„Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, ‘Sąmokslas prieš žmonių rasę’ yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė ‘Siaubo užmačia’, regis, skatina daryti tokią išvadą. Betgi žodžiai kartais turi dvi ar daugiau reikšmių ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka ‘užmačia’ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.“ (Thomas Ligotti)
Thomas Ligotti
SĄMOKSLAS PRIEŠ ŽMONIŲ RASĘ: SIAUBO UŽMAČIA
Įvadas: apie pesimizmą ir paradoksą
Savo veikale „Blogio prigimtis“ (The Nature of Evil, 1931) Radoslavas A. Tsanoffas cituoja vokiečių filosofą Juliusą Bahnseną, kuris 1847-aisiais, būdamas septyniolikos metų, išdėstė glaustą mintį. „Žmogus yra savivokus Niekas“, – rašė Bahnsenas. Nesvarbu, ar šiuos žodžius laikysime jaunatviškais ar priešlaikiniais, jie priklauso senai mūsų rūšies ir jos siekių paniekinimo tradicijai. Vis dėlto vyraujančios nuomonės apie žmogiškąją veiklą įprastai esti arba kvalifikuotas pritarimas, arba tuščiagarsis gyrimas. Kaip taisyklė, kiekvienam garbėtroškai, ar tiesiog norinčiam rasti vietą visuomenėje, praverstų toks šūkis: „Jeigu negali pasakyti nieko teigiamo apie žmoniją, pasakyk ką nors dviprasmiško.“
Grįžtant prie Bahnseno, jis tapo filosofu, ne tik negalėjusiu pasakyti nieko teigiamo ar dviprasmiško apie žmoniją, bet ir niūriai vertinusiu visą egzistenciją. Kaip ir daugelis metafiziką išbandžiusių žmonių, Bahnsenas teigė, kad, kitaip nei atrodo, visa tikrovė yra vieningos, nekintančios jėgos – kosminio judėjimo, kurį įvairūs filosofai apibūdino skirtingais būdais – išraiška. Bahnsenas šią jėgą ir jos judėjimą laikė siaubūniškos prigimties, dėl kurios visatoje nuolat vyksta beatodairiškos skerdynės ir atskirų jos dalių tarpusavio žudynės. Be to, „visata pagal Bahnseną“ niekada neturėjo nė užuominos apie planą ar kryptį. Nuo pat pradžių tai buvo pjesė be siužeto, kurios veikėjai tebuvo pagrindinės varomosios jėgos dalys, betiksliai save žalojančios. Bahnseno filosofijoje visi dalyvauja netvarkingoje skerdynių fantazijoje. Vienas kito pjautynės… amžinai. Tačiau beveik niekas iš šios sumaišties dalyvių to nepastebi. Pavyzdžiui, gamtos pasaulyje nė vienas nežino dalyvaujantis skerdynių šventėje. Tik Bahnseno savivokus Niekas gali suprasti, kas vyksta, tik jį gali sukrėsti šventės chaoso traukuliai.
Bahnseno egzistencijos, kaip kažko keisto ir kraupaus, apibrėžimas, artimas kitoms pesimistinėms filosofijoms, savivokių niekų palankumo nesulaukė. Bekompromisis pesimizmas visuomenei nėra patrauklus. Ta saujelė žmonių, kurie atkakliai svarstė apie gyvenimo niūrumą, galėjo ir negimti. Istorija patvirtina, kad žmonės keičia nuomonę beveik dėl visko – pradedant tuo, kokį dievą garbinti, ir baigiant tuo, kokią plaukų šukuoseną pasirinkti. Tačiau kalbant apie egzistencinius sprendimus, žmonės iš esmės yra nepaprastai geros nuomonės apie save bei savo būklę šiame pasaulyje ir yra tvirtai įsitikinę, kad jie nėra savivokių niekų rinkinys.
Ar tuomet vertėtų atsisakyti visų priekaištų, susijusių su mūsų rūšies pasitenkinimu savimi? Tai būtų genialus sprendimas, pirmoji taisyklė nukrypėliams nuo normos ribų. Antroji taisyklė: jeigu privalai praverti burną, venk ginčų. Pinigai ir meilė gali priversti pasaulį suktis, bet ginčai su tuo pasauliu jo nepajudins, jeigu jis pats to nenorės. Taip sako britų rašytojas ir krikščionių apologetas G. K. Chestertonas: „Rasti tiesą pasitelkus logiką galima tik tada, kai jau esi radęs tiesą be jos.“ Chestertonas nori pasakyti, kad logika nėra susijusi su tiesa, mat jeigu tiesą galima rasti be logikos, tuomet logika nereikalinga, stengiantis žūtbūt surasti tiesą. Vienintelis motyvas, dėl kurio jis į savo formuluotę įtraukia logiką, yra noras pašiepti tuos, kurie mano, jog logika yra gana svarbi ieškant tiesos, nors ir ne tokios tiesos, kuri Chestertonui, kaip krikščioniui, moralės požiūriu buvo pamatinė.
Garsėjęs tuo, kad savo įsitikinimus perteikė pasitelkęs paradoksą, Chestertonas, – kartu su visais, turinčiais ką nors teigiamo ar dviprasmiško pasakyti apie žmoniją, – stovi kryžiaus žygio už tiesą priešakinėse gretose. (Čia nėra nieko paradoksalaus.) Taigi, jeigu jūsų tiesa prieštarauja tiesai asmenų, kurie kuria ar vertina paradoksus, pažeidžiančius status quo, jums patartina paimti savo argumentus, suplėšyti juos ir išmesti į artimiausią šiukšliadėžę.
Be abejo, bevaisis ginčijimasis turi savo žavesio ir gali būti smagus prielipas karčiam džiaugsmui, kurį teikia paviršutiniški išvedžiojimai, asmeninės stabmeldystės bei nevaržomi svaičiojimai. Siekiant dovanoti tokį nevaldomą racionalumo ir iracionalumo (ne todėl, kad juos būtų galima atskirti) taikymo būdą, ši „siaubo užmačia“ buvo įtvirtinta tezėje filosofo, kuriam kilo nerimą keliančių minčių apie tai, ką reiškia būti žmonių rasės nariu. Visgi nevertėtų per daug trimituoti apie šią paniekos preliudiją. Kol kas tereikia tarti, kad minėtas filosofas daug svarstė apie žmogaus egzistenciją kaip apie tragediją, kurios nebūtų buvę, jeigu mūsų gyvenimų nebūtų paveikęs vienintelis pražūtingas įvykis – sąmonės, visų siaubų gimdytojo, evoliucija. Jis taip pat vaizdavo žmoniją kaip prieštaringų būtybių rūšį, kurios tolesnis egzistavimas tik blogina jos likimą, t. y. kaip mutantus, įkūnijančius iškreiptą paradokso – tikroviško paradokso, o ne nevykusios epigramos – logiką.
Netgi paviršutiniška šios temos apžvalga atskleis, kad ne visi paradoksai yra vienodi. Kai kurie jų yra tik retorinio pobūdžio, akivaizdi logikos prieštara, kuri, mikliai žongliruojant, gali būti lengvai išnarpliota tam tikrame kontekste. Labiau intriguoja tie paradoksai, kurie kamuoja mūsų tikrovės sampratas. Antgamtinio siaubo literatūroje gerai žinoma siužetinė linija, kai veikėjas, susidūręs su kūnišku paradoksu, turi susitaikyti su šiuo ontologiniu iškrypimu – kažkuo, ko neturėtų būti, bet vis dėlto yra, – arba alpti iš siaubo. Labiausiai legendomis apipinti kūniško paradokso pavyzdžiai yra „nemirėliai“ – vaikštantys lavonai, geidžiantys amžinai būti pasaulyje. Tai, ar jų buvimas turėtų tęstis be galo, ar turėtų būti nutrauktas įsmeigus kuolą širdin, nesusiję su nagrinėjamu klausimu. Tokių neįmanomo pavidalo būtybių galimybė egzistuoti nors akimirksnį patį antgamtinį siaubą paverčia apčiuopiamu dalyku. Kiti paradokso ir antgamtinio siaubo susiliejimo pavyzdžiai yra bedvasiai daiktai, kalti dėl nusižengimų savo prigimčiai. Turbūt ryškiausias šio reiškinio pavyzdys – marionetė, nutraukianti virveles ir pradedanti judėti pati.
Thomas Ligotti, Songs of a Dead Dreamer & Grimscribe (knygos viršelio fragmentas; Penguin, 2015).
Trumpai apsvarstykime kai kurias įdomybes, susijusias su marionetėmis. Jos gaminamos taip, kaip jas gamina marionečių kūrėjai, ir jų judėjimas visiškai priklausomas nuo lėlininko valios. Čia turimos mintyje tos pagal mūsų atvaizdą sukurtos marionetės, kurios vis dėlto nėra pagamintos taip kruopščiai, kad galėtume jas sumaišyti su žmonėmis. Jeigu jos būtų taip sukurtos, jų panašumas į mūsų minkštus pavidalus būtų keistas ir baugus dalykas, pernelyg keistas ir baugus, kad jį būtų galima vertinti be nerimo. Atsižvelgiant į žmonių nerimą, parduodamos lėlės gaminamos taip, kad, nors ir primenančios mus, nebūtų painiojamos su žmonėmis, nebent su jomis susidurtume pustamsiame drėgname rūsyje ar užgriozdintoje palėpėje. Mes turime žinoti, kad marionetės yra marionetės. Nepaisant to, jos vis tiek gali mus neraminti. Mat jeigu į marionetę atitinkamai mesime žvilgsnį, kartais galime pajusti, kad ji į mus žiūri ne žmogiškai, o lėliškai. Gali net dingotis, kad ji tuoj atgis. Tokiomis lengvo sutrikimo akimirkomis kyla psichologinis konfliktas, suvokimo disonansas, sukeliantis antgamtinio siaubo traukulius.
Antgamtinio siaubo gimininga sąvoka – „kraupumas“. Abi sąvokos tinkamos, kai kalbama apie nežmogiškus pavidalus, rodančius žmogiškas savybes. Abi taip pat gali nurodyti iš pažiūros gyvus pavidalus, kurių išvaizda apgaulinga, tokius kaip nemirėliai, kurie esti paradokso siaubūnai, padarai, kurie nėra nei viena, nei kita arba, dar kraupesne ir siaubingesne antgamtiškumo prasme, padarai, kurie, kaip paaiškėja, yra du dalykai viename. Ar antgamtiškumo apraiškų išties esama, ar jų nėra, mes sudrebame vien pagalvoję, kad mūsų apgyvendintas natūralus pasaulis gali virsti žudynių švente, bet tik fizine, o ne metafizine prasme. Štai kodėl antgamtiškumą įprastai tapatiname su siaubu. Gyvybės apsėsta marionetė kaip tik ir yra tokio siaubo pavyzdys, nes paneigia visas natūralaus fizikalizmo idėjas bei patvirtina chaoso ir košmaro metafiziką. Šiuo atveju tai vis dar būtų marionetė, bet jau turinti protą ir valią, žmogiška marionetė – paradoksas, sveiką protą trikdantis dar labiau nei nemirėliai. Bet visai kitaip į tai žvelgtų jos. Žmogiškos marionetės apskritai negalėtų savęs suvokti kaip marionečių, kadangi turėtų įsitvirtinusią sąmonę, jose sukeliančią stiprų jausmą, kad jos yra išskirtiniausi kūrinijos daiktai. Kai tik pradedi jausti, kad viską darai pats – atlieki judesius ir gimdai mintis, kurios, regis, kyla iš vidujybės, – jau niekas tavęs neįtikins, jog nesi savo paties šeimininkas.
Marionetės, kaip mūsų pačių atspindžiai, nėra lygiaverčiai mūsų partneriai pasaulyje. Jie yra veikėjai savo pačių pasaulyje, kuris egzistuoja mūsų pasaulyje ir jame atsispindi. Ką mes regime tame atspindyje? Tik tai, ką norime regėti, į ką galime žiūrėti pakančiai. Pasitelkę profilaktišką saviapgaulę, slepiame tai, ko nenorime įsileisti galvon, lyg išduotume sau baisią neatskleistiną paslaptį. Mūsų gyvenime apstu trikdančių klausimų, į kuriuos vieni stengiasi atsakyti, o kiti jų nepaiso. Galime save laikyti ir plikomis beždžionėmis, ir įsikūnijusiais angelais, bet tik ne žmogiškomis marionetėmis. Pakilę aukščiau už šiuos mūsų rūšies apsimetėlius, mes laisvai judame ir galime kalbėti, kada užsigeidę. Mes tikime, kad veikiame savarankiškai, ir kiekvienas, prieštaraujantis šiam įsitikinimui, bus laikomas bepročiu arba žmogumi, bandančiu kitus įklampinti į siaubo užmačią. Kaipgi galima rimtai vertinti lėlininką, perėjusį į kitą pusę?
Marionetėms baigus vaidinti scenoje, jos sugrįžta į savo dėžes. Jos nesėdi ant kėdžių ir neskaito knygų, jų akys nesisukioja kaip stiklo rutuliukai, sekdamos išdėstytus žodžius. Jos yra tik daiktai, kaip lavonas karste. Jeigu jos kada nors atgytų, mūsų pasaulis virstų paradoksu ir siaubu, kuriame viską apgaubtų migla, taip pat ir tai, ar mes esame tiktai žmogiškos marionetės.
Visas antgamtinis siaubas kyla iš to, kas, anot mūsų, turėtų būti ir ko neturėtų būti. Kaip tvirtina mokslininkai, filosofai ir dvasiniai veikėjai, mūsų galvos prikimštos iliuzijų; daiktai, taipogi žmonių sukurti, nėra tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau vieną dalyką – skirtumą tarp to, kas yra ir kas nėra natūralu – žinome užtikrintai. Kitas mūsų žinomas dalykas yra tas, kad gamta nedaro tokių nepageidaujamų klaidų, kurios leistų daiktams, taipogi žmonių sukurtiems, pasukti link antgamtiškumo. Jeigu ji taip klystų, mes dėtume visas pastangas, norėdami palaidoti šį žinojimą. Tačiau mums nereikia griebtis tokių priemonių, kadangi esame tokie, kokie esame, – natūralūs. Niekas neįstengs nei įrodyti, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje yra antgamtinis siaubas, nei privers patikėti tokia galimybe. Tai pasakyti gali kiekvienas, ne tik autorius, rašantis knygas, kuriose antgamtiškumas, kraupumas ir šiurpulingi paradoksai laikomi neatsiejama mūsų prigimties dalimi.
Vertė Linas J. Jankauskas
Thomas Ligotti, The Conspiracy against the Human Race, New York: Penguin Books, 2018, p. xvii–xxii.
Susiję įrašai:
Sąmokslas prieš žmonių rasę. Pratarmė
Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka
Th. Ligotti, „Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą“
Th. Ligotti, „Chemikas“ ir „Išgerk už mane vien tik labirintinėm akim“