Ironija kaip egzistencinė Kierkegaardo tiesa

Ištrauka iš rusų filosofės ir filosofijos istorikės Piamos Gaidenko knygos „Estetizmo tragedija: apie Søreno Kierkegaardo pasaulėžiūrą“ (1970).

 

Ironija kaip egzistencinė Kierkegaardo tiesa

Mes vėl netikėtai grįžome prie to taško, nuo kuriuo pradėjome Kierkegaardo filosofijos nagrinėjimą, – prie ironijos sąvokos. Nes ironija, kaip ją apibrėžia Kierkegaardas „Baimėje ir drebėjime“, „yra judesys, kuris remiasi subjektyvumo viršenybe prieš tikrovę“¹. Kadangi Abraomas žengia į absoliutų santykį su Dievu, jo subjektyvumas viršija visuotinumą – vėl atkuriamas ironijos principas, tegul ir naujame sąskambyje. Sūnui paklausus, „kur yra avis deginamajai aukai“, nuskamba išties ironiškas Abraomo atsakymas: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“² Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos Abraomas ištarė sūnui, – jų prasmė tokia neaiški, kad galima manyti, jog Abraomas atsakė ir tuo pačiu neatsakė Izaokui. „Jo atsakymas Izaokui ironiškas, nes visuomet ironiška, kai ką nors sakai, nieko nepasakydamas“³. Kierkegaardas analizuoja šią specifinę ironijos formą taip:

„Izaokas klausia Abraomo, manydamas, kad šis viską žino. Jei Abraomas būtų atsakęs ‘Aš nieko nežinau’, tai būtų pasakęs neteisybę. Jis negali pasakyti nieko; mat to, ką žino, jis negali pasakyti. Tad atsako: ‘Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau!’ Jei Abraomas būtų tik atsižadėjęs Izaoko ir ir nepadaręs nieko daugiau, tai būtų pasakęs netiesą; mat jis žino, kad Dievas reikalauja paaukoti Izaoką ir žino, kad jis pats būtent šią akimirką pasiruošęs jį paaukoti. Juk kiekvieną akimirką, po to, kai atlieka atsižadėjimo judesį, jis atlieka ir kitą judesį – tikėjimo per absurdą judesį. Taip atsakydamas, Abraomas nesako neteisybės; mat absurdo dėka įmanoma, kad Dievas galėtų padaryti visai ką kita. Taigi jis nesako jokios netiesos, bet ir apskritai nieko nesako; mat jis kalba svetima kalba.“⁴

Demoniškasis estetizmas yra ironiškas dėl savo dviprasmiškumo, nes jame viskas apibrėžiama per priešingumą; demoniškasis religingumas – tikėjimas absurdu kaip vienintelė valios, „pamilusios blogį“, įveikos forma, – pasirodo kaip savotiška išvirkščia ironija. Čia, kaip ironijos subjektas, iškyla ne pats individas, o Dievas. Abraomo Dievas yra savavalis ir visiškai laisvas; Jis ne tik atmeta svetimus įstatymus, bet ir nepripažįsta tų, kuriuos vakar pats įtvirtino kaip pagrindinius etinius principus savo tautai, – ir čia jis yra tapatus romantiškajam „aš“, kuris šiandien steigia įstatymą tam, kad rytoj jį atmestų. Romantikas lieka anapus savų kūrinių, išlaiko jų atžvilgiu distanciją, nesileidžia būti suprastas juose ir per juos, kadangi pats visada yra aukščiau savo kūrinių; absurdiško tikėjimo Dievas taip pat esti anapus Savų kūrinių, neleidžia būti suprastas ir tuo pačiu metu yra negailestingas jiems, – taigi jie abu yra ironikai.

Kierkegaardo Dievas yra tiek pat transcendentalus tikrovės atžvilgiu (jei vartosime paties Kierkegaardo sąvoką), kiek ir menininkas-romantikas savo kūrinio atžvilgiu; Dievo transcendentiškumas ir absurdiškumas bei tikėjimo paradoksalumas yra tapačios sąvokos. Būtent todėl, kad Dievas yra visiškai nepasiekiamas žmogiškajam suvokimui, tikėjimas pasirodo kaip absurdas.

Ne tik Abraomas – tikėjimo riteris – Kierkegaardui pasirodo kaip inkognito; kadangi jo niekas negali ir nesugebės suprasti, inkognito yra ir Kierkegaardo Dievas.

Kaip tik todėl, kad Jis yra inkognito, vienintelis komunikacijos su juo būdas yra absurdiškas tikėjimas, paneigiantis bet kokius visuotinius mąstymo ir etikos principus; tik tada, kai individas atsiduria anapus visuotinio supratimo, paneigia bet kokį bendravimo su žmonėmis būdą, nustoja būti jiems suprantamas, tik tada, kai jo kalba tampa jiems svetima, jis žengia į paradokso sferą, kur yra įmanomas pokalbis su Dievu.

Taigi Kierkegaardui iškilo rimta dilema: arba Dievas, arba pasaulis, arba betarpiškas ryšys su Dievu, arba su žmonėmis, kad ir su vienu artimu žmogumi. Šią dilemą Kierkegaardas išsprendė Dievo naudai, bet visą „baimę, bėdą ir paradoksą“ (Kierkegaardo refrenas „Baimėje ir drebėjime“) sudarė tai, kad Kierkegaardas, atsisakęs žmonių ir pasaulio (turima omeny Regina), Dievo neaptiko. Jis ne kartą savo dienoraštyje rašė, kad žino, ką reiškia būti tikru krikščioniu, tačiau pats, deja, tokiu būti negali.

Kierkegaardas, analizuodamas biblinę Abraomo istoriją, tuo pačiu metu atskleidžia ir savo santykį su Dievu. Garsūs jo žodžiai dienoraštyje „Jei tikėčiau Dievu, tai Regina būtų mano“, kuriuos daug kartų citavo Levas Šestovas, pagrįsdamas savo „Kierkegaardo tragedijos“ koncepciją, turi visai kitą prasmę, nei manė Šestovas, aiškindamas, kad tikėjimas Dievu gali suteikti žmogui tai, kas neįmanoma, taip pat pakeisti praeitį, o šiuo atveju – padėti Kierkegaardui įveikti jo paties negalią ir vesti mylimą merginą. Kierkegaardas iš tikrųjų manė, kad jei tikėtų Dievu taip, kaip Abraomas, tai galėtų atrasti jėgų įveikti savo susiskaidymą, savo nesibaigiančią vidinę refleksiją, galėtų „atrasti save patį“ ir atsikratyti tos nevilties – melancholijos, jo vadintos „liga mirčiai“, kurią taip išsamiai išnagrinėjo to paties pavadinimo veikale. Kadangi visas šis demonizmas, kuris taip klasiškai aprašytas jo kūriniuose, pradedant nuo „Don Žuano“ ir „Suvedžiotojo“ bei baigiant „Baimės sąvoka“ ir „Liga mirčiai“, demonizmas kaip mėgavimasis blogiu ir nuodėme, kaip uždarumas ir baimė prieš gėrį, yra paties Kierkegaardo liga. Būtent nuo jos, o ne nuo fizinės negalios, kaip manė Šestovas, jis ieškojo išsigelbėjimo tokiame kraštutinume kaip tikėjimas absurdu. Visas jo gyvenimas tapo nepertraukiama kova pasiekti absoliutą, būtent asmeninį absoliutą – jau vien šiame pasakyme savaime glūdi paradoksas, kurį Kierkegaardas puikiai suvokė. Jeigu to būtų galima pasiekti, demonizmas, ironiškumas, susiskaidymas būtų įveikti ir „Regina būtų mano“.

Bet tokios užduoties iškėlimas suponavo neįmanomybę jos išspręsti. Tikėjimas absurdu iš tiesų tampa tokiu pat demoniškumu, kaip ir tai, kas turi būti įveikta jo pagalba. Paradoksalaus tikėjimo kelyje kova dėl savęs atradimo tampa savitiksle; galiausiai Kierkegaardas atmeta bet kokią galimybę išsigelbėti, susitaikyti su savimi, nusiraminti ir esmingai susitelkia į „beprotišką kovą už tikėjimą“. Įtampa pasiekia aukščiausią tašką ir šios įtampos kulminacija – didžiausias skausmas ir aštriausias geismas tuo pačiu metu (visiškas „demoniškojo estetizmo“ atitikmuo!) – yra paskutinis Kierkegaardo religinio mokymo žodis.

Bet kuo toliau jis žengia šiuo kovos keliu, tuo labiau atitolsta nuo to tikslo, kurį buvo išsikėlęs, kai rašė „Jei tikėčiau, tai neprarasčiau Reginos Olsen“. Abraomas iš tikrųjų dėl savo tikėjimo įgijo Izaoką ir kartu su juo – visą pasaulį, į kurį grįžo su išgelbėtu sūnumi; Kierkegaardas nesusigrąžino Reginos ir savo dvasinėje įtampoje vis labiau tolo nuo pasaulio. Jau pats faktas, kad Abraomo tikėjimą Kierkegaardas kvalifikuoja kaip absurdą, liudija tai, jog pats jis yra ne jo [tikėjimo – M. S.] viduje, o anapus jo, kad samprotauja remdamasis tuo pačiu protu, kuriam tikėjimo logika yra paradoksas. Todėl ne tiek pseudonimas „Johannes de Silentio“, kiek pats Kierkegaardas sako tiesą, jog nesupranta ir negali suvokti Abraomo, kad ir kaip besistengtų⁵.

Kierkegaardo pozicija, nepaisant jo aistringo siekio įveikti ironišką pasaulėžiūrą, nepaisant jo kovos „įgyti patį save tikėjime“, iki pat pabaigos lieka ironiška. Ironija – tai ne išorinė kaukė, į kurią Kierkegaardas įvilkdavo savo kūrinius, siekdamas įvairių tikslų (išoriškų pastarųjų turinio atžvilgiu), – ironija tapo jo paties egzistencine pozicija⁶. Tai buvo ir tragiškoji pozicija, kadangi, skirtingai nuo romantikų, kurie ironijoje matė galimybę išsilaisvinti iš savo baigtinumo, ir taipogi skirtingai nuo Hegelio, maniusio, kad įmanoma įveikti ironišką požiūrį į pasaulį bei įgyti substancionalumą (galiausiai priėmus esančią tikrovę), Kierkegaardas nepriima nei pasitenkinančio bjaurios realybės palikimo būdo, nei susitaikymo su ja. Jis lieka neigimo pozicijoje, kurią pačią suvokia kaip netikrą; jis mėgina savo širdyje atkurti nutrūkusį laikmečių ryšį ir tuo pačiu suvokia savo bejėgiškumą šitai padaryti.

Kierkegaardas visą gyvenimą mėgino įveikti šį susiskaidymą, bet likdavo susiskaidęs; visą gyvenimą rašė, kad žmogus turi įveikti neviltį, bet pats gyveno neviltyje; aistringai kovojo už filosofijos rimtį kasdienybėje, bet likdavo ironiku ir gyvenime, ir kūryboje; matė išsigelbėjimą tikėjime, bet negalėjo patikėti⁷.

Štai todėl Kierkegaardas yra rašytojas-pseudonimas, štai todėl paradoksas yra jo paskutinis mokymo žodis, o Sokratas – jo mėgstamas herojus.

„Tai mano riba, aš esu pseudonimas“, – kartą išsitarė. Tai yra tiesa. Pseudonimiškumas yra kaip tik ta Kierkegaardo paslaptis, kurią, kaip pats rašė dienoraštyje, jis nusineš į kapą.

Štai todėl Kierkegaardo negalima nagrinėti kaip tam tikros filosofinės doktrinos steigėjo, bet kaip tik todėl įmanoma jį paversti daugelio šiuolaikinių filosofinių ir religinių-filosofinių srovių pirmtaku.

 

Vertė: Miroslavas Sinkevič

Versta iš: Пиама Павловна Гайденко, «Трагедия эстетизма: o миросозерцании Сёрена Киркегора», Москва: Республика, 1997, c. 203–207.

 

Taip pat skaitykite:

„Demoniškasis estetizmas ir absurdo religija“
(kita ištrauka iš P. Gaidenko knygos apie S. Kierkegaardą)

„Baimė ir drebėjimas“
(ištrauka iš S. Kierkegaardo knygos)

S. Kierkegaardo filosofijos magistro disertacija
„Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“:
I dalis
II dalis
III dalis

Arvydas Šliogeris, „Ironijos principas Kierkegaardo filosofijoje“

 

1. Søren Kierkegaard, „Baimė ir drebėjimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 105, vertė Jolita Adomėnienė.
2. Søren Kierkegaard, „Baimė ir drebėjimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 109, vertė Jolita Adomėnienė.
3. Søren Kierkegaard, „Baimė ir drebėjimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 112, vertė Jolita Adomėnienė.
4. Søren Kierkegaard, „Baimė ir drebėjimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 112, vertė Jolita Adomėnienė.
5. [Nesupratimas gali būti komunikuojamas tik netiesiogiai. Netiesioginė komunikacija, rūpinti Kierkegaardui, yra ne „palyginimas“ ar analogija, o greičiau nutylėjimas. Pseudonimas (Johannes de Silentio = Tylos/tylėjimo Jonas?) – nuoroda į (nu)tylėjimą, kaip paradokso suvokimo prielaidą ir būdą. Epigrafas – nuoroda į tai, kad ir nesuprasdami galime suprasti. // Tomas Sodeika, „Apie Søreną Kierkegaardą, jo baimę ir drebėjimą“, iš: Søren Kierkegaard, „Baimė ir drebėjimas“, Vilnius: Aidai, 2002, p. 34.]
6. [Gaidenko pastaba:] Tą patį turėjo mintyje Karlas Löwithas, rašydamas: „Ironiją“ ir „Sąžinę“, kuriuose Hegelis matė moralizuojančios subjektyvybės ‘viršūnę’, Kierkegaardas įterpė į žmogaus egzistencijos pagrindą.“ (52, 15)
7. [Gaidenko pastaba:] Tai labai tiksliai aprašė Karlas Jaspersas savo straipsnyje apie Kierkegaardą: „Kierkegaardas žino: kas buvo nelaimingas meilėje, tas kaip poetas gali apdainuoti jos laimę; kas nesiryžo vesti Reginos, parašė apie santuoką, turbūt gelmingiausią tekstą pasaulio literatūroje… Tas pats su tikėjimu. Kas negali tikėti iš tikrųjų, gali susikurti šitai savo mąstyme.“ (42, 122)