Mus vis labiau kankina tylos ilgesys. Retkarčiais vis dar bėgame į nykstančias tylos salas kaip į prarastąjį rojų, kur mus pasitinka miško ošimas, šaižus pasaulio klyksmas, upokšnio čiurlenimas, varlių kurkimas, kur nėra riaumojančių mašinų, laikraščių, knygų, televizoriaus ir radijo tauškalų. Rojus – tai tyla; Adomas ir Ieva nemokėjo kalbėti, suprato vienas kitą be žodžių. Mūsų rojaus akimirkos – trumpos ir efemeriškos. Bet grįždami į triukšmo dykumas, pradedame suprasti labai paprastą tiesą: mūsų pasaulyje per daug kalbos; gyvename kalbos pertekliaus laike. Prašyte prašosi net piktesni žodžiai: esame kalbos teroro aukos. Juk dažniausiai kalbame ne mes patys; už mus kalba kažkokia didžiulė anoniminė burna, neužsičiaupianti nei dieną, nei naktį, burna, nemokanti tylėti. Net kai pradedame šnekėti, pajuntame, kad iš tikrųjų kalbame ne mes patys, o kažkas kitas mumyse, kad esame tik Didžiosios Burnos tauškalų retransliatoriai, kalbos lėlės ir šnekalų marionetės. Kalbos viešuma ir viešoji kalba ateina iš tolimų transcendentinių erdvių, o ne iš mūsų egzistencinės gelmės. Kalba mums primetama, ir, svarbiausia, niekada negali žinoti, kas ją primetė ir kuriam galui. Ji svetima, ir niekada nežinai, kur gyvena toji šalta svetimybė. Daug kalbama apie susvetimėjimą, daug yra susvetimėjimo pavidalų, bet vienas baisiausių – mūsų, mano, tavo susvetimėjimas su kalba. Jei skundžiamės nebeturį šaknų, neužmirškime, kad visų pirma nupūva kalbos šaknys. Didžioji Burna spjaudosi žodžių lavonais. Viešoji kalba vis labiau tampa mechaninė, panaši į buldozerį ar gelžbetonio bloką. Mašininis gyvenimas, mašininė kalba ir mes – kalbos mašinos. Ar daug dar skiriamės nuo televizoriaus? Kalba nebeauga natūraliai, iš mūsų sielos dirvožemio, iš mūsų veiksmo ir neveikimo. Ji gaminama kaip aspirino tabletės ar kalkuliatoriai. Žodis vis labiau praranda pirmapradį ryšį su įvykiu ar daiktu. Kalba tampa vis abstraktesnė, vadinasi, bekūnė. Kadaise žmonės tikėjo, kad žodis gali tapti kūnu, ir žodis juo tapdavo iš tikrųjų. Mes tuo nebetikime: bekūnė kalba sau, o bežodis kūnas sau, atskirti tūkstančiais mylių tuštumos. Kalba tapo lėkšta ir vienmatė. Nebėra kalbos erdvės, liko tik šnekalų plokštuma. Pasakydami viską, dažnai nebepasakome nieko, nes tikras šnekėjimas yra toks, kuriame daug turiningos tylos. Autentiška, „šakninė“, iš mūsų sielos tamsos, iš egzistencinės gelmės išsiliejanti kalba irgi turi tylinčią gelmę. Bet ši gelmė nėra nebyli. Ji šneka tarp žodžių, ji sako nesakydama, byloja neleisdama garso burbulų. Tekstas turiningas tada, kai jis turi „potekstę“, kalba – kai ji turi „pokalbę“, per kurią prabyla tylinti gelmė. Bet viešosios kalbos pasaulis ne toks. Jis nebeturi gelmės. Mus terorizuoja kalbos dekoracijos ir dekoratyvinė kalba, kalba-kičas, kalba-ideologija. Baisiausia ne tai, kad iš kalbos daromos ideologijos; baisiausia, kad pati kalba – visa kalba, visas jos masyvas – tampa ideologija. Ne visada tai suprantame, bet visada tai jaučiame. Užtat esame praradę tikėjimą tyliąja kalbos galybe. Bet neturėkime iliuzijų, kad tikėjimo kalba prarastis yra nekenksmingas dalykas. Dar niekas nežino, kiek tikėjimas Dievu, gyvenimo prasme ir kitais didžiais dalykais, palaikančiais mūsų gyvastį, viltį ir meilę, pareina nuo tikėjimo kalba. Bet mes praradome tokį tikėjimą. Ir iškart mus užklupo dvi lemtingos negandos. Pirmoji – tai panieka kalbai, tai stabmeldiškas keliaklupsčiavimas prieš aklą, tamsų, bekalbį veiksmą, kurį Vakarų teroristai (ar tai ne išvirkščia kalbos teroro pusė?) vadina action direct. Tiesioginio veiksmo adeptai, kurių pilna ir mūsuose, savo panieką kalbai išreiškia labai paprastai: et, tai tik plepalai, reikia ne šnekėti, o veikti. Ir veikiama: be atodairos, be kruopštaus veiksmo padarinių apmąstymo, aklai vadovaujantis gerai žinoma maksima: tikslas pateisina priemones. Taigi veikiama ignoruojant tyliąją kalbos galybę. Bekalbis veiksmas – iracionalus. Tik kalba kreipia veiksmą, „įkalbindama“ racionalų tikslą ir racionalias priemones tam tikslui pasiekti. Per kalbą byloja protas – vienintelė galia, kreipianti mūsų veiksmą taip, kad jis nepadarytų žalos kitiems. Juk veikiame ne vieni, veikiame žmonių tirštumoje. Todėl mano veiksmas turi būti suderintas su kito veiksmais. Kaip tai padaryti? Tik susišnekant, siekiant kompromiso ir sutarties. Kitaip mums gresia chaosas, kitaip gresia pražūtis net tiems, kurie, niekindami „tik kalbą“, aukština bekalbį veiksmą. Antroji neganda – kalba suvokiama tik kaip instrumentas, kurį valdau kaip tinkamas, tarsi kokį plaktuką ar peilį. Tas instrumentas – visas mano valioje, ką noriu, tą ir darau, ką noriu, tą ir galiu padaryti. Deja, instrumentiškai interpretuojant kalbą, užmirštama, kad net peilis gali išsprūsti iš jį laikančios rankos ir padaryti kruvinas žaizdas. Juolab kalba. Ji pavojingesnė už peilį, nes išsprūdusi iš tirono ar demagogo burnos gali žeisti ir žudyti tūkstančius, net milijonus. Mes gerai žinome, kad tai buvo daroma ir kaip tai buvo daroma. Tylioji kalbos galybė nepakenčia lengvabūdiško požiūrio į ją kaip į instrumentą, kuriuo žmogus gali disponuoti niekieno netrikdomas ir netrukdomas. Tai naivus, tai kūdikiškas racionalizmas. Trikdo ir trukdo pati kalba, kuri, priklausydama visiems, kartu nepriklauso niekam. Retai, tik akimirkomis mes būname kalbos šeimininkai, dažniausiai – jos vergai. Kalbos galybės akivaizdoje laisvas tik tas, kuris šią galybę gerai suvokia, nepasiduoda jos kerams, bet kartu su pagarba žvelgia į tylinčią kalbos jėgą, su kuria reikia skaitytis ir aiškiai matyti ribą, kur kalba dar yra mūsų bičiulis ir pagalbininkas, o kur ji tampa pavojingu priešu. Instrumentinė kalbos iliuzija ypač pavojinga dabar – apokaliptinio triukšmo ir totalinio ideologizmo laike. Kas laiko kalbą tik instrumentu, pats tampa jos instrumentu. Odisėjas išgirdo giesmę, glūdinčią sirenų giesmėse. Mes, naivuoliai, manome, kad moderniųjų sirenų giesmės, sklindančios iš milijonų triukšmo mašinų, visai nepavojingos. Tuo tarpu kalbos chaosas ir chaotiška kalba, kurią vadiname informacijos srautu, užgriūva mūsų bejėgę sielą, sudaužo ją į šipulius ir bloškia į chaosą. Kalbos šukės virsta ideologinėmis klišėmis, o šios apnuodija mūsų protus ir širdis, skatina fanatizmą ir nepakantumą tiems, kurių sielon įkrito kitokia kalbos šukė, suformavusi kitokią ideologinę klišę. Dar niekada žmonijos istorijoje kalba nebuvo tokia galinga ir pavojinga, niekada nebūta tokio infantilizmo ir bejėgiškumo kalbos teroro akivaizdoje. Kartais man atrodo, kad mūsų pasaulio ateitis priklausys nuo to, ar žmonija sugebės atsispirti anonimiškos kalbos terorui, ar pavyks žmonėms susišnekėti. Sena istorija apie Babelio bokšto statybą tampa vis grėsmingesnė aktualija. Jei nebus įveiktos tos dvi negandos ir iliuzijos, jei kalba ir toliau bus niekinama kaip „tik kalba“ ar „tik instrumentas“, iš tylinčios kalbos gelmės gali išsiveržti destrukcijos demonai. Kalba atkeršys už lengvabūdišką jos nematomų ir negirdimų galių nepaisymą.
Naiviam skaitytojui, o gal net ir profesionaliam kalbininkui gali pasirodyti, kad tokie atsieti samprotavimai apie kalbos galybę ir joje glūdinčius pavojus neturi nieko bendro su mūsų konkrečiu gyvenimu čia ir dabar, nūdienos Lietuvoje, atkakliai siekiančioje laisvės ir nepriklausomybės. Drįsčiau sakyti visai priešingai: Lietuvos ateitis didžia dalimi pareis nuo to, ar mes išmoksime kalbėti. Kaip tik taip: „išmok kalbėti!“ – tai viena svarbiausių maksimų ir vienas svarbiausių mūsų orientyrų kelyje į laisvę. Nenorėčiau, kad maksima būtų suprasta pernelyg tiesmukai ir sutapatinta su kita, skelbiama jau daugelį metų ir puoselėjama nuostabių žmonių, kuriuos galėtume pavadinti tikrais kalbos riteriais. Toji kita maksima skamba taip: „išmok kalbėti taisyklingai!“ Žinoma, išmokti kalbėti ir rašyti taisyklinga lietuvių kalba mums tiesiog būtina. Švari gimtoji kalba praskaidrins drumzlinas mūsų sielas, padės tiksliau mąstyti, aiškiau matyti ir geriau orientuotis chaotiškoje dabartyje. Tačiau tardamas, kad mes privalome išmokti kalbėti, turiu galvoje ne tik ir ne tiek mūsų gimtosios kalbos švarumą ir taisyklingumą. Net kalbėdami taisyklingai mes galime tik čiauškėti, neįsismelkdami į kalbos erdvę, nebodami jos galybės, tapdami kalbos vergais ir pasiduodami plepalų ar ideologinio kriuksėjimo terorui. Toks pavojus gal nepasirodys perdėtas, jei priminsiu vieną elementarų faktą: mes veržiamės iš totalitarinės valstybės, totalitarinės ideologijos; vadinasi, ir iš totalitarinės kalbos gniaužtų. Kam kam, o mums, atrodytų, totalitarinės kalbos pavojai nėra jokia paslaptis. Gerai prisimename, kad netolimoje praeityje pakakdavo kokį žmogų viešai pavadinti „socializmo priešu“ ar „liaudies priešu“, ir jis būdavo pasmerktas. Ir mažai kam rūpėjo, kaipgi yra iš tikrųjų, koks tas žmogus, ką jis darė ir padarė, kokie jo veiksmai, įrodantys kaltumą ar nekaltumą, ir pan. Pakakdavo žodžio, kuris veikdavo it giljotina. Kalbos teroras buvo akivaizdus ir veikė tiesiogiai, be jokių tarpinių grandžių. Ar būsime tokie naivūs ir manysime, kad dabar esame visai pasikeitę? Kad totalitarinės kalbos ir mąstysenos klišės subyrėjo ir išgaravo iš mūsų galvų? Deja, taip nėra. Pasikeitė vardai, bet jie užėmė ištuštėjusias anų laikų totalitarinės kalbos nišas. Nesakau, kad visiems, visur ir visada, bet daug kam, daug kur ir dažnai „socializmo“ nišą užėmė „nepriklausomybė“ arba „tauta“, „partijos“ nišoje jaukiai įsikūrė žodis „bažnyčia“, „revoliucijos“ nišą okupavo žodžiai „sąjūdis“ ar „atgimimas“. Pabrėžiu: mūsų sielos nišas užėmė ne realūs dalykai ar veiksmai, o žodžiai, tik žodžiai, ideologinės klišės ir ideologiniai bizūnai, kuriais plakami neklusnieji, siekiantys žodžiams suteikti realią prasmę, atskleisti jų gyvastingąją gelmę, padedančią „tik žodžius“ paversti kasdienybės darbais ir rūpesčiais. Dabar galima pasakyti trumpai ir aiškiai: maksima „išmok kalbėti!“ šiuo metu iš mūsų visų reikalauja deideologizuoti mūsų kalbą, įveikti totalitarinio žodizmo magiją, įsisąmoninti tyliąją kalbos galybę, palenkti ją mūsų skaidriam mąstymui ir konkrečiam kuriamajam veiksmui, kartu suvokiant, kad ši galybė niekada negali ir neturi tapti mūsų pigių – politinių, demagoginių ir ideologinių – manipuliacijų ir machinacijų žaisleliu. Kalbant konkrečiau, mūsų maksima suponuoja du tikslus: 1) įveikti totalitarinę žodžio magiją, 2) įveikti panieką žodžiui kaip „tik žodžiui“ ir kalbai kaip „tik kalbai“. Abiem atvejais: įveikti asmens susvetimėjimą su „objektyvios“, anonimiškos, į mūsų egzistencinę gelmę ir autorizuotą veikseną šaknų neįleidusios kalbos masyvu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tuodu tikslai prieštarauja vienas kitam ir vienas kitą neigia. Jeigu kalbama apie žodžio magiją, kaipgi ji gali sietis su panieka žodžiui? Juk magiškas santykis su žodžiu suponuoja savotišką pamaldumą žodžio akivaizdoje, kai žodis suvokiamas kaip stabas, kaip kažkokia savarankiška anapus ir už mūsų sklandanti dvasinė būtybė, beveik kaip mažas Dievas. Atrodytų, kad stabmeldiškas žodžio sumaginimas susijęs su mistine pagarba, o ne su panieka žodžiui. Ir vis dėlto taip nėra. Magiško žodizmo stichijoje, kur asmuo susvetimėjęs su kalba, mistinė pagarba žodžiui ar net žodžio baimė puikiausiai sugyvena su realia panieka tam pačiam žodžiui. Toks anonimiško santykio su kalba ambivalentiškumas, toks didis paradoksas būdingas tiek totalitarinės kalbos veiksenai, tiek apskritai totalitarinei sąmonei. Šį paradoksą patvirtina paprasčiausia mūsų kasdienybės praktika. Tas pats žmogus kuo nuoširdžiausiai gali melstis „socializmo“ ar „tautos“ stabui, taškydamasis seilėmis plūsti – ir vėl visai nuoširdžiai – įmanomus ir neįmanomus savo stabų priešus ir tą pačią akimirką – ir vėl kuo nuoširdžiausiai ir ramia sąžine – vogti iš „valstybės“ viską, kas papuola po ranka, tokį veiksmą vadindamas „kombinavimu“ ar apsukrumu, spekuliuoti vaistais, tai vadindamas komercija ar net labdara, laužyti duotą žodį, tai pateisindamas laiko stoka ar apskritai „dėl tokių smulkmenų“ nesukdamas galvos. Vaizdingai tariant, kairę ranką gali laikyti aukštai, sugniaužęs joje raudoną ar trispalvę vėliavą, o dešinę žemiau – artimo kišenę. Ar jūs nepažįstate tokių žmonių? Aš pažįstu, ir nemažai.
Štai taip pasirodo tylioji kalbos galybė, tačiau šiuo atveju – iracionali, tamsi, pikta, pavergianti asmenį, atimanti iš jo laisvę, atsakomybę, išdidumą ar net paprasčiausią padorumą. Štai taip kalba demoralizuoja, pateisindama bet kokią niekšybę ir bet kokį nusikaltimą. Ir taip yra visada, kai kalba ideologizuota, kai ji atitrūkusi nuo asmens, neįleidusi šaknų į jo egzistencinę gelmę, netapusi nei jo savastimi, nei dorovinių orientyrų visuma. Asmuo neatsakingas tada, kai jis neatsako į jį prabylančiam žodžiui, kai to žodžio jis nepaverčia konkrečiu veiksmu, kai žodis išties netampa kūnu ir negyvena tarp mūsų. Toks asmuo nemoka kalbėti, nes neatsako priedermei, glūdinčiai kiekviename rimtame žodyje, negirdi tuo žodžiu bylojančio dorinio reikalavimo. Jis nesupranta ir nenori suprasti, kad, tarkim, žodis „tauta“ nėra kažkokia magiška būtybė, sklandanti užlaikiuose ir užerdviuose; „tauta“ yra tai, ką jis (aš, tu) daro čia ir dabar ir ką jis (aš, tu) privalo daryti visuose čia ir visuose dabar. Ir jeigu jo (mano, tavo) veiksmas čia ir dabar yra nedoras ar paprasčiausiai nevykęs, tuo veiksmu jis sunaikina ir „tautą“, ir „nepriklausomybę“, ir visus kitus „šventus“ dalykus įrodydamas, kad tie dalykai jam (man, tau) yra tik stabai, tik magiški užkeikimai, tarnaujantys jo zoologiniam egoizmui ir egocentriniam interesui.
Išmokdamas kalbėti, asmuo taip pat atsiveria tyliajai kalbos galybei, bet dabar ši galybė įsismelkia į jo egzistencinę gelmę ir pažadina jo laisvę. Per laisvę atsiverdamas žodžiui, asmuo at-sako tame žodyje slypinčiam doriniam reikalavimui, įveikia susvetimėjimą su kalba, žodį paverčia ne tik „idealia“ egzistencine savastimi, bet ir deramu veiksmu. Tik šiuo atveju tylioji kalbos galybė tampa šviesi ir skaidri, ir tarp jos bei asmens užsimezga racionalus dialogas. Asmuo tarsi pakimba tarp žodžio ir daikto, pirmojo nelaikydamas anapusine abstrakcija ar magišku stabu, o antrojo – tamsos materijos gumulu. Žodis tampa daiktiškas, vadinasi, veiksmingas, o daiktas – „žodiškas“, vadinasi, prasmingas.
Mes pasiilgome tylos. Tai galbūt ir šnekėti reikia taip, kad mūsų kalboje būtų mažiau beprasmio triukšmo ir daugiau prasmingos tylos, pereinančios į konkretų veiksmą ir tampančios žodžio, daikto, galiausiai tikėjimo ir vilties kristalais. Sugrįždami į tylą, mes galbūt sugrįžtame į tikrąją kalbą, sugrįžtame į Lietuvą, visai kitokią, negu ji buvo iki šiol. Kas žino, ar pavyks mums sugrįžti?
Sidabrai // nuotr. aut. Arvydas Šliogeris
Arvydas Šliogeris, „Konservatoriaus išpažintys. 1988–1994 metų tekstai“, Vilnius: Pradai, 1995, p. 150–158.