Kadras iš dok. filmo Jacques Lacan parle („Kalba Jacquesas Lacanas“, 1971)
Klausimas: „Ar psichoanalizėje nesama laisvės slopinimo momento?“
Jacques Lacan: „Šie žodžiai mane juokina… Aš niekada nekalbu apie laisvę.“ 1
Prancūzų psichoanalitikas ir psichiatras Jacquesas Lacanas (1901–1981) buvo vadinamas „prieštaringiausiu psichoanalitiku po Sigmundo Freudo“. Nuo 1953 iki 1981 metų vesdamas seminarus Paryžiuje, Lacanas įtakojo daugybę pirmaujančių to laikotarpio Prancūzijos intelektualų, ypač tuos, kurie buvo susiję su poststruktūralizmu. Jo idėjos turėjo didžiulę reikšmę kritikos teorijai, lingvistikai, poststruktūralizmui, XX a. Prancūzijos filosofijai, kino teorijai ir klinikinei psichoanalizei.
Siūlome artimiau susipažinti su Jacquesu Lacanu, žiūrint du dokumentinius filmus apie šį iki šiol įtakingą prancūzų psichoanalitiką.
I
Pirmajame filme Jacques Lacan parle („Kalba Jacquesas Lacanas“), režisuotame Françoise Wolff 1971-aisiais, matome Lacaną, kalbantį universiteto auditorijoje. Šiame epizode išryškėjo prieštaringa jo asmenybė, kurią visados supo ištikimi garbintojai ir aršūs kritikai. Sausakimšoje auditorijoje Lacanas lėtai, apgalvotai ir dažnai vingriai dėstė apie mirtį, kalbą, psichoanalizę, meilę, atskirtį, paranoją ir gyvenimą.
Vienu metu jo mintis pertraukė jaunas studentas, surengęs situacionistų judėjimo įkvėptą akciją, nukreiptą prieš viešaisiais intelektualais pasiskelbusius asmenis, tokius kaip Lacanas. Užuot leidęs tvarkdariams išvesti jį iš salės, Lacanas išklausė jaunuolio žodžių ir vėliau pabandė atsakyti į šio kritiką, įtraukdamas ją į tolesnį savo pasisakymą.
Kitą rytą Lacanas sutiko pasikalbėti su filmo kūrėjais, kurie užfiksavo pokalbį, paįvairindami reginį žymiojo psichoanalitiko konsultacijų kabineto ir auditorijų, kuriose jam teko dėstyti, vaizdais. Pokalbio metu Jacquesas Lacanas atsakė į klausimus apie psichoanalizę, psichoanalitiko vaidmenį, gydytojo ir paciento santykius, perkėlimo procesą bei glaudų saitą tarp meilės ir neapykantos.
Kadras iš dok. filmo „Kalba Jacquesas Lacanas“
[prancūzų kalba su angliškais subtitrais]
II
Antrąjį dviejų dalių filmą Psychanalyse („Psichoanalizė“) 1973 m. režisavo Benoît Jacquot. Filmas buvo parodytas vienoje Prancūzijos televizijoje. Dar kitais metais leidykla Les Éditions du Seuil išleido šio pokalbio tekstinį variantą.
Įdomu tai, kad filmo kūrėjams reikėjo įdėti daug pastangų, norint nufilmuoti Jacquesą Lacaną, mat buvo žinoma jį nenorint turėti jokių ryšių su televizija.
Kūrėjai nutarė eiti aplinkkeliais ir kreipėsi į Lacano žentą, taip pat psichoanalitiką Jacquesą-Alainą Miller’į, siūlydami jam bendradarbiauti kuriant filmą apie Jacquesą Lacaną. Miller’is mandagiai ir aptakiai atsakė, kad sutiktų, jeigu daktaras Lacanas susidomėtų šiuo reikalu. Jis pasiūlė interesantams paskambinti Lacanui ir pranešti apie jų pokalbį. Daktaras atsiliepė ir pakvietė į savo kabinetą. Čia televizininkai, pristatydami savo sumanymą Lacanui, kuris retai kada įsijungdavo televizorių, tarp kitko pridūrė, kad neseniai buvo transliuota TV laida, kurioje vienas žinomas psichoanalitikas (atrodo, buvęs Lacano mokinys) nelabai vykusiai aiškino apie psichoanalizę. Šitai ne juokais jį papiktino ir tapo dar viena dingstimi sutikti filmuotis bei įsiamžinti psichoanalizės vardan.
Kadras iš dok. filmo „Psichoanalizė“
[prancūzų kalba]
Parengė Linas J. Jankauskas
Parengta pagal ubu.com/film/lacan