„Demokratija turėtų būti toks miesto organizavimo ir valdymo būdas, kuris leistų piliečiams sugyventi taikiai ir būti laimingiems, jiems patiems už tai kiek įmanoma būnant atsakingiems. Pagarba ir rūpinimasis Žeme bei oru turi būti demokratijos dalis, nes abu šie dalykai yra būtini kiekvieno piliečio gyvenimui ir gerovei.“ (Luce Irigaray)
***
ALEKSANDER KOPKA ¦ Pradėsiu nuo teisingumo. „Nikomacho etikos“ V knygoje Aristotelis apibrėžia teisingumą kaip tobulos dorybės praktiką, rodomą kitų atžvilgiu, t. y. tokį teisingumą, kuris įgyja galutinį pobūdį kaip tik per santykius su kitais. Šiuo požiūriu rūpinimasis savo ugdymu būtų aiškiai susijęs su rūpinimusi kitais. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pabrėžiate mūsų santykinį tapatumą, jūsų filosofijoje yra vietos teisingumo sąvokai? Jeigu taip, kaip klimato krizės metu galime parodyti teisingumą visų gyvų būtybių ir apskritai gamtinės aplinkos atžvilgiu?
LUCE IRIGARAY ¦ Jūsų pirmasis klausimas mane prajuokino. Kaip Aristotelis galėjo praktikuoti teisingumą kito (-os) atžvilgiu, turint omenyje tai, ką jis mąstė ir rašė apie moterį? Ką jam – kaip ir daugeliui pamokančių moralistinių diskursų autorių – reiškia žodis „kitas“, jei nepripažįstama kito (-ų) skirtingumo vertė, pradedant jų prigimtiniu skirtingumu? Koks gali būti kito statusas logikoje, grindžiamoje tapatumu, vienodumu, lygybe? Ar šis žodis nėra tik apibrėžimas remiantis logosu, kuris neatsižvelgia į skirtumą, išskyrus kaip daugiau ar mažiau tapatų, vienodą, lygų vertybių skalėje, pagal kurią kitoks visada reiškia tai, kas yra prastesnis už modelį ar idealą?
Taip, savo kūryboje nerimauju dėl teisingumo. Tačiau, atsižvelgiant į kultūrą, kuri yra mūsų, pirmiausia reikia rūpintis kiekvienos būtybės teisėmis, nepatikint teisingumo vykdymo žmonėms, kurie negali būti lygiaverčiai tokiai užduočiai, kokios galėtų būti jų etinės pretenzijos šiuo klausimu. Būtent dėl šios priežasties daug dirbau, siekdama permąstyti pilietines teises, galinčias užtikrinti teisingumą. Iš tikrųjų dabartines mūsų teises, kurios tariamai buvo apibrėžtos neutraliai ir neautentiškai, nustatė vyriškosios lyties subjektai, išlavinti remiantis tam tikra logika. Taigi pradėjau nuo bandymo apibrėžti lytiškumo teises (plg. Je, Tu, Nous; Thinking the Difference, Sexes and Genealogies; I Love to You) ir politiškai kovojau, ypač Italijos komunistų partijos aplinkoje ir Europos Parlamente, kad šios teisės būtų pripažintos ir taikomos. Tai buvo tikrai sunkus darbas! Dauguma žmonių, kurie, kaip manoma, yra demokratiški, išties dar nesuvokia, jog demokratija pirmiausia yra teisių, leidžiančių kiekvienam piliečiui teisėtai pasipriešinti bet kokiai valdžiai, įskaitant valstybės valdžią, klausimas.
AK ¦ Teigiate, kad gyvybės tvarumas neturėtų apsiriboti konkurenciniu ir konfliktiniu išlikimo pavidalu ir kad išlikimas turėtų būti grindžiamas gyvybės puoselėjimu. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl mus taip apsėdo šis konfliktinis išlikimo pavidalas ir kaip galėtume jį įveikti?
LI ¦ Pernelyg neimu domėn „išlikimo“, kuris, mano manymu, susijęs su besibaigiančia kultūra. Ar kalbėjimas apie „išlikimą“ ir net apie „gyvybės tvarumą“ nereiškia, kad gyvybę laikome tuo, ką galime turėti po ranka ir su kuo galime susidoroti patys? Akivaizdu, kad tuomet tai jau nėra tikrasis gyvybės klausimas. Gyvybė yra savarankiška mūsų atžvilgiu ir išties egzistuoja, kai vystosi pati. Visų pirma, turime ją gerbti ir prisidėti prie jos vystymosi, nesiekiant savo veiksmais pakeisti pačios gyvybės augimo. Pirmieji Sofoklio tragedijos „Antigonė“ choro žodžiai atskleidžia problemą, kurią kelia žmogaus kišimasis į gamtos pasaulį.
Daug nuostabių daiktų pasauly,
Bet nuostabiausias jų – žmogus.
Jūron pilkojon leidžias jis,
Kaukiančių vėtrų nepaisęs,
Kai bangos šniokščia ir šoka
Lig padangių aukštų.
Ir deivių jis vyriausią, Žemę,
Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina,
Metai iš metų grąžydamas žambrį,
Arklio sau pasijungęs veislę.
Ir lengvasparnių paukščių pulką
Prisivilioja sau klastom
Ir žvėrių veisles visokias,
Ir gyvūnus gelmių juodų
Tinklais, kietai numegztaisiais,
Gaudo gudrus žmogus.
Sutramdo jis laukinį žvėrį,
Papūstakartį, kalnais kopinėjantį,
Sprandą po jungu palenkia jis arkliui
Ir kalnų nejaukintam jaučiui.
Balsu ir kaip vėjas lakiom
Mintim jis išmoko skrajot
Ir būti bendrijos nariu, jis moka
Gintis nuo šalto speigo
Ir čaižių lietaus strėlių.
Laimės vaikas,
Nelaimei jis kelią iš anksto
Pastoja. Tik vieno Hado
Išvengti jis bejėgis,
Nors vaistų prieš sunkias ligas
Prigalvojo.
Gudrumas nepaprastas jį
Pamoko visokių menų
Ir lenkia į pikta arba į gera.
Krašto papročius gerbi,
Priesaikos dievams laikais –
Kraštui laimė.
Nelaimę gi neša kiekvienas,
Pasukęs iš doro kelio.
Vietos jam prie židinio
Tegu nebus ir tam, kas jį
Drįs užtarti.
[…]
Sofoklis, „Antigonė“1
AK ¦ Kapitalistinei sistemai plečiantis, stebime ir patiriame beprecedentį mūsų atsiskyrimo ir atitolimo nuo vadinamojo natūralaus pasaulio pagreitį. Dėl nepasotinamo siekio kaupti ir pasisavinti, kapitalizmas iškreipė ir susilpnino mūsų pragyvenimo ir tvarumo santykius su gamtos pasauliu. Tačiau ar kapitalizmas nėra veikiau gilesnės problemos ar mūsų kultūros bei požiūrio į gamtinę aplinką ir kitas, žmogiškąsias ir nežmogiškąsias, gyvas būtybes požymis? Kaip galime užkirsti kelią nuolatiniam gamtos pasaulio ir mūsų ryšių su juo naikinimui?
LI ¦ Man atrodo, kad didžiausia kapitalizmo klaida yra jo veiksenoje, kuri nepakankamai atsižvelgia į autonominę gyvų būtybių gamybą. Teikiama pirmenybė produktų gamybai ir daroma žala natūraliai pagaminamiems vaisiams. Taip veikdamas, kapitalizmas padidino žmogaus pretenziją savo darbu pakeisti pačios gamtos potencialą – pretenziją, egzistuojančią nuo pat mūsų kultūros pradžios, kaip atskleidžia choras tragedijoje „Antigonė“. Tokio vyksmo pagreitėjimą pirmiausia lėmė gamybos priemonių kismas, ypač naudojant mašinas ir produktus, kurie pagreitina natūralaus augimo ritmą. Mašinos gali gaminti greičiau ir efektyviau nei žmonės. Po truputį jos pranoko žmogaus galimybes ir žmogaus darbo vertę. Žmonės stengiasi tapti tokie pat veiksmingi kaip mašinos, o tai atitolina juos nuo priklausymo gamtos pasauliui.
Galbūt vienas būdų ištaisyti šį atitolimą nuo gamtos yra laikyti žmogų gyva būtybe tarp kitų gyvų būtybių, kurios yra viena nuo kitos priklausomos. Todėl turime gerbti savo vystymosi ritmą, kad kiekvienas iš mūsų kitam (-iems) atneštų tai, kas atitinka jo (-ų) potencialą. Šiuo požiūriu svarbu prisiminti, kad gyvos būtybės, kitaip nei mašinos, yra lytiškos; taigi reikia atsižvelgti ir į lytiškumo bei lytiškumo skirtumų vaisingumą ne tik dauginimosi, bet ir gamybos, pavyzdžiui, energijos, santykių ar kultūros, lygmeniu.
AK ¦ Garsioji Marxo 11-oji tezė apie Feuerbachą skelbia, kad „filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti“. Nors, anot Gramsci, Marxas neatsisakė visos filosofijos, jis atmetė tam tikrą filosofijos rūšį, būtent teorinę-spekuliatyviąją filosofiją. Priešingai tokiam teoriniam spekuliatyviam filosofavimo būdui, jūs, kaip griežta beasmenės, turtinės ir falocentrinės filosofijos kritikė, skatinate judėti link filosofijos, kuri rūpinasi, kaip teigiate knygoje In the Beginning, She Was („Pradžioje buvo ji“, 2012), „mūsų santykinės tapatybės ugdymu“. Kartu išreiškiate susirūpinimą dėl idealizmo ir materializmo trūkumų. Taigi, koks kelias nuo teorijos iki praktikos jūsų filosofijoje? Ir kaip jūsų lytinės skirties, pavartojus Marxo žodžius, filosofija gali pakeisti pasaulį?
LI ¦ Nesu tikra, kad Marxas iš tiesų pakeitė pasaulį. Argi jis nebuvo daugiausia teoretikas, kuris interpretavo ir kritikavo esamą pasaulį? Kad pavyktų pakeisti pasaulį, būtina pakeisti jo foną, pavyzdžiui, suabejoti subjekto–objekto logika, kuria grindžiamas mūsų pasaulio konstravimas ir iš to kylantis visuotinis sudaiktinimas. Būtina klausti, kodėl subjektyvumą labiau lemia jo santykis į/su objektais – materialiais ar dvasiniais, – nei jo prigimtinis ir materialus priklausymas ir santykis į/su kitais subjektais. Taip pat labai svarbu pasiūlyti kitokius gamybos būdus, o ne vien tai, kad darbininkai užvaldytų tas pačias gamybos priemones.
Atsakydama į jūsų klausimą apie kelią nuo teorijos link praktikos mano filosofijoje, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad mąstymą laikau praktika. Antra, norėčiau pabrėžti, kad, iki mano praktikai tampant įkvėptai mano teorijos, mano mąstymas paveikiamas gyvos praktikos, pradedant mano pačios gyvenimo praktika. Taip pat norėčiau tarti, kad savo mąstymu siekiu sukrėsti mūsų kultūros – arba upokeimenon – pamatus, ypač pakeičiant subjekto–objekto logiką subjekto–subjekto logika, taip pat skirtingumo logiką vienodumo, tapatybės, panašumo ir lygybės logika. Tai reiškia, kad priimame neigiamą požiūrį, atitinkantį mūsų prigimtinės priklausomybės šališkumą, užuot naudojęsi neigiamu požiūriu, kaip norime, – kaip tai daroma beveik visoje mūsų filosofinėje tradicijoje, – arba kaip neigiamą pasaulio ir elgesio būdo vertinimą ar priereikšmę, o tai taipogi reiškia, kad neigiamą požiūrį visada turime po ranka.
Norėčiau pridurti, kad subjektyvumo laikymas lytiškumu, kaip siūlau, galėtų būti kelias, padedantis įveikti pono ir vergo santykį, kuris kenkia mūsų teorijų ir praktikos pagrindams ir yra daugelio rūšių neteisingumo priežastis. Pastarosios, kurias smerkia Marxas, pirmiausia susijusios su turėjimu, o ne buvimu. Ir, pavyzdžiui, jis neįsivaizduoja mūsų subjektyvumo kismo, kuris būtinas, norint įveikti daugelį neteisingumo pavidalų; jis nepagalvojo apie kai kuriuos neteisingumo pavidalus, su kuriais susiduriame šiandien, ypač apie taršos problemą, kuri pernelyg dažnai neigiama, siekiant išsaugoti darbininkų užimtumą. Galėčiau užsiminti ir apie kitus dalykus, pavyzdžiui, problemą, kurią kelia žmogaus pajungimas mechanizacijai ir technikai.
AK ¦ Atrodo, tokiuose savo kūriniuose kaip To Be Born („Gimti“, 2017) esate labai susirūpinusi žmogaus raidos ir ugdymo problema. Kokius pokyčius turime daryti, ugdydami save ir kitus, kad galėtume spręsti gyvybės puoselėjimo ir natūralios aplinkos išsaugojimo klausimus? Ir kadangi šis klausimas lieka neatsiejamas nuo kalbos problemos, kokius pokyčius mūsų kalboje, o kartu ir ekologiniame diskurse (jeigu tokio esama), reikia atlikti? Klausiu apie kalbą, nes manau, jog šis klausimas yra dar svarbesnis, kadangi, kaip tvirtinate tekste What the Vegetal World Says to Us („Ką mums sako augalinis pasaulis“, in: The Language of Plants: Science, Philosophy, Literature, sud. Monica Gagliano, University of Minnesota Press, 2017), „[m]ūsų pasišalinimą iš augalinio pasaulio lydėjo kalbos, padedančios vystytis ir dalintis gyvenimu, praradimas.…“.
LI ¦ Kaip rašau knygoje To Be Born, žmogus negali vystytis kaip medis, kaip sėkla. Pirmiausia todėl, kad žmogiškąją būtybę pradeda vyras ir moteris ir ji, ta būtybė, yra tik vyras arba moteris. Be to, žmogaus augimas negali būti vien natūralus, jo ugdymui reikia pasitelkti ir kultūrą. Problema ta, kad mums priklausantys kultūros modeliai nėra ištikimi mūsų prigimčiai. Taigi mes perskilome į kūną ir protą, kūną ir dvasią, negalėdami vystytis kaip visapusiška būtybė. Svarbiausias dalykas yra atrasti kultūrą, kuri tarnautų mūsų prigimtinės būties skleidimuisi, o ne prisidėtų prie jos sterilizacijos ir slopinimo. Tokio veikimo pavyzdys – pastanga laikyti mus belyčiais asmenimis.
Feministė, filosofė ir lingvistė Luce Irigaray, pavaizduota Vittorio Pelosi paveiksle „The School of Postmodernism” („Postmodernizmo mokykla“)
Mūsų kultūra visų pirma veikia per kalbą. Todėl labai svarbu atrasti kalbą, kuri galėtų išreikšti gyvus dalykus, o ne tik juos įvardyti, kad juos būtų galima perimti per reprezentaciją (-as). Tam tikrų nuorodų apie galimą kelią šia tema pateikia Heideggerio tekstas apie jo dialogą su japonų meistru. Iš šio teksto aiškiai matyti, kad ne visos kultūros vartoja tokią kalbą kaip mūsų. Tačiau net ir mūsų kultūroje galime mėginti plėtoti bendravimą, nesitenkindami informacija. Tai suponuoja pirmenybę sintaksinėms struktūroms, kurios leidžia užmegzti dialogą tarp subjektų, ir ne tik apie objektus. Taip pat labai svarbu teikti pirmenybę diskursui, išreiškiančiam mūsų gyvąją būtį, nepavaldžiam jo sukonstruotoms „esmėms“, pavyzdžiui, diskursui apie čia ir dabar, atsižvelgiant į mūsų pačių ir kito (-ų) žmogaus (-ių) gyvosios būties savitumą, įskaitant jų jautrius ir jausminius aspektus.
AK ¦ Knygoje Through Vegetal Being („Per augalinę būtį“, kartu su Michaelu Marderiu, 2016) ir kituose savo kūriniuose atskleidžiate reikšmingą oro ir kvėpavimo funkciją mūsų dvasiniam ir natūraliam gyvenimui. Kvėpavimą taip pat apibūdinate kaip pirmąjį gyvybės gestą. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie visuotinį kvėpavimą kaip esminę gyvenimo sąlygą? Kaip tai turėtų atsispindėti mūsų įstatymuose, teisėse ir politikoje? Kodėl kvėpavimas, kaip pirmasis gyvybės gestas, buvo pamirštas ir kaip galėtume jį sau priminti?
LI ¦ Pirmiausia reikia leisti kiekvienam kvėpuoti savaip. Tam reikia visiems užtikrinti įkvepiamą orą. Rūpinimasis oro kokybe turėtų būti pirmasis už šalį atsakingų asmenų rūpestis. Kvėpuoti yra būtina sąlyga, kad būtume ir liktume gyvi. Deja, to nepaisoma (net ir Marxas to nepaisė).
Kiekvienas turi ne tik būti, bet ir kvėpuoti pats. Jeigu taip nėra, kai kurie išgyvena tik dėl kitų kvėpavimo, o taip nutinka pernelyg dažnai. Mums vis dar trūksta įstatymų, teisių ir politikos, kurie atsižvelgtų į šią elementarią tiesą. Piliečiai turėtų turėti pilietines teises, kurios suteiktų galimybę kreiptis į valstybę ar bet kurį kitą atsakingą asmenį dėl oro taršos, net apkaltinti juos bendrininkavimu nužudant. Tegul tai, ką išgyvename dėl koronaviruso, atkreipia valdančiųjų dėmesį į kvėpavimo svarbą – tai, ko nepavyko padaryti žmonėms, susirgusiems dėl oro taršos! Mūsų pirmasis poreikis kvėpuoti galėjo būti pražiūrėtas, nes apie savo subjektyvumą galvojome kaip apie abstraktų mechanizmą, o ne kaip apie emanaciją, kylančią iš mūsų gyvosios būties. Kaip jau sakiau, mūsų kultūra iš tiesų atitinka ne gyvybės puoselėjimą, o jos slopinimą.
AK ¦ Baigdamas, norėčiau užduoti klausimą apie demokratiją. Kodėl manote, kodėl demokratija yra taikaus gyvų būtybių sugyvenimo ir susitaikymo su gamta atsakas? Ar demokratija iš esmės reiškia dalijimąsi, taigi ir dalijimąsi Žeme? Be to, ar demokratija pirmiausia yra „žemės demokratija“ ir „oro demokratija“? Kokių veiksmų reikia imtis po to, kas akivaizdžiai tapo demokratijų krize visame pasaulyje (ypač Vakarų politinių režimų, kurie save vadina demokratiniais), kad galėtume judėti išsilaisvinimo, laimės ir gyvenimo tvarumo link?
LI ¦ Norėčiau žinoti jūsų minimo kūrinio kontekstą, kad galėčiau tiksliau atsakyti. Be abejo, turime tikėtis, kad piliečiai nori taikiai sugyventi. Be tinkamo išsilavinimo, tokį sambūvį turėtų užtikrinti ir civilinė teisė, suteikianti teises, padedančias piliečiams kontroliuoti savo instinktus ir potraukius. Šių teisių pirmiausia turėtų paisyti tie, kurie tvirtina, kad valdo šalį demokratijos vardu, bet nedvejodami skaldo piliečius ir siūlo programas, kurios prisideda prie tokio susiskaldymo, taip pat prie gamtos pasaulio naikinimo, kad laimėtų rinkimus. Demokratija turėtų būti toks miesto organizavimo ir valdymo būdas, kuris leistų piliečiams sugyventi taikiai ir būti laimingiems, jiems patiems už tai kiek įmanoma būnant atsakingiems. Pagarba ir rūpinimasis Žeme bei oru turi būti demokratijos dalis, nes abu šie dalykai yra būtini kiekvieno piliečio gyvenimui ir gerovei.
Mano manymu, labai svarbu informuoti piliečius apie jų poreikius, norus ir teises. Svarbu, kad jie gautų išsilavinimą šiuo klausimu. Vertinu tokį politiką kaip Gramsci, kuris žmonių švietimą laiko vienu pagrindinių savo darbų. Piliečiams norint demokratiškai balsuoti, jiems reikia politinio išsilavinimo, kurio daugumai trūksta. Todėl jie balsuoja spaudžiami patrauklių šūkių ir žiniasklaidos diskursų, kurių turinio iš esmės nesupranta. Tuomet jie susiduria su kandidatų, už kuriuos aklai balsavo, sprendimais.
Politinėse programose turi būti atsižvelgiama į piliečių gerovę, t. y. ne tik į gėrybių įsigijimą ar turėjimą, bet ir į jų būties vystymąsi bei gyvenimo kokybę. Raginti piliečius tenkintis reikalavimais turėti daugiau, užuot skatinus kreipti dėmesį į būtį, nėra labai demokratiška strategija. Tada piliečiai galiausiai tampa niekuo. O ką galėtų reikšti demokratija be piliečių? Ir visgi galvoje kirba mintis, ar mes jau neatsidūrėme tokioje paradoksalioje padėtyje…
Parengė Aplinkkeliai
A Glimpse into a True Democracy. An Interview with Luce Irigaray