Kelios paralelės tarp Alphonso Lingio ir Martino Heideggerio filosofijų, arba Patirties artikuliacijos vyksmas

pagal | 2011 05 22
Straipsnyje analizuojami dviejų XX amžiaus filosofų, Martino Heideggerio ir Alphonso Lingio, atlikti patirties artikuliacijos momentai, bandant išryškinti šio proceso esminius momentus ir svarbiausias prielaidas. Abu autoriai yra sietini su fenomenologiniu sąjūdžiu ir šio suformuotu filosofinės minties plėtojimo galimybių lauku. Siekiant tikslinti šį visuotinai priimtiną teiginį, atsižvelgiant į tradicinių fenomenologijoje nagrinėjamų problemų ratą, analizuojamos Lingio ir Heideggerio mąstymo sistemos dviem lygiais: pirma kaip jos koreliuoja su fenomenologiniu požiūriu ir antra, kaip dera tarpusavyje. Straipsnyje keliamas tikslas atskleisti kokiai filosofijos tradicijai ir krypčiai galima būtų juos priskirti. Apmąstomi dalykai yra telkiami aplink patirties artikuliavimo pastangą, kuri įvardintina pagrindiniu abiejų filosofų kūrybinės veiklos siekiu nuolat atnaujinančiu jų mąstymą, ir kuri gali būti įvardinta iš graikų filosofijos paveldėta pamatinė μετά ir φύσις įtampa. Ypatingas dėmesys kreiptinas į Alphonso Lingio filosofiją siekiant atliktį šio lietuvių kilmės filosofo idėjų recepciją Lietuvos filosofiniame diskurse.

 

Kelios paralelės tarp Alphonso Lingio ir Martino Heideggerio filosofijų, arba Patirties artikuliacijos vyksmas

 

Šiame tyrime svarstomi Alphonso Lingio filosofijos bruožai sietini su patirties artikuliavimo problema. Ši intencija suskyla į dvejopo pobūdžio prieigas. Visų pirma analizuojami Lingio tekstai išgryninant filosofinius juose slypinčius motyvus, kvestionuojant filosofo kaip „bet kaip ir apie bet ką rašinėtojo, ar kelionių rašytojo“ traktuotę. Šalia pagrindinės tyrimo linijos, konstatuojama Lingio mąstymo „vieta“ filosofijos tradicijoje. Šį tyrimą lydi apmąstoma galima hipotezė: Alphonso Lingio filosofijoje patirties samprata artima Martino Heideggerio patirties sampratos prielaidoms. Šio vokiečių filosofo didžiulę įtaką yra patyręs kitas Lingiui tematiškai svarbus mąstytojas Emmanuelis Levinas, kurią jis pats neslėpdamas atskleidžia knygoje „Etika ir begalybė“ (Ethique et Infini). Priėmus prielaidą, kad vieni iš pagrindinių Lingį įtakojančių filosofų yra Heideggeris su Levinu, Lingio kuriama mąstymo strategija filosofijos tradicijoje atsiduria „ontologizuotoje“ fenomenologijos raidos ir kritikos erdvėje. Tokia mąstysena yra susilaukusi kritikos kaip dėl nepakankamos fenomenologijos sampratos atsirandančios šios filosofinės metodologijos plėtotės: Algis Mickūnas laiko ją egzistencialistine fenomenologijos plėtote, o Dalius Jonkus tokią situaciją aptaria kaip dėl nepakankamo pačios fenomenologijos projekto suvokimo atsiradusią kritiką1. Šiame tekste keliama hipotezė, kad Lingio filosofija tradicijoje įsitvirtina remiantis minėtais kritikais vadinamojoje „hermeneutinėje fenomenologijos erezijoje“. Straipsnio eigoje bandoma patikrinti šio teiginio legitimumą lyginant Heideggerio ir Lingio mąstymo trajektorijas. Tyrime nagrinėjama, kokius filosofavimo motyvus Lingis perima iš Heideggerio filosofijos, kuriuos kritikuoja ar atmeta, kuriuos plėtoja, kaip koreliuoja šių dviejų filosofų patirties artikuliacijos pastanga. Tuo pačiu paraleliai atliekamas tyrimo įkontekstinimas gautų įžvalgų pamatu įvedant jas su atožvalga į tokias tradicines fenomenologijos problemas: patirties samprata ir jos reikšmė; intencionalumas; gyvenamojo pasaulio samprata; gelmės ir paviršiaus koreliacija, fenomenologiškai suprasto laiko, kaip išjungto objektyvaus laiko, tapusio tolydžiu retencijos, užlaikytos praeities, pirminės impresijos, aktualios, bet niekada nepagaunamos dabarties bei protencijos, pristabdytos ateities, kontinuumą išraiška; daikto ir kalbos santykis; emocijos; laikas. Straipsnio autorius susitelkia ties pamatine μετά judesio ir φύσις sąryšio problema, kuri plėtojama nuo pat filosofijos chronologinės pradžios kaip jos jėgų šaltinis. Alphonso Lingio gyva kalba ir Martino Heideggerio tekstuose nuolat keliamų problemų prieiga puikiausiai leidžia vykdyti tyrimą pasirinktame apmąstymų lauke.

Besisiejantys tyrimai Lietuvoje.

Yra keletas bandymų pateikti fenomenologijos tradicijos Lietuvoje ištakas bei raidą: Daliaus Jonkaus pranešimas „Ar egzistuoja fenomenologinės filosofijos tradicija Lietuvoje?“ 2010 metais kasmetinėje filosofų draugijos organizuojamoje konferencijoje „Filosofija Lietuvoje ir Lietuvos filosofija“ ir Arūno Sverdiolo kartu su Tomu Kačerausku paruoštas straipsnis „Fenomenologija Lietuvoje“ (Problemos Nr.74). Į šio straipsnio akiratį papuolančio Martino Heideggerio filosofinei koncepcijai savo tyrimuose daugiausiai dėmesio yra skiria šie autoriai: Arvydas Šliogeris yra išvertęs Heideggerio raštų rinkinį bei paskelbęs straipsnių apie šio filosofo mąstymą grindžiančius svarbiausius momentus; Jūratė Baranova nagrinėja, kaip Heideggerio filosofija įtakoja prancūzų postmodernistų mąstymą bei etinius jo projekto aspektus; Rita Šerpytytė atsiremia į šį mąstytoją plėtodama nihilizmo koncepciją; Arūnas Sverdiolas skiria dėmesį Heideggerio mąstymo hermeneutiniams aspektams; Vytautas Rubavičius plėtoja dabarties socialinio vaizdo teorinę analizę atsižvelgdamas į Heideggerio atliktą technikos kritiką. Tuo tarpu Alphonso Lingio darbai kol kas susilaukia mažesnio ir epizodiško dėmesio: Jurgis Dieliautas paskelbė straipsnį „Alphonso Lingio egzistencinė antropologija“; Giedrė Šmitienė straipsnyje „Tapatybės išgyvenimas: Julijono Lindės-Dobilo blūdo analizė“ remiasi Lingio tapatybės suvokimo aspektais; Donatas Večerskis straipsnyje „Gyvūnas – subjektas. Fenomenologinė perspektyva“ įveda Lingį kaip vieną iš autorių, padedantį suvokti gyvūno kitoniškumą bei kūniškumą; Dalia Staponkutė skaitė keletą pranešimų tarptautinėse konferencijose bei 2009 metais apsigynė Kipro universitete disertaciją „Virsmas ir kelionė: JAV kaip esančios pasaulyje ir šalia jo Jonathano Rabano, Pico Iyero, Williamo Gibsono ir Alphonso Lingio darbuose“ (Translation and Travel: The US In and Out of the World in the Work of Jonathan Raban, Pico Iyer, William Gibson and Alphonso Lingis), kuriuose Lingio tekstai nagrinėjami kaip keliaujančio rašytojo fiksuojama patirtis.

Patirtis, jos buvimas ir išraiškos būtinybė.

Heideggerio „nukaltame“ sąvokyne esti štai tokia – es gibt, kuri, apytikriai verčiant iš vokiečių kalbos pažodinę jos reikšmę, suprantama kaip „esama, buvoja, tai yra“. Heideggeris pabrėžia šios sąvokos ryšį su pertekliniu vyksmu, dėkojimu, davimu, tuo tarpu Emmanuelis Levinas kalba apie l’ilya (iš pranc. k. – tai yra), kaip apie beasmeniškumą, tamsumą, negalimą trečią. Skaitant Lingio tekstus, aptinkamas kalbėjimas apie „tamsumą, pilnumą, nepermatomumą“ ir tai, kad mus užtinka „pasaulio murmesys“. Nors šių mąstytojų koncepcijose, atidžiai jas nagrinėjant, išryškėtų, kad minėtos kalbinės figūros reiškia skirtingus dalykus, tačiau jas vienija pastanga atitinkamos sąvokos pagalba išreikšti svarbų filosofijai dalyką, formuluoti filosofijai gyvybiškai svarbų principą. Kas tai per principas, kokia ši pastanga? Arvydas Šliogeris, pasitelkdamas filosofijos tradicijoje nagrinėtų problemų ir sąvokų pavyzdį, labai aiškiai apibūdina šį principą ir pastangą kaip nuolatinę štai tokio mąstymo eksplikaciją: „Metafizinis sąlytis su esinija yra ant-gamtiškas sąlytis su gamta.“2 Galima daryti prielaidą, kad filosofą lydi nuolatinė pastanga išreikšti kažką, kas nuolat lieka jam nepasiekiama, kas nuolat įgalina sugrįžti prie jau artikuliuotų fenomenų kaip nepakankamų arba reikalaujančių naujos artikuliacijos ir plėtotės. Ši pastanga, atsiribojant nuo įvairiausio pobūdžio galimų mistifikuotų sampratų, įgyja patirties nuskaidrinimo vyksmą, kuris suvoktinas kaip patirties atvėrimas supratimo galimybei. Tokia mąstymo pastanga – ryškus Heideggerio filosofijos bruožas. Jis siekia maksimaliai išgryninti supratimą, todėl dažnai sunku atskirti, kaip patirtis ir jos artikuliacija koreliuoja šio filosofo ištarmėse. Kalba persunkta patirties, patirtis nuolat kalbiška, nuolat lydi rūpestis, kaip teigia Tomas Sodeika, „<…>pažadinti žodyje snaudžiantį ir žodžio sandaroje nujaučiamą pirmapradį patyrimą“3, tokia pastanga lydi Heideggerio patirties išraišką. Šio filosofo mąstymui būdingas ypatingas dėmesys kalbai (jam priklauso ištarmė „kalba – būties namai“), todėl svarstydamas problemas, jis nuolatos pradeda nuo, atrodytų, kruopščių filologinio pobūdžio tezių ar abejotinos kompetencijos etimologijų, tačiau visuomet siekia, kad kalbėjimas išlaikytų patirties dimensiją: „Kalbama ne tam, kad ką nors sužinoti apie filosofiją, o kad sugebėti filosofuoti.“4 Tuo tarpu Lingis prieina prie patirties unikalumo ir jos artikuliacijos problemų visiškai kitokiu keliu. Jam yra svarbus interaktyvus nuolatinis paties subjekto veikimas, kuris turi aiškias kasdienės patirties žymes, bet tekste pateikiamas taip, kad būtent šis patirties, suvokimo, pajautimo pirmumas akivaizdžiai tampa svarbiausiu: „Pripažinti kitą kaip kitokį – vadinasi, pajusti imperatyvą, slegiantį jo arba jos mąstymą. Tai yra pajusti jo imperatyvinę jėgą – jėgą, kuri saisto taip pat ir mane.“5 Tačiau Lingis nėra empirikas ar transcendentalinis idealistas. Jo mąstymui labai svarbi Maurice’o Merleau-Ponty suformuota mintis, kad pasaulis tolydus ir kad ne subjektas atskiria ar suvienija polius.

Žvilgsnis į esminius patirties išraiškos momentus Heideggerio ir Lingio mąstyme leidžia fiksuoti ir teigti, kad filosofinė intencija patirties artikuliacijos aspektu yra artima, tačiau prieigos skirtingos. Filosofų svarstymo būdas lieka ištikimas tradicinei fenomenologinei metodologijai, kuri įvardintina kaip aprašomasis pranešimas apie tai, kas gali būti stebima, plėtojama, išreiškiama, perduodama kalba, kuri nėra visiškai abstrakti ar selektyvi bei joje esti unikaliu būdu tai, kas patiriama. Jei suprasti fenomenologiją vienijančią intenciją6 kaip gyvenimiškos patirties intencionalų nuskaidrinimą siekiant pažinti „pačius daiktus, tokiame fenomenologijos apibrėžties akiratyje teigtina, kad Heideggeriui ir Lingiui mažiau rūpi pačios sąmonės aprašymas, bet kitos fenomenologinės intencijos jų tekstuose užima svarbią vietą. Patirties artikuliacijos, šios įpasaulinimo judesys išskirtinas kaip bruožas, suartinantis šiuos du filosofus.

Intencionalumas – suprantantis patiriamo dalyko atradimas.

M. Merleau-Ponty savo veikale „Suvokimo fenomenologija“ (Phénoménologie de la Perception) išplečia intencionalumo sampratą parodydamas, kad pats sąmonės gyvenimas esti pilnas intencionalumo, o šis tolydžiame pasaulyje pasireiškia kaip sąmonės suvokimų kontinuumo serija bei nuolatinis prasmių įvardijimas ir pratęsimas. Kalbant tikslesne ir griežtesne fenomenologijos kalba, „intencionalumas – tai sąmonės nukreiptumas į objektą. Žmogiška sąmonė suprantama kaip intencionali veikla, kurią sudaro į objektus nukreipti ir su jais koreliuoti aktai.“7 Fenomenologijos tradicija įtvirtina tokią intencionalumo samprata, kurioje atmetama vien tik subjektui priskiriama nukreiptumo į kažką prieš jį esančio pastanga ar absoliutaus nulemtumo kaip objektyvių sąlygų kuo tikslesnio išpildymo turinio vyksmas: „Intencionalumas reiškia ne tai, kad aš turiu kokių nors ‘intencijų’, ketinimų, bet kad kiekvienas veiksmas yra su kuo nors susijęs.“8 Aiškinantis ir bandant suvokti intencionalumo sampratą, ima ryškėti, jog intencionalumas nėra sietinas vien tik su proto veikla, bet tai daug platesnė, visapusiškai apgaubianti žmogų veikla, kuri be mąstymo aktų, dar yra pripildyta jausmų, vertinimų, emocijų, nuotaikų, o taip pat kūno laikysenos ir judesių. Heideggeris 1927 metais skaitytame paskaitų cikle „Pagrindinės fenomenologijos problemos“ (Die Grundprobleme der Phänomenologie) labai aiškiai formuluoja intencionalumo sampratą ir jai priskiriamą vietą: „Jei mes nesuprastume, ką reiškia realybė, realybė mums liktų nepasiekiama. Jei mes nesuprastume, ką reiškia gyvenimas ir gyvastis, mes negalėtume būti įvardijami kaip gyvieji.“9 Šios paskaitos yra skaitomos tuo pačiu metu, kai pirmą kartą išleidžiamas Heideggerio magnum opus „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit), kuriame Heideggeris atlieka bandymą pateikti naujo filosofavimo galimybių projektą, kurį jis įvardija kaip „Būties mąstymą“. Plėtodamas vieningo pasaulio kaip In-der-Welt-Sein (Būtis–pasaulyje) sampratą „Būties mąstymo“ projekte, Heideggeris pateikia supratimą kaip savotišką išankstinę pasaulio rišlumo sąlygą – esančią ir užtinkamą. Cituotas paskaitų fragmentas ir „Būties mąstymo“ projektas leidžia suformuoti teiginį, jog Heideggeriui intencionalumas visų pirma sietinas su supratimo modusais. Paskaitų kurse Heideggeris radikalizuoja mąstymo judesį suteikdamas jam esminę reikšmę, tardamas, kad „mes turime turėti galią suprasti tikrovę ankščiau, nei patiriame šią tikrovę“10. Supratimas nesutapatintinas su žinojimo siekiu, kurį „Būtyje ir laike“ Heideggeris įvardija kaip ontinės pasaulio pusės žmogiškos veiklos veiksnį. Supratimas Heideggerio filosofijoje visų pirma yra „žmogaus egzistavimo charakteristika: tik suprasdamas žmogus egzistuoja, o supranta – tik egzistuodamas“11. Bandant struktūriškai išskirti intencionalumo liniją, analizuojant „Būtyje ir laike“ pateiktą Dasein (Štai – būtis) analitiką, fiksuotina, kad minėtas supratimas Heideggerio suvokiamas kaip vienas iš Dasein egzistencialų ir priskirtinas In-Sein (Būtis – kame) kaip tokiai. Svarstant Būtį kaip Dasein, intencionalumas fiksuotinas Sorge (rūpestis) koncepcijoje kaip pamatiniame Dasein nukreiptume ir sąryšyje su In-Sein.

Lingis, kalbėdamas apie rūpestį, išlieka intencionalumo struktūroje: „Pripažinimas, kad kažkas yra svarbu, implikuoja rūpestį daiktais ar bent jau susilaikymą nuo jų naikinimo“12, nors traktuoja jį šiek tiek kitaip. Lingis daugelyje tekstų naudoja tokias kalbines figūras kaip „rūpintis daiktais“, „tai, ką aš/tu turiu padaryti“, „tai, kas svarbu“, „tai, kas mane paliečia“, „tai, ko negali užmirši“, kuriose esti intencionalus rūpesčio motyvas kartu su etiniu reikalavimu. Iš kur ateina šie intencionalumo elementai, kaip atsiranda pripažinimas bei etinių aspektų pilni imperatyvai? Ar juos steigiantis pirminis veiksnys yra supratimas? Lingis mini, kad išvardintos kalbinės figūros yra jo naudojamos „Svarbumo idėjos“ (Idea of the Important) išraiška ir kad, jo manymu, ši svarbumo dimensija yra pamatinė mūsų patirties struktūra, kuri pasireiškia per „tylius susitikimus“. Tokia imperatyvinė terpė leidžia toliau plėtoti atskirų išgyvenimų unikalumą ir kontinuumą, vedantį link kitokio nei Heideggerio intencionalumo, aspekto – sąmonės, kaip išgyvenimų vienovės koncepcijos. Kaip Lingis artikuliuoja šį sąmonės išgyvenimų vienovės siekį? Visų pirma jis, atrodytų, suka Heideggerio nužymėtu keliu – pasitelkia kalboje glūdinčią galią ir potenciją. Tačiau jei Heideggeriui rūpi pačioje kalboje glūdintis būtiškasis momentas, tai Lingis labai greitai nuo kalbos, kaip savaime pačios, žvilgsnį suką link to, ką galima būtų labai sąlygiškai įvardinti, nepamirštant Lingio pasaulio tolydumo sampratos, kaip kažką, kas slypi anapus kalbos. Šie anapus kalbos slypintys fenomenai pasirodo kaip: kultūriniai papročiai ir jų įtakojama pasaulėjauta falinėje kultūroje (falas tampa malonumo objektu, užstodamas/pakeisdamas prarastą betarpiškumą); kintančio pasaulio įtaka man kaip subjektyviai sąmonei (Machu Picchu aptikus nuostabią akmeninę šventovę, žiūri į ją su estetiniu pasigėrėjimu, kuris pakeitęs pagarbų baimingą santykį); išgyvenimų intensyvumas ir vienovė, atsidūrusi kitoje aplinkoje, pademonstruoja kalbinių išraiškų bejėgiškumą bei ribą, tuo pačiu pranešdamos apie intensyvios sąmonės telkiamą gyvenimišką pasaulio/pasaulyje esantį klodą, kuris suteikia subjektyviai sąmonei rišlumo su pasauliu pajautą. Lingio tekstuose fiksuotinas kitoks nei Heideggerio projekte judesys – jis neieško etimologijų ir nebando išgryninti būties pėdsakų kalboje, o bando atskleisti, kaip paprasčiausiame žodyje glūdintis vieningo pasaulio svoris užgula mane, šį žodį ištariantįjį. Tokia nuosekli slinktis puikiai pademonstruojama Lingio esse „Asmens tapatumas“  arba „Garbės žodis“. Minties trajektorija, prasidedanti nuo paprasčiausių kasdienių ištarmių „Aš“, „Aš šokėjas“, „Aš jaunas“, juda link sluoksnių, kurie „apsunkina“ tokių išsireiškimų turinį arba, fenomenologiškai kalbant, atskleidžia juose slypinčią reikšmių grandinę parodant, kad kasdien vartojami žodžiai bei jų junginiai, atveriant ir „įkraunant“ juose savo patirties ir suvokimų sluoksnį, tampa tokiais, kuriuose pradedame įžvelgti, o tuo pačiu intencionaliai pranešame kitiems, kad tai pažadą duodantis žodžiai, kad tardami juos mes įsipareigojame, atveriame ir atsiveriame supratimui, kad atveriamas intencionalus santykis su kitu bei tarpsta pagarba, svarba, pasitikėjimas, orumas, pilnatvė, savitas charakteris ir kitos sąmonės suvokimų vienovę liudijančios dimensijos – intencionalios sąmonės patirties srautai. Nagrinėjant Heideggerio ir Lingio tekstus, ryškėja du intencionalumo poliai. Pirmasis – supratimo ir antrasis – išgyvenimų vienovės. Nors filosofų minties raiška priskirtina skirtingiems intencionalumo poliams, juos suartina bei vienija tolydaus pasaulio samprata ir pastanga tokią patirtį artikuliuoti. Tolesniam tyrimui tampa svarbi pasaulio koncepto, kurį fenomenologija dažnai įvardija gyvenamuoju pasauliu, išsklaida.

Intencionaliai patiriamo pasaulio unikalumas.

Pasauliškumas kasdiene prasme – nuolatinis Alphonso