Ironija kaip sulaikytas momentas. Ironijos
tikrumas.
Ankščiau jau buvo minėta, kad Solgeris savo estetikos paskaitose kalba apie ironiją kaip apie bet kokio meninio kūrinio sąlygą. Jeigu, turint tą mintyje, pasakysime, kad poetas turi ironiškai vertinti savo kūrinį, tai tuo pačiu omenyje turėsime kai ką kita. Lygiai taip pat ironijos meistrai išaukština Shakespeare’ą ir nėra jokių abejonių, kad tai teisinga. Vis dėlto Shakespeare’as niekada neleidžia substanciniam turiniui išgaruoti, virsti į kažką vis labiau lengvesnį ir iškilų, o jeigu jo lyrika kartais ir pasiekia beprotybės aukštumas, tai ši beprotybė visgi išlaiko didesnę objektyvumo dalį. Shakespeare’as vertina savo kūrinį ironiškai dėl to, kad triumfuotų objektyvumas. Ir tuomet ironija visur vienodai esti, ji pastebi ir išskiria kiekvieną smulkmeną, kad viskas būtų proporcinga, kad viskas galėtų išryškėti, kad kūrinio mikrokosmose nusistovėtų tam tikra pusiausvyra, kuri kūrinį padarytų tvariu. Kuo labiau prieštaravimai judėjime pajungti, tuo labiau reikia ironijos, kad būtų galima sulaikyti savavališkas, siekiančias ištrūkti į paviršių dvasias ir jas valdyti. Kuo daugiau ironijos, tuo laisviau ir įkvėpčiau poetas plasnoja virš savo kūrinio. Ironijos nėra kokioje nors atskiroje kūrinio dalyje, jis visas ja persisunkęs, ir jis taipogi yra ironiškai sulaikytas. Ironija vienu metu išlaisvina ir poetą, ir jo kūrinį, bet kad tai įvyktų, poetas pats turi būti ironijos valdovu. Jei poetui pavyksta valdyti ironiją, tai dar nereiškia, kad jis ją valdo tame tikroviškume, kuriam pats priklauso. Dažniausiai sakoma, kad asmeninis poeto gyvenimas niekam nerūpi. Tai teisinga; bet šioje vietoje norėtųsi priminti tą neatitikimą, kuris dėl to dalyko dažnai atsiranda.
Kai poetas vis mažiau užsilaiko genialumo betarpiškume, šis neatitikimas įgyja vis didesnę reikšmę. Kuo labiau jis nuo jo atitolsta, tuo labiau reikalingesne jam tampa bendros pasaulėžiūros būtinybė, taigi ir būtinybė valdyti ironiją savo individualiame egzistavime, tuo labiau reikalingesne jam būtinybė būti filosofu konkrečia prasme. Jeigu šios sąlygos įvykdomos, tuomet poetinis kūrinys poetui turi ne tik išorinį ryšį, jis gali jame matyti ir vieną savo savaiminio vystymosi elementų. Taip, Goethe’s poetinis egzistavimas buvo toks grandiozinis, kad sutapo su jo tikroviškumu. Bet ir čia pasirodo ironija, bet, reikia pabrėžti, sulaikyta ironija. Romantikui jo poetinis kūrinys yra arba numylėtinis, kurį jis visa širdimi myli ir apie kurį jis ir pats nieko nežino, kaip pastarasis išvydo pasaulį, arba kažkas, kas kelia pasibjaurėjimą. Ir viena, ir kita, žinoma, neteisinga, tiesa tokia, kad atskiras kūrinys tėra momentas. Goethe’s ironija tikrąja prasme buvo sulaikytas momentas, ji buvo dvasia, tarnaujanti poetui. Viena vertus, kūrinys susijungia pačiame savyje dėl ironijos, kita vertus, jis pasirodo kaip momentas ir visas poetinis egzistavimas taipogi susijungia savyje dėl ironijos. Profesorius Heibergas1, kaip poetas, irgi laikosi tos pačios nuomonės; kiekviena jo parašyta eilutė yra vidinės ironijos ekonomijos pavyzdys kūrinyje, ir visa jo kūryba persismelkusi vieninteliu sąmoningu siekiu, kuris kiekvieną kūrinį pastato į jam skirtą vietą visumoje. Čia ironija yra sulaikyta, nukreipta į momentą; esmė yra ne kas kita, kaip reiškinys, reiškinys yra ne kas kita, kaip esmė; galimybė ne tokia jau manieringa ir išdidi, kad nenorėtų išsipildyti kokiame nors tikroviškume, o tikroviškumas yra galimybė. Goethe visados pritardavo šiai pažiūrai ir nuolatos ją įgyvendindavo.
Tai, kas susiję su poetiniu egzistavimu, kažkuria prasme susiję ir su kiekvieno individo gyvenimu. Poetinio kūrinio sukūrimas dar nereiškia, kad poetas gyvena poetiškai, mat jeigu tarp poeto ir jo kūrinio nėra įsisąmoninto ir gelminio ryšio, tai jo gyvenimui nebūdinga ta vidinė begalybė, kuri yra absoliuti poetinio gyvenimo sąlyga (todėl dažnai poezija kalba nelaimingų žmonių lūpomis ir netgi nutinka, kad poeto mirtis tampa poetinio kūrinio sąlyga), tačiau poetas tik tuomet gyvena poetiškai, kai pats yra suorientuotas savo laike ir tampa jo sudedamąja dalimi, kai yra pozityviai laisvas tame tikroviškume, kuriam priklauso. Bet šitaip poetiškai gyventi gali tik kas antras. Priešingai, poetiškai išreikšti tai, kas išgyventa poetiškai – reta dovana, dieviškoji laimė, tampanti pavydėtina išrinktųjų lemtimi.
Ironija, sulaikyta, suvaldyta savo laukinėje, griaunančioje begalybėje, jokiu būdu nepraranda savo reikšmės ir savo galių. Priešingai, tik tuomet, kai individas nusiteikęs teisingai, o tai pasiekiama tik apribojus ironiją, ironija įgyja savo tikrąją reikšmę, savo tikrąjį pagrįstumą. Mūsų laikais daug kalbama apie abejonės reikšmę mokslui, o ironija asmeniniam gyvenimui yra tai, kas abejonė – mokslui. Ir todėl būtų galima teigti, kad nėra tikro žmogaus gyvenimo be ironijos, panašiai, kaip mokslininkai teigia, kad nėra tikro mokslo be abejonės. Sulaikyta ironija sukuria judėjimą, priešingą tam, kurį sukuria nesulaikyta. Ironija nustato ribą, padaro baigtiniu, apriboja ir tuo pačiu teigia tikrumą, tikroviškumą, turinį; ji grasina ir baudžia, ir tuo pačiu perduoda tvarumą ir konsistenciją [Consistents]. Ironija – bausmių meistrė, bet jos bijo tik tas, kuris jos nepažįsta ir mėgsta ją tas, kuris pažįsta. Tokiam, kuris visiškai nesupranta ironijos, kuris visiškai kurčias jos šnabždesiui, tokiam nepakanka eo ipso to, kas vadinama asmeninio gyvenimo absoliučiu pradu, to, kas atskiromis minutėmis ypatingai reikalinga asmeniniam gyvenimui, nesvarbu, koks tas gyvenimas bebūtų pilnatviškas, – atsinaujinimo ir atnaujinančių krikštynų, apvalančio ironijos krikšto, kuris išvaduoja sielą iš jos gyvenimo baigtinumo; jam nepažįstami tas gaivumas ir žvalumas, kuriuos patiri darydamas iškvėpimą, kai tampa pernelyg tvanku, ir krenti į ironijos jūrą, žinoma, ne todėl, kad ten liktum, o todėl, kad atsigaivinęs, džiugus ir lengvas vėl galėtum išlipti į krantą.
