Gyventi iliuzijoje pavojinga

GYVENTI ILIUZIJOJE PAVOJINGA

Pokalbis su Šiaurės Karolinos valstijos universiteto (NC State) filosofijos profesore Marina Bykova apie vokiečių idealizmą ir Rusijos karą prieš Ukrainą.

***

Andrew Schumann. Vokiečių filosofija ilgą laiką buvo filosofinės minties pavyzdys. XIX a. lenkų ir rusų filosofija plėtojosi tiesiogiai veikiama jos įtakos. Kiek reikšminga vokiečių filosofija šiandien? Kokiose filosofinių tyrimų srityse ji yra aktualiausia?

Marina Bykova. Jūs užduodate labai įdomų klausimą. Būdama vokiečių idealizmo tyrinėtoja, nagrinėju vokiečių filosofiją, jos istorines ir šiuolaikines apraiškas.

Taip, XIX a. vokiečių filosofija buvo labai įtakinga ir turtinga savo turiniu. Neperdėsiu sakydama, kad jos viršūnę pasiekė vokiečių idealizmas – kultūrinis reiškinys, dažnai lyginamas su Atėnų aukso amžiumi. Vokietijoje ši intelektualinė epocha paprastai vadinama „klasikine vokiečių filosofija“. Be žymiausių epochos filosofų, tokių kaip Kantas, Fichtė, Schellingas ir Hegelis, šį intelektualinį laikotarpį taip pat žymi daugelio kitų mąstytojų (tarp jų – Friedricho Jacobio, Karlo Reinholdo, Friedricho Schleiermacherio) kūryba, taip pat kūrybiškai sąveikaujanti vokiečių romantikų grupė, kuriai priklauso tokie literatūros milžinai kaip Schilleris, Goethė, Hölderlinas, Novalis (Friedrich fon Hardenberg), broliai Schlegeliai (Friedrichas ir Wilhelmas) bei daugelis kitų intelektualų, pasižymėjusių dideliais estetiniais ir moksliniais gabumais. Po Hegelio mirties 1831 m., vokiečių filosofija patyrė tapatumo krizę, tačiau ji ir toliau klestėjo, pateikdama naujus mąstytojus, idėjas, teorijas ir mokyklas, kurios XIX a. antroje pusėje ir XX a. įtakojo filosofijos raidą Europoje ir už jos ribų. Be gerai žinomų Feuerbacho, Marxo ir Nietzschės figūrų, šiuo laikotarpiu gimė ir tokie žymūs mąstytojai kaip Wilhelmas Dilthey’us, Eduardas von Hartmannas, Adolfas Trendelenburgas ir kiti labai originalūs filosofai. Kalbant apie filosofinius judėjimus, neokantizmas, atsiradęs Vokietijos universitetuose XIX a. 8-ajame dešimtmetyje kaip Kanto filosofijos atgaivinimas, vyravo šalies filosofinėje erdvėje iki Pirmojo pasaulinio karo. Prasidėjęs kaip epistemologinis judėjimas ir vėliau apėmęs visą filosofijos sritį, jis padarė didelę įtaką šiuolaikinei ir vėlesnei filosofinei minčiai, atsispindėjusią ankstyvuosiuose Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio kūriniuose.

Su šiais dviem mąstytojais persiritome į XX amžių. Žvelgdami į vokiečių filosofijos istoriją iš šiandienos pozicijų, kai kurie teigia, kad turtinga vokiečių filosofijos tradicija susilpnėjo, o XX a. antroje pusėje Prancūzija tapo Europos intelektualine lydere, ypač bandydama peržengti įprastiniame politiniame ir socialiniame gyvenime dalyvaujančių asmenų intuicijas. Tačiau šis požiūris kupinas įtampos ir atskleidžia giliai įsišaknijusį susiskaldymą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vokietijos filosofija susidūrė su dar viena krize, kurią sukėlė nacionalsocializmo ir karo traumos. Karlas Jaspersas per Niurnbergo procesą paskelbtose paskaitose, pavadintose Die Schuldfrage („Vokiečių kaltės klausimas“, 1946), viešai iškėlė jausmingą vokiečių kaltės ir atsakomybės dėl sukelto karo baisybių klausimą. Jis pasisakė už kritišką savimąstą kaip vienintelį Vokietijos kultūrinio ir politinio atsinaujinimo kelią. Kritiškos savimąstos siekis padarė didelę įtaką vienai pagrindinių to laikotarpio vokiečių filosofinės minties krypčių, kuri vis daugiau dėmesio skyrė socialinei kritikai, politinei teorijai ir moralei – pagrindinėms Frankfurto mokyklos pirmosios ir antrosios bangos temoms.

Kita vyraujanti tradicija buvo fenomenologija, kurią Husserlis laikė tikra priemone įveikti „žmogiškumo krizę“. Ši tema buvo pagrindinė ir ankstyvojoje Heideggerio egzistencinėje fenomenologijoje, kur ji nagrinėjama „autentiškumo“ plotmėje. Vėlesniuose savo kūriniuose Heideggeris pasiūlė sprendimą, pagal kurį tikrovės perkeitimas kyla iš mūsų žmogiškojo veikimo pasaulyje.

Nepaisant rimtų geopolitinių sukrėtimų, kuriuose Vokietijai teko niūrus vaidmuo, XX a. vokiečių filosofijos trajektorija buvo ne mažiau įdomi ir įvairialypė nei ankstesniame amžiuje. Be tokių asmenybių kaip Husserlis ir Heideggeris, filosofiniame panteone įsitaisė tokie garsūs vokiečių mąstytojai kaip Maxas Weberis, Oswaldas Spengleris, Hansas-Georgas Gadameris, Maxas Horkheimeris, Theodoras W. Adorno, Hannah Arendt, Herbertas Marcuse, Jürgenas Habermasas ir kt. Šie filosofai, vieni žymiausių ir labiausiai studijuojamų šimtmečio filosofų, atliko pagrindinį vaidmenį tokiose svarbiose filosofinėse kryptyse kaip neohegelizmas, fenomenologija, egzistencializmas, hermeneutika ir kritinė teorija, daugelis kurių buvo sukurtos arba išplėtotos jų kūriniuose.

Atsižvelgiant į atkaklią vokiečių filosofijos raidą per pastaruosius du šimtmečius, natūralu, kad kyla klausimas apie jos šiuolaikinę būklę. Šis klausimas ypač svarbus, nes kai kurie komentatoriai skeptiškai vertina dabartinį Vokietijos filosofijos vaidmenį šalyje ir pasaulinėje arenoje, teigdami, kad jos matomumas menksta. Tačiau aš manau, kad tai klaidingas įspūdis. Mano nuomone, Vokietija tebėra gilių filosofinių idėjų ir praktikos šaltinis, sprendžiantis svarbiausius šiuolaikinio pasaulio klausimus ir svariai prisidedantis prie žmonijos pažinimo pažangos. Tai pasakytina ne tik apie tokias sritis kaip filosofijos istorija (kuriai atstovauja šios asmenybės: Markus Gabriel, Hans Sluga, Vittorio Hösle, Hermann Lübbe, Pirmin Stekeler-Wethofen, Jens Timmerman, Frithjof Bergmann), kultūros teorija ir (arba) hermeneutika (Gadamer, Peter Sloterdijk, Kuno Lorenz), politinė ir socialinė filosofija (Habermas, Axel Honneth, Tatjana Višak, Rainer Forst, Thomas Pogge, Peter Herrmann, Hans Albert), kuriose vokiečiai tradiciškai pasižymėjo, taip pat naujose srityse kaip, pavyzdžiui, kognityvinė filosofija (Thomas Metzinger, Sebastian Rödl, Thomas Khurana, Hans-Werner Bothe), religijos filosofija (Ruth Lapide), medijų teorija ir medijų etika (Friedrich Kittler, Alexander Filipović), feminizmas (Frigga Haug), informacijos mokslas (Ingetraut Dahlberg), estetika (Wolfgang Scheppe, Andreas Dorschel) ir kt.

Taip pat svarbu pripažinti, kad šiuo metu Vokietijoje pastebimas ryškus požiūrio į filosofiją ir jos vaidmens supratimo pokytis. Turiu mintyje akivaizdžias pastangas įveikti filosofijos, kaip daugiausia teorinės ir elitinės, sampratą, suvokimą, kad ji yra atitrūkusi nuo tikrovės ir uždaryta dramblio kaulo bokšte, ir siekti, kad ši disciplina taptų praktiškesnė, labiau susijusi su kasdienio gyvenimo iššūkiais, taigi patrauklesnė platesnei auditorijai. Jei ankstesnius du šimtmečius vokiečių filosofija savo pagrindiniu tikslu pirmiausia laikė kasdienio gyvenimo kritiką ir šioje veikloje puikiai pasižymėjo, tai šiuolaikiniai vokiečių filosofijos praktikai, regis, radikaliai persvarsto savo socialinę funkciją. Jie siekia suteikti intelektualinių priemonių, kurios palaikytų kasdienę žmogaus egzistenciją ir prisidėtų prie gyvenimo sąlygų gerinimo.

Juk būtent Habermasas savo ankstyvuosiuose kūriniuose pristatė naują, gana optimistinį filosofinį diskursą, kuris pranoko pirmosios Frankfurto mokyklos kartos pesimizmą. Būdamas vienas įtakingiausių viešųjų intelektualų Europoje ir pasaulyje, jis naudojosi viešomis platformomis, kad galėtų pristatyti šią idėją. Sekdami jo pavyzdžiu, naujosios bangos vokiečių filosofai ėmėsi dar labiau viešai skleisti filosofinį pažinimą ir didinti šios disciplinos aktualumą šiuolaikinėms problemoms. Jie ne tik rėmėsi senomis akademinėmis praktikomis, bet ir įvedė naujų, įskaitant populiarių filosofijos knygų ir žurnalų leidybą, įdomius TED formato pokalbius, filosofijos festivalių organizavimą ir filosofinio turinio televizijos laidų rengimą. Jų pastangos jau duoda rezultatų: filosofija Vokietijoje klesti, tai rodo didėjantis studentų skaičius filosofijos kursuose ir didėjantis idėjų poreikis visuomenėje.

A.Sch. Nikolajaus Plotnikovo redaguotos knygos Перед лицом катастрофы („Katastrofos akivaizdoje“, Münster: LIT Verlag, 2023) autoriai, rusų filosofai, bando atsakyti į tokį svarbų klausimą: kokios filosofinės prielaidos leido sukurti militaristinę ideologiją, pabrėžiančią rusų kultūros išskirtinumą visų kitų atžvilgiu? Kiek rusų filosofams svarbu apmąstyti savo atsakomybę už karą Ukrainoje?

M.B. Esu susipažinusi su Nikolajaus Plotnikovo redaguotu esė rinkiniu. Šio tomo autoriai, tarp kurių, be profesionalių filosofų, taip pat yra istorikų, sociologų, kultūrologų ir eseistų, bando intelektualiai nagrinėti Putino režimo agresiją prieš Ukrainą, siekdami suprasti prieš mūsų akis besirutuliojančios katastrofos socialines, politines ir istorines ištakas. Tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio rusiškų leidinių, labai apgalvotas ir savalaikis. Nors dar per anksti spręsti apie knygos poveikį Rusijos visuomenei, faktas, kad valdžios institucijos jau uždraudė ją platinti šalyje, rodo, kad ji sulaukia didelio dėmesio.

Intelektualams labai svarbu suvokti atsakomybę visuomenei, ypač tokiais kritiškais nacionalinės krizės laikais, kokius išgyvename dabar. Putino režimo pradėtas karas Ukrainoje akivaizdžiai atskleidė Rusijos visuomenės bėdas. Tačiau jis taip pat suteikė galimybę intelektualams ir apskritai išsilavinusiems žmonėms susigrąžinti ir viešai suvokti savo svarbiausią vaidmenį, kuris jiems tenka, palaikant demokratinės kultūros prielaidas. Šiandien intelektualams tenka atsakomybė tiksliai įvertinti dabartinę krizę, kritiškai apmąstyti jos priežastis ir siekti sintetinio dabartinės padėties, ją siejant su praeitimi ir ateitimi, suvokimo.

Šios atsakomybės suvokimas paskatino mane pasiūlyti savo kolegoms rusų išeiviams idėją išleisti esė rinkinį. Šį tomą, pavadintą At the Vanishing Point in History („Istorijos nykimo taške“), šiuo metu rengia leidykla „Bloomsbury Academics“, jį planuojama publikuoti šių metų pabaigoje. Rinkinio tikslas – atkreipti dėmesį į baisią tikrovę Ukrainoje ir reaguoti į nelaimę, kurią Rusija užsitraukė. Daugiausia dėmesio jame skiriama Rusijai, kuri šiuo metu stovi kritinėje istorinėje kryžkelėje ir pavojingai balansuoja ties užmaršties riba. Leidinys parašytas anglų kalba ir pirmiausia skirtas Vakarų skaitytojams, kuriems gali prireikti pagalbos, orientuojantis sudėtingose Rusijos istorijos, kultūros ir politikos srityse. Šis rinkinys yra ne tik pastangos kritiškai analizuoti dabartį, ją konceptualizuojant ankstyvosios ir naujausios Rusijos istorijos ir intelektualinės raidos kontekste, bet ir reikšminga autorių, kaip intelektualų, labai susirūpinusių Rusija ir jos ateitimi, pilietinės pozicijos deklaracija.

Atsakydamas į jūsų klausimą, ar svarbu, kad rusų filosofai svarstytų savo atsakomybę už karą Ukrainoje, noriu pasakyti, jog būtina pripažinti didelę idėjų ir ideologijų įtaką Rusijos politikai. Konfliktas su Ukraina yra tik vienas naujausių ir, ko gero, tragiškiausių atvejų, iliustruojančių idėjų įtaką politikai, suteikiančių pagrindą smerktiniems veiksmams. Putino sprendimą įsiveržti į Ukrainą 2022 m. vasarį sunku suvokti neatsižvelgus į vyraujantį Rusijos ideologinį kraštovaizdį, kuriam šiuo metu būdinga karinga „Rusiškojo pasaulio“ [rus. Русский мир] ideologija.

Pritariu jūsų požiūriui, kad viena pagrindinių dabartinės tragedijos priežasčių yra Rusijoje giliai įsišaknijusi išskirtinumo darbotvarkė, kurios ištakos siekia šimtmečius. Rusijos filosofijos istorijoje šią darbotvarkę galima įžvelgti per slavofilų įtaką. Tačiau kaip atskira pasaulėžiūra, ji įsiskverbė į nacionalinę ir socialinę sąmonę gerokai anksčiau, nei buvo oficialiai suformuluota viešosiose doktrinose. Pažymėtina, kad išskirtinumo idėjos vėl atgimė kaip pagrindinė tema XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rusų filosofijoje, iš naujo akcentuotos Vladimiro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Semiono Franko, Fiodoro Dostojevskio ir kai kurių kitų svarbiausių to meto mąstytojų kūriniuose. Ši tendencija buvo išreiškiama įvairiais pavadinimais, tokiais kaip sobornost’ (rus. соборность, dvasinis bendruomenės tarpusavio ryšys), celostnost’ (rus. целостность, visuma, integralumas), „nacionalinė vienybė“, „nacionalinis tapatumas“ ir t. t., skleidžiant autokratijos, mesianistinio išskirtinumo ir imperinio nacionalizmo idealus. Deja, šie idealai Rusijos istorijoje pasirodė esą patvarūs ir prisidėjo prie ideokratijos ir totalitarizmo XX a. pirmoje pusėje.

Labai svarbu pripažinti, kad Rusijos pretenzijos į išskirtinumą, unikalumą ir viršenybę kelia didelį pavojų tiek politiniuose reikaluose, įskaitant tarptautinius santykius su kitomis nepriklausomomis valstybėmis, tiek kūrybinės minties, įskaitant filosofinį diskursą, srityje. Šia prasme Rusijos profesionaliems filosofams ir kitiems intelektualams, kurie savo kūryba formuoja kolektyvinę visuomenės sąmonę, neabejotinai tenka svarbi pareiga kruopščiai apibrėžti ir tiksliai interpretuoti istorines idėjas ir iš tradicijos paveldėtas, taip pat naujai į viešąjį diskursą įvestas reikšmes. Be to, būtina kruopščiai analizuoti ir subalansuotai vertinti rusų filosofinę tradiciją. Po Rusijos invazijos į Ukrainą taip pat būtinai reikia naujai ir objektyviai perinterpretuoti visą Rusijos kultūrą. Šis naujas įvertinimas turėtų apimti ir klasikines asmenybes bei kūrinius, kritiškai juos nagrinėjant iš išskirtinumo ir nacionalinio mesianizmo perspektyvų. Tokia intelektualinė veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant skatinti subtilų kultūrinių ir filosofinių pagrindų, lėmusių dabartinę geopolitinę padėtį, suvokimą.

A.Sch. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl rusų atsakomybės už karą? Ar egzistuoja kolektyvinė atsakomybė?

M.B. Aš asmeniškai netikiu Karlo Jasperso pasiūlyta tautos kolektyvinės kaltės sąvoka, taip pat atmetu „kolektyvinės atsakomybės“ sąvoką tiesiogine prasme. Teiginys, kad visi rusai yra atsakingi už karą Ukrainoje reiškia, kad rusai, kaip tauta, yra labiau linkę į karą ir smurtą nei kiti. Šis teiginys krypsta link rasizmo, ar ne?

Tačiau šios aplinkybės nesumenkina atsakomybės prisiėmimo svarbos. Negalime išvengti atsakomybės už visuomenės, kuriai priklausome, veiksmus. Šiandieniniame susiskaldžiusiame pasaulyje visi turime įsipareigojimų žmonijai. Būdami savo valstybių piliečiai, taip pat turime pareigą ir atsakomybę pozityviai prisidėti prie savo bendruomenių ir siekti visos visuomenės gerovės. Sunku pripažinti, kad tavo gimtoji šalis yra agresorė, tačiau gyventi iliuzijoje pavojinga. Todėl labai svarbu, kad rusai pripažintų savo asmeninę atsakomybę už jų vardu įvykdytus žiaurumus, kad ir kaip tai būtų skausminga. Visa rusų tauta ir kiekvienas rusas atskirai turi giliai pajusti tragediją ir skausmą, kurį Putino režimo pradėtas karas sukėlė Ukrainai ir jos žmonėms.

Norėčiau paminėti dar vieną svarbią detalę. Nors daugelis Vakarų apžvalgininkų atmeta kolektyvinės kaltės idėją, kai kurie teigia,jog rusai yra kalti dėl „nusikaltimų dėl neveikimo“, t. y. dėl to, kad aktyviai nesipriešino Putinui ir jo režimui. Kaip žinome, 2022 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje ir dar vėliau daug žmonių išėjo į gatves, rizikuodami savo ir savo artimųjų saugumu. Spėlioti apie protestuotojų skaičių ir kaltinti dėl nepakankamo bendro aktyvumo yra viena iš perspektyvų. Tačiau manau, kad pagrindinė problema yra daug gilesnė, nei vien protestuotojų skaičius, – ji slypi Rusijos visuomenės politinėje nebrandoje.

Demokratija klesti pilietinės visuomenės pagrindu, o autokratijos (dabar beveik diktatūros) slopinama pilietinė visuomenė Rusijoje istoriškai buvo silpna. Todėl nenuostabu, kad Rusijos visuomenė nepakankamai įsitraukia į politinius valstybės reikalus, dažnai rodydama pritarimą režimui. Be to, Rusijoje trūksta demokratinės kultūros, daugiausia dėl šalyje neįsigalėjusios ir neįgyvendintos Apšvietos. Pagrindinis Rusijos valdovų dėmesys buvo nuolat sutelktas į imperinio absoliutizmo išsaugojimą bei politinės ir religinės valdžios dominavimą. Toks dėmesys trukdė Rusijai įgyti tikrą Apšvietos patirtį, panašią į buvusią Europoje.

Keli dešimtmečiai santykinės laisvės, kuria rusai džiaugėsi po Sovietų Sąjungos griūties, buvo nepakankami, kad būtų išmokti netgi demokratijos ir liberalių idealų pradmenys. Rusijai reikia naujos Apšvietos, kuri sustiprintų universalizmo vertę ir padarytų jį svarbiausia politinio, socialinio ir intelektualinio diskurso savybe. Ši platesnė perspektyva gali padėti įveikti „kultūrinės specifikos“, išskirtinumo ir viršenybės ribas. Norint įtvirtinti demokratiją, rusams reikalingas mokymas, kad būtų apšviesti, ir ugdymas, kad taptų laisvi. Tik organiškas intelektualinis ir socialinis renesansas gali išgelbėti tautą.

A.Sch. Ar yra kokių nors filosofinių žinių, kurias galima laikyti ideologiniu Kremliaus militaristinės politikos pagrindu? Pavyzdžiui, Aleksandras Duginas save laiko Vladimiro Solovjovo (XIX a. rusų filosofo) sekėju. Tarp karo šalininkų yra ir Aleksandro Zinovjevo (XX a. pabaigos logiko ir socialinio mąstytojo) sekėjų.

M.B. Kaip minėta anksčiau, tam tikros filosofinės idėjos, tokios kaip Rusijos ir jos kultūros išskirtinumas ir dvasinė viršenybė, iš tiesų aktyviai naudojamos Kremliuje, siekiant pateisinti agresyvią poziciją Ukrainos atžvilgiu. Vis dėlto nemanau, kad kuris nors konkretus filosofinis mąstytojas ar atskira intelektualinė figūra gali būti laikoma ideologiniu karo „įkvėpėju“ ar šių naujų realijų „konstruktoriumi“. Daugelis panaudotų idėjų yra propagandos, gaminančios naujus mitus ir išgalvotas realijas, produktai. Dabartinis Rusijos režimas aktyviai instrumentalizuoja šalies istoriją ir intelektualinę tradiciją, išnaudodamas jas kaip priemones savo politiniams tikslams įgyvendinti. Praktika, kai iš Rusijos praeities ištraukiamos istorinės asmenybės, kurios savo laiku išreiškė idėjas, nors ir menkai panašias į tas, kurias skleidžia dabartiniai ideologai, yra veiksminga, siekiant paveikti visuomenės sąmonę. Todėl šios asmenybės transformuojamos ir tampa oficialiai „patvirtintais“ arba „pripažintais“ mąstytojais, o jų idėjos įtraukiamos į sąrašą citatų, kuriomis gali naudotis režimo pareigūnai. Dažnai citatos ištraukiamos iš konteksto arba panaudojamos kitiems tikslams, nei siekė autorius, todėl iškraipoma pirminė teksto prasmė. Tokios manipuliacijos dažnai klaidina klausytojus ar skaitytojus ir kenkia autoriaus kūrybos vientisumui. „Patvirtintų“ mąstytojų sąraše vyrauja rusų filosofai ir rašytojai, o tokį pasirinkimą pateisina Rusijos gyventojų išsilavinimo lygis ir polinkis į rašytinį diskursą. Tarp populiariausių šio sąrašo figūrų yra Fiodoras Dostojevskis, Nikolajus Berdiajevas, Vladimiras Solovjovas, o pastaruoju metu – Ivanas Iljinas, kuris dabar liaupsinamas kaip „ateities Rusijos šauklys“.

Nei Zinovjevas, nei Duginas nepriklauso oficialiam Kremliaus propagandos kuruojamam „vardų panteonui“. Įsivaizdavimas, kad Zinovjevas yra „mėgstamiausias Putino filosofas“, yra veikiau ideologinis manevras, kurio ėmėsi kai kurie konservatyvūs jo gerbėjai, entuziastingai remiami jo našlės Olgos Zinovjevos. Ji yra politiškai angažuoto ultrapatriotinio ir radikaliai nacionalistinio „Zinovjevo klubo“ [rus. Зиновьевский клуб], veikiančio po Russia Today sparnu, įkūrėja ir pirmininkė. Panašiai ir Dugino, kaip „pagrindinio Rusijos karo Ukrainoje skatintojo“ ir „Putino filosofo“, šlovinamas statusas – (kaip skelbia Austinas Ramzy’is ir Antonas Trojanovskis savo straipsnyje The New York Times, 2022 m. rugpjūčio 21 d.; taip pat žr. 2023 m. vasarį žurnale First Things paskelbtą Michaelo Millermano straipsnį) – yra labai dirbtinis ir itin išpūstas. Nors Zinovjevas iš tiesų buvo filosofas, užsiėmęs logikos tyrimais ir vėliau prisidėjęs prie socialinės teorijos, Duginas neturi jokių sąsajų su akademine filosofija. Jis yra labiau medijų veikėjas, prisistatantis „filosofiniu mąstytoju“. Daug metų jis buvo marginali figūra, žinoma tik siauram radikalių aktyvistų, eurazizmo idėjų šalininkų ratui. Dabartiniame Rusijos intelektualiniame kraštovaizdyje jį išryškino jo radikalios dešiniosios pažiūros, kraštutinis etninis nacionalizmas, atviras Rusijos išskirtinumo ir civilizacinės viršenybės palaikymas, agresyvus rusiškų „tradicinių vertybių“ skleidimas ir principinė priešprieša su viskuo, kas vakarietiška. Visa tai glaudžiai siejasi su dabartine Putino režimo darbotvarke. Vis dėlto, nepaisant šio reikšmingo sutapimo, skeptiškai vertinu Dugino idėjų įtaką Kremliui ir jo sprendimų priėmimo mechanizmams. Atrodo, kad Putino pareigūnai net bando atsiriboti nuo kraštutinių, su fašizmu besiribojančių ideologijų, kurias Duginas remia politiniais veiksmais ir gausiais, be galo įvairiais ir margais raštais. Atrodo, jog šiandien valstybė naudojasi Duginu (kartu su kitais ultrakonservatyviais ideologinio fronto radikalais, tokiais kaip Aleksandras Prochanovas, monarchistas Konstantinas Malofejevas, Zinovjevo klubo „teoretikai“ ir t. t.), kad atgaline data pateisintų valdžios sprendimus.

A.Sch. Kaip galime sustabdyti šį siaubingą karą?

M.B. Turime užimti tvirtą poziciją prieš Putino režimą, kurio agresyvi darbotvarkė sudarė sąlygas šiam karui. Nors daug diskutuojama apie atsakomybę, vien tik kalbų nepakanka; būtina imtis ryžtingų veiksmų, t. y. plėtoti ir tvirtai ginti savo poziciją.

Ar paprasti rusai tikrai pritaria žiaurumui, kuris jų vardu vyksta Ukrainoje? Manau, kad ne. Dauguma paprastų rusų atsidūrė įvykių sūkuryje, susidūrė su padėtimi, kurios jie nei pasirinko, nei galutinai ją suvokia, ir jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Kai kurie nusprendžia nedalyvauti politikoje, leisdami Kremliui spręsti už juos. Vis dėlto, norint išlikti nepastebėtiems, tenka daryti nerimą keliančius moralinius kompromisus. Mūsų, kaip intelektualų, užduotis yra pasitelkti savo kritinius gebėjimus ir objektyviai išnagrinėti karinę priešpriešą, pripažįstant jos sudėtingumą bei visapusiškai išnagrinėjant istorinius ir šiuolaikinius duomenis. Šis siekis taip pat atveria duris konstruktyviam abiejų pusių intelektualų dialogui – dialogui, galinčiam paskatinti taiką Rusijos ir Ukrainos priešpriešoje ir užtikrinti pažangią žmonijos raidą pasaulinėje arenoje.

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Marina Bykova on German Idealism and the War in Ukraine

Šis pokalbis su Marina Bykova pirmą kartą paskelbtas čia: Marina F. Bykova, “Living in Illusion is Dangerous,” Studia Humana, Volume 13:1/2 (2024), pp. 65–70, DOI: 10.2478/sh-2024-0010.

Susiję įrašai:
Filosofai už Ukrainą #1
Filosofai už Ukrainą #2
Filosofai už Ukrainą #3
Filosofai už Ukrainą #4
Filosofai už Ukrainą #5
Kas slypi už Aleksandro Dugino „rusiškojo pasaulio“?
Fašizmas, ezoterika, trolinimas: ar teisinga Dugino idėjas sieti su Kremliaus ideologija?
Ivanas Iljinas: „Politika yra menas nustatyti ir neutralizuoti priešą.“