Fašizmas, kaip idėja, niekada nebuvo nugalėtas. Jis, kaip iracionalumo ir smurto kultas, negalėjo būti įveiktas pasitelkus argumentus. Kol nacistinė Vokietija atrodė stipri, europiečiai ir kiti buvo gundomi. Fašizmas buvo nugalėtas tik Antrojo pasaulinio karo mūšių laukuose. Dabar jis sugrįžo, ir šį kartą šalis, vykdanti fašistinį naikinamąjį karą, yra Rusija. Jeigu Rusija laimės, viso pasaulio fašistai pasijus daug patogiau.
Po bado Ukrainoje, Gulago ar Didžiojo teroro 1937-1938 m. niekas nesulaukė atpildo, o vykdytojai niekada neišsakė jokio oficialaus, institucinio apgailestavimo. Dabar sulaukėme rezultato. Dauguma rusų, išskyrus liberalią mažumą, susitaikė su valstybės pateiktais paaiškinimais apie praeitį ir gyveno toliau. „Tai ne žmonės, tai – buožiškos atmatos“, įtikinėjo jie save anuomet. „Tai ne žmonės, tai – ukrainietiški naciai“, įtikinėja jie save šiandien.
Rusija neseniai paskelbė genocido žinyną, skirtą jos karui prieš Ukrainą. Rusijos oficialioji spaudos agentūra „RIA Novosti“ balandžio 3 d. paviešino aiškią ukrainiečių tautos, kaip tokios, visiško sunaikinimo programą. „Denacifikacija“ oficialioje rusiškoje kalbėsenoje reiškia vien tik Ukrainos valstybės ir tautos sunaikinimą. „Nacis“, kaip aiškinama genocido žinyne, yra tiesiog žmogus, kuris save identifikuoja kaip ukrainietį.
Žymus amerikiečių Vidurio ir Rytų Europos istorijos tyrinėtojas profesorius Timothy Snyderis dalinasi įžvalgomis apie galutinį Vladimiro Putino tikslą; jis tvirtina, kad Rusijos karas prieš Ukrainą prilygsta genocidui ir kad Putinas turi radikalesnį požiūrį nei Stalinas – tik Hitleris turėjo panašų planą; o pats faktas, kad ukrainiečiai nepasiduoda ir kovoja, yra labai svarbus visam pasauliui.
Putino žodžius aiškiai atspindi jo šalies veiksmai Ukrainoje. Jungtinių Tautų konvencijos dėl genocido 2 straipsnyje nurodyti penki veiksmai, atitinkantys genocido apibrėžimą; visus penkis Rusijos pajėgos įvykdė Ukrainoje. Ukrainiečiai visa tai supranta, todėl ir kovoja. Matydami Putino genocido siekį, galime suprasti, iš kur kilo šis karas, kur jis linksta ir kodėl jo negalima pralaimėti.
• Michael Marder: „Mes privalome įsikišti. Tuščių pareiškimų apie paramą Ukrainai ar formalių Putino agresijos pasmerkimų nepakanka.“
• Slavoj Žižek: „Rusija bando primesti naują tarptautinių santykių modelį – ne šaltąjį karą, o karštąją taiką, kuri prilygsta nuolatiniam hibridiniam karui, kai karinės intervencijos paskelbiamos taikos palaikymo humanitarinėmis misijomis prieš genocidą.“
• Rein Raud: „Putinas kovoja prieš laisvos ir demokratinės visuomenės galimybę Ukrainoje, stačiatikių tradicijas turinčioje rytų slavų valstybėje: jei tokia visuomenė pasiteisintų, atsirastų tikimybė, kad kažko panašaus paprašys ir jo paties žmonės.“
• Michael Hauskeller: „Mus užpuolė, čia mes esame aukos, šaukia agresorius. Galbūt tuo net tikima, o gal ir ne. Svarbiausia, kad jeigu šauksi pakankamai dažnai ir garsiai, žmonės tuo patikės ir melą vadins tiesa, o tiesą – melu.“