Manet tapyba pagal Michelį Foucault, II

pagal | 2019 11 10

Drobės erdvė

Puiku, jums leidus, pradėkime; pirmosios problemos ir pirmoji drobių grupė: kokiu būdu Manet vaizduoja erdvę?

Dabar turime susitelkti ties skaidrėmis, todėl mums reikalinga tamsa.

[Michelis Foucault, naudodamasis pertraukėle, nusiima švarką ir kaklaraištį bei paragina klausytojus jaustis patogiau.]

§

„Muzika Tiuilri sode“
(La Musique aux Tuileries)1

Muzika Tiuilri sode

Taigi prieš jus viena pirmųjų Manet nutapytų drobių, ji dar labai klasikinė; kaip žinote, Manet įgijo klasikinį išsilavinimą: dirbo Couture’o2 studijoje, santykinai atspindinčioje to laikmečio dvasią, ir taip įsisavino bei visiškai įvaldė visą tradicinę tapybą: galima sakyti, kad šioje drobėje (kuri datuojama 1861–1862 m.) Manet pasitelkia visą tradiciją, kurios išmoko darbuodamasis ir praktikuodamasis studijoje.

Tačiau būtina nurodyti nemažai svarbų dalykų: matote, kokią privilegiją Manet suteikia stambioms vertikalioms linijoms, kurias čia reprezentuoja medžiai? Galime matyti, kad Manet tvarko drobę taip, jog būtų išryškintos dvi pagrindinės ašys – viena iš jų horizontali, išreikšta paskutine personažų galvų linija, o tuomet – jau minėtos didžiosios vertikalios ašys, kad būtų padvigubintas, ar, tiksliau, išskirtas mažas šviesos trikampis, per kurį išsilieja šviesa, apšviečianti scenos priešakį. Žiūrovas arba tapytojas iškart pamato, kad ši scena tarsi leidžiasi žemyn; dėl šios tapybos manieros įmanoma pamatyti tai, kas vyksta už scenos, bet matosi nelabai gerai: giluma maža, priekyje esantys personažai beveik visiškai uždengę tai, kas vyksta gale, todėl atsiranda frizo efektas. Personažai suformuoja plokščios formos frizą, o esant pakankamai mažai gilumai vertikalė pratęsia šį frizo efektą.

§

„Kaukių balius operoje“
(La Bal masque a l‘Opera)3

Kaukių balius operoje

Gerai, tęskime: po dešimties metų Manet nutapo paveikslą „Vakaras operoje“, ak, atleiskite, „Balius operoje“, kuris tam tikra prasme yra kita anksčiau aptarto paveikslo versija. Matome, kad tai panašios natūros paveikslas: tas pats personažų tipas, vyrai su frakais ir cilindrais, keli moteriški personažai su šviesiomis suknelėmis, tačiau galime pastebėti, kad erdvinė pusiausvyra yra pakitusi.

Erdvė užverta, uždaryta iš galo; jau sakiau, kad giluma pirmajame paveiksle, nors ir nežymi, vis dėlto buvo, o čia giluma visiškai uždaryta, ją uždaro aklina siena; tarsi norint ypatingai pabrėžti, kad pačiame gale nieko negalima pamatyti, į akis mums krenta du vertikalūs stulpai ir neįtikėtinai didelė vertikali sija4, kurie tarsi įrėmina paveikslą; tai savitas drobės vertikalės ir horizontalės pakartojimas. Šis didelis drobės stačiakampis, kurį aptinkame pakartotą tapinyje, uždaro jo gilumą; taip trukdoma pasireikšti gilumos efektui.

Gilumos efektą dar labiau ištrina tai, kad atstumas nuo paveikslo kraštų iki tų statmenų yra pakankamai nedidelis, todėl personažai išstumiami į priekį; erdvės nė ženklo, bet galime pamatyti kažką panašaus į reljefą; priekyje esantys personažai, juodi kostiumai, taip pat ir juodos suknelės blokuoja viską, ką šviesios spalvos galėtų atverti kaip atitinkamą erdvę. Iš galo erdvę užveria siena, iš priekio – suknelės ir kostiumai. Mes išties negalime įžvelgti erdvės, matome tik atitinkamus tūrio ir paviršiaus telkinius, kurie, būdami priešakyje, iš karto žiūrovui krenta į akis.

Vienintelė paveiksle pavaizduota prošvaistė (ouverture) ar, tiksliau, šviesos protarpis (ouvertute), yra kiek kurioziška, ji esti paveikslo viršuje, tačiau neatveria tikros erdvės, kaip, pavyzdžiui, šitai daro dangus ar šviesa. Jeigu atsimenate, ankstesniame tapinyje matėme mažą šviesos trikampį, mažą trikampį, kuris atskleidė dangų ir pro kurį sklido šviesa, o štai čia savita ironija – prošvaistė yra, bet ką ji išreiškia? Negana to, matome kojas, dar daugiau kojų, kelnes ir t. t. Atrodo, kad viskas kartojasi; paveikslas kartojasi; kartojasi ta pati scena ir taip iki begalybės: nuoseklaus gobeleno efektas, sienos efektas bei sienpopierių efektas tęsiasi ištisai; dviejų karančių vaikiškų kojų ironija rodo šios erdvės fantasmagoriškąjį pobūdį – ši erdvė nėra patiriama erdvė, tai nėra tikra prošvaistės erdvė; tai tiesiog paviršių ir spalvų žaismas, plačiai išplitęs ir be galo besikartojantis nuo viršaus iki apačios visoje drobėje.

Šios drobės stačiakampio savybės yra reprezentuojamos, išreiškiamos ir stimuliuojamos per tai, kas vaizduojama pačioje drobėje; lyginant su ankstesniąja drobe, matome, kad Manet, iš principo pateikdamas tą patį siužetą, dabar visiškai uždaro erdvę ir dėl to drobės materialiosios savybės yra atvaizduotos pačiame paveiksle.

§

„Maksimiliano egzekucija“
(L’Exécution de Maximilien)5

Maksimiliano egzekucija

Ar norėtumėte pereiti prie kito paveikslo, „Maksimiliano egzekucija“? Šio paveikslo atsiradimo data, tikėtina, yra 1867 m. ir, kaip matote, joje galime atrasti didžiąją dalį tų savybių, kurias nurodžiau ankstesniajame, „Baliuje operoje“; tai anksčiau nutapytas paveikslas, tačiau jame aptinkame tokias pačias priemones: pavaizduota aukšta siena žymi ir pabrėžia stipriai užsklęstą erdvę, ši aukšta siena padvigubina ir pačią drobę; taip pat matome, kad veikėjai patalpinti siaurame žemės plotelyje, taip susiformuoja tarsi laiptų pakopa, atsiranda laiptų pakopų efektas, t. y. horizontalė, vertikalė ir vėl iš naujo kažkas panašaus į vertikales, kurios susiformuoja dėl mažųjų veikėjų, atėjusių pažiūrėti šios scenos. Kita vertus, aptinkame beveik tokį patį efektą, kaip ankstesnėje scenoje „Operoje“, – matėme viską užveriančią sieną ir pasikartojančią sceną; be to, regime dar vieną nedidelę sceną, pakibusią aukščiau, kurį kartoja paveikslą.

Šią drobę parodžiau ne tam, kad įtikinčiau, jog ji savo turiniu yra ankstesnė ar pranašauja atitinkamus elementus, vėliau aptinkamus „Baliuje operoje“, o dėl visai kitos priežasties: kaip matote, veikėjai patalpinti viename mažame trikampyje, kuris susidaro toje vietoje, kur jie stovi (tai tarsi laiptų pakopa, už kurios regime vieną didelę vertikalę). Jie visi suspausti šioje mažoje erdvėje, labai arti vienas kito; jų artumas toks, kad galime matyti, kaip šautuvų vamzdžiai remiasi į krūtines. Norėčiau pabrėžti, kad paveiksle šios horizontalės ir kareivių padėties suformatuos vertikalės vien tik daugina bei kartoja drobės vertikalią ir horizontalią ašis. Taigi kareiviai savo šautuvų galais liečia kitus veikėjus. Nėra atstumo tarp egzekutorių būrio ir aukų grupės. Atidžiau įsižiūrėję pastebime, kad pastarieji veikėjai yra kiek mažesni už kitus, nors iš tiesų turėtų būti tokio pat dydžio, nes visi jie yra greta, tame pačiame plane, suspausti mažoje erdvėje; čia Manet naudoja labai seną techniką, kuomet veikėjai yra sumažinami, nekeičiant jų perspektyvinio išdėstymo [tai už kvatročentą senesnė tapymo technika], ji naudojama norint nurodyti arba simbolizuoti atstumą, kuris realiai nėra pavaizduotas.

Manet šiame paveiksle erdvę formuoja pasitelkęs veikėjus, patalpintus mažame trikampyje, todėl negali pavaizduoti atstumo. Atstumas nėra pasiekiamas patyrimui; mes jo nematome. Tačiau veikėjų sumažinimas nurodo savitą identifikavimą – tai grynai intelektinis, o ne jutiminis atstumo tarp vienų ir kitų, tarp egzekutorių ir aukų suvokimas; šis atstumas nėra patiriamas, žvilgsnis jo neaptinka, tai tiesiog ženklinė nuoroda, išreikšta veikėjų sumažinimu. Taigi matome, kad Manet, į tą mažo trikampio plotą patalpinęs visus veikėjus, griauna tam tikrus principus, formuojančius Vakarų dailės suvokimą.

Vaizdinis suvokimas turi būti kaip pakartojimas, padvigubinimas, kasdienio suvokimo atgaminimas. Tokiame vaizdavime erdvė turi būti tarsi reali, o atstumą joje turėtume įžvelgti, nustatyti, spėti taip, kaip darome žiūrėdami į peizažą. Čia mes pakliūname į pavaizduotą erdvę, kurioje atstumas nebėra matomas, giluma nebėra suvokimo objektas, o erdvinis personažų išsidėstymas bei atstumas yra išreikšti ženklais, kurie turi prasmę tik funkcionuodami pačiame paveiksle [t. y. vienų ar kitų veikėjų dydžiai yra sąlygiški arba grynai simboliški].

§

„Bordo uostas“
(Le Port de Bordeaux)6

Bordo uostas

Ar jūs pasiruošę pereiti prie sekančio paveikslo, kuris atskleis kitą drobės savybę? Anksčiau pristatytuose paveiksluose, „Baliuje operoje“ ir „Maksimiliano egzekucijoje“, Manet visų pirma naudojosi tuo aspektu, kad drobė yra vertikali, kad tai dviejų matmenų paviršius, neturintis gilumos; šį gilumos nebuvimą Manet stengėsi išreikšti maksimaliai sumažindamas pačios vaizduojamos scenos tankumą. Šiame paveiksle, jei atmintis manęs neapgauna, datuojamame 1872 m.7, matome, jog pagrindinis vaidmuo suteiktas vertikalioms ir horizontalioms ašims – toms vertikalioms ir horizontalioms ašims, kurios drobėje pakartoja paveikslo rėmą formuojančias vertikalę ir horizontalę. Taigi galime matyti, kad toks filigraninis atvaizdavimas iš visų horizontalių bei vertikalių gijų suformuoja pačią drobę, drobės materialumą.

Kitaip sakant, šis drobės raizginys atsiranda ir išsiskleidžia kaip vidinė geometrija, kurią pačią matome išreikštą kaip eskizą, suformuotą pačios drobės gijų raizginio. Beje, jei paimtumėte ir izoliuotumėte dalį drobės, ketvirtį ar vieną šeštąją, pamatytumėte beveik vien tik linijas, susikertančias stačiu kampu, horizontalių ir vertikalių žaismę, kuri savo pobūdžiu primena Mondriano paveikslą su medžiu, tiksliau pasakius, 1910–1914 m. nutapytą variacijų seriją su medžiu, kuri, kaip žinome, esti abstrakčios tapybos gimimas. Mondrianas savaip traktavo medį, taip jis išgarsėjo, tuo metu Kandinsky’is atrado abstrakčią tapybą panašiai kaip Manet, vaizduodamas laivus8 „Bordo uoste“. Galiausiai iš savo medžio jis išgavo stačiais kampais susikertančių linijų žaismę, kuri suformavo tinklo struktūrą, languotumą, horizontalių ir vertikalių linijų raizgynę. Matome, kad lygiai taip pat ir Manet iš savo laivų pynės, iš visos veiklos uoste sugeba išgauti vertikalių ir horizontalių žaismę, kuri reprezentuoja drobės materialumu grįstą geometriją. Šią drobės raizginio žaismę vėl pamatysite kitoje, – ir šypseną keliančioje, ir tam laikmečiui visiškai skandalingoje, – drobėje, kurios pavadinimas yra „Aržantėjus“.

§

„Aržantėjus“
(Argenteuil)9

Aržantėjus

Galime pereiti prie kito paveikslo? Jūs matote vertikalią stiebo ašį, kuri tiesiog padvigubina paveikslo kraštą; ir štai šią horizontalę, kuri padvigubina kitą kraštą; šios didžiosios vertikalios ir horizontalios ašys, pavaizduotos drobėje, tiksliai nurodo patį audinį, audinio vertikalias ir horizontalias linijas; drobėje pavaizduoti neįmantrūs paprasti veikėjai panaudoti tik dėl žaismės, kuri turi išreikšti pačios drobės savybes, t. y. audinio vertikalių ir horizontalių raizginius bei sankirtas.

Michel Foucault

 

Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Gustas
Redagavo Linas J. Jankauskas

Versta iš: Michel Foucault LA PEINTURE DE MANET suivi de MICHEL FOUCAULT, UN REGARD; sous la direction de Maryvonne Saison; Paris: Seuil, 2004, p. 25–30.

 

Taip pat skaitykite:

Manet tapyba pagal Michelį Foucault, I

Apie tai, kaip „atrandami/atsiranda“ tekstai: Foucault paskaitos apie Manet istorija

 

  1. Édouard Manet, La Musique aux Tuileries; 1862 m., drobė, aliejiniai dažai, 76×118, Londono nacionalinė galerija. M. Foucault neįvardijo pirmojo paveikslo, prieš jį parodydamas. Paveikslų pavadinimai (pažymėti kursyvu) ir kitos nuorodos paimti iš Rachidos Triki teksto, spausdinto leidinyje Cahiers de Tunisie. Tam tikrą papildomą informaciją suteikė Danielis Defertas. [Maryvonne Saison – M. S. – pastaba]
  2. Thomas Couture (1815–1879) – prancūzų tapytojas ir tapybos mokytojas, akademizmo atstovas. Žymiausias jo paveikslas – „Romos dekadansas“ (Les Romains de la décadence, 1847). Vienas Couture’ui priskiriamas paveikslas, „Merginos portretas“ (apie 1840), yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. – Redaktoriaus pastaba.
  3. Édouard Manet, Le Bal masque a l‘Opera; 1873–1874 m., drobė, aliejiniai dažai, 60×73, Vašingtono nacionalinė dailės galerija.
  4. Manytina, kad čia yra teksto arba Foucault klaida, nes pagal visą sakinio semantiką, tolesnę minties eigą ir paties paveikslo turinį, turėtų būti horizontali sija. Vertime palikta tokia sąvoka, kokia yra originaliame tekste, nurodant šią galimą klaidą. – Vertėjo pastaba.
  5. Édouard Manet, L’Exécution de Maximilien; 1868 m., aliejiniai dažai, 252×305, Manheimo Kunsthalė. M. Foucault neturėjo omenyje Bostone [t. .y. Bostono dailės muziejuje] esančio paveikslo „Imperatoriaus Maksimiliano egzekucija“ (L‘Execution de l‘empereur Maximilien, 1867). [M. S.]
  6. Édouard Manet, Le Port de Bordeaux, 1870–1871 m., drobė, aliejiniai dažai, 66×100, privačios kolekcijos nuosavybė.
  7. Michelis Foucault dažniausiai komentuodavo skaidres, nežiūrėdamas į savo užrašus. Françoise Cachin sudarytas katalogas šį paveikslą datuoja 1870–1871 m. [M. S.]
  8. Įraše girdima „paveikslai“ [tableaux], tačiau manome, kad turi būti „laivai“ [bateaux]. [M. S.] // [Šį tekstą „atstatinėję“ žmonės laikosi nuomonės, kad čia Foucault padarė kalbos riktą. – Vertėjo pastaba]
  9. Édouard Manet, Argenteuil, 1874 m., drobė, aliejiniai dažai, 149×115, Turnė dailės muziejus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *