Filosofai už Ukrainą #3

PHILOSOPHERS FOR UKRAINE
FILOSOFAI UŽ UKRAINĄ

§

Nuo pat siaubingos Putino invazijos į Ukrainą pradžios man sunku aiškiai mąstyti. Šį kartą karas smogė pernelyg arti namų. Tiesiogine prasme. Daugiau nei pusė mano šeimos narių yra kilę iš Ukrainos. Mano tėvo šaknys – Nikopolyje, esančiame už šimto kilometrų į pietvakarius nuo Dnipro. Mano senelis iš motinos pusės buvo kilęs iš Berdyčivo, kur dauguma jo šeimos narių žuvo per Holokaustą. Mano prosenelis, taip pat iš motinos pusės, buvo kilęs iš Poltavos. Černobylis, kurį kartu su Zaporižios atomine elektrine žiauriai ir beatodairiškai puolė Rusijos okupacinės pajėgos, paliko neišdildomą pėdsaką mano paties biografijoje, kaip galima matyti iš mano knygos The Chernobyl Herbarium („Černobylio herbariumas“), sukurtos kartu su prancūzų menininke Anaïs Tondeur. Nuolat nerimauju dėl giminaičių, draugų ir kolegų Ukrainoje, taip pat dėl Ukrainos žmonių, atsidūrusių nepakeliamai sunkioje padėtyje, prispaustų tarp vis karingiau nusiteikusios Rusijos ir Vakarų, kurie išreiškia savo paramą, bet nedaro nieko, kad apsaugotų Ukrainos civilius gyventojus šioje suverenioje šalyje.

Vis dėlto mes privalome įsikišti. Šia prasme tuščių pareiškimų apie paramą Ukrainai ar formalių Putino agresijos pasmerkimų nepakanka.

Konkretus mąstymo dabartinio karo akivaizdoje pavyzdys susijęs su pačia branduolinės grėsmės reikšme ir precedento neturinčiomis Rusijos ginkluotųjų pajėgų atakomis prieš branduolinės energetikos objektus. NATO, kaip savų narių gynimo organizacijos, nesikišimo pozicija remiasi pasenusia teritorinės gynybos idėja. Tai reiškia, kad grėsmę galima aiškiai lokalizuoti erdvėje ir apriboti laike; vadinasi, bet koks atsakas priklauso nuo jos riboto pobūdžio. Tačiau branduolinės grėsmės reikšmė yra visai kitokia, ir nesvarbu, ar ji susijusi su ketinimu panaudoti atominį ginklą, ar apšaudymu, keliančiu pavojų branduolinių reaktorių saugumui atominėje elektrinėje. Šiuo atveju pasekmės neapsiriboja nei erdve – valstybės teritorija, nei laiku – karinės veiklos trukme. Sprogimas Zaporižioje mažų mažiausiai galėtų paveikti Rumuniją ir Bulgariją, Lenkiją ir Baltijos šalis, taip pat Vidurio Europą. Tai paveiktų ne tik dabartines žmonių populiacijas, bet ir būsimas kartas bei ištisas ekosistemas. Reikia skubiai atnaujinti NATO gynybinės veiklos logiką, kad būtų atsižvelgta į situacijas, kai šalims narėms kyla didžiulis pavojus, nepriklausomai nuo to, ar bombos krenta jų teritorijoje, ar ne.

Nėra jokio pasiteisinimo, kuris tokiomis aplinkybėmis atleistų filosofus nuo mąstymo čia ir dabar.

Michael Marder
[Filosofijos profesorius, Baskų krašto universitetas; The Philosophical Salon redaktorius]

§

Kovo 5-ąją Vladimiras Putinas pareiškė, kad Vakarų sankcijos, įvestos jo šaliai, yra „lygiavertės karo paskelbimui“, o NATO paskelbtą neskraidymo zoną virš Ukrainos laikytų dalyvavimu konflikte. Šį pareiškimą reikėtų vertinti kartu su tuo, ką V. Putinas ne kartą sakė pastarosiomis dienomis: kad ekonominiai mainai su Vakarais turėtų vykti įprasta tvarka, kad Rusija laikosi savo įsipareigojimų ir toliau tiekia dujas Vakarų Europai…

Išvada ta, kad Rusija ne tik grįžta į seną gerą Šaltąjį karą su savo griežtomis taisyklėmis, bet ir bando primesti naują tarptautinių santykių modelį – ne šaltąjį karą, o karštąją taiką, taiką, kuri prilygsta nuolatiniam hibridiniam karui, kai karinės intervencijos paskelbiamos taikos palaikymo humanitarinėmis misijomis prieš genocidą; skaitome: „Valstybės Dūma tvirtai ir konsoliduotai remia adekvačias priemones, kurių imamasi humanitariniais tikslais.“

Kaip dažnai praeityje mes girdėjome panašią frazę, taikomą intervencijoms nuo Lotynų Amerikos iki Irako, o dabar ją pavėluotai perima Rusija. Šalyje, kurią Rusija nori kontroliuoti, vyksta miestų apšaudymai, civilių žudymai ir universitetų bombardavimai, o tarptautinė prekyba, suprask, tegul vyksta kaip įprasta, nepaisant Ukrainos, tegul tęsiasi toliau… ŠITAI turėtume besąlygiškai atmesti, ypač jei save laikome kairiaisiais.

Slavoj Žižek
[Filosofas, Liublianos Universitetas; Londono Universitetas]

§

Tai, ką matome Ukrainoje, yra dviejų socialinių tikrovių konfliktas – siaubingos ir savavališkos vizijos, kurią tikram pasauliui primeta pamišęs tironas, ir drąsios pastangos ginti racionalius principus ir vertybes, kuriomis žmonės kolektyviai įsipareigojo grįsti savo visuomenę. Prieš karą Rusijos ir Ukrainos kasdienybės realijos turėjo daug panašumų, įskaitant nešvarias verslo praktikas ir korumpuotas institucijas, todėl kai kurie žmonės Vakaruose vis dar nepastebi esminių jų skirtumų. Tačiau skirtumas iš tiesų yra esminis: ukrainiečiai praktiškai parodė, kad gerbia taikaus valdžios perdavimo principą, grindžiamą sąžiningais rinkimais, kai pastarąjį kartą netikėtas kandidatas laimėjo prieš perrinkimo siekiantį favoritą. Dabar šis asmuo, Prezidentas Zelenskis, vėl nustebino visą pasaulį, įrodęs, kad yra labai gabus lyderis lemtingu metu.

Visuomenėje, kurioje egzistuoja absoliuti, neginčijama tiesa, įkūnyta valdžios viršūnėje, neįmanomas joks dialogas, jokie racionalūs argumentai. Valdant bolševikams, ir rusai, ir ukrainiečiai daugybę dešimtmečių gyveno tokioje visuomenėje, tačiau po režimo žlugimo ukrainiečiai stengėsi išsivaduoti iš jo mentalinio paveldo, o rusai kolektyviai leido sau vėl nugrimzti į panašų ir dar grėsmingesnį dogmatinį snaudulį. Oficialių Kremliaus atstovų spaudai veiduose matome nusivylimą ir sutrikimą, nes jie negali nesuvokti, kad tai, ką skelbia, yra gryna propaganda. Ir vis dėlto jie tai daro. Dar nesuprantamiau yra tai, kad jų žmonės jais tiki ir aktyviai juos remia (su labai retomis drąsiomis išimtimis).

Kaip tik dėl to, kad Ukraina ištrūksta iš šios mentalinės būsenos, ir dėl istorinių tradicijų artumo, ji yra pagrindinis Kremliaus režimo priešas. Putinas kovoja prieš laisvos ir demokratinės visuomenės galimybę stačiatikių tradicijas turinčioje rytų slavų valstybėje: jei tokia visuomenė pasiteisintų, atsirastų tikimybė, kad kažko panašaus paprašys ir jo paties žmonės. Ir tai būtų tokių kaip jis pabaiga.

Rein Raud
[Profesorius, Talino Universitetas]

§

Niekas negali pateisinti Rusijos išpuolio prieš Ukrainą. Kad ir kokie būtų tikslai, beatodairiškas ir neišprovokuotas suverenios valstybės užpuolimas, beprasmiškas tūkstančių nekaltų žmonių nužudymas ir milijonų žmonių išvietinimas, yra, be jokios abejonės, didžiausias blogis.

Ir vis dėlto jį pateisina, dažniausiai pasitelkus absurdišką aiškų melą, ne tik kaltininkai, bet ir, kas dar labiau neramina, visi tie, kuriems patinka negailestingi ir kitų kančioms abejingi lyderiai, o tokių yra daug.

Prisiskaitę Platono ir jo išnašų, mes mielai įsivaizduojame, kad gėris yra galinga pasaulio jėga, tačiau Augustinas tikrai buvo teisus, kad blogio trauka yra ne mažiau stipri. Ko Putinas tikisi iš Rusijos išpuolio prieš savo kaimynę? Galbūt nieko. Gal jam tiesiog nusibodo žaisti pagal taisykles. Naikinimas (net savęs naikinimas) dėl paties naikinimo yra patrauklus. Tai nebūties, bedugnės trauka, kuri traukia mūsų žvilgsnius ir paverčia mus siaubūnais.

Dėl šios traukos taip pat kaltas sukrečiantis nusisukimas nuo bet kokio rimto įsipareigojimo remtis faktais, kuris pastebimas ne tik Putino Rusijoje, bet ir visur kitur. Tiesa geriausiu atveju vis dažniau laikoma nepatogumu, su kuriuo reikia susitaikyti, blogiausiu atveju – priešu, kurį reikia pašalinti. Tiesos nebegalima aptikti, ir jos ieškoti nebereikia. Vietoje to mes susikuriame savąją, nutoldami nuo pačios tikrovės. Mus užpuolė, šaukia užpuolikas. Čia mes esame aukos, šaukia agresorius. Galbūt tuo net tikima, o gal ir ne. Sunku pasakyti, ir tai nebesvarbu. Svarbu tai, kad jeigu šauksi pakankamai dažnai ir garsiai, žmonės tuo patikės ir melą vadins tiesa, o tiesą – melu.

Michael Hauskeller
[Liverpulio Universiteto Filosofijos katedros vedėjas]

Parengė Linas J. Jankauskas

Šaltiniai:
https://philosophersforukraine.com.ua/12/
https://philosophersforukraine.com.ua/15/
https://philosophersforukraine.com.ua/16/
https://philosophersforukraine.com.ua/5/

Susiję įrašai:
Projektas Philosophers for Ukraine („Filosofai už Ukrainą“)
Filosofai už Ukrainą #1
Filosofai už Ukrainą #2