Kai kam, net savo priešams, linkime gyventi; kai kam, net savo draugams, linkime mirties. Įsivaizduojame, jog mirtis gali būti skausmo baigtis, tačiau mes taip pat galime norėti skausmo. Pagerbiame tuos, kurie miršta oriai, bet orumas nėra kažkas, ką priskiriame sau ar ką galime laikyti savo tikslu.
Mes negalime suvokti, kodėl turime mirti: visos mintys sutelktos ir nukreiptos į ateitį. Mirtis – mūsų mirtis, mūsų draugų mirtis – yra stipriausių jausmų objektas. Kokie netvirti, kokie dviprasmiški yra šie jausmai!
Būti draugu reiškia eiti su kuo nors drauge, džiaugtis su juo ar ja nudirbtu darbu. Būti draugu reiškia būti šalia, kai gali pasidalinti malonumais ir bendryste. Būti šalia taipogi reiškia padėti draugui, kai šis suklumpa ir parkrenta. Paėjėti su žmogumi gyvenimo keliu reiškia ir pasižadėti būti greta jo niekur nevedančiame kelyje, jo mirties kelyje. Būti draugu – tai būti šalia ir išgyventi skausmą.
Mes galime karštligiškai norėti, kad kitas, kankinamas sunkios traumos ar ligos, gyventų. Nes jis dar nepakankamai pagyveno. Norime, kad jis turėtų laiko atsiskleisti, žinodami, kad jo gyvenimas yra spindėjimas, apšviečiantis mus ir kitus. Mes galime karštligiškai norėti, kad kitas gyventų, nes dar nepakankamai su juo pasidalinome savo meile, dar nepakankamai jį mylėjome.
Galima suabejoti mūsų noro, kad kitas gyventų, nuoširdumu: ar mūsų noras, kad kitas gyventų, yra noras dėl jo ar dėl mūsų pačių? Ar norime, kad jis gyventų, jog galėtume parodyti, kad jį mylime, pakankamai mylime? Ar tai kaltės jausmas, kurį siekiame apeiti?
Kiekvienoje neapykantoje slypi noras, kad kitas mirtų. Neapykanta yra galingas mūsų jausenos ir motyvacijos šaltinis: tai yra kažkurlink nukreipta valia. Noras, kad kitas mirtų, yra išskirtinumo atskleidimas. Neapykanta absoliučiai kryptinga.
Kai individai praranda savo išskirtinumą, jie atrodo priklausantys mirčiai. Tada atsiranda noras atsikratyti šių kūnų. Kai susimąstome apie šešis milijardus žmonių, kurie dabar apsėdo planetą, neįmanoma manyti, kad jie turi išskirtinius gyvenimus. Todėl negalime mirties, atlaisvinančios vietą, laikyti blogiu. Negalime susilaikyti nenorėję, kad mirtis ateitų ir pasiimtų žmones, kurie nugrimzdo į komą, iš kurios nebepabus, pacientus, sergančius pažengusia Alzheimerio liga, kurie, regis, nebežino, kas jie buvo ir kas yra.
Tačiau troškime, kad kitas mirtų, esama ir meilės.
Kai miršta mylimas ir kenčiantis žmogus, jaučiame palengvėjimą. Pajuntame, kad įtampa atlėgsta, atsipalaiduojame. Mirtis atrodo kaip išsigelbėjimas nuo mirimo, nuo mirštančiojo kančios.
Kančia atskleidžia, kad egzistencija yra našta, kurios nei išvengsi, nei palengvinsi. Žmogaus egzistencija jau nėra dinamizmas, generuojantis perteklinę energiją, pagreitį, stumiantį į atvirus kelius ir įvykių sūkurį. Kančia yra daugiau nei pasyvumas; tai reiškia susidurti su savo esme. Žmogus neprogramuoja vožtuvų atidarymo, kraujo paskirstymo ir tulžies nukreipimo, peristaltikos ir spazmų, bet, prislėgtas nuovargio ir nukamuotas skausmo, turi juos ištverti. Kęsti skausmą reiškia negalėti nusigręžti nuo savęs, pažvelgti išorėn, užsimiršti. Skausmo metu žmogus yra nugrimzdęs savyje. Žmogus turi dorotis su savimi; jo egzistencija yra našta jam pačiam. Žmogus turi ištverti, iškęsti skausmą, jis yra susietas su savo egzistencija kaip su neišvengiama atsakomybe. Kančia yra tapatybės, individualumo ir vienatvės patyrimas.
Skausmas ir kančia atveda prie mirimo. Mirimas patiriant skausmą ir kančias yra pasyvumas bei išsekimas. Tai atitolimas nuo savo ateities ir praeities. Žmogus žino, kad mirtis artinasi. Ši mirtis nėra viena iš daugybės galimybių, kurias galima pasirinkti ir įgyvendinti; mirštančiajam ji yra visų galimybių pabaiga, pati neįmanomybė. Visa įgyta patirtis ir įgūdžiai yra bejėgiai su ja susidoroti. Artėjant mirčiai, ji atitrūksta nuo praeities. Nebelieka nieko kito, kaip tik kentėti ir laukti mirties. Žmogus pasilieka kančioje, skausme, dabartyje. Dabartis tęsiasi ir tęsiasi, niekur nevesdama. Paskutinės akimirkos nerasi ateities etapų ir galimybių gausoje; ji tyko kiekvienoje akimirkoje, ji tūno bet kurioje akimirkoje. Mirtis tikrai ateis; jos atėjimo laikas nenuspėjamas. Laukimas stiprina nežinomybę.
Ar reikia tikėtis tik nebūties? Žmogus nežino, kad tai bus nebūtis, juk nebūties suvokti neįmanoma.
Tačiau žmogus, patiriantis begalinį slegiantį skausmą ir kančias, gali trokšti nebūties.
Sokratas matė, kaip žūsta žmonės; jis buvo įsipareigojęs ginti Atėnus kare ir pats žudė žmones mūšyje. Jis nekalba nei apie tai, kaip jie žuvo, nei apie palengvėjimą, kurį jautė jiems mirus. Jis kalba apie palengvėjimą, kurį pajus, kai liausis jo kūno bėdos, pasyvumas ir trapumas, kai baigsis ši užsitęsusi liga, vadinama kūnišku gyvenimu. Paskutiniai jo žodžiai – „Kritonai, esame skolingi Asklepijui gaidį“ – praneša, kad gyvenimas yra liga, nuo kurios vaistas yra mirtis. Ar čia Sokratas iš tikrųjų neteigė žinąs du dalykus, kurių nežinojo, – kas yra mirtis, t. y. kad mirtis yra palengvėjimas, ir kas yra gyvenimas, t. y. kad gyvenimas yra liga?
Kito kančia mums yra rūpestis: valandos, praleistos lankantis ligoninėje, niūrūs pokalbiai su gydytojais, rūpinimasis ligonio reikalais. Atrodo, kad kitas žmogus, susietas su savo kančia, įpareigoja ir mus: jaučiame niūrią pareigą, kuri užkerta kelią lengvabūdiškumui.
Žiūrėdami į iškreiptas kenčiančiojo rankas, grimasas, girdėdami jo atodūsius ir dejones, mes patys išgyvename deformacijas, grimasas, atodūsius ir dejones, o tuo pačiu ir skausmą. Jo skausmas, tas skausmas, kuris prikniedija kenčiantįjį prie jo paties, prie jo egzistencijos ribų, atsišaukia mumyse.
Paguosti ką nors, pasiguosti – tai pati spontaniškiausia mūsų iniciatyva. Kai pasijuntame bejėgiai paguosti kitus jų nelaimėje, guodžiamės tikėdami, kad mirtis, kuri juos ištinka kaip paskutinis kančios ir išsekimo kraštutinumas, yra išsigelbėjimas.
Pajuntame palengvėjimą, kad baigėsi štai ši kito žmogaus kančia, kuri mums buvo sunkus išbandymas. Ar šis palengvėjimo jausmas yra pripažinimas, kad esame išlaisvinti nuo kito kančios ir mirties, kad jo mirtis grąžina mus į gyvenimo viliones ir lengvabūdiškumą?
Norime manyti, kad mirtis, kuri pagaliau aplankė kenčiantįjį, yra palengvėjimas ir jam pačiam. Galbūt savo palengvėjimo jausmą galime priimti tik manydami, kad ir kitas pajunta palengvėjimą.
Nėra abejonių, kad kitas žmogus gali trokšti mirties kaip skausmo ir kančios baigties. Tačiau jo laukianti mirtis nebus tas palengvėjimas ir atsinaujinimas, kurį pajuto, kai mirė tas, kurio kentėjimą pats stebėjo. Mirtis jam bus ne išsilaisvinimas, bet paskutinė kančios ir išsekimo riba. Mūsų išsilaisvinimo jausmas yra jo palaidojimas. Mūsų palengvėjimą temdo jausmas, kad mes ištrūkome, pasprukome.
Skausmas kyla ne tik iš išorės, kai pašalinis daiktas pažeidžia galūnę ar svetimkūnis įsiskverbia į mūsų kūno vidaus organą. Mūsų jėgų sutelkimas sukelia įtempimo skausmą, o jų atpalaidavimas – išsekimą. Tai yra įmanoma, nes egzistuoja vidinis gyvybės pasyvumas: gyvybė savęs pačios atžvilgiu yra pasyvi. Gyvybės pulsas esti iniciatyvose, jėgų antplūdžiuose ir atsipalaidavimuose. Žmogus turi numatyti ateitį ir ištverti laiko tėkmę. Iniciatyva, kurią įgyvendinti padeda gyvybės jėga, turi savo turinį ir svorį. Gyventi – tai būti priverstam egzistuoti, ištverti, nešti savo iniciatyvų naštą ir svorį.
Šiandien atrodo, kad šiuolaikinė medicina žada gyvenimą be skausmo ir kančių, kurį Sokratas atrado taurėje cikutos nuodų. Kiek daug šiandieninio gyvenimo įrangos yra sukurta tam, kad būtų išvengta pastangų ir nepatogumų! Valandų valandas nepatiriame jokių nepatogumų, dienų dienas nejaučiame jokio skausmo.
Madagaskare žmonės miega ant nendrinių kilimėlių, naktimis dažnai vartosi, kad sumažintų spaudimą raumenims ir venoms. Jie, be abejo, galėtų pasigaminti minkštus čiužinius. Klampodami per purvynus, šie žmonės nesiskundžia: nepatogumus ir skausmą jie laiko savaime suprantama gyvenimo dalimi.
Bet koks bailumas prasideda nuo kančios atstūmimo.
Mūsų regima kančia gali būti kančia, kuri nesiekia paguodos: Nietzsche įspėjo, kad neturėtume palengvinti kančios, kuri kitam reikalinga ir kurią jis laiko savo likimo dalimi: vidinės Beethoveno kančios; jaunuolio, išėjusio į kalnus pas partizanus, vargai ir liūdesys; širdgėla žmogaus, kuris gedi netekęs vaiko. Norint išgyventi jo ar jos kančią, reikia, kad mums patiems rūpėtų tai, kas rūpi jam ar jai. Priešais mane stovinčiosios kančia, matoma jos bekraujame išbalusiame veide, gali būti ne jos pačios alkio ir troškulio kančia, bet kančia dėl nuo sausros mirštančių jos globojamų gyvūnų arba dėl užterštame danguje skrajojančių sakalų keleivių, susirūpinimas dėl griūvančios šventyklos ir dėl potvynio bangos sugriautų jūros paukščių lizdų, sielvartas dėl ledynų, tirpstančių po dangumi, kurio anglies dvideginio sluoksniai sulaiko žemės šilumą.
Ar stiprieji, net ir esantys tarp mūsų, nesiekia pajusti skausmo, skausmo, kurį sukelia maksimalus jų jėgų panaudojimas ir išlaisvinimas: tai juos tonizuoja, sustiprina. Esama paties skausmo materialumo. Jis yra tartum rūgštis, į kurią žmogus panardinamas. Jis tankus, grūdėtas, medžiagiškas.
Tai, kas slypi už skausmo, – mirtis, tuštuma – turi stiprinantį poveikį. Mąstymą stumia pernelyg didelė prievarta, o ji pati yra perteklinė, peržengianti suvokimo ribas. Sokratas praktikavo filosofiją kaip paguodą: anot jo, mąstymas įžvelgia tvarką ir darną visuose telkiančiuose ir griaunančiuose dalykuose ir savo iniciatyva veržiasi iš mirimo skausmo į anapus esančią darną ir palaimą. Tačiau mūsų mintys krypsta į būsimą saulės išnykimą, visų žvaigždžių išnykimą, į galutinę visatos Tamsiąją Erą, kurią sudarys išsklaidyta elektronų, pozitronų, neutrinų ir radiacijos jūra, užimsianti daug didesnę erdvę nei šiandien. Mąstymas yra matymas to, kas viršija galimybę matyti, to, ko netoleruotina matyti, to, kas viršija galimybę mąstyti.
Mes ne tik matome išbalusius paviršius, iškreiptas rankas ir pirštus, bet ir jaučiame gilų skausmą. Mūsų žvilgsnis įsmeigtas į šios išsekusios gyvybės ribas. Bėda užkrečiama. Juk žmogus nemato skausmo, glūdinčio už odos paviršiaus; jis jaučia jį trikdančiame žvilgsnyje, pajunta jį savyje. Jausmas, kad dalinamės kito skausmu, jausmas, kad griaunamos tapatybės, individualumo ir vienatvės užtvaros, sulaiko mus. Kentėjime esama anonimiškumo, bet taip pat ir bendrystės. Žmogus kenčia taip, kaip kenčia kiekvienas, kaip kenčia visa, kas gyva. Žvelgti į kenčiantį žmogų reiškia pažinti skausmą, žinoti, kas tai yra.
Skausmas atstumia, bet kartu ir traukia. Vienas žmogus prispaustas bėdos kenčia skausmą; kitas pajunta savyje norą išgyventi tą skausmą. Kuo didesnių kančių matė, tuo stipriau Gandhis ir Ché Guevara troško tą skausmą išgyventi. Jis išstūmė iš jų bet kokį troškimą mėgautis patogumais, malonumais, saldžia užmarštimi.
Užuojauta nėra vien tik savos valios nukreipimas į kito žmogaus kančią. Būti gailestingam reiškia norėti kentėti, kentėti kartu su kitu. Žmogus nori būti paveiktas šio svetimo skausmo. Norisi save užgauti, sužeisti. Irian Džajos1 papuasų tarpe moteris, netekusi mylimojo ar vaiko, nusikerta pirštą.
Užuojauta yra pasitenkinimą keliantis dalykas. Matant širdgėlą, kuri drasko kenčiantįjį, kyla klastinga pagunda – pagunda iš pirmų lūpų išgirsti apie kančias, nežmonišką prarają, išgyventą dramą, nepatiriant begalinio aukos skausmo, nerizikuojant tuo, kuo ji rizikavo.
Kentėjime esama jėgos – jėgos ištverti, iškęsti skausmą. Taip pat esama jėgos reaguoti į skausmą, dorotis su juo. Kai ši jėga nesuveikia, ji gali nukrypti į tai, kas slypi už skausmo. Skausmas skatina pagiežingumą, kerštingumą. Kenčiantysis gali sau priekaištauti, kaltinti save, kankinti save kaltės jausmu. Atakuojamas skausmo, jis pats smūgiuoja savo kūnui, savo sąmonei.
Sveiki aktyvių gyvenimo jėgų, gydytojo ir slaugytojų impulsai atremia šį bėdos, pasyvumo ir išsekimo užkratą, šį neraminantį ir alinantį apgailestavimą. Jų užuojauta yra aktyvi. Užuojauta pagelbėja kenčiančiajam, daro tai, ko negali padaryti išsekęs žmogus. Užuojauta kitam tampa žinojimu, žinojimu, kas yra gera kitam, kai paskendęs savyje, mirkstantis savame skausme, kitas nebegali matyti. Užjaučiančiojo jėga gali ateiti pagalbon kenčiančiajam, sustiprinti kenčiančiojo jėgas, padėti ištverti.
Užjaučiančiojo jėga gali panaudoti reaktyviąją skausmo jėgą, kerštingumą, kuris yra kančios jėga. Ji gali būti nukreipta į išorę – prieš teršalus, mikrobus, rinkos jėgas, išleidusias tuos teršalus ir mikrobus.
Aktyvi užuojauta gali paskatinti žmogų norėti, kad kas nors – tas arba tie, kurie yra atsakingi už mylimo žmogaus kentėjimą, – mirtų. Ji gali paskatinti norą žudyti kitus.
Taip pat galima norėti, kad kenčiantis ir mylimas žmogus mirtų. Tačiau tarp noro, kad kitas mirtų ir noro jį palaidoti, visada yra laiko atkarpa, nors ir minimali, kai užjaučiančiojo jausmai yra nepastovūs ir dviprasmiški, kai tas noras gali svyruoti.
Orumas nėra itin dažnai vartojamas žodis. Mes kalbame apie žmones, kurie tam tikrose situacijose elgiasi oriai, ramiai ir užtikrintai, kaip to reikalauja oficialios ir iškilmingos progos – valstybiniai pietūs, laidotuvės. Jie žino, kaip reikia elgtis. Taip pat kalbame apie žmones, kurie oriai elgiasi krizių metu, kai abejojama jų kompetencija. Inžinierius elgiasi oriai, kai atidžiai ir pagarbiai išklauso visus jam išsakomus darbinius priekaištus, žinodamas, kad gali į juos atsakyti. Aplinkos ministras elgiasi oriai, pasitraukdamas iš pareigų, kai vyriausybė suteikia kasybos pramonės bendrovėms teisę išnaudoti nacionalinius parkus. Slaugytoja elgiasi oriai, kai įdėmiai klausosi paciento arba apie savo klaidą pasakojančio gydytojo. Orumą ypač minime ir jį pagerbiame stovėdami prie žmogaus mirties patalo. Žmogus, kenčiantis ilgą agoniją be iliuzijų, aiškiai suvokiantis padėtį, nekeliantis nerealių reikalavimų medicinos personalui, nuožmiai nekaltinantis praeities, miršta oriai.
Mirštantysis miršta, jis nesiekia orumo, orumas nėra jo tikslas. Jis neturi tikslo: jo kelias niekur neveda. Jis eina neidamas. Mirimui reikia laiko; žmogus išgyvena slenkantį laiką. Tačiau ši laiko lauko tąsa nėra tokia pat, kaip žmogaus, užsiimančio gyvenimu, kuris numato, kas jo laukia ateityje, numato tikslus ir kelius, priemones ir kliuvinius tų tikslų šiapusybėje. Mirštantysis nieko nenumato. Iš tiesų jis nesusiduria su mirties būsena, gyvenimo ir aplinkos, kurią jo gyvenimas apšviečia, išnykimu. Ji neturi nei veido, nei paviršiaus, nei vietos. Jos negalima rasti laiko akimirkų sekoje. Paskutinės akimirkos dar nėra, bet ji bus, ji neišvengiama; kita akimirka gali būti paskutinė. Jis išgyvena laiką be ateities, laiką, kurio praeities ištekliai yra bereikšmiai ir beverčiai. Aiškus šio dalyko pripažinimas pasireiškia kaip kantrybė. Kantrybė yra ne tik pasyvumas, bet ir kentėjimas, tačiau tai kentėjimas, nesiekiant išsilaisvinimo ir nekaltinant praeities, kuri nebegali pasiūlyti savo jėgų ir išteklių. Žmogus žino, kad atėjo jo mirties metas, žino, kad miršta ir laukia to, ko negalima numatyti ar su kuo negalima kovoti: kantriai kęsdamas, jis atranda jėgų aiškiai suvokti padėtį ir nekelia nerealių reikalavimų medicinos personalui bei nekaltina kitų ar savo praeities. Būtent tai mes regime kaip jo orumą. Bet tai nebuvo tikslas, tai – šalutinis poveikis.
Argi ne šio pasiekimo didingumas, kai išsenka visi ištekliai ir patiriamas nesibaigiantis skausmas, verčia mus oriai vertinti visą žmogaus gyvenimą? Mes negalime stebėti tokios mirties nepavydėdami, netrokšdami mirti būtent taip, kai ateis mūsų akimirka. Tai skatina mus norėti gyventi oriai.
Nors kalbame apie kitų žmonių orumą, – tai yra vienas tų dalykų, kuriuos labiausiai norime pabrėžti ir juos pagerbti, kai tampame jų liudininkais, – apie orumą savo pačių atveju kalbame nenoriai. Ar ne dėl to, kad kalbėti apie orumą, sakyti „aš turiu orumą“ reiškia siekti įvardyti savybę, kuri galios visą tolesnį gyvenimą, kadangi orumą pirmiausia pastebėjome mirštančiajame? Tai, ką įvardijome kaip orumą, mums pasirodė neįtikėtina, nepaaiškinama, įstabi savybė, išryškėjusi fizinio žlugimo, skausmo, protinių gebėjimų bejėgystės, galutinio ir negrįžtamo pralaimėjimo vyksme. Stiprus troškimas, kad galėtume štai taip mirti, veržte veržiasi į mus kaip viltis, persmelkta pajautos, kad mūsų gyvenimas persipynęs su vangumo, lengvabūdiškumo, bailumo, eskapizmo, iliuzijų ir fantazijų apraiškomis. Jeigu oriai mirštančio žmogaus reginys skatina mus norėti gyventi oriai, tai, ar išties gyvename oriai, sužinosime tiktai tuomet, kai ateis laikas mirti.
Jei reikalauti orumo sau reiškia jo netekti, jei orumas negali būti tikslas, jei jis iš esmės yra šalutinis poveikis to, ką turime atlikti, mirti, aiškiai suprasti, kad esame papuolę į laiką, kuriame nėra nei tikslų, nei ateities, tai argi orumas negali būti tik šalutinis poveikis veiksmų, kuriuos atliekame ir kurie turi tikslų? Orumo negalima sukurti tikslingai ar sąmoningai; jis gali atsirasti tik kaip šalutinis poveikis, kai gerai atliekame kitus darbus, siekdami išorinių tikslų. Mūsų orumas gali atsirasti kaip šalutinis poveikis, kai rūpinamės kenčiančiaisiais, palydime mirštančiuosius.
Alphonso Lingis
Vertė Linas J. Jankauskas
Alphonso Lingis, Our Uncertain Compassion, in: Janus Head, Volume 9, Issue 1, 2006, p. 25–32.
Susijęs tekstas:
Alphonso Lingis, „Mes mirtingi“
- Irian Jaya (Irian Džaja), iki 1973 m. Vakarų Irianas, istorinė sritis, užimanti Naujosios Gvinėjos salos vakarinę dalį; Indonezijos Papua provincija. – vle.lt