias, – gyventum sau ir tylėtum! Jeigu visi vienu metu mąstysime, tai kas darbą dirbs?

– Be minties žmonių darbas beprasmiškas! – susimąstęs pasakė Voščevas.

Jis išėjo iš gamyklos profsąjungos komiteto negavęs pagalbos. Kai pėsčias leidosi į savo kelionę, buvo vasara, abiejose kelio pusėse statė namus ir techninius įrenginius – tuose namuose nebyliai egzistuos ligi šiol buvusios benamės masės. Voščevo kūnas patogumams buvo abejingas, jis galėjo gyventi nenusilpdamas po atviru dangumi, o kankindavosi būdamas sotus tomis ramybės dienomis buvusiame bute. Vėl eidamas pro priemiesčio alinę, dar kartą žvilgtelėjo į savo nakvynės vietą – ten liko kažkas, kas turėjo daug bendra su jo gyvenimu, ir Voščevas atsidūrė erdvėje, kur priešais buvo tik horizontas ir į palinkusį veidą pūtė vėjas.

Bet netrukus jis ėmė abejoti savo gyvenimu ir pajuto kūne silpnumą, nes nepažino tiesos, – jis daugiau nebegalėjo eiti keliu ir atsisėdo ant griovio krašto, nežinodamas, kaip sutvarkytas visas pasaulis ir kokią kryptį rinktis. Iškamuotas minčių, Voščevas prigulė dulkėtoje pakelės žolėje; buvo karšta, pūtė pietinis vėjas ir kažkur kaime giedojo gaidžiai, – viskas ramiai sau egzistavo, tiktai Voščevas, prie nieko nepritapdamas, tylėjo. Šalia Voščevo galvos gulėjo negyvas nukritęs lapas, vėjo atneštas nuo tolimo medžio, ir dabar laukė žemėje ramybės. Voščevas pakėlė sudžiūvusį lapą ir įsidėjo į slaptą maišelio skyrelį, kur laikė visokius nelaimės ir nežinios daiktus. „Tu gyvenai be gyvenimo prasmės, – su šykščia užuojauta galvojo Voščevas, – gulėk čia, aš sužinosiu, dėl ko tu gyvenai ir žuvai. Jeigu jau tu niekam nereikalingas ir mėtaisi visiems po kojom, tai aš tave saugosiu ir prisiminsiu“.

– Visa, kas gyva, kenčia pasaulyje, nieko nesuvokdamas, – tarė Voščevas pakelėje ir atsistojo eiti, apsuptas visuotinio kantraus egzistavimo. – Tarytum kažkas vienas arba keletas žmonių atėmė iš mūsų nepalaužiamą jausmą ir pasisavino.

Jis ėjo keliu, kol visiškai nusilpo; o silpnumas Voščevą apimdavo greit, kai tik jo siela prisimindavo, kad ji nustojo pažinti teisybę.

Bet tolumoje jau buvo matyti miestas, iš kooperatinių kepyklų kilo dūmai, ir vakaro saulė apšvietė dulkes virš namų, kurias kėlė gyventojai. To miesto pradžioje stovėjo kalvė, kurioje Voščevui einant pro šalį, buvo taisomas automobilis, sugedęs nuo važinėjimo blogais keliais. Nutukęs luošys stovėjo šalia stulpo arkliams rišti ir kreipėsi į kalvį:

– Miša, įberk tabokos: vėl naktį spyną nuplėšiu!

Kalvis gulėjo po automobiliu ir nieko jam neatsakė. Tada luošys dūrė ramentu jam į užpakalį:

– Miša, geriau liaukis dirbęs – įberk: nuostolių pridarysiu!

Voščevas stabtelėjo prie luošio, nes gatve iš miesto centro ėmė žygiuoti vaikų pionierių rikiuotė su nuvargusiais muzikantais priekyje.

– Aš tau vakar visą rublį daviau, – pasakė kalvis. – Palik mane ramybėje nors savaitę! Nes neiškentęs imsiu ir sudeginsiu tavo ramentus.

– Degink, – sutiko invalidas. – Mane vaikinai vežimėliu atveš – tada kalvės stogą nuplėšiu!

Kalvio dėmesį patraukė vaikai, jam suminkštėjo širdis, ir jis įbėrė luošiui į kapšelį tabako:

– Plėšk, skėry!

Voščevas pamatė, kad luošys be kojų – vienos visai neturėjo, o vietoj kitos buvo medinis pridurkas; luošys stovėjo pasirėmęs ramentais ir prisilaikydamas amputuotos dešiniosios kojos mediniu priedu. Dantų invalidas irgi neturėjo, jis juos visiškai sudilino bevalgydamas, užtat įganytas veidas buvo didžiulis, o liemens liekana riebi; jo rudos, vos prabrėžtos akys stebėjo svetimą sau pasaulį, pilnos nedalios godulio ir susikaupusios aistros ilgesio, o jo burnoje trynėsi dantenos, tardamos nebylias bekojo mintis.

Nutolęs pionierių orkestras užgrojo jaunimo žygio muziką. Suvokdamos savo ateities reikšmingumą, pro kalvę maršo žingsniu žygiavo basos mergaitės; jų silpni, bręstantys kūnai buvo aprengti jūrinikėmis, ant mąslių, dėmesingų galvų šauniai gulėjo raudonos beretės, o kojos buvo apaugusios jaunystės gyvaplaukiais. Kiekviena mergaitė žengė laikydamasi rikiuotės tvarkos, šypsojosi jausdama savo reikšmę, suvokdama, koks rimtas gyvenimas reikalingas, kad nesuirtų rikiuotė, kad užtektų jėgų žygiui. Visos šios mergaitės buvo gimusios tuo metu, kai laukuose gulėjo negyvi arkliai, žuvę socialinio karo metu, ir ne visi pionieriai savo atsiradimo valandą turėjo odą, nes jų motinos maitinosi tik savo pačių kūno atsargomis; todėl kiekvienos pionierės veide atsispindėjo pirmųjų gyvenimo metų sunkumai, kūno ir išvaizdos grožio skurdumas. Bet vaikų draugystės laimė, būsimojo gyvenimo įsikūnijimas jaunystės žaidime ir griežtos laisvės orume ženklino vaikų veidus išdidžiu džiaugsmu, atstojančiu jiems ir grožį, ir naminį įmitimą.

Voščevas droviai stovėjo prieš nepažįstamų susijaudinusių vaikų rikiuotę; jam buvo gėda, kad pionieriai tikriausiai už jį daugiau žino ir jaučia, nes vaikai – jauname kūne bręstantis laikas, o jį, Voščevą, skubanti, veikli jaunystė stumia į nežinomybės tylą, tarsi gyvenimas bergždžiai bandytų pasiekti savo tikslą. Ir Voščevas pajuto gėdą ir energiją – panoro tuoj pat atskleisti visuotinę, begalinę gyvenimo prasmę, kad galėtų gyventi pirmiau už vaikus, greičiau už jų įdegusias kojas, pilnas stipraus švelnumo.

Viena pionierė išbėgo iš rikiuotės į rugių lauką šalia kalvės ir nuskynė sau reikalingą augalą. Darydama šį veiksmą, mažoji moteris pasilenkė, apnuogino apgamą ant brinkstančio kūno, ir, lengvai nešama neapčiuopiamos jėgos, prabėgo pro šalį, sukėlusi apgailestavimą dviem žiūrovams – Voščevui ir luošiui. Voščevas, ieškodamas palengvėjimo panašybės, pasižiūrėjo į invalidą; šio veidas išraudo nuo pritvinkusio kraujo, jis išstenėjo kažkokį garsą ir giliai kišenėje pakrutino ranką. Voščevas stebėjo galingojo luošio nuotaiką, bet džiaugėsi, kad imperializmo paliegėliui niekada neatiteks socialistiniai vaikai. Tačiau luošys nesiliovė žiūrėjęs pionierių žygiavimo, ir Voščevui pasidarė neramu dėl mažųjų žmonių saugumo ir skaistumo.

– Tu akimis žiūrėtum kur nors į šalį, – pasakė jis invalidui. – Geriau užsirūkytum!

– Marš į šoną, nurodinėtojau! – ištarė bekojis.

Voščevas nė nesujudėjo.

– Kam sakau? – pakartojo luošys. – Gal nori nuo manęs gauti?!

– Ne, – atsakė Voščevas. – Aš išsigandau, kad tu tai mergaitei kokį žodį leptelsi arba kitaip kaip nors paveiksi.

Invalidas su įprastine kančia palenkė savo didelę galvą žemyn.

– Ką gi aš vaikui pasakysiu, bjaurybe? Aš žiūriu į vaikus prisiminimui, nes greitai mirsiu.

– Tikriausiai tave kapitalistiniame mūšyje sužalojo, – tyliai prabilo Voščevas. – Nors luošių būna ir senių, tokių aš esu matęs.

Sužalotasis nukreipė akis į Voščevą, kuriose dabar buvo pranašesnio proto įniršis; luošys iš pradžių net patylėjo iš įtūžio praeiviui, o paskui iš lėto niršdamas tarė:

– Senių tokių būna, o štai luošių, tokių kaip tu, – nėra.

– Aš tikrame kare nesu buvęs, – pasakė Voščevas. – Tada ir aš iš ten nebūčiau grįžęs sveikas.

– Matau, kad nesi buvęs: štai kodėl toks kvailas! Kai vyras nematęs karo, tai jis kaip negimdžiusi boba – gyvena kaip idiotas: tave visą ir per kiautą matau!

– Ek!.. – apgailestaudamas ištarė kalvis. – Žiūriu į vaikus, o pačiam tiesiog knieti sušukti: tegyvuoja Gegužės pirmoji!

Pionierių orkestras pailsėjęs tolumoje užgrojo žygio maršą. Voščevas, toliau kamuodamasis, nuėjo gyventi į tą miestą.

 

Iki pat vakaro Voščevas tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti. Voščevas vaikščiojo tarp žmonių kaip ne šio pasaulio gyventojas, jausdamas didėjančią sielvartaujančio proto jėgą ir vis labiau užsidarydamas savo ankštame liūdesy.

Tik dabar jis pamatė miesto centrą ir tenai statomas konstrukcijas. Ant statybų pastolių jau degė vakaro elektra, bet tylumos šviesa iš laukų ir vystantis miego kvapas atplaukė čia iš visuotinės erdvės ir tvyrojo neliečiami ore. Atsiskyrę nuo gamtos, elektros apšviestoje vietoje noriai dirbo žmonės – mūrijo plytų tvoras, žingsniavo su naštomis ant pečių pastolių lentiniu raizginiu. Voščevas ilgai stebėjo jam nežinomo bokšto statybą; jis matė, kad darbininkai krutėjo tolygiai, neįtempdami jėgų, bet jau kažkas darėsi, kad statybą būtų galima užbaigti.

– Namą žmogus pastatys, o pats suirs. Kas tada gyvens? – eidamas mąsliai abejojo Voščevas.

Iš miesto centro jis nuėjo į pakraštį. Jam ten bekiūtinant, sutemo bežmonė naktis; tik vanduo ir vėjas gyveno toje tamsoje ir gamtoje, ir vien paukščiai galėjo apdainuoti tą didžiosios daiktybės sielvartą, nes jie skraidė viršuje ir jiems buvo lengviau.

Voščevas nusibastė į dykvietę ir ten susirado šiltą duobę nakvynei; nusileidęs į žemės įdubą, pasidėjo po galva maišelį, kur rinko atminimui ir kerštui visokius niekniekius, nuliūdo ir užmigo. Bet kažkoks žmogus atėjo į dykvietę su dalgiu rankose ir ėmė kapoti nuo amžių čia augančias žolių giraites. Apie pusiaunaktį pjovėjas priėjo ligi Voščevo ir pareiškė jam, kad keltųsi ir eitų iš aikštės.

– Ko tau! – nenoriai kalbėjo Voščevas. – Kokia čia aikštė, čia niekieno vieta.

– O dabar bus aikštė, dabar čia prasidės mūro darbai. Tu rytą ateik pažiūrėti į šitą vietą, nes ji netrukus amžiams pasislėps po statiniais.

– O kur man dėtis?

– Tu drąsiai gali dar pamiegoti barake. Drožk tenai ir miegok iki ryto, o tada rytą viską išsiaiškinsi.

Voščevas nuėjo ten, kur sakė pjovėjas, ir greitai pamatė buvusio daržo vietoje iš lentų sukaltą daržinę. Joje aukštielninki miegojo septyniolika ar dvidešimt žmonių ir prisukta lempa švietė jiems į beminčius žmogiškus veidus. Visi miegantys buvo liesi kaip numirėliai, siaurą sluoksnelį tarp jų odos ir kaulų buvo užėmusios kraujagyslės, o iš jų storio galėjai matyti, kiek daug kraujo jomis turi nutekėti įtempto darbo metu. Pro marškinių kartūną buvo tiksliai matyti lėtas gaivinantis širdies darbas – ji plakė arti, kiekvieno miegančiojo išsekinto kūno tamsoje. Voščevas įsižiūrėjo į arčiausiai miegančio veidą – ar kartais jame nematyti patenkinto žmogaus ramios laimės išraiškos. Bet žmogus gulėjo kaip negyvas, giliai ir liūdnai buvo pasislėpusios jo akys, ir bejėgiškai tysojo senose darbinėse kelnėse atšalusios kojos. Barake nebuvo girdėti jokio garso, tik kvėpavimas, niekas nesapnavo sapnų ir nesikalbėjo per miegus su praeitimi – kiekvienas egzistavo be jokio gyvybės pertekliaus, ir miegant buvo gyva tik žmogų sauganti širdis. Voščevas pajuto nuovargio šaltį ir, kad sušiltų, atsigulė tarp dviejų darbininkų kūnų. Jis užmigo, nepažįstamas šitiems žmonėms, užmerkusiems savo akis, patenkintas, kad šalia jų nakvoja, – ir taip miegojo, nejausdamas tiesos, iki išauštant rytui.

 

Rytą Voščevą persmelkė kažkoks instinktas, jis atsibudo ir neatsimerkdamas ėmė klausytis svetimų žodžių.

– Jis nusilpęs!

– Jis nesusipratęs.

– Nieko: kapitalizmas iš mūsų veislės darė mulkius, o šis – irgi tamsiųjų laikų liekana.

– Jeigu tik jis tokio pat luomo: tada – tiks.

– Sprendžiant iš kūno, jis iš vargingųjų klasės.

Voščevas, graužiamas abejonių, atmerkė akis prasidėjusios dienos šviesai. Tie, kurie vakar miegojo, stovėjo prie jo ir stebėjo netvirtą jo būklę.

– Jūs, tikriausiai, jau viską žinote? – nedrąsiai su silpna viltim paklausė jų Voščevas.

– O kaipgi? Mes juk visoms organizacijoms gyvybę duodame! – pasigirdo iš žemaūgio žmogaus išdžiūvusios burnos, apie kurią nuo išsekimo beveik nežėlė barzda.

Tuo metu atsivėrė durys, ir Voščevas pamatė naktinį pjovėją su artelės arbatinuku rankoje: vanduo jau buvo užviręs ant viryklės, kuri kūrenosi barako kieme; kėlimosi laikas praėjo, atėjo metas maitintis, kad užtektų jėgų dienos darbui.

Kaimiškas laikrodis kabojo ant medinės sienos ir kantriai tiksėjo varomas pasvaro; ant mechanizmo plokštelės buvo nupiešta rausva gėlė, kad paguostų kiekvieną, žiūrintį į laiką. Darbininkai susėdo eilute palei stalą, pjovėjas, kuris barake dirbo moteriškus darbus, priraikė duonos, davė kiekvienam po riekę ir pridėjo po gabalą vakarykštės šaltos jautienos. Darbininkai pradėjo susikaupę valgyti, priimdami maistą kaip būtinybę, bet juo nesimėgaudami.

– Eikš, pavalgysi su mumis! – pakvietė Voščevą valgantieji.

Voščevas atsistojo ir dar nevisiškai įsitikinęs, ar iš viso pasaulis reikalingas, nuėjo valgyti, drovėdamasis ir gedaudamas.

Pavalgę maisto, darbininkai su kastuvais rankose išėjo lauk, ir Voščevas nusekė jiems iš paskos.

Nušienautoje dykvietėje kvepėjo vystančia žole ir atsidavė apnuogintų vietų drėgme, dėl to dar labiau buvo jaučiama gyvenimo graužatis ir tuštybės širdgėla. Voščevui padavė kastuvą, jis suspaudė jį rankomis, lyg būtų norėjęs iškasti teisybę iš žemės dulkių; būdamas bedalis, Voščevas sutiko ir neturėti gyvenimo prasmės, bet norėjo bent jau matyti ją kito, artimo žmogaus kūno daiktybėje, – o kad būtų greta to žmogaus, galėjo paaukoti darbui visą silpną savo kūną, iškamuotą minčių ir beprasmybės.

Vidury dykvietės stovėjo inžinierius – nesenas, bet linkęs anksti pražilti žmogus. Visą pasaulį jis laikė negyvu kūnu – vertino jį pagal tas dalis, kurias jau buvo pavertęs statiniais: pasaulis visur pasidavė jo skvarbiam ir lakios vaizduotės protui, kurį ribojo tik supratimas, kad gamta yra inertiška; medžiaga visada pasiduoda tikslumui ir kantrumui, vadinas – ji negyva ir tuščia. Bet žmogus tarp tų niūrių daiktų buvo gyvas ir orus, todėl inžinierius dabar darbininkams mandagiai šypsojosi. Voščevas matė, kad inžinieriaus skruostai rausvi, bet ne nuo nutukimo, o nuo sustiprėjusio širdies plakimo, ir Voščevui patiko, kad to žmogaus širdis jaudinasi ir plaka.

Inžinierius pasakė Čiklinui, kad jis jau paskirstė žemės darbus, pažymėjo, kur kasti, – ir parodė įkaltus kuoliukus: dabar galima pradėti. Čiklinas klausėsi inžinieriaus ir tikrino jo paskirstymą savo protu ir patirtim – artelėje jis buvo žemės darbų vyresnysis, žemės kasimo darbas buvo geriausia jo profesija; o kai ateis laikas mūryti pamatus, Čiklinas paklus Safronovui.

– Maža rankų, – tarė Čiklinas inžinieriui, – tai ne darbas, o gyvas vargas – visą naudą laikas surys.

– Birža žadėjo atsiųsti penkiasdešimt žmonių, o aš buvau prašęs šimto, – atsakė inžinierius. – Bet už visus grunto darbus atsakysime tik jūs ir aš: jūs – pirmaujanti brigada.

– Mes tempti netempsime, o žiūrėsime, kad visi lygiuotųsi į mus. Kad tik žmonės ateitų.

Tai pasakęs, Čiklinas įbedė kastuvą į žemės paviršiaus minkštimą ir palenkė žemyn abejingą, susimąsčiusį veidą. Voščevas taip pat pradėjo kasti žemę, visa jėga spausdamas kastuvą; jam dabar atrodė įmanoma, kad vaikystė išaugs, džiaugsmas įsikūnys mintyje, ir būsimasis žmogus ras ramybę šiame tvirtame name, kad galėtų žiūrėti pro aukštus jo langus į priešais atsivėrusį, jo laukiantį pasaulį. Jis jau buvo amžinai sunaikinęs tūkstančius žolės stiebelių, šaknelių ir smulkių landų, kurias dirvoje turėjo įsirengę uolūs gyvūnai, ir dirbo rausdamasis į varginantį molį. Bet Čiklinas jį pralenkė – jau seniai buvo padėjęs kastuvą ir, pasiėmęs laužtuvą, trupino susigulėjusias apatines uolienas. Naikindamas nuo senovės susidariusią sanklodą, Čiklinas negalėjo jos suprasti:

– Kažkodėl po žeme buvo priesmėlio, dabar išlindo molis, tuoj ir klintys pasirodys!.. Nesuprasi – kas čia vyksta: neliestum žemės geležimi, tai ji ir toliau kvailai gulėtų. Vargas!

Jausdamas molio svetimumą ir suprasdamas, kad jo artelė negausi, Čiklinas paskubom laužė per amžius susigulėjusį gruntą, visą savo kūno jėgą paversdamas smūgiais į negyvas vietas. Jo širdis plakė įprastu ritmu, iš kantrios nugaros sunkėsi prakaitas, po savo oda Čiklinas jokio apsauginio riebalų sluoksnio neturėjo – jo senos kraujagyslės ir viduriai buvo prie pat paviršiaus, jis jautė viską, kas gaubė kūną, be skaičiavimo ir svarstymo, bet tiksliai. Kadaise jis buvo jaunesnis ir jį mylėjo merginos – geisdamos jo galingo, kur tik pakliūva klaidžiojančio kūno, kuris netausojo savęs ir buvo ištikimas visoms. Tada Čiklinas daug kam buvo reikalingas kaip priebėga ir ramybė, kaip patikima šiluma, bet jis norėjo pernelyg daug ką prisiglausti, kad ir pats turėtų ką jausti, tada moterys ir draugai iš pavydo pamesdavo jį, o Čiklinas, naktimis kamuojamas ilgesio, eidavo į turgaus aikštę ir vartydavo prekybininkų būdeles arba jas kur nors net nunešdavo, paskui už tai kankindavosi kalėjime ir iš ten vyšniniais vasaros vakarais dainuodavo dainas.

Kad ir kaip stengdamasis, Voščevas, artėjant pusiaudieniui, ėmė vis mažiau ir mažiau iškasti žemių, tas darbas pradėjo jį erzinti, ir jis atsiliko nuo artelės; tik vienas liesas darbininkas dirbo lėčiau už jį. Tas atsilikėlis buvo niūrus, menkas, nuo jo blausaus, neišraiškingo, retais plaukais apaugusio veido į molį lašėjo silpnumo prakaitas; keldamas žemę ant duobės krašto, jis kosėjo ir spjaudėsi, o paskui nusiraminęs užsimerkdavo, lyg norėdamas miego.

– Kozlovai! – šūktelėjo jam Safronovas. – Tu vėl negaluoji?

– Vėl, – atsakė Kozlovas silpnu kūdikio balsu.

– Pernelyg konfliktais mėgaujiesi, – ištarė Safronovas, – todėl ir silpnėji!

Kozlovas pasižiūrėjo į Safronovą paraudusiomis drėgnomis akimis ir iš nuovargio abejingai patylėjo.

Voščevas pažiūrėjo į tuos žmones ir nusprendė kaip nors gyventi, jeigu jie kenčia ir gyvena: jis kartu su jais gimė ir, atėjus laikui, kartu su žmonėmis mirs.

– Kozlovai, gulkis ant pilvo – atsikvėpk! – tarė Čiklinas. – Kosti, dūsauja, tyli, sielvartauja – taip duobes kapams kasa, ne namams.

Bet Kozlovas nemėgo, kad kiti jo gailėtųsi – nepastebimai įkišęs ranką į užantį, paglostė savo apžėlusią seną krūtinę ir toliau kasė lipnų gruntą. Jis dar tikėjo, kad, pastačius didžiuosius namus, prasidės tikras gyvenimas, ir bijojo, kad jo ten nepriims, jeigu jis ateis kaip apgailėtinas, darbui netinkamas elementas. Tik vienas dalykas jaudino Kozlovą rytais – jo širdžiai buvo sunku plakti, bet jis vis dėlto tikėjosi gyventi toje ateityje palaikomas kad ir silpnos širdies; tačiau dėl krūtinės silpnumo jam tekdavo retkarčiais glostyti savo kaulus ir pašnibždomis įtikinėti kūną, kad ištvertų.

Jau praėjo ir pusiaudienis, o birža žemkasių neatsiuntė. Naktinis žolės pjovėjas išsimiegojo, išvirė bulvių, apipylė jas kiaušiniais, apšlakstė riebalais, pridėjo vakarykštės košės, apibarstė krapais, kad būtų prašmatniau, ir atnešė katile tą maisto šiupinį artelei, kad ši atstatytų išeikvotas jėgas.

Valgė tylėdami, nežiūrėdami vienas į kitą ir negodžiai, per daug nesirūpindami, ką valgo, lyg žmogus jėgų semtųsi vien tik iš sąmonės. Kozlovas kartais netyčia nusikosėdavo į katilą, ir ore buvo matyti trupiniai iš jo burnos, tačiau niekas iš valgančiųjų nepridengė pilvo maisto švarumo nuo Kozlovo, ir Voščevas, tą matydamas, savo šaukštu kabino kaip tik tas maisto vietas, kur kosėjo Kozlovas, kad galėtų geriau jį užjausti.

Inžinierius kaip kasdien apėjo įvairias privalomas įstaigas ir pasirodė prie duobės. Jis pastovėjo nuošaly, kol žmonės išvalgė visą katilą, ir tada tarė:

– Pirmadienį bus dar keturiasdešimt žmonių. O šiandien – šeštadienis: jums jau laikas baigti darbą.

– Kaip tai baigti? – paklausė Čiklinas. – Mes dar kubą ar pusantro išmesime, anksčiau baigti nėra ko.

– Reikia baigti, – paprieštaravo darbų vykdytojas. – Jūs jau dirbate daugiau negu šešias valandas, juk yra įstatymas.

– Tas įstatymas tik pavargusiems elementams, – nesutiko Čiklinas, – o man dar truputis jėgų ligi miego liko. Kaip kiti mano? – paklausė jis visų.

– Vakaras toli, – tarė Safronovas, – kam dykai gyvenimą leisti, geriau darbą padarykime. Mes juk ne gyvuliai, mes galime gyventi ir dėl entuziazmo.

– Gal gamta mums ką nors apačioje atskleis, – tarė Voščevas.

– Taigi! – ištarė kažkuris darbininkas.

Inžinierius palenkė galvą, jis bijojo būti namie nieko neveikdamas, jis nežinojo, kaip jam vienam gyventi.

– Tada ir aš eisiu, truputį pabraižysiu ir polių lizdus perskaičiuosiu.

– Ką gi: eik, pabraižyk ir skaičiuok! – sutiko Čiklinas. – Vis tiek žemė iškasinėta, aplink nuobodybė – užbaigsime darbus, tada susitvarkysime gyvenimą ir pailsėsime.

Darbų vykdytojas neskubėdamas nuėjo. Jis prisiminė savo vaikystę, kai prieš šventes tarnaitė plaudavo grindis, motina tvarkydavo kambarius, o gatve tekėdavo nešvarus vanduo, ir jis, berniukas, nežinodavo, kur dėtis, jį apimdavo graudulys ir svajingumas. Dabar oras taip pat sugedo, virš lygumos ėmė lėtai slinkti tamsūs debesys, ir visoje Rusijoje dabar plaunamos grindys prieš socializmo šventę, – gėrėtis kol kas anksti ir nėra kuo; geriau atsisėsti, susimąstyti ir braižyti būsimojo namo dalis.

Nuo sotumo Kozlovą apėmė džiaugsmas, o protas ėmė veikti geriau.

– Kaip sakoma, viso pasaulio šeimininkai, o ėsti mėgsta, – pareiškė Kozlovas. – Šeimininkas sau namą iš karto pasistatytų, o jūs ir mirsite tuščioje žemėje.

– Kozlovai, tu galvijas! – paaiškino Safronovas. – Kam tau proletariato namas, jeigu tu vien jo išoriniu organizuotumu gali džiaugtis!

– Kas kad džiaugiuosi! – atsakė Kozlovas. – O kas mane nors kartą mylėjo? Sako, kentėk, kol senis kapitalizmas nusibaigs, – dabar jis baigėsi, o aš vėl gyvenu vienas po antklode, o man juk liūdna!

Voščevą užplūdo draugiški jausmai Kozlovui.

– Liūdesys – ne bėda, drauge Kozlovai, – pasakė jis, – vadinas, mūsų klasė visą pasaulį jaučia, o laimė vis tiek dalykas buržuazinis… Nuo laimės tik drovumas randasi!

Netrukus Voščevas ir kiti vėl stojo prie darbo. Saulė buvo dar aukštai, ir apšviestame ore gailiai čiulbėjo paukščiai – ne švęsdami, o ieškodami maisto erdvėje; kregždės sklandė žemai virš pasilenkusių kasėjų, jos nustodavo plasnoti sparnais iš nuovargio, o po jų pūkais ir plunksnomis buvo vargo prakaitas – paukščiai skraidė nuo pat aušros be perstojo vargdami, kad pasotintų paukščiukus ir bičiules. Kartą Voščevas pakėlė staiga ore mirusį ir ant žemės nukritusį paukštį: jis visas buvo apsipylęs prakaitu; o kai Voščevas jį nupešė, norėdamas pamatyti kūną, jo rankose liko menka suvargusi būtybė, žuvusi nuo sekinančio darbo. Ir dabar Voščevas negailėjo savęs, nes turėjo įveikti sukepusį gruntą: čia bus namas, jame glausis žmonės nuo negandų ir mėtys pro langą trupinius lauke gyvenantiems paukščiams.

Nematydamas nei paukščių, nei dangaus, nekirbinamas jokių minčių, Čiklinas visu svoriu užgulęs trupino laužtuvu žemę, alino savo kūną molio išėmoje, bet nenusiminė dėl nuovargio, nes žinojo, kad nakties miegas jo kūną vėl pripildys jėgų.

Nusigalavęs Kozlovas atsisėdo ant žemės ir ėmė kirviu kapoti atsidengusias klintis; jis dirbo užmiršęs, kiek laiko ir kur dirba, atiduodamas savo šiltos jėgos likučius akmeniui, kurį skaldė, – akmuo kaito, o Kozlovas palengva vėso. Jis būtų galėjęs taip nepastebimai ir nusibaigti, o suskaldytas akmuo būtų buvęs jo varganas palikimas augantiems būsimiems žmonėms. Nuo judėjimo Kozlovo kelnės atsiraitojo, buvo matyti oda aptempti kreivi, aštrūs kaip švarplėti peiliai blauzdikauliai. Voščevas, žiūrėdamas į tuos bejėgius kaulus, ėmė melancholiškai nervintis, jam atrodė, kad kaulai perplėš netvirtą odą ir išlįs lauk; jis apčiupinėjo tas pačias kaulėtas savo kojų vietas ir visiems pasakė:

– Laikas pailsėti! Nes visi pervargsite, numirsite, o kas tada liks žmonėmis?

Atsakymo Voščevas neišgirdo. Jau slinko vakaras; iš tolumos kilo mėlyna naktis, žadėdama miegą ir vėsos dvelkimą, ir – lyg koks sielvartas – virš žemės kabojo apmirusi aukštybė. Kozlovas vis dar trupino žemėje akmenį niekur nesidairydamas, ir tikriausiai monotoniškai plakė jo nusilpusi širdis.

 

Bendro proletarinio namo darbų vykdytojas išėjo iš savo braižymo kontoros tamsią naktį. Duobė buvo tuščia, darbininkų artelė miegojo barake sugulusi glaudžia kūnų eile, ir tik pro plonlenčių tarpus skverbėsi prigesintos naktinės lempos šviesa, kuri buvo žibinama kokio nelaimingo atsitikimo atvejui arba tam, kad kas užsimanęs rastų kur atsigerti. Inžinierius Pruševskis, priėjęs prie barako, pažvelgė į vidų pro buvusios šakos skylę; pasienyje miegojo Čiklinas, jo išputusi nuo jėgos ranka gulėjo ant pilvo, ir visas kūnas gaudė nuo gaivinančio miego proceso; basakojis Kozlovas miegojo išsižiojęs, jo gerklė glermėjo, lyg oras į plaučius būtų ėjęs per tirštą juodą kraują, o iš pusiau pramerktų blyškių akių riedėjo retos ašaros – nuo sapnų arba nuo nesuprantamo liūdesio.

Pruševskis atitraukė galvą nuo lentų ir susimąstė. Tolumoje buvo matyti elektros apšviesta gamyklos naktinė statyba, bet Pruševskis žinojo, kad ten, be sukrautų statybinių medžiagų ir pavargusių, nemąstančių žmonių, nieko daugiau nėra. Štai jis sugalvojo vienintelį bendrą proletarinį namą vietoj senojo miesto, kur ir dabar žmonės gyvena susiskirstę kiemais; po metų visas vietos proletariatas išeis iš mažaturčio miesto ir apsigyvens monumentaliame naujame name. Po dešimties ar dvidešimties metų kitas inžinierius pasaulio centre pastatys bokštą, kur amžinam ir laimingam gyvenimui įsikurs viso Žemės rutulio darbo žmonės. Pruševskis jau dabar būtų galėjęs numatyti, kokį statinės mechanikos kūrinį, meno ir tikslingumo prasme, reikėtų sukurti pasaulio centre, bet negalėjo nujausti, kokia bus bendrojo namo šioje lygumoje gyventojų siela, ir tuo labiau įsivaizduoti būsimojo bokšto gyventojus visuotinės žemės centre. Kokį tada kūną turės jaunystė ir kokia jaudinanti jėga suvirpins širdį ir sukrės protą?

Pruševskis tai norėjo žinoti jau dabar, kad nebūtų be reikalo statomos jo rūmo sienos: name turi apsigyventi žmonės, o žmonės yra kupini tos nereikalingos šilumos, kuri kartą buvo pavadinta siela. Jis bijojo statyti tuščius namus – tokius, kuriuose žmonės gyvena tik todėl, kad lauke dargana.

Sužvarbęs nuo nakties vėsos, Pruševskis nusileido į pradėtą pamatų duobę, kur buvo užuovėja. Kurį laiką pasėdėjo duobės dugne; po juo gulėjo akmuo, iš šono buvo grunto pjūvis, ir matėsi, kaip ant nupjauto molio, neatsiradęs iš jo, gulėjo dirvožemis. O ar iš kiekvienos bazės susidaro antstatas? Ar kiekvienos gyvenimo medžiagos gamybos pridėtinis produktas yra žmogaus siela? O jeigu gamybą patobulintume taip, kad būtų griežta ekonomija – ar ji duotų šalutinių, nelauktų produktų?

Dar būdamas dvidešimt penkerių metų, inžinierius Pruševskis pajuto savo sąmonės susiaurėjimą ir gyvenimo supratimo galą, sakytum tamsi siena būtų iškilusi prieš jo jautrų protą. Nuo to laiko jis vargo, triūsdamas šiapus savo sienos, ir raminosi tik tuo, kad iš esmės patį gilųjį, tikrąjį medžiagos, iš kurios sulipdytas pasaulis ir žmonės, sutvarkymą jis jau buvo perpratęs, visas būtinas mokslas yra dar prieš jo sąmonės sieną, o už sienos tėra nykuma, kur galima ir nesiveržti. Bet vis dėlto buvo įdomu – ar neprasiskverbė kas nors už tos sienos. Pruševskis dar kartą priėjo prie barako, pasilenkęs žvilgtelėjo į anoj pusėj arčiausiai miegantįjį – gal įžiūrės jame ką nors, ko dar nežino gyvenime; bet mažai kas buvo matyti, nes naktinėje lempoje baigė degti žibalas, ir buvo girdėti tik lėtas, trūkčiojantis kvėpavimas. Pruševskis pasitraukė nuo barako ir nuėjo skustis į naktinių pamainų kirpyklą; užėjus liūdesiui, jam patikdavo jausti prisilietusias kieno nors rankas.

Po pusiaunakčio Pruševskis parėjo į savo butą – sodo fligelį, atvėrė į tamsą langą ir atsisėdo pasėdėti. Kartais silpnas vietinis vėjelis pajudindavo lapus, bet greitai vėl įsiviešpataudavo tyla. Už sodo kažkas ėjo ir dainavo; tai buvo tikriausiai sąskaitininkas, grįžtantis iš vakarinių užsiėmimų, arba šiaip koks žmogus, kuriam įgriso miegoti.

Tolumoje, spingsėdama į akis, blausiai švietė žvaigždė, ir niekados ji nebus artimesnė. Pruševskis žiūrėjo į ją pro drumstą orą, laikas ėjo, ir jis dvejojo:

– Gal man galą gavus?

Pruševskis nematė, kam galėtų būti toks reikalingas, kad būtinai reikėtų save saugoti ligi dar tolimos mirties. Vietoj vilties jam buvo likusi tik kančia, ir kažkur už virtinės naktų, už nulapojusių, pražydusių ir vėl sunykusių sodų, už sutiktų ir palydėtų žmonių yra jo laikas, kai reikės atsigulti lovoje, nusisukti veidu į sieną ir mirti net nepravirkus. Pasaulyje liks gyventi tik jo sesuo, bet ji pagimdys kūdikį, ir švelnumas jam bus stipresnis už mirusio, suirusio brolio ilgesį.

– Geriau aš mirsiu, – pagalvojo Pruševskis. – Manimi naudojasi, bet aš niekam nemielas. Rytoj parašysiu paskutinį laišką seseriai, reikia iš ryto nusipirkti pašto ženklą.

Ir nusprendęs mirti, jis atsigulė į lovą ir užmigo patenkintas, kad yra abejingas gyvenimui. Nespėjęs dar pajusti visos laimės, jis nuo jos pabudo trečią valandą nakties ir, įžiebęs šviesą, sėdėjo kambario šviesoje ir tyloje ligi pat aušros, apsuptas artimų obelų, o tada atvėrė langą, nes norėjo girdėti paukščių balsus ir pėsčiųjų žingsnius.

 

Visiems atsibudus, į žemkasių nakvynės baraką atėjo pašalinis žmogus. Iš visų darbininkų jį pažinojo tik Kozlovas, praeity turėjęs konfliktų. Tai buvo draugas Paškinas, profsąjungos apygardos tarybos pirmininkas. Jo veidas buvo senyvas, kūnas sugungęs, – bet ne tiek nuo metų naštos, kiek nuo socialinio krūvio; turėdamas tokius duomenis, jis kalbėdavo tėvišku tonu ir beveik viską žinodavo arba numatydavo.

„Na, ką gi, – sakydavo jis paprastai, jeigu būdavo sunkumų, – vis tiek, istoriškai žiūrint, laimė ateis“. Ir nuolankiai nulenkdavo neišvaizdžią galvą, kuri nebegebėjo mąstyti.

Netoli pradėtos duobės Paškinas pastovėjo palenkęs veidą į žemę, pasižiūrėjo į ją kaip į bet kokią gamybą.

– Tempas lėtas, – ištarė jis darbininkams. – Kodėl jūs nenorite padidinti darbo našumo? Socializmas apsieis ir be jūsų, o jūs be jo gyvenimą nugyvensite tuščiai ir numirsite.

– Mes, drauge Paškinai, kaip sakoma, stengiamės, – pasakė Kozlovas.

– Kur čia stengiatės!? Tik vieną krūvą iškasėte!

Paškino priekaišto sugėdinti, darbininkai nieko neatsakė. Jie stovėjo ir matė: gerai žmogus sako – sparčiau reikia rausti žemę ir statyti namą, nes kitaip numirsi ir nespėsi. Kas kad dabar gyvenimas plaukia kaip iškvėptas oras, bet juk, įrengus namą, jį galima organizuoti naudingai – būsimai amžinai laimei ir vaikystei.

Paškinas pažiūrėjo į tolį – į lygumas ir raguvas; ten kažkur prasideda vėjai, susidaro šalti debesys, veisiasi visokiausia uodų smulkmė ir atsiranda ligos, pinkles rezga buožės ir miega kaimo atsilikėliai, o proletariatas gyvena vienas, kaip kalės vaikas, šioje nykioje tuštumoje ir turi už visus viską sugalvoti ir plikomis rankomis pagaminti ilgo gyvenimo medžiagą. Ir Paškinui pagailo visų savo profsąjungų, ir pajuto jis gerumą darbo žmonėms.

– Aš jums, draugai, profsąjungos linija paskirsiu kokių nors lengvatų, – tarė Paškinas.

– Iš kur tu lengvatų imsi? – paklausė Safronovas. – Mes pirma jas turime uždirbti ir tau perduoti, o tu mums.

Paškinas pažiūrėjo į Safronovą savo sielvartingomis pranašo akimis ir nuėjo į miesto centrą, į tarnybą. Paskui jį patraukė Kozlovas ir, kiek paėjęs, tarė:

– Drauge Paškinai, štai pas mus Voščevas įsidarbino, o jis darbo biržos siuntimo neturi, jūs jį, kaip sakoma, privalote atleisti…

– Nematau čia jokio konflikto: dabar proletariato trūksta, – padarė išvadą Paškinas ir paliko Kozlovą taip jo ir nenudžiuginęs. O Kozlovas tuojau pat pradėjo netekti proletarinio pasitikėjimo ir panoro eiti į miesto centrą, o tenai rašyti šmeižikiškus pareiškimus ir regzti visokius konfliktus, tokiu būdu tikintis organizacinių permainų.

Ligi pat vidurdienio laikas ėjo laimingai; į duobę niekas neatėjo nei iš organizacinio, nei iš techninio personalo, bet kasama duobė vis dėlto gilėjo, pasiduodama tik žemkasių jėgai ir kantrybei. Voščevas kartais pasilenkęs paimdavo akmenuką ar šiaip kokį sulipusios žemės grumstą ir dėdavosi į kelnių kišenę. Jį džiugino ir neramino beveik amžinas akmenuko buvimas molyje, visiškoje tamsoje: vadinas, jam reikia ten būti, tuo labiau verta žmogui gyventi. Vis dėlto Voščevą vėl ėmė kankinti visuotinės būsenos vargingumas, kartais jis juto visą išorinį gyvenimą kaip savo vidujybę ir kartkartėm sukrenkšdavo, atverdamas burną pranešimui.

Po vidurdienio Kozlovas jau negalėjo atsikvėpti – stengėsi kvėpuoti rimtai ir giliai, bet oras neprasiskverbdavo kaip anksčiau iki pat pilvo, o sustodavo kažkur pusiaukelėje. Kozlovas atsisėdo ant iškasto grunto ir prisilietė rankomis prie savo kaulėto veido.

– Susikrimtai? – paklausė jo Safronovas. – Kad tvirtesnis būtum, tau reiktų užsirašyti į fizkultūros būrelį, o dabar kad tik konfliktas: mąstai kaip atsilikęs žmogus.

Čiklinas užsispyręs ir neatsikvėpdamas laužtuvu trupino gamtos sukurtą akmens plokštę, nesustodamas pamąstyti arba atgauti ūpo; jis nežinojo, kaip kitaip gyventi, – dar vogti pradėsi arba revoliucijai pakenksi.

– Kozlovas vėl nusilpo! – tarė Čiklinui Safronovas. – Neišgyvens jis iki socializmo – jame kažkokios funkcijos trūksta!

Čiklinas liovėsi triūsęs ir pastebėjo Kozlovą, beglostantį save abejom rankom. Čia Čiklinas iškart ėmė mąstyti, nes jo gyvasčiai nebuvo kur dėtis, jeigu jau nebereikia žemės trupinti; jis prisiglaudė drėgna nugara prie duobės krašto, pažvelgė į tolį ir leidosi į prisiminimus – daugiau nieko nebegalėjo galvoti. Dauboje šalia duobės dabar augo šiokie tokie žolynai ir gulėjo mirtinai suplūktas smėlis; negailestinga saulė lengvabūdiškai eikvojo savo kūną čionykštės prastos gyvybės smulkmenoms ir, padedama šiltų liūčių, kadaise išrausė daubą, bet joje dar nėra jokios proletarinės naudos. Tikrindamas savo išmintį, Čiklinas nuėjo į daubą ir išmatavo ją įprastu žingsniu tolygiai kvėpuodamas, kad lengviau būtų skaičiuoti. Pamatų duobė turėjo užimti visą daubą, tik reikėjo suplanuoti šlaitus ir iškasti ligi reikiamo gylio.

– Kozlovas tegul paserga, – tarė sugrįžęs Čiklinas. – Mes čia giliau kasti nesiplėšysim, o namą statysim dauboje ir ten jį išmūrysim: Kozlovas sulauks, kol pastatysim.

Išgirdę Čikliną, daugelis nustojo kasti ir prisėdo atsikvėpti. Bet Kozlovas jau buvo atsigavęs ir norėjo eiti pas Pruševskį pasakyti, kad darbininkai daugiau žemės nekasa – ir reikia imtis rimtos disciplinos. Rengdamasis padaryti tokią organizacinę naudą, Kozlovas iš anksto džiaugėsi ir sveiko. Bet vos tik jis pajudėjo, Safronovas jį sustabdė.

– Ką tu, Kozlovai, – pas inteligentiją patraukei? Va ji pati leidžiasi į mūsų masę.

Pruševskis ėjo į duobės pusę nepažįstamų žmonių priekyje. Laišką seseriai jis buvo išsiuntęs ir dabar norėjo atkakliai veikti, rūpintis einamaisiais reikalais ir statyti bet kokį namą kitų naudai, kad tik nereikėtų trikdyti savo sąmonės, kuriai jis suteikė ypač švelnaus abejingumo, sutariančio su mirtim ir našlaitystės jausmu pasiliekantiems žmonėms. Ypač graudingai jis žiūrėjo į tuos, kurių anksčiau dėl ko nors nemėgo, – dabar jis juose matė beveik svarbiausią savo gyvenimo mįslę ir jaudindamasis, nesusigaudydamas atidžiai žiūrėjo į svetimus ir pažįstamus kvailus veidus.

Nepažįstamieji pasirodė esą nauji darbininkai, kuriuos atsiuntė Paškinas, kad nesustotų valstybinis darbų tempas. Bet atvykėliai nebuvo darbininkai: Čiklinas iš karto be didelio vargo nustatė, kad jie yra permokyti miesto tarnautojai, įvairūs stepių klajūnai ir žmonės, įpratę ramiai žingsniuoti paskui darbinį arklį; jų kūnuose negalėjai įžiūrėti jokio proletarinio talento darbui, jie labiau tiko gulėti aukštielninki arba kaip nors kitaip drybsoti.

Pruševskis paliepė Čiklinui išskirstyti naujuosius darbininkus duobėje ir apmokyti, nes reikia mokėti gyventi ir dirbti su tais žmonėmis, kurie yra pasaulyje.

– Mums tai vieni niekai, – atsiliepė Safronovas. – Mes tą jųjų atsilikimą išmušim ir paversim aktyvumu.

– Taigi taigi, – ištarė pasikliaudamas Pruševskis ir nuėjo paskui Čikliną daubos link.

Čiklinas sakė, kad dauba yra daugiau negu pusiau gatava iškasa ir kad ji padėtų išsaugoti silpnus žmones ateičiai. Pruševskis su tuo sutiko, nes jis vis tiek mirs anksčiau, negu bus baigtas statyti pastatas.

– O manyje krustelėjo mokslinė abejonė, – suraukęs mandagų ir sąmoningą veidą ištarė Safronovas. Ir visi ėmė jo klausytis. O Safronovas žiūrėjo į stovinčius aplinkui su paslaptinga mokslinčiaus šypsena.

– Kaip tas draugas Čiklinas ėmė išmanyti visą pasaulį? – neskubėdamas tarė Safronovas. – O gal jį vaiką laumė pabučiavo, kad geriau už mokslininką žino, jog dauba tiks! Kodėl tu, drauge Čiklinai, mąstai, o aš su draugu Pruševskiu vaikščioju kaip smulkmė tarp klasių ir nematau sau nieko gero!..

Čiklinas buvo per daug paniuręs, todėl negudraudamas atsakė maždaug taip:

– Nėra kur gyventi, štai ir lenda mintys į galvą.

Pruševskis pažvelgė į Čikliną kaip į nereikalingą kankinį, o paskui paprašė padaryti dauboje žvalgomąjį gręžinį ir nuėjo į savo raštinę. Ten jis ėmė atidžiai braižyti sumanytas bendro proletarinio namo dalis, nes reikėjo pajusti daiktus ir išguiti iš savo galvos žmones. Po poros valandų Voščevas iš žvalgomųjų gręžinių atnešė jam grunto pavyzdžius.

Pruševskis paėmė daubos grunto pavyzdį ir įsikniaubė į jį – jis norėjo likti tik su tuo tamsiu žemės grumsteliu. Voščevas atsitraukė prie durų ir dingo už jų, šnibždėdamas sau savo graužatį.

Inžinierius apžiūrėjo gruntą ir iš savaveiksmio, nei vilties nebeturinčio, nei pasitenkinimo nebenorinčio, proto inercijos ilgai skaičiavo to grunto atsparumą spaudimui ir deformacijai. Anksčiau, geidulingo gyvenimo ir laimės regimybės metais, Pruševskis grunto patikimumą būtų apskaičiavęs ne taip tiksliai, – dabar jis norėjo be pertrūkio rūpintis daiktais ir įrengimais, kad galėtų turėti juos savo mintyse ir tuščioje širdyje vietoj draugystės ir prieraišumo žmonėms. Užsiėmimas būsimojo pastato rimties technika Pruševskiui teikė aiškios minties abejingumo, artimo pasigėrėjimui, – ir statinio detalės kėlė geresnį ir patvaresnį susidomėjimą, negu draugiškas pasiplepėjimas su bendraminčiais. Amžinoji medžiaga, kuriai nereikia nei judėti, nei gyventi, nei išnykti, atstojo Pruševskiui kažką užmiršta ir būtina, kaip prarastos draugės esybę.

Baigęs skaičiuoti savo duomenis, Pruševskis garantavo būsimojo bendro proletarinio būsto patikimumą ir pajuto pasitenkinimą medžiagos patvarumu, nes jos paskirtis yra saugoti žmones, ligi šiol gyvenusius ne šiame pastate. Ir jam pasidarė lengva, ramu, sakytum jis būtų gyvenęs ne priešmirtinį bejausmį gyvenimą, o tą, apie kurį kadaise savo lūpomis šnibždėdavo motina, bet jis to gyvenimo neprisiminė net sapnuose.

Netrikdydamas savo ramybės ir neblaškydamas nuostabos, Pruševskis išėjo iš žemės darbų raštinės. Gamtoje slinko į vakarą išsekinta vasaros diena; viskas, kas buvo arti ir tolumoje, pamažu tirpo: slėpėsi paukščiai, gulėsi žmonės, ramiai kilo dūmai iš tolimų, laukuose išmėtytų būstų, kur prie katiliuko sėdėjo pavargęs nepažįstamas žmogus ir laukė vakarienės, nusprendęs iškęsti savo gyvenimą ligi galo. Duobėje buvo tuščia, žemkasiai nuėjo dirbti į daubą, ir ten dabar judėjo, krutėjo. Staiga Pruševskis panoro pabūti tolimame centriniame mieste, kur žmonės ilgai nemiega, mąsto ir ginčijasi, kur vakarais atidarytos gastronomijos parduotuvės, iš kurių sklinda vyno ir konditerijos gaminių kvapas, kur galima sutikti nepažįstamą moterį ir praplepėti su ja visą naktį, jaučiant paslaptingą draugystės laimę, kai nori amžinai gyventi toje nerimastyje; o rytą atsisveikinti po užgesusiu dujiniu žibintu, išsiskirti rytmečio tuštumoje be jokių pažadų susitikti.

Pruševskis atsisėdo ant suoliuko prie raštinės. Taip jis kadaise sėdėdavo prie tėvo namų – nuo to laiko vasaros vakarai nepasikeitė, – ir tada jis mėgdavo stebėti praeivius – kai kurie jam patikdavo, ir jis gailėdavosi, kad ne visi žmonės vienas kitą pažįsta. Bet vienas jausmas buvo gyvas ir liūdnas iki šiol: kadaise, tokį pat vakarą, pro jo vaikystės namą praėjo mergina, ir jis negalėjo prisiminti nei jos veido, nei kuriais metais tai atsitiko, tačiau nuo to laiko žvelgė į visų moterų veidus, bet nė karto neatpažino tos, kuri ir išnykusi vis dėlto buvo vienintelė jo draugė ir taip arti praėjo tada nesustodama.

 

Revoliucijos metais visoje Rusijoje dieną naktį vambrijo šunys, bet dabar jie nutilo: prasidėjo darbų laikas, ir darbo žmonės miegojo tyloje. Milicija iš lauko saugojo darbininkų būstų ramybę, kad miegas būtų gilus ir gaivintų rytmečio darbui. Nemiegojo tik naktinės pamainos statybininkai ir tasai bekojis invalidas, kurį Voščevas sutiko atėjęs į šį miestą. Šiandien jis žemu vežimėliu važiavo pas draugą Paškiną atsiimti savo dalies, kurios atvažiuodavo kartą per savaitę.

Paškinas gyveno solidžiame mūriniame name, kad niekad nesudegtų, ir atviri jo buto langai buvo atgręžti į kultūringą sodą, kuriame net ir naktį švytėjo gėlės. Luošys pravažiavo pro virtuvę, kuri, gamindama vakarienę, šnypštė kaip katilinė, ir sustojo priešais Paškino kabinetą. Šeimininkas nejudėdamas sėdėjo prie stalo ir giliai susimąstęs žiūrėjo į tai, ko invalidas nematė. Ant jo stalo buvo pristatyta įvairių buteliukų ir stiklainėlių su skysčiais sveikatai stiprinti ir aktyvumui didinti, – Paškinas turėjo daug klasinio sąmoningumo, jis buvo avangarde, ganėtinai prisirinkęs nuopelnų ir todėl savo kūną puoselėjo moksliškai – ne tik savo paties egzistavimo džiaugsmui, bet ir dėl to, kad jį atiduotų artimoms darbo žmonių masėms. Invalidas palaukė, kol Paškinas, pertraukęs apmąstymus, padarė trumpą visų sąnarių mankštą ir vėl žvalus atsisėdo. Luošys norėjo pro langą tarti jam žodį, bet Paškinas paėmė stiklainėlį ir, tris kartus įkvėpęs, išgėrė iš ten lašelį.

– Ar ilgai man reikės tavęs laukti? – paklausė invalidas, iki šiol nesuvokęs nei gyvenimo, nei sveikatos kainos. – Vėl nori nuo manęs užsidirbti?

Paškinas nejučiom susijaudino, bet, pamiklinęs protą, nusiramino – jis niekada nemėgo eikvoti savo kūno nervų.

– Ko tu, drauge Žačevai: kuo neaprūpintas, kodėl susierzinęs?

Žačevas jam atkirto tiesiai kaip yra:

– Ką gi tu, buržujau, gal užmiršai, kodėl aš tave pakenčiu? Gal nori, kad tau vidurius paleisčiau? Neužmiršk – man į visokius kodeksus nusispjaut!

Invalidas išrovė keletą rožių ir, nė nepažiūrėjęs į jas, numetė šalin.

– Drauge Žačevai, – atsakė jam Paškinas, – aš tavęs visai nesuprantu: juk tu gauni pirmos kategorijos pensiją, – argi ne? Aš juk ir taip kuo galėdamas tau padėdavau.

– Meluoji tu, klasine atlieka, – tai aš tau ant kelio painiojausi, o ne tu manęs ieškojai, kad padėtum!

Į Paškino kabinetą įėjo jo žmona – raudonomis lūpomis čiaumodama mėsą.

– Liovočka, tu vėl jaudiniesi? – tarė ji. – Aš jam tuojau išnešiu ryšuliuką: tiesiog nepakenčiama, su tais žmonėmis stipriausius nervus sugadinsi!

Ji išėjo, banguodama visu neįsivaizduojamai nutukusiu kūnu.

– Žiū, kaip nupenėjo žmoną, šunsnukis! – tarė iš sodo Žačevas. – Tuščia eiga visais vožtuvais dirba, – vadinas, gali tvarkyti tokią kalę!

Paškinas buvo labai įpratęs vadovauti atsilikėliams, todėl dabar nesinervino.

– Tu ir pats, drauge Žačevai, galėtum išlaikyti bičiulę: skiriant pensiją, atsižvelgiama į visus minimalius poreikius.

– Oho, koks taktiškas bjaurybė! – iš tamsos atitarė Žačevas. – Mano pensijos ir grikiams neužtenka – tik soroms. O aš noriu riebalų ir ko nors pieniško. Pasakyk savo bestijai, kad ji man tirštesnės grietinėlės butelį pripiltų!

Paškino žmona įėjo į vyro kabinetą su ryšulėliu.

– Olia, jis dar grietinėlės reikalauja, – tarė Paškinas.

– Dar ko! Gal jam ir krepdešino kelnėms nupirkti? Tu vis prasimanai!

– Ji nori, kad aš jai gatvėje sijoną supjaustyčiau, – tarė iš gėlių Žačevas. – Arba kad miegamojo langą perskelčiau – ligi pat pudrinio staliuko, kur ji savo snukį gražina, – ji nuo manęs vis tiek nori užsidirbti!..

Paškino žmona atsiminė, kaip Žačevas nusiuntė į SKK2 skundą apie jos vyrą ir kaip visą mėnesį vyko tyrimas – net prie vardo prikibo: kodėl ir Levas, ir Iljičius?3 – būtų bent kuris nors vienas! Todėl ji invalidui nedelsdama atnešė butelį kooperatinės grietinėlės, ir Žačevas, paėmęs pro langą ryšulėlį ir butelį, išnyko iš sodybos sodo.

– O produktų kokybę aš namie patikrinsiu, – pareiškė jis, sustabdęs savo ekipažą prie vartelių. – Jeigu vėl paklius sugedęs jautienos gabalas arba paprasčiausia nuoėda – laukit plytos į pilvą: žmonijai aš vertesnis už jus – man reikia padoraus maisto!

Likęs su žmona, Paškinas ligi vidurnakčio negalėjo įveikti luošio sukelto nerimo. Paškino žmona mokėjo mąstyti iš nuobodulio ir per šeimyninio tylėjimo laiką sugalvojo štai ką:

– Žinai ką, Liovočka?.. Tu kaip nors organizuotum tą Žačevą, o paskui imtum ir prastumtum į kokias nors pareigas – kad ir luošiams vadovauti! Juk kiekvienas žmogus turi turėti nors mažytį vadovo vaidmenį, tada jis būna ramus ir mandagus… Koks tu, Liovočka, vis dėlto patiklus ir paikas!

Išgirdęs žmonos balsą, Paškinas pajuto meilę ir ramybę, – jis vėl grįžo į įprastą gyvenimą.

– Olguša, varlyte, juk tu velniškai jauti mases! Leisk už tai aš prie tavęs prisiorganizuosiu!

Jis priglaudė galvą prie žmonos kūno ir nutilo, mėgaudamasis palaima ir šiluma. Sode dar buvo naktis, tolumoje girgždėjo Žačevo vežimėlis, – pagal tą vežimėlio girgždesį smulkieji miesto gyventojai spręsdavo, kad sviesto nėra, nes Žačevas vežimėlį visada tepdavo tik tuo sviestu, kurį gaudavo ryšulėliuose iš pasiturinčių asmenų; jis tyčia tam naudojo šį produktą, kad jo netektų buržujams ir jų kūnuose nepadidėtų jėgos, o pats tuo turtuolių produktu nenorėjo maitintis. Pastarąsias dvi dienas Žačevą kažkodėl persekiojo noras pamatyti Nikitą Čikliną, ir jis savo vežimėlį pasuko duobės link.

– Nikita! – pašaukė jis sustojęs prie nakvynės barako.

Po jo šauksmo dar padidėjo naktis, tyla ir bendras silpno gyvenimo tamsoje skurdumas. Iš barako Žačevui niekas neatsiliepė, tik buvo girdėti apgailėtinas kvėpavimas. „Jeigu ne miegas, darbo žmogus seniai būtų nusibaigęs“, – pagalvojo Žačevas ir tyliai nuvažiavo toliau. Bet iš daubos išėjo du žmonės su žibintais, ir Žačevą jiedu pastebėjo.

– Kas tu esi – toks žemas? – paklausė Safronovo balsas.

– Tai aš, – tarė Žačevas, – mane kapitalas per pusę sutrumpino. Ar kuris nors iš jūsų dviejų – ne Nikita?

– Žiūrėk, čia ne koks padaras, o žmogus! – atsiliepė tas pats Safronovas. – Pranešk, Čiklinai, jam apie save.

Čiklinas apšvietė žibintu Žačevo veidą ir visą trumpą kūną, o paskui sumišęs nusuko žibintą į tamsą.

– Ko tu, Žačevai? – tyliai ištarė Čiklinas. – Košės valgyti atvažiavai? Eime – pas mus jos liko, o ligi rytojaus surūgs, mes vis tiek ją išmetam.

Čiklinas bijojo, kad Žačevas neįsižeistų ir valgytų košę manydamas, kad ji jau niekieno ir ją vis tiek reikės išmesti. Žačevas ir anksčiau, kai Čiklinas iš upės traukė šiekštus, ateidavo pas jį maitintis iš darbininkų klasės; bet vidurvasarį pakeitė kursą ir ėmė maitintis iš aukštojo luomo, vildamasis, kad tuo suteiks naudos visų neturtingųjų žygiui į tolesnę laimę.

– Aš tavęs pasiilgau, – tarė Žačevas. – Mane kamuoja tai, kad vis dar yra niekšų, ir aš noriu tavęs paklausti, kada jūs baigsite statyti savo nesąmonę, kad būtų galima miestą sudeginti!

– Štai ir išaugink javą iš tokio varnalėšos! – pasakė Safronovas apie luošį. – Mes visą savo kūną atiduodam bendram pastatui, o jis kelia lozungą, kad mūsų sumanymas – nesąmonė, ir kad jame nėra jokio protingo momento!

Safronovas žinojo, kad socializmas – mokslinis dalykas, ir žodžius tardavo taip pat logiškai ir moksliškai, dėl tvirtumo jiems suteikdamas dvi prasmes – pagrindinę ir šalutinę, kaip ir bet kokiai medžiagai. Visi trys jau pasiekė baraką ir įėjo į jį. Voščevas paėmė iš kampo katilą košės, kad neatvėstų apsuktą vatiniu apsiaustu, ir padavė ateiviams. Čiklinas ir Safronovas buvo labai sužvarbę, aplipę moliu ir peršlapę; jiedu buvo nuėję į duobę atkasti požeminės vandens versmės, norėdami paskui ją mirtinai užversti moliu.

Žačevas savo ryšuliuko neatrišo, o suvalgė bendrą košę – ir kad būtų sotus, ir kad patvirtintų savo lygybę su kitais dviem valgytojais. Pavalgę, Čiklinas su Safronovu išėjo lauk – prieš miegą kvėptelti gryno oro ir apsidairyti. Taip jiedu stovėjo ten, kiek priderėjo. Žvaigždėta tamsi naktis kažkaip nesiderino su sunkia šios daubos žeme ir miegančių žemkasių trūkčiojančiu kvėpavimu. Jeigu žiūrėtum tik į apačią, į sausą dirvos smulkmę ir žoles, augančias tankmėje ir varge, tai gyvenime nebūtų vilties; visuotinis pasaulio neišvaizdumas, taip pat žmonių nekultūringas niūrumas Safronovą glumino ir klibino jo ideologinį nusistatymą. Jis net pradėjo abejoti laiminga ateitimi, kurią įsivaizdavo kaip žydradangę vasarą, apšviestą amžinos saulės, – dieną ir naktį aplink buvo per daug miglota ir nyku.

– Čiklinai, ko tu taip tylėdamas gyveni? Pasakytum ar padarytum ką nors mano džiaugsmui!

– Ką gi: apkabinti man tave, ar ką, – atsakė Čiklinas. – Štai baigsim kasti duobę ir tiek jau to… Tu ana su tais, kur mums birža atsiuntė, pakalbėk, nes jie savo kūną darbe tausoja, lyg jis būtų kažin kas!

– Galiu, – atsakė Safronovas, – tikrai galiu! Aš tuos piemenis ir rašeivas kaipmat į darbininkų klasę atversiu – jie man taip pradės kasti, kad visas jų mirties elementas išsimuš į paviršių… O kodėl, Nikita, laukas toks nykus? Nejau visame pasaulyje viešpatauja ilgesys, ir vien tik mumyse penkmečio planas?

Čiklino galva buvo maža, gumbuota, apžėlusi vešliais plaukais, nes visą gyvenimą jis arba kūju mušė, arba kastuvu kasė, o mąstyti neturėjo kada, todėl ir Safronovui negalėjo paaiškinti jo abejonių.

Jiedu pakvėpavo įsiviešpatavusioje tyloje ir nuėjo miegoti. Žačevas jau buvo susiraitęs, kaip galėjo, ant savo vežimėlio ir užmigęs, o Voščevas gulėjo aukštielninkas ir žvelgė kantriomis smalsuolio akimis.

– Kalbėjote, kad viską pasaulyje žinote, – tarė Voščevas, – o patys tik žemę rausiate ir miegate! Aš geriau iš čia išeisiu – vaikščiosiu po kolūkius elgetaudamas: vis tiek be teisybės man gyventi gėda.

Safronovas nutaisė griežtą pranašumo miną ir ėmė vaikštinėti pro miegančiųjų kojas lengva vadovaujančio žmogaus eigastim.

– E-e, o gal pasakysite, drauge, kokiu pavidalu jūs norėtumėte gauti tą teisybę – apvalią ar skystą?

– Neliesk jo, – tarė Čiklinas, – mes visi gyvename tuščiame pasaulyje – argi tavo siela rami?

Safronovas, kuris mėgo gyvenimo grožį ir proto inteligenciją, su pagarba žiūrėjo į Voščevo dalią, nors tuo pat metu labai jaudinosi: ar tik tiesa kartais nėra klasinis priešas? – juk jis dabar net sapno arba vaizdinio pavidalu gali pasirodyti!

– Tu, drauge Čiklinai, neskubėk deklaruoti, palauk, – visiškai rimtai kreipėsi Safronovas. – Klausimas iškilo principinis, ir jį reikia iškloti pagal visą jausmų ir masinės psichozės teoriją…

– Liaukis, Safronovai, taip sakant, man atlyginimą mažinti, – tarė prižadintas Kozlovas. – Nustok, nebeimk žodžio, kai aš miegu, nes tave apskųsiu! Būk ramus – ten tau paaiškins, kad miegas irgi at1yginimu laikomas…

Safronovas burbtelėjo kažkokį pamokantį garsą, o paskui garsiau pridūrė:

– Malonėkite, pilieti Kozlovai, normaliai miegoti – kokia čia dabar nervingos inteligentijos klasė, jeigu menkiausias garsas iš karto biurokratizmu virsta?.. O jeigu savo galvoje, Kozlovai, turi bent kiek smegenų ir priklausai avangardui, tai pasikelk ant alkūnių ir pasakyk: kodėl draugui Voščevui buržuazija nepaliko pasaulinio nenaudojamo inventoriaus sąrašo ir jis dabar gyvena be nieko ir toks juokingas?..

Bet Kozlovas jau miegojo ir jautė tik savo kūno gelmę. O Voščevas atsigulė ant pilvo ir pašnibždom pats sau ėmė skųstis paslaptingu gyvenimu, kuriame negailestingai buvo gimęs.

Paskutinieji dar nemiegantys sugulė ir nurimo; naktis apmirė laukdama aušros – ir tik vienas mažytis gyvūnas spygavo kažkur šviesėjančiame stepių horizonte, liūdėdamas arba džiaugdamasis. Čiklinas sėdėjo tarp miegančiųjų ir tylomis kentė savo gyvenimą; kartais jis mėgdavo sėdėti tyloje ir stebėti viską, kas matyti. Mąstydavo jis sunkiai ir dėl to labai krimsdavosi, – norom nenorom turėdavo jausti aplinką ir tylomis nerimastauti. Ir kuo ilgiau jis sėdėjo, tuo labiau nuo nejudėjimo kaupėsi jame liūdesys, – todėl Čiklinas atsistojo ir įsirėmė rankomis į barako sieną, kad tik ką nors maigytų, kad tik kaip nors judėtų. Miegoti jis visai nenorėjo – priešingai, dabar būtų ėjęs į lauką ir pašokęs po medžiais su visokiomis merginomis ir vyrais, kaip būdavo senais laikais, kai dirbo koklių gamykloje. Ten kartą šeimininko duktė netikėtai jį pabučiavo: buvo birželis, jis leidosi laiptais į molio minkyklą, o ji ėjo priešais ir, pasistiebusi ant ilgos suknelės paslėptų kojų, apglėbė jį per pečius ir pabučiavo putliomis nebyliomis lūpomis į šeriais apaugusį skruostą. Čiklinas dabar jau neprisimena nei jos veido, nei būdo, bet tada ji jam nepatiko, lyg būtų buvusi koks nedorybingas padaras, – ir jis tada praėjo pro ją nesustodamas, o ji, ta taurioji būtybė, galbūt paskui ir verkė.

Apsivilkęs gelsvą, šiltininko veido spalvos vatinį apsiaustą, vienintelį, kurį jis turėjo nuo tų laikų, kai buvo nugalėta buržuazija, apsirengęs nakčiai, lyg būtų laukęs žiemos, Čiklinas taisėsi eiti pasivaikščioti keliu, o paskui, šį tą nuveikęs, užmigti ryto rasoje.

Į nakvynės patalpas įėjo žmogus, kurio iš pradžių Čiklinas neatpažino, ir sustojo durų angos tamsoje.

– Jūs dar nemiegate, drauge Čiklinai! – tarė Pruševskis. – Aš taip pat blaškausi ir niekaip negaliu užmigti: man vis rodosi, kad aš su kažkuo išsiskyriau ir niekaip negaliu vėl susitikti…

Čiklinas, kuris gerbė inžinieriaus protą, nemokėjo atsakyti paguodžiamai ir droviai tylėjo.

Pruševskis atsisėdo ant suolo ir panarino galvą; nusprendęs pasitraukti iš šio pasaulio, jis nebesigėdijo žmonių ir pats atėjo pas juos.

– Jūs man atleiskite, drauge Čiklinai, bet man vienam bute neramu. Jei galima, aš čia pasėdėsiu ligi ryto?

– O kodėl gi negalima? – tarė Čiklinas. – Pas mus tu ilsėsies ramiai, – gulkis į mano vietą, o aš kur nors kitur įsitaisysiu.

– Ne, geriau aš šiaip pasėdėsiu. Namie man pasidairė liūdna ir baugu, aš nežinau, ką man daryti. Tik prašom nepagalvoti apie mane ko nors ne taip.

Čiklinas nieko ir negalvojo.

– Niekur iš čia neik, – tarė jis. – Mes tavęs niekam neleisim skriausti, tu dabar nebijok.

Pruševskis sėdėjo vis toks pat paniuręs; lempa apšvietė jo rimtą veidą, kuriame atsispindėjo toli gražu ne palaiminga savijauta, bet jis jau gailėjosi, kad kvailai padarė, atvykdamas čia: jam jau vis tiek nedaug likę kentėti ligi mirties ir ligi to laiko, kai viskas bus likviduota.

Nuo kalbų atsibudęs Safronovas atmerkė vieną akį ir ėmė galvoti, kokio nusistatymo laikytis čia sėdinčio inteligentijos atstovo atžvilgiu. Pagalvojęs tarė:

– Jūs, drauge Pruševski, kiek man žinoma, gadinote sau kraują, norėdamas sumanyti visomis sąlygomis bendrą proletarinį būstą. O dabar, aš matau, jūs atvykote naktį į proletarų masę, lyg jus čia būtų atvedęs koks įniršis! Bet jeigu jau yra kursas palaikyti specus, tai gulkitės priešais mane, kad galėtumėte matyti mano veidą ir ramiai miegoti…

Žačevas vežimėlyje taip pat atsibudo.

– Gal jis valgyti nori? – paklausė jis dėl Pruševskio. – Aš turiu buržujiško maisto.

– Kas yra tas buržujiškas maistas ir kokio jis maistingumo, drauge? – stebėdamasis tarė Safronovas. – Kurgi jums pasivaideno buržuazinis personalas?

– Nutilk tu, tamsus menkysta! – atsiliepė Žačevas. – Tavo reikalas likti šiame pasaulyje sveikam ir gyvam, o mano – žūti, kad liktų vieta!

– Tu nebijok, – tarė Čiklinas Pruševskiui, – gulkis ir užsimerk. Aš būsiu šalia, – kai išsigąsi, pašauk mane.

Pruševskis pirštų galais, kad nekeltų triukšmo, nuėjo į Čiklino vietą ir nenusirengęs atsigulė. Čiklinas nusivilko vatinį ir užmetė jį Pruševskiui ant kojų.

– Aš keturis mėnesius profsąjungos mokesčių nemokėjau, – tyliai tarė Pruševskis, pažemėje iš karto sužvarbęs ir klodamasis vatiniu. – Vis maniau, kad suspėsiu.

– Dabar jūs mechaniškai iš profsąjungos pasitraukęs žmogus: faktas! – paaiškino iš savo vietos Safronovas.

– Miegokit tyliai! – pasakė Čiklinas visiems ir išėjo lauk pabūti vienas atbodžią naktį.

 

Rytą Kozlovas ilgai stovėjo prie miegančio Pruševskio kūno; jis galavosi, kad šis vadovaujantis protingas žmogus miega, kaip koks niekingas pilietis, tarp gulinčių masių ir dabar praras autoritetą. Kozlovui teko giliai susimąstyti dėl tokios gluminančios aplinkybės, – jis nenorėjo ir negalėjo leisti, kad būtų daroma skriauda visai valstybei dėl netikusios darbų vykdytojo linijos, jis net susijaudino ir paskubom nusiprausė, kad būtų pasirengęs. Tokiomis gyvenimo minutėmis, kai grėsdavo pavojus, Kozlovas jausdavo didžiulį socialinį džiaugsmą ir tą dvasinį pakilimą trokšdavo panaudoti žygdarbiui ir mirti su entuziazmu, kad visa klasė jį pažintų ir verktų prie jo karsto. Kozlovas net pašiurpo nuo svaigulio, užmiršęs, kad dabar vasaros metas. Jis sąmoningai priėjo prie Pruševskio ir pakėlė jį iš miego.

– Eikite į savo butą, drauge darbų vykdytojau, – šaltakraujiškai tarė jis. – Mūsų darbininkai kol kas nesubrendę viską suprasti, ir jums bus negražu eiti savo pareigas.

– Ne jūsų reikalas, – atsakė Pruševskis.

– Ne, atleiskite, – paprieštaravo Kozlovas, – kiekvienas pilietis, taip sakant, turi laikytis duotos direktyvos, o jūs savąją metate ir lygiuojatės į atsilikėlius. Kur tai matyta, aš eisiu į instanciją, jūs mūsų liniją griaunate, jūs prieš tempą ir vadovybę – štai kas!

Žačevas, čiaumodamas dantenomis maistą, tylėjo, nes norėjo trenkti į pilvą Kozlovui, kaip besiveržiančiam pirmyn šunsnukiui, šiandien, tik truputį vėliau. O Voščevas klausėsi tų žodžių ir šūksnių ir tyliai gulėjo kaip ir anksčiau nesuvokdamas gyvenimo. „Geriau būčiau uodu gimęs: jo gyvenimas greitai prabėga“, – mąstė jis.

Pruševskis, nieko nesakydamas Kozlovui, atsikėlė nuo gultų, pažvelgė į pažįstamą Voščevą ir ėmė įdėmiai žiūrėti į gulinčius žmones; jis norėjo tarti kankinantį žodį ar prašymą, bet jam per veidą lyg nuovargio šešėlis nuslinko liūdesys, ir Pruševskis pasuko lauk. Žingsniuodamas iš saulėtekio pusės, Čiklinas tarė Pruševskiui: jeigu vakare jam vėl pasidarys baisu, tegul ateina nakvoti, ir jeigu ko nors nori, tai tegul pasako.

Bet Pruševskis neatsakė, ir jiedu tylėdami ėjo toliau. Ilgos dienos pradžia buvo liūdna ir karšta; saulė lyg akla abejingai kabojo virš skurdžios žemės; bet kitos vietos gyvenimui nebuvo skirta.

– Kartą, seniai – dar beveik vaikystės metais, – pasakė Pruševskis, – aš pamačiau, drauge Čiklinai, einančią pro mane moterį, tokią pat jauną kaip ir aš tada. Tai atsitiko tikriausiai birželį ar liepą, ir nuo to laiko mane lydi ilgesys, aš ėmiau viską atsiminti ir suprasti, o jos nesutikau ir noriu dar kartą žvilgtelėti į ją. Nieko daugiau nebenoriu.

– Kokioje vietovėje ją esi matęs? – paklausė Čiklinas.

– Šiame mieste.

– Tai ji, vadinas, koklininko duktė! – sumetė Čiklinas.

– Kodėl? – pasiteiravo Pruševskis. – Aš nesuprantu!

– O aš ją taip pat buvau sutikęs birželį – ir tada irgi nepanorau žiūrėti į ją. O paskui, praėjus kiek laiko, mano, kaip ir tavo, širdyje nubudo jausmas jai. Mudu buvome sutikę tą patį moterišką žmogų.

Pruševskis droviai nusišypsojo:

– Bet kodėl?

– Todėl, kad aš ją pas tave atvesiu ir tu ją pamatysi: kad tik dar ji būtų gyva!

Čiklinas gerai suprato Pruševskio širdgėlą, nes ir pats, nors ir šiek tiek dažniau užmiršdamas, ilgėjosi to paties – lieso, svetimo, švelnaus žmogaus, kuris buvo jį tyliai pabučiavęs į kairįjį skruostą. Vadinas, tas pat retas, nuostabus objektas veikė juos abu iš arti ir iš toli.

– Turbūt ji jau pagyvenusi, – patylėjęs tarė Čiklinas. – Tikriausiai suvargusi, ir oda jos parudavo arba kaip virėjos.

– Tikriausiai, – pritarė Pruševskis. – Laiko prabėgo daug, ir jeigu ji dar gyva, tai visa perdegusi.

Jiedu sustojo ant daubos krašto; reikėjo kur kas anksčiau tokią prarają bendram namui pradėti, tada ir toji būtybė, kurios prireikė Pruševskiui, būtų čia sveika ir gyva.

– Greičiausiai dabar ji susipratusi, – tarė Čiklinas, – ir dirba mūsų labui: kas jaunystėje būna labai jausmingas, tas vėliau proto įgauna.

Pruševskis apžvelgė tuščią artimiausio gamtovaizdžio rajoną, ir jam pasidarė gaila, kad jo prarastajai bičiulei ir daugeliui reikalingų žmonių tenka gyventi ir geibti šioje mirtingoje žemėje, kur dar nėra jaukumo, – ir jis pasakė Čiklinui vieną liūdną mintį:

– Bet juk aš neprisimenu jos veido! Ką gi darysime, kai ji ateis, drauge Čiklinai?

Čiklinas jam atsakė:

– Tu pajusi ją – ir pažinsi, – ar maža pasaulyje užmirštų! Vien tik tavo ilgesys privers ją prisiminti!

Pruševskis suprato, kad tai teisybė, ir, pabūgęs kuo nors neįtikti Čiklinui, išsiėmė laikrodį, nes norėjo parodyti, jog rūpinasi artėjančiu dienos darbu.

Safronovas inteligentiška eigastim, nutaisęs mąslų veidą, priėjo prie Čiklino.

– Aš girdėjau, draugai, jūs čia savo tendencijų atsisakėte, todėl prašyčiau laikytis pasyviau, nes ateina gamybos metas! O tau, drauge Čiklinai, reikėtų atkreipti dėmesį į Kozlovą – jis į sabotažą kryptį ima.

Kozlovas tuo metu valgė pusryčius ir buvo prislėgtos nuotaikos: jis laikė savo revoliucinius nuopelnus nepakankamais, o kasdien duodamą visuomenei naudą – maža. Šiandien jis atsibudo po vidurnakčio ir ligi pat ryto suko galvą dėl to, kad svarbiausias statybos organizacinis darbas vyksta be jo, jis veikia tik dauboje ir nedalyvauja milžiniškame vadovavimo darbe. Paryčiui Kozlovas nusprendė pereiti į invalidumo pensininkus, kad galėtų visiškai atsidėti didžiausiai visuomenės naudai, – taip jame per kančias prabilo proletaro sąžinė.

Safronovas, išgirdęs tokią Kozlovo mintį, tarė jį esant parazitą ir pasakė:

– Tu, Kozlovai, savo principą susikūrei ir pasitrauki iš darbo masių, o pats išlendi pirmyn: vadinas, tu svetima utėlė, kuri savo liniją visada viešumoj laiko.

– Tu, taip sakant, geriau patylėk! – tarė Kozlovas. – Nes tuoj į juodus sąrašus pakliūsi!.. Ar atsimeni, kaip tu per patį kursą į kolektyvizaciją vieną vargingąjį valstietį sukurstei papjauti ir suvalgyti gaidį! Atsimeni? Mes žinom, kas norėjo kolektyvizaciją susilpninti! Mes žinom, koks tu gerai organizuotas!

Safronovas, kurio idėjos buvo susipynusios su kasdienybės aistromis, į visus Kozlovo samprotavimus nieko neatsakė ir nuėjo nuo jo savo laisvamaniška eigastim. Jis nemėgo būti skundžiamas.

Čiklinas priėjo prie Kozlovo ir viską išsiklausinėjo.

– Aš šiandien eisiu į socdraudimą užsirašyti pensijai, – pareiškė Kozlovas. – Noriu sekti visa, kas daro socialinę žalą ir kelia smulkiaburžuazinį maištą.

– Darbininkų klasė – ne caras, – tarė Čiklinas, – ji maištų nebijo.

– Tegul sau nebijo, – sutiko Kozlovas. – Bet vis dėlto bus geriau, jeigu, taip sakant, ją pasaugosiu.

Žačevas su vežimėliu jau stovėjo greta – atsistūmė atgal, įsibėgėjo visu greičiu ir, nieko nesakęs, trenkė galva Kozlovui į pilvą. Kozlovas pasibaisėjęs griuvo aukštielninkas, akimirką užmiršęs savo troškimą duoti visuomenei didžiausią naudą. Čiklinas pasilenkęs pakėlė Žačevą kartu su ekipažu į viršų ir nubloškė šalin. Žačevas, ore atgavęs pusiausvyrą, krisdamas spėjo pasakyti tokius žodžius: „Už ką, Nikita? Aš norėjau, kad jis pirmos kategorijos pensiją gautų!“, – ir nuo kritimo jėgos subyrėjo vežimėlis tarp kūno ir žemės.

– Eik sau, Kozlovai! – tarė Čiklinas gulinčiam žmogui. – Veikiausiai mes visi ten vienas po kito patrauksim. Tau jau laikas atsipūsti.

Atsipeikėjęs Kozlovas pareiškė naktimis sapnuojąs Centrinės draudimo valdybos viršininką draugą Romanovą ir įvairių švariai apsirengusių žmonių draugiją, ir todėl visą šią savaitę jaudinęsis.

Netrukus Kozlovas apsivilko švarką, ir Čiklinas kartu su kitais nukratė nuo jo drabužių žemes ir aplipusius šapus. Safronovas šiaip taip atnešė Žačevą ir, nudrėbęs išglebusį jo kūną barako kampe, tarė:

– Tegul šis proletarinis daiktas čia paguli – iš jo gal koks principas išaugs.

Kozlovas atsisveikindamas padavė visiems ranką ir nuėjo užsirašyti į pensininkus.

– Sudie, – tarė jam Safronovas, – tu dabar kaip pirmasis angelas iš darbininkų, kadangi jau kyli į tarnybines įstaigas…

Kozlovas ir pats mokėjo mintyti, todėl, pasiėmęs savo daiktų skrynelę, tylėdamas patraukė į labiausiai visiems naudingą aukštąjį gyvenimą.

Tuo metu už daubos per lauką skuodė žmogus, kurio dar nebuvo galima įžiūrėti ir sustabdyti; drabužiai slėpė jo sunykusį kūną, ir kelnės plazdėjo ant jo kaip tuščios. Jis atbėgo ligi žmonių ir atsisėdo atskirai ant žemės kauburio kaip visiems svetimas. Vieną akį užmerkė, o kita žiūrėjo į visus, laukdamas ko nors blogo, bet nesirengdamas skųstis; akis buvo kaip žmogaus iš vienkiemio, geltonos spalvos, ir viską aplinkui vertino ekonomiškai gailiai.

Netrukus žmogus atsiduso ir atsigulė ant pilvo nusnausti. Niekas neprieštaravo, kad jis čia būtų, nes ar maža dar kas gyvena ir nedirba statyboje – ir jau atėjo darbo dauboje metas.

 

Visokių sapnų sapnuoja darbo žmonės naktimis – vieni reiškia išsipildžiusią viltį, kiti pranašauja karstą molingame kape; bet dienos metą visi išgyvena vienodai, susilenkę, – kad kantriai kasantis žemę kūnas į šviežią kiaurymę pasodintų amžiną akmeninę nesugriaunamo pastato šaknį.

Nauji žemkasiai po truputį apsibuvo ir įprato dirbti. Kiekvienas iš jų buvo susigalvojęs, kaip ateity iš čia išsigelbėti, – vienas norėjo gauti stažą ir paskui mokytis, kitas laukė momento, kada galės persikvalifikuoti, o trečias buvo linkęs patekti į partiją ir dingti vadovavimo aparate, – ir kiekvienas uoliai kasė žemę, nuolatos prisimindamas tą savo išsigelbėjimo idėją.

Paškinas lankėsi prie duobės kas antrą dieną ir kaip anksčiau darbų tempas jam vis atrodydavo lėtas. Paprastai jis atjodavo raitas, nes ekipažą buvo pardavęs ekonomijos režimo metais, ir dabar nuo arklio nugaros stebėjo didįjį kasimą. Tačiau kaipmat atsirasdavo Žačevas ir, Paškinui pėsčiomis nuėjus į duobės gilumą, taip nugirdydavo jo arklį, kad Paškinas liovėsi jodinėjęs ir atvažiuodavo automobiliu.

Voščevas kaip ir anksčiau nejuto gyvenimo tiesos, bet, sunkaus grunto išsekintas, nusiramino – ir tik rinko poilsio dienomis visokią bedalę gamtos smulkmę kaip pasaulio neplaningo kūrimo dokumentus, kaip bet kokios gyvasties melancholijos faktus.

Ir vakarais, kurie dabar buvo tamsesni ir ilgesni, barake gyventi pasidarė nyku. Kaimietis geltonomis akimis, kuris atbėgo kažkur iš laukų šalies, taip pat gyveno artelėje; jis laikėsi ten tyliai, bet savo egzistavimą išpirkdavo moteriškais darbais bendrame ūkyje, taip pat stropiai taisydavo susidėvėjusius drabužius. Safronovas jau mintyse svarstė: ar nebūtų laikas tą kaimietį priimti į sąjungą kaip aptarnaujančią jėgą, bet nežinojo, kiek jo kieme yra gyvulių ir ar nelaiko jis samdinių, todėl nuo savo ketinimo vis susilaikydavo.

Vakarais Voščevas gulėdavo atmerktomis akimis ir svajodavo apie ateitį, kai viskas visiems bus aišku ir sutilps į šykštų laimės jausmą. Žačevas įtikinėjo Voščevą, kad jo troškimai beprotiški, nes priešiška turtuolių jėga vėl atsigauna ir gožia gyvenimo šviesą, – reikia tik išsaugoti vaikus, kaip gležną revoliucijos daigą, ir palikti jiems priesaką.

– O ką, draugai, – tarė kartą Safronovas, – ar neįsivedus mums radijo, kad galėtume pasiklausyti laimėjimų ir direktyvų! Pas mus čia yra atsilikusių masių, kurioms būtų naudinga kultūrinė revoliucija ir bet koks muzikinis garsas, kad jos nekauptų savyje niūrios nuotaikos!

– Geriau jau priglausti mergaitę našlaitę, negu tą tavo radiją įvesti, – paprieštaravo Žačevas.

– O kokių nuopelnų ar pamokomų darbų, drauge Žačevai, tavo mergaitė turi? Ką dirbdama ji vargsta, kad būtų baigta visa statyba?

– Ji dabar cukraus nevalgo, taupo tavo statybai, štai kuo ji prisideda, kad tu kur nugaištum! – atsakė Žačevas.

– Aha, – pareiškė savo nuomonę Safronovas, – tada, drauge Žačevai, pristatyk mums savo transportu tą graudingą mergaitę, – mes, žiūrėdami į tą švelnią būtybę, pradėsime darniau gyventi.

Ir Safronovas atsistojo prieš visus kaip koks neraštingumo likvidavimo ir švietimo vadas, o paskui žengė keletą žingsnių tvirta eigastim ir nutaisė aktyviai mąstantį veidą.

– Mums draugai, čia reikia turėti būsimojo proletarinio pasaulio lyderį vaikystės pavidalu: šiuo atžvilgiu draugas Žačevas įrodė, kad jo galva sveika, nors kojų nėra.

Žačevas norėjo Safronovui atsakyti, bet apsigalvojęs prisitraukė už kelnių greta stovintį kaimietį iš vienkiemio ir išmiklinta ranka šėrė jam du kartus į šoną kaip akivaizdžiai prasikaltusiam buržujui. Geltonos kaimiečio akys tik prisimerkė iš skausmo, bet jis nė nemėgino gintis ir stovėjo tylėdamas.

– Žiūrėk tu man, koks geležinis inventorius, – stovi ir nebijo, – įširdo Žačevas ir vėl kirto kaimiečiui atsivėdėjęs ilga ranka. – Vadinas, jį, sukčių, kažkur dar skaudžiau lupdavo, o pas mus malonumas: žinok, kieno valdžia, karvės vyre!

Kaimietis prisėdo ant žemės atsipūsti. Jis jau buvo įpratęs prie Žačevo smūgių už kaimišką savo nuosavybę ir tyliai iškentėdavo skausmą.

– Štai dar ir draugui Voščevui reikėtų gauti nuo Žačevo baudžiamąjį smūgį, – tarė Safronovas. – Nes jis vienintelis iš proletarų nežino, kam turi gyventi.

– O kam, drauge Safronovai? – sukluso Voščevas daržinės gilumoje. – Man reikia tiesos darbo našumui.

Safronovas pamokomai mostelėjo, ir jo veide pasirodė rūgšti mintis, gailestis atsilikusiam žmogui.

– Proletariatas gyvena dėl entuziazmo, drauge Voščevai! Tau būtų laikas priimti šią tendenciją. Nuo to lozungo kiekvienam sąjungos nariui kūnas turi virte virti!

 

Čiklino nebuvo, jis vaikščiojo aplink koklių gamyklą. Viskas buvo kaip buvę, tik pavirtę atgyvenančio pasaulio dūlėsiais; nuo senatvės išdžiūvę gatvių medžiai seniai stovėjo be lapų, bet dar kažkas gyvavo mažuose nameliuose pasislėpęs už langų dvigubų rėmų, laikydamasis tvirčiau už medį. Čiklino jaunystės metais čia iš kepyklos sklisdavo duonos kvapas, važinėdavo anglininkai ir iš kaimo vežimų būdavo propaguojamas pienas. Vaikystės saulė tada įkaitindavo kelių dulkes, ir jo gyvenimas buvo amžinybė toje melsvoje, ūkanotoje žemėje, kurią Čiklinas tik ėmė liesti basomis kojomis. Dabar virš užgesusios kepyklos ir susenusių obelų sodų tvyrojo trūnėsių ir liūdnų prisiminimų oras.

Be pertrūkio budintis gyvenimo jausmas Čikliną liūdino labiausiai todėl, kad jis pamatė tvorą, prie kurios vaikystėje sėdėdavo ir džiaugdavosi, o dabar toji tvora buvo apkerpėjusi, pasvirusi ir iš jos kyšojo senos vinys, kurias iš medienos gniaužtų išlaisvino laiko jėga; buvo liūdna ir paslaptinga, kad Čiklinas augo, stiprėjo, beatodairiškai eikvojo jausmus, bastėsi po tolimas vietas ir dirbo įvairius darbus, o senoji tvora stovėjo nejudėdama ir, atmindama jį, vis dėlto sulaukė valandos, kai Čiklinas praėjo pro ją ir nuo laimės atpratusia ranka paglostė visų užmirštas lentas.

Koklių gamykla buvo žolės prižėlusiame skersgatvyje, kuriuo kiaurai niekas nevaikščiodavo, nes jis rėmėsi į akliną kapinių sieną. Gamyklos pastatas dabar buvo žemesnis, nes pamažu smego į žemę, ir kieme nebuvo nė vieno žmogaus. Bet vienas nepažįstamas seneliukas dar čia buvo – jis sėdėjo stoginėje žaliavoms laikyti ir taisėsi vyžas, matyt, su jomis ketino vėl grįžti į senovę.

– Kas čia yra? – paklausė jo Čiklinas.

– Čia, mielas žmogau, konstervacija4, – tarybinė valdžia stipri, o čionykštė mašina geibi – ji ir neįtinka. O man dabar beveik vis tiek: jau nedaug teliko kvėpuoti.

Čiklinas jam tarė:

– Iš viso turto tik vyžas teturi! Palauk manęs, niekur iš čia neik – aš tau kokių nors drabužių arba maisto atnešiu.

– O tu pats kas toks būsi? – paklausė senis, paslaugiai atsukdamas pagarbų veidą. – Gal koks sukčius ar paprasčiausiai šeimininkas buržujus?

– Aš iš proletariato, – nenoriai paaiškino Čiklinas.

– Aha, vadinas, tu dabartinis caras: tada aš tavęs palauksiu.

Stumiamas gėdos ir ilgesio, Čiklinas įėjo į senąjį gamyklos pastatą; netrukus surado ir tuos medinius laiptelius, ant kurių kadaise jį pabučiavo šeimininko duktė, – laipteliai buvo taip sutrešę, kad nuo Čiklino svorio sugriuvo kažkur žemyn į tamsą, ir jis paskutiniam atsisveikinimui galėjo tik pačiupinėti suirusius dūlėsius. Pastovėjęs tamsoje, Čiklinas joje pamatė nejudančią, vos įžiūrimą šviesą ir kažkokias duris. Už tų durų buvo užmiršta arba neįtraukta į planą patalpa be langų, ir ten ant grindų degė žibalinė lempa. Čiklinas nežinojo, kokia būtybė saugodamasi slepiasi toje nežinomoje priebėgoje, ir sustojo vidury slėptuvės.

Šalia lempos ant žemės gulėjo moteris, – šiaudai po jos kūnu jau buvo susitrynę, o pati moteris – beveik be drabužių; akys buvo kietai užmerktos lyg ji būtų kentėjusi arba miegojusi, – ir mergaitė, sėdinti prie jos galvos, taip pat snaudė, bet visą laiką braukė motinai per lūpas citrinos žievele, nė minutės neužsimiršdama. Atitokusi mergaitė pastebėjo, kad motina nurimo, nes jos apatinė žiauna iš silpnumo atvirto ir plačiai atvėrė tamsią bedantę burną; mergaitė išsigando savo motinos ir, kad nebijotų, parišo jai žiauną virvute per viršugalvį, todėl motinos burna vėl susičiaupė. Tada mergaitė prigludo prie motinos veido, norėdama jausti ją ir užmigti. Bet motina greit atsibudo ir tarė:

– Kodėl tu miegi? Vilgyk citrina man lūpas, juk matai, kaip man sunku!

Mergaitė vėl pradėjo citrinos žievele braukyti motinai per lūpas. Moteris, jusdama gaivią citrinos liekanos drėgmę, kurį laiką aprimo.

– O tu ar neužmigsi, ar nenueisi nuo manęs? – paklausė ji dukters.

– Ne, aš nebenoriu miegoti. Aš tik akis užmerksiu, o galvosiu visą laiką apie tave: tu juk mano mama!

Motina atmerkė akis, jos buvo įtarios, pasirengusios bet kokiai gyvenimo negandai, jau pabalusios iš abejingumo, – ir gindamasi pasakė:

– Man dabar tavęs jau negaila, ir nieko man nereikia, aš esu kaip akmeninė, – užgesink lempą ir apversk mane ant šono, aš noriu mirti.

Mergaitė tyčia tylėjo ir vis drėkino motinos lūpas citrinos žievele.

– Gesink šviesą, – tarė senoji moteris, – nes aš vis tave matau ir laikausi gyva. Tik niekur nenueik – kai aš mirsiu, tada ir nueisi.

Mergaitė pūstelėjo į lempą ir užgesino šviesą. Čiklinas atsisėdo ant žemės, bijodamas sukelti triukšmą.

– Mama, ar tu dar gyva, ar jau tavęs nėra? – paklausė mergaitė tamsoje.

– Dar truputį gyva, – atsakė motina. – Kai iš čia išeisi, niekam nesakyk, kad aš šičia negyva likau. Niekam nepasakok, kad gimei iš manęs, nes tave nukamuos. Eik iš čia toli toli ir ten pati užsimiršk, tada išliksi gyva…

– Mama, nuo ko tu miršti – ar kad esi buržujė, ar nuo savo mirties?..

– Man pasidarė grasu gyventi, aš pavargau, – tarė motina.

– Tai todėl, kad tu gimei seniai seniai, o aš ne, – kalbėjo mergaitė. – Kai tik tu mirsi, aš niekam apie tai nesakysiu, ir niekas nesužinos, ar tu buvai, ar nebuvai. Tik aš viena gyvensiu ir prisiminsiu tave savo mintyse… Žinai ką, – tarė patylėjusi, – aš dabar užsnūsiu krislelį, netgi tik pusę krislelio, o tu gulėk ir galvok, kad nemirtum.

– Atrišk nuo manęs tą savo virvutę, – tarė motina, – ji mane dusina.

Bet mergaitė jau tykiai miegojo, ir stojo visiška tyla; Čiklinas negirdėjo net jų kvėpavimo. Matyt, šioje patalpoje negyveno joks gyvis – nei žiurkė, nei kirminas, niekas, – nebuvo girdėti nė menkiausio garso. Tik kartą pasigirdo nesuprantamas dundesys, – gal nukrito sena plyta gretimoje užmirštoje slėpykloje, o gal gruntui įgriso kentėti amžinybę ir jis subiro į smulkius grumstelius.

– Prieikite prie manęs kas nors!

Čiklinas įsiklausė į erčią ir atsargiai nušliaužė į tamsą, stengdamasis neprislėgti mergaitės. Čiklinas šliaužė ilgai, nes trukdė kažkokia medžiaga, kuri painiojosi kelyje. Apčiuopęs mergaitės galvą, Čiklinas paskui pasiekė ranka ir motinos veidą ir pasilenkė prie jos lūpų, norėdamas sužinoti – ar čia ta pati buvusi mergina, kuri kadaise jį pabučiavo šioje sodyboje, ar ne. Pabučiavęs, iš sauso lūpų skonio ir menkučio švelnumo likučio jų sukepusiuose įtrūkimuose suprato – ta pati.

– Kam man reikia? – supratingai pasakė moteris. – Aš dabar visada būsiu viena. – Ir, palenkusi veidą žemyn, mirė.

– Reikia lempą uždegti, – garsiai tarė Čiklinas ir, pasidarbavęs tamsoje, apšvietė patalpą.

Mergaitė miegojo padėjusi galvą ant motinos pilvo; ji buvo susitraukusi nuo požemio vėsos ir šildėsi susirietusi į kamuoliuką. Čiklinas, norėdamas, kad vaikas pailsėtų, ėmė laukti, kol ji atsibus; o kad mergaitė neeikvotų savo šilumos stingstančiai motinai, paėmė ją ant savo rankų ir taip laikė ligi ryto kaip paskutinį menką mirusios moters palikimą.

 

Rudens pradžioje Voščevas pajuto, kaip lėtai slenka laikas, ir sėdėjo būste apsuptas pavargusių vakarų tamsos.

Kiti žmonės taip pat arba gulėjo, arba sėdėjo, – bendra lempa švietė jiems į veidus, ir visi jie tylėjo. Draugas Paškinas žemkasių būstui apdairiai parūpino radijo ruporą, kad poilsio metu iš tos dūdos kiekvienas galėtų semtis masių gyvenimo prasmės.

– Draugai, mes privalome mobilizuoti dilgėles socializmo statybos frontui! Dilgėlės yra ne kas kita kaip užsieniui reikalingas daiktas…

– Draugai, mes privalome, – kas minutę bėrė reikalavimus dūda, – apkirpti arkliams uodegas ir karčius! Iš aštuoniasdešimt tūkstančių arklių mes gausim trisdešimt traktorių!..

Safronovas klausėsi ir džiūgavo, tik apgailestavo, kad negali kalbėti atgal į dūdą, jogei ten išgirstų apie jo aktyvumo jausmą, pasirengimą kirpti arklius ir apie laimę. Žačevui, o kartu su juo ir Voščevui, nežinia kodėl darėsi gėda dėl tų ilgų kalbų per radiją; jiedu nebuvo nusistatę prieš tą kalbėtoją ir mokytoją, bet tik patys vis labiau jautė savo gėdą. Kartais Žačevas, nebeištvėręs slegiančios savo sielos nevilties, sušukdavo, perrėkdamas iš ruporo plūstantį sąmoningumo lalesį:

– Sustabdykite tą balsą! Leiskite man atsakyti jam!..

Safronovas tuoj pat savo grakščia eigastim žengdavo pirmyn.

– Jums, drauge Žačevai, manau, jau užtenka svaidytis burnojimais ir metas visiškai paklusti statybos vadovybei.

– Palik, Safronovai, žmogų ramybėje, – sakydavo Voščevas, – mums ir taip sunku gyventi.

Bet socialistas Safronovas bijojo užmiršti pareigą būti linksmas ir visada visiems atsakinėjo prieštaravimų nepripažįstančiu balsu:

– Kas savo kelnių kišenėje turi partijos bilietą, tas turi be perstojo rūpintis, kad kūnas neprarastų entuziazmo. Kviečiu jus, drauge Voščevai, lenktynių dėl nusiteikimo aukščiausiajai laimei!

Radijo dūda visą laiką dirbo kaip lavina, o paskui dar kartą paskelbė, kad kiekvienas darbo žmogus privalo padėti kaupti sniegą kolektyviniuose laukuose, ir nutilo; tikriausiai nutrūko mokslo jėga, ligi šiol abejingai skleidusi po pasaulį visiems labai reikalingus žodžius.

Pastebėjęs pasyvų tylėjimą, Safronovas ėmė veikti vietoj radijo:

– Iškelsime klausimą: iš kur atsirado rusų liaudis? Ir atsakysime: iš buržuazinės smulkmės! Ji būtų ir dar iš kur nors atsiradusi, bet daugiau nebuvo vietos. Todėl privalome kiekvieną mesti į socializmo sūrymą, kad nusinertų kapitalizmo kailis ir širdis atkreiptų dėmesį į gyvenimo įkarštį aplink klasinės kovos laužą ir kad kiltų entuziazmas!..

Neturėdamas kur išlieti savo proto jėgos, Safronovas ją vertė žodžiais ir ilgai juos kalbėjo. Vieni jo klausėsi parėmę galvas rankomis, norėdami pripildyti tų garsų tuščiai maudžiančias galvas, o kiti nuobodžiai dūsavo, negirdėdami tų žodžių ir gyvendami savo pačių tyloje. Pruševskis sėdėjo ant barako slenksčio ir žiūrėjo į vėlų šio pasaulio vakarą. Jis matė tamsius medžius ir kartais girdėdavo tolimą muziką, kuri virpino orą. Pruševskis savo jausmais niekam neprieštaravo. Gyvenimas jam atrodė geras, kai laimė nepasiekiama ir kai apie ją tik medžiai šnara ir profsąjungos sode groja dūdų orkestras.

Netrukus, apimta bendro nuovargio, visa artelė sumigo taip, kaip buvo: su palaidinėmis ir viršutinėmis kelnėmis, kad nereikėtų vargti atsegiojant sagas, kad jėgos būtų tausojamos gamybai.

Tik Safronovas nemiegojo. Jis žiūrėjo į gulinčius žmones ir su širdgėla kalbėjo:

– Ak tu, mase, mase! Sunku iš tavęs organizuoti komunizmo griaučius! Ir ko tau reikia, tokiai bestijai? Tu, bjaurybe, visą avangardą nukamavai!

Ir aiškiai suvokdamas didelį masių atsilikimą, Safronovas prisiglaudė prie kažkurio išvargusio žmogaus ir nugrimzdo į miego gelmes.

O rytą jis, nesikeldamas nuo gulto, pasveikino su Čiklinu atėjusią mergaitę kaip ateities elementą ir vėl ėmė snausti.

Mergaitė atsargiai atsisėdo ant suolo, pamatė ant sienos tarp šūkių TSRS žemėlapį ir paklausė Čiklino, rodydama į meridianus:

– Dėde, kas čia – užtvaros nuo buržųjų?

– Užtvaros, dukrele, kad jie pas mus neįlįstų, – paaiškino Čiklinas, norėdamas jai duoti revoliucinio proto.

– O mano mama per užtvarą neperlindo, bet vis tiek mirė!

– Na ką gi, – tarė Čiklinas. – Buržujės dabar visos miršta.

– Tegul miršta, – pasakė mergaitė. – Juk vis tiek aš ją atsimenu ir sapnuosiu. Tik jos pilvo nėra, miegodama neturėsiu kur pasidėti galvos.

– Nieko, tu miegosi ant mano pilvo, – pažadėjo Čiklinas.

– O kas geriau – ledlaužis „Krasinas“ ar Kremlius?

– To, mažyte, aš nežinau: aš juk – niekas! – tarė Čiklinas ir pagalvojo apie savo galvą, kuri vienintelė visame kūne negalėjo jausti, o jei būtų galėjusi, tai ji vaikui visą pasaulį būtų išaiškinusi, kad jis mokėtų saugiai gyventi.

Mergaitė apėjo savo naująjį būstą ir suskaičiavo visus daiktus ir visus žmones, norėdama iš karto suskirstyti į tuos, ką ji myli ir ko nemyli, su kuo bičiuliautis ir su kuo ne; po to, jau apsipratusi medinėje daržinėje, užsimanė valgyti.

– Valgyti duokit! Ei, Julija, nudobsiu!

Čiklinas padavė jai košės ir uždengė vaikišką pilvuką švariu rankšluosčiu.

– Ko gi tu šaltą košę duodi, ak tu, Julija?

– Koks aš tau Julija?

– Kai mano mamą Julija vadino, kai ji dar akimis žiūrėjo ir visą laiką kvėpavo, tai ji ištekėjo už Martynyčiaus, nes jis buvo proletarinis, o Martynyčius, būdavo, kai ateis, tai ir sako mamai: ei, Julija, nudobsiu! O mama tyli ir vis tiek su juo gyvena.

Pruševskis klausėsi ir stebėjo mergaitę; jis jau seniai nemiegojo, sujaudintas atsiradusio vaiko, ir kartu nuliūdęs, kad šiai būtybei, kupinai lyg šalčio gaivios gyvybės, teks kankintis sunkiau ir ilgiau negu jam.

– Aš radau tavo merginą, – tarė Čiklinas Pruševskiui. – Einam jos pažiūrėti, ji dar nesuirusi.

Pruševskis atsistojo ir nuėjo, nes jam buvo vis tiek – ar gulėti, ar judėti pirmyn.

Koklių gamyklos kieme senis buvo baigęs pinti savo vyžas, bet eiti į pasaulį su tokiu apavu bijojo.

– Ar nežinote, draugai, kaip bus – mane su vyžomis areštuos ar nelies? – paklausė senis. – Dabar juk paskutinis skurdžius ir tas odinius aulinius avi; bobos – kaip gyvos po sijonais nuogos vaikščiojo, o dabar kiekviena po sijonu gėlėtas kelnes užsimovusi turi – mat kaip įdomu pasidarė!

– Kam tu reikalingas! – tarė Čiklinas. – Eik sau ir tylėk.

– Taigi aš nė žodžio nepasakysiu! Aš va ko bijau: aha, sakys, tu vaikščioji vyžotas, vadinas – varguolis! O jei varguolis, tai kodėl vienas gyveni ir su kitais varguoliais nesiburi!.. Aš va ko bijau! Kitaip seniai būčiau išėjęs.

– Pagalvok, seni, – patarė Čiklinas.

– Kad ir galvoti nebėra kuo.

– Tu ilgai gyvenai: gali vien atmintim dirbti.

– Kad jau viską užmiršau, nors iš naujo pradėk gyventi.

Nusileidęs į moters priebėgą, Čiklinas pasilenkė ir dar kartą ją pabučiavo.

– Juk ji negyva! – nusistebėjo Pruševskis.

– Na ir kas! – tarė Čiklinas. – Kiekvienas žmogus būna negyvas, jeigu jį nukankina. Juk jos tau ne gyvenimui, o tik prisiminimui reikia.

Atsiklaupęs ant kelių, Pruševskis prisilietė prie negyvų sielvartingų moters lūpų ir nepajuto nei džiaugsmo, nei švelnumo.

– Čia ne ta, kurią aš mačiau jaunystėje, – ištarė jis. Ir atsistojęs prie mirusiosios, dar pasakė: – O gal ir ta, – patirdamas savo mylimųjų artumą, aš visada jų nepažindavau, o būdamas toli, ilgėdavausi.

Čiklinas tylėjo. Jis net svetimame ir negyvame žmoguje, kai jį pabučiuodavo ar kaip nors prie jo dar arčiau priglusdavo, jusdavo šiokį tokį šilumos ir artumo likutį.

Pruševskis negalėjo nuo velionės atsitraukti. Lengva ir karšta, kadaise ji praėjo pro jį, – tada, pamatęs ją praeinančią nuleistomis akimis, jos siūbuojantį liūdną kūną, jis panoro sau mirties. O po to niūriame pasaulyje klausėsi vėjo ir ilgėjosi jos. Kartą pabūgęs pasivyti tą moterį, tą jo jaunystės laimę, jis galbūt paliko ją beglobę visam gyvenimui, ir ji, pavargusi nuo kančios, pasislėpė čia, norėdama mirti iš bado ir liūdesio. Dabar ji gulėjo aukštielninka – taip ją atsuko Čiklinas, kad galėtų pabučiuoti, – per pakaušį ir pasmakrę perrišta virvutė laikė jos burną sučiauptą, ilgos nuogos kojos buvo apaugusios tankiais gyvaplaukiais, beveik vilna, išaugusia nuo ligų ir benamystės, – kažkokia sena laukinė vėl atgijusi jėga dar esant gyvai ją vertė gauruotu gyvūnu.

– Na, gana, – tarė Čiklinas. – Tegul ją čia saugo įvairūs negyvi daiktai. Negyvų juk taip pat daug, kaip ir gyvų, jiems kartu nenuobodu.

Čiklinas paglostė sienos plytas, pakėlė kažkokį seną daiktą ir padėjo šalia mirusiosios, ir abu vyrai išėjo. Moteris visam laikui liko gulėti tokio amžiaus, kokio mirė: 32 metų ir 3 mėnesių.

Perėjęs kiemą, Čiklinas grįžo atgal ir duris į mirusiosios slėptuvę užvertė sudaužytomis plytomis, senais mūro luitais ir kitokiais sunkiais daiktais. Pruševskis jam nepadėjo, tik paskui paklausė:

– Kam tu stengiesi?

– Kaip tai kam? – nusistebėjo Čiklinas. – Mirusieji taip pat žmonės.

– Bet jai nieko nereikia.

– Jai – nereikia, bet man jos reikia. Tegul iš žmogaus kas nors lieka – kai matau mirusiųjų dalią arba jų kaulus, man vis kyla mintis, kam aš turėčiau gyventi!

Vyžas pynęs senis iš kiemo buvo išėjęs – kaip amžinai išėjusio žmogaus atminimas, čia gulėjo tik sunešioti batai.

Saulė jau buvo pakilusi aukštai, ir seniai atėjęs darbo laikas. Todėl Čiklinas ir Pruševskis purvinomis negrįstomis gatvėmis, nuklotomis lapais, po kuriais slėpėsi ir šildėsi ateinančių metų daigai, skubiai nuėjo į duobę.

Tos dienos vakarą žemkasiai nejungė rėksmingo ruporo, o pavalgę sėdo žiūrėti į mergaitę ir sužlugdė profsąjungos kultūros darbą per radiją. Žačevas dar rytą buvo nusprendęs, kad kai tik ta mergaitė ir į ją panašūs vaikai truputėlį ūgtelės, tai jis visus didelius savo apylinkės gyventojus pribaigs; jis vienas žinojo, kad TSRS gyvena nemažai aršių socializmo priešų, egoistų ir būsimojo pasaulio piktaliežuvių, ir slapčia guodėsi, kad netrukus kada nors jis visą jų masę išmuš, palikdamas gyvus tik proletarų kūdikius ir grynus našlaičius.

– Kas tu tokia būsi, mergaite? – paklausė Safronovas. – Kuo tavo tėvas ir motina vertėsi?

– Aš niekas, – pasakė mergaitė.

– Kodėl tu niekas? Koks nors moteriškos giminės principas tau įtiko, kad gimei tarybinės valdžios metais?

– O aš pati nenorėjau gimti, bijojau – motina bus buržujė.

– Tai kaip tu susiorganizavai?

Mergaitė iš drovumo ir baimės nuleido galvą ir ėmė pešioti savo marškinius; ji juk žinojo, kad yra tarp proletarų, ir saugojosi, kaip seniai ir ilgai ją mokė motina.

– O aš žinau, kas vyriausiasis!

– Kas gi? – sukluso Safronovas.

– Vyriausiasis – Stalinas, o antrasis – Budionas5. Kai jų nebuvo, o gyveno vieni buržujai, tai ir aš negimiau, nes nenorėjau! O kai atsirado Stalinas, tai ir aš atsiradau!

– Na, mergiote, – patylėjęs pasakė Safronovas, – sąmoninga moteris – tavo motina! Ir didi mūsų tarybinė valdžia, jeigu net vaikai, neatsimenantys motinos, jau žino draugą Staliną!

Nepažįstamas kaimietis geltonomis akimis barako kampe bėdojo vis dėl to paties savo sielvarto, tik nesakė, iš kur tas jo sielvartas, o stengėsi kuo daugiau visiems įtikti. Jo ilgesingoj galvoj iškilo kaimas rugiuose, o virš jo pūtė vėjas ir tyliai suko medinį malūną, kuris malė kasdieninę taikos duoną. Taip jis gyveno nesenais laikais, jausdamas sotumą skrandyje ir šeimyninę laimę sieloje; kiek jau metų žiūrėjo iš kaimo tolyn į ateitį ir vis matė, kaip lygumos gale dangus susilieja su žeme, o virš jo buvo pakankamai saulės ir žvaigždžių šviesos. Kad nereikėtų toliau galvoti, kaimietis atsigulė ant žemės ir tučtuojau pravirko, ėmė lieti upelius ašarų.

– Na, nustok galuotis, miesčioni! – sustabdė jį Safronovas. – Juk dabar vaikas čia gyvena, – o gal tu nežinai, kad sielvartas pas mus turi būti anuliuotas!

– Aš, drauge Safronovai, jau apdžiuvau, – iš tolo pranešė kaimietis. – Aš per savo atsilikimą susigraudinau.

Mergaitė pakilo iš vietos ir priėjusi atsirėmė galva į medinę sieną. Ji ėmė ilgėtis motinos, jai atrodė baisi pirmoji vienatvės naktis ir dar ji galvojo, kaip bus liūdna ir ilgu gulėti motinai belaukiant, kol pasens ir numirs jos mergaitė.

– O kurgi pilvas? – paklausė ji, atsisukusi į tuos, kurie žiūrėjo į ją. – Ant ko gi aš miegosiu?

Čiklinas tuoj pat atsigulė ir paruošė pilvą mergaitei.

– O valgyti! – tarė mergaitė. – Visi sėdi kaip kokie Julijos, o aš neturiu ko valgyti!

Žačevas privažiavo prie jos savo vežimėliu ir pasiūlė vaisinių pastilių, kurias dar rytą buvo rekvizavęs iš maisto prekių parduotuvės vedėjo.

– Valgyk, vargšele! Iš tavęs dar neaišku, kas išeis, o iš mūsų – jau aišku.

Mergaitė suvalgė pastiles ir atsigulė veidu ant Čiklino pilvo. Iš nuovargio ji pablyško ir užsimiršusi apkabino ranka Čikliną, kaip buvo įpratusi apkabinti motiną.

Safronovas, Voščevas ir kiti žemkasiai ilgai žiūrėjo į miegančią mažą būtybę, kuri viešpataus jau jiems mirus ir gyvens nurimusioje, jų kaulų pilnoje žemėje.

– Draugai! – ėmėsi perprasti visuotinį jausmą Safronovas. – Prieš mus štai guli be permonės faktinis socializmas. Iš radijo ir kitokios kultūrinės medžiagos mes girdime tik liniją, o čiupinėti nėra ko. O čia ilsisi kūrinio medžiaga ir tikslinė partijos nuostata – mažas žmogus, kuriam skirta būti pasauliniu elementu! Dėl to mums reikia kaip galima staigiau užbaigti kasti duobę, kad greičiau iškiltų namas ir jo mūrinė siena apsaugotų vaikų personalą nuo vėjo ir šalčio!

Voščevas palietė mergaitės ranką ir apžiūrėjo ją visą, kaip vaikystėje apžiūrinėdavo angelą ant cerkvės sienos; tas silpnas kūnas, likęs tarp žmonių be giminių ir artimųjų, kada nors pajus šildantį gyvenimo prasmės srautą, ir jo protas patirs laiką, kuris bus toks, kaip pirmoji amžinos laimės diena.

Ir tada buvo nuspręsta rytoj pradėti kasti žemę valanda anksčiau, kad priartėtų pamatų mūrijimo ir kitokios statybos metas.

– Kaip luošys, aš tik sveikinu jūsų sumanymą, o padėti negaliu! – pasakė Žačevas. – Jums juk šiaip ar taip reikės žūti – jūsų širdyse niekam nėra prielankumo – tai geriau mylėkite kokią nors mažą gyvastį ir nuodykite savo kūną darbu! Kol kas gyvuokite, bjaurybės!

Metas buvo vėsus, todėl Žačevas privertė kaimietį nusivilkti sermėgą ir apsivilko ja nakčiai; kaimietis visą gyvenimą kaupė kapitalizmą – jis, vadinas, turėjo laiko pasišildyti.

 

Poilsio dienomis Pruševskis atsidėdavo stebėjimams arba rašydavo seseriai laiškus. Tuo momentu, kai klijuodavo ant voko pašto ženklą ir mesdavo laišką į pašto dėžutę, jis visada patirdavo ramią palaimą, jausdavosi, lyg būtų esąs kam nors reikalingas, skatinamas likti gyvenime ir stropiai dirbti visuotinei naudai. Sesuo jam nieko nerašydavo, ji buvo daugiavaikė gyvenimo išsekinta moteris ir gyveno kaip sapnuodama. Tik kartą per metus, prieš Velykas, atsiųsdavo broliui atviruką, kuriame rašydavo: „Kristus prisikėlė, brangusis brolau! Mes gyvename po senovei, aš gaminu valgį, vaikai auga, vyrui pridėjo vieną kategoriją, dabar jis parneša 48 rublius. Atvažiuok pas mus pasisvečiuoti. Tavo sesuo Ania.“

Pruševskis ilgai nešiodavosi atviruką kišenėje ir skaitydamas jį kartais verkdavo.

Pasivaikščioti jis eidavo toli ir vaikščiodavo vienas. Kartą jis sustojo ant kalvos, nuošaly nuo miesto ir kelio. Diena buvo rūškana, neaiški, lyg būtų sustojęs laikas, – tokiomis dienomis snaudžia augalai ir gyvūnai, o žmonės prisimena tėvus. Pruševskis tyliai žiūrėjo į tą miglotą gamtos senatvę ir jos tolumoje matė baltus ramius pastatus, švytinčius labiau, negu buvo šviesos gamtoje. Jis nežinojo, kaip vadinosi tie baigti statiniai ir kokia jų paskirtis, nors buvo galima suprasti, kad tie tolimi pastatai įrengti ne tik tam, kad duotų naudą, bet kad ir teiktų džiaugsmą. Pruševskis su pripratusio liūdėti žmogaus nuostaba žiūrėjo į tolimų monumentų tikrą švelnumą ir šaltą sutelktą jėgą. Sumūrytuose akmenyse jis dar nebuvo matęs tokio tikėjimo ir tokios laisvės ir nebuvo girdėjęs tokio dėsnio, kuris priverstų savaime švytėti pilką jo tėvynės spalvą. Tie balti statiniai lyg sala buvo iškilę tarp kitų statomų pastatų ir ramiai švietė. Bet jie nebuvo ištisai balti, – vietomis jie buvo mėlyni, geltoni ir žali, teikė jiems vaikiškų piešinių grožio. „Kada visa tai pastatyta?“ – nusivylęs tarė Pruševskis. Šioje užgesusioje žemiškoje žvaigždėje jam buvo maloniau jausti liūdesį; svetima ir tolima laimė jam žadino gėdą ir nerimą – nors ir nesąmoningai, jis būtų norėjęs, kad amžinai statomas ir nebaigtas statyti pasaulis būtų panašus į jo sugriautą gyvenimą.

Jis dar kartą atidžiai pažvelgė į tą naująjį miestą, nenorėdamas nei jo užmiršti, nei apsigauti matęs jį, bet pastatai stovėjo kaip stovėję ryškūs, lyg juos būtų gaubusi ne rusiško oro drumstis, o vėsi vaiskuma.

Grįždamas atgal, Pruševskis miesto gatvėse pastebėjo daug moterų. Nors ir buvo jaunos, jos žingsniavo lėtai, – tikriausiai šiaip vaikštinėjo ir laukė žvaigždėto vakaro; jų kojos žengė pilnos godulio, o kūnų korpusai plėtėsi ir apvalėjo kaip ateities rezervuarai, – vadinas, ateitis dar bus, vadinas, dabartis yra nelaiminga, ir – toli ligi galo. Šių jaudrių moterų vaizdas Pruševskiui suteikė kantros tęsti tolesnį neaiškų egzistavimą iki artimiausios akivaizdžios žūties. Atvykęs į braižymo kontorą, Pruševskis prisėdo ir ėmėsi savosios mirties projekto, norėdamas kuo greičiau ir patikimiau jį parengti. Baigęs projektą, Pruševskis pavargo ir ramiai užmigo ant sofos. Rytoj jam beliks parašyti aiškinamąjį raštelį apie projektą, o tada vienadienei meilei susirasti pakankamai gražią moterį; pasitenkinęs meile, Pruševskis visada pajusdavo normalų troškimą mirti, todėl ir dabar jis padarė tokią pačią išvadą.

Auštant į kontorą atėjo Čiklinas su nepažįstamu žmogumi, kuris mūvėjo vien kelnėmis.

– Štai pas tave, Pruševski, – pasakė Čiklinas. – Prašo atiduoti karstus jų kaimui.

– Kokius karstus?

Didžiulis, nuo vėjo ir vargo ištinęs nuogas žmogus ne iš karto pasakė savo žodį, iš pradžių jis nuleido galvą ir įtemptai mąstė. Matyt, jis nuolat užmiršdavo save patį ir savo rūpesčius: gal buvo išvargęs, o gal jau mirė mažomis dalimis dar būdamas gyvas.

– Karstus! – pareiškė jis karštu, dusliu balsu. – Lentinius karstus mes buvome pasidėję oloje ateičiai, o jūs kasate visą daubą. Atiduok karstus!

Čiklinas papasakojo, kad vakar vakare netoli šiaurinio piketo iš tikrųjų buvo atkasta šimtas tuščių karstų; du iš jų jis paėmė mergaitei – viename paklojo jai patalą, kad turėtų kur miegoti ateityje, kai jau apsieis be jo pilvo, o kitą padovanojo jai susidėti žaislams ir kitokiam vaikiškam turtui: tegul ji taip pat turi raudonąjį kampelį.

– Atiduokite kaimiečiui likusius karstus, – atsakė Pruševskis.

– Visus atiduok, – tarė žmogus iš savęs, kaip iš atliekos. – Mums trūksta laidojimo inventoriaus, žmonės laukia savo turto. Tuos karstus mes už savo pačių sudėtus pinigus pasidirbdinome, neatimk užgyvento turto!

– Ne, – tarė Čiklinas. – Du karstus tu palik mūsų vaikeliui, jie jums vis tiek per maži.

Nepažįstamasis pastovėjo, kažką pamąstė ir paprieštaravo.

– Negalima! Kur mes savo vaikus laidosime! Karstus mes dirbdinomės pagal ūgį: ant jų pažymėta – kur kam gulti. Mūsiškiai todėl kiekvienas ir gyvena, kad savo karstą turi: dabar mums jie kaip ir ūkio dalis! Prieš suslėpdami oloje, mes tuose karstuose gulėjome, taip sakant, apgyvenome.

Jau seniai duobėje gyvenantis kaimietis geltonomis akimis atskubėjo į kontorą.

– Jelisejau, – tarė jis pusnuogiui kaimiečiui. – Aš juos kaspinais į vieną krūvą surišau, eime jų vilkte vilkti, kol sausa!

– Neišsaugojai dviejų karstų, – barėsi Jelisejus. – Į ką dabar pats gulsies?

– O aš, Jelisejau Savičiau, savo kieme po beržtviniu klevu, po galingu medžiu atsigulsiu. Aš jau ten ir duobę po šaknimis turiu išsikasęs, – mirsiu, ims mano kraujas kaip sula kamienu tekėti, aukštai pakils! O gal sakysi, mano kraujas suskystėjęs, medžiui nepatiks?

Pusnuogis kaimietis, nepatyręs jokio įspūdžio, nieko neatsakė. Nepastebėdamas pakelės akmenų ir nekreipdamas dėmesio į vėsų paryčio vėją, jis su kitu kaimiečiu nuėjo karstų. Paskui juos patraukė Čiklinas, stebėdamas Jelisejaus nugarą, apaugusią ištisu nešvarumų klodu ir jau apželiančią apsaugine vilna. Jelisejus retkarčiais sustodavo ir apsidairydavo mieguistomis, išblėsusiomis akimis, lyg kažką prisimindamas arba ieškodamas ramios vietos sielvartingam poilsiui. Bet gimtinė jam buvo nepažįstama, ir jis nuleido nusilpusias akis.

Karstai gulėjo ilga eile ant sausos aukštumėlės prie duobės krašto. Kaimietis, atbėgęs anksčiau į baraką, liko patenkintas, kad atsirado karstai ir kad pasirodė Jelisejus: jis jau buvo spėjęs išgręžti karstų galvūgaliuose ir kojūgaliuose skylutes ir surišti karstus vieną paskui kitą. Persimetęs priekinio karsto virvutę per petį, Jelisejus įsiręžė ir kaip burliokas nutempė tuos lentų dirbinius per sausą gyvenimo jūrą. Čiklinas ir visa artelė stovėjo netrukdydami Jelisejui ir žiūrėjo į pėdsaką, kurį tušti karstai brėžė žemėje.

– Dėde, tai buvo buržujai? – susidomėjo mergaitė, kuri laikėsi įsikibusi į Čikliną.

– Ne, dukrele, – atsakė Čiklinas. – Jie gyvena šiaudinėse lūšnose, augina duoną ir dalinasi ja su mumis pusiau.

Mergaitė pakėlė akis į viršų, į visus senų žmonių veidus.

– O kam tada jiems reikia karstų? Mirti turi tik buržujai, o vargšai – ne!

Žemkasiai nutylėjo, dar nespėję permąstyti duomenų, kad galėtų kalbėti.

– O vienas buvo nuogas! – tarė mergaitė. – Kai žmonių nesigaili, iš jų atima drabužius, – kad šie nepragaištų. Mano mama taip pat guli nuoga.

– Tu, dukrele, teisi visu šimtu procentų, – nusprendė Safronovas. – Dabar nuo mūsų nutolo dvejetas buožių.

– Eik ir užmušk juos! – tarė mergaitė.

– Negalima, dukrele: du asmenys dar ne klasė…

– Tai vienas ir dar vienas, – suskaičiavo mergaitė.

– O iš viso jų buvo mažai, – pagailestavo Safronovas. – O mes, anot plenumo, privalome juos likviduoti mažų mažiausiai kaip klasę, kad visas proletariatas ir bernų luomas liktų be priešų!

– O su kuo liksite?

– Su uždaviniais, su tvirta tolesnių priemonių linija – ar bent ką supratai?

– Taip, – atsakė mergaitė. – Visus blogus žmones reikia užmušti, nes gerų visai mažai.

– Tu esi visiškai klasinė karta, – apsidžiaugė Safronovas, – tu tiksliai suvoki visus santykius, nors pati dar mažametė. Monarchizmui tai visi žmonės be atrankos buvo reikalingi karui, o mums tik viena klasė brangi, bet mes ir savąją klasę valysime nuo nesąmoningų elementų!

– Nuo pašlemėkų, – lengvai susiprotėjo mergaitė. – Tada liks tik patys patys svarbiausi žmonės! Mano mama, kai buvo gyva, save taip pat pašlemėke vadino, o dabar mirė ir jau gera tapo – ar ne tiesa?

– Tiesa, – atsakė Čiklinas.

Atsiminusi, kad jos motina guli viena tamsoje, mergaitė nieko nesakiusi nuėjo ir atsisėdo smėlyje žaisti. Bet ji nežaidė, o tik abejinga ranka lietė smėlį ir galvojo.

Žemkasiai priėjo prie jos ir pasilenkę paklausė:

– Kas tau?

– Taip sau, – atsakė mergaitė, nekreipdama į juos dėmesio. – Man pas jus pasidarė nuobodu, jūs manęs nemylite, – kai naktį užmigsite, aš jus išmušiu.

Darbininkai išdidžiai susižvalgė, ir kiekvienam iš jų kilo noras paimti vaiką ant rankų ir palamdyti glėbyje, pajusti šiltą vietą, iš kurios atsiranda tas protas ir mažojo žmogučio gyvenimo žavesys.

Tik vienas Voščevas stovėjo nusilpęs ir nelinksmas, mechaniškai žvelgdamas į tolumą; jis vis dar nežinojo, ar ko nors vertas bendras gyvenimas, – jam niekas negalėjo mintinai padeklamuoti pasaulinių įstatų, o įvykiai žemės paviršiuje jo neviliojo. Paėjęs truputį į šalį, Voščevas tyliai dingo lauke ir ten niekieno nematomas prigulė, patenkintas, kad daugiau nedalyvauja tose beprotiškose aplinkybėse.

Vėliau jis aptiko pėdsakus tų karstų, kuriuos du mužikai nuvilko už horizonto – į savo varnalėšomis apaugusių sulinkusių žiogrių kraštą. Galimas daiktas, ten viešpatavo namų šilumos tyluma arba vėjų pagairėje stovėjo varguoliška kolūkio nykuma su krūva nenaudojamo inventoriaus. Voščevas nuėjo ten savanoriškai pasitraukusio žmogaus eigastim, nesuvokdamas, kad tik silpnas kultūros darbas duobėje verčia jį nesisieloti dėl būsimojo namo statybos. Nors švietė gana ryški saulė, sieloje buvo nelinksma, tuo labiau kad lauke sklaidėsi drumzlinas iškvėpuoto oro ir žolių tvaikas, ir Voščevas ėjo šiame įšilusiame kantraus gyvenimo, kaistančio nuo savo didumo, debesyje. Jis apsidairė aplink – erdvėje visur tvyrojo gamtos alsavimo garas, nuo kurio aplinka buvo mieguista ir tvanki; viskas pasaulyje tingiai kentė, tarytum visa, kas gyva, buvo sustoję kažkur laiko ir savo judėjimo viduryje: jo pradžią visi užmiršo, o pabaigos nežino, liko tik kryptis į visas puses. Ir Voščevas nužingsniavo į vieną vieškelį.

 

Kozlovas į duobę atvyko automobiliu, kurį vairavo pats Paškinas. Kozlovas buvo apsivilkęs šviesiai pilką kostiumą su liemene, jo veidas nuo kažkokio nuolatinio džiaugsmo buvo papilnėjęs, o jis pats ėmė stipriai mylėti proletarų masę. Bet kokį atsakymą darbo žmogui pradėdavo bereikšmiais žodžiais: „Na gerai, na puiku“ – ir tęsdavo kalbą. O mintyse mėgdavo sakyti: „Kur jūs dabar, niekingoji fašiste!“ arba – „Jūs nuostabi kaip priesakas Lenino!“ ir daug kitokių trumpų šūkių-dainelių.

Šiandien rytą Kozlovas likvidavo kaip jausmą savo meilę vienai vidutinei damai. Ji veltui rašė laiškus, kad dievina jį, o jis, įveikdamas visuomeninį krūvį, tylėdavo, iš anksto atsisakydamas jos glamonių konfiskacijos, nes ieškojo kilnesnio, aktyvesnio tipo moters. O perskaitęs laikraštyje, kad paštas labai apkrautas ir dirba nedarniai, nusprendė sustiprinti šį socializmo kūrimo sektorių, nutraukdamas damos laiškų siuntimą sau. Ir parašė liūdinčiai damai paskutinį, apibendrinamąjį atviruką, nusiimdamas nuo savęs meilės atsakomybę:

„Kur stalas buvo padengtas,
Ten karstas stovi nūn!

Kozlovas.“

Tą dvieilį jis ką tik padeklamavo ir stengėsi įsiminti. Atsibudęs, kiekvieną dieną jis mėgdavo lovoje skaityti knygas ir, įsiminęs formuluotes, šūkius, eilėraščius, priesakus, visokius išminties krislus, įvairių aktų, rezoliucijų tezes, dainų strofas ir kita, eidavo į organus ir organizacijas, kur jį visi pažinojo ir gerbė kaip aktyvią visuomeninę jėgą, – ten Kozlovas gąsdindavo ir taip jau prigąsdintus tarnautojus savo moksliškumu, akiračio platumu ir pasikaustymu. Prie pirmos kategorijos pensijos jis išsirūpino ir priedą natūraliais produktais. Kartą užėjęs į kooperatyvą, pasikvietė kooperatyvo vedėją, pats nė nepajudėdamas iš vietos, ir tarė jam:

– Na gerai, na puiku, bet jūsų kooperatyvas, taip sakant, ročdeiliškos, o ne tarybinės rūšies6! Vadinas, jūs nesate vieškelio, vedančio į socializmą, stulpas?!

– Aš jūsų nesuprantu, pilieti, – kukliai atsakė vedėjas.

– Taip, vadinas, vėl: juk prašė ne laimės dangaus pasyvusis, o duonos kasdienės, o duonos juodosios?! Na gerai, na – puiku! – pasakė Kozlovas ir išėjo visai įsižeidęs, o po dekados jis tapo to kooperatyvo parduotuvės profsąjungos komiteto pirmininku. Taip ir nesužinojo, kad tas pareigas gavo patarpininkavus pačiam vedėjui, kuris atsižvelgdavo ne tik į masių įniršį, bet ir į nirštančiųjų kokybę.

Ir dabar Paškinas didžiavosi Kozlovu – jis tikėjo, kad ateis ta diena, kai visas proletariatas perims savojo avangardo būdą: tai ir bus socializmas. Todėl Paškinas Kozlovą visur pateikdavo kaip pavyzdinį elementą aktyvisto, užgimusio masėse sumaniai vadovaujant profsąjungai. Turėdamas Kozlovo pavyzdį, Paškinas jau nebesidrovėjo Žačevo: jis žinojo, kad Žačevui tereikia suteikti pareigybę, tegul ir narystės mokesčių rinkėjo, ir šis liausis reikalavęs sviesto iš atsakingų asmenų, kadangi pačiam atsivers kelias maitintis riebalais.

Išlipęs iš automobilio, Kozlovas, rodydamas didį savo protingumą, nuėjo į statybos lauką ir atsistojo ant duobės krašto, norėdamas vienu žvilgsniu apžvelgti visą darbo tempą. O arčiausiai dirbantiems žemkasiams pasakė:

– Nebūkite oportunistai praktikoje!

Pietų pertraukos metu draugas Paškinas darbininkams pranešė, kad kaimo varguolių sluoksnis labai pasiilgo kolūkio ir kad ten reikia pasiųsti ką nors ypatingo iš darbininkų klasės, kad galima būtų pradėti klasių kovą su kaimiškaisiais kapitalizmo kelmais.

– Seniai laikas pribaigti turtinguosius parazitus! – pareiškė Safronovas. – Mes jau nejaučiame klasių kovos laužo karščio, o ugnies reikia: kurgi šildysis aktyvusis personalas!

O paskui artelė pavedė Safronovui ir Kozlovui vykti į artimiausią kaimą, kad vargingieji valstiečiai socializme neliktų visiški našlaičiai arba privatūs sukčiai savo landynėse.

Žačevas su mergaite vežimėlyje privažiavo prie Paškino ir pasakė jam:

– Įsidėmėk tą socializmą basom kojom. Pasilenk, niekše, prie jos kaulų, iš kur tu taukus suėdei!

– Faktas! – ištarė mergaitė.

Safronovas irgi išsakė savo nuomonę:

– Užfiksuok, drauge Paškinai, Nastią – juk tai mūsų būsimas džiaugsmo dalykas!

Paškinas išsiėmė užrašų knygutę ir padėjo joje tašką; jau daug taškų buvo Paškino užrašų knygutėje, ir kiekvienas reiškė kokį nors dėmesį masėms.

Tą vakarą Nastia paklojo Safronovui atskirą patalą ir atsisėdo šalia jo pasėdėti. Safronovas pats paprašė mergaitės parymoti prie jo, nes ji čia vienintelė širdinga moteris. Ir Nastia tyliai sėdėjo prie jo visą vakarą, stengdamasi galvoti, kaip Safronovas išeis tenai, kur lūšnose galuojasi varguoliai, ir kaip tarp svetimų jį ten apniks utėlės.

Paskui Nastia atsigulė į Safronovo guolį, sušildė jį ir nuėjo miegoti ant Čiklino pilvo. Ji seniausiai buvo įpratusi sušildyti motinos patalą prieš ten atsigulant patėviui.

 

Pamatų duobė būsimojo gyvenimo namui buvo baigta; dabar reikėjo duobėje kloti skaldytų akmenų pamatus. Bet Paškino mintys visada buvo šviesios, ir jis pranešė miesto vyriausiajam revoliucionieriui, kad namo matmenys per maži, nes socialistinės moterys bus gaivios ir pilnakraujės, ir visame žemės paviršiuje bus pilna bindzinėjančių vaikų; tai nejau jiems teks gyventi lauke, neorganizuotame ore?

– Ne, – atsakė vyriausiasis revoliucionierius, netyčia nustumdamas nuo stalo sotų sumuštinį. – Iškaskite pamatams keturis kartus didesnę duobę.

Paškinas pasilenkė ir, pakėlęs nuo žemės sumuštinį, padėjo ant stalo.

– Neverta buvo lankstytis, – pasakė revoliucionierius. – Kitiems metams apygardoje mes planuojame žemės ūkio produkcijos už pusę milijardo.

Tada Paškinas įmetė sumuštinį į šiukšlių dėžę, pabūgęs, kad jį gali palaikyti žmogumi, gyvenančiu ekonomijos režimo metų tempais.

Pruševskis laukė Paškino prie pastato, – kad galėtų skubiai perduoti darbų potvarkius. O Paškinas, kol ėjo per vestibiulį, sumanė padidinti iškasą ne keturis, o šešis kartus, kad pataikytų be paklaidos ir užbėgtų už akių pagrindinei linijai, o paskui džiaugsmingai ją pasitiktų plynoje vietoje, – tada linija jį pastebės ir užfiksuos amžinu tašku.

– Šešis kartus didesnę, – nurodė jis Pruševskiui. – Aš sakiau, kad tempas lėtas!

Pruševskis apsidžiaugė ir nusišypsojo. Paškinas, pastebėjęs, kad inžinierius laimingas, taip pat liko patenkintas, nes pajuto savo sąjungos inžinierių ir technikų sekcijos nuotaiką. Tačiau Pruševskis tapo laimingas ne dėl užmojo, o todėl, kad žemkasiai irgi greit išeikvos gyvenimą duobėje, kaip ir jis mirs; jam geriau buvo turėti draugus mirusius, negu gyvus, nes norėjo, kad jo kaulai susimaišytų su bendrais kaulais ir žemės paviršiuje neliktų nei atminimo, nei liudininkų, – tegul ateitis būna svetima ir tuščia, o praeitis tesiilsi kapuose – ankštumoje tų kadaise besiglausčiusių kaulų, sutrūnijusių mylimų ir pamirštų kūnų dūlėsiuose.

Pruševskis nuėjo pas Čikliną nužymėti duobės praplatinimo. Dar nepriėjęs daubos, pamatė susirinkusius žemkasius ir valstiečių vežimą tarp nutilusių žmonių. Čiklinas išnešė iš barako tuščią karstą ir paguldė į vežimą; paskui atnešė ir antrą karstą, o Nastia bėgo jam iš paskos ir plėšė nuo karsto savo paveikslėlius. Kad mergaitė neširstų, Čiklinas pasibruko ją po pažastim ir, prispaudęs prie savęs, kita ranka nešė karstą.

– Jie vis tiek mirė, tai kam jiems karstai! – piktinosi Nastia. – Aš neturėsiu kur daiktų susidėti!

– Taip reikia, – atsakė Čiklinas. – Visi mirusieji – ypatingi žmonės.

– Svarbūs kokie atsirado! – nusistebėjo Nastia. – Kodėl tada žmonės gyvena? Geriau visi mirtų ir pasidarytų svarbūs!

– Gyvena tam, kad buržujų nebūtų, – paaiškino Čiklinas ir paguldė paskutinį karstą į vežimą. Vežime sėdėjo dvejetas – Voščevas ir anąkart su Jelisejumi išėjęs kaimietis, buožių pakalikas.

– Kam vežate karstus? – paklausė Pruševskis.

– Pirkioje mirė Safronovas ir Kozlovas, tai jiems dabar mano karstus atidavė: ką padarysi?! – su visomis smulkmenomis paaiškino Nastia. Ir ji prigludo prie vežimo susirūpinusi, kad buvo neapsižiūrėta.

Voščevas, atvažiavęs vežimu iš nežinomų vietų, pavarė arklį vėl į tą erdvę, iš kurios atvyko. Palikęs mergaitę saugoti Žačevui, Čiklinas nužingsniavo paskui tolstantį vežimą.

Ligi pat mėnesėto vidurnakčio jis ėjo tolyn. Retkarčiais daubotoje pusėje sumirgėdavo tolimi nežinomų būstų žiburiai ir gūdžiai suamsėdavo šunės – gal jie nuobodžiavo, o gal pastebėjo atvažiuojančius komandiruotus žmones ir baiminosi jų. Čiklino priekyje visą laiką važiavo vežimas su karstais, ir jis neatsiliko nuo jo.

Voščevas, atsirėmęs nugara į karstus, iš vežimo žvelgė į dangų – į žvaigždžių spiečių ir sustingusį Paukščių Tako ūką. Jis laukė, kada gi ten bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą. Netikėtai jis užsnūdo ir atsibudo sustojus vežimui.

Čiklinas po keleto minučių pasivijo vežimą ir ėmė dairytis aplinkui. Netoliese buvo senas kaimas; jis visas buvo sukežęs nuo skurdo – ir susenusios, daug ko mačiusios pinučių tvoros, ir pakelėje tyliai pasvirę medžiai atrodė vienodai liūdnai. Visose kaimo trobose degė šviesos, bet kiemuose žmonių nebuvo. Čiklinas priėjo prie pirmosios trobos ir uždegė degtuką, kad galėtų perskaityti prie durų prisegtą baltą popierėlį. Jame buvo parašyta, kad čia yra suvisuomenintas „Generalinės linijos“ kolūkio kiemas Nr. 77 ir kad čia gyvena visuomeninis aktyvistas valstybiniams nutarimams ir visokioms kampanijoms kaime vykdyti.

– Įleisk! – pabeldė Čiklinas į duris.

Aktyvistas išėjo ir įleido jį. Paskui jis surašė karstų priėmimo aktą ir liepė Voščevui eiti į kaimo tarybą ir stovėti visą naktį garbės sargyboje prie dviejų žuvusių draugų kūnų.

– Aš eisiu pats, – nusprendė Čiklinas.

– Eik,– atsakė aktyvistas. – Tik pasakyk man duomenis apie save, aš tave į mobilizuotus kadrus įrašysiu.

Čiklinas pradėjo jam porinti, ir per valandą aktyvistas įtraukė jį į kadrus; o štai Voščevui jis davė kitokią užduotį – naktį apčiupinėti visas vištas ir nustatyti, koks rytą bus naujai padėtų kiaušinių kiekis.

– Mano ranka didelė, aš nesusidorosiu, – ištarė Voščevas.

– Tu ką – į siaurumą lygiuojiesi? – griausmingai nustebo aktyvistas. – Kas yra pasaulyje: partija ar tu?

– Jo nėra, – apie Voščevą pasakė kaimietis geltonomis akimis; ligi tol jis stovėjo tylėdamas, o dabar išsigando.

Voščevas rankomis apsigraibė kūną ir nusprendė: reikia man liautis mąstyti, tegul gyvena kažkas bendresnio; argi verta vargintis vien dėl savo kūno – didis jis, ar ką?

Susilenkęs, kad būtų mažesnio augumo ir jautrumo, Voščevas nuėjo tvarkyti vištų reikalo. Aktyvistas palinko prie savo popierių, skvarbiomis akimis bėginėdamas po visas surašytas griežtas tezes ir uždavinius; apimtas nuosavybės godulio, visai užmiršęs namų laimę, jis kūrė labai reikalingą ateitį, rengdamasis joje įsiamžinti, – todėl dabar per rūpesčius apsileido, ištino, jo stambus, moteriškos išvaizdos veidas apžėlė retais plaukais. Prieš jo įtarų žvilgsnį, mintimis ir faktiškai stebintį buožių šunaują, degė lempa.

Visą naktį aktyvistas sėdėjo prie degančios lempos, klausydamasis – ar neatšuoliuoja tamsiu keliu raitelis iš rajono perduoti kaimui direktyvos. Kiekvieną naują direktyvą jis skaitydavo mėgaudamasis būsimu malonumu, lyg būtų vogčiomis stebėjęs goslias suaugusiųjų, centro žmonių, paslaptis. Reta būdavo naktis be direktyvos, – ir aktyvistas ligi ryto ją studijuodavo, o paryčiui jau turėdavo nepalaužiamo entuziazmo veikti. Ir tik retkarčiais, kamuojamas gyvenimo ilgesio, akimirksnį tartum apmirdavo – tada gailiai žvelgdavo į bet kurį prieš akis esantį žmogų; prisimindavo esąs bukagalvis ir apsileidėlis – taip kartais jį vadindavo popieriuose iš rajono. „Ar nenuėjus man į masę, ar neužsimiršus bendrame vadovaujamųjų gyvenime?“ – svarstydavo aktyvistas mintyse tomis minutėmis, bet greitai atsitokėdavo, nes nenorėjo būti bendros našlaitystės nariu ir bijojo kankinamai ilgai laukti socializmo, kol kiekvienas piemuo pajus džiaugsmą, nes jau dabar galima būti avangardo parankiniu ir tuoj pat gauti visą ateities naudą. Ypač ilgai aktyvistas žiūrinėdavo popieriuose parašus: tas raides išvedžiojo karšta revoliucionieriaus ranka, o ranka yra dalis viso šlove apgaubto kūno, kuris gyvena atsidavusių, tvirtai nusistačiusių masių akyse. Net ašaros pasirodydavo aktyvisto akyse, kai jis gėrėdavosi aiškiais parašais ir Žemės rutulių atvaizdais antspauduose; juk visas Žemės rutulys, visas jo minkštimas greitai pateks į gerai organizuotas, geležines rankas, – nejau jis liks neturėdamas įtakos pasauliniam žemės kūnui? Ir, apimtas užtikrintos laimės šykštulio, aktyvistas glostydavosi darbų krūvio išsekintą krūtinę.

– Ko stovi kaip įbestas? – pasakė jis Čiklinui. – Eik saugoti politinių lavonų, kad turtuoliai nenuplėštų šlovės: matai, kaip galvas guldo didvyriški mūsų broliai!

Per tamsią kolūkio naktį Čiklinas priėjo tuščią kaimo tarybos salę. Ten nejudėdami gulėjo du jo draugai. Pati didžiausia lempa, kuria būdavo apšviečiami posėdžiai, degė virš numirėlių. Jiedu gulėjo greta vienas kito ant prezidiumo stalo ligi smakro užkloti vėliava, kad nebūtų matyti jų mirtinų žaizdų ir gyvieji nepabūgtų taip pat mirti.

Čiklinas atsistojo mirusiųjų kojūgalyje ir ramiai įsižiūrėjo į jų tylius veidus. Dabar jau neparodys Safronovas savo išminties, ir Kozlovui neskaudės širdies dėl viso organizacinio darbo ir negaus jis priklausančios pensijos.

Dabarties laikas tyliai slinko kolūkio pusiaunakčio tamsoje; niekas nelietė suvisuomeninto turto ir netrikdė kolektyvinės sąmonės ramybės. Čiklinas užsirūkė, prisiartino prie mirusiųjų veidų ir palietė juos ranka.

– Ką, Kozlovai, nuobodu tau?

Kozlovas gulėjo bežadis, nes buvo užmuštas; Safronovas taip pat buvo ramus kaip viskuo patenkintas žmogus, ir šviesiai rudi jo ūsai, nusvirę ant atvipusios burnos, augo net iš lūpų, nes gyvo jo niekas nebučiavo. Aplink Kozlovo ir Safronovo akis buvo matyti išdžiūvusių ašarų druska, todėl Čiklinui teko ją nušluostyti ir susimąstyti – dėl ko gi verkė gyvenimo pabaigoje Safronovas ir Kozlovas. Turbūt dėl to, kad susijaudino įsivaizdavę muziką, kuri po mirties gros jų garbei.

– Na ką, Safronovai, visai atgulei ar manai dar atsikelti?

Safronovas negalėjo atsakyti, nes jo širdis gulėjo sužalotoje krūtinėje ir buvo bejausmė.

Čiklinas įsiklausė į lauke prasidėjusį lietų, į jo ilgą liūdną balsą medžių lapuose, pinučių tvorose ir taikiuose kaimo stoguose; abejingai, lyg tuštumoje, liejosi šviežia drėgmė, ir būtų užtekę nors vieno lietaus klausančio žmogaus širdgėlos atlyginti tai išsekusiai gamtai. Retkarčiais užtvertuose užkaboriuose sukudakuodavo vištos, kurias čiupinėjo Voščevas, bet Čiklinas jų nebesiklausė ir atsigulė miegoti po bendra vėliava tarp Kozlovo ir Safronovo, nes mirusieji – taip pat žmonės. Kaimo tarybos lempa išlaidžiai degė virš jų ligi ryto, nes patalpoje pasirodęs Jelisejus irgi šviesos neužgesino: jam buvo vis tiek, ar šviesu, ar tamsu. Jis kurį laiką dykai pastovėjo ir išėjo kaip atėjęs.

Prisiglaudęs krūtine prie įbestos į žemę karties vėliavai, Jelisejus įsistebeilijo į drumstą dykynės drėgmę. Toje vietoje pulkavosi į šiltas tolumas skristi pasirengę kovai, nors jų atsisveikinimo laikas su čionykšte žeme dar nebuvo atėjęs; bet kovai turbūt jau iš anksto ruošėsi skrydžiui, kad saulėtame rajone ištvertų organizuotą kolūkio rudenį ir galėtų grįžti prie visuotinės nustatytos ramybės. Dar prieš kovus Jelisejus matė išskrendančias kregždes, ir tada panoro tapti lengvu, nelabai nuovokiu paukščiu, bet dabar negalvojo, kad norėtų virsti kovu, nes galvoti negalėjo. Jis buvo gyvas ir dairėsi po pasaulį tik todėl, kad turėjo vidutinioko dokumentus ir kad jo širdis plakė pagal įstatymą.

Iš kaimo tarybos pasigirdo kažkokie garsai, ir Jelisejus, priėjęs prie lango, prigludo prie stiklo; jis visada klausydavosi visokių garsų, ateinančių iš masių arba gamtos, nes jam niekas nekalbėdavo žodžių ir nieko neaiškindavo, todėl jam reikėdavo jauste jausti netgi tolimus garsus.

Jelisejus pamatė Čikliną, sėdintį tarp dviejų aukštielninkai gulinčių numirėlių. Čiklinas rūkė ir abejingai guodė mirusius kalbėdamas.

– Tu mirei, Safronovai! Na ir kas? Juk vis tiek aš likau, būsiu dabar kaip tu: imsiu darytis protingesnis, kalbose išsakysiu požiūrį, suprasiu visą tavo tendenciją – tavęs gali visiškai nebūti…

Jelisejus negalėjo suprasti Čiklino kalbos ir tik girdėjo per švarų stiklą atskirus garsus.

– O tu, Kozlovai, taip pat nesirūpink gyvenimu. Aš save užmiršiu, bet tave prisiminsiu visada. Visą tavo žuvusį gyvenimą, visas tavo užduotis sukrausiu savyje ir niekur jų neišmesiu, todėl tu gali laikyti save gyvu. Dieną ir naktį būsiu aktyvus, visą organizacinį darbą įsidėmėsiu, į pensiją išeisiu – gulėk ramiai, drauge Kozlovai!

Nuo Jelisejaus kvėpavimo lango stiklas apsitraukė rūku, ir Čikliną jis matė silpnai, bet vis tiek žiūrėjo, nes žiūrėti daugiau nebuvo kur. Čiklinas patylėjo ir, jausdamas, kad Safronovas ir Kozlovas dabar liko patenkinti, tarė jiems:

– Tegul visa klasė miršta – aš ir vienas ją užvaduosiu ir visas jos užduotis pasaulyje įvykdysiu! Vis tiek gyventi sau aš nemoku!.. Kieno gi ten snukis į mus spokso? Eik čia, svetimas žmogau!

Jelisejus tuoj pat įėjo į kaimo tarybą ir sustojo nejausdamas, kad kelnės nusmuko nuo pilvo, nors vakar dar visai gerai laikėsi. Jelisejus neturėjo apetito ir todėl kas parą vis liesėjo.

– Tai tu juos užmušei? – paklausė Čiklinas.

Jelisejus truktelėjo į viršų kelnes ir jų nebepaleido, stovėjo nieko nesakydamas, įsmeigęs į Čikliną savo blausias tuščias akis.

– Tai kas tada? Eik, atvesk man ką nors, kas žudo mūsų masę.

Kaimietis pajudėjo iš vietos ir nuėjo per drėgną dykynę, kur buvo susirinkę prieš tolimą kelionę kovai; kovai davė Jelisejui kelią, ir jis pamatė tą kaimietį, kuris buvo geltonomis akimis; atrėmęs į pinučių tvorą karstą, jis ant jo spausdintomis raidėmis rašė savo pavardę, mirkydamas smilių į butelį su kažkokiu tirštimu.

– Na ką, Jelisejau? Gal kokį potvarkį sužinojai?

– Taip sau, – atsakė Jelisejus.

– Tada – nieko, – ramiai tarė rašantis kaimietis. – O ar taryboje mirusiųjų dar neprausė? Bijausi, kad neatvažiuotų tas valdiškas invalidas su vežimėliu, jis man kad kirs ranka už tai, jog aš gyvas, o tie du mirę.

Kaimietis nuėjo prausti mirusiųjų, norėdamas parodyti savo dalyvavimą ir priejautą. Jelisejus taip pat nukiūtino iš paskos, nežinodamas, kur jam geriausiai tiktų būti.

Čiklinas neprieštaravo, kol kaimietis nurenginėjo žuvusiuosius; vieną, o paskui kitą nuogą nešė nardinti į tvenkinį, o paskui, sausai nušluostęs avikailiu, vėl aprengė ir paguldė abu kūnus ant stalo.

– Na, puiku, – pasakė tada Čiklinas. – O kas gi juos užmušė?

– Mums, drauge Čiklinai, nežinoma – mes patys gyvename atsitiktinai.

– Atsitiktinai! – tarė Čiklinas ir kirto kaimiečiui į veidą, kad šis pradėtų gyventi sąmoningai. Kaimietis būtų nugriuvęs, bet pabijojo per toli atsilošti, kad Čiklinas nepagalvotų apie jį ko nors kaip apie turtuolį, ir atsistojo dar arčiau prie jo, norėdamas, kad būtų stipriau suluošintas, o paskui galėtų per kančią išsirūpinti sau teisę į varguolio gyvenimą. Čiklinas, matydamas priešais save tokią būtybę, mechaniškai niuktelėjo jam į pilvą, ir kaimietis nuvirto, užmerkė savo geltonas akis.

Jelisejus, tyliai stovėjęs nuošaly, netrukus Čiklinui pasakė, kad kaimietis nurimo.

– O tau gaila jo? – paklausė Čiklinas.

– Ne, – atsakė Jelisejus.

– Paguldyk jį į vidurį tarp mano draugų.

Jelisejus nutempė kaimietį prie stalo ir, šiaip taip užkėlęs ant jo, užvertė skersai ant gulinčių numirėlių, o paskui tvarkingai pataisė, paguldė tarp Safronovo ir Kozlovo. Kai Jelisejus nuėjo, kaimietis atmerkė savo geltonas akis, bet užmerkti nebegalėjo ir liko taip gulėti.

– O bobą ar jis turi? – paklausė Jelisejaus Čiklinas.

– Viengungis buvo, – atsakė Jelisejus.

– Kodėl gi jis gyveno?

– Negyventi jis bijojo.

Tarpduryje pasirodė Voščevas ir paliepė Čiklinui eiti – jo reikalaująs aktyvas.

– Še tau rublis, – kyštelėjo Čiklinas Jelisejui pinigą. – Eik prie duobės ir pažiūrėk – ar gyva ten mergaitė Nastia, ir nupirk jai saldainių. Man dėl jos širdį ėmė mausti.

Aktyvistas sėdėjo su trimis pagalbininkais, sulysusiais nuo nuolatinio didvyriškumo ir gana neturtingais žmonėmis, bet jų veiduose buvo matyti tas pats kietas jausmas – karštas pasiaukojimas. Aktyvistas pranešė Čiklinui ir Voščevui, kad pagal draugo Paškino direktyvą jie privalo visas savyje slypinčias jėgas skirti kolūkio plėtojimui.

– O ar proletariatui tiesą pridera žinoti? – paklausė Voščevas.

– Proletariatui pridera judėjimas, – pabrėžė aktyvistas, – o kas pakeliui pasitaikys, tas viskas jo: ar tai būtų tiesa, ar buožiška prisiplėšta palaidinė – viskas keliaus į organizuotą katilą, tu nieko nesužinosi! O tu vištas patikrinai?

– Visą naktį čiupinėjau – nė viename paukštyje nėra kiaušinio.

Aktyvistas susikaupė; jo pagalbininkai taip pat atitinkamai susimąstė: nejau paukštis – buožių pakalikas?

– Reikia paruošti visas vištas, jas numarinti – ir suvalgyti, – išmąstęs mintį pareiškė vienas iš aktyviosios sudėties.

– O gaidžius ar pastebėjai? – paklausė aktyvistas.

– Jų nėra, – tarė Voščevas. – Vienas žmogus gulėjo kieme ir man pasakė, kad paskutinį tu suvalgei, kai ėjai per kolūkį ir staiga pajutai alkį.

– Mums svarbu išsiaiškinti, kas surijo pirmą gaidį, o ne paskutinį, – paskelbė aktyvistas.

– O pirmasis gal pats nustipo! – iškėlė prielaidą aktyvisto padėjėjas.

– Kaipgi jis pats nustips? – nustebo aktyvistas. – Argi jis sąmoningas kenkėjas, kad pats tokią akimirką mirtų? Reikia kryžminę apklausą daryti: čia kitoks pagrindas glūdi.

Ir visi atsistojo bei patraukė ieškoti to kenkiančio ėdiko, kuris dėl maitinimosi sudorojo pirmąjį gaidį. Voščevas ir Čiklinas irgi judėjo paskui aktyvą.

– Reikalas rimtas, – kalbėjo Čiklinas, – be kiaušinių vaikai sulys ir nepasieks savo augumo!

– Žinoma, – pritarė Voščevas, o pats kankinosi, kadangi buvo pasirengęs iki mirties gyventi be vištos kiaušinio, jeigu tik paaiškėtų esminis viso pasaulio sutvarkymas.

Su išsamia apklausa, pateikusia tik pasyvius rezultatus, perėjęs dešimt kiemų, aktyvistas pavargo ir atsirėmė į vieną trobą pamąstyti – kaip elgtis toliau. Prie aktyvo jau spėjo prisijungti šimtas žmonių, ir visa ši masė akivaizdžiai sielojosi dėl kažkokios nežinomos burnos suvalgyto pirmojo gaidžio, nes dėl to žuvo ir paskutinysis. Kad vištos neliūdėtų, jas paėmė į rankas ir nešėsi su savimi, glostydami delnais plunksnas. Vištos išsikėtojo rankose, bet buvo patenkintos.

Dėl disciplinuojančios įžvalgos, kad geriau tegul tūkstantis žmonių nueina šimtą žingsnių negu vienas nužygiuoja penkis varstus, aktyvistas netrukus galėjo aprėpti akimis visą kolūkį.

– Kurgi gaidys, draugai? – beveik abejingai aktyvistas kreipėsi į visus prie jo prisijungusius. – Iš kur rasis kiaušinis, jeigu mūsų paukščių masė savo gretose neturi produktyvios vadovybės?!

Kolūkio liaudis, slėpdama mintis, tylomis stovėjo šalia aktyvo ir liūdnai nuleido savo bendrą veidą; tik viena moteriškė ėmė pamažu ašaroti, o vėliau taip išskydo ir susijaudino, kad visai pakriko ir ją teko išdanginti į kamarą.

Kovai, buvę netoliese, pakilo ir išskrido į kitus kraštus; vieni kaimiečiai pažvelgė į kovus, o kiti nė nepažiūrėjo, nes kovai vis tiek sugrįš, kad ir kiek jie kažko ieškotų tolumoje, o kaimiečiams ir nejudant gera.

– Kurgi gaidys, draugai?.. – niūriai kartojo aktyvistas. – Vadinas, jūs taip atsidėkojate tarybinei valdžiai? O ar žinote, kas yra iškolūkinimas? Turėkite galvoje, kad tai bus ne išbuožinimas, kai kiekvienas neturtėlis džiaugiasi! Aš ir neturtėlį iškolūkinsiu: maža jums tikrai nepasirodys!

Visa klasė stovėjo ir negalėjo atsakyti į vieną klausimą. Bergždžios vištos ėmė tyliai stenėti rankose; iš tolimos gamtos atslinko vėsus vėjas ir pakrutino likusią lapiją ant vietinio medžio.

– O gaidžio juk nėra! – graudžiai pasakė aktyvistas.

– J-jų, nė-ra! – ištarė artimiausia susikrimtusi boba.

Aktyvistas atsipeikėjo nuo aplinkumos poveikio ir greit nuėjo į raštinę, o paskui jį patraukė ir visi kiti organizuotai veikiantys žmonės. Pasiliko tik Čiklinas, kuris nenorėjo, kad kolūkyje pažanga strigtų dėl vieno gaidžio.

– Kas gi čia dabar radosi: ar dar ilgai mes neturėsime gaidžio?! – pasakė jis.

Vienas kolūkio narys sukrutėjo masėje, kažką ten sumurmėjo, bet dėl sąmoningumo stokos ar ankštumos vėl apmirė.

– Kas ten sujudėjo – ateik pas mane! – pašaukė Čiklinas.

Atėjo nedidelis, bet jau senas žmogus, su kepure ir kelnėm, o jo marškiniai išskalbti džiuvo kažkur ant pinučių tvoros. Delne jis laikė paukštį, lyg iš karvės blyno išlindusį viščiuką, ir tiesė jį Čiklinui.

– Štai, drauge, benkarčiukas pas mus gimė, – ir jau ketverius metus jis pamažėle auga!

– Kas tai yra: nejau gaidys?

– Galima sakyti, kad jau beveik!

– Na, tada tegul jis darbuojasi! – nutarė Čiklinas ir patraukė į kaimo tarybą.

Iš namo, kur gyveno aktyvas, išnešė vėliavas; pats aktyvistas ėjo iš paskos, kadangi nenorėjo skubėti į amžiną atsisveikinimą su mirusiais draugais. Jis nenustebo, kai Čiklinas pranešė naujieną apie atrastą gaidį; aktyvistas ir taip žinojo, kad jam vadovaujant įvyks bet koks pažangus faktas ir gaidys taip pat bus.

Iš pradžių kaimo taryboje šalia mirusiųjų aktyvistas buvo bepradedąs nuliūsti, bet paskui, prisiminęs kuriamą naują ateitį, žvaliai nusišypsojo ir įsakė čia esantiesiems mobilizuoti kolūkį laidotuvių eisenai, kad visi pajustų, kokia iškilminga mirtis tuo šviesiu momentu, kai plėtojamas turto suvisuomeninimas.

Kairioji Kozlovo ranka nusviro žemyn, ir visas negyvas jo kūnas pasviro nuo stalo, rengdamasis nei iš šio, nei iš to nukristi. Čiklinas pataisė Kozlovą ir pastebėjo, kad mirusiesiems ant stalo pasidarė visiškai ankšta: vietoj trijų buvo jau ketvertas. Ketvirtojo Čiklinas neatsiminė ir kreipėsi į aktyvistą, kad tas jam papasakotų apie šio nelaimę, nors pastarasis buvo ne proletaras, o kažkoks pilkas kaimietis, kuris gulėjo ant šono jau nekvėpuodamas. Aktyvistas paaiškino Čiklinui, kad tas kaimo elementas yra mirtinas Safronovo ir Kozlovo kenkėjas, bet dabar, organizuoto judėjimo veikiamas, jis pamatė savo liūdną padėtį ir pats atėjo čia, atsigulė ant stalo tarp numirėlių ir numirė.

– Vis tiek per pusvalandį aš jį būčiau aptikęs, – pasakė aktyvistas. – Pas mus stichijos dabar nėra nė lašo, dingti niekam nėra kur! Čia kažkas dar vienas nereikalingas guli!

– Šitą aš pribaigiau, – paaiškino Čiklinas. – Maniau, kad koks pašlemėkas atėjo ir prašosi mušamas. Aš jam kirtau, o jis ir sugriuvo.

– Ir gerai: rajone manim nė nepatikėtų, kad žudikas buvo tik vienas, o du – tai jau tikra buožių klasė ir organizacija!

Po laidotuvių į šoną nuo kolūkio nusileido saulė, ir iš karto pasaulyje pasidarė nyku ir svetima; iš rytinės rajono pusės, lyg iš po žemių, kilo tirštas debesis, ligi pusiaunakčio jis turi pasiekti čionykštę dirvą ir išlieti ant jos visą šalto vandens masę. Žvelgiantys į jį kolūkiečiai ėmė žvarbti, o vištos jau seniai kudakavo savo vištidėse, nujausdamos ilgą rudens naktį. Netrukus žemę apgobė tiršta tamsa, kuri buvo dar tamsesnė nuo pajuodusios, klajojančių masių ištryptos dirvos; bet viršuje dar buvo šviesu – tarp negirdimo drėgno vėjo ir aukštybės švytėjo geltona blėstančių saulės spindulių pašvaistė, kuri atsispindėjo paskutiniuose tyloje parimusių sodų lapuose. Žmonės nenorėjo būti trobose – ten juos apnikdavo mintys ir negera nuotaika, – jie stengėsi vaikštinėti tik atviromis kaimo vietomis ir nuolatos matyti vienas kitą; be to, jie įsitempę klausėsi – ar nepasigirs drėgno oro tolumoje koks nors garsas, kuris juos paguostų tokioje sunkioje erdvėje. Aktyvistas jau seniai buvo davęs žodinę direktyvą liaudžiai laikytis sanitarijos, todėl žmonės privalo visą laiką būti lauke, o ne trokšti šeimyninėse pirkiose. Posėdžiaujančiam aktyvui tai palengvino stebėti mases pro langą ir vesti jas visą laiką pirmyn.

Aktyvistas irgi spėjo pastebėti geltoną vakaro žarą, panašią į laidotuvių šviesą, ir nusprendė rytoj iš pat ryto paskirti kolūkio pėsčiųjų žvaigždinį žygį po aplinkinius, į pavienystę linkusius kaimus, o paskui paskelbti liaudies žaidimus.

Kaimo tarybos pirmininkas, senukas iš vidutiniokų, buvo beprieinąs prie aktyvisto kokio nors nurodymo, nes bijojo dykinėti, bet aktyvistas pavarė jį nuo savęs rankos mostu, sakydamas, kad kaimo taryba stiprintų jau esamus aktyvo užkariavimus ir sergėtų vadovaujančius varguolius nuo grobuonių buožių. Senukas pirmininkas dėkingas nusiramino ir nuėjo darytis sargo barškalo.

Voščevas bijojo naktų, jis gulėdavo kankinamas nemigos ir graužiamas abejonių; jo dvasia veržėsi į ką nors derama pasaulyje, ir slapta viltis jam žadėjo tolimą išsigelbėjimą iš bendro egzistavimo nežinomybės. Jis ėjo su Čiklinu nakvynės ir nerimavo, kad tasai atsigulęs tuojau užmigs, o jis vienas akimis žiūrės į tamsą virš kolūkio.

– Šiandien tu, Čiklinai, nemiegok, man kažko baugu.

– Nebijok. Sakyk, kas tau baisus, – aš jį užmušiu.

– Man baisus dvasios sutrikimas, drauge Čiklinai, – aš ir pats nežinau, ko. Man vis atrodo, kad tolumoje yra kažkas ypatinga ar koks prabangus nepasiekiamas daiktas, ir todėl aš gyvenu liūdnas.

– O mes jį gausim. Tu, Voščevai, kaip sakoma, neliūdėk.

– Kada, drauge Čiklinai?

– Ogi manyk, kad jau gavome: matai, dabar mums viskas niekai…

Kolūkio pakraštyje buvo Organizacinis Kiemas, kuriame aktyvistas ir kiti vadovaujantys varguoliai mokė mases; čia gyveno ir nepatvirtinti buožės, ir įvairūs prasikaltę kolektyvo nariai, – vieni iš jų pateko į kiemą todėl, kad pasidavė niekingai abejojimo nuotaikai, kiti – kad tuo metu, kai turėjo būti žvalūs, verkė ir bučiavo savo kieme suvisuomeninimui atitenkančius kuolus, treti – dar už ką nors, ir pagaliau buvo senukas, patekęs į Organizacinį Kiemą atsitiktinai, – tai buvo koklių gamyklos sargas: jis kažkur ėjo per kiemą, o jį čia sustabdė, nes jo veidas turėjo svetimumo išraišką.

Voščevas ir Čiklinas atsisėdo Kieme ant akmens, tikėdamiesi netrukus užsnūsti po tenykšte stogine. Senis iš koklių gamyklos pažino Čikliną ir priėjo prie jo, – ligi tol jis sėdėjo netoliese ant žolyno ir rankomis po marškiniais trynė purvą nuo savo kūno.

– Ką tu čia veiki? – paklausė jo Čiklinas.

– Nagi ėjau, o man liepė sustoti: sako, gal tu be reikalo gyveni, tuoj išsiaiškinsim. Aš buvau beeinąs tyliai pro šalį, o man vėl: stok, šaukia, buožių pakalike! Nuo to laiko aš čia ir gyvenu misdamas bulvėm.

– Juk tau vis tiek, kur gyventi, – pasakė Čiklinas, – kad tik nemirtum.

– Tu čia teisybę sakai! Aš prie ko nori priprasiu, tik iš pradžių kankinuos. Čia mane ir raidžių išmokė, ir skaičius verčia pažinti: būsi, sako, kaip reikiant klasinis senukas. Na, jau ką gi, ir būsiu!..

Senis būtų kalbėjęs visą naktį, bet iš duobės grįžo Jelisejus ir atnešė Čiklinui Pruševskio laišką. Po žibintu, kuris apšvietė Organizacinio Kiemo iškabą, Čiklinas perskaitė, kad Nastia gyva ir kad Žačevas pradėjo ją kasdien vežioti į vaikų darželį, kur ji pamilo tarybinę valstybę ir renka jai antrines žaliavas; pats Pruševskis labai liūdi dėl to, kad Kozlovas ir Safronovas žuvo, o Žačevas dėl jų liejo ašaras kaip pupas.

„Man ganėtinai sunku, – rašė draugas Pruševskis, – ir aš bijau, kad pamilsiu kokią nors vieną moterį ir vesiu ją, nes neturiu visuomeninės reikšmės. Duobė iškasta, ir pavasarį klosime skaldytų akmenų pamatus. Kad žinotum, Nastia moka rašyti spausdintinėmis raidėmis, siunčiu tau jos raštelį.“

Nastia Čiklinui rašė:

„Likviduok buožes kaip klasę. Tegyvuoja Stalinas, Kozlovas ir Safronovas! Dėde Čiklinai, Stalinas tik vienu krisleliu blogesnis už Leniną, o Budionas dviem. Sveikinimas vargingam kolūkiui, o buožėms ne.“

Čiklinas ilgai šnibždėjo tuos žodžius ir labai susijaudino, kad nemoka padaryti veido liūdno ir verksmingo; paskui jis nuėjo miegoti.

Dideliame Organizacinio Kiemo name buvo milžiniška svetainė, ir joje ant grindų miegojo visi kartu, nes buvo šalta. Keturiasdešimt ar penkiasdešimt žmonių, pražioję burnas, kvėpavo į viršų, o žemame palubyje, apgaubta iškvepiamo oro rūko, kabojo lempa ir tyliai suposi nuo kažkokio žemės virpėjimo. Kambario viduryje ant grindų gulėjo ir Jelisejus; jo miegančios akys buvo beveik visai atmerktos ir nemirksėdamos žiūrėjo į degančią lempą. Susiradęs Voščevą, Čiklinas atsigulė greta jo ir nurimęs ėmė laukti prašvintančio ryto.

 

Rytą basi kolūkio žygūnai išsirikiavo Orgkieme. Kiekvienas rankose turėjo vėliavą su šūkiu, o už nugaros – daiktamaišį su maistu. Jie laukė aktyvisto, pirmojo žmogaus kolūkyje, norėdami iš jo sužinoti, kodėl jiems reikia eiti į svetimas vietas.

Aktyvistas į Kiemą atėjo kartu su avangardiniu personalu ir, sustatęs žygūnus į penkiakampę žvaigždę, atsistojo visų vidury ir pasakė kalbą, liepiančią pėstiesiems eiti pas aplinkinius varginguosius valstiečius ir parodyti jiems kolūkio savumą, raginti laikytis socialistinės tvarkos, nes vis tiek toliau viskas bus blogai. Jelisejus rankoje laikė pačią ilgiausią vėliavą ir, nuolankiai išklausęs aktyvisto, įprastu žingsniu patraukė pirmyn, nežinodamas, kur jam reikia sustoti.

Tą rytą buvo drėgna ir iš tolimų negyvenamų vietų dvelkė šaltis. Tokios aplinkybės aktyvas taip pat neišleido iš akių.

– Dezorganizacija! – niūriai pasakė aktyvistas apie tą stingdantį gamtos vėją.

Vargingieji ir vidutinieji žygūnai patraukė savo keliu ir dingo tolumoje, svetimoje erdvėje. Čiklinas žiūrėjo įkandin nuėjusios basos kolektyvizacijos, nežinodamas, ką toliau reikia galvoti, o Voščevas tylėjo nieko nemąstydamas. Iš didelio, virš apleistų tolimų arimų pakibusio debesies prapliupo lietus ir paslėpė išėjusiuosius.

– Ir kur jie nuėjo? – tarė vienas buožių pakalikas, dėl kenksmingumo atskirtas nuo gyventojų ir apgyvendintas Orgkieme. Aktyvistas jam buvo uždraudęs išeiti už pinučių tvoros, ir buožių pakalikas burnojo per ją. – Pas mus vienų batų ir dešimčiai metų užteks, o kur jie lenda?

– Įkrėsk jam! – pasakė Čiklinas Voščevui.

Voščevas priėjo prie buožių pakaliko ir smogė jam į veidą. Buožių pakalikas daugiau neatsišaukė.

Voščevas priėjo prie Čiklino, kaip paprastai nesuvokdamas supančio pasaulio.

– Žiūrėk, Čiklinai, kaip kolūkis eina per žmones, – liūdnas ir basas.

– Jie todėl ir eina, kad basi, – tarė Čiklinas. – O džiaugtis jiems nėra ko – kolūkis juk paprastas dalykas.

– Jėzus Kristus tikriausiai taip pat vaikščiojo liūdnas, ir bjaurus lietus gamtoje irgi buvo.

– Tavo protas striukas, – atsakė Čiklinas. – Kristus vaikščiojo vienas – nežinia kodėl, o čia ištisa knypava juda, kad gyventų.

Aktyvistas buvo čia pat, Orgkieme; vakar naktis jam praėjo veltui – direktyva į kolūkį nebuvo atsiųsta, ir jis pametė minčių tėkmę savo paties galvoje; bet mintys jam nešė baimę, kad gali ką ne taip padaryti. Jis bijojo, kad pertektis susikaups pavienininkų kiemuose ir jis išleis jį iš akiračio. Tačiau prisibijojo ir persistengti, – todėl suvisuomenino tik arklius ir kamavosi, ką daryti su pavienėmis karvėmis, avimis ir paukščiais, nes stichiško pavienininko rankose ir ožys yra kapitalizmo svertas.

Prilaikydamas savo iniciatyvos jėgą, aktyvistas stovėjo nejudėdamas visuotinėje kolūkio tyloje, o jo draugai parankiniai žiūrėjo į jo sučiauptas lūpas, nežinodami, kur keliauti. Čiklinas ir Voščevas patraukė iš Orgkiemo ieškoti nenaudojamo inventoriaus, kad pamatytų, ko jis vertas.

Nuėję kelio galą, jie sustojo, nes dešinėje gatvės pusėje patys atsivėrė vartai, ir pro juos ramiai ėmė eiti arkliai. Lygiu žingsniu, nenuleisdami galvų prie ant žemės augančio maisto, arkliai sutelkta mase perėjo per gatvę ir nusileido į daubą, kurioje buvo vandens. Atsigėrę, kiek jiems reikia, arkliai įbrido į vandenį ir stovėjo jame kurį laiką, kad būtų švarūs, o paskui išlipo į krantą ir patraukė atgal taip pat darniai ir neiškrikę. Bet jau prie pirmųjų kiemų arkliai išsiskirstė – vienas sustojo prie šiaudinio stogo ir ėmė pešioti iš jo šiaudus, kitas, nulenkęs galvą, nuo žemės graibstė likusius skurdžius šieno kuokštelius, o ne tokie milsnūs arkliai patraukė į sodybas ir ten pažįstamose, gimtose vietose griebė dantimis po pėdą šiaudų ir nešė į gatvę. Kiekvienas gyvulys pagal savo jėgas ėmė pašaro ir atsargiai nešė pro tuos vartus, iš kurių prieš tai buvo visi išėję. Tie arkliai, kurie buvo atėję pirmiau, sustojo prie bendrų vartų ir palaukė likusios arklių masės, o kai visi susirinko, tada pirmasis arklys, pastūmęs galva, atlapojo vartus, ir visa arklių vilkstinė įėjo su pašaru į kiemą. Čia arkliai pražiojo nasrus, pašaras iš jų sukrito į vieną didoką krūvą, ir tada suvisuomeninti gyvuliai sustojo ratu ir ėmė lėtai ėsti, organizuotai nurimę be žmogaus rūpesčio.

Voščevas su baime žiūrėjo į gyvulius pro vartų plyšį; jį stebino kramsnojančių gyvulių dvasinė ramybė, lyg visi arkliai būtų tvirtai įsitikinę kolūkinio gyvenimo prasmingumu, tik jis vienas gyventų ir vargtų blogiau už arklį.

Už arklių kiemo buvo kažkieno vargana pirkia, kuri stovėjo viena be jokio aptvaro plikoje vietoje. Čiklinas ir Voščevas įėjo į pirkią ir pamatė kaimietį, gulintį kniūpsčią ant suolelio. Jo boba šlavė grindis, pamačiusi svečius, skarelės kampu nusišluostė nosį, ir jai tuoj pat pabiro įprastos ašaros.

– Ko tu? – paklausė jos Čiklinas.

– I-i, balandėliai! – surypavo moteris ir dar graudžiau pravirko.

– Greičiau nurimk ir kalbėk! – sudraudė ją Čiklinas.

– Vyras jau kelinta diena įrėmęs nosį guli… Boba, sako, įkimšk man maisto į vidų, nes aš guliu visai tuščias, dvasia išėjo iš viso kūno, bijau išskristi, – dėk, šaukia, kokį svorį ant marškinių. Kai tik ateina vakaras, tai aš jam virdulį prie pilvo ir pririšu. Kada pagaliau tai baigsis?..

Čiklinas priėjo prie valstiečio ir atvertė jį aukštielninką – jis iš tikrųjų buvo lengvas ir liesas, o blyškiose suakmenėjusiose akyse nebuvo matyti netgi baikštumo. Čiklinas pasilenkė prie jo.

– Ei, tu – ar kvėpuoji?

– Kai prisimenu, tai ir įkvepiu, – vos girdimai atsakė žmogus.

– O jeigu užmirši kvėpuoti?

– Tada pasimirsiu.

– Gal tu gyvenimo prasmės nejauti, tai pakentėk trupučiuką, – pasakė Voščevas gulinčiajam.

Šeimininko žmona iš padilbų, bet atidžiai apžiūrinėjo ateivius, ir nuo smailių akių nepastebimai jai išdžiuvo ašaros.

– Jis viską jausdavo, draugai, viską ligi smulkmenos puikiausiai suprasdavo! O kai arklį paėmė į organizaciją, tai jis atgulė ir nustojo suprasti. Aš bent paverkiu, o jis ne.

– Tegul geriau paverkia, jam lengviau bus, – patarė Voščevas.

– Aš ir taip jam sakiau. Argi galima tylint gulėti – valdžia baisėsis. Aš tai tyčia, šventa teisybė – jūs, matyti, žmonės geri, – kai tik išeinu į gatvę, taip ir apsipilu visa ašaromis. O draugas aktyvistas pamato mane – juk jis viską mato, visas skiedreles suskaičiuoja, – kai tik mane pamato, tai ir liepia: verk, boba, verk smarkiau – tai naujo gyvenimo saulė patekėjo ir šviesa jūsų tamsias akis pliskina. O balsas jo toks lygus, ir aš matau, kad man nieko nebus, ir verkiu su didžiausiu noru…

– Vadinas, tavo žmogus tiktai neseniai be dvasios uolumo gyvena? – paklausė Voščevas.

– Kai tik nustojo mane kaip žmoną pažinti, tai jau ir sakyk, kad nuo to laiko.

– Jo siela – arklys, – pasakė Čiklinas. – Tegul jis dabar tuščias pagyvena, o jį vėjas išvėdina.

Boba pražiojo burną, bet nieko nepasakė, nes Voščevas ir Čiklinas išėjo pro duris.

Kita pirkia stovėjo didelėje sodyboje, aptvertoje pinučių tvora, o pirkios viduje tuščiame karste gulėjo kaimietis ir, išgirdęs kokį triukšmą, užmerkdavo akis kaip negyvas. Virš pusiau mirusiojo galvos jau keletą savaičių degė lempelė ir jis pats retkarčiais įpildavo į ją alyvos iš butelio. Voščevas pridėjo ranką prie numirėlio kaktos ir pajuto, kad žmogus šiltas. Kaimietis tai girdėjo ir visai nustojo kvėpuoti, nes norėjo labiau iš išorės atvėsti. Jis sučiaupė lūpas ir neleido oro į savo gilumą.

– O dabar jis ataušo, – tarė Voščevas.

Kaimietis iš visų piktų jėgų stengėsi sustabdyti savo gyvybės pulsavimą, o ji per ilgus metus įsibėgėjusi negalėjo sustoti. „Žiūrėk tu man, kaip ji mane gerbia, – mąstė atlėgio minutę gulintysis, – vis tiek aš tave nukamuosiu, geriau pati nusibaik“.

– Rodos, vėl sušilo, – nustatė po kiek laiko Voščevas.

– Vadinas, dar nebijo, buožių pakalikas, – tarė Čiklinas.

Kaimiečio širdis savarankiškai suplastėjo, įstrigo kažkur gerklėje ir ten susitraukė, atiduodama savo pavojingos gyvybės karštį išorinei odai. Kaimietis įsispyrė kojomis, kad jo širdis sukrutėtų, bet ji be oro buvo nusilpusi ir dirbti negalėjo. Kaimietis prasižiojo ir suriko iš mirties baimės, gailėdamas, kad sudūlės jo sveiki kaulai, supus jo kūnas, kad akys nebematys margo pasaulio, o sodyba amžinai liks be šeimininko.

– Mirusieji netriukšmauja, – pasakė Voščevas kaimiečiui.

– Netriukšmausiu, – paklusniai atsakė gulintysis ir apmirė laimingas, kad įtiko valdžiai.

– Vėsta, – pačiupinėjo kaimiečio kaklą Voščevas.

– Gesink lempelę, – paliepė Čiklinas. – Virš jo dega šviesa, o jis akis primerkęs – štai kur nėra jokio revoliucinio taupumo.

Išėję į gryną orą, Čiklinas ir Voščevas sutiko aktyvistą – jis ėjo į pirkią-skaityklą kultūrinės revoliucijos reikalais. Po to jam reikėjo apeiti visus į kolūkį nestojusius vidutiniuosius pavienininkus ir įtikinti juos, kad laikytis aptvertų kiemų kapitalizmo neprotinga.

Pirkioje-skaitykloje stovėjo iš anksto suorganizuotos kolūkio moterys ir merginos.

– Sveikas, drauge aktyve! – pasakė jos visos kartu.

– Sveiki, kadrai! – atsakė aktyvistas ir pastovėjo tylėdamas ir mąstydamas. – O dabar mes pakartosime raidę „a“, klausykit mano aiškinimų ir rašykit…

Moterys prigulė ant grindų, nes pirkia-skaitykla buvo tuščia, ir ėmė tinko gabaliukais rašyti ant lentų. Čiklinas ir Voščevas taip pat susėdo ant grindų, norėdami įtvirtinti savo abėcėlės mokėjimą.

– Kokie žodžiai prasideda raide „a“? – paklausė aktyvistas.

Viena laiminga mergina atsiklaupė ir, rodydama, kad yra guvaus proto, greitai atsakė:

– Avangardas, aktyvas, aleliujininkas8, avansas, archikairysis, antifašistas! Kietumo ženklo „ъ“ visur reikia, o archikairiajam ne!

– Gerai, Makarovna, – įvertino aktyvistas. – Tuos žodžius rašykit sistemingai.

Moterys ir merginos gražiai palinko prie grindų ir ėmė stropiai piešti raides trupančio tinko gabaliukais. Tuo metu aktyvistas užsižiūrėjo pro langą, mąstydamas apie kažkokį tolesnį kelią, o gal kankindamasis dėl savo vienišo sąmoningumo.

– Kodėl jos rašo kietumo ženklą? – paklausė Voščevas.

Aktyvistas apsidairė.

– Todėl, kad iš žodžių susideda linijos ir šūkiai, ir kietumo ženklas mums naudingesnis už minkštumo ženklą. Minkštumo ženklą reikia panaikinti, o kietumo ženklas mums būtinai reikalingas: jis daro formuluotes griežtas ir aiškias. Ar visi suprantate?

– Visi, – pasigirdo atsakymas.

– Toliau rašykit žodžius su raide „b“. Sakyk, Makarovna!

Makarovna atsikėlė ir, pasitikėdama mokslu, prabilo:

– Bolševikas, buržujus, butelis, bebaimis pirmininkas, kolūkis – bėdžių palaima, bravo-bravo leniniečiai! Kietumo ženklus reikia rašyti žodžiuose bolševikas ir dar kolūkio gale, o visur kitur minkštos vietos!

– Biurokratizmą pamiršai, – pareiškė aktyvistas. – Na, rašykite. O tu, Makarovna, nubėk į cerkvę – man pypkę pridek.

– Leisk, aš nueisiu, – pasakė Čiklinas. – Neatitrauk liaudies nuo išminties.

Aktyvistas prikimšo pypkę varnalėšos lapų trupinių, ir Čiklinas nuėjo jos uždegti nuo žvakės. Cerkvė stovėjo kaimo pakraštyje, o už jos buvo rudens nykuma ir amžina gamtos ramybė. Čiklinas pažiūrėjo į tą skurdžią tylumą, į tolimus molingame lauke styrančius žilvičius. bet kol kas nė kiek negalėjo paprieštarauti.

Prie cerkvės augo sena nešienaujama žolė ir nebuvo takelių ar kitokių žmonių vaikščiojimo pėdsakų, – vadinas, žmonės seniai šventovėje nesimeldė. Čiklinas nuėjo prie cerkvės per balandūnių ir varnalėšų tankumyną ir įžengė į priecerkvį. Vėsiame bobinčiuje nieko nebuvo, tik kampe gyveno susigūžęs žvirblis; bet ir jis neišsigando Čiklino, tik tyliai pasižiūrėjo į žmogų, matyt, netrukus rengėsi mirti rudens tamsoje.

Šventovėje degė daug žvakių; nebylaus liūdno vaško šviesa švietė visoje patalpoje ligi pat kupolo, ir dori šventųjų veidai abejingai žvelgė į sustingusį orą kaip ano, ramaus pasaulio gyventojai, – bet šventovė buvo tuščia.

Čiklinas prisidegė nuo artimiausios žvakės pypkę ir pamatė, kad priekyje, sakykloje, dar kažkas rūko. Taip ir buvo – ant sakyklos laiptelių sėdėjo žmogus ir rūkė. Čiklinas priėjo prie jo.

– Nuo draugo aktyvisto atėjote? – paklausė rūkantysis.

– O kodėl tau rūpi?

– Vis tiek aš iš pypkės matau.

– O kas tu?

– Aš buvau popas, o dabar atsiribojau nuo savo sąžinės ir esu apkirptas fokstroto stiliumi. Pasižiūrėk!

Popas nusiėmė kepurę ir parodė Čiklinui galvą, kuri buvo apkirpta kaip mergaitės.

– Juk neblogai?.. Bet vis tiek manimi netiki, sako, kad aš slapta tikiu ir varguomenei esu tikras bestija. Tenka stažą užsidirbinėti, kad priimtų į bedievių būrelį9.

– Kuo gi tu jį užsidirbinėji, bjaurybė šitoksai? – paklausė Čiklinas.

Popas nurijo kartėlį ir noriai atsakė:

– Aš žmonėms žvakutes pardavinėju – matai, pilna cerkvė dega! O lėšos eina būreliui ir atiteks aktyvistui traktoriui pirkti.

– Neambryk: kurgi čia pamaldūs žmonės?

– Žmonių čia negali būti, – paaiškino popas. – Žmonės tik nuperka žvakutę ir pastato kaip našlaitę dievui vietoje maldos, o patys tuoj pat išeina.

Čiklinas piktai atsiduso ir dar paklausė:

– O kodėl čia žmonės nesižegnoja, niekše tu paskutinis?

Popas iš pagarbos atsistojo, pasirengęs tiksliai atsakyti į klausimą.

– Žegnotis, drauge, negalima: tokį aš tuoj pat užrašau šermenų lapelyje…

– Sakyk greičiau, kas dar! – liepė Čiklinas.

– Aš ir sakau, drauge brigadininke, tik mano tempas lėtas, prašyčiau klausytis kantriai… O tuos lapelius, kuriuose užrašytas žmogus, metęs ant savęs šešėlį, padarydamas ranka kryžiaus ženklą, arba nusilenkdamas prieš dangaus jėgą, arba kaip kitaip pagerbdamas buožių pakalikus šventuosius, – tuos lapelius aš kiekvieną vidurnaktį pats pristatau draugui aktyvistui.

– Prieik prie manęs, – paliepė Čiklinas.

Popas klusniai nulipo nuo sakyklos laiptelių.

– Užsimerk, bjaurybe.

Popas užsimerkė ir nutaisė meilikaujamai paslaugų veidą. Čiklinas, net nepalinkęs į priekį, tyčiomis kirto popui per žandą. Popas atsimerkė ir vėl užsimerkė, bet pargriūti nesiryžo, kad Čiklinui nepasirodytų esąs nepaklusnus.

– Nori gyventi? – paklausė Čiklinas.

– Man, drauge, gyventi beprasmiška, – protingai atsakė popas. – Aš daugiau nejaučiu kūrimo žavesio – aš likau be dievo, o dievas be žmogaus…

Pasakęs tuos žodžius, popas nusilenkė ligi žemės ir ėmė melstis savo angelui sargui, fokstrotine galva liesdamas grindis.

Kaime nuaidėjo ilgas švilpukas, paskui sužvingo arkliai.

Popas sustabdė žegnotis iškeltą ranką ir sumojo signalo reikšmę.

– Steigėjų susirinkimas, – ramiai pasakė jis.

Čiklinas išėjo iš cerkvės į žolių sąžalyną. Per žoles prie cerkvės, šiaušdama iš paskos sumindžiotas balandūnes, ėjo senutė, bet pamačiusi Čikliną, neteko žado ir išsigandusi atkišo jam penkiakapeikį už žvakutę.

 

Organizacinis Kiemas prisirinko pilnut pilnutėlis žmonių; atėjo ir organizuoti kolūkio nariai, ir neorganizuoti pavienininkai, kurių sąmoningumas dar buvo per menkas arba kuriems gyvenimas skyrė dalią būti buožių pakalikais, ir jie į kolūki nestojo.

Aktyvistas stovėjo ant aukšto priebučio ir tyliai, liūdnai stebėjo gyvos masės judėjimą drėgnoje vakaro žemėje; jis be žodžių mylėjo varguomenę, kuri, pavalgiusi prastos duonos, su ūpu veržėsi pirmyn į nematomą ateitį, nes žemė jai vis tiek buvo tuščia ir kėlė nerimą; neturtingųjų valstiečių vaikams jis slapta dovanodavo miestiškų saldainių ir nusprendė, kai tik į žemės ūkį ateis komunizmas, pasukti vedybų kursu, tuo labiau, kad tada ir moterys geriau pasireikš. Ir dabar kažkieno mažas vaikas stovėjo šalia aktyvisto ir žiūrėjo jam į veidą.

– Ko tu spoksai? – paklausė aktyvistas. – Še saldainį.

Berniukas paėmė saldainį, bet vien maisto jam buvo maža.

– Dėde, tu protingiausias, o kodėl kepurės su snapeliu neturi?

Aktyvistas, nieko neatsakydamas, paglostė berniukui galvą; tasai nustebęs perkando vientisą kaip akmuo saldainį – jis blizgėjo tarytum perskeltas ledas, o jo viduje nebuvo nieko, tik kietumas. Berniukas grąžino pusę saldainio aktyvistui.

– Pats suvalgyk, jo viduje uogienės nėra: tai gryna kolektyvizacija, mums džiaugsmo maža!

Aktyvistas nusišypsojo kaip aiškiaregys – jautė, kad šis berniukas gyvenimo brandos metais prisimins jį ryškioje socializmo šviesoje, socializmo, kurį laimės sutelktomis jėgomis aktyvas, kilęs iš kaimo žabiniatvorių kiemų.

Voščevas ir dar trys tvirtų įsitikinimų kaimiečiai nešiojo rąstus prie Orgkiemo vartų ir krovė į rietuvę – aktyvistas jiems iš anksto buvo davęs nurodymą dirbti tą darbą. Čiklinas taip pat nuėjo paskui dirbančiuosius ir, paėmęs rąstą nuo daubos krašto, nunešė jį prie Orgkiemo: tegul daugiau naudos eis į bendrą katilą, kad nebūtų taip nyku aplink.

– Na, ką darysime, piliečiai? – ištarė aktyvistas priešais esančiai liaudies masei. – Kaip jūs, ar vėl rengiatės kapitalizmą sėti, ar jau atsitokėjote?..

Organizuotieji susėdo ant žemės ir rūkė, su pasitenkinimu glostinėdami barzdeles, kurios pastarąjį pusmetį kažkodėl ėmė augti retesnės; neorganizuotieji stovėjo stati, stengdamiesi įveikti savo menkas sielas, bet vienas aktyvo parankinis jiems paaiškino, kad jie sielos neturi, o turi tik turto godulį, ir jie dabar visai nežinojo, kas jiems bus, jei jau nebebus turto. Kiti pasilenkę mušėsi į krūtinę ir klausėsi, ar neišgirs iš ten kokios minties, bet širdis plakė lengvai ir liūdnai, lyg būtų buvusi tuščia, ir nieko jiems neatsakė. Stovintieji nė akimirkos neišleido iš akių aktyvisto, o arčiau priebučio esantieji žiūrėjo į vadovaujantį žmogų nemirksinčiomis, pilnomis atsidavimo akimis, kad jis matytų, kaip jie pasirengę jo klausyti.

Čiklinas ir Voščevas tuo metu jau buvo sunešioję rąstus ir ėmė iš visu galų juos tašyti, stengdamiesi padaryti didelį daiktą. Saulės nebuvo gamtoje nei vakar, nei dabar, ir niūrus vakaras anksti nusileido virš drėgnų laukų; tyluma tuojau pasklido po visą regimą pasaulį, tik Čiklino kirvis skambėjo joje, atsiliepdamas senatvišku girgždesiu netolimame malūne ir žabinėse tvorose.

– Na, ką gi! – pakančiai tarė aktyvistas iš viršaus. – Argi jūs taip ir stovėsite tarp kapitalizmo ir komunizmo: juk jau laikas pajudėti – mūsų rajone keturioliktasis plenumas vyksta!

– Leisk, drauge aktyve, dar truputį vidutiniokui pastovėti, – paprašė iš galo vyrai. – Gal mes apsiprasime: mums svarbiausias dalykas yra įprotis, o šiaip mes viską iškęsime!

– Na, stovėkite, kol varguomenė sėdi, – leido aktyvistas. – Vis tiek draugas Čiklinas dar nespėjo sukalti rąstų į vieną bloką.

– O kam jie tuos rąstus tašo, drauge aktyviste? – paklausė vidutiniokas iš galo.

– Ogi klasei likviduoti organizuojamas plaustas, kad rytojaus dieną buožių sektorius galėtų plaukti upe į jūrą ir toliau…

Išsitraukęs šermenų lapelius ir klasinio suskirstymo žinialapį, aktyvistas ėmė žymėti popieriuje ženklus; jo pieštukas buvo įvairiaspalvis, ir aktyvistas žymėjo čia mėlynu, čia raudonu galu, o kartais tik padūsaudavo ir pamąstydavo nieko nežymėdamas, kol nuspręsdavo. Stovintieji kaimiečiai pražioję burnas spoksojo į pieštuką kamuojami savo menkos sielos, kuri atsirado juose iš paskutiniųjų turto likučių, nes ėmė kankintis. Čiklinas ir Voščevas darniai tašė dviem kirviais, ir rąstai jiems glaudžiai gulė vienas prie kito, sudarydami ant viršaus erdvų plotą.

Arčiausiai stovintis vidutiniokas priglaudė galvą prie priebučio ir šitaip kurį laiką pastovėjo.

– Drauge aktyve, ei drauge!..

– Kalbėk aiškiai, – pasiūlė vidutiniokui aktyvistas, neatsitraukdamas nuo savo darbų.

– Leisk mums paskutinę naktį širdgėlą išlieti, o tada jau mes tavęs visą amžių neužmiršime!

Aktyvistas truputį pagalvojo.

– Naktį – tai ilgai. Visur apylinkėse tempai dideli – sielvartaukite, kol bus padarytas plaustas.

– Na, kad ir ligi plausto, ir tai džiaugsmas, – pasakė vidutiniokas ir pravirko, neleisdamas tuščiai paskutinio sielvarto laiko. Bobos, stovėjusios už Orgkiemo žabinės tvoros, vienu metu sustaugė visais širdį veriančiais balsais, kad net Čiklinas ir Voščevas nustojo tašę rąstus. Organizuota kolūkinė varguomenė pakilo nuo žemės patenkinta, kad jai sielvartauti netenka, ir nuėjo žiūrėti į savo bendrą kasdieninį kaimo turtą.

– Pasitrauk ir tu nuo mūsų keletui minučių, – paprašė aktyvisto du vidutiniokai. – Leisk mums tavęs nematyti.

Aktyvistas pasišalino iš priebučio ir nuėjo į namą, kur su įkvėpimu ėmė rašyti pranešimą, kad tiksliai įvykdyta visiško kolektyvizavimo priemonė ir kad pasitelkus plaustą buvo likviduoti buožės kaip klasė; be to, aktyvistas po žodžio „buožės“ negalėjo rašyti kablelio, nes ir direktyvoje jo nebuvo. Toliau jis prašė iš rajono sau naujos svarbios kampanijos, kad vietos aktyvas dirbtų be pertrūkio ir ryškiai brėžtų brangiąją generalinę liniją pirmyn. Aktyvistas dar būtų norėjęs, kad rajonas savo nutarime jį paskelbtų pačiu ideologiškiausiu viso rajoninio antstato aktyvistu, bet tą norą nuslopino, nes prisiminė, kaip po grūdų paruošų kampanijos turėjo pareikšti, kad šiame etape jis yra protingiausias žmogus kaime, ir, išgirdęs jį, vienas kaimietis pasiskelbė esantis boba.

Namo durys atsidarė, ir pro jas įsiveržė kažkoks kančios triukšmas iš kaimo; įėjęs žmogus nusipurtė nuo drabužių vandens lašus, o paskui pasakė:

– Drauge aktyve, ten pradėjo snigti ir šaltis užėjo.

– Tegul sninga, kas mums?

– Mums – nieko, mums kad ir kas atsitiktų – susitvarkysim! – visai sutiko įėjęs varguolis. Jis nuolatos stebėjosi, kaip dar gyvas šiame pasaulyje, nes be daržovių iš sodybos daržo ir varguoliams taikomų lengvatų nieko daugiau neturėjo ir niekaip negalėjo prasimušti į gerą, ganėtiną gyvenimą.

– Tu, drauge vyriausiasis, sakyk man paguodai: ar rašytis į kolūkį dėl ramybės, ar dar palaukti?

– Žinoma, rašykis, nes kitaip į vandenyną pasiųsiu!

– Varguoliui niekur nebaisu; aš seniai būčiau įsirašęs, tik bijau Zoją sėti!

– Kokią Zoją? – jei šneki apie soją, tai ji yra oficialus javas!

– Apie ją, bestiją.

– Na, nesėk – aš atsižvelgsiu į tavo psichologiją.

– Prašom atsižvelgti.

Įrašęs varguolį į kolūkį, aktyvistas turėjo duoti jam kvitą, kad jis priimtas į kolūkio narius ir kad kolūkyje nebus sėjama Zoja, ir čia pat sugalvoti tam kvitui tinkamą formą, nes varguolis jokiu būdu nenorėjo be jo išeiti.

Tuo metu lauke ėmė vis labiau snigti šaltas sniegas; nuo jo žemė aprimo, bet vidutiniokų šurmulys trukdė įsiviešpatauti visiškai tylai. Senas artojas Ivanas Semionovičius Krestininas savo sode bučiavo jaunus medžius ir su šaknimis rovė juos iš dirvos, o jo žmona rypavo prie medžių nuogų šakų.

– Neverk, senute, – kalbėjo Krestininas. – Tu kolūkyje vyrų prigulėja būsi10. O tie medžiai – mano kūnas, ir tegul dabar jis kankinasi, jam juk nemalonu susivisuomeninti ir patekti į nelaisvę!

Boba, išgirdusi vyro žodžius, parkrito ant žemės, o kita moteris – gal senmergė, o gal našlė – iš pradžių bėgo gatve ir tokiu agituojančiu vienuolės balsu rėkė, kad Čiklinui kilo noras į ją šauti, o paskui ji pamatė, kaip Krestinino žmona raičiojasi žemėje, ir pati griuvo aukštielninka, ėmė spardytis vilnonėmis kojinėmis apmautomis kojomis.

Naktis užklojo kaimą nuo krašto iki krašto, sniegas orą padarė nepermatomą ir slogų, kuriame duso krūtinė, bet moterys vis tiek visur šūkčiojo ir, priprasdamos prie sielvarto, kėlė nuolatinį erzelį. Šunės ir kiti smulkūs nervingi gyvūnai taip pat prisidėjo prie tų slogių garsų, ir kolūkyje kilo toks triukšmas ir sambrūzdis kaip priešpirtyje; o vidutinieji ir turtingieji kaimiečiai tylėdami dirbo kiemuose ir tvarteliuose, saugomi bobų raudos prie atlapotų vartų. Likę nesuvisuomeninti arkliai liūdnai miegojo garduose, pririšti juose taip tvirtai, kad niekada nepargriūtų, nes kai kurie jau buvo negyvi; laukdami, kol įkurs kolūkį, apdairūs kaimiečiai laikė arklius nešertus, kad būtų suvisuomeninti vien kūnu, o gyvulių nevestų į skurdą.

– Ar tu gyva, maitintoja?..

Kumelė snaudė garde amžiams nuleidusi juslią galvą, – viena akis buvo truputį primerkta, o kitai užmerkti neužteko jėgų – ir ji liko bežiūrinti į tamsą. Be arklio alsavimo tvartas atvėso, į jį skverbėsi sniegas, gulė ant kumelės galvos ir netirpo. Šeimininkas užgesino degtuką, apkabino kumelės kaklą ir sielvartingai stovėjo, regis, uostė kumelės prakaitą, kaip kadaise ardamas lauką.

– Vadinas, tu mirei? Na, niekis – aš taip pat greitai mirsiu, mus abu priglaus tyla.

Nepastebėdamas žmogaus, į tvartą įbėgo šuo ir ėmė uostinėti užpakalinę arklio koją. Paskui suurzgė, suleido dantis į mėsą ir išplėšė gabalą. Tamsoje subolavo arklio akys, jis pažvelgė abiem akimis ir žengė žingsnį, nes iš skausmo prisiminė, kad yra dar gyvas.

– Gal tu į kolūkį eisi? Tada drožk, o aš palauksiu, – tarė sodybos šeimininkas.

Kaimietis paėmė iš daržinės kampo gniūžtę šieno ir prikišo arkliui prie snukio. Kumelės akiduobės patamsėjo, ji amžinai užmerkė akis, bet dar užuodė šieno kvapą, nes šnervės sujudėjo ir nasrai prasižiojo, nors kramtyti ji nebegalėjo. Jos gyvybė geso vis labiau, tik tuos du kartus sugrįžo pajutusi skausmą ir šieną; paskui šnervės nebesujudėjo ir nuo šieno kvapo, ir du kiti šunės abejingai ėmė graužti jos užpakalinę koją, bet arklio gyvybė dar laikėsi – ji tik silpo, jausdama būsimąjį skurdą, skaidėsi į vis mažesnes daleles ir negalėjo užgesti.

Sniegas krito ant šaltos žemės, ketindamas pasilikti visą žiemą; ramus apklotas uždengė būsimam miegui viską, kas matoma, tik aplink tvartus sniegas ištirpo ir juodavo žemė, nes šiltas karvių ir avių kraujas ištekėjo iš po žardžių lauk, ir vasarošiltės vietos apsinuogino. Likvidavę visą paskutinį kvėpuojantį gyvąjį inventorių, kaimiečiai patys valgė jautieną ir liepė valgyti visiems namiškiams; tą trumpą laiką žmonės valgė jautieną kaip komuniją, – valgyti niekas nenorėjo, bet reikėjo paslėpti brangiąją skerdieną savo kūne ir apsaugoti ją nuo suvisuomeninimo. Kai kurie apdairūs kaimiečiai buvo jau seniai nutukę nuo mėsiško valgio ir vaikščiojo sunkiai, kaip judančios daržinės; kiti be pertrūkio vėmė, bet negalėjo išsiskirti su galvijais ir naikino juos ligi kaulų, nežiūrėdami naudos skrandžiui. Kas anksčiau spėjo suvalgyti savo gyvuliukus arba išleido į kolūkinį kalėjimą, tas gulėjo tuščiame karste ir gyveno jame kaip ankštame kieme, saugiai atsitvėręs.

Tokią naktį Čiklinas liovėsi kalęs plaustą. Voščevas be ideologijos irgi taip nusilpo, kad negalėjo pakelti kirvio ir atsigulė ant sniego: vis tiek teisybės pasaulyje nėra, arba gal ir buvo ji kokiame augale ar herojiškame padare, bet ėjo pro šalį klajojantis elgeta ir suvalgė tą augalą arba sutrypė žeme šliaužiantį gyvį, o pats paskui rudenį mirė dauboj, ir vėjas išpustė jo kūną kaip nebuvusį.

Aktyvistas iš Orgkiemo matė, kad plaustas dar nebaigtas; bet jis turėjo rytoj rytą išsiųsti į rajoną paketą su suvestine ataskaita, todėl nedelsdamas sušvilpė, duodamas ženklą visuotiniam steigiamajam susirinkimui. Atsiliepdami į tą švilpimą, žmonės patraukė iš kiemų ir visu dar neorganizuotu būriu atvyko į Orgkiemo aikštę. Bobos jau neverkė, jų veidai buvo nudžiuvę, vyrai taip pat laikėsi pasiaukojamai, pasirengę organizuotis amžiams. Priėję vienas prie kito, žmonės tylėdami sustojo visa vidutiniokų tankme ir įsižiūrėjo į priebutį, kur buvo aktyvistas su žibintu rankoje, – su ta savo šviesa jis negalėjo kaip reikiant įžiūrėti žmonių veidų, bet užtat jį visi matė aiškiai.

– Pasiruošę, ar ką? – paklausė aktyvistas.

– Palauk, – paprašė Čiklinas aktyvisto. – Tegul jie atsisveikina ligi būsimojo gyvenimo.

Kaimiečiai jau buvo kažkam pasirengę, bet vienas iš jų tyloje tarė:

– Duok mums dar vieną akimirką laiko!

Ir, pasakęs tuos žodžius, kaimietis apkabino kaimyną, pabučiavo jį tris kartus ir atsisveikino su juo.

– Atleisk, Jegorai Semionyčiau!

– Nėr už ką, Nikanorai Petrovičiau: tu man irgi atleisk.

Kiekvienas ėmė bučiuotis su visais iš eilės, apkabindamas jam ligi šiol svetimą kūną, ir visų lūpos liūdnai ir draugiškai bučiavo kiekvieną.

– Atleisk, tetule Darja; nepyk, kad aš tavo jaują sudeginau.

– Dievas atleis, Alioša, – dabar jauja vis tiek ne mano.

Daugelis, prigludę prie vienas kito lūpų, taip stovėjo kurį laiką, norėdami visam gyvenimui įsiminti naujuosius giminaičius, nes ligi šiol jie gyveno neprisimindami ir neatjausdami vienas kito.

– Na, Stepanai, susibroliaukime.

– Sudie, Jegorai, – gyvenome kaip žvėrys, o mirštame dorai.

Išsibučiavę, žmonės nusilenkė ligi žemės – kiekvienas visiems – ir atsistojo ant kojų laisvi ir tuščia širdimi.

– Dabar mes, drauge aktyve, pasiruošę – rašyk mus visus į vieną grafą, o buožes mes patys tau parodysim.

Bet aktyvistas dar anksčiau buvo suskirstęs visus gyventojus – ką į kolūkį, o ką ant plausto.

– Ar tik ne sąmoningumas jumyse prabilo? – tarė jis. – Vadinas, nenuėjo veltui aktyvo masinis darbas! Štai ji – aiški linija į ateities šviesą!

Čiklinas užlipo ant aukšto priebučio ir užgesino aktyvisto žibintą – naktis ir be žibalo buvo šviesi nuo šviežio sniego.

– Ar dabar jums gerai, draugai? – paklausė Čiklinas.

– Gerai, – atsiliepė iš viso Orgkiemo. – Mes dabar nieko nejaučiame, mumyse tik trūnys telikusios.

Voščevas gulėjo nuošaly ir niekaip negalėjo užmigti, nes neturėjo savo gyvenime tiesos ramybės, – todėl atsikėlė nuo sniego ir įsimaišė tarp žmonių.

– Sveiki! – apsidžiaugęs pasakė jis kolūkiui. – Jūs dabar esate kaip ir aš – aš irgi niekas.

– Sveikas! – apsidžiaugė visas kolūkis vienu žmogumi.

Čiklinas irgi neiškentė stovėti vienas priebutyje, nes apačioje žmonės buvo kartu; jis nulipo nuo priebučio, iš žabinės tvoros užkūrė laužą, ir visi ėmė šildytis prie ugnies.

Jau buvo vėlu, virš žmonių viešpatavo nerimastinga naktis, ir daugiau niekas neištarė nė žodžio, tik kitame kaime po senovei amsėjo šuo, lyg jis būtų gyvenęs nuolatinėje amžinybėje.

 

Čiklinas atsibudo pirmas, nes prisiminė kažką svarbaus, bet atsimerkęs viską užmiršo. Priešais stovėjo Jelisejus ir ant rankų laikė Nastią. Mergaitę jis jau laikė kokias dvi valandas, būgštaudamas pažadinti Čikliną, o ši ramiai miegojo, prigludusi prie jo šiltos geros krūtinės.

– Ar nenukamavai vaiko? – paklausė Čiklinas.

– Kaip aš drįsčiau, – pasakė Jelisejus.

Nastia atmerkė akis ir, pamačiusi Čikliną, pravirko; ji manė, kad pasaulyje viskas įvyksta kartą visiems laikams, – ir jeigu Čiklinas išėjo, tai daugiau niekad niekur jo nesuras. Barake Nastia dažnai sapnuodavo Čikliną ir net nenorėdavo užmigti, kad, neradus jo rytą, nereikėtų kankintis.

Čiklinas paėmė mergaitę ant rankų.

– Ar tau gerai buvo?

– Nieko, – pasakė Nastia. – O tu čia kolūkį Stalinui padarei? Parodyk man kolūkį!

Atsikėlęs nuo žemės, Čiklinas priglaudė Nastios galvą prie savo kaklo ir nuėjo išbuožinti turtuolių.

– Ar Žačevas tavęs neskriaudė?

– Kaipgi jis mane nuskriaus, jeigu aš liksiu socializme, o jis greitai mirs!

– Galimas daiktas, kad ir nenuskriaus! – pasakė Čiklinas, atkreipdamas dėmesį į žmonių gausumą. Pašaliniai, iš kažkur atėję žmonės rinkosi krūvomis ir mažomis masėmis įvairiose Orgkiemo vietose, o tuo metu kolūkis dar miegojo susispietęs prie jau išblėsusio naktinio laužo. Kolūkio gatvėje taip pat buvo nečionykščių žmonių; jie tylėdami stovėjo ir laukė to džiaugsmo, dėl kurio juos čia atvedė Jelisejus ir kiti kolūkio žygūnai. Kai kurie ateiviai, apsupę Jelisejų, klausinėjo:

– Kurgi kolūkio gėrybės – o gal mes veltui ėjome? Ar ilgai dar mums reikės bastytis be atvangos?

– Jeigu jus atvedė, tai aktyvas žino, – atsakė Jelisejus.

– O tavo aktyvas tikriausiai miega?

– Aktyvas negali miegoti, – pasakė Jelisejus.

Aktyvistas su parankiniais išėjo į priebutį, ir šalia jo buvo Pruševskis, o Žačevas šliaužė užpakaly visų. Pruševskį pasiuntė į kolūkį draugas Paškinas, nes vakar Jelisejus ėjo pro duobę ir pas Žačevą valgė košę, bet, neturėdamas savo proto, negalėjo ištarti nė žodžio. Sužinojęs apie tai, Paškinas nusprendė į kolūkį kuo skubiau siųsti Pruševskį kaip kultūrinės revoliucijos kadrą, nes organizuoti žmonės neturi be išminties gyventi, o Žačevas į kolūkį išvyko savo noru kaip luošys, – ir todėl jie atvyko trise su Nastia ant rankų, neskaitant tų pakeleivingų kaimiečių, kuriems Jelisejus liepė eiti paskui save, kad jie galėtų džiūgauti kolūkyje.

– Eikite greičiau plausto baigti, – pasakė Čiklinas Pruševskiui, – o aš greitai pas jus ateisiu.

Jelisejus nuėjo kartu su Čiklinu parodyti jam berno, kuris buvo labiausiai engiamas ir metų metus dirbo veltui turtingųjų ūkiuose, o dabar darbuojasi kūjamušiu kolūkio kalvėje ir gauna maistą bei viralą kaip kalvio padėjėjas; tačiau tas kūjamušys nebuvo kolūkio narys, o buvo laikomas samdomu asmeniu, ir profsąjungos linija, gavusi pranešimą apie tą vienintelį visame rajone oficialų samdinį, labai sunerimo. Paškinas net krimtosi dėl nepažįstamo, paskutinio jų rajono proletaro ir panoro kuo greičiau išlaisvinti jį iš priespaudos.

Šalia kalvės stovėjo automobilis ir degino benziną be reikalo. Iš jo ką tik buvo išlipęs Paškinas, atvykęs čia kartu su žmona, baisiausiai ištroškęs surasti paskutinį samdinį, aprūpinti jį geresne gyvenimo dalia ir išvaikyti profsąjungos rajono komitetą už nerūpestingą savo narių masės aptarnavimą. Bet, Čiklinui ir Jelisejui dar nepriėjus prie kalvės, draugas Paškinas išėjo iš patalpos ir, sėdęs į mašiną, išvažiavo atgal nuleidęs galvą, lyg nežinodamas – kaip jam dabar elgtis. Draugo Paškino žmona iš mašinos visai nebuvo išlipusi: ji tik saugojo savo mylimą vyrą nuo svetimų moterų, dievinančių jo valdžią ir jo kietą vadovavimą laikančių galinga meile, kurią jis joms gali suteikti.

Čiklinas su Nastia ant rankų įėjo į kalvę; Jelisejus pasiliko pastovėti lauke. Kalvis į žaizdrą dumplėmis pūtė orą, o lokys žmogiškai kūju kalė ant priekalo įkaitintą geležies juostą.

– Greičiau, Miša, juk mudu spartuoliška brigada! – pasakė kalvis.

Bet lokys ir neraginamas taip uoliai dirbo, kad net dvokė svylančiu kailiu, kuris degė nuo metalo kibirkščių, nors lokys to nejautė.

– Na, dabar – užteks! – nusprendė kalvis.

Lokys nustojo kalti ir nuėjęs iš troškulio išgėrė pusę kibiro vandens. Paskui nusišluostė išvargusį proletarišką veidą, pasispjaudė letenas ir vėl ėmėsi kūjamušio darbo. Dabar kalvis padavė jam kalti pasagą pavienininkui iš kolūkio apylinkių.

– Miša, šitą reikia baigti greičiau: vakare šeimininkas ateis – skystimo bus! – Ir kalvis parodė į savo kaklą kaip į vamzdį degtinei. Lokys, supratęs būsimą pasimėgavimą, dar su didesniu noru ėmėsi kalti pasagą. – O tu, žmogau, ko atėjai? – paklausė kalvis Čiklino.

– Paleisk kūjamušį, kad parodytų buožes: sako, jo proletarinis stažas didelis.

Kalvis truputį pamąstė ir tarė:

– Ar tu suderinai šį klausimą su aktyvu? Juk kalvė turi pramfinplaną11, o tu jį žlugdai!

– Visiškai suderinau, – atsakė Čiklinas. – O jeigu tavo planui grės pavojus, tai aš pats ateisiu pas tave jo gelbėti… Ar girdėjai ką apie Ararato kalną – aš tikrai jį būčiau supylęs, jeigu savo kastuvu būčiau metęs žemę į vieną vietą!

– Tada teeinie, – pasakė kalvis apie lokį. – Drožk į Orgkiemą ir skambink varpu, jog Miška manytų, kad jau pietų laikas, nes kitaip nepajudės – jam disciplina šventas dalykas.

Kol Jelisejus neskubėdamas ėjo į Orgkiemą, lokys nukalė keturias pasagas ir prašė dar darbo. Bet kalvis jį pasiuntė malkų, kad paskui galėtų iš jų išdegti anglių, ir lokys atnešė visa glėbį žiogrių. Nastia, žiūrėdama į pajuodusį, apsvilusį lokį, džiaugėsi, kad jis su jais, o ne su buržujais.

– Jis juk taip pat vargsta – vadinas, jis už Staliną, ar ne taip? – kalbėjo Nastia.

– O kaipgi! – atsakinėjo Čiklinas.

– Žvėrys irgi jaučia! – pranešė Nastia.

Suskambo varpas, ir lokys akimirksniu metė savo darbą – ligi tol jis laužė žiogrius į smulkias dalis, o dabar iškart atsitiesė ir giliai atsikvėpė: girdi, gana. Švarumo dėlei įmurkdęs letenas į kibirą su vandeniu, jis paskui išėjo iš kalvės atsiimti maisto. Kalvis jam parodė Čikliną, ir lokys nuėjo paskui žmogų, kaip paprastai tiesiai stovėdamas ant užpakalinių kojų. Nastia palietė lokiui petį, jis irgi vos prisilietė prie jos letena ir nusižiovavo visa burna, iš kurios pasklido seno maisto kvapas.

– Žiūrėk, Čiklinai, jis visas žilas!

– Su žmonėmis gyveno, tai ir pražilo nuo vargo.

Lokys palaukė, kol mergaitė vėl pasižiūrės į jį, ir, pagavęs jos žvilgsnį, pamerkė vieną akį; Nastia nusijuokė, o kūjamušys taip sudavė sau per pilvą, kad ten kažkas sugurguliavo, ir Nastia dar linksmiau ėmė juoktis, o lokys nekreipė į mažametę dėmesio.

Einant pro vienus kiemus, buvo vėsu kaip plyname lauke, o iš kitų sklido šiluma. Karvės ir arkliai gulėjo sodybose išdribusiais trūnijančiais kūnais – per ilgus metus saulėje sukauptas gyvybės karštis dar sklido iš jų į orą, į didelę žiemos erdvę. Jau daug kiemų praėjo Čiklinas ir kūjamušys, o buožių kažkodėl niekur nelikvidavo.

Ligi šiol iš viršaus kritusios retos snaigės dabar ėmė snigti tirščiau ir smarkiau, – iš kažkur užklydęs vėjas ėmė kelti pūgą, kaip paprastai būna, kai ateina tikra žiema. Bet Čiklinas ir lokys ėjo tiesiai gatve, nekreipdami dėmesio į kapojantį veidą sniegą, nes Čiklinas negalėjo taikstytis su gamtos nuotaikomis; tik Nastią Čiklinas paslėpė nuo šalčio užantyje, palikęs lauke tik galvą, kad ji nenuobodžiautų tamsioje šilumoje. Mergaitė visą laiką žiūrėjo į lokį – jai buvo gera, kad gyvūnai taip pat priklauso darbo klasei, – o kūjamušys žvelgė į ją kaip į užmirštą seserį, su kuria kartu penėjosi iš motinos pilvo savo vaikystės vasaros miške. Norėdamas nudžiuginti Nastią, lokys apsidairė aplink – ką čia nutvėrus arba išlaužus jai dovanoti? Bet jokio bent mažiausiai tinkamo daikto arti nebuvo, vien iš šiaudų ir molio drėbtos pirkios ir žabinės tvoros. Tada kūjamušys, pasižiūrėjęs į vėjo nešamą sniegą, vikriai čiupo kažką mažą, o paskui Nastiai prie veido prikišo sugniaužtą leteną. Nastia iš jos išėmė musę, nors žinojo, kad musių dabar taip pat nėra – jos išmirė dar vasaros pabaigoje. Lokys pradėjo vaikyti muses po visą gatvę, – musės skraidė ištisais debesimis, susimaišiusios su lekiančiu sniegu.

– Iš kur atsiranda musės žiemą? – paklausė Nastia.

– Iš buožių, dukrele! – pasakė Čiklinas.

Nastia uždusino saujoje riebią buožišką musę, kurią buvo padovanojęs lokys, ir dar pasakė:

– O tu išmušk jas kaip klasę! Nes musių žiemą bus, o vasarą ne: paukščiai neturės ką lesti.

Lokys staiga suriaumojo šalia tvirtos, švarios pirkios ir nebenorėjo eiti toliau, užmiršęs muses ir mergaitę. Prie lango prilipo bobos veidas, ir per stiklą ėmė riedėti ašaros, sakytum moteriškė jas būtų iš anksto paruošusi. Lokys išžiojo nasrus į bobą ir suriaumojo dar įnirtingiau, kad boba net atšoko nuo lango į pirkios gilumą.

– Buožės! – tarė Čiklinas ir, įėjęs į kiemą, atidarė iš vidaus vartus. Lokys taip pat žengė pro šios valdos ribą į kiemą.

Čiklinas ir kūjamušys pirma apžiūrėjo atkampias sodybos vietas. Daržinėje, užbertos pelais, gulėjo ketvertas, o gal ir daugiau, negyvų avių. Kai lokys paspyrė vieną avį koja, iš jos pakilo musės: jos gyveno karštuose avių kūnų plyšiuose ir, uoliai maitindamosi, sočios skraidė kartu su sniegu nė kiek nuo jo neatšaldamos. Iš daržinės veržėsi lauk šiluma – gyvulių lavonų plyšiuose tikriausiai buvo karšta kaip vasarą rusenančiame durpyne, ir musės ten gyveno visiškai normaliai. Čiklinui toje didelėje daržinėje darėsi slogu, jam rodėsi, kad čia kūrenamos pirties krosnys, o Nastia nuo smarvės primerkė akis ir mąstė, kodėl kolūkyje žiemą šilta ir nėra keturių metų laikų, apie kuriuos jai pasakojo Pruševskis duobėje, kai tuščiuose rudens laukuose nustojo giedoti paukščiai.

Kūjamušys iš daržinės nuėjo į pirkią ir, suriaumojęs priemenėje grėsliu balsu, išmetė iš prieangio didžiulę senovišką skrynią, iš kurios pabiro siūlų ritės.

Čiklinas pirkioje rado moterį ir vaikigalį; vaikigalis stenėjo ant naktipuodžio, o motina sėdėjo vidury seklyčios išsklidusi, lyg visas jos kūnas būtų sudribęs žemyn; ji daugiau nerėkė, tik pražiojusi burną stengėsi kvėpuoti.

– Vyre, ei vyre! – pradėjo šaukti ji, negalėdama pajudėti iš sielvarto.

– Ko? – atsiliepė balsas nuo krosnies; paskui ten sugirgždėjo perdžiūvęs karstas ir išlindo šeimininkas.

– Carai atėjo, – iš lėto prašneko boba, – eik, sutik… Galvele, tu mano galvele!

– Lauk! – įsakė Čiklinas visai šeimynai.

Kūjamušys grybštelėjo vaikigaliui už ausies, ir tas pašoko nuo naktipuodžio, o lokys, nežinodamas, kas čia per daiktas, pats atsisėdo išbandyti to žemo indo.

Berniukas stovėjo vienmarškinis ir susimąstęs žiūrėjo į tupintį lokį.

– Dėde, atiduok kakotuvę! – paprašė jis; bet kūjamušys tyliai suurzgė ant jo, rąžydamasis nuo nepatogaus sėdėjimo.

– Lauk! – sušuko Čiklinas sodybos gyventojams buožėms.

Lokys, nesikeldamas nuo naktipuodžio, vėl suurzgė – ir pasiturintis kaimietis atsakė:

– Netriukšmaukite, šeimininkai, mes patys išeisime.

Kūjamušys prisiminė, kaip senais laikais to kaimiečio žemėje rovė kelmus ir iš nepakeliamo bado ėdė žolę, nes kaimietis jam duodavo ėdalo tik vakare – kas likdavo nuo kiaulių, o kiaulės suguldavo į lovį ir suėsdavo lokio dalį miegodamos. Tai prisiminęs, lokys pašoko nuo naktipuodžio, patogiai apglėbė kaimiečio kūną ir taip suspaudė, kad iš žmogaus ištryško užgyventi taukai ir prakaitas, ir suriaumojo jam į veidą įvairiais balsais – iš pykčio ir nuogirdų kūjamušys beveik galėjo kalbėti.

Pasiturintis kaimietis, palaukęs, kol lokys nuo jo atstos, išėjo kaip stovi į gatvę ir jau praėjo pro langą, – tik tada boba pasileido paskui jį, o berniukas liko pirkioje be artimųjų. Pastovėjęs abejingas ir nieko nesuprasdamas, jis pagriebė nuo grindų naktipuodį ir nubėgo paskui tėvą ir motiną.

– Jis labai gudrus! – pasakė Nastia apie tą berniuką, nusinešusį savo naktipuodį.

Toliau buožių buvo tirščiau. Jau už trijų kiemų lokys vėl suriaumojo, rodydamas, kad čia yra jo klasinis priešas. Čiklinas atidavė Nastią kūjamušiui ir įėjo į pirkią vienas.

– Ko tu, mielasis, atėjai? – paklausė lipšnus, ramus kaimietis.

– Nešdinkis iš čia! – atsakė Čiklinas.

– O ką, kuomi aš neįtikau?

– Mums kolūkis reikalingas, nesmukdyk jo!

Kaimietis neskubėdamas pamąstė – sakytum, su kuo nors iš širdies pasikalbėjo.

– Kolūkis jums netinka…

– Šalin, bjaurybe!

– Na, ką gi, jūs padarysite iš visos respublikos kolūkį, o visa respublika juk bus pavienis ūkis!..

Čiklinui užgniaužė kvapą, jis šoko prie durų ir atlapojo jas, kad būtų matyti laisvė, – lygiai taip kadaise atsimušė į užtrenktas kalėjimo duris, nesusivokdamas, kad neteko laisvės, ir suriko iš klaikaus širdies skausmo. Jis nusisuko nuo galvoto kaimiečio, kad šis nematytų jo trumpalaikio sielvarto, kuris liečia tik darbininkų klasę.

– Ne tavo reikalas, galvijau! Mes galim carą paskirti, kai mums bus naudinga, ir galim jį nuversti vienu pūstelėjimu… O tu – dink!

Čiklinas sugriebė kaimietį per liemenį ir, išnešęs jį lauk, numetė į sniegą; kaimietis iš godumo nebuvo vedęs, savo visą kūną eikvojo turtui kaupti, patikimai gyvenimo laimei kurti, ir dabar nežinojo, ką jausti.

– Likvidavote?! – paklausė jis iš sniego. – Žiūrėkit, dabar manęs nėra, o rytoj jūsų nebus. Taigi į socializmą ateis vien jūsų vyriausiasis!

Už keturių kiemų kūjamušys vėl su neapykanta suriaumojo. Iš namo iššoko vargšas gyventojas su blynu rankose. Bet lokys prisiminė, kad šitas šeimininkas mušdavo jį medžio šaknimi, kai jis pavargęs nustodavo sukti girnas, įsikibęs į rąstą. Tas mužikėlis privertė vietoj vėjo malūne dirbti lokį, kad nereikėtų mokėti mokesčių, o pats visada kaip koks bernas bėdodavo ir valgydavo su boba pasislėpę po antklode. Kai jo žmona pasunkėdavo, tai malūnininkas pats savo rankomis padarydavo jai abortą, o mylėjo vien tik didelį sūnų, kurį jau seniai buvo numatęs į miesto komunistus.

– Pavalgyk, Miša! – atkišo kaimietis kūjamušiui blyną.

Lokys užsidėjo blyną ant letenos ir su tuo keptu kumščio antdėklu taip skėlė kaimiečiui į ausį, kad tas tik žioptelėjo ir pargriuvo.

– Tempk samdinių turtą! – pasakė Čiklinas gulinčiajam. – Šalin iš kolūkio ir nedrįsk daugiau gyventi pasaulyje!

Iš pradžių pasiturintis pagulėjo, o paskui atsitokėjo.

– O tu man popierių parodyk, kad esi įgaliotas asmuo!

– Koks aš tau asmuo? – tarė Čiklinas. – Aš niekas; pas mus partija – štai kas asmuo!

– Tada parodyk bent partiją, noriu pasižiūrėti.

Čiklinas gailiai nusišypsojo.

– Iš veido tu jos nepažinsi, aš pats ją vos jaučiu. O dabar greičiau ant plausto, kapitalizme niekše!

– Tegul plaukia per marias: šiandien čia, o ryt jau ten, – juk teisybė? – tarė Nastia. – Su niekšu mums bus sunku!

Paskui Čiklinas ir kūjamušys išlaisvino dar šešias iš samdinių darbo užgyventas pirkias ir sugrįžo į Orgkiemą, kur kažin ko laukdamos stoviniavo nuo buožių apvalytos masės.

Sutikrinęs atvykusią buožių klasę su savo suskirstymo į luomus žiniaraščiu, aktyvistas aptiko, kad viskas sutampa, ir apsidžiaugė Čiklino ir kūjamušio veiksmais. Čiklinas irgi pagyrė aktyvistą.

– Tu sąmoningas šaunuolis, – pasakė jis, – tu kaip gyvūnai jauti klasę.

Lokys negalėjo išsakyti savo nuomonės ir, pastovėjęs nuošaliau kitų, nupėdino į kalvę sningant sniegui, kuriame zyzė musės; vien tik Nastia žiūrėjo jam įkandin ir gailėjo to seno, apsvilusio žmogaus.

Pruševskis, jau baigęs iš rąstų kalti plaustą, kurio kiti nebuvo sukalę, nuolankiai žvelgė į visus.

– Bjaurybe tu, – sakė jam Žačevas. – Ko spoksai kaip koks atitrūkėlis? Gyvenk drąsiau – spauskit vieni kitus, o pinigus į puodukus! Tu manai, kad tai žmonės gyvena? – oho! Tai tik išorinė oda, o ligi žmonių mums dar toli gražu, štai ko man gaila!

Pagal aktyvisto komandą buožės susilenkė ir įsiręžę ėmė stumti plaustą į upės slėnį. Žačevas nušliaužė paskui buožes, norėdamas išlydėti juos laimingai pasroviui išplaukiančius į jūrą, ir dar labiau įsitikinti, kad socializmas bus, kad Nastia gaus jį kaip savo mergautinį kraitį, o jis, Žačevas, greičiau nusibaigs kaip koks sunykęs prietaras.

 

Pasiuntęs buožes tolyn, kad būtų likviduoti, Žačevas nenusiramino, jam pasidarė net sunkiau, nors ir neaišku, dėl ko. Jis ilgai stebėjo, kaip lėtai slenka plaustas prisnigta upe, kaip vakaris vėjas šiaušia tamsų negyvą vandenį, tekantį tarp atvėsusių laukų į savo tolimą prapultį, ir jam darėsi nyku ir liūdna krūtinėje. Juk liūdnų luošių sluoksnio socializmui nereikia, ir jis netrukus taip pat bus likviduotas ir išsiųstas į tolimą tylą.

Buožės nuo plausto žiūrėjo į vieną pusę – į Žačevą; žmonės norėjo visam laikui atsižiūrėti į savo tėvynę ir paskutinį, laimingą žmogų joje.

Štai upe plaukiantį buožių ešeloną už vingio ėmė užstoti ant kranto augantis krūmas, ir Žačevas ėmė nebematyti klasinio priešo.

– Ei, parazitai, sudie! – sušuko Žačevas į upę.

– Su-die-e! – atsiliepė į jūrą plaukiantys buožės.

Iš Orgkiemo atskambėjo kviečianti pirmyn muzika; Žačevas paskubomis per molingą pakriūtę nušliaužė į kolūkio iškilmes, nors ir žinojo, kad ten džiūgauja vien tik buvę imperializmo dalyviai, neskaitant Nastios ir kitos jaunumės.

Aktyvistas ant Orgnamo prieangio pastatė radijo ruporą, ir iš ten skambėjo didžiojo žygio maršas, o visas kolūkis kartu su pėsčiaisiais apylinkių svečiais džiaugsmingai trypė vietoje. Kolūkio mužikų veidai buvo šviesūs kaip išprausti, dabar jiems buvo nieko negaila, nyku ir šalta dvasinėje tuštybėje. Kai pradėjo groti kitą muziką, Jelisejus išėjo į vidurį, trinktelėjo padu į žemę ir ėmė šokti, nė trupučio nesulinkdamas ir nemirksėdamas savo baltomis akimis; jis vaikščiojo kaip strypas – vienas tarp stovinčiųjų, – darniai dirbdamas kaulais ir kūnu. Mužikai įsisiūbavo po truputį ir pradėjo suktis vienas apie kitą, o bobos linksmai pakėlė rankas ir ėmė krutinti kojas po sijonais. Svečiai nusimetė krepšius, pasikvietė vietines merginas ir pasileido pažemiu guviai kraipydamiesi, o pasimėgavimui bučiavo savo draugužes kolūkietes. Radijo muzika vis labiau visus audrino; ramesnieji mužikai iš pasitenkinimo šūkčiojo, aktyvesnieji visapusiškai plėtojo šventės tempą, ir net suvisuomeninti arkliai, išgirdę laimingų žmonių klegesį, vienas po kito rinkosi į Orgkiemą ir ėmė žvengti.

Sniego pūgos vėjas nutilo; neryškus mėnulis pasirodė išsiblaiviusiame ir nurimusiame tolimame danguje, – danguje, kuris buvo toks tuščias, kad teikė amžinos laisvės viltį, ir toks gūdus, kad laisvė darėsi nebeįmanoma be draugystės.

Po tuo dangum, ant švaraus sniego, jau kai kur nutūpto musių, visi žmonės draugiškai šventė. Jau netrumpai pasaulyje išgyvenę žmonės – ir tie suėjo ir trypė ligi užsimiršimo.

– Ak tu, mūsų motina esesere12! – iš džiaugsmo šaukė vienas užmirštas kaimietis, rodydamas vikrumą ir plodamas sau per vėdarą, skruostus ir per burną. – Pasimerginkit, vaikinai, mūsų karalystei, mūsų valstybei: ji netekėjusi!

– Ji – mergina ar našlė?– paklausė nesustodamas šokti svečias iš apylinkės.

– Mergina! – paaiškino šokantis kaimietis. – Ar nematai, kaip gudrauja?!

– Tegu gudrauja! – sutiko tas pats atvykęs svečias. – Tegu pasismagina! O paskui mes iš jos padarysime ramią bobą: smagu bus!

Nastia, išsmukusi iš Čiklino rankų, taip pat strakaliojo aplink dūkstančius kaimiečius, nes jai taip patiko. Žačevas tarp visų šliaužiojo, kirsdamas per kojas tiems, kurie jam trukdė, o svečiui mužikui, norėjusiam išleisti merginą-eseserę už kaimiečio, Žačevas smogė į šoną, kad šito nesitikėtų.

– Nedrįsk galvoti, kas pakliūva! O gal užsimanei pakeliauti upe pasroviui? Kaipmat sėsi ant plausto!

Svečias jau išsigando, kad be reikalo čia atsirado.

– Daugiau, drauge luošy, ničnieko negalvosiu – aš dabar pašnibždomis kalbėsiu.

Čiklinas ilgai žiūrėjo į džiūgaujančių žmonių sambūrį, ir krūtinę jam užliejo ramybė; nuo priebučio aukštumos jis matė tolimos mėnesienos skaidrumą, sustingusios žemės liūdesį ir nuolankų miegą viso pasaulio, kuriam sukurti reikėjo tiek darbo ir kančių, kad visi užmiršo, jog tolesnio gyvenimo bijoti nereikia.

– Nastia, tu ilgai nešalk, eikš pas mane, – pakvietė Čiklinas.

– Aš nė kiek nesušalau, čia juk visi kvėpuoja, – pasakė Nastia bėgdama nuo švelniai niurzgiančio Žačevo.

– Tu trink rankas, nes sustipsi: oras didžiulis, o tu maža!

– Aš jau tryniau – sėdėk sau ir tylėk!

Radijas staiga nutilo vidury kažkokio motyvo. O žmonės nenustojo šokti, kol aktyvistas nepasakė:

– Sustokit ligi kito garso!

Pruševskis greitai pataisė radiją, bet iš ten pasigirdo ne muzika, o žmogaus balsas:

– Klausykitės mūsų pranešimų: vykdykite gluosnio žievės paruošas!..

Radijas ir vėl nutilo. Išgirdęs pranešimą, aktyvistas susimąstė, – kad neužmirštų gluosnio žievės paruošų kampanijos ir neišgarsėtų visame rajone kaip apsileidėlis, kaip jau buvo atsitikę praeitą kartą, kai jis užmiršo organizuoti krūmų paruošų kampaniją, o dabar visas kolūkis sėdi be žabų. Pruševskis vėl ėmė taisyti radiją, – ir praėjo nemažai laiko, kol inžinierius sugrubusiomis nuo šalčio rankomis kruopščiai derino mechanizmą; bet jam darbas nesisekė, nes jis nebuvo tikras – ar suteiks radijas varguomenei paguodą ir ar nuskambės iš kur nors jam pačiam mielas balsas.

Vis dėlto aktyvistas bijojo slopinti kolūkio nuotaiką; kad taip nenutiktų, jis užgrojo muziką savo lūpomis, ir kolūkis vis tiek šoko pagal šiuos burnos garsus. Jelisejus, jau aprimęs įsivyravusioje tylumoje, vėl ėmė trypti ir suktis, ir visa kieme susispietusi liaudis lyg niekur nieko suklegėjo nuo savo dar nejuntamos, vėl jau būtinos laimės.

Kai aktyvistas jau užkimo nuo ilgos lūpinės muzikos, o žmonės vis dar nenurimo ir judėjo kūnais, Čiklinas suriko kolūkiui:

– Ar jūs ką nors jaučiate?

– Jaučiame, – atsakė kolūkis.

– Ir ką gi jūs jaučiate?

– Mes viską jaučiame, tik savęs – ne.

Čiklinas pažvelgė į šias nuomones bei svajas ir nulipo nuo priebučio žemyn, norėdamas šokti taip, kaip kadaise jaunystėje šoko su merginomis po šakelėm.

– Grok rimčiau, aktyve, kad mums džiaugsmo ir gailesčio būtų po lygiai!

Aktyvistas užgrojo garsiau ir privertė Pruševskį padėti jam – irgi groti lūpomis.

Čiklinas, atsidūręs žmonių tirštynėje, užmiršo visas savo gyvenimo liekanas ir taip smarkiai krutino kojas, kad sniegas po juo dingo, o drėgna žemė išsausėjo. Jelisejus priartėjo prie Čiklino ir laimės vardan stengėsi nuo jo neatsilikti, bet nesusidorojo. O Čiklinas vis labiau žvelgė į Jelisejų ir ėmė prarasti šokio jėgą, kol visai sustojo savo vietoje. Jelisejus nieko nematydamas trypinėjo toliau ir nemirksėjo atvėsusiom akim. Tada Čiklinas griebė jį, nežinodamas, kaip sustabdyti žmogų, ir Jelisejus užvirto ant jo, nevalingas ir apmiręs. Čiklinas nuleido Jelisejų ant žemės; Jelisejus tyliai ir retai kvėpavo, žiūrėdamas tokiu tuščiu žvilgsniu, tarsi jo kūną būtų perkošęs vėjas ir nunešęs šiltą gyvenimo jausmą.

– Tau koktu?

– Man – niekaip, – teištarė Jelisejus.

Čiklinas savo kepure uždengė jam akis, kad Jelisejus niekur nežvelgtų ir pamirštų pats save. Aktyvistas išleido dar keletą garsų, o tada nutilo, kadangi jam lūpos ištino ir, svarbiausia, išglebo sąmonė nuo įtempto kvėpavimo. Tačiau liaudis nenutraukė savo visuotinio šokio – ji jau taip įprato prie nuolatinio džiaugsmo tempo, kad trypė prisiminimų dėka. „Tegul pasidžiaugia!“ – pagalvojo Čiklinas, sušnibždėdamas tuos žodžius.

Jis patraukė prie Žačevo, kuris prisišliejo prie pinučių tvoros ir glaudė prie savęs Nastią, šildydamas ją pilvu ir krūtine; luošys netgi pasikėlė savo marškinius aukštyn, kad vaikas visiškai išnaudotų jo kūno šilumą. Mergaitė jau giliai įmigo, o Žačevas buvo patenkintas, kad saugo ir šildo ne mįslingą idėją, kurią užmiršti sapne, o būsimą, nežinomą žmogų, kvėpuojantį šalia jo.

– O kur Voščevas? – paklausė Čiklinas, pasilenkęs prie paliegėlio, kad išvengtų nebyliai šokančio kolūkio triukšmo.

– Turbūt kur nors miega, – pasakė Žačevas. – Toks šunsnukis negreit nudvės.

– Ne, jam seniai nesimiega, – ištarė Čiklinas.

– Žino, kad gyvena bergždžiai, tai ir nemiega, – paaiškino invalidas.

Pusiaunaktis tikriausiai jau buvo netoli; mėnuo buvo pakilęs aukštai virš žabinių tvorų ir romaus senatviško kaimo, o negyvos varnalėšos žėrėjo smulkiu šerkšnu. Viena paklydusi musė bandė nutūpti ant apšalusios varnalėšos, bet iš karto pakilo ir nuskrido, suzyzusi aukštoje mėnulio šviesoje kaip vieversys saulės spinduliuose.

Kolūkis, nenutraukdamas trypiamo sunkaus šokio, irgi uždainavo silpnu balsu. Tos dainos žodžių suprasti nebuvo galima, bet vis dėlto juose buvo girdėti graudi laimė ir klejojančio žmogaus melodija.

– Žačevai! – pasakė Čiklinas. – Eik, sustabdyk tą judėjimą – apdujo jie ten iš džiaugsmo, ar ką: šoka ir šoka.

Žačevas su Nastia nušliaužė į Orgnamą ir, paguldęs ją ten, išsigavo į lauką.

– Ei, organizuotieji, gana jums šokti: apsidžiaugėte, niekšai!

Bet įsismaginęs kolūkis Žačevo žodžių nepaisė ir rimtai trypė šokius, palydėdamas juos daina.

– Užsidirbti nuo manęs panorot? Tuoj gausit!

Žačevas nušliaužė nuo priebučio, įsmuko tarp šmižinėjančių kojų ir ėmė graibstyti žmones už apatinių galūnių ir versti poilsiui ant žemės. Žmonės krito kaip tuščios kelnės, – Žačevas net apgailestavo, kad jie tikriausiai nejaučia jo rankų ir išsyk nurimsta.

Paguldęs visą kolūkį miegoti, Žačevas dar patikrino, ar daugiau niekas nejuda, o vieną sukrutėjusįjį nuramino smogdamas kojos strampu į galvą, ir tokiu būdu sukrutėjusysis užmigo. Matydami tokį dalyką, arkliai ėmė trauktis iš Orgkiemo, o atsidūrę gatvėje nušiuoliavo į savo bendrą aptvarą.

– Kurgi Voščevas? – nerimavo Čiklinas. – Ko jis ten ieško, tas smulkus proletaras?

Nesulaukęs Voščevo, Čiklinas po pusiaunakčio nuėjo jo ieškoti. Jis nuėjo tuščia kaimo gatve ligi pat galo – ir niekur nepamatė žmogaus, tik lokys knarkė kalvėje, kad net skambėjo visa mėnulio apšviesta apylinkė, ir retkarčiais kostelėdavo kalvis.

Aplink buvo tylu ir žavu. Čiklinas sustojo nustebęs. Vis taip pat ramiai knarkė lokys, kaupdamas jėgas rytojaus darbui ir naujam gyvenimo jausmui. Jis daugiau nematys jį kankinusių buožių ir džiaugsis, kad yra gyvas. Dabar tikriausiai kūjamušys kals pasagas ir ratlankius su dar didesniu įkarščiu, jeigu jau pasaulyje yra jėga, kuri kaime paliko tik tuos vidutiniokus, kurie jam patinka, kurie tylėdami gamina naudingus daiktus ir jaučia šiokią tokią laimę; o visa tikra gyvenimo prasmė ir pasaulinė laimė turi kamuotis žemę rausiančios proletarų klasės krūtinėje, kad tik kūjamušio ir Čiklino širdys turėtų viltį ir alsuotų, kad jų darbi ranka būtų patikima ir kantri.

Čiklinas susirūpinęs užkėlė kažkieno atlapotus vartus, paskui apžiūrėjo tvarką gatvėje – ar viskas savo vietoje – ir, pamatęs ant kelio numestą sermėgą, pakėlė ją ir nunešė į artimiausios pirkios priemenę: tegul būna darbo žmonių labui.

Kūnu palinkęs nuo slaptos vilties, Čiklinas nuėjo pakluonėmis – toliau ieškoti Voščevo. Jis lipo per žabų įtaisinius, ėjo pro molines būstų sienas, taisė pasvirusius kuolus ir vis matė, kaip už skurdžių aptvarų iš karto prasideda begalinė tuščia žiema. Nastia tikrai gali sušalti tokiame svetimame pasaulyje, nes žemė priklauso ne žvarbstančiai vaikystei, – tik lokys čia galėjo iškentėti savo gyvenimą, bet irgi pražilo nuo jo. „Aš dar nebuvau gimęs, o tu, vargše, nejudanti mano, jau gulėjai! – pasigirdo kažkur arti Voščevo balsas, žmogaus balsas. – Vadinas, tu seniai kenti: eik šildytis!“

Čiklinas pasuko į šoną galvą ir pamatė, kad Voščevas, pasilenkęs už medžio, kažką deda į maišą, kuris jau buvo pilnas.

– Ką tu čia, Voščevai?

– Šiaip sau, – atsakė tas ir, užrišęs maišą, užsimetė tą naštą ant nugaros.

Jiedu nuėjo nakvoti į Orgkiemą. Mėnulis jau buvo nusileidęs kur kas žemiau, kaimas buvo pilnas juodų šešėlių, viskas kurčiai nutilę, tik nuo šalčio sutirštėjusi upė slinko tarp apgyventų kaimo krantų.

Kolūkis kietai miegojo Orgkieme; nariai, pargriauti Žačevo, taip ir liko gulėti be patogumo. Jelisejaus veidas tebebuvo uždengtas Čiklino kepure, o pats Čiklinas apie šį dalyką pamiršo. Orgname degė budinti šviesa – vienintelė lempa visame užgesusiame kaime; prie lempos sėdėjo aktyvistas ir dirbo protinį darbą, braižė grafas žiniaraščiui, į kurį norėjo įrašyti visus vargingųjų ir vidutiniokų gyvenimo sutvarkymo duomenis, kad tai liktų kaip amžinas formalus to gyvenimo vaizdas ir patirtis kaip jo pagrindas.

– Užrašyk ir mano turtą! – paprašė Voščevas, atrišdamas maišą.

Jis buvo surinkęs iš viso kaimo sunešiotus, išmestus daiktus, niekam nežinomą smulkmę ir visokiausią užmarštį – socialistiniam kerštui. Tas sunešiotas tvermingas senienas kadaise lietė giminiški samdinių kūnai, tuose daiktuose visiems laikams įkūnyta kančia vargingo gyvenimo, išbarstyto be sąmoningos prasmės ir pražuvusio be garbės kur nors po rugienos šiaudais. Voščevas, pats nesuvokdamas kodėl, lyg koks šykštuolis surinko į maišą daiktinius likučius užmirštų žmonių, gyvenusių kaip ir jis be teisybės ir mirusių anksčiau, negu priėjo pergalingą galą. Dabar jis tuos sunaikintus varguolius primena valdžiai ir ateičiai, kad, organizavęs amžinąją žmogaus prasmę, galėtų atkeršyti – už tuos, kas tyliai guli žemės gelmėse.

Aktyvistas ėmė surašinėti Voščevo atneštus daiktus, šone organizavęs ypatingą grafą, pavadintą „Sąrašas buožių, proletariato mirtinai likviduotų kaip klasė, sudarytas pagal išmarinį daiktų likutį“. Vietoj žmonių aktyvistas surašinėjo jų egzistavimo požymius: praeito šimtmečio vyžas, alavinį auskarą iš piemens ausies, pakulines kelnes ir įvairius kitokius darbštaus, bet neturtingo kūno reikmenis.

Tuo metu Žačevas, kuris miegojo su Nastia ant grindų, sugebėjo netyčia pažadinti mergaitę.

– Nusuk burną: tu, kvaily, dantų nevalai, – pasakė Nastia nuo durų šalčio ją uždengusiam invalidui. – Ir taip buržujai tau kojas nupjaustė, nori, kad ir dantys iškristų?

Žačevas išsigandęs užsičiaupė ir ėmė pumpuoti orą pro nosį. Mergaitė pasirąžė, pasitaisė šiltą skarelę ant galvos, su kuria ji miegojo, bet užmigti negalėjo, nes išsiblaškė.

– Ar čia antrinių žaliavų atnešė? – paklausė ji apie Voščevo maišą.

– Ne, – atsakė Čiklinas, – tau žaislų parnešėme. Kelkis, pasirink.

Nastia atsistojo visu ūgiu, patrepinėjo, kad išsiblaškytų, ir pritūpusi apžergė užregistruotą daiktų krūvą. Čiklinas nukėlė jai nuo stalo lempą ir pastatė ant grindų, kad mergaitė geriau matytų tai, kas jai patiks, – o aktyvistas ir patamsy rašė be klaidų.

Po kurio laiko aktyvistas patiesė ant grindų žiniaraštį, kad vaikas pažymėtų, jog gavo visą be giminių mirusių samdinių užgyventą turtą ir naudosis juo pravarčiai. Nastia ant popieriaus lėtai nupiešė pjautuvą ir kūjį ir grąžino jį atgal.

Čiklinas nusivilko dygsniuotą vatinuką, nusiavė kojas ir vaikščiojo grindimis apsiavęs vien kojines, patenkintas ir taikus, nes dabar niekas negalės atimti iš Nastios jos gyvenimo dalies, nes upės teka tik į jūros gelmes ir nuplukdytieji plaustu negrįš kankinti kūjamušio – Michailo; o tie bevardžiai žmonės, iš kurių liko tik vyžos ir alaviniai auskarai, neturi amžinai liūdėti žemėje, bet ir atsikelti jie negali.

– Pruševski! – kreipėsi Čiklinas.

– Aš, – atsiliepė inžinierius; jis sėdėjo kampe nugara atsirėmęs į sieną ir abejingai snaudė. Sesuo jau seniai jam nerašė, – jeigu ji mirė, tai jis važiuos virti jos vaikams valgio ir, nuvarginęs save ligi visiško išsekimo, mirs kada nors būdamas jau senas, įpratęs abejingai gyventi žmogus – tai tas pat, kas mirti dabar, tik dar liūdniau; jis gali, jei nuvažiuos, gyventi už seserį, ilgiau ir su dar didesniu liūdesiu prisiminti tą jaunystėje praėjusią merginą, dabar jau vargu ar gyvą. Pruševskis norėjo, kad ji dar truputį pabūtų šiame pasaulyje, bent jo slaptuose jausmuose, jaudinanti jauna moteris, – visų užmiršta, jei jau žuvusi, ar verdanti vaikams kopūstus, jei dar gyva.

– Pruševski! Sugebės ar nesugebės didysis mokslas vėl prikelti sutrešusius žmones?

– Ne, – atsakė Pruševskis.

– Meluoji, – paprieštaravo neatsimerkdamas Žačevas. – Marksizmas viską sugebės. Ko tada Leninas Maskvoje lyg gyvas guli? Jis mokslo laukia – prisikelti nori!

– Tegul, – tarė Nastia. – Jis prisikels ir gyvens kaip senukas: Stalinas išvijo visus buržujus, Leninui dabar gerai!

– O aš ir Leninui rasčiau darbo, – pareiškė Žačevas. – Aš jam pasakyčiau, kas dar papildomai turi kai ką gauti! Aš kažkodėl bet kokį šunsnukį iš karto matau!

– Tu esi kvailys, – paaiškino Nastia, naršydamasi po samdinių daiktų liekanas. – Tu tik matai, o reikia dirbti. Ar ne taip, dėde Voščevai?

Voščevas jau buvo spėjęs užsikloti tuščiu maišu ir miegojo, klausydamasis, kaip plaka jo netikėlė širdis, kuri traukė visą kūną į kažkokią nepageidaujamą gyvenimo tolumą.

– Nežinia, – atsakė Voščevas Nastiai. – Dirbi ir dirbi, o kai nusidirbi ligi galo, kai sužinai viską, tai nusikamuoji ir numiršti. Neauk, mergyte, – imsi liūdėti!

Nastia liko nepatenkinta.

– Mirti turi tik buožės, o tu – kvailys. Žačevai, vėl mane prižiūrėk, aš užsimaniau miego.

– Eikš, mergyte, – atsiliepė Žačevas. – Eikš pas mane nuo to buožių pakaliko: jis panoro užsidirbti – rytoj gaus!

Visi nutilo, ramiai slinko naktis, tik aktyvistas nesiliaudamas rašė, ir laimėjimai vis labiau rikiavosi priešais jo sąmoningą protą, todėl jis mintyse sau priekaištavo: „Žalą Sąjungai darai, pasyvusis velnie, – galėjai visą rajoną pasiųsti į kolektyvizaciją, o tu viename kolūkyje vargsti; jau laikas ištisais ešelonais gyventojus į socializmą siųsti, o tu vis mažais mastais tupinėji. Ak – varge!“

Iš tyros mėnesienos tylumos į duris pabeldė kažkieno nedrąsi ranka, ir tos rankos garsuose dar buvo girdėti baimė ir neryžtingumas.

– Įeik: posėdžio nėra, – pasakė aktyvistas.

– Taigi, – atsakė žmogus už durų. – O aš maniau, jūs mąstote.

– Įeik, neerzink manęs, – tarė Žačevas.

Įėjo Jelisejus; jis jau buvo išsimiegojęs ant žemės, nes jo akys buvo patamsėjusios, priplūdusios kraujo, o pats – sustiprėjęs nuo įpročio būti organizuotas.

– Ten lokys kalvėje trankosi ir dainą riaumoja – visas kolūkis pakirdo: mums be tavęs baisu pasidarė!

– Reikia eiti pažiūrėti, – nusprendė aktyvistas.

– Aš pats nueisiu, – pareiškė Čiklinas. – Tu geriau sėdėk ir rašyk: tavo reikalas – protas.

– Tiktai – kol aš kvailys! – įspėjo aktyvistą Žačevas. – Bet netrukus mes visus padarysime aktyvius: tik leisk masėms išvargti, leisk vaikams paaugti!

Čiklinas nuėjo į kalvę. Didinga ir vėsi naktis buvo virš jo, dosniai švietė žvaigždės virš apsnigtos tyros žemės ir toli aidėjo kūjamušio smūgiai, sakytum lokys būtų gėdijęsis miegoti po tomis lūkuriuojančiomis žvaigždėmis ir stengėsi atsakyti joms tuo, kuo sugebėjo. „Lokys – teisingas proletarinis senis“, – pagarbiai mąstė Čiklinas. Toliau kūjamušys patenkintas pratisai ėmė riaumoti, savaip garsiai išdainuodamas kažkokią palaimingą dainą.

Tą mėnesėtą naktį kalvė buvo atlapojusi savo duris visam šviesiam žemės paviršiui; žaizdre degė karščiu alsuojanti ugnis, kurią, gulėdamas ant žemės ir tampydamas dumples virvute, palaikė pats kalvis. O kūjamušys visai patenkintas kalė karštą ratlankio geležį ir nasrais dainavo dainą.

– Niekaip neleidžia užmigti, – pasiskundė kalvis. – Atsikėlė, įsiriaumojo, aš jam žaizdrą įkūriau, jis ir ėmė tvatyti… Visada būdavo ramus, o dabar lyg iš proto išsikraustė!

– Kas jam čia atsitiko? – paklausė Čiklinas.

– Kas jį žino. Vakar, grįžęs iš išbuožinimo, vis trypė ir taikiai urzgė. Vadinas, įtikome jam. O čia dar pro šalį ėjo toks aktyvo parankinis – paėmė ir pakabino medžiagos gabalą ant tvoros. Michailas vis žiūri į jį ir kažką svarsto. Buožių, girdi, nėra, ir todėl raudonas šūkis kabo. Matau, kad kažkas prasiskverbia į jo protą ir ten sustoja…

– Na, tu miegok, o aš papūsiu, – pasakė Čiklinas. Paėmęs virvutę, jis ėmė dumti orą į žaizdrą, kad lokys galėtų kalti kolūkiui ratlankius.

 

Artėjant rytmečio žarai, vakar atkeliavę svečiai kaimiečiai ėmė išsivaikščioti po apylinkę. Kolūkiui nebuvo kur eiti, ir jis, pakilęs nuo Orgkiemo, ėmė judėti kalvės link, iš kur buvo girdėti kūjamušio darbas. Pruševskis ir Voščevas taip pat atvyko kartu su visais ir žiūrėjo, kaip Čiklinas padeda lokiui. Šalia kalvės ant pinučių tvoros kabojo šūkis, užrašytas ant vėliavos: „Už partiją, už ištikimybę jai, už spartuolišką darbą, atveriantį proletariatui duris į ateitį.“

Pavargęs kūjamušys išeidavo iš kalvės ir ėsdavo sniegą, kad atvėstų, o paskui vėl plakė kūju minkštą geležį, kaldamas vis dažniau; dainuoti kūjamušys jau nedainavo – visą savo įnirtingą bežodį džiaugsmą jis eikvojo uoliam darbui, o kolūkio vyrai vis labiau užjautė jį ir kolektyviai krenkštė į kūjo taktą, kad ratlankiai būtų patvaresni ir patikimesni. Jelisejus, pasižiūrėjęs, davė kūjamušiui patarimą:

– Tu, Miša, kalk pakaitindamas, tada ratlankis nebus trapus ir netrūkinės. O tu plaki geležį kaip kokią kekšę, o ji juk taip pat turtas! Tai – ne darbas!

Bet lokys iššiepė Jelisejui nasrus, ir Jelisejus, susirūpinęs geležimi, nuėjo šalin. Bet ir kiti kaimiečiai irgi daugiau negalėjo pakęsti geležies gadinimo:

– Lengviau kalk, velnie! – suerzėjo jie. – Negadink bendro turto: dabar jis kaip našlaitis, nėra kam pasirūpinti… Na, tyliau, tu bilduke!

– Ko tu taip prievartauji geležį?! Ką ji – pavienininko, ar ką?

– Išeik lauk, atvėsk, velnio vaike! Nusiramink, gauruotas vėpla!

– Reikia jį išbraukti iš kolūkio, ir baigta. Iš tikrųjų, kam mums nuostoliai!

Bet Čiklinas pūtė į žaizdrą orą, o kūjamušys stengėsi neatsilikti nuo ugnies ir daužė geležį kaip gyvenimo priešą, sakytum, jei jau nėra buožių, tai pasaulyje yra vien lokys.

– Juk tai nelaimė! – dūsavo kolūkio nariai.

– Tai bėda: viskas niekais nueis! Visa geležis liks skylėta!

– Dievo rykštė… O liesti jo negalima – sakys, varguolis, proletariatas, industrializacija!..

– Tai nieko. Va, jei sakys kadras, – tada mums už jį bus riesta.

– Kadras – niekai. Bet jei atvažiuotų instruktorius arba pats draugas Paškinas – tada mums duotų garo!

– O gal nieko neatsitiks? Gal – mušti?

– Ką tu, pasiutai, ar ką? Jis – sąjungai priklauso: anądien draugas Paškinas buvo specialiai atvažiavęs – jam juk taip pat liūdna be samdinių.

O Jelisejus, nors kalbėjo mažiausiai, bet jaudinosi beveik daugiausia už visus. Jis ir tada, kai sodybą turėjo, per naktis nemiegodavo – vis žiūrėdavo, kad kas nežūtų, kad arklys ko nors netinkamo neišgertų ar nesuėstų, kad karvė būtų geros nuotaikos, o dabar, kai visas kolūkis, visas čionykštis pasaulis atiduotas jų rūpesčiui, nes kitais pasitikėti jis bijojo, dabar jam jau iš anksto pilvą ima skaudėti nuo tokio turto.

– Visi sudžiūsim! – ištarė visą revoliuciją tyliai išgyvenęs vidutiniokas. – Anksčiau dėl savo ūkio bijojai, o dabar kiekvieną saugok – mus visai nukankins už tokį išlaikymą.

Voščevui pasidarė liūdna, kad žvėris taip dirba, lyg čia pat jaustų gyvenimo prasmę, o jis ramiai stovi ir nesiveržia į ateities duris: galbūt ten iš tikrųjų kas nors yra. Ligi to laiko Čiklinas jau buvo baigęs pūsti orą ir ėmėsi su lokiu gaminti akėčvirbalius. Nematydami nei juos stebinčių žmonių, nei visos aplinkos, dvejetas kalvės darbininkų be perstojo dirbo sąžiningai, kaip ir turi būti. Kūjamušys kalė akėčvirbalius, o Čiklinas grūdino, bet tiksliai nežinojo, kiek laiko juos reikia laikyti vandeny, kad nebūtų pergrūdinti.

– O jeigu akėčvirbalis ant akmens užšoks?! – aimanuodamas ištarė Jelisejus. – Jeigu jis ant kokios nors kietumos užvažiuos – juk akėčvirbalis per pusę nulėks!

– Išimk, velnie, geležį iš skysčio! – sušuko kolūkis. – Nekankink medžiagos!

Čiklinas jau buvo beištraukiąs iš vandens pergrūdintą metalą, bet Jelisejus įėjo į kalvę, atėmė iš Čiklino reples ir ėmė grūdinti akėčvirbalius abiem rankom. Kiti organizuoti kaimiečiai taip pat puolė į dirbtuvę ir atlėgusia širdimi ėmė darbuotis prie geležinių daiktų – su tuo atidžiu godumu, kai nauda labiau reikalinga negu žala. „Tą kalvę reikia neužmiršti išbaltinti, – ramiai pagalvojo Jelisejus dirbdamas. – Stovi visa pajuodusi – argi tai šeimininko dirbtuvė?“

– Leiskit, aš nuolat virvę tampysiu, – paprašė Voščevas Jelisejaus. – Jums oras silpnai į žaizdrą eina.

– Na, tampyk, – sutiko Jelisejus. – Tik neskubėk – virvė dabar brangi, o naujų dumplių iš kolūkio kišenės taip pat nenupirksi!

– Aš palengvėle, – tarė Voščevas ir pradėjo tampyti virvę, užsimiršdamas darbo kantroje.

Artėjo žiemos rytas, ir įprasta šviesa ėmė sklisti po visą rajoną. Lempa Orgkieme vis dar degė, kol tos nereikalingos šviesos nepamatė Jelisejus. Pamatęs, jis nuėjo ir užgesino lempą, kad be reikalo nedegtų žibalas.

Jau prabudo merginos ir paaugliai, ligi tol miegoję pirkiose; jie apskritai abejingai žiūrėjo į tėvų nerimą, tėvų kančia jų nedomino ir jie gyveno kaime kaip svetimi, lyg juos būtų kankinusi meilė kažkam tolimam. Ir namų nepriteklius jie kentė ramiai, laukdami ir nesulaukdami laimės, kuri vis tiek turi ateiti. Beveik visos merginos ir visa auganti karta iš pat ryto išeidavo į pirkią-skaityklą ir ten išbūdavo nevalgę visą dieną, mokydamiesi skaityti, rašyti, skaičiuoti, pratindamiesi prie draugystės ir apie kažką svajodami. Pruševskis vienas liko nuošaly, kai kolūkis susirinko prie kalvės, ir visą laiką stovėjo nejudėdamas prie žabinės tvoros. Jis nežinojo, kam jį atsiuntė į šį kaimą, kaip jam užmirštam gyventi masėje, – ir nusprendė tiksliai paskirti dieną, kai jis pasitrauks iš šios žemės; išsiėmęs knygutę, jis joje įrašė vėlyvą besibaigiančios žiemos vakaro valandą: tegul visi nueis miegoti, sustingusi žemė nurims nuo visokių statybų triukšmo, ir jis, kad ir kažin kur būdamas, atsiguls aukštielninkas ir nustos kvėpuoti. Juk joks statinys, joks turtas, nei brangus draugas, nei žvaigždžių užkariavimas – niekas neišgelbės jo nualintos dvasios, jis vis tiek supras, kokia beviltiška ta draugystė, kuri pagrįsta ne pranašumu ir ne kūniška meile, ir jį kamuos ilgesys pačių tolimiausių žvaigždžių, kurių gelmėse yra ta pati vario rūda ir kur bus reikalinga tokia pat ALŪT13. Pruševskiui atrodė, kad visi jo jausmai, visi potraukiai ir senas maudulys susitiko jo sąmonėje ir atsiskleidė patys ligi savo šaknų, kai mirtinai sužeidžiama bet kokia naivi viltis. Bet jausmų ištakos liko jaudinančia gyvenimo vieta; mirus, galima visam laikui prarasti tą vienintelį laimingą, tikrą gyvenimo rajoną neįžengus į jį. Ką gi daryti, viešpatie, jeigu nėra tų trapių įspūdžių, iš kurių nerimastingas gyvenimas gimsta ir pakildamas tiesia rankas į savo viltį?

Pruševskis kolūkyje užsidengė veidą rankomis. Tebūnie protas visų jausmų, kur susitaiko ir nurimsta visi nerimastingų judėjimų srautai, sintezė, bet iš kur nerimas ir judėjimas? Jis to nežinojo, jis tik žinojo, kad proto aistra traukia myriop, tai vienintelis jo jausmas; ir tada jis galbūt uždarys žiedą – sugrįš prie jausmų šaltinio, į savo nepasikartojusio pasimatymo vasaros pavakarę.

– Drauge! Ar tu atėjai pas mus kultūrinės revoliucijos?

Pruševskis atitraukė nuo akių rankas. Pro šalį ėjo merginos ir vaikinai į pirkią-skaityklą. Viena mergina stovėjo priešais jį – apsiavusi veltiniais ir apsigobusi patiklią galvą skurdžia skarele; jos akys žiūrėjo į inžinierių su meile ir nuostaba, nes jai buvo nesuvokiama tame žmoguje slypinti mokslo jėga; ji būtų sutikusi amžinai mylėti jį, žilą ir nepažįstamą, būtų sutikusi gimdyti jam vaikus, kasdien kamuoti savo kūną, kad tik jis išmokytų ją pažinti visą pasaulį ir gyventi jame. Niekai jai buvo jaunystė, niekai sava laimė – ji jautė greta lekiantį, veržlų judėjimą, jai imdavo smarkiau plakti širdis nuo visuotinio kunkuliuojančio gyvenimo, bet ji negalėjo ištarti savo džiaugsmo žodžių, o dabar stovėjo ir prašėsi išmokoma tų žodžių, to mokėjimo jausti galvoje visą pasaulį, kad padėtų jam švytėti. Mergina dar nežinojo, ar eis su ja mokytasis žmogus, ir nepatikliai žiūrėjo, pasirengusi vėl mokytis su aktyvistu.

– Aš tuojau eisiu su jumis, – pasakė Pruševskis.

Mergina norėjo džiūgauti ir šūktelėti, bet susilaikė, kad Pruševskis neįsižeistų.

– Eime, – ištarė Pruševskis.

Mergina nuėjo pirmyn, rodydama kelią inžinieriui, nors paklysti buvo neįmanoma; tačiau ji troško būti kilni, tik neturėjo nieko, ką būtų galėjusi padovanoti tam iš paskos einančiam žmogui.

 

Kolūkio nariai kalvėje sudegino visą anglį, sunaudojo visas geležies atsargas naudingiems dirbiniams, sutaisė visą nenaudojamą inventorių ir, nusiminę, kad pasibaigė darbai ir baimindamiesi, kad kolūkis neturėtų nuostolių, išėjo iš dirbtuvės. Kūjamušys buvo nusikamavęs dar anksčiau – jis neseniai buvo išlindęs paėsti sniego, kad numalšintų troškulį, ir kol burnoj tirpo sniegas, lokys užsnūdo ir visu kūnu nuvirto poilsio ant žemės.

Išėjęs iš kalvės, kolūkis susėdo prie žabinių tvoros ir sėdėjo apžvelgdamas visą kaimą, o po nejudančiais kaimiečiais tirpo sniegas. Nustojęs dirbti, Voščevas stovėdamas savo vietoje vėl staiga susimąstė.

– Atsipeikėk! – tarė jam Čiklinas. – Gulkis prie lokio ir užsimiršk.

– Teisybė, drauge Čiklinai, negali būti užmiršta…

Čiklinas apglėbė Voščevą per liemenį ir paguldė jį šalia miegančio kūjamušio.

– Gulėk tyliai, – tarė jis pasilenkęs. – Lokys kvėpuoja, o tu negali! Proletariatas kenčia, o tu bijai! Žiūrėk tu man, koks šunsnukis!

Voščevas prisiglaudė prie kūjamušio, sušilo ir užmigo.

Į gatvę ant tirtančio žirgo įšuoliavo raitelis iš rajono.

– Kur aktyvas? – šūktelėjo jis sėdinčiam kolūkiui, lėkdamas pro šalį.

– Šuoliuok tiesiai! – parodė kelią kolūkis. – Tik nesuk nei į dešinę, nei į kairę!

– Nesuksiu! – sušuko jau toldamas raitelis, ir tik krepšys su direktyvomis daužėsi prie jo šlaunies.

Po keleto minučių tas pats raitelis nudūmė atgal, mojuodamas perdavimo knyga, kad vėjas nudžiovintų aktyvisto parašo rašalą. Sotus arklys šuoliavo drabstydamas sniegą ir svaidydamas į šalis purvą ir greitai dingo tolumoje.

– Tokį arklį gadina, biurokratas! – apgailestavo kolūkis. – Tiesiog grasu žiūrėti.

Čiklinas kalvėje paėmė geležinį virbą ir nunešė jį vaikui vietoj žaisliuko. Jis mėgdavo jai parnešti įvairių daiktų, kad mergaitė be žodžių suprastų, kaip jis džiaugiasi ja.

Žačevas jau seniai buvo atsibudęs. O Nastia, pražiojusi išvargusią burną, nevalingai ir liūdnai tebemiegojo. Čiklinas atidžiai įsižiūrėjo į vaiką – ar sveikas jis po vakarykščios dienos, ar nėra kokių žymių ant jo kūno; bet viskas buvo gerai, tik vaiko veidas degė nuo vidinės kūdikiškos jėgos. Aktyvisto ašara kaptelėjo ant direktyvos, – Čiklinas tuoj pat atkreipė į tai dėmesį. Kaip ir vakar vakare, vadovaujantis žmogus nejudėdamas sėdėjo už stalo. Jis su pasitenkinimu nusiuntė per rajono raitelį užbaigtą klasinio priešo likvidavimo žiniaraštį ir jame pranešė apie visus veiklos laimėjimus; bet štai nusileido nauja direktyva, kažkodėl pasirašyta srities, peršokant per abi galvas – rajono ir apygardos, – ir prieš jį gulinčioje direktyvoje buvo pažymėti nelabai pageidaujami perlenkimo, užskubėjimo ir persistengimo, visokio nušliaužimo į dešinę ir į kairę nuo griežtos linijos nugludintos briaunos reiškiniai; be to, buvo liepta aktyvui labai budriai elgtis su vidutiniu mužiku: jeigu jis spraudžiasi į kolūkius, tai ar tas generalinis faktas nėra slaptas kėslas, kurstomas buožių pakalikų masių, – girdi, ūžtelsim į kolūkius kaip banga ir paplausim vadovybės krantus, – tada neužteks valdžios mums valdyti, ji nusivarys nuo kojų.

„Iš paskutinių pranešimų, esančių srities komiteto rankose, – buvo pažymėta direktyvos gale, – matyti, pavyzdžiui, kad ‘Generalinės Linijos’ kolūkio aktyvas jau įpuolė į kairuolišką dešiniojo oportunizmo balą. Vietinio kolektyvo organizatorius klausia aukščiau esančiosios organizacijos: ar yra kas už kolūkį ir komuną aukštesnis ir šviesesnis, kad nedelsiant būtų galima stumtelėti ten vietines varguomenės ir vidutiniokų mases, kurios nesulaikomai veržiasi į istorijos tolumas, į pasaulines nematomų laikų aukštumas. Tas draugas prašo atsiųsti tokios organizacijos pavyzdinius įstatus, o kartu blankų, plunksnakotį su plunksna ir du litrus rašalo. Jis nesupranta, kaip jis čia spekuliuoja nuoširdžiu, iš esmės sveiku vidutiniokų prielankumo kolūkiams jausmu. Negalima nesutikti, kad toks draugas yra partijos kenkėjas, objektyvus proletariato priešas ir turi būti nedelsiant pašalintas visam laikui iš vadovybės.“

Čia nusilpusi aktyvisto širdis sudrebėjo, ir jis pravirko palinkęs virš srities popieriaus.

– Ko tu, šunsnuki? – paklausė jo Žačevas.

Bet aktyvistas jam neatsakė. Ar jis pastaruoju metu patyrė džiaugsmą, ar iki soties miegojo, valgė, ar mylėjo bent vieną varguolių merginą? Jis jautėsi kaip kliedėdamas, jo širdis nuo susijaudinimo vos plakė, jis tik kitiems stengėsi organizuoti laimę ir bent perspektyvoje užsitarnauti rajoninį postą.

– Atsakyk, parazite, nes tuoj pat gausi! – vėl prakalbo Žačevas. – Tikriausiai sugadinai, bjaurybe, mūsų respubliką!

Nutraukęs nuo stalo direktyvą, Žačevas pasitiesė ją ant grindų ir pats ėmė studijuoti.

– Pas mamą noriu! – pasakė atsibudusi Nastia.

Čiklinas pasilenkė prie motinos išsiilgusio vaiko.

– Mergyte, mama mirė, – dabar aš vietoj jos likau!

– O kam tu mane nešioji, kur keturi metų laikai? Pažiūrėk, koks baisus karštis po mano oda! Nuvilk man marškinius, nes sudegs, pasveiksiu – neturėsiu kuo vilkėti!

Čiklinas pridėjo ranką prie Nastios, ji buvo karšta, suprakaitavusi, jos kaulai buvo graudžiai išsišovę; koks švelnus ir tylus turi būti aplinkinis pasaulis, kad ji išliktų gyva!

– Užklok mane, aš noriu miego. Tada nieko neatsiminsiu, nes sirgti juk liūdna, tiesa?

Čiklinas nusivilko visus viršutinius drabužius, be to, atėmė vatinukus iš Žačevo ir aktyvisto ir visais tais šiltais daiktais apklostė Nastią. Ji užmerkė akis ir, šilumoje nugrimzdusi į miegą, pasijuto lengvai, lyg būtų skridusi per vėsų orą. Per praėjusį laiką Nastia buvo truputį paaugusi ir vis labiau panėšėjo į motiną. Mergaitė galėjo būti ir Čiklino dukra, jos motina netgi norėjo, kad taip būtų, bet vis tiek vaikas vargu ar būtų buvęs geresnis ir protingesnis; mergaitės tėvas turbūt buvo toks pat darbininkas kaip ir Čiklinas, taigi vaikas radosi iš vieno klasinio katilo, o jeigu kas ir džiaugėsi mirusios moters glamonėmis, tos glamonės vaikui nėra kvalifikacija, tai ne žmonija.

– Aš taip ir žinojau, kad jis šunsnukis, – apibūdino Žačevas aktyvistą. – Na, ką padaryti su tokiu nariu?!

– O ką ten pranešė? – paklausė Čiklinas.

– Rašo tai, dėl ko su jais negalima nesutikti!

– O tu pabandyk nesutikti! – pro ašaras tarė aktyvusis žmogus.

– Ek, vargas man su revoliucija, – rimtai nusiminė Žačevas. – Kurgi tu, didžiausioji bestija? Eikš, brangioji, atsiimsi nuo suluošinto kario!

Susimąstęs ir jausdamas artėjant vienatvę, nenorėdamas be naudos eikvoti lėšas valstybei ir būsimai kartai, aktyvistas nuklojo nuo Nastios savo vatinuką: jeigu jau jį pašalina, tegul masės pačios šildosi. Su vatinuku rankose jis sustojo vidury Orgnamo – be tolimesnio gyvenimo troškimo, visas apsiliejęs stambiomis ašaromis ir galvodamas, kad kapitalizmas, ko gero, dar gali sugrįžti.

– Kodėl tu vaiką nuklojai? – paklausė Čiklinas. – Nori sušaldyti?

– Bala jo nematė, tavo vaiko! – tarė aktyvistas.

Žačevas pažiūrėjo į Čikliną ir patarė jam:

– Paimk geležį, kur iš kalvės atnešei!

– Ką tu! – atsakė Čiklinas. – Aš gyvenime nesu pakėlęs prieš žmogų mirtino ginklo: kaip tada aš teisingumą jausiu?

Paskui Čiklinas ramiai smogė aktyvistui ranka į krūtinę, kad vaikai dar galėtų su viltimi laukti, o ne žvarbti. Pasigirdo silpnas aktyvisto kaulų traškesys, ir žmogus sudribo ant grindų; o Čiklinas su pasitenkinimu žiūrėjo į jį, lyg ką tik būtų atlikęs naudingą darbą. Iškritęs iš aktyvisto rankų, vatinukas gulėjo šalia nieko neužklodamas.

– Užklok jį! – pasakė Čiklinas Žačevui. – Tegul sušyla.

Žačevas tuoj pat apvilko aktyvistą jo paties vatinuku ir pačiupinėjo žmogų – ar dar gyvas.

– Gyvas? – paklausė Čiklinas.

– Šiaip sau: vidutiniškas, – apsidžiaugęs šiuo faktu atsakė Žačevas. – Bet tai neturi reikšmės, drauge Čiklinai: tavo ranka dirba kaip partija, tu čia niekuo dėtas.

– O jis karščiuojančio vaiko tegul nenurenginėja! – su nuoskauda pasakė Čiklinas. – Galėjo užsiplikyti arbatos ir būtų sušilęs.

Kaime pakilo pūga, nors audros nebuvo girdėti. Norėdamas pasitikrinti, Žačevas atidarė langą ir pamatė, kad kolūkis higienos sumetimais valo sniegą; mužikams nepatiko, kad sniegas musių nutupėtas, jie norėjo švaresnės žiemos.

Susitvarkę Orgkieme, kolūkio nariai kito darbo nesiėmė ir sulindo po stogine, nukabinę nosis, negalėdami suvokti savo tolesnio gyvenimo. Nors žmonės buvo seniai nieko nevalgę, maistas jų ir dabar netraukė, nes skrandžiai buvo gausiai prikimšti mėsos dar nuo praėjusių dienų. Pasinaudoję liūdna kolūkio ramybe, taip pat tuo, kad nebuvo matyti aktyvo, senukas iš koklių gamyklos ir kiti neaiškūs elementai, iki tol buvę uždaryti Orgkieme, išlindo iš galinių klėčių ir kitų dengtų gyvenimo kliūčių ir iškeliavo tolyn savo neatidėliotinais reikalais.

Čiklinas ir Žačevas prisiglaudė prie Nastios iš abiejų šonų, kad geriau ją apsaugotų. Dėl savo beviltiško karščio mergaitė visa patamsėjo ir tapo romi, tik jos protas liūdnai mąstė.

– Aš vėl noriu pas mamą! – ištarė ji neatmerkdama akių.

– Nėra tavo motinos, – be džiaugsmo pasakė Žačevas. – Nuo gyvenimo visi miršta – lieka tik kaulai.

– Noriu jos kaulų! – paprašė Nastia. – Kas tenais verkia kolūky?

Čiklinas atidžiai įsiklausė; bet aplink buvo tylu – niekas neverkė, nebuvo dėl ko verkti. Jau buvo vidurdienis, aukštai virš apylinkės švietė blyški saulė, kažkokios tolimos masės judėjo horizontu į nežinomą kelių kaimų susirinkimą, – niekas negalėjo triukšmauti. Čiklinas išėjo į priebutį. Tylus nesąmoningas dejavimas pasigirdo virš nebylaus kolūkio ir paskui vėl pasikartojo. Garsas radosi kažkur šone ir išnykdavo, ir tai nebuvo skundas.

– Kas ten? – sušuko Čiklinas nuo priebučio visam kaimui, kad jį išgirstų tasai nepatenkintasis.

– Tai kūjamušys unkščia, – atsakė po stogine gulintis kolūkis. – O naktį jis dainas riaumojo.

Iš tikrųjų, be lokio, dabar nebuvo daugiau kam pravirkti. Tikriausiai jis įbedė snukį žemėn ir staugė liūdnai į dirvos nykumą, nesuvokdamas savo skausmo.

– Ten lokys kažko liūdi, – pasakė Nastiai Čiklinas, grįžęs į seklyčią.

– Pakviesk jį pas mane, man taip pat liūdna, – paprašė Nastia. – Nešk mane pas mamą, man čia labai karšta!

– Tuojau, Nastia. Žačevai, šliaužk lokio. Jis vis tiek neturi čia ko dirbti – medžiagos nėra!

Bet Žačevas, tik išėjęs, jau grįžo atgal: lokys pats ėjo su Voščevu į Orgkiemą; be to, Voščevas jį laikė kaip kokį nuleipėlį už letenos, o kūjamušys slinko greta jo liūdnu žingsniu.

Įėjęs į Orgnamą, kūjamušys apuostė gulintį aktyvistą ir abejingas atsitūpė kampe.

– Paėmiau jį liudininku, kad teisybės nėra, – ištarė Voščevas. – Jis juk tik dirbti gali, o kai pailsi, susimąsto, ir ilgesys jį apima. Tegul būna dabar kaip daiktas – amžinam socializmo atminimui, – aš visus pavaišinsiu!

– Vaišink ateities niekšus, – sutiko Žačevas. – Saugok jiems niekingą produktą!

Pasilenkęs Voščevas ėmė rinkti Nastios išmėtytus senus daiktus, kurie reikalingi būsimam kerštui, į savo maišą. Čiklinas paėmė Nastią už rankų, ir ji atmerkė savo įkritusias, išdžiuvusias, kaip nukritę lapai, nurimusias akis. Pro langą mergaitė įsižiūrėjo į vienas prie kito prisiglaudusius kolūkio mužikus, sugulusius po stogine ir kantriai užsimiršusius.

– Voščevai, ar lokį tu irgi neši į antrines žaliavas? – susirūpino Nastia.

– O kurgi kitur? Aš palaikus ir tuos saugau, o čia juk vargšas gyvas padaras!

– O juos? – Nastia ištiesė ploną, kaip avies kojelė, paliegusią ranką į kieme gulintį kolūkį.

Voščevas rūpestingai pažvelgė į kiemą ir nusisukęs dar labiau panarino savo teisybės išsiilgusią galvą.

Aktyvistas vis nejudėdamas ir tylus gulėjo ant grindų, kol susimąstęs Voščevas nepasilenkė prie jo ir iš smalsaus nusistatymo prieš bet kokią gyvenimo skriaudą jo nepajudino. Bet aktyvistas, apsimetęs mirusiu arba iš tikrųjų miręs, nieko Voščevui neatsakė. Tada Voščevas atsisėdo šalia žmogaus ir ilgai žiūrėjo į jo neryškų atvirą veidą, panirusį į savos liūdnos sąmonės gelmę.

Lokys truputį patylėjo, o paskui vėl pradėjo unkšti, ir, išgirdęs jo balsą, visas kolūkis iš Orgkiemo suėjo į namą.

– Kaip, draugai aktyvistai, mums toliau gyventi? – paklausė kolūkis. – Jūs pasirūpinkit mumis, nes mums kantrybės nėra! Mūsų inventorius sutvarkytas, sėklos švarios, dabar, kaip matote, žiema – mums nebėra ką veikti. Todėl pasistenkite!

– Nėra kam rūpintis, – pasakė Čiklinas. – Guli jūsų svarbiausiasis.

Kolūkis ramiai įsižiūrėjo į partrenktą aktyvistą, nejausdamas jam gailesčio, bet ir nesidžiaugdamas, nes aktyvistas visada kalbėdavo griežtai ir teisingai, visiškai pagal priesakus, tik pats buvo toks bjaurus, kad kartą, kai visa visuomenė sumanė jį apvesdinti, kad sulėtintų jo veiklą, tai net pačios neišvaizdžiausios bobos ir merginos pravirko iš sielvarto.

– Jis mirė,– pranešė visiems Voščevas keldamasis. – Viską žinojo, bet irgi mirė.

– O gal dar kvėpuoja? – suabejojo Žačevas. – Tu jį pajudink, nes jis nuo manęs dar nėra gavęs: aš jam tada pridėsiu dabar!

Voščevas vėl pasilenkė prie aktyvisto kūno, kadaise veikusio su tokiu grobuonišku reikšmingumu, kad visa pasaulinė teisybė, visa gyvenimo prasmė buvo tik jame ir daugiau niekur, o jau Voščevui nieko neliko, išskyrus dvasines kančias, nesąmoningą laukimą skubančiame egzistavimo sraute ir aklo elemento paklusnumą.

– Ak tu, niekše! – sušnibždėjo Voščevas prie to nebylaus kūno. – Tai štai kodėl aš prasmės nežinojau! Tu tikriausiai ne mane, o visą klasę išsiurbei, nusususi siela, o mes rūgstam kaip rami tumė ir nieko nežinom!

Ir Voščevas trenkė aktyvistui į kaktą, – kad patikimesnė būtų jo mirtis ir kad pats turėtų sąmoningą laimę.

Pajutęs proto pilnumą, nors dar ir nemokėdamas išsakyti žodžiais arba išlieti veiksmu jo pirmapradės reikšmės, Voščevas atsistojo ir pasakė kolūkiui:

– Dabar aš jumis rūpinsiuosi!

– Meldžiam!! – vienbalsiai atsakė kolūkis.

Voščevas atvėrė Orgnamo duris į erdvę ir patyrė norą gyventi tuose atsivėrusiuose toliuose, kur širdis ima plakti smarkiau ne tik nuo šalto oro, bet ir dėl tikro džiaugsmo nugalėjus visą žemišką maištingą daiktybę.

– Išneškite negyvą kūną lauk! – paliepė Voščevas.

– O kur? – paklausė kolūkis. – Jo juk be muzikos laidoti niekaip negalima! Bent radiją įjunk!..

– O jūs išbuožinkit jį upe į jūrą! – susiprotėjo Žačevas.

– Galima ir taip! – sutiko kolūkis. – Vanduo dar teka!

Ir keletas žmonių pakėlė aktyvisto kūną aukštyn ir nunešė jį ant upės kranto. Čiklinas Nastią visą laiką glaudė prie savęs, rengdamasis su ja eiti prie duobės, bet vis neleido aplinkybės.

– Man iš visur sultys teka, – pasakė Nastia. – Nešk mane greičiau pas mamą, senas kvaily! Man liūdna!

– Tuojau, mergyte, žygiuosim. Aš tave bėgte nunešiu. Jelisejau, eik, pašauk Pruševskį – sakyk, išeinam, o Voščevas liks už visus, nes vaikas susirgo.

Jelisejus nuėjo ir grįžo vienas: Pruševskis nepanoro eiti, pasakė, kad jis iš pradžių turi baigti mokyti visą čionykštį jaunimą, nes tasai gali ateity žūti, o jam jo gaila.

– Na, tegul lieka, – sutiko Čiklinas. – Kad tik pats sveikas būtų.

Žačevas, būdamas luošys, nemokėjo greitai vaikščioti, jis tik šliaužė; todėl Čiklinas sugalvojo padaryti taip, kad Nastią liepė nešti Jelisejui, o pats nešė Žačevą. Ir taip jie nuskubėjo žiemos keliu į duobę.

– Saugokit lokį Mišą! – atsisukusi paliepė Nastia. – Aš netrukus pas jį į svečius ateisiu.

– Būk rami, panele! – pažadėjo kolūkis.

Į pavakarę keleiviai pamatė tolumoje elektros apšviestą miestą. Žačevas jau seniai pavargo, besėdėdamas ant Čiklino rankų, pasakė, kad reikėtų iš kolūkio paimti arklį.

– Pėsti greičiau nueisim, – atsakė Jelisejus. – Mūsų arkliai nuo pakinktų atpratę: šitiek laiko jau stovi! Jiems net kojos sutinusios, tiek jiems to ėjimo – pašaro pasivogti.

Priėję savo vietą, keleiviai pamatė, kad visa duobė pripustyta sniego, o barake tuščia ir tamsu. Padėjęs ant žemės Žačevą, Čiklinas ruošėsi kurti laužą, kad Nastia sušiltų, bet ji pasakė:

– Atnešk man mamos kaulus, aš noriu jų!

Čiklinas paliepė Žačevui ir Jelisejui įkurti laužą, o pats patraukė paimti kaulų iš priebėgos koklių gamykloje; juk vargu ar iš ten kas nors išnešė mirusią moterį.

Nusileidęs į gamyklos rūsį, kur kažkada ir Pruševskis buvo atėjęs, Čiklinas ilgai nuiminėjo akmenis nuo įėjimo, kurį pats užvertė dėl šventos ramybės. Degtukų Čiklinas neturėjo, ir moterį jis rado apčiuopom; pradžioje prilietė moters plaukus, tokius pat gaivius kaip ir jai gyvai esant, paskui apčiupinėjo visą skeletą iki pat pėdų, – ji dar buvo nesuirusi, tiktai pats kūnas dingo ir išgaravo visa drėgmė. Išnešti skeletą ištisą buvo sunku, tuo labiau kad sutvirtinančios kremzlės jau seniai sunyko; todėl Čiklinui teko sulaužyti visą skeletą į atskirus kaulus ir juos sudėti, kaip maišan, į savo marškinius. Marškiniuose, sudėjus visus kaulus, dar liko daug vietos, – tokia jau sumenkusi buvo moteris po mirties.

Nastia labai apsidžiaugė motinos kaulais; ji paeiliui juos glaudė prie savęs, bučiavo, šluostė skurliuku ir tvarkingai dėliojo ant aslos.

Čiklinas atsisėdo priešais mergaitę ir visą laiką kurstė laužą, kad būtų šviesu ir šilta, o Žačevą pasiuntė surasti kur nors pieno. Jelisejus ilgai sėdėjo ant barako slenksčio, stebėdamas netolimą šviesų miestą, kuriame kažkas nuolat gaudė ir visą laiką jautrinosi, apimtas visuotinės nerimasties, o paskui nugriuvo ant šono ir užmigo nieko nevalgęs.

Pro baraką ėjo daug žmonių, bet niekas neužsuko aplankyti sergančios Nastios, nes kiekvienas buvo panarinęs galvą ir be perstojo mąstė apie visuotinę kolektyvizaciją.

Kartais staiga stodavo tyla, tik buvo girdėti, kaip Nastia judina mirusius kaulus, bet paskui tolumoje vėl sukaukdavo traukinių sirenos, pratisai leisdavo garą poliakalės, ir pasigirsdavo kažką sunkų stumiančių spartuoliškų brigadų balsai, – aplink be pertrūkio buvo spaudžiama visuomeninė nauda.

– Čiklinai, kodėl aš visada jaučiu protą ir niekaip jo neužmirštu? – stebėjosi Nastia.

– Nežinau, mergyte. Tikriausiai todėl, kad tu nieko gera nesi mačiusi.

– O kodėl mieste naktį žmonės dirba ir nemiega?

– Tai tavim rūpinasi.

– O aš guliu visa sirgdama… Čiklinai, padėk man mamos kaulus, aš juos apsikabinsiu ir užmigsiu. Man dabar taip liūdna pasidarė!

Čiklinas padėjo kaulus prie Nastios pilvo, šilčiau ją apklojo dviem švarkais ir atsisveikindamas tarė:

– Miegok. Gal protą užmirši.

Nusilpusi Nastia staiga pasikėlė ir pabučiavo pasilenkusį Čikliną į ūsus – kaip ir motina, ji mokėjo pirma, neįspėjusi, pabučiuoti žmones.

Čiklinas apmirė nuo pasikartojusios jo gyvenime laimės ir tyliai kvėpavo pasilenkęs prie vaiko kūno, kol vėl pajuto susirūpinimą tuo mažu, karštu kūneliu. Norėdamas apsaugoti Nastią nuo vėjo ir sušildyti, Čiklinas pakėlė nuo slenksčio Jelisejų ir paguldė jį prie vaiko šono.

– Gulėk čia, – pasakė Čiklinas per miegus išsigandusiam Jelisejui. – Apkabink mergaitę ranka ir stipriau kvėpuok į ją.

Jelisejus taip ir padarė, o Čiklinas prigulė nuošaly, pasirėmė alkūne ir snaudžiančia galva jautriai klausėsi, kaip gaudžia miesto įrenginiai.

Apie pusiaunaktį parsirado Žačevas; jis atnešė butelį grietinėlės ir du pyragaičius. Daugiau jam nieko gauti nepavyko, nes nė vieno naujosios buržuazijos veikėjo namuose nebuvo – gastroliavo kažkur kitur. Prisiveikęs, Žačevas pagaliau ryžosi uždėti pabaudą draugui Paškinui kaip patikimiausiam savo rezervui; bet ir Paškino namie nerado – jis su žmona buvo teatre. Todėl Žačevui teko atvykti į spektaklį, kur tamsoje visų dėmesį buvo patraukę kažkokie scenoje besikamuojantys elementai, sustabdyti meno veiksmą ir garsiai pareikalauti, kad Paškinas ateitų į bufetą. Paškinas akimirksniu atėjo, nė žodžio netaręs, nupirko bufete Žačevui produktų ir paskubom grįžo į salę, kad ten galėtų toliau jaudintis.

– Rytoj vėl reikės nueiti pas Paškiną, – pasakė tolimame barako kampe nurimdamas Žačevas, – tegul krosnį mūrija, nes su šituo mediniu ešelonu ligi socializmo nenuvažiuosi!..

Čiklinas atsibudo anksti rytą; žvarbdamas ėmė klausytis, ką daro Nastia. Buvo vos prašvitę ir tylu, tik Žačevas neramiai murmėjo per miegus.

– Tu ten kvėpuoji, velnio puse! – pasakė Čiklinas Jelisejui.

– Kvėpuoju, drauge Čiklinai, kaipgi ne? Visą naktį vaikui šilumą pūčiau!

– Na?

– O mergaitė, drauge Čiklinai, nekvėpuoja: atvėso kažko!

Čiklinas lėtai pakilo nuo žemės ir atsistojo. Pastovėjęs, nuėjo ten, kur gulėjo Žačevas, pažiūrėjo – ar nesušveitė luošys grietinėlės ir pyragaičių, o paskui susirado šluotą ir iššlavė iš viso barako šiukšles, atsiradusias, kol barake nebuvo žmonių.

Padėjęs šluotą į vietą, Čiklinas panoro kasti žemę; jis nuplėšė spyną nuo užmirštos kamaros, kur buvo laikomas atsarginis inventorius, ir, ištraukęs iš ten kastuvą, neskubėdamas patraukė į duobę. Pradėjo kasti gruntą, bet žemė jau buvo įšalusi, ir Čiklinui teko kapoti žemę luitais ir versti ją lauk ištisais sušalusiais gabalais. Giliau žemė buvo minkštesnė ir ne tokia sušalusi; Čiklinas, kapodamas žemę kastuvo geležimi, kasėsi gilyn ir greitai pasislėpė žemės tyloje beveik visas, bet ir ten negalėjo nurimti ir ėmė triuškinti gruntą į šoną, atverdamas žemės ankštį platyn. Pataikęs į gryną akmens plokštę, kastuvas sulinko nuo galingo smūgio, – tada Čiklinas jį kartu su kotu sviedė ant žemės paviršiaus ir priglaudė galvą prie atkasto molio.

Taip darydamas, jis norėjo kuo greičiau užmiršti savo protą, o jo protas be pertrūkio mąstė, kad Nastia mirė.

– Eisiu kito kastuvo! – pasakė Čiklinas ir išlipo iš duobės.

Nepasitikėdamas savo protu, barake jis priėjo prie Nastios ir palietė jos galvą; paskui pridėjo ranką prie Jelisejaus kaktos, tikrindamas jo gyvybės šilumą.

– Kodėl ji šalta, o tu karštas? – paklausė Čiklinas, bet atsakymo negirdėjo, nes jo protas dabar pats neteko atminties.

Paskui Čiklinas visą laiką sėdėjo ant aslos, ir atsibudęs Žačevas taip pat nejudėdamas buvo su juo, rankose laikydamas butelį grietinėlės ir du pyragaičius. O Jelisejus, kuris visą naktį kvėpavo į mergaitę, dabar buvo nuvargęs, užsnūdęs greta jos ir miegojo, kol išgirdo žvengiančius jam brangius suvisuomenintus arklius.

Į baraką įėjo Voščevas, o paskui jį lokys ir visas kolūkis; arkliai pasiliko laukti lauke.

– Ko tau? – pamatė Voščevą Žačevas. – Kodėl tu palikai kolūkį, gal nori, kad mirtų visa mūsų eseserė? O gal užsimanei užsidirbti nuo viso proletariato? Tai prieik prie manęs – gausi kaip nuo klasės!

Bet Voščevas jau buvo išėjęs pas arklius ir Žačevo ligi galo nesiklausė. Jis atvežė Nastiai dovanų, maišą specialiai atimtų atlaikų kaip retų, neparduodamų žaislų, kurių kiekvienas yra amžinas užmiršto žmogaus atminimas. Nors Nastia ir žiūrėjo į Voščevą, bet nesidžiaugė, ir Voščevas prisilietė prie jos, matydamas jos pražiotą nutilusią burną ir abejingą, pavargusį kūną. Voščevas stovėjo prie to nurimusio vaiko nieko nesuprasdamas, – jis jau nežinojo, kurgi dabar pasaulyje bus komunizmas, jeigu jo pirmiausia nėra vaikiškame jausme ir tvirtame įspūdyje? Kam jam dabar reikia gyvenimo prasmės ir pasaulio atsiradimo teisybės, jeigu nėra mažo ištikimo žmogaus, kuriame teisybė būtų tapusi džiaugsmu ir judėjimu?

Voščevas būtų sutikęs vėl nieko nežinoti ir gyventi be vilties tuščio proto geismu, kad tik mergaitė būtų sveika, pasiruošusi gyventi, nors bėgant laikui ir nusikamuotų. Voščevas paėmė Nastią ant rankų, pabučiavo ją į suskirdusias lūpas ir, ištroškęs laimės, priglaudė prie savęs, rasdamas daugiau, negu ieškojo.

– Kam kolūkį atvedei? Aš tavęs dar kartą klausiu! – kreipėsi Žačevas, nepaleisdamas iš rankų nei grietinėlės, nei pyragaičių.

– Kaimiečiai nori į proletariatą įsirašyti, – atsakė Voščevas. – O aš juos atvedžiau kaip atlaikus, kaip nieką.

– Tegul įsirašo, – ištarė nuo žemės Čiklinas. – Dabar reikia dar plačiau ir giliau kasti duobę. Tegul į mūsų namą ateina kiekvienas žmogus iš barako ir molinės pirkios. Kvieskite čia visą valdžią ir Pruševskį, o aš einu kasti.

Čiklinas pasiėmė laužtuvą ir naują kastuvą ir lėtai nuėjo į tolimiausią duobės pakraštį. Ten jis vėl pradėjo plačiai versti susigulėjusią žemę, nes verkti negalėjo, ir kasė negalėdamas pavargti ligi nakties ir visą naktį, kol neišgirdo, kaip traška kaulai jo, darbo žmogaus, kūne. Tada jis sustojo ir apsidairė. Kolūkis neatsiliko nuo jo ir be pertrūkio kasė žemę; visi vargingieji ir vidutinieji kaimiečiai dirbo taip uoliai, lyg būtų norėję amžiams išsigelbėti duobos kiaurymėje. Arkliai taip pat nestovėjo – ant jų kolūkiečiai, sėdėdami raiti, vežė laikydami rankose skaldytus akmenis, o lokys tampė tuos akmenis pėsčias ir nuo įstangos žiojo nasrus.

Tik vienas Žačevas nieko neveikė ir žiūrėjo į visą kasimo darbą su širdgėla.

– Ko tu sėdi kaip koks tarnautojas? – paklausė į baraką grįžęs Čiklinas. – Paimtum bent kastuvus pagaląstum!

– Negaliu, Nikita: aš dabar komunizmu netikiu! – atsakė Žačevas tos antros dienos rytą.

– Kodėl, šunsnuki?

– Juk tu matai, kad aš imperializmo paliegėlis, o komunizmas – tai vaikų reikalas, todėl aš ir Nastią mylėjau… Dabar eisiu atsisveikinimui draugą Paškiną užmušiu.

Žačevas nušliaužė į miestą ir daugiau niekada į duobę negrįžo.

Vidurdienį Čiklinas pradėjo kasti Nastiai specialų kapą. Kasė jį iš eilės penkiolika valandų, kad būtų gilus ir į jį negalėtų patekti nei kirminas, nei augalo šaknis, nei šiluma, nei šaltis ir kad vaiko niekada netrikdytų gyvenimo triukšmas iš žemės paviršiaus. Karstui vietą Čiklinas iškirto amžinam akmeny ir dar padarė ypatingą, dangčio pavidalo granitinę plokštę, kad mergaitės neslėgtų milžiniškas kapo žemių svoris.

Pailsėjęs Čiklinas paėmė Nastią ant rankų ir atsargiai nunešė ją į akmeninį karstą, ruošdamasis užkasti. Buvo naktis, visas kolūkis miegojo barake, ir tik kūjamušys, pajutęs kažką judant, atsibudo, ir Čiklinas leido jam atsisveikinimui prisiliesti prie Nastios.

1929 m. gruodis – 1930 m. balandis

***

Pražus eseserė kaip Nastia ar užaugs brandžiu žmogumi, naująja istorine visuomene? Šis nerimastingas jausmas ir sudarė kūrinio, kai jį rašė autorius, temą. Autorius galėjo suklysti, pateikęs mirusios mergaitės vaizdinį kaip socialistinės kartos žūtį, bet taip suklysta tik jaučiant perdėtą nerimą dėl kažko, ką myli, ir ko praradimas prilygsta ne tik praeities, bet ir ateities griūčiai.14

 

Magnitogorsko kombinato statytojai rausia duobę aukštakrosnės pamatams (1930)

 

Josifas Brodskis
PABAIGOS ŽODIS

 

Iš rusų kalbos vertė Alfonsas Zdanavičius
(pirmoji vertimo publikacija: Andrejus Platonovas, „Duobė“. Vilnius: Mokslas, 1988)
Vertimą redagavo, naujus epizodus vertė ir išnašomis papildė Linas J. Jankauskas

Kūrinys atnaujintas pagal leidinį:
Андрей Платонов. Котлован: текст, материалы творческой истории, Санкт-Петербург: Наука, 2000. С. 21-116.

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

  1. „Raudonasis kampelis“ (rus. Красный уголок): Sovietų Sąjungoje – patalpa ar patalpos dalis kokioje nors įmonėje ar įstaigoje, įrengta agitacijos ar politinio švietimo tikslams; tokios vietos atsirado XX a. 3-iame deš. ir pradžioje buvo skirtos kovai su neraštingumu, ten vykdavo kolektyviniai laikraščių skaitymai, diskusijos. „Raudonasis kampelis“ yra akivaizdi antitezė „raudonam kampui“ (rus. красный угол) rusų stačiatikių trobose – garbingiausiai namų vietai, kurioje buvo laikomos ikonos ir kiti religiniai reikmenys.
  2. SKK – Srities kontrolės komisija (rus. Областная контрольная комиссия, sutr. ОблКК): Sovietų Sąjungos komunistų partijos pagrindinis srities organas, atsakingas už „partijos valymą“, kuris piką pasiekė kaip tik 1929 metais.
  3. Veikėjo varde yra akivaizdi dviejų vardų kontaminacija – Levas Davidovičius Trockis ir Vladimiras Iljičius Leninas (žr. Харитонов А. А. Система имен персонажей в поэтике повести «Котлован» // «Страна философов» А. Платонова: Проблемы творчества. М., 1995. Вып. 2. С. 162).
  4. Taip parašyta tekste: констервация (rus.)
  5. Semionas Budionas (1883–1973) – sovietų karo vadas, vienas pirmųjų SSRS maršalų.
  6. „Kooperatyvas … ročdeiliškos … rūšies“: 1844 metais Anglijos Ročdeilio (Rochdale) mieste įkurtas pirmasis vartotojų kooperatyvas, vadovavęsis principais, kurie įtakojo tolesnę kooperatinę prekybą pasaulyje: savanoriškas dalyvavimas, demokratiškas valdymas ir kontrolė (vienas asmuo – vienas balas), kokybiškų ir patikimų prekių pardavimas už vidutinę rinkos kainą ir tik už grynuosius pinigus, pelno paskirstymas pagal dalyvavimą kooperatyvo veikloje ir pan.
  7. Generalinė linija – plačiai Sovietų Sąjungoje vartota idioma XX a. 3-4 deš. Rašytojo Anatolijaus Lunačiarskio pranešimas, skaitytas 1929 m. birželį 1-ajame visos Rusijos valstiečių rašytojų suvažiavime, vadinosi „Valstietiška literatūra ir generalinė partijos linija“ (Крестьянская литература и генеральная линия партии). Literatūrologė Natalija Kornienko išsakė prielaidą, kad apysakoje „Duobė“ paminėtas kolūkio pavadinimas „Generalinė linija“ – „ne tik socialinė-politinė, bet ir kinematografinė aliuzija iš 1929-ųjų gyvenimo: S. Eizenšteino filmas ‘Generalinė linija’, apie kurį nuo 1926 m. pabaigos pakankamai daug kalbėta spaudoje, ekranuose pasirodė 1929 metais (pavadinimu ‘Sena ir nauja’)“ (žr. Андрей Платонов. Воспоминания современников. Материалы к биографии. М., 1994. С.230). Išsireiškimas „generalinė linija“ užima centrinę vietą Stalino kalboje „Apie dešinįjį nukrypimą VKP(b)“ (О правом уклоне в ВКП(б)), pasakytoje CK plenume 1929 m. balandį ir nukreiptoje prieš „Bucharino grupę“: „Mes turime vieną bendrą generalinę liniją ar turime dvi linijas, štai kur pagrindinis klausimas, draugai.“ (žr. Сталин И. В. Собр. соч. М., 1949. Т. 12. С. 2).
  8. Aleliujininkas (rus. аллилуищик; nuo hebr. Halleluja – „šlovinkite Dievą“): žmogus, kuris perdėtu esamos padėties šlovinimu pridengia neigiamus reiškinius ir tokiu būdu trukdo juos pašalinti. (Žr. Толковый словарь русского языка / Под ред. Д. Н. Ушакова. М., 1935. Т. 1. С. 28).
  9. Turima mintyje Karingųjų bedievių sąjunga (rus. Союз воинствующих безбожников), Sovietų Sąjungoje veikusi 1925–1947, ir jos būreliai, išsibarstę po visą šalį.
  10. Užuomina apie žmonų suvisuomeninimą buvo vienas būdingiausių argumentų, kurstęs nusistatymą prieš kolūkį patriarchalinėje valstiečių aplinkoje.
  11. Pramfinplanas, t. y. pramoninis-finansinis bendrovės planas (rus. промфинплан).
  12. Eseserė (rus. эсесерша), t. y. SSRS, Sovietų Sąjunga.
  13. Aukščiausioji liaudies ūkio taryba, sutr. ALŪT (rus. Высший совет народного хозяйства, sutr. ВСНХ): aukščiausias SSRS ekonomikos valdymo organas 1917–1932 m.
  14. Mašinraščio, saugomo Rusų literatūros instituto Rankraščių skyriuje (Рукописный отдел Института русской литературы: ф. 780, ед. хр. 7.), kuriame užfiksuoti paskutiniai autoriniai pakeitimai, paskutiniame puslapyje A. Platonovas nubraukė žodį „Pabaiga“ ir žemiau įterpė pastabą: „Žr. p.135.“ Prie mašinraščio buvo pridėtas šiuo numeriu pažymėtas didelio formato kvadratinis sąsiuvinio lapas, kuriame autorius parašė savotišką post scriptum „Duobei“ (šis tekstas užrašytas paprastu pieštuku, tačiau pataisymai vėliau atlikti rašaliniu rašikliu).

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Duobė. Pradžios žodis | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *