Korupcija globaliame pasaulyje

pagal | 2020 06 24

Lotynizmas ‘corruptio’ reiškia sugedimą. Klausimas, ar vien pareigūnų paperkamumas žymi valdžios sugedimą. Paperkamumas netoleruotinas visų pirma dėl to, kad sukuria konkurencinius valdžiai išteklius ir kėsinasi į jos patvaldystę. Vis dėlto kai kalbama apie korupciją, visų pirma turimas omeny valdžios sugedimas, t. y. jos atstovų tarnavimas keliems ponams. Ši poligarchija verčia abejoti pačia valdžia bei jos pažadais.

Prof. Tomo Kačerausko esė iš netrukus pasirodysiančios jo knygos „Šnekėjimo rėvos: pokalbiai ir pamąstymai apie kūrybingumą“.

Šnekėjimo rėvos

 

Korupcija globaliame pasaulyje

Josepho Seppo Blatterio ir Michelio François Platini istorija iškalbinga keliais požiūriais. Pirma, brandžiose Vakarų demokratinėse visuomenėse, kokiomis laikomos Šveicarijos ar Prancūzijos visuomenės, korupcija ne tik neišnykusi, bet įgavusi ypatingai rafinuotas formas, kurios vargiai leidžia ją apskaityti ar net pamatyti. Antra, korupcija Vakarų demokratijose netrukdo joms moralizuoti ir mokyti „jaunas“ demokratijas, kokia yra, tarkim, Ukrainos visuomenė, viliojant jas į turtingųjų klubą, kokia yra ES (nors Šveicarija nėra ES narė, ji dažnai laikoma jos modeliu). Šiame fone tos vilionės reiškia maždaug tai: jei jau esate korumpuoti, būkite tokie rafinuoti, kokie esame mes, tuomet jus pripažinsime savais. Trečia, korupcija baudžiama tik prasižengiant pakankamai smulkiu mastu. Milijoniniai srautai susigulėjusiose demokratinių visuomenių senvagėse lieka nepastebėti, nes jie – prieš pat visų akis. Korupciją padeda paslėpti ne tik tradicinis užmokestis už „konsultacijas“, ne tik „džentelmeniški susitarimai“ (kaip Blatterio ir Platini atveju), bet ir visuomeninių nuosavybės formų įvairovė, kai sunku atskirti, kur valstybės, kur tarptautinių organizacijų ir kur privačios lėšos. Organizacijų tarptautiškumas, kai peržengiamos nacionalinės valstybės nuosavybės ribos, sujaukia ir atsakomybės ribas. Korupcijos nėra vieninteliu atveju – kai kalbama apie nuosavas (privačias) lėšas, kurios dėliojamos iš vienos to paties subjekto kišenės į kitą. Blatterio ir Platini atvejis iškilo į viešumą kaip galimai korupcinis tik kilus įtarimams, kad Blatteris, Platini ir FIFA (su ypač plačiomis kišenėmis) nėra tas pats subjektas, nors jų tapatumai ir labai susiję. Beje, besimainantys tapatumai – dar vienas ypatumas, būdingas veikiau „brandžioms“ nei „jaunoms“ demokratijoms, kurios „bręsta“ vartojimo manijos sąlygomis. Vartojimas ir yra tai, kas verčia tapatumą, įgaunantį formą subjektui vartojant vieną ar kitą produktą, nuolat keistis.

Lotynizmas corruptio reiškė sugedimą. Klausimas, ar vien pareigūnų paperkamumas žymi valdžios sugedimą. Paperkamumas netoleruotinas visų pirma dėl to, kad sukuria konkurencinius valdžiai išteklius ir kėsinasi į jos patvaldystę. Vis dėlto kai kalbama apie korupciją, visų pirma turimas omeny valdžios sugedimas, t. y. jos atstovų tarnavimas keliems ponams. Ši poligarchija verčia abejoti pačia valdžia bei jos pažadais.

Platonas savo „Valstybėje“ valdovams ir valdininkams (sargybiniams) siūlė nemokėti jokio atlygio – vien patenkinti jų būtiniausius poreikius. Ko verta valstybė, kurioje valdovų darbą motyvuoja atlyginimas? Antikinėse Graikijos ir Romos demokratijose dauguma pareigybių buvo neapmokamos. Vis dėlto tai netrukdė antikos valdininkams pelnytis iš savo pareigų. Antai renkamas į konsulus Gajus Julijus Cezaris papirkinėdamas rinkėjus prisidarė per milijoną denarijų skolų, kurias tikėjosi nesunkiai grąžinti būdamas valdžioje. Nors čia susiduriame su dviguba korupcija (valdžios piktnaudžiavimas ir balsų papirkinėjimas), tai nekėlė problemų Cezario kreditoriams, nepaisant oficialios moralumo politikos antikoje. Panašiai dauguma pareigybių (urėdų) LDK buvo neapmokamos, tačiau teikė didelių galimybių įvairiais būdais leistinai pelnytis. Kontrastas šioms leistinoms pajamoms buvo verslas ar prekyba, kuri bajorams (potencialiems urėdų turėtojams) buvo visiškai nelegali. Šie niekingi reikalai buvo atiduoti žydams ir miestiečiams (kurių dauguma buvo taip pat žydai). Vis dėlto žydai jokiu būdu nebuvo laikomi korumpuoti, šiuo požiūriu jie turėjo imunitetą. Lietuvos ir Lenkijos bajorų demokratijoje korumpuoti buvo laikomi bajorai, t. y. valdantieji, kurie bandė plėtoti verslą. Šie pavyzdžiai žymi bent du dalykus. Pirma, korupcijos samprata – santykinė: tai, kas laikoma korupcija vienoje visuomenėje ir viename amžiuje, nelaikoma tokia kitoje visuomenėje kitu laiku. Antra, korupciją dažnai sukuria būtent įstatymdaviai, sugedusia laikantys tam tikrą veiką tam tikrai visuomenės grupei.

Prisiminkime biblinius motyvus. Naujame Testamente Jėzus Kristus šokiruoja antikinę žydų visuomenę neatstumdamas labiausiai nekenčiamų žmonių – muitininkų. Tai buvo mokesčių rinkėjai, nusipirkę privilegiją arba patentą (kaip dabar sakoma) rinkti mokesčius. Jie turėjo teisę susirinkti mokesčius ir savo išlaikymui. Būtent todėl šie muitininkai negalėjo būti laikomi korumpuotais. Veikiau tai – viešos ir privačios veiklų partnerystės pavyzdys. Panašiu principu veikė ir LDK muitininkai (vėlgi žydai), kurių niekas niekada negalėjo apkaltinti korupcija, nors jie ir buvo nekenčiamiausi visuomenės nariai.

Korupcija yra ypatingas fenomenas keliais atžvilgiais. Turbūt nėra žmogaus, kuris būtų korupcijos gynėjas. Kovą su korupcija palengvina ir masių pavydo prakutusiems (tikėtina, neteisėtai) kaimynams jausmas. Atrodo, turint tokį masių palaikymą korupcija pasmerkta staigiam išnykimui. Nepaisant to, nėra gajesnio dalyko už korupciją: ji prisitaiko prie bet kokios santvarkos ir pergyvena bet kokius laikus. Visos pastangos išnaikinti korupciją yra beviltiškos pirmiausia dėl to, kad korupcija labiausiai reikalinga „moraliems“ politikams, kuriems nebeliktų su kuo kovoti priešrinkiminėse kovose. Ne mažiau reikalinga ji ir masėms: daugelį žmonių apima siaubas pagalvojus, kad tuoj bus išnaikinta korupcija – juk iš patriotizmo vartotojų visuomenėje niekas nepajudins nė piršto. Vadinasi, ims buksuoti ne tik visuomenės raida, bet ir – tai kur kas svarbiau – asmeninių reikalų tvarkymas. Kitaip tariant, korupcija yra tai, kas liudija valdžios pažeidžiamumą ir tam tikra prasme užtikrina valdžios kaitą, būtiną visuomenės atsinaujinimui. Šis bet kokios valdžios Achilo kulnas ne tik palieka planą B individui, besiblaškančiam tarp biurokratinių užtvarų, bet ir primena valdantiesiems apie jos laikinumą.

Palyginti žemą Lietuvos vietą (43 vieta iš 177 valstybių) pagal korupciją lemia ne stambios „išplautos“ iš valstybinio sektoriaus sumos, kažkam valdžioje džentelmeniškai susitarus ar sumokėjus už konsultacijas, bet kaišiojama smulkmė medikams ir kelių policininkams.

Apskritai tėra vienas būdas išnaikinti korupciją. Tai – vieno privataus subjekto principas. Panašu, kad globalaus vartojimo manija mus artina prie vienos tarptautinės organizacijos modelio, kai valstybių biudžetai tėra skirtingos to paties verslo subjekto kišenės. Tai įvyks, kai (perfrazuojant marksizmo klasiką) tarptautinės korporacijos susivienys, o masinio vartojimo aplinkoje visi įgaus imunitetą korupcijai.

Tomas Kačerauskas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Filosofijos ir kultūros studijų katedra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.