Kaip būti aristotelininku

Pradėsiu nuo drąsaus teiginio, kurį galite palaikyti piktinančia hiperbole: Aristotelis yra ne tik svarbiausias antikos filosofas, ir ne tik svarbiausias visų laikų filosofas, – Aristotelis yra svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus.

Kuo remdamasis galiu paskelbti tokį didingą teiginį? Pagalvokime, ką reikštų būti svarbiausiu kada nors gyvenusiu žmogumi. Kas būtų tinkamas kandidatas? Tai turėtų būti žmogus, kurio idėjos turėjo įtakos milijonų žmonių gyvenimui per didžiulį laiko tarpą – šimtmečius, jeigu ne tūkstantmečius. Rimtų kandidatų negalėtų būti daug.

Kaip dėl Jėzaus? Bet ar jis buvo žmogus? Gal Dievas? Ar ir viena, ir kita? Jau dabar įsivėlėme į sudėtingus teologinius klausimus. O kaip dėl Mahometo? Jis neabejotinai buvo žmogus, amžiną jam atilsį, tačiau, tam tikra prasme, jis neskleidė savo mokymo, nes buvo pranašas, perdavęs Dievo žodį. Dar yra Buda, daug mokęs žmogus. Jo idėjos šimtmečius darė didžiulę įtaką visai Azijai, taip pat pastaruoju metu ir Vakarams. Kitas rimtas kandidatas galėtų būti Konfucijus. Jis, be abejo, yra didis mąstytojas, tačiau jo įtaka daugiausia apsiribojo Kinija bei labiausiai paveikė etikos ir politikos sritis.

Ar yra kitų rimtų pretendentų? Jūs jau žinote, koks bus mano atsakymas.

Aristotelis (384–322 m. pr. m. e.) labiau nei bet kas kitas suformavo mūsų mąstymą apie daugelį dalykų. Jo idėjos ir sąvokos taip įsiskverbė į mūsų mąstymą, kad tapo nepastebimos. Jo darbai tyrinėjant gyvūnus Lesbo saloje ir kitur iš esmės sukūrė biologijos discipliną ir kartu su jo platesnio pobūdžio samprotavimais apie pažinimo prigimtį padėjo pagrindus visam empiriniam mokslui. Jis taip pat pirmasis ištyrė racionalaus mąstymo struktūrą, išrado formaliąją logiką ir pirmą kartą aiškiai suformulavo pagrindinius logikos principus, tokius kaip negalimo trečiojo dėsnis: bet kuris teiginys gali būti tik teisingas arba klaidingas. Šis dvinaris skirstymas yra pagrindinė idėja, kuria paremtas skaitmeninis pasaulis, mūsų vis labiau apgyvendinamas.

Jo atliktas įvairių politinės tvarkos tipų tyrimas ir praktinis darbas, kurio metu rinko senovės Viduržemio jūros regiono valstybių konstitucijas, padėjo pagrindus politikos mokslui ir, ko gero, socialiniams mokslams apskritai. Jo atlikta graikų dramos analizė nustatė pagrindinius gero pasakojimo elementus ir sukūrė literatūros kritiką, o jo analize ir šiandien naudojasi Holivudo scenaristai.

Taigi, kai kitą kartą žiūrėsite filmą, galbūt rodomą per skaitmeninę televiziją, apsaugoti naujausiomis gyvybės mokslų specialistų sukurtomis vakcinomis, akimirką susimąstykite, kad, nors jis tikrai negali prisiimti nuopelnų už visa tai, visgi Aristotelis, vienui vienas žmogus, žengė pirmuosius žingsnius keliais, kurie atvedė mus ten, kur esame šiandien. Aristotelis – įtakingiausias kada nors gyvenęs žmogus. Jo idėjos per amžius nesuskaičiuojamai daug kartų lėmė milijonų žmonių gyvenimus.

Tačiau šis didingas pasakymas nereiškia, kad Aristoteliui visiškai pritariu, kad ir ką jis būtų teigęs. Tiesą sakant, nesu įsitikinęs, kad Aristotelis pritarė kiekvienam savo išsakytam teiginiui. Tikrai nemanau, kad jis būtų norėjęs, jog laikytume jo idėjas dogmatišku garbintinu žinių rinkiniu. Daugelis jo teiginių yra laikini, preliminarūs pasiūlymai, atviri kritikai ir atmestini, jei atsirastų naujų įrodymų. Kartais tą pačią problemą jis sprendžia kelis kartus, pateikdamas iš pažiūros prieštaringus atsakymus. Visa tai atskleidžia, kad jis tikrai nebuvo dogmatiškas mąstytojas ir kad jo darbai nebūtinai sudaro vientisą monolitinę sistemą, nors juos gana lengva taip vertinti.

Aristotelis nebuvo griežtas sistemos kūrėjas; jis buvo tyrinėtojas, žmogus, siekęs pažinimo, neramiai ieškantis atsakymų į visus įmanomus klausimus. Vienas jo vertėjas nusivylęs pasisakė apie Aristotelio „pernelyg didelį neapibrėžtumą ar atsargumą“, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip dažnai savo kūriniuose jis vartoja žodį „galbūt“¹. Jis taip pat nesižavėjo intelektualinių autoritetų idėja, garsiai teigdamas, kad nors jo mokytojas Platonas – draugas, tiesa jam yra dar didesnis draugas². Jis pateikė idėjas, kurios, pasak jo, buvo teisingos, ar bent jau labiausiai tikėtinos, remiantis stebėjimais ir argumentais, tačiau sunku įsivaizduoti, kad jis būtų tikėjęsis, jog kas nors patikės kokiu nors jo teiginiu vien dėl to, kad tai pasakė jis.

Visgi Aristotelis pabrėžė vieną dalyką – filosofavimo svarbą. Anot jo, mes esame racionalūs gyvūnai, t. y. esame gyvūnai, bet nuo kitų gyvūnų skiriamės tuo, kad turime proto galią. Tai mūsų skiriamasis bruožas. Dėl to esame tokie, kokie esame. Tai jis vadina mūsų paskirtimi (ἔργον, ergon). Aristotelis mano, kad daugelis daiktų turi paskirtis ir kad tie daiktai iš tikrųjų yra tai, kas jie yra visaverte prasme, tik tada, kai ta paskirtis yra išnaudojama. Pasitelkime pavyzdį, kurį pats Aristotelis labai mėgo: akys yra tam, kad matytų; tokia yra jų paskirtis. Jei kas nors turėtų akis, bet niekada jų neatmerktų, regėjimo gebėjimas niekada nebūtų panaudotas: jo terminologija tariant, jų regėjimo potencialas niekada nebūtų aktualizuotas. Kadangi pats jų, kaip akių, egzistavimas apibrėžiamas per jų paskirtį – gebėjimą matyti, – tai akys, kurios niekada neturi galimybės matyti, tam tikra prasme nėra akys visaverte prasme.

Tas pats pasakytina ir apie žmogų, kuris nesugeba naudotis savo protu. Aristotelis teigia, kad tam, jog žmogus apskritai būtų žmogus, jis turi užsiimti filosofija:

„Tad ir sielos darbas – arba vien, arba visgi labiausiai – yra mąstyti bei pagrįsti. O tuomet jau paprasta ir kiekvienam nesunku išvesti, kad labiau gyvena tas, kuris mąsto teisingai, o už visus labiau [gyvena] tasai, kuris labiausiai laikosi tiesoje, o toksai yra žmogus, suvokiantis ir mąsliai stebintis […] Tad ‘gyventi’ labiau priskiriame budinčiam, negu miegančiam, labiau suvokiančiam, negu žmogui be nuovokos […]“³

Akivaizdu, kad regėjimas suteikia daug praktinės naudos, pavyzdžiui, neatsitrenkiame į daiktus, ir leidžia mums atlikti daugybę veiksmų. Aristotelis pastebi, kad tas pats pasakytina ir apie filosofinį mąstymą – jis gali būti praktiškai naudingas įvairiais būdais, tačiau abiem atvejais nauda yra tik sveikintinas šalutinis produktas. Net jei kas nors iš matymo neturėtų jokios praktinės naudos, vis tiek mieliau matytų, nei nematytų, komentuoja jis; tas pats pasakytina ir apie filosofinį mąstymą. Mes tai darome dėl savęs, bet šitai mums taip pat teikia įvairiausios naudos.

Gustav Adolph Spangenberg, „Aristotelio mokykla“ (1888, freska Halės-Vitenbergo Martino Lutherio universitete, Vokietija).

Nepaisant to, kad Aristotelis pabrėžia filosofijos, kaip veiklos, svarbą, netgi būtinybę, jis taip pat pabrėžia, kad tik dėl filosofijos galime gyventi laimingą gyvenimą. Tik užsiimdami tuo vieninteliu dalyku, kuris mus apibrėžia kaip žmogiškąsias būtybes, mes iš tiesų klestėsime ir gyvensime gerai.

Verta pastebėti, kad jis nemano, jog pats filosofavimas padarys mus laimingus. Jis nesilaiko tos nuomonės, kurią, atrodo, vėliau išreiškė stoikai ir epikūriečiai, kad filosofija turėtume užsiimti siekdami gyventi gerai. Mano manymu, jo mintis ta, kad turėtume tuo užsiimti tiesiog norėdami būti visaverčiais žmonėmis. Tačiau kartu jis mano, kad šitai mums suteiks laimę ir kad niekas kitas to padaryti negali.

Atsižvelgdami į visa tai, galime užduoti klausimą: „Ką reiškia būti aristotelininku?“ Manau, kad galime aiškiai nurodyti du skirtingus būdus, kuriais galime vartoti žodį „aristotelininkas“. Pirmoji prasmė apima tai, ką galėtume pavadinti „dogmatiniu aristotelizmu“. Dažnai daroma prielaida, kad Aristotelis paliko vieną sisteminę minties visumą ir kad būti aristotelininku reiškia pritarti šios sistemos teisingumui, vergiškai vadovautis Aristotelio tekstais. Per amžius tikrai būta daug dogmatiškų aristotelininkų. Tačiau pats Aristotelis šia prasme tikrai nebuvo dogmatiškas aristotelininkas. Kaip jau minėjau, Aristotelis buvo atsidavęs tyrinėtojas, nuolatos nagrinėjantis, stebintis ir siekiantis žinių.

Mano manymu, būtent ši atviro ir be galo smalsaus tyrinėjimo idėja gali padėti mums antrą kartą, ir daug geriau, suprasti, ką reiškia būti aristotelininku. Tai tiesiog reiškia būti žmogumi pačiu visavertiškiausiu įmanomu būdu. Tai nereiškia, kad turime viską, ką sakė Aristotelis, priimti kaip tiesą, – nemaža dalis jo minčių dabar yra akivaizdžiai klaidingos (ypač kosmologijos ir biologijos srityse); tiesą sakant, tai tiesiog reiškia, kad reikia prisijungti prie jo ir atkakliai bandyti suprasti pasaulį, kuriame gyvename.

Yra senas pasakojimas, kuriame teigiama, kad XVI ir XVII a., kuriant modernųjį mokslą, buvo reikalaujama visiškai nutraukti aristoteliškąją tradiciją. Aristotelis buvo tapęs tokia didžiulė intelektualinio autoriteto figūra, kad jo šešėlis stabdė pažangą. Kaip teigė Francis Baconas (1561–1626), „žinios, gautos iš Aristotelio ir atleistos nuo laisvo tyrinėjimo, nebepakils aukščiau už Aristotelio žinias“⁴. Daugelis XVI a. mąstytojų, patys atidžiai studijavę Aristotelio tekstus, labai gerai žinojo, kad jis buvo stebėjimo ir atviro tyrinėjimo šalininkas. Problema buvo ne pats Aristotelis, o tai, kaip jį suvokė kai kurie jo sekėjai.

Italų filosofas Jacopo Zabarella (1533–1589) aiškiai matė skirtį tarp aristotelininko aiškintojo, susitelkusio į Aristotelio raštus, ir tikro aristotelininko, priėmusio jo tyrinėjimo dvasią. Tai buvo skirtis tarp susitelkimo į doktriną ar metodą, Aristotelio veikalų raidę ar dvasią. Maždaug tuo pačiu metu kitas italų filosofas Alessandro Piccolominis (1508–1579) teigė, kad, norėdamas būti ištikimas aristotelininkas, jis pirmiausia remsis patirtimi ir stebėjimu, net jeigu dėl to kartais nesutiks su Aristoteliu. Norėdamas „geriau mėgdžioti Aristotelį“, jis rašė: „Aš paliksiu Aristotelį… kiekvieną kartą, kai pojūčiai man parodys, kad yra priešingai.“⁵

Ypač įdomus tokio mąstymo pavyzdys yra Galileo Galilei’us (1564–1642). Garsiajame „Dialoge apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ (1632) Galilei’us pašiepė savo meto aristotelininkus už vergišką ištikimybę Aristotelio veikalų raidei, kad ir kokie nauji įrodymai jiems būtų pateikti. Tačiau tuo pačiu Galilei’us pastebėjo, kad „jei Aristotelis dabar būtų gyvas, jis pakeistų savo nuomonę“⁶. Galilėjus mielai save apibūdino kaip aristotelininką Piccolominio prasme, kuris laisvai nukrypsta nuo Aristotelio pažiūrų, kai to reikalauja įrodymai. Jis matė, kad naujasis XVI a. dėmesys stebėjimams ir eksperimentams daugeliu atžvilgių buvo aristoteliškos dvasios. Pačiam Aristoteliui tikrai būtų nepatikusi mintis, kad jo darbai tapo autoritetingais griežtos doktrinos šaltiniais, trukdančiais vystytis mokslui.

Taigi, kaip būti aristotelininku? Atsižvelgiant į tai, ką sakiau, būti aristotelininku nereiškia pritarti tam tikram idėjų rinkiniui, nors tikrai galima būti aristotelininku ir šia siauresne prasme. Noriu pasakyti, kad būti aristotelininku reiškia tiesiog prisijungti prie Aristotelio nesibaigiančiose pažinimo paieškose. Tai tiesiog reiškia užsiimti filosofija. Kaip jis pasakė savo veikalo „Metafizika“ įžanginėje eilutėje, „žmonės iš prigimties trokšta pažinti“. Filosofija, anot jo, yra nuostabos, kurią sukelia mūsų susidūrimas su mus supančiu pasauliu, vaisius.

Kai tik pradedame mąstyti apie didžiuosius klausimus, susijusius su pasaulio, mūsų pačių ir mūsų vietos jame prigimtimi, mes pradedame filosofuoti, o tai ir yra aristotelizmo esmė. Naudotis savo gebėjimu mąstyti ir suprasti, pasak Aristotelio, tiesiog reiškia būti žmogumi. Taigi tam tikra prasme mes visi esame aristotelininkai, norime to ar ne. Negalime jo nepaisyti, kaip ir negalime išvengti jo įtakos. Jis yra svarbiausias kada nors gyvenęs žmogus.

Vertė Tautvydas Vėželis
John Sellars, “How to be an Aristotelian”

1. Richard Robinson, Aristotle’s Politics Books III and IV (Oxford UP, 1962) viii.
2. Žr. „Nikomacho etika“, 1096a 11-15, kurios esmė tradiciškai pateikiama kaip lotyniška sentencija Amicus Plato, sed magis amica veritas („Platonas yra draugas, bet didesnis draugas yra tiesa“). // „Ir draugai, ir tiesa mums yra mieli, bet mūsų šventa pareiga atiduoti pirmenybę tiesai.“ – „Nikomacho etika“, in: „Aristotelis. Rinktinė“, Vilnius: Margi raštai, 2020; vertė J. Dumčius, M. Ročka, V. Sezemanas, p. 50-51.
3. Protrepticus fr. 14, trans. D.S. Hutchinson & M.R. Johnson in “Authenticating Aristotle’s Protrepticus,” Oxford Studies in Ancient Philosophy 29 (2005) 193–294, at 266–7. // Lietuviškas vertimas: Aristotelis, „Protreptikas, arba paraginimas filosofuoti“, B 85 ir B 90; „Naujasis židinys-Aidai“, 1993 m. Nr. 10, p.14-15, vertė Mantas Adomėnas.
4. The Advancement of Learning 1.4.12, W.A. Wright ed. (Oxford: UP, 1963) 37.
5. Citata paimta iš: Marco Sgarbi, “What does a Renaissance Aristotelian look like? From Petrarch to Galilei,” in HOPOS: The Journal of the International Society for the History of Philosophy of Science 7 (2017) 226–45, at 237.
6. Citata paimta iš: Sgarbi (ibid.) 240.