Technologijų įtaka didžiųjų naratyvų kaitai

Jūsų dėmesiui pristatome filosofo Gintauto Mažeikio pranešimą „Technologijų įtaka didžiųjų naratyvų kaitai“, perskaitytą VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto surengtoje respublikinėje konferencijoje „Technika, technologijos, ontologija“, kuri vyko Lietuvos mokslų akademijoje 2020 m. sausio 29 d. Pasitelkiant žymių teoretikų Theodoro Adorno ir Jeano-François Lyotard’o idėjas, pranešime keliami klausimai apie postmodernų būvį bei technologijų įtaką didžiųjų naratyvų kaitai.

⌉⌉⌉

Ačiū už pakvietimą dalyvauti konferencijoje. Mano pranešimo tema yra klausti Adorno ir Lyotard’o apie postmodernų būvį, technologijų įtaką didžiųjų naratyvų kaitai. Norėčiau pradėti tokiu mikro prisiminimu, kurį vyresnioji karta gali taip pat atsiminti. Apie 1978–80 metus, dar važinėdamas Šiauliuose į technikumą, šalia aukštos įtampos stulpų visą laiką matydavau pakabintą didžiulį stendą, kuriame buvo patalpintas šūkis:

KOMUNIZMAS YRA TARYBŲ VALDŽIA PLIUS
VISOS ŠALIES ELEKTRIFIKACIJA
(LENINAS)

Visai neseniai aptikau Lacano interpretaciją, kad šis šūkis – ne visai tiksli jo citata. Vis dėlto, tuo metu galvojant apie šitą šūkį, man visą laiką buvo toks stebuklas: štai yra Tarybų valdžia, štai yra elektrifikacija; kam dar laikyti šitą skelbimą, jeigu komunizmo nėra? T. y., koks tikslas šito skelbimo, jeigu komunizmo nėra, bet pažadas visą laiką tau kabo prieš nosį ir tu kasdieną važiuoji pro jį, kiekvieną dieną matai šitą liudijimą: štai jau turi viskas atsitikti, štai jau šventė, jau vakar turėjo būti, bet vis nėra ir nėra šitos šventės, visą laiką ji atidedama. Kadangi Lacano tuo metu pašonėje nebuvo, tai taip ir liko neaišku, kam čia man panosėje buvo skelbimas. Vis dėlto su tuo skelbimu ir šūkiu ne taip jau paprasta, nes pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip šiuo atveju, būtent šitame kontekste, buvo vartojamas žodis „komunizmas“.

Dažniausiai, kai apie jį kalbame, turime omenyje, kad jis turėtų ar galėtų būti sukurtas. Tačiau, kaip rašo Derrida „Marxo šmėklose“, – apie tai rašo ir daugelis kitų tyrėjų, – komunizmas nėra tai, ką reikėtų sukurti. Jeigu skaitėte „Komunistų partijos manifestą“, tai žinote, kad komunizmo šmėkla jau yra, ir jos nereikia kurti, ją reikia tiesiog išlaisvinti, lygiai taip pat, kaip gamybinius santykius galima demaskuoti parodžius prekinio fetišizmo ydingumą. Kitaip tariant, komunizmas nėra kuriamas, jis yra išlaisvinamas iš eksploatacinių išnaudotojiškų ir svetiminančių negerovių. Ir čia aš prisimenu tokį autorių [Andrejų] Platonovą, jo romaną „Čevenguras“, kurį daug kartų skaičiau, kai kurie iš jūsų irgi jį skaitėte. Tai, mano manymu, genialus romanas, drąsiai tą sakau, turint omenyje, kad gerokai vėliau ir Žižekas pradėjo sakyti, koks genialus šitas romanas (nesu tikras, ar jis jį skaitė).

Platonovas „Čevengure“ aprašo tokią būklę, kada vienas iš darbininkų, būtent dirbantis geležinkelio industrijoje, yra siunčiamas ieškoti, gal kur nors atsirado komunizmas. Jeigu pats komunizmas atsiranda, apsivalo nuo negerovių, tai ten, kur gyvena kiti, – tie anie žmonės, kurie nepriklauso jokiai grupuotei ir yra teisingos klasinės gimties, tie, kurie susiėjo, – jau galėjo būti sukurtas komunizmas. Tik reikia apvažiuoti visą Sovietų šalį ir surasti, kur tas komunizmas yra. Galų gale iškeliauja „Don Kichotas“ su savo draugu „Sanča Pansa“ ir aptinka miestelį Čevengurą, kur komunizmas yra sukurtas. Šitas komunizmas numano tai, kad nėra jokios nuosavybės; ir darbas nėra privalomas, jie nieko nedirba (gali dirbti, bet negali dirbti nuolatos); čia nėra šeimos, nes šeima irgi yra privati nuosavybė; ir netgi miegoti negali tuose pačiuose namuose pastoviai, nes gali prisirišti prie žemės ir turto, todėl turi nuolatos klajoti iš vieno namo į kitą, kad kitą naktį kitoje vietoje gyventum. Vienintelis dalykas, kurio šiems gyventojams trūksta, yra elektra, kadangi komunizmas be elektros negali būti, o jos Čevengure nėra.

Apie tai truputį pakalbėsiu… Lacanas, kalbėdamas apie šitą epizodą, rašo (leiskite pacituoti): priskirdami signifikantą (signifikantu jis čia laiko elektrą), mes minimaliai pakeičiame to, ką, vadiname metaforizacija, poreikį. Šio pokyčio dėka tai, kas žymima, tampa kažkuo kitu, nei poreikiu savo pirmine forma, – kitapusiniu, nes signifikantas jį modeliuoja kitaip. Be elektros būti kitapusiniu niekaip neišeina. Kitaip tariant, nuo šio momento tai, kas signifikanto sąmonėje dalyvauja, jau nėra paprastas poreikio patenkinimas, šitai aprėpia, pasisavina ir modeliuoja iš naujo, sukuria kažką skirtingo nei poreikis. Sukuria geismą, t. y. poreikį plius siginifikantą. Lygiai taip pat, ką sakė Leninas, esą socializmas pats savaime yra geras, tačiau pilnai laimei reikia pridėti dar ir elektrifikaciją. Taip ir čia, užsakant poreikį, pridedamas signifikantas. Signifikantas šiuo atveju gali būti ir žodinis signifikantas, jis gali būti ir techninis signifikantas. Elektrifikacija šiuo atveju nėra paprastas signifikantas, tai technikos industrinė tvarka. Kitaip tariant, tai nėra elementarus ir paprastas dalykas, jis priklauso industrijai, industriniams ryšiams, taigi kartu yra ir technikos industrinė tvarka, ir diskurso tvarka, ir paprastas signifikantas. Kitaip tariant, jis užima bent tris vietas, skirtingas pozicijas. Tas pats reiškinys užima tris skirtingas pozicijas.

Tarp visų šitų pozicijų arba tvarkų žiojėja spragos, nėra tiesioginio perėjimo, jie yra lūžiai arba plyšiai, kuomet turėtume įsivaizduoti, koks gi galėtų būti ryšys tarp šito elektros stulpo ir komunizmo buvimo bei nebuvimo, t. y. visada paliekamas klausimas, nes šis plyšys nėra užpildytas. Signifikantas šiuo atveju veikia kaip metamorfozė. Būtent metamorfozė ta prasme, kaip ją aprašė Ovidijus, – metamorfozė, kuri mus perkelia arba sukuria kitą būtį. Kaip sako Lacanas, šito signifikanto dėka pakliūname į kažkokią kitą Tikrovę.

Žinoma, kadangi kalbame daugiausia apie techniką šiandien, tai man buvo įdomu pasižiūrėti į signifikantą technikos, o ne vien diskurso ir kalbos, prasme. Technikos struktūra arba technikos tvarka nėra identiška kalbos tvarkai arba gramatikai. Šioje vietoje yra skirtumas, kuris kartais gali sukelti neramumą: tarp technikos tvarkos ir kalbos tvarkos, arba diskurso tvarkos, vyksta nuolatinės rungtynės, kuri kurią labiau įtakos. Vis dėlto kai sakau technika, vadovaujuosi Popperio, Kuhno ir jų sekėjų nuostatomis, taip pat Lyotard’o nuostatomis, kad nėra nuoseklių mokslo paradigmų; yra perėjimas nuo vienos prie kitos paradigmos, jeigu norite, šuoliais, yra spragos, ir tokiu būdu, kai sakome žodį techne, technika, turiu omenyje ne tai, ką sakė graikai, kalbėdami apie meną, nors techne kaip meną galima būtų versti, jei tai adresuotume to laikotarpio amatininkams ir menininkams. Bet tokiu atveju tai nėra mechaninė industrializacija, tai nėra industrijos. Lygiai taip pat bus, jeigu kalbėsime apie viduramžių scientia ir ars; kaip atmenate, viduramžiais aiškiai ir griežtai skiriama scientia, kaip tam tikras disputacijos būdas ir ars, įvairūs ars, t. y. ir laisvieji menai, taip pat magija ir alchemija. Tai taip pat techne, ir šiuo atveju ars priklauso magijai, taip pat priklauso laisviesiems menams, bet tai nėra laikoma scientia, tai nėra logos dalis; bet kuriuo atveju tai įtraukiama į cechų aplinką – ne tik į amatininkystę, bet ir į pamažu gimstančius cechus, jų aplinką.

Vėliau technikos samprata esmiškai, mano teigimu, pasikeičia prasidedant industrinei epochai. Šioje vietoje teigiu: nesutinku su Adorno, kuris sako, kad, metaforiškai sakant, visos Aušvico, – apie tai dar trumpai pakalbėsiu, – bėdos prasideda dėl to, kad buvo Apšvietos epocha. Mano teiginys: ne Apšvietos epocha, o modernizacijos, modernizmo epocha. XIX a. sukuria tas intencijas, tą dinamiką, kuri galų gale atveda prie Holokausto, Aušvico, Gulago, Černobylio ir ekologinės katastrofos… Kodėl? Todėl, kad jeigu žiūrėsime į paradigmas, kaip paradigmose vartojamas žodis techne, technika ir kiti dalykai, tai šitie mano minėti įvykiai pasirodo industriniame procese, anaiptol ne tiesiogiai Apšvietos procese. Šiuo atveju industrinis procesas lemia ir signifikanto veiklą.

Ir štai Platonovas rašo apie Čevengurą. Trumpa citata: „Du draugai susibūrė kalvėje ir čia juos surado Serbinovas. Dvanovas sugalvojo išradimą – paversti saulės šviesą elektra. Dėl to Gopneris išėmė visus Čevenguro veidrodžius iš rėmų ir surinko visą bent kiek storą stiklą. Iš šios medžiagos Dvanovas ir Gopneris padarė sudėtingas prizmes bei reflektorius, kad saulės šviesa jais sklistų, keistųsi ir prietaiso gale virstų elektros srove. Prietaisas buvo parengtas prieš dvi dienas, tačiau elektros iš jo neatsirado. Likusieji eidavo apžiūrėti Dvanovo šviesos mašinos ir, nors ji negalėjo veikti, vis dėlto nusprendė, kad tai reikalinga mašina, teisinga ir būtina, nes ją sugalvojo ir savo kūnišku darbu parengė du draugai.“ Kitaip tariant, šitoje vietoje Platonovas parodo, kad staiga susiduria du esmingi, reikšmingi signifikantai: a) mašina gimsta iš proletariato dvasios; b) komunizmo sukurti ji negali, nes nėra šitos pridėtinės vertės. T. y., viena vertus, išmesti jos negalima, ir mašina toliau garbinama, bet elektros vis tiek reikia atskirai pasigaminti, nes iš šito darbininkiško entuziazmo industrinė elektrifikacija taip paprastai negimsta. Šitoje vietoje Platonovas rodo, kad visa esmė yra ne technikoje, o industrializacijoje ir dalyvavime industriniame procese.

Šitas industrinis procesas man pasirodė įdomus dėl dviejų Eichmanų elgesio, labai panašaus į tų minėtų draugų, bet jau industriniame procese. Vienas iš jų yra Fiodoras Eichmansas – tai tas latvių šaulys, kuris vadovavo Trockio agitaciniam garvežiui, šiam važinėjant po Rusiją pilietinio karo metu. Vėliau Eichmansas įkūrė pirmąją Solovkų koncentracijos stovyklą, o paskui jam buvo pasiūlyta koncentracijos stovyklos Solovkuose patirtį išplėsti visoje Sovietų Sąjungoje. Jis tada sukūrė pirmąją Gulago sistemą, bet pats buvo sušaudytas, kadangi buvo trockistas. Nelaimingai pasibaigė. Kitas Eichmanas, tik jau Adolfas Eichmannas, kaip žinote, sukūrė analogišką sistemą nacistinėje Vokietijoje, taip pat vadovaudamasis logistikos principais. Tam, kad veiktų Aušvicas, reikalinga logistika, tam, kad veiktų Gulagas, reikalinga logistika. Du asmenys su panašia pavarde ir sukuria štai visą šitą logistiką. Kam visa ta logistika reikalinga? Tam, kad išlaisvintų tikrąją dvasią nuo viso brudo, nuo visų šiukšlių, kurie nepriklauso loginei istorinei raidai. Loginė istorinė raida, kuri čia labai reikšminga, susiejama su industrine raida. Šiuo atveju labai svarbu yra tai, kad Hegelis ir Marxas kalba apie loginę istorinę atmintį, ne apie bet kokią atmintį… Kitaip tariant, žydai, kurie kažkada buvo svarbūs loginei istorinei atminčiai, tuo laiku staiga tapo nebesvarbūs, kadangi jie esą įveikti Aufheben, tapo šiukšlėmis, nereikšmingi, ir juos jau galima kažkokiu būdu pašalinti.

Dėl to pašalinimo, kad tas istorinis procesas taptų grynas, industrijos turi nuveikti tam tikrą veiklą. Industrijos turėtų būti grynos, stiprios ir judėti tam tikra linkme, todėl visiškai logiškai sukuriamas Aušvicas, visiškai logiškai sukuriamas Gulagas. Gulagas ir Aušvicas nėra klaida, kaip parodo Adorno ir Lyotard’as, – tai yra loginis tokio istorinio industrinio mąstymo rezultatas. Tai reiškia, ką vėliau sako Adorno, po to Lyotard’as, kad šita industrinė mašinos logika visą laiką sukurs ką nors panašaus. Kitaip tariant, tokio techninio modernistinio mąstymo išvada yra tokia, kad ji būtinai mus nuves prie kokios nors katastrofos – Hirošimos arba milžiniškos Hirošimos. Nesustabdžius paties modernizmo, šitos bėdos niekaip neįmanoma išvengti. Todėl turėtų būti pomodernistinis veiksmas, kuris nėra visiškai aiškus… Dėl to Adorno, Lyotard’as, vėliau ir Podoroga Rusijoje, pradeda svarstyti, ką gi reiškia šitas „po“. Hannah Arendt taip pat svarsto, kaip atrodytų pasaulis, kuris būtų ne Čevenguro… Ką reiškia pasaulis po elektrifikacijos, jeigu norite. Kaip atrodytų toks pasaulis – Tarybų valdžia minus elektrifikacija? Čia, šitoje vietoje, aiškaus atsakymo nėra. Kad galėtume toliau svarstyti, reikia išskirti tai, ką tvirtino Lacanas ir lakanininkai, – kad prasideda nebe industrinis laikotarpis, o postindustrinis laikotarpis, kur varomąja mašina tampa nebe industriniai fabrikai, o supermarketai. Supermarketas, kuris monopolizuoja vadinamąjį veidrodžio efektą, kada mes visą laiką tapatinamės su naujais įvaizdžiais, masiškai juos vartojame nekreipdami į nieką jokio dėmesio. Būtent štai šita industrinio fabriko ir postindustrinio supermarketo simbiozė mus atveda prie to, ką šiandien vadiname ekologine katastrofa. Ekologine katastrofa, kuri išrėkiama Gretos Thunberg žodžiais. Kasandrai rėkiant, CO2 reikia padaryti nuliniu. Nėra kito varianto. Kitaip tariant, mes jau suvaryti į Aušvicą, tiktai dujų kranelis dar neatsuktas… Ką jūs darysite, ką šitoje vietoje veiksite? Aišku, tai problema ir iššūkis, ir kaltinimai yra nepaprastai sunkūs.

Dar keletas žodžių, kokios šitoje vietoje siūlomos išeitys. Aišku, CO2 „uždarymas“ yra radikalus civilizacijos nutraukimas; kaip sako įvairūs tarptautiniai ekologai, reikia radikaliai nutraukti šitą modernizacijos civilizaciją, iš viso ją sustabdyti; lygiai kaip reikia sustabdyti postindustrinę vartotojų visuomenę. Tai vienas variantas, o kas po to, galėtume prognozuoti. Po to Lietuvai būtų liūdna, nes pas mus yra biokatilinės, kurias irgi reikės visas uždaryti. Kitas variantas – nuosaikesnių mąstytojų, – kad reikia pakeisti patį diskursą. Vietoje šito diskurso siūlomi mažieji pasakojimai arba mikrologijos, tarp kurių įterpiama labai daug paralogizmo, galėjimo paralogiškai intersubjektyviai pereiti iš vienos mikrologijos į kitą mikrologiją. Jau Adorno bandė rašyti tekstus tokia mikrologine maniera, mikrologiškai, kada technikai ir industrijoms neleidžiama monopolizuoti. Nėra jokių Google monopolijų ir nėra jokios Coca-Cola monopolijos, vadinamosios kultūrinės industrijos; tokiu pat būdu kritikuojama Holivudo kultūrinė monopolija.

Paskutinė tezė. Adorno ir Lyotard’as šitoje vietoje nesutaria. Adorno mano, kad monopolijos turėtų atverti kažkokį über-aristokratinį meninį veiksmą; būtent aristokratinį, nes galvojo, kad tik šitaip, sekdami aristokratine mokykla, galime išauklėti kažkokius ypatingus menininkus, kurie išgelbės mūsų pasaulį. Žinoma, jis sukuria tokį über-aristokratinį leftistinį modelį, kuriuo niekas netiki, išskyrus turbūt patį Adorno. Kitas variantas, kurį pasiūlo Lyotard’as, – nesu tikras, kad jis pats savaime geras, – yra šitų mikrologijų, arba daugybės, diskursas, t. y. kaip galėtų atrodyti pasaulis sustabdžius CO2. O sustabdžius CO2 mes grįžtame į industrinį pasaulį, grįžtame ten pat, kur pasaulis buvo 1933-iaisiais. Niekas nepasikeičia. Kitaip tariant, nutraukdami CO2 turime pripažinti ir visą mūsų šnekėjimo bei rašymo būdą ar, jeigu norite, vartojimo būdą. Kaip tai pakeisti, kaip tą dalyką padaryti, lieka neaišku. Bet, kaip rėkia Greta Thunberg, tam mes dar turime tris metus.

 

KLAUSIMAS IŠ KONFERENCIJOS SALĖS: Ar nemanai, kad mums šiuo metu įgyvendinamas dar vienas scenarijus? Kitaip tariant, ta mažuma, kuri yra sukaupusi patį didžiausią pasaulio turtą ir kuri taip pat sėkmingai technizuoja visą pasaulį, ji yra nutarusi siekti nemirtingumo ir vienaip ar kitaip išgyventi šitame pasaulyje?

GINTAUTAS MAŽEIKIS: Labai geras šitas klausimas, nes štai Davose, kaip matėte, vyko labai įdomi opozicija tarp mažytės mergaitės, kuri serga autizmu, ir Kasandros, kuri apie tai rėkia. Žinote, Kasandros problema Trojoje buvo ta, kad ji rėkė, jog graikai ateina, mus apgaus ir išpjaus, bet niekas ja netikėjo. Jai buvo leidžiama rėkti būtent dėl to, kad kiekvienas galėtų netikėti. Mano teiginys: Greta Thunberg visur kviečiama tam, kad būtų galima nieko nedaryti. Thunberg tokiu būdu pateisina Trumpą, kuris sako, kad nieko nereikia daryti, nes mes viską turime ir mūsų technologijos žino, kur ir kada lis lietus… Tiktai lietus, mielieji, – už jį reikės susimokėti. Taip mes išgelbėsime geriausius. O kiti? Welcome į pasaulį, kuriame Amerika yra first.

Šitoje vietoje man nepriimtina laikysena tokių kaip Trumpas, kuomet tikima technologiniu mesiju, kuris yra tarp mūsų ir jau veikia, todėl nieko nereikia daryti… Jis veikia – tai toks pateisinimas, kuris reiškia, kad nesvarbu, kiek Sibiro ar kitų didžiųjų miškų sudegs ir kiek mūsų išmirs: kuo daugiau kančios, tuo labiau mesijas veikia. Tai tokia logika, kuri pateisina pabaigą. Aš šitoje vietoje nenoriu per daug argumentuoti, bet Aušvico logika veikia panašiai – kuo labiau, tuo geriau, ir mes būsime švaresni. Ergo, geriausia, kai pabaigoje nei vieno neliks…

⌋⌋⌋

Pranešimą užrašė Tautvydas Vėželis

Rusų rašytojo Andrejaus Platonovo (1899–1951) romanas „Čevenguras“ (1928) – hipnotizuojantis pasakojimas apie komunistinę utopiją: nuostabūs įnirtingi žmonės viename mieste kuria neįtikėtiną rojų Žemėje, aprašytą tokia pat neįtikėtina rusų kalba.

Pateikiame ištrauką iš romano.

***

Netoli kalvės stovėjo bokštas, padarytas iš molio ir šiaudų. Naktį į bokštą kas nors užlipdavo ir įkurdavo laužą, kad klajojantiems stepėje būtų matyti, kur jiems įrengta prieplauka, bet – gal stepės ištuštėjo, gal naktys tapo bežmonės – dar nieks nebuvo priviliotas molinio švyturio šviesos.

Kol Dvanovas ir Gopneris stengėsi pagerinti savąjį saulės mechanizmą, Serbinovas patraukė į miesto vidurį. Praėjimai tarp namų buvo siauri, o dabar gi išvis negalėjai praeiti – čionai vietiniai sunešė ir pabaiginėjo savo naujausius gaminius: medinius ratus su dviem sukryžiuotais stipinais, geležines sagas, molinius paminklus, berods, vaizduojančius mėgstamiausius draugus, įskaitant Dvanovą, savisukę mašiną, pagamintą iš sulūžusių žadintuvų, krosnį-šildyklę, į kurią kišo visų Čevenguro antklodžių ir pagalvių kamšalus, tačiau kurioje laikinai galėjo pasišildyti tiktai vienas labiausiai sušalęs žmogus. Buvo ir kitų daiktų, kurių naudos Serbinovas negalėjo įsivaizduoti.

– Kur pas jus vykdomasis komitetas? – paklausė Serbinovas susirūpinusio Karčiuko.

– Buvo jis, o dabar nebėra – jau viską įvykdė, – paaiškino Karčiukas. – Paklausk Čepurno – juk matai, aš draugui Pašincevui iš jaučio kaulo kardą darau.

– Kodėl jūsų miestas stovi dykynėje, o pastatytas taip suglaustai? – toliau klausinėjo Serbinovas. Bet Karčiukas nepanoro atsakyti:

– Klausk kieno nors kito, juk matai, aš triūsiu, vadinasi, mąstau ne apie save, o apie Pašincevą, kuriam teks kardas.

Ir Serbinovas paklausė kito žmogaus, kuris maiše iš vagos nešė molį paminklams, o pats iš veido buvo mongolas.

– Tarpusavyje mes gyvename be pauzės, – paaiškino Čepurnas: molį nešiojo jis.

Serbinovas nusijuokė iš jo ir iš medinių dvistipinių ratų, taip pat iš geležinių sagų. Serbinovas susigėdo savo juoko, o Čepurnas stovėjo priešais jį, žiūrėjo ir neužsigavo.

– Jūs sunkiai dirbate, – tarė Serbinovas, kad kuo greičiau nustotų šypsotis, – bet aš mačiau jūsų dirbinius ir jie beverčiai.

Čepurnas atidžiai ir rimtai apžiūrėjo Serbinovą, priešais save jis matė nuo masių atitolusį žmogų.

– Taigi mes dirbame ne dėl naudos, o vienas dėl kito.

Dabar Serbinovas jau nesijuokė – jis nesuprato.

– Kaip? – paklausė jis.

– O būtent taip, – patvirtino Čepurnas. – O kaipgi kitaip, prašyčiau pasakyti? Tu, turbūt, nepartinis – tai buržuazija norėjo triūso naudos, bet neišėjo: kūniškai kankintis dėl daikto kantrybės nėra. – Čepurnas pastebėjo Serbinovo niūrumą ir dabar šyptelėjo. – Bet tau tai nepavojinga, tu pas mus apsiprasi.

Serbinovas, nieko nesuvokdamas, atsitraukė tolėliau: išmąstyti jis daug ką galėjo, o suprasti to, ką regėjo priešakyje, nesugebėjo.

…

Vertė Linas J. Jankauskas

Versta iš: Андрей Платонов, «Чевенгур: Роман; Котлован: Повесть» // Москва: Время, 2011, с. 380–381.