„Marato mirtis“: paveikus paveikslas apie vieną žymiausių Prancūzijos revoliucijos žmogžudysčių

pagal | 2021 07 13

XVIII a. viduryje prancūzų menininkas Jacques’as-Louis Davidas pramynė kelią naujam tapybos žanrui. Taikliai pavadintas neoklasicizmu, šis judėjimas laikomas idealizuoto senovės Graikijos ir Romos meno atgimimu. Antikinės manieros neoklasikiniai paveikslai labai dažnai vaizduoja amžininkų scenas ir temas. Tai atsispindi daugelyje Davido kūrinių, įskaitant „Marato mirtį“, vieną garsiausių jo paveikslų.

Kūrinys buvo užbaigtas ketvirtaisiais porevoliuciniais metais, 1793-iaisiais. Kaip ir didelė dalis Davido meno, sukurto anuo didžiųjų pokyčių metu, „Marato mirtis“ yra politiškai angažuotas kūrinys, sąveikaujantis su svarbiu laikmečio įvykiu. Šiuo atveju tai yra Jeano-Paulio Marato, radikalaus politikos teoretiko, Davido draugo ir pagrindinės Prancūzijos revoliucijos figūros, žmogžudystė.

Istorinis kontekstas

Prieš analizuojant paveikslo turinį, svarbu suprasti jo sukūrimo kontekstą, kitaip sakant, įvykius, kurie vedė prie Marato mirties. Prieš mirtį Maratas buvo labai įsitraukęs į Prancūzijos revoliucijos – politinės ir socialinės suirutės, šalyje siautusios nuo 1789-ųjų, – laikotarpio dramą.

Kas gi įžiebė šį judėjimą? Nepatenkinti karališkosios šeimos gerove ir neteisingu Prancūzijos piliečių apmokestinimu, žmonės sukilo prieš monarchiją ir pareikalavo pokyčių. Revoliucines idėjas taip pat stipriai formavo Apšvieta, XVIII a. intelektualinis judėjimas, pabrėžęs individualizmą. Tuo laikmečiu filosofai, rašytojai ir kiti intelektualai būrėsi Paryžiuje, kur diskutavo ir skelbė savo idėjas, rašydami pamfletus, knygas ir straipsnius.

Kadangi Prancūzijos revoliucija iškilo ant Apšvietos pečių, jos rėmėjai priėmė ir pritaikė daugelį judėjimo aspektų – įskaitant žinių platinimą, siekiant pasidalinti savo idėjomis. Buvęs daktaras ir mokslininkas Jeanas-Paulis Maratas nutraukė savo ankstesnes veiklas, kad galėtų dirbti žurnalistu. 1789-aisiais jis įsteigė laikraštį L’Ami du peuple („Žmonių draugas“), kad galėtų smerkti revoliucijos priešininkus ir netgi kitus revoliucionierius.

Marato politinės pažiūros sutapo su jakobinų, – vienos iš pačių radikaliausių partijų, iškilusių per revoliuciją, – idėjomis. Galų gale jis tapo šios grupės lyderiu, nuolat įsiveliančiu į augančius nesutarimus su žirondistais, kita revoliucine frakcija, kurią Maratas reguliariai puolė, naudodamasis savo populiarumu.

Ryški kritika, kurią Maratas nukreipė į elitines Prancūzijos asmenybes ir įtakingas grupes, jį pavertė pagrindiniu priešininkų taikiniu. 1790 metais jis vos išvengė arešto; 1792 m. keletą kartų buvo privestas slapstytis; galiausiai 1793-iaisiais buvo nužudytas savo paties namuose.

Marato žmogžudystė

1793 m. liepos 13 d. Maratas rašė savo vonioje. Pati vonia buvo įtaisyta taip, kad tarnavo kaip rašomojo stalo pakaitalas, kadangi revoliucionierių kamavo chroniška odos liga, dažnai jį įkalinanti vonios kambaryje. Jam dirbant, žmona pranešė, kad atėjo lankytoja vardu Charlotte Corday. Moteris tvirtino turinti slaptos informacijos apie besislapstančių žirondistų grupę, kenkiančią Marato interesams. Nepaisydamas žmonos norų, jis pakvietė nepažįstamąją prisėsti šalia vonios, kad galėtų užrašyti savųjų priešų vardus.

Pokalbio pabaigoje Corday – slapta simpatizuojanti žirondistams – netikėtai iš savo suknelės išsitraukė penkiacolį peilį, kurį staigiai smeigė į Marato širdį ir pasislėpė jo namuose, kur galiausiai buvo surasta ir suimta. Maratas šaukėsi žmonos, bet veltui: jis mirė per kelias akimirkas.

Davidui, Marato draugui ir jakobinų šalininkui, buvo užkrautos dvi atsakomybės – suplanuoti laidotuves ir nutapyti jo mirties sceną.

Paveikslas

Davidas nutapė „Marato mirtį“ savuoju neoklasikiniu stiliumi. Kūrinys vaizduoja akimirkas po Marato žmogžudystės: revoliucionierius, susmukęs savo krauju paplūdusioje vonioje, tebelaiko rankoje plunksną.

Kaip ir kiti neoklasikiniai Davido paveikslai, „Marato mirtis“ vaizduoja tobulai suderintą kompoziciją: Maratas ir jo vonia pirmame plane formuoja horizontalią plokštumą, kuri balansuoja minimalistinį scenos foną. Šis komponavimas pasiekia kulminaciją paveikioje scenoje, primenančioje teatro spektaklio epizodą: tiesiogiai nukreiptas prožektorius apšviečia pagrindinį veikėją bei apgalvotai parinktą ir išdėstytą rekvizitą, įskaitant neseniai parašytą raštelį ir kruviną žmogžudystės įrankį, gulintį ant grindų.

Kiti neoklasicizmui būdingi bruožai, akivaizdūs „Marato mirtyje“, yra dėmesys klasikiniam idealizavimui. Nors pats stilius ir daugelis vonios kambario detalių dvelkia tikroviškumu, Davidas nutarė pagražinti patį Maratą: užuot realistiškai pavaizdavęs dermatito pažeistą odą, menininkas ją nutapė nepriekaištingos būklės. Kartu su pietą primenančia revoliucionieriaus mirties scena, šis strateginis sprendimas vaizduoja Maratą kaip tobulą kankinį.

Palikimas

„Marato mirtį“ labai mėgo revoliucionieriai, šį kūrinį propagandiniams tikslams kopijavo Davido mokiniai. Vis dėlto po revoliucijos paveikslo įtaka nublanko ir jis keletui metų Prancūzijoje nugrimzdo į nežinią. XIX a. viduryje drobė buvo prikelta iš užmaršties ir rado nuolatinę vietą Karališkojo dailės muziejaus kolekcijoje Briuselyje, kur ją galima pamatyti ir šiandien.

Marato mirtis

Jacques-Louis David. Marato mirtis (1793)
/ Sunku net pasakyti, kuo šis paveikslas traukia dėmesį – jausmų tikroviškumu (Davidas aplankė Maratą jo nužudymo išvakarėse) ar taikliai parinkta detale (Maratas tarsi keliasi nuo drobulės, kad pabustų kaip nemirtingasis). Plunksna rankoje atkreipia dėmesį į nutrauktą darbą, švelniai krintančios drobulės klostės, Charlotte Corday laiškas simbolizuoja aukos tyrumą. Puiki atlikimo technika: fonas – tamsus, lygus, formos labai natūralios, būdingos italų tapybai. Šis kūrinys – savotiškas reportažas – puikiai perteikia didingą istoriją. // „Larousse. Meno istorija“, 2006. /

 

Parengė ir vertė T. Vėželis
Parengta pagal: https://mymodernmet.com/jacques-louis-david-death-of-marat/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.