Lietuvių kilmės amerikiečių filosofas ir socialinis antropologas Alphonso Lingis (1933–2025) savo filosofines idėjas perteikė vaizdingai pasakodamas ir vengė akademinio rašymo stiliaus, tačiau niekada nenukrypo į naivumo ar paternalizmo lankas. Tokiose knygose kaip The Community of Those Who Have Nothing in Common („Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, 1994; liet. 1997), The Imperative („Imperatyvas“, 1998), Dangerous Emotions („Pavojingos emocijos“, 2000; liet. 2002), Violence and Splendor („Smurtas ir prabanga“, 2011) nagrinėjami susidūrimai su svetimumu ir kitybe bei mūsų pačių susvetimėjimas su savimi. Jose taip pat aptariama kalba, individualumo paskatos ir tai, kaip aplinka mus užvaldo. Jo kūriniai meniški, asmeniški ir išskirtiniai, juose atsispindi visas egzistencijos spektras – nuo tarpasmeninių dramų iki geopolitinės istorijos.
Anglų filosofas Simonas Critchley’is pavadino Lingį „vienu iš nedaugelio originalių JAV kontinentinės filosofijos balsų“. Amerikiečių filosofas Davidas Farrellas Krellas esė rinkinyje Encounters with Alphonso Lingis („Susidūrimai su Alphonso Lingiu“, 2003, Lexington Books), skirtame Lingio kūrybai, rašė, kad vienintelė tinkama kritika Lingiui būtų panaši į D. H. Lawrence’o pastabą apie Waltą Whitmaną: „Savo sielai jis leido išsilieti į kiekvieną gamtos ir kultūros pasaulio kampelį, savo kūnui – prasiskverbti į kiekvieną visatos plyšelį.“
Lingio išversti prancūzų filosofų Emmanuelio Levino ir Maurice’o Merleau-Ponty kūriniai supažindino anglakalbį pasaulį su fenomenologijos (filosofijos krypties, nagrinėjančios patirties prigimtį) raida: Levino veikalų Totalité et Infini („Totalybė ir begalybė“, 1961; angl. 1969) ir Autrement qu’être ou au-delà de l’essence („Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“, 1974; angl. 1991) bei Merleau-Ponty veikalo Le Visible et l’invisible („Regima ir neregima“, 1964; angl. 1968) vertimai vis dar yra pirminiai angliški leidimai ir pagrindiniai filosofijos magistrantūros studijų leidiniai.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje Lingis nutolo nuo įprasto akademinio darbo ir pradėjo leisti knygas, kuriose Levino ir Merleau-Ponty temas plėtojo pasitelkęs vingrius, patirtinius apmąstymus ir savo darytas nuotraukas. Visą savo gyvenimą jis buvo aistringas ir drąsus keliautojas, todėl daugelį jo knygų įtakojo kelionės po Aziją, Afriką, Pietų ir Centrinę Amerikas: visa tai suteikė jam galimybę problemas nagrinėti pasitelkus patirtį.
Lingio knygos nėra lengvai apibendrinamos, tačiau kiekvienoje ištraukoje jaučiama visumos esatis. Knygoje „Pavojingos emocijos“ (2002) jis rašo:
Asistavimo, išvystyto Karaliaus Saulės dvare, ceremonijos ir etiketas nėra ritualizuotas daugiau nei Antarkties imperatoriškųjų pingvinų tuoktuvės; Provanso riterių kodeksas viduramžiais nebuvo idealistinis labiau nei pavasariniai antilopių impalų ritualai rytinės Afrikos savanose; senojo Kioto geišų gundymo apeigos nėra ištobulintos labiau už juodakaklių gervių mėnesienos apšviestuose kemsynuose. […] Mūsų šiandieniniame interneto pasaulyje, kur viskas suvedama į skaitmenines žinutes, vaizdus ir kopijas, kurias žmonės gali akimirksniu persiųsti vieni kitiems, tik savo jausmų kitiems gyvūnams dėka išmokstame visų erotikos apeigų ir kerų, aistringos ir viliojančios laikysenos bei manieringų pauzių.1
Žemiau pateikiame pokalbį su Alphonso Lingiu, kurį 2018 m. pakalbino amerikiečių rašytojas Jeremy’is Butmanas.
I.
NESIBAIGIANTIS POREIKIS
Jūsų knygose susipina memuarų, epistemologinės analizės, ontologinės meditacijos, antropologinio stebėjimo ir daugybės kitų žanrų elementai. Paprastai jos parašytos pirmuoju asmeniu (vienaskaita arba daugiskaita), kartais – antruoju asmeniu. Kaip nusprendėte imtis tokio laisvo stiliaus ir ką juo tikitės pasiekti?
Mūsų mąstymas plėtojasi veikiamas daugybės įvykių, skirtinguose lygmenyse, o mūsų diskursas pasiūlo daugybę būdų, kaip išdėstyti ir perteikti įžvalgą. Geriausia, jei susitikimas ir įžvalga, kuria norima pasidalinti, paskatintų pasirinkti atitinkamą žodyną, retoriką ir paaiškinimą pasakojimo, ekspozicijos ar argumentų forma. Aš jų iš esmės nesvarstau ir nenustatau. Dažnai dirbu su keliais variantais, kol paaiškėja geriausias. Nesuku galvos, kodėl ir kaip pavyko tam tikras tekstas; svarbu, kad jis netaptų šablonu būsimiems tekstams. Tiesiog viliuosi, kad kito teksto tema paskatins pasirinkti tinkamiausią būdą pasidalinti įžvalgomis.
Jūsų kūryboje pasikartoja pasakojimas, kad filosofija prasideda nuo bandymo surasti tarpkultūrinę vertę. Kai senovės Graikijos pirkliai pradėjo prekiauti su skirtingų kultūrų žmonėmis, jie atrado poreikį paaiškinti savo papročius ir tikėjimus pasitelkiant protą, o ne apeliuojant į savo protėvių autoritetą. Jūsų manymu, kokiu būdu filosofija, plačiąja prasme, yra neatsiejamai susijusi su pasaulinės bendruomenės susiformavimu?
Pirminė filosofinė praktika buvo formuluoti teiginius, kurie nepriklauso nuo konkrečios bendruomenės autoritetų, tradicijų, protėvių ar dievų. Filosofinė praktika leidžia teiginius ginčyti ir vertinti bet kuriam įžvalgumu apdovanotam žmogui. Tai diskursas, kuris kviečia ir kreipiasi į visų įžvalgių žmonių bendruomenę. (Immanuelis Kantas įsivaizdavo ir kitose planetose gyvenančias būtybes, kurios gali būti apdovanotos racionalia įžvalga.) Ši diskursyvi praktika apima praktinius ir politinius sumanymus, kurių tikslas – kovoti prieš žmonių grupių nutildymą, prievartinį sutikimą, priespaudą ir išnaudojimą.
Ekonominė ir politinė globalizacija leidžia bendrauti žmonijai, nepateikiant privilegijuotųjų minčių kitų teismui. Tarptautinės korporacijos, mažai reguliuojamos nacionalinių vyriausybių ar profesinių sąjungų, siekia kuo didesnio pelno ir menkai rūpinasi aplinkosauga. Turto koncentracija saujelės asmenų rankose suteikia jiems didžiulę politinę galią. 2018-aisiais vos keturiasdešimt du multimilijardieriai buvo sukaupę turto, prilygstančio visam turtui, kurį turi pusė skurdžiausių (3,5 mlrd. žmonių) iš visų 7 mlrd. pasaulio gyventojų. Didžiulė ryšių technologijų plėtra potencialiai leidžia žmonėms susisiekti visoje planetoje. Tačiau informacijos sklaida ir sprendimai dėl praktinių sumanymų pirmiausia priklauso tarptautinių korporacijų valdyboms.
Esate žymus Levino vertėjas ir jo įtaka jūsų kūrybai yra akivaizdi. Levino „neredukuojamos kito kitybės“ [l’altérité irréductible de l’autre] idėja turi savotiško mistinio miglotumo, kuris vienus žmones atgraso nuo visiškai rimto požiūrio į ją, o kitus verčia neproporcingai į ją kreipti dėmesį. Jūsų kūryboje taip pat veikia kitybės idėja, tačiau ji turi žemiškesnę prasmę. Kaip jūs suprantate susidūrimą su kitu?
Emmanuelio Levino originalus ir esminis žingsnis buvo rasti imperatyvą empiriniame įvykyje, kai susiduriama su kažkuo. Šią patirtį jis aiškino dviem kryptimis. Akių atvirumas, odos raukšlės ir randai, išraiškingų gestų trapumas rodo, kad stovintysis priešakyje kreipiasi į mane, skleisdamas reikalingumą ir pažeidžiamumą. Žmogaus atsisukimas ir atsigręžimas į mane veidu reiškia ne tik jo reikalingumo ir pažeidžiamumo atsiskleidimą man, bet ir mano galių nukreipimą į jį. Pastebėti suklupusį ir krentantį žmogų reiškia viduje pajusti savo galią jam padėti. Veido atgręžimas reiškia reikalingumo ir pažeidžiamumo atskleidimą – kitas nuolat reikalauja, nuolat manęs prašo.
Nuotraukos aut. Alphonso Lingis
Anot Levino, užimdamas atskirą poziciją, kreipdamasis į mane ir liepdamas man, asmuo atveria kitybę, kitaip nei aš ir kitaip nei pasaulis. Atverdamas savo poreikių ir reikalavimų nebaigiamybę, ji arba jis yra nesibaigiantis, absoliutus kitas, esantis begalybės dimensijoje [begalinis begalybės kūrimo veiksmas], Levino vadinamą Dievu.
Aš branginu ir tuo pačiu išplečiu Levino pasakojimą apie fenomenalią kreipimosi ir reikalavimo [imperatyvo, kurį kitas asmuo pateikia man, kad į jį atsakyčiau] patirtį. Suvokti ne tik kito žmogaus, bet ir kitų gyvūnų, taip pat medžių ir upių tapatybę reiškia suvokti tai, ko jiems reikia, kad jie egzistuotų ir išliktų. Aš susiduriu ne tik su žmonių, bet ir su naftos teršaluose įkalintų jūros paukščių, badaujančių elnių, nuotekomis užterštų upių kreipimusi ir poreikiu. Suvokti poreikį reiškia pajusti ir tai, kokių galių ir išteklių turiu, kad galėčiau suteikti tai, ko jiems reikia. Kai poreikis yra neatidėliotinas, tai, ko reikia, tampa tuo, ką turiu daryti, o aš esu tas, kuris yra šalia ir turi išteklių (padėti vaikui, besiblaškančiam judriame kelyje, užgesinti miške smilkstančią cigaretės nuorūką).
Ar kitas su manimi susidūręs žmogus yra išskirtinis todėl, kad, kaip sako Levinas, jo poreikiai ir man keliami reikalavimai yra nesibaigiantys, todėl pagrindinis mūsų tarpusavio santykis yra priklausomybė? Prieštarauju minčiai, kad žmogus, žinduolis, paukštis, žuvis ar medis yra ne poreikių rinkinys, o energijos ir galių pertekliaus telkinys. Jiems gali prireikti išorinės pagalbos, kai jie yra jauni ar atsiduria tam tikrose situacijose, bet kai esu pakviečiamas pasirūpinti jų poreikiais, tai darau tam, kad jie įgytų ar atgautų jėgas ir galėtų veikti savarankiškai.
II.
„PRIDENGTAS-EROTIŠKAS, RAMUS-SPROGUS, STEBUKLINGAS-PAPRASTAS“
Ne kartą rašėte, kad „aš“ remiasi šūkiu „Kaip gera būti gyvam!“. Taip pat esate rašęs, kad mūsų kūnai yra „įsirėžę į pasaulio ašis“, o aprašydamas žmogaus būklę, integruojate biologinius, psichologinius, dvasinius ir kultūrinius reiškinius, nenustatydamas jokios hierarchijos. Kas yra tas „aš“, skelbiantis gyvenimo gerumą, ir kiek šis „aš“ turi galios pasauliui?
Vidujybėje jaučiamas gerumas ir džiugesys, energijos pertekliaus pojūtis. O žvilgsnis į žydinčius laukus ir miškus, naujagimius ėriukus ir paukščius prisideda prie mūsų laimės.
Įsipareigojant atsiranda stiprus būsenos „aš“ pojūtis. „Aš dirbsiu ir gausiu reikiamus pažymius, kad įstočiau į medicinos mokyklą.“ „Aš pasitiksiu tave oro uoste.“ „Aš esu tavo brolis ir tavimi pasirūpinsiu.“ Čia „aš“ iškyla kaip jėga ir džiaugsmas, kuris šuoliuoja į priekį, kad sutvarkytų ateitį, peršoka ruožą nenumatytų įvykių ir kliuvinių, kurie gali laukti ateityje.
Sunku, kai negali numatyti ir nustatyti savo ateities, tai sukelia negalios arba niekumo jausmą. Tai gali paskatinti priespauda ir įkalinimas. Tai gali paskatinti liga. Depresija ir pagunda nusižudyti pražudo gyvenimo gerumo pojūtį.
„Mėgavimosi“ idėja jūsų kūryboje man primena tai, ką Jamesas Baldwinas rašo knygos The Fire Next Time („Kitąkart ugnis“, 1963) pabaigoje: amerikiečiai, ypač baltieji amerikiečiai, prarado ryšį su jausminiu pasauliu ir gebėjimą „atsinaujinti prie savo gyvenimo šaltinio“. Jūsų knygų pasaulis yra juslinis, erotinis ir sakralizuotas pasaulis. Ar sutinkate su Baldwinu dėl Amerikos ar apskritai dėl Vakarų pasaulio? Ar jūsų kūryboje esama kokios nors intervencijos? Kas galėtų įžiebti jausmingumą ir sakralizaciją kultūriniu lygmeniu ir ką reikėtų keisti?
Ekonomikoje, kur kiekviena pramonės įmonė turi gaminti daugiau ir geriau už konkurentus, visos pramonės šakos pasitelkia žmogiškąją inžineriją, kad įtikintų vartotojus, jog jiems reikia vis daugiau ir daugiau prekių. Žmogiškoji inžinerija verčia mus tikėti, kad esame pilni trūkumų, nuskriausti ir stokojame.
Andy’is Couturier (A Different Kind of Luxury: Japanese Lessons in Simple Living and Inner Abundance [„Kitokia prabanga: japoniškos paprasto gyvenimo ir vidinės gausos pamokos“, 2010]) nuvyko aplankyti vienuolikos japonų vyrų ir moterų, kurie gyveno turėdami minimalias lėšas. Jie buvo susiradę vietas gyventi kalnuose; patys augino maistą ir dalį jo parduodavo; gamino ir pardavinėjo keramikos dirbinius, kad įsigytų tai, ko jiems reikėjo. Visas dienos valandas jie praleisdavo darydami tai, ką norėjo, – skaitė, rašė, muzikavo, daržininkavo, gamino maistą, meditavo. Jie nepraleisdavo keturiasdešimties valandų per savaitę darydami tai, kas jiems buvo nurodyta. Couturier teigimu, jie sakė gyvenantys prabangiai.
Nuotraukos aut. Alphonso Lingis
Ką daryti rašytojams? Džiaugtis gausa. [Vokiečių filosofas] Karimas Benammaras savo kūryboje teigia, jog gyvename gausoje, pranokstančioje visus mūsų poreikius. Augalų, vabzdžių ir paukščių gausa mūsų soduose, teikianti grožį, stebuklus ir paslaptis. Energijos gausa, kurią turime, kad galėtume stebėtis, džiaugtis ir susižavėti. Jausmų ir energijų gausa, kurią turime tam, kad galėtume linksminti aplink mus esančius žmones, juos palaikyti, įgalinti ir pabūti šalia, kai jų keliai tampa skausmingi.
Daugelis prekių apgaulingai mus verčia justi stoką, tačiau kai kurie produktai atveria mums gausą. Šiandienos ryšių technologijos suteikia galimybę susipažinti su didžiule knygų ir filmų, didžiausių mąstytojų ir atradėjų, linksmiausių nuotykių ieškotojų, džiugiausių svajotojų darbų gausa.
Knygoje „Pavojingos emocijos“ rašote, kad laikas pirmąkart tampa matomas per katastrofišką įvykį: kai praeitis užveriama, ateitis lieka neaiški, darbinis pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir mes prarandame visus savo tikslus. Yra daugybė priežasčių, iš kurių svarbiausia yra visuotinis atšilimas, leidžiančių spėti, kad kitame šimtmetyje katastrofų padaugės. Ar gali pasaulis egzistuoti nuolatinės katastrofos sąlygomis ir kaip funkcionuotų laikas, jei katastrofos taptų kasdienybe?
Kad galėčiau atsakyti į šį klausimą, turėčiau dar daug ką panagrinėti. Mes dabar matome, kad mus ištiko ekologinė ir klimato katastrofa, kurią sukėlė pasaulinės kapitalistinės pramonės šakos ir kuri joms pačioms užtikrina katastrofą. Antropologas Eduardo Viveiros de Castro 2014-ųjų paskaitoje Who Is Afraid of the Ontological Wolf? („Kas bijo ontologinio vilko?“) rašė:
Esu įsitikinęs, kad per ateinančius niūrius dešimtmečius pasaulio, „kokį mes pažįstame“, pabaiga yra labai tikėtina. Ir kai šis laikas ateis (mano nuomone, jis jau atėjo), mums bus ko pasimokyti iš žmonių, kurių pasaulis jau seniai baigėsi: prisiminkime Amerikos indėnus, kurių pasaulis baigėsi prieš penkis šimtmečius, – jų populiacija, turint mintyje ikikolumbinę populiaciją, per šimtą penkiasdešimt metų sumažėjo iki maždaug penkių procentų; indėnus, kurie vis dėlto sugebėjo išlikti ir išmoko gyventi pasaulyje, kuris nebėra pasaulis, „kokį jie pažinojo“. Netrukus mes visi tapsime indėnais. Pažiūrėkime, ko jie gali mus išmokyti apokaliptiniais klausimais.
Savo kūrinyje Violence and Splendor rašote apie grožį, kuris lydi smurtą, ir apie tai, kaip smurtas atskleidžia žmogaus trapumą. Papasakokite apie žmogaus impulsą smurtauti: kaip jis susijęs su malonumu ir jeigu tai visgi yra konstitucinis mūsų būties aspektas, kokiu mastu galime tikėtis suvaldyti ar nukreipti šį impulsą?
Neatrodo, kad bandymai paaiškinti žmonių smurtą evoliucinės psichologijos metodais būtų buvę vaisingi. Pastebime, kad kiekvienai rūšiai, įskaitant plėšrūnus, būdingas polinkis sugyventi su savo rūšies atstovais.
Naujausių sociopatologijos tyrimų duomenimis, trims procentams vyrų ir vienam procentui moterų būdingas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas [antisocial personality disorder, ASPD]. Mokslininkai nustatė genetinį veiksnį, taip pat hormonų ir neuromediatorių sutrikimus. Šeima ir socialinė aplinka prisideda prie asocialaus elgesio vystymosi.
Tyrimai turi būti nukreipti į struktūrines situacijas ir institucijas, kuriose smurtas kyla ir prasiveržia. Reikia kompleksiškai ištirti, kiek šiose situacijose smurtas yra neatsiejamas nuo normų, paradigmų, idealų ir dievinamų asmenybių. Kai kurių tyrimų duomenimis, dvidešimt vienas procentas generalinių direktorių kenčia nuo ASPD. Egzistuoja šeimos reikalų ir šeimos narių tarpusavio santykių rūšys, dėl kurių suaugusieji, taip pat vaikai tampa smurtautojais ir net žudikais. Michelis Foucault nustatė, kad mokyklos, gamyklos, kariuomenės, kalėjimai, ligoninės ir senelių namai sudaro disciplinarinį archipelagą; jie taip pat provokuoja smurtą, kuriuo disciplinuojama ir engiama. Foucault atskleidė, kad kalėjimai ne pataiso nusikaltėlius, o sukuria nusikaltėlių populiaciją, kuri identifikuojama, stebima ir naudojama populiacijos sektoriams valdyti. Normanas Maileris rašė [Iš Mailerio įžangos Jacko Abbotto knygai In the Belly of the Beast („Žvėries pilve“, 1981)]:
Į kalėjimą patenka ne tik blogiausi jaunuoliai, bet ir geriausi, t. y. išdidžiausi, drąsiausi, įžūliausi, iniciatyviausi ir neįveikiamiausi likimo nuskriaustieji… Atsakymas gali slypėti kažkur tarp Prancūzijos užsieniečių legiono ir kokios nors nuostabios „Outward Bound“ įstaigos, bent jau tiems nepilnamečiams nusikaltėliams, kuriuos nusikaltimai traukia kaip teigiama patirtis, nes jie yra labiau jaudinantys, prasmingesni, paslaptingesni, labiau transcendentiniai, labiau religiniai nei bet kuri kita jiems žinoma patirtis.
Pražūtingas smurtas visada pritraukdavo triumfuojančią pompastiką, menininkus ir religijas jam šlovinti, tačiau mane sudomino keli tyrimai, parodantys, kaip godumas, neapykanta ir karo žudynės taipogi nugrimzta į tamsą, o šlovės siekis persikelia į naujas kolektyvines šventes (Rio de Žaneiro karnavalas, Hageno kalno festivalis [Papua-Naujojoje Gvinėjoje]). „Konvulsinis grožis bus pridengtas-erotiškas, ramus-sprogus, stebuklingas-paprastas arba jo visai nebus“, – skelbė André Bretonas [knygoje L’Amour fou („Beprotiška meilė“, 1937)].
Nuotraukos aut. Alphonso Lingis
III.
„NEIŠVYKTI REIŠKIA NEPASTEBĖTI TIKROVĖS“
Kai kurie filosofai fetišizuoja „vietą“, ypač poreikį, pasitelkus gyvenseną ir statymą, puoselėti ontologinį ir etinį vietų (kaip vietų, o ne kaip erdvinio tinklo taškų) vientisumą. Knygose daug dėmesio skiriate savo ilgoms kelionėms, kurių metu vykstate iš vienos vietos į kitą – Indiją, Tailandą, Nikaragvą, Peru – ir rašote, kad kelionės atskleidžia gilesnę tikrovę nei ta, kurią randame namuose. Kaip keliautojo erdvė atrodo autochtoniškos namų ar vienalytės matematinės erdvės atžvilgiu? Ar kelionėse randama tikrovė gali paveikti mūsų gyvenimo būdą?
Metafizikai, pradedant Sokratu ir baigiant Tomu Akviniečiu, skatino įsitikinimą, kad šis pasaulis nėra mūsų tikrieji namai. XIX amžiuje susvetimėjimo sąvoka buvo naudojama psichologinėms ir socialinėms problemoms nustatyti. Martinas Heideggeris siekė teigiamai apibūdinti, ką reiškia nebūti susvetimėjusiam, turėti savo namus pasaulyje; būti pasaulyje, teigė jis, reiškia gyventi pasaulyje. Vėliau jis išplėtojo šią mintį, aiškindamas, kad gyventi pasaulyje – tai statyti namus ir puoselėti žemę, rūpintis mirtingaisiais ir nemirtingaisiais. Emmanuelis Levinas aiškino, kad erdvė, kurioje gyvename, turi namų bazę, apie kurią praktinis laukas atsiveria keliais, ištekliais, priemonėmis ir kliūtimis. Namų bazė yra ramybės zona, kurioje padargai ir ištekliai tampa baldais, o jų substancija teikia mums malonumą. Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari namų bazę apibūdina kaip intensyvių jėgų zoną, o užmiesčio teritoriją – kaip išdėstytą ritminiais refrenais; jie taip pat mano, kad judėjimas yra išėjimas už savo teritorijos ribų, nomadinis judėjimas.
Deleuze’as ir Guattari kalba apie išvykas, iš kurių grįžtama su nuotraukomis, meno ir amatų kūriniais, suvenyrais, prisiminimais, saugomais namuose. Rinkdamiesi maršrutus iš kelionių gidų, viešbučius užsakydami internete, iš anksto žinome, ką pamatysime. Tokia praktika praplečia namų teritoriją, autochtoninę erdvę, nekeisdama jos prigimties.
Kita vertus, yra išvykų dėl pačių išvykų, kaip sakė Baudelaire’as. Taip būna, kai žmogus susiduria ar patiria tai, ko negalėjo numatyti ir kas galėjo įvykti tik ten, kur įvyko, tolių tolybėje. Walto Whitmano žodžiais tariant, žmogus viską pasitinka „aistringais atsisveikinimo bučiniais“. Apima beprotiškas džiugesys, kai palieki įsipareigojimus ir įpročius, nerimą ir ekstazę, kai esi atviras tam, kas nepasiekiama, paslaptinga ir didinga, atsiveri įvykiams, kurie niekada nepasikartos.
Nuotykių kupinos kelionės gali atrodyti kaip nuolaidžiavimas savam ego, pasaulio išsižadėjimas arba privilegija, iš esmės susijusi su imperializmu ir kolonizacija. Jūsų kūriniuose jos atrodo kaip kelias į žmogiškąjį ryšį ir pasaulio turtingumo atskleidimas. Kelionės, žinoma, yra gyvenimo metafora ir ši trapi riba tarp šventės ir išnaudojimo, regis, atitinka šią schemą. Turint tai omenyje, kokios, jūsų nuomone, yra keliautojo pareigos?
1971 m., Bangladešo išsivadavimo karo su Vakarų Pakistanu metu, buvau Kalkutoje. Mieste buvo dešimtys tūkstančių karo pabėgėlių: jų buvo matyti visur. Kalkutoje išbuvau du mėnesius. Naktį prieš išvykdamas išėjau paskutinį kartą pasivaikščioti po miestą. Lijo smulkus lietus. Visoje gatvėje aplink mano viešbutį pabėgėliai – ištisos šeimos, prisiglaudę prie pastatų, prisidengę drabužiais, popieriumi, kartoninėmis dėžėmis – bandė miegoti. Po dvidešimties minučių grįžau į viešbutį sukrėstas, beveik verkdamas. Įsivaizdavau, kaip priglaudžiu mažus vaikus. Bet tai buvo viešbutis. Tą naktį praleidau lovoje, žinodamas, kad kitoje sienos pusėje ant žemės miega žmonės. Grįžau į savo šalį ir universitetą, prisiminimai išblėso. Bet tai mane visada trikdė. Negalėjau jaustis patogiai miegodamas toje lovoje viešbutyje, bet kai jau miegojau savo lovoje už trylikos tūkstančių kilometrų, niekas nepasikeitė, nes žinojau, kad jie vis dar yra ten, gatvėje.
Kam važiuoti į Kalkutą, Haitį, Nigerį? Neišvykti reiškia nepastebėti tikrovės. Reikia kovoti su racionalizavimais, kurie leidžia manyti, kad esi nekaltas.
Vertė Linas J. Jankauskas
An Interview with Alphonso Lingis
Susiję tekstai:
Mes mirtingi
Gundymas
Seduction
Sekant Alphonso Lingio žvilgsniu
Žiūrėti, medituoti, kalbėti apie fotoakimirkas su Alphonso Lingiu
Filosofo žvilgsnis pro objektyvą
Fotografija kaip filosofijos praktika
Kelios paralelės tarp Alphonso Lingio ir Martino Heideggerio filosofijų
Erotinis ir seksualinis diskursas Alphonso Lingio filosofijoje
Veidas kaip „tuščias ekranas“