Naktį ežere, kanojoje, mes niūniuojame, tykiai dainuojame, perimdami bangų ir raibulių ritmą, varlių ir cikadų balsus. Ritmas ir balsai prasitęsia savaime. Niūniavimo tempas, tykus dainavimas nekyla mūsų iniciatyva. Mus priglobia gamtos ritmas, kuris atliepia mūsų balse, sužadina mūsų balsų skambėjimą.
Kalbėti – tai rodyti iniciatyvą, turėti intencijų. Atsižvelgiant į atitinkamas situacijas ir įvykius, kalbame tvarkingai formuluodami žodžius. Klausydami kalbos, telkiamės į srautą garsų, virstančių žodžių dariniais, į konvencionaliai koduotus garsus, kurie perduoda mums skirtą reikšmę ir pranešimą apie dalykus ar įvykius. Mes dar labai nedaug žinome apie balsą – toną, tembrą, rezonansą, ritmingumą.
Žodžių vienas kitam reikšmės supratimas steigia abipusę santarvę, bet argi ne tie patys žodžiai, atmiešti mūsų pykčiu ir nepakanta, geba niekinti, užgaulioti, pavergti ir piktinti, kelti priešiškumą ir karą? Žodžiai nukreipia mūsų pyktį nuo abipusės konfrontacijos link gudravimo ir apsimetinėjimo, sukčiavimo ir melo. Voltaire’as pažymėjo, jog žmonės išrado kalbą, kad paslėptų savo mintis.
Balsas savaime turi galią. Jis verčia žodžius įsakančiais, draudžiančiais, grasinančiais, vadovaujančiais, kviečiančiais, guodžiančiais. Kontaktą pirmiausia užmezga balsas, ne žodžiai.
Mums nereikia su kuo nors kontaktuoti, kad atskirtume reikšmę perduodančius garsus, kad kreiptume dėmesį į daiktus ir įvykius. Mes girdime ir priimame mums skirtas GPS instrukcijas su niekuo nekontaktuodami. Parduotuvėje į mūsų klausimą pardavėjas atsako: „Išeisite pasukę į kairę nuo iškabos VYRIŠKI BATAI’“. Žodžių reikšmė yra anonimiška ir nukreipia parduotuvės išėjimo link. Reikšmė sužadina mūsų dėmesį ir veda. Mes pajudame nuo pardavėjo išėjimo link.
Kai kas nors į mus kreipiasi, jo ar jos balsas kontaktuoja su mumis. Kažkas sveikinasi: „Labas.“ Tai nereiškia „labai“ kaip priešingybė sąvokai „nelabai“ – tatai nieko nereiškia. „Kaip laikais?“ „Ei, Aliau, kaip einas?“ Mūsų įmantri kalbos filosofija neima domėn, kad į mane nutaikytas balsas jaudina, bendrauja, šnekučiuojasi su manimi, su viskuo, ką galime vadinti „mano“. Net jeigu atsisakau atsakyti prisiimto vaidmens balsu (profesoriaus, tėvo, skubančio miestelėno), viduje žinau: tas balsas persmelkia mano vaidmenį ir apdarus, kad kontaktuotų su manimi.
Ir štai mes girdime šio balso toną, jo įžangą, garsumą, ritmingumą. Mūsų balsas spontaniškai kelia toną, atsako šiuo tonu. Kai kalbamės, mus atgaivina besiveržiantis kitų balso jaudulys ir ramybė, nuovargis ir gyvybingumas. Kabinetan įpuola studentė ir nuvargusiu, nervingu balso tonu kreipiasi: „Atleiskite, ar galiu sutrukdyti?“ Kai mes atsiplėšime nuo savo dokumentų, oficialus, sausas ir pilkas balso tonas jai atsakys pirma, nei ištarsime „Kuo galiu padėti?“
Mus pasveikina tonas. Studentės padėtis, jos implantavimasis į tvirtą ar trapų pasaulį atliekamas jos balso tono dėka. Jos pasimetimas, nerimo gaidelės balse, akcente, sinkope. Jos trapumas, dirglumas balso tembre, rezonanse, obertonai balse. Jos balso išsiliejime, tekėjime, intonacijoje, ritmingume yra jos gyvybingumas, nervingumas ir skausmas. Balso tone yra jos asmeninis gyvenimas, energijų ir tėkmių įkvėpimo šaltinis. Jos gyvenimas kontaktuoja su mumis, persmelkia, prikelia mūsų balsą. Jos gyvenimas atgaivina mūsų pačių gyvenimą.
Kontaktas suveda daiktus draugėn. Užduočiai. Mes atpažįstame vyriškį, su kuriuo trumpai šnektelėjome bare, plušantį prie sniege įklimpusios mašinos; jis sušunka: „Ei, vyruti, padėk stumtelėti.“ Išdaigai. Jie ragina „nagi!” ir bėga prie skardžio, kad pūkštelėtų į ledinę upę. Pramogai. Saulėtą sekmadienio rytą, sukdami ratus jos dviračiu, girdime ją: „Gana! Nusipirk savo dviratį!“ Nuotykiui. Jis stovi gatvelėje Afrikoje, kurioje žmonės zvimbia ir ūžia, ir šaukia mums į viešbučio langą: „Paskubėk!“
Gundymo esmė – pradėti kontaktą, sueiti draugėn. Gundantis balsas mezga kontaktą, kviečia bučiniams ir glamonėms. Balsas niūniuoja, murkia, juokiasi, rauda, aikčioja, dūsauja, švelniai intonuoja banalias dainas; garsai kartojasi, kyla ostinatos ir arpeggios. Gundantis balsas taria žodžius, kurie kartais šiurkščiai kondensuoja, artikuliuoja ir išmaišo jausmų bei minčių sūkurį. Bet, vienaip ar kitaip, žodžiai dažniausiai būna kasdieniai, nerimti, vaikiški. Kartojimasis, žodžių žaismas, žodžiai, tolimi tiesai, žodžiai be jokios atsakomybės. Nieko nenurodantys žodžiai, kurie pateikia transgresijas kaip bereikšmes, kaip nekaltą žaidimą. Pačius drąsiausius, perversiškiausius darbus ir sumanymus paslepia žodžiai, kurie, kažkam panorėjus, iš tiesų nieko nenurodo. Žodžiai, kurie skiria praktinius siekius, tikslus, vertinimus, intencijas ir atveria išplaukusią, ribotą erdvę. Žodžiai, kurie pabyra murmesiais ir kikenimais. Kiekvienas keliautojas buvo sugundytas balso, kurio žodžius jis arba ji vargu ar suprato.
Specifinės balso savybės nenurodo reikšmės, tačiau padaro šias vokalizacijas – tembrą, rezonansą, obertonus, intonacijas, melodingumą, ritmą – gundančiomis. Kiekvienas savo balse turime išskirtinių savybių. Kiekvienas turime tam tikrą toną ir intonaciją, kurie gundančiam balsui suteikia jėgą.
Balsas yra gundantis iš prigimties. Jo tone ir kvėpsnyje nesunkiai aptinkamas švelnumas, prieraišumas ir troškimas.
Mokyklų direktorės, draudimo agentės ir policininkės tyčia pašalina savo balso jausmingumą, palieka jį sausą ir nutolusį. Jų žodžiai žygiuoja koja kojon lyg uniformuoti kareiviai.
Gundančio balso intonacijos, rezonansai, konsonansai nieko nenurodo, jie ritmingi ir pasikartojantys. Toks balsas glamonėja mūsų kontūrus ir išorę. Mes jaučiame kažkieno rezonuojantį kvėpavimą ne viduje, o ant veido, jis ritasi mūsų rankomis, pilvu ir strėnomis. Balsas, jo tonai ir ritmingumas, kaip ir glamonės, pramaišiui sužadina malonumo ir kančios sūkurius.
Gundantis balsas siekia suvesti, suartinti, priglausti. Jis užslėptas ir paslaptingas; reikalauja dėmesio; užveria kitų triukšmingumą; vokalizuoja tam, kad pritildytų pasaulio triukšmą. Gundantysis ir gundomasis yra tartum sąmokslininkai, bet sąmokslauja ne prieš kitus, o kad tuos kitus išskirtų iš kitų. Kai gundantis balsas girdimas iš išorės, jis tuščias tarsi kasdieniai žodžiai ir paviršinės frazės, keliančios juoką. Bet kai mes suklūstame, gundančiojo balsas stingsta, jo aistra įsiveržia į besiklausančiųjų suglumimo ir pykčio erdvę.
Stumiamas įkaitusio ir įaudrinto kūno kvėpavimo, gundantis balsas tampa kimus, disonuoja su atodūsiais, kosčiojimais, juoku ir ašarom. Jis prasitęsia kildamas iš savo paties akimirkos, ritmo, sklidimo, sukimosi ir pagauna gundantįjį kaip daina, absorbuojanti dainininką. Gundantis balsas nėra laisvai sklindanti vokalizacija (tokia, kaip perduodama informacija oro uostuose); gundantis kūnas bando užkalbinti savimi; tai lokalizuota ant sūrių ir virpančių lūpų, pasiekia mus žvelgiančių akių kanalu; šnervės akivaizdžiai rezonuoja su kvėpavimu. Gundantis balsas išardo opozicijos tarp vidujybės ir išorybės slepiamą esmę. Gundantis balsas ir gundantis veidas, besiartinantis visa savo gundančiojo esybe, mums atveria jaudulio, šilumos, aistros, malonumo ir kančios zoną.
Veidas be balso pasilieka nuotolyje. Pats gražiausias, pats jausmingiausias veidas, kuris nemurma, pasmerkia tik reginiui; mūsų geismas prileidžiamas prie permatomos, bet mus skiriančios erdvės.
Vidurinių mokyklų mokytojai, stovintys priešais hormonų įaudrintus paauglius, banko tarnautojai, stambių įmonių vadovės pašalina savo balso jausmingumą ir tuo pačiu atskiria balsą nuo veido. Jų balsai tiesiog sklendžia ore ir virsta geometrijos pamoka, geometrijos skambesiu, banko taisyklėmis, įmonės politika. Geometrijos balsas stipriai skiriasi nuo įdubusio mokytojo veido ir burnos; vadovaujantis balsas, virpantis ore, skiriasi nuo kaulėto vadovės veido su šniurščiojančia nosimi.
Balsas be veido mūsų neglamonėja, neapkabina. Kobo Abe’s romane ir Hiroshio Teshigaharos filme „Svetimas veidas“, pastatytame kartu su Kobo Abe, matome chemiką, kuris savo laboratorijoje patiria sprogimą. Jo veidas sužalojamas. Tik akys, uždengtos apsauginiais akiniais, išlieka nepažeistos. Tačiau jo veidas nusėtas grubiais keloidais ir jis nebegali šypsotis, raukytis, kilnoti antakių ir skruostų. Jo veidas nebėra jausminga ir atliepianti substancija, nuo šiol tai tik sustingęs nejudantis kietumas. Viršininkai tvirtina, kad dirbti saugu, o jo darbas vertinamas kaip ir anksčiau. Namuose jo gijimu ištikimai, protingai ir dėmesingai rūpinasi žmona. Bet kai jis kartą, apimtas geidulingos aistros, pabando suartėti ir ją seksualiai apkabinti, ji negali atsakyti tuo pačiu. Seksualiniame artume genitalijos nėra svarbiausias dalykas. Burna, liežuvis, akys, skruostai, smakras, kvėpavimas, balsas yra integralios seksualaus kūno dalys ir mūsų negali sujaudinti kažkas, kas neturi veido. Filme tai jaučiama: trečdalį laiko matome jį ekrane tvarsčiuota galva su paliktais plyšeliais akims, šnervėms ir burnai, kuri nuolatos kalba, ir mes suvokiame, kad galimybė atsidurti su juo lovoje tampa vis labiau neįsivaizduojama ir atgrasi.
Gundymas yra nuoširdumo ir autentiškumo sūkurys. Iš šiuolaikinės filosofijos prapuolė ištisas autentiškumo gabalas. Filosofijos decentruotas, neatsakingas subjektas kalba tekstais, kurių reikšmė yra ne kokiose nors subjektyviose intencijose, o kitų tekstų konvergencijoje. Išties, daugelyje pokalbių nuoširdumas ir autentiškumas tampa nesvarbūs ir ignoruojami. Visai nesvarbu, ar pardavėjui kalbantis su juo arba ja, jis arba ji nuoširdžiai tikės tuo, ką jis arba ji kalba apie pirkinius ir klientų lojalumo korteles. Žinoma, kaimynas gali girti mūsų įsigytus baldus ar žavėtis mūsų kūdikiu. Bet iš tiesų nėra jokio skirtumo, ar tie dalykai, kuriuos per dieną išgirstame, yra nuoširdūs ar ne, autentiški ar ne, ar sakantys tuos dalykus jais tiki ar ne.
Bet gundyme nuoširdumas ir autentiškumas atsiduria pavojuje. Gundantis balsas užlūžta vilionėje, jis neperduodamas toliau ir nėra kažko paskesnio simbolis. Gundymas yra nuoširdus taip, kaip nuoširdūs yra alkis ir troškulys. Gundymas nėra hėgeliška-koževiška aistra, kuri niekada nesibaigia, begalinė. Pasiduodami gundančiam balsui, mes atsiduodame bučiniams ir glamonėms, jausminiam skverbimuisi, atsisakome savo valios, lemties, savigarbos. Jausmingo nevaržomo laisvumo nenaudojame vien tik savo sumanymams. Kito artumo pajutimas užveria atstumus ir horizontus, nebelekiame jų link su savo aistromis, ambicijomis, fantazijomis. Mūsų kūnas nebėra tamsi zona šalia vietos, kuri mus apšviečia ir vilioja. Nuo šiol esame mūsų substancijos trykštančiose energijose, siūlančiose apkabinti kitą. Autentiškumo kulminacija, arba, remiantis Heideggeriu, Eigentlichkeit, savastis, visa ko esaties suvokimas. Būti visame kame ir būti savimi, atsiverti.
Gundantis balsas išnyra konkrečiu veidu ir įsiaudrinusiu kūnu, sutalpintu čia, šioje formoje, šiuose paviršiuose ir kontūruose, šiose akyse, švelniose lūpose, plaukuose, strazdanose ir apgamuose, šiame kvėpsnyje, kvape. Nėra nieko savastingesnio už gundantį balsą!
Žinoma, gundantis balsas gali prasidėti nuo frazės ir tono iš literatūros ar kino kūrinio, bet kai mes įsitraukiame, mūsų balsas sužadina kito toną, ritmą, tylą ir reakcijas, žodžius, atidų atsakymą vienas kitam ir gundantysis liaujasi buvęs literatūros ar kino kūrinio personažu, suauga su mūsų balsu ir mes girdime balsą, anksčiau niekada negirdėtą mūsų geidulingame kūne.
Gundantis balsas iššaukia mumyse reverbacijas. Mūsų jausmingumas tampa paveržtas, užkrėstas, persmelktas to balso. Mūsų kvėpavimas kabinasi į balsą, iššaukdamas rankų, krūtinės apkabinimą. Mūsų lūpos siurbiasi į lūpas ir kvėpsnį, išeinantį pro jas. Įsiteikiame glamonėms, genitalijų smelkimuisi, degančiam ir sprogstančiam kūno juoko apibendrinimui: orgazmui.
Balsas gundo erotiškam pasirodymui ir žaismui, orgazmui. Erotiškumas yra ir grynai dirbtinis (auskarų vėrimas ar tapyba ant kūno, permatomos ir nepraktiškos drapanos, plastiški ir slankūs šokiai, paerzinimai ir sąmojis), ir natūralus. Įspūdingas ir apgalvotas meilinimosi elgesys buvo užfiksuotas tarp chrominių gražuolių, sykų, trispyglių dyglių, daugiaspalvių ešeržuvių, gupių, tarp vaisinių muselių, jonvabalių, tarakonų ir vorų, tarp krabų, tarp kalnų ožių, antilopių, briedžių, liūtų ir jūrų liūtų, tarp karališkųjų pingvinų, stručių, fazanų ir kolibrių. Jau nuo seniausių laikų žmones žavėjo kitų rūšių apeigos ir jie patys puošėsi plunksnomis, pūkais bei kriauklėmis; jie straksėjo ir šokinėjo kaip impalos, šoko, puikavosi, varžėsi, erzinosi kaip gervės. Nors mūsų giminaitės beždžionės nedainuoja (joks žinduolis nedainuoja), žmonės visuomet gėrėjosi paukščių trelėmis, ir dėl šios dirbtinumo bei natūralumo dermės gundantis balsas yra ritmingas bei melodingas.
Juk gundantis balsas ir fantastiškai erotinis balso, kūno ir gestų žaismas skirtas jausmingumo, bučinių, apkabinimų ir orgazmo atvėrimui.
Gundymas nėra jėga, užkariavimas, tai bendrininkavimas. Gundymas yra nedoras; atsiveriame vienas kitam ir mūsų sąžiningumas, visuma, troškimai, sveika nuovoka ir savigarba pasilieka nuošalėje.
Mūsų kūnai tampa orgazminiai, mūsų laikysena suglemba, kojos ir klubai persikreipia, rankos ir pirštai juda betiksliame kontakte, leidžiasi būti čiumpami ir lankstomi. Mūsų lūpos pasiduoda, minkštėja, blizga nuo seilių, praranda bet kokį nuoseklumą. Mūsų gerklės ima taukšti, kikenti, dejuoti ir dūsauti. Prapuola mūsų savivoka ir savigarba, išugdytos ir suformuotos atlikti funkcijas mašininėje ir socialinėje aplinkoje; prapuola mūsų orumas, išlaikomas dažnoje konfrontacijoje, kolaboravime ir reikalavime. Ego, kaip sprendimų ir iniciatyvų centras, prapuola. Nuo šiol mūsų impulsai ir aistros laisvos nuo atsakomybės. Kito dūsavimų ir dejonių pulsas mumyse, jo malonumo ir kančios spazmai persiduoda mūsų skruostais, pilvu, klubais, strėnomis. Mūsų kūnai susispaudžia, čiuopia, grumiasi lyg stūmokliai ir strypai mašinos, kuri nežino, kas galiausiai iš viso šito išeis. Ir tuomet viskas glemba, lydosi, drimba, teka. Kraujas stingsta, karštinės raudonis ir sąmonė tirpsta dusuliuose ir kvėpsniuose.
Mūsų ilga laisvamaniškos literatūros tradicija, nuo Lilitos iki Kazanovos ir Don Žuano, gundymą padarė apgavystės, melo ir klaidinimo ekvivalentu. Tačiau dažniausiai gundomasis, kartą jau sugundytas, reikalauja ištikimybės ir dėmesingumo, įsipareigojimo. O gundymas, padarytas erotiniu žaismu ir orgazmu, nėra niekuo kitu, kaip tik pradžia ir pabaiga savyje. Erotinis žaismas pateikia tokias variacijas, kai pradžia ir pabaiga atliekama neinicijuojant veiksmo. Orgazmas neprogresuoja arba remiasi tik savimi; jis atsinaujina.
Mūsų komercializuota žiniasklaida gundymą padarė mulkinimo ekvivalentu. Globaliame kapitalistiniame pasaulyje ekonominės krizės kyla ne dėl produkcijos trūkumo. Šiais robotizuotais ir kompiuterizuotais laikais industrializacija gali būti be vargo padidinta. Iš tikrųjų problema yra rinkose: nepertraukiamai didinamas vartojimas. Žmonės privalo pirkti medžiagas, produktus ir paslaugas, kurių jiems visiškai nereikia. Aistringi balsai ir dirginantys kūno atvaizdai meniškai perduoda žinią, kad vartojimo produktai tiesiogiai siejasi su kūniškais malonumais. Bet apgautas vartotojas gauna tik trivialius ir tuščiavidurius malonumus. Reklamoje nuolatos girdime gundantį balsą, bet kūnas, orgazminis kūnas, nematerializuojasi.
O aš tik stoviu ir linksiu šiame didžiuliame kvazi-gundymo lauke, norėdamas pasakyti, kad visas šis laukas įmanomas tik pasitelkus tikrojo gundymo pažadą, prisiminimą ir tikrovę.
Vertė Linas Jankauskas
Versta iš: https://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/kulturos-ivykiu-kritika/alphonso-lingis-seduction/
šis tekstas, o tai reiškia vertimas man tik patvirtina – vertėjai kuria pasaulinę literatūrą ir ne tik, matyt ir filosofiją jos plačiąja prasme
Atgalinis pranešimas: Filosofijos skaitiniai – kada ne kada
Atgalinis pranešimas: Filosofijos skaitiniai – kada ne kada