Būtų galima sutikti su tuo, kuris kartais išdidžiausiai kalba apie begalinio ironijos siekio šėlsmą ir nesutramdomumą, bet jeigu jam nežinoma ironijos begalybė, kuri joje paslėpta, tuomet jis nepakyla virš ironijos, o stovi žemiau jos. Taip atsitinka visados, kai lieka nepastebėta gyvenimo dialektika. Reikia drąsos, kad nepasiduotum mikliems arba gailestingiems nevilties įkalbinėjimams, kurie pataria išbraukti save iš gyvųjų tarpo. Tačiau tai nereiškia, kad bet kuris dešros pardavėjas, nugrimzdęs sotume ir pasitenkinime savimi, turi daugiau drąsos už tą, kuris nusivylė. Reikia drąsos, kai tave aptinka nelaimė, kai ji mėgina džiaugsmą pakeisti liūdesiu, norą – nuoboduliu, viltį – prisiminimu; tuomet būtinai reikia drąsos, kad norėtum džiaugtis. Bet tai nereiškia, kad bet kuris peraugęs vaikis su savo nudailinta ir beprasme šypsena, džiaugsmu spindinčiu žvilgsniu turi daugiau drąsos už tą, kurį palaužė nelaimė, kuris atprato šypsotis. Ir su ironija yra viskas lygiai taip pat. Taigi jei reikėtų įspėti, kad ironija gali būti gundytoja, tuomet ją reikėtų pagerbti ir kaip mokytoją. Būtent mūsų laikais yra poreikis ją pagerbti. Mokslas mūsų laikais pasiekė tokius nuostabius rezultatus, kad juos susieti su anksčiau pasiektais beveik neįmanoma; įsiskverbimas ne tik į žmogiškąsias, bet ir į dieviškąsias paslaptis labai brangiai kainuoja ir kelia abejones. Mūsų laikais žmonės, džiūgaudami pasiektu rezultatu, pamiršo, kad rezultatas neturi jokios vertės, jei nėra užtarnautas. Vargas tam, kuris mano, kad ironija negali pateikti sąskaitos. Ironija, kaip ir Negatyvumas, – kelias; ne tiesa, bet kelias2. Kiekvienas, kuris turi rezultatą, kaip tokį, jo nevaldo, kadangi nežino kelio. Kai ironija įsiteisėja, ji nurodo kelią, bet ne tą kelią, kuriuo jį gali pasiekti tas, kuris įsivaizduoja valdąs rezultatą, o tą kelią, kuriuo rezultatas jį apleidžia. Be to, mūsų laikmečio užduotis yra mokslinių rezultatų perkėlimas į asmeninį gyvenimą, asmeninis šių rezultatų įsisavinimas. Jeigu mokslas teigia, kad tikroviškumas turi absoliutų pagrįstumą, tuomet būtina, kad jis iš tikrųjų jį įgytų, ir vis dėlto būtų labai komiška, jei kuris nors, jaunystėje mokęs, kad tikroviškumas turi absoliutų pagrįstumą, ir galbūt mokęs to kitų, paseno ir numirė, o tikroviškumas jam taip ir liktų tokiu pagrįstumu, kaip tinkama ar netinkama sklaida išminties, jog tikroviškumas turi pagrįstumą. Jeigu mokslas nuglosto visus prieštaravimus, tuomet būtina, kad šis pilnakraujis tikroviškumas iš tikrųjų taptų matomu.
Mūsų laikmečiui taip pat būdingas neįprastas žavėjimasis ir nuostabiausia, kad jį sukelia tai, kas neįprastai maža. Kokia teigiama šiuo atveju galėtų būti ironija! Tegul ji nubaus tą nekantrybę, kuri nori nuimti derlių, nespėjusi nieko pasėti. Kiekvieno gyvenime yra daug to, kas turi būti atmesta, daug laukinių ūglių, kurie turi būti nušienauti, ir čia ironija labai dera, nes, kaip jau buvo sakyta, sulaikytos ironijos funkcija ypatingai reikšminga, kad asmeninį gyvenimą padarytų sveiku ir tikru.
Ironijos tikroviškumą, kaip sulaikytą momentą, sudaro tai, kad ji tikroviškumą padaro tikru, tai, kad ji deramai pabrėžia tikroviškumą. Bet aš visai nenoriu, kaip Saint-Simonas3 dievinti arba neigti tikroviškumą, kad kiekviename žmoguje esti, arba bent jau turi būti, siekis aukščiausio arba didesnio tobulumo. Bet šis siekis neturi išdarkyti tikroviškumo, priešingai, gyvenimo turinys turi tapti tikru ir aukštesnio tikroviškumo reikšmingu momentu, kurio pilnatvės siekia siela. Tikroviškumas įgyja savo pagrįstumą būtent kaip aukščiausio tikroviškumo momentas, o ne kaip skaistykla, kadangi siela apsivalo ne tuo, kad palieka gyvenimą nuoga ir bejėgė, bet tuo, kad supanašėja su istorija, kurioje sąmonė nuosekliai save išgyvena, be to, palaimą sudaro ne tai, kad viską pamiršti, o tai, kad būni visame kame. Tikroviškumas neturi būti atmetamas kaip nereikalingumas; troškimas turi pasireikšti tyra meile, o ne gležno ir bevalio individo mėginimu paslapčia palikti pasaulį. Romantizmo noras pasiekti aukščiausia yra pateisinamas, bet žmogui neduota atskirti to, ką Dievas sujungė, tad negali jis ir sujungti to, ką Dievas jau atskyrė, o panašaus tipo liguistas siekis yra mėginimas anksčiau laiko pasiekti tobulybę. Tikroviškumas įgyja savo pagrįstumą per veiksmą. Bet veiksmas neturi būti pakeičiamas kvailu bruzdesiu, jis turi sulaikyti aprioriškumą savyje, kad neištirptų begalybėje be turinio.
Taip yra praktine prasme. Teorine prasme esmė turi reikštis kaip fenomenas. Sulaikyta ironija neteigia, skirtingai nei kai kurie gudragalviai, kad už fenomeno nuolatos kažkas slypi; tačiau ji kliudo ir bet kokiam fenomeno sudievinimui, ji moko atkreipti dėmesį į kontempliaciją, bet tuo pačiu apsaugo nuo nepateisinamo lankstymosi prieš ją, kuri teigia, jog norint suteikti vaizdinį, pavyzdžiui, apie pasaulio istoriją, būtinas toks pats laikas, kuris buvo reikalingas pasauliui, kad ją išgyventų.
Ir galiausiai gali kilti klausimas apie „amžiną ironijos pagrįstumą“. Į šį klausimą galima atsakyti tik pasitelkus humorą. Humoras yra pripildytas žymiai gilesniu skepsiu nei ironija, kadangi jis nusitaikęs ne į baigtinumą, o į nuodėmingumą; humoro skepsis vertina ironijos skepsį taip, kaip nežinojimas vertina seną pértarą: credo quia absurdum4, tačiau jis pozityvesnis, jis operuoja ne žmogiškomis, o dievažmogiškomis apibrėžtimis, jis nenurimsta, žmogų padarydamas žmogumi, jis nurimsta tik tada, kai jį padaro dievažmogiu. <…>
Paskutinė pastraipa S. Kierkegaardo disertacijos „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“ (1841 m.) 350-as puslapis. Vertimas – virš šios daniškos pastraipos ir prasideda čia: „Ir galiausiai gali kilti klausimas apie ‘amžiną ironijos pagrįstumą’.<…>“
Vertė M. S.
Redagavo L. Jankauskas, V. Gustas
Šaltiniai: Серен Киркегор. О понятии иронии. Пер. А. Коськовой, С. Коськова // Логос. 1993. № 4. С. 176-198.
Om Begrebet Ironi med stadigt Hensyn til Socrates
***
Søren Kierkegaard. Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (I)
Søren Kierkegaard. Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (II)
- Johan Ludvig Heiberg (1791 – 1860) – danų poetas, kritikas ir leidėjas, Karališkojo teatro direktorius.
- Pl. Evangelija pagal Joną: „Jėzus jam sako: ‘Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.’ “ (Jn 14, 6).
- Henri de Saint-Simon (1760 – 1825) – prancūzų filosofas, sociologas, utopinio socializmo teoretikas.
- lot. Credo quia absurdum – „Tikiu, nes tai absurdas“. Frazė, priskiriama Bažnyčios rašytojui Tertulijonui (Quintus Septimius Florens Tertullianus, 160 – 225). Jo raštuose tiksliai tokios frazės nerasta, bet jos prasmė atitinka jo pažiūras. Šis posakis ragina aklai tikėti, teigia tikėjimo pirmenybę prieš protą.
Atgalinis pranešimas: Ironija kaip egzistencinė Kierkegaardo tiesa | Aplinkkeliai.lt