Duobė. Pabaigos žodis

pagal | 2021 05 23

PABAIGOS ŽODIS

Rojaus idėja yra logiška žmogiškosios minties pabaiga tuo atžvilgiu, kad ji, mintis, toliau nesiplėtoja; mat anapus Rojaus daugiau nieko nėra, nieko nevyksta. Todėl galima sakyti, kad Rojus – aklavietė; tai paskutinis erdvės vaizdinys, daikto pabaiga, kalno smailė, viršūnė, nuo kurios nebėra kur žengti, tiktai į Chroną, dėl kurio ir radosi amžinojo gyvenimo samprata. Tas pats pasakytina ir apie Pragarą.

Būtis aklavietėje niekuo nesuvaržyta, ir jeigu galima įsivaizduoti, kad netgi ten ji apibrėžia sąmonę ir steigia savo psichologiją, tuomet ši psichologija visų pirma reiškiasi kalboje. Apskritai verta pastebėti, kad pirmoji pokalbių apie Utopiją – trokštamos ar jau įgyvendintos – auka pirmiausia tampa gramatika, mat kalbą, atsiliekančią nuo minties, dusina konjunktyvai ir ji pradeda linkti prie belaikių kategorijų bei darinių; dėl to žemė iš po kojų slysta net paprasčiausiems daiktavardžiams ir aplink juos susidaro sąlygiškumo aureolė.

Tokia, mano požiūriu, yra Andrejaus Platonovo prozos kalba, apie kurią galima užtikrintai pasakyti, kad ji rusų kalbą stumia į prasminę aklavietę arba, tiksliau sakant, aptinka aklavietės filosofiją pačioje kalboje. Net jeigu šis teiginys tik iš dalies teisingas, to pakanka, kad Platonovą galėtume pavadinti iškiliausiu mūsų laikmečio rašytoju, mat absurdas gramatikoje atskleidžia ne asmeninę tragediją, o visą žmonių rasę.

Mūsų laikais nepriimtina svarstyti apie rašytoją vengiant socialinio konteksto, o Platonovas būtų tinkamiausias objektas tokiai analizei, jeigu tai, ką jis išdarinėja su kalba, neperžengtų tos utopijos (socializmo kūrimo Rusijoje), kurią jis pats liudija ir aprašo „Duobėje“. „Duobė“ – labai niūrus kūrinys, ir skaitytojas užverčia knygą nepaprastai prislėgtas. Jeigu tą akimirką psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.

Tačiau Platonovo tikrai nereikėtų laikyti šios utopijos, režimo, kolektyvizacijos ir kitko priešu. Vienintelis dalykas, ką galima rimto pasakyti apie Platonovą socialinio konteksto rėmuose, yra tas, kad jis rašė šios utopijos kalba, savosios epochos kalba; ir jokia kita būties forma neapibrėžia sąmonės taip, kaip tą daro kalba. Tačiau skirtingai nuo daugumos amžininkų – Babelio, Pilniako, Olešos, Zamiatino, Bulgakovo, Zoščenkos1, kurie daugiau ar mažiau užsiėmė stilistine gurmanyste, t. y. kiekvienas žaidė savus kalbinius žaidimus (o juk tai tėra eskapizmo forma), – jis, Platonovas, pats atsidavė epochos kalbai ir joje išvydo tokią bedugnę, kad sykį į ją žvilgtelėjęs jau nebegalėjo slysti literatūros paviršiumi ir lyg niekur nieko užsiiminėti siužeto vingrybėmis, tipografinėmis įmantrybėmis ir stilistiniais nėriniais.

Jei gilintumėmės į Platonovo stiliaus genealogiją, neišvengiamai užčiuoptume hagiografinį „žodžių pynimą“, Leskovą su polinkiu į pasakoriškumą, Dostojevskį su sprangiais biurokratizmais. Tačiau Platonovo atveju svarbiausia yra ne rusų literatūros tęstinumas ar tradicijos, o rašytojo priklausomybė nuo pačios sintetinės (tiksliau, neanalitinės) rusų kalbos esmės, kuri – dažnai vien dėl fonetinių aliuzijų – sukūrė sąvokas, neturinčias jokio realaus turinio. Jei Platonovas būtų naudojęs net pačias elementariausias priemones, net ir tada jo message‘as būtų buvęs paveikus, ir tuojau aš jums pasakysiu, kodėl taip yra. Juk pagrindinis jo įrankis buvo inversija; jis rašė pasitelkęs visiškai inversinę kalbą; tiksliau sakant, Platonovas padėjo lygybės ženklą tarp kalbos ir inversijos sąvokų – versija pasitarnaudavo vis labiau ir labiau. Šia prasme vienintelis tikras Platonovo kaimynas kalbos atžvilgiu yra „Stulpelių“ periodo Nikolajus Zabolockis2.

Jei Dostojevskį dėl kapitono Lebiadkino eilėraščių apie tarakoną galima laikyti pirmuoju absurdo rašytoju, tuomet Platonovas dėl „Duobėje“ pavaizduotos scenos su lokiu-kūjamušiu turėtų būti pripažintas pirmuoju rimtu siurrealistu. Sakau – pirmuoju, neimant domėn Kafkos, mat siurrealizmas yra ne estetinė kategorija, kurią įprasta sieti su individualistine pasaulėjauta, o filosofinės pasiutybės forma, aklavietės psichologijos produktas. Platonovas nebuvo individualistas, kaip tik priešingai: jo sąmonę apibrėžia masiškumas ir absoliučiai impersonalinis vyksmo pobūdis. Todėl ir jo siurrealizmas yra beasmenis, folklorinis ir netgi artimas antikos (ir išvis bet kokiai) mitologijai, kurią reikėtų vadinti klasikine siurrealizmo forma. Platonovo kūryboje absurdo filosofiją išreiškia ne egocentriški individai, kuriems krizinę sąmonę suteikia pats Dievas ir literatūrinė tradicija, o tradiciškai bedvasės masės atstovai, dėl kurių ši filosofija tampa daug įtikinamesnė ir, įvertinus jos mastą, visiškai nepakenčiama. Skirtingai nuo Kafkos, Joyce’o ar, tarkime, Becketto, kurie pasakoja visiškai natūralias savųjų „alter ego“ tragedijas, Platonovas kalba apie naciją, kuri tam tikra prasme virto savosios kalbos auka, o tiksliau – apie pačią kalbą, sugebėjusią sukurti fiktyvų pasaulį, kuris ją įklampino į gramatinę priklausomybę.

Linkstu manyti, kad būtent todėl Platonovas yra neišverčiamas ir, sakyčiau, laiminga ta kalba, į kurią jo išversti neįmanoma. Ir vis dėlto reikėtų pasidžiaugti bet kokiu bandymu atkurti šią kalbą, kuri kompromituoja laiką, erdvę, gyvenimą ir mirtį, – anaiptol ne dėl pačios „kultūros“, o dėl to, kad mes ja galų gale ir kalbame.

Josifas Brodskis

 

Vertė Linas J. Jankauskas

Pirmoji publikacija:
Иосиф Бродский. Послесловие // Andrei Platonov. The Foundation Pit. Котлован. Ann-Arbor: Ardis Publishing, 1973.

Susijęs įrašas:
Andrejus Platonovas: nelaimės ir nežinios daiktų kolekcionierius

  1. Minimi rusų rašytojai: Borisas Pilniakas (1894–1938), Isaakas Babelis (1894–1940), Jurijus Oleša (1899–1960), Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937), Michailas Bulgakovas (1891–1940), Michailas Zoščenka (1894–1958).
  2. Turimas mintyje rusų poetas Nikolajus Zabolockis (1903–1958) ir jo pirmoji poezijos rinktinė „Stulpeliai“ (Столбцы, 1929).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *