Ukraina privalo laimėti

pagal | 2022 03 23

Ukrainiečiai ir pasaulio demokratinės jėgos turi siekti vienintelio priimtino rezultato.

Karas Ukrainoje pasiekė posūkio tašką. Rusų karinės pajėgos, kurios įsiveržė į šalį iš šiaurės, pietų ir rytų, dabar vos juda. Jos nusitaikė į mokyklas, ligonines, gyvenamuosius pastatus ir teatre besislepiančius vaikus, tačiau jos dar nevaldo tų vietų, kurias okupuoja. Nieko stebėtino: tik saujelė ukrainiečių nori kolaboruoti su okupantais. Didžioji dauguma, daugiau kaip 90 procentų, tiki, kad okupantai bus įveikti. Ukrainiečių kariuomenė atsisako pasiduoti netgi siaubingai subombarduotuose miestuose.

Rusų planuotojai tikėjosi, kad visas karas, Ukrainos užkariavimas, tęsis ne ilgiau kaip šešias savaites. Daugiau kaip pusė to laiko jau praėjo. Turi būti baigmė, akimirka, kai konfliktas baigiasi. Ukrainiečiai ir demokratinės jėgos, kurios remia Ukrainą, turi dirbti, kad pasiektų tikslą. Tas tikslas neturėtų būti paliaubos, sumaištis, sprendimas palaikyti tam tikrą ukrainiečių pasipriešinimą ateityje, pasižadėjimas „visiškai nuleisti Rusijai kraują“ ar dar kažkas kita, kas pratęstų kovą ir nestabilumą. Tas tikslas turi būti ukrainiečių pergalė.

Norėdamas ką nors pasiekti, turi įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Pergalę šiame kare galima įsivaizduoti nesunkiai. Tai reiškia, kad Ukraina išlieka suverenia demokratine valstybe, turinčia teisę pati išsirinkti savo vadovus ir sudaryti sutartis. Nebus prorusiško marionetinio režimo Kyjive, nebereikės ilgalaikio ukrainiečių pasipriešinimo, nebereikės tęsti kovų. Rusijos armija pasitrauks. Galbūt sienos galėtų keistis, galbūt Ukraina galėtų pažadėti neutralitetą, bet tai turi spręsti ne pašaliečiai, o ukrainiečiai. Galbūt reikia tarptautinių taikos palaikymo pajėgų. Kas benutiktų, Ukraina turi turėti rimtų priežasčių manyti, kad Rusijos kariai greitai negrįš.

Taip pat įsivaizduokite tokios pergalės pasekmes. Vašingtone daugelis žmonių ilgai tikėjo, kad Ukraina yra regioninio konflikto dalis, ir kad Ukraina yra dalis teritorijos, kuri rusams rūpi labiau nei rūpi ar rūpės mums. Bet tai daugiau nebėra tiesa. Ukrainiečiai, ypač jų prezidentas Volodymyras Zelenskis, pavertė šį reikalą pasauliniu, tvirtindami, kad kovoja už universalias idėjas – taip, už demokratiją, tačiau ir už pilietinį nacionalizmą, pagrįstą patriotiškumu ir pagarba teisės viršenybei; už taikią Europą, kur ginčus sprendžia institucijos, o ne karyba; už pasipriešinimą diktatūrai. Zelenskis ragino amerikiečius prisiminti Perl Harborą. Jis kreipėsi į Vokietijos parlamentą fraze „Niekada daugiau“ [Nie wieder / Never again / Ніколи знову] – mantra, kuri reiškia, kad nebus leista dar kartą atsirasti kitam Hitleriui – ir parlamentarams pasakė, kad brutalaus karo, vykstančio jo šalyje, akivaizdoje šie žodžiai dabar yra „beverčiai“. Jis kvietė Europos Parlamentą „įrodyti, kad iš tikrųjų esate europiečiai“, ir priimti Ukrainą į Europos Sąjungą.

Ši kalba paveiki, nes iškelia principus, kurie sieja daugumą europiečių, amerikiečių ir daugybę kitų žmonių visame pasaulyje, ir primena, kad kruvinoje praeityje pasaulis buvo daug blogesnis ir ateityje jis gali būti dar blogesnis, jeigu šie principai nebebus svarbūs. Žodžiai, kuriuos vartoja Zelenskis, sulaukia atgarsio dar ir todėl, kad jie yra teisingi. Pergalė Ukrainai iš tikrųjų bus pergalė visiems, kurie tiki demokratija ir teisės viršenybe. Dabartinių demokratinių valstybių piliečiai ir demokratinės opozicijos nariai Rusijoje, Kuboje, Baltarusijoje ir Honkonge bus padrąsinti. Praeitą savaitę pažįstamas venesuelietis man pasakė: „Jų kova yra mūsų kova.“ Taip pat sustiprės institucijos, visų pirma Europa Sąjunga ir NATO, saugančios šias idėjas puoselėjančias valstybes.

Zelenskio žodžiai sulaukė didelio dėmesio, nes rusai taip pat suteikė šiam konfliktui didžiulę reikšmę. Rusijos užsienio reikalų ministras ką tik paskelbė, kad šis karas pakeis pasaulio politiką: „Tai visai ne dėl Ukrainos, o dėl pasaulio tvarkos. Dabartinė krizė yra lemtingas, epochinis šiuolaikinės istorijos momentas. Ji atspindi kovą, kaip turi atrodyti pasaulio tvarka.“ Panašiai kaip Stalinas kartą pareiškė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui: „Kiekvienas primeta savo sistemą tiek, kiek siekia jo armija.“ Prezidentas Vladimiras Putinas planavo, kad Rusijos armija visoje Ukrainoje įves autokratinę, kleptokratinę Rusijos politinę sistemą. Jau dabar rusiška kai kurių rytų Ukrainos miestų okupacija primena centrinės Europos sovietinę okupaciją po Antrojo pasaulinio karo. Valstybės tarnautojai ir visuomenės lyderiai – merai ir policijos pareigūnai, taip pat parlamento nariai, žurnalistai, muziejų kuratoriai – buvo suimti ir prapuolė. Civiliai buvo nuolatos terorizuojami. Mariupolio valdžios atstovai skelbia, kad Ukrainos piliečiai prievarta deportuojami į Rusiją – lygiai taip pat sovietų slaptoji policija deportavo Baltijos šalių piliečius, lenkus ir kitų tautybių žmones į Rusiją po 1939 m. ir 1945 m. invazijų. Rusų pergalės atveju ši taktika būtų pritaikyta visai Ukrainai, kuriant masinį terorą, masinę prievartą ir nestabilumą ilgiems metams. Jeigu sutiksime su tokiu rezultatu, autokratai nuo Minsko iki Karakaso ir Pekino įsidėmės: genocidas dabar yra leidžiamas.

Kadangi statymai yra labai dideli, kelios kitos savaitės bus išskirtinai pavojingos. Putinas darys viską, kad sukeltų baimę. Praėjusią savaitę jis rėžė išskirtinę kalbą, kurioje rusus karo kritikus pavadino „padugnėmis“, „išdavikais“ ir „mašalais“. Jis kalbėjo apie tai, kad Rusijai reikia „apsivalyti“, pavartodamas žodį, kurio šaknis ta pati, kaip ir termino „valymas“, kurį Stalinas vartojo, įsakydamas likviduoti savo priešus. Putinas tyčia primena blogiausią ir kruviniausią sovietų istorijos laikotarpį, kad išvengtų net užuominos apie pasipriešinimą šalies viduje. Jis ką tik išmetė 30 metų ekonominių laimėjimų, 30 metų Rusijos integracijos su išoriniu pasauliu, 30 metų investicijų, kad pasuktų laikrodžio rodyklę atgal į savo jaunystės laikus – laikus, kurių dauguma rusų nebeprisimena ir mažai kas nori, kad jie būtų atkurti. Regis, jis mano, kad tik padidėjusi baimė sulaikys rusus nuo protestų, kai jie supras, kas atsitiko jų šaliai. Jis gali būti teisus.

Putinas ir jo propagandininkai mėto užuominas apie cheminius ir branduolinius ginklus dėl tos pačios priežasties. Jie nori, kad pašaliečiai, ypač amerikiečiai, bijotų pagalbos Ukrainai pasekmių. Ultragarsinės ginkluotės naudojimas; grasinimai branduoliniu karu per Rusijos televiziją; netgi prieš kelis metus atsiradęs įprotis karinių pratybų metu naudoti branduolinio ginklo simuliaciją, kartais imituojant smūgį Varšuvai, kartais imituojant bombos sprogimą ore, – visa tai turi tikslą. Tai atsispindi ir keistame, piktdžiugiškame, prieš Lenkiją nukreiptame laiške, kurį paskelbė Dmitrijus Medvedevas, Putino sėbras, trumpai ėjęs Rusijos prezidento pareigas, kol Putinas nusprendė, kad vėl nori užimti šį postą. Jame esama įžeidinėjimų, užslėptų grasinimų ir senų sovietinių laikų skundų apie „nedėkingus“ lenkus, kurie nesidžiaugia, kad Raudonoji armija išstūmė Hitlerį iš Lenkijos, o paskui po Hitlerio įvedė naują žiaurų okupacinį režimą. Tarp kitų dalykų, Medvedevas priminė: toliau gali būti Lenkijos eilė. Neseniai rusų suduotas smūgis [ukrainiečių] bazei prie Lenkijos sienos pasiuntė tą pačią žinutę.

Kaip Vakarai turėtų atsakyti? Yra tik viena taisyklė: mes negalime bijoti. Rusija nori, kad mes bijotume – taip bijotume, kad baimė mus paralyžiuotų, kad negalėtume priimti sprendimų, kad visiškai atsitrauktume, atverdami kelią Rusijai užkariauti Ukrainą, o galiausiai Lenkiją ar dar ką nors Europoje. Putinas puikiai prisimena laikus, kai sovietinė armija kontroliavo rytinę Vokietijos dalį. Tačiau grėsmė šioms šalims nesumažės, jeigu Rusija tęs žudynes Ukrainoje. Ji tik didės.

Užuot bijoję, turėtume sutelkti dėmesį į Ukrainos pergalę. Kai suprasime, kad tai yra tikslas, galėsime galvoti, kaip jį pasiekti, – laikinai boikotuodami Rusijos dujas, naftą ir anglis, rengdami karines pratybas kitose pasaulio šalyse, kurios atitrauktų Rusijos karinių pajėgų dėmesį, vykdydami 1948 m. Berlyno masto humanitarinius pervežimus oro transportu, arba tiekdami daugiau ir geresnių ginklų.

Konkrečią taktiką nustatys tie, kurie geriausiai išmano diplomatiją ir karinę strategiją. Tačiau strategija turi būti aiški. Prieš mėnesį niekas netikėjo, kad šis karas turės tokią didelę reikšmę, ir esu tikra, kad daugelis žmonių norėtų, kad taip nebūtų. Tačiau tai svarbu. Štai kodėl kiekvienas mūsų žingsnis turi turėti vienintelį tikslą – padėti Ukrainai laimėti.

„Tai ne mūsų karas“ galėjome sakyti prieš tris savaites. Dabar jau nebegalime.

Anne Applebaum

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Anne Applebaum, „Ukraine Must Win” // The Atlantic

Susiję įrašai:
Garry Kasparov, „Kaip laisvasis pasaulis uždegė žalią šviesą Putinui“
Projektas „Filosofai už Ukrainą“

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Putinas jau seniai fantazuoja apie pasaulį be ukrainiečių - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *