Putino žodžius aiškiai atspindi jo šalies veiksmai Ukrainoje. Jungtinių Tautų konvencijos dėl genocido 2 straipsnyje nurodyti penki veiksmai, atitinkantys genocido apibrėžimą; visus penkis Rusijos pajėgos įvykdė Ukrainoje. Ukrainiečiai visa tai supranta, todėl ir kovoja. Matydami Putino genocido siekį, galime suprasti, iš kur kilo šis karas, kur jis linksta ir kodėl jo negalima pralaimėti.
Užuot bijoję Rusijos grasinimų, turėtume sutelkti dėmesį į Ukrainos pergalę. Kai suprasime, kad tai yra tikslas, galėsime galvoti, kaip jį pasiekti… Pergalę šiame kare galima įsivaizduoti nesunkiai. Tai reiškia, kad Ukraina išlieka suverenia demokratine valstybe, turinčia teisę pati išsirinkti savo vadovus ir sudaryti sutartis… „Tai ne mūsų karas“ galėjome sakyti prieš tris savaites. Dabar jau nebegalime.
• Michael Marder: „Mes privalome įsikišti. Tuščių pareiškimų apie paramą Ukrainai ar formalių Putino agresijos pasmerkimų nepakanka.“
• Slavoj Žižek: „Rusija bando primesti naują tarptautinių santykių modelį – ne šaltąjį karą, o karštąją taiką, kuri prilygsta nuolatiniam hibridiniam karui, kai karinės intervencijos paskelbiamos taikos palaikymo humanitarinėmis misijomis prieš genocidą.“
• Rein Raud: „Putinas kovoja prieš laisvos ir demokratinės visuomenės galimybę Ukrainoje, stačiatikių tradicijas turinčioje rytų slavų valstybėje: jei tokia visuomenė pasiteisintų, atsirastų tikimybė, kad kažko panašaus paprašys ir jo paties žmonės.“
• Michael Hauskeller: „Mus užpuolė, čia mes esame aukos, šaukia agresorius. Galbūt tuo net tikima, o gal ir ne. Svarbiausia, kad jeigu šauksi pakankamai dažnai ir garsiai, žmonės tuo patikės ir melą vadins tiesa, o tiesą – melu.“
• Graham Harman: „Nėra nė vieno, kuris rinktųsi gyventi sugriautame kariniame protektorate, o ne augančioje demokratinėje Ukrainoje. Mes drybsome ir kritikuojame savo visuomenes kaip nuobodžiaujantys besočiai, o ukrainiečiai mums primena, ką dar galime prarasti: laisvę, apsisprendimą, teisės viršenybę.“
• Saulius Geniušas: „Jeigu istorija mus ko nors moko, tai pamoka tokia, kad joks diktatorius negali primesti savo valios visam pasauliui, jei pasaulis nusprendžia jam pasipriešinti. Tik mūsų vienybė gali nutiesti kelią į taiką. Slava Ukraini!“
• Jonathan Wolff: „Ukrainiečiai susivienijo, kad pasipriešintų vienai galingiausių karinių jėgų žemėje. Užuot pasidavę fatalizmui, jie priešinasi tironijai bei kovoja už nepriklausomybę, orumą ir laisvę.“
• Martha C. Nussbaum: „Siunčiu savo meilę ir nuoširdžius linkėjimus Ukrainos žmonėms, kurie rodo didžiulę drąsą, priešindamiesi milžiniškam blogiui. Laikykitės, drąsūs broliai ir seserys, ir būkite pavyzdžiu visai istorijai, kaip teisė gali kurti galią.“
• Michail Majackij: „Rusijos visuomenės laukia ilgas kelias, praktiškai nuo pradžių pradžios, kad suvoktų savo moralinį nuosmukį. Filosofijai tenka kuklus, bet svarbus vaidmuo, sprendžiant šią neišvengiamą ir sunkią užduotį.“
2022 m. vasario 24 d. Vokietija įsiveržė į Ukrainą. Taip pat pasielgė Nyderlandai, Italija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir visos kitos šalys, kurios pastarąjį dešimtmetį rėmė Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino karo mašiną. Raketos, smogusios į Charkivą, sraigtasparniai, atakavę oro uostą netoli sostinės Kyjivo, kiekviena kulka kiekviename rusų desantininko ginkle – visa tai buvo sukurta arba nupirkta daugiausia už laisvojo pasaulio pinigus. Tas pats laisvasis pasaulis dabar yra šokiruotas, kad šie ginklai naudojami tam, kam buvo sukurti.
Moderniosios lietuvių tautos, mininčios savos valstybės atkūrimo šimtmetį, atsiradimui lemtingą vaidmenį suvaidinusio mėnraščio „Aušra“ numerio preambulėje vieno iš tautos patriarchų laikomo Jono Basanavičiaus parinkta romėnų sentencija – Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“) – vėl aštriai primena egzistenciškai sopų individo santykio su savo atmintimi, praeitimi, dabartimi ir ateitimi klausimą, kuris kartu… Skaityti toliau »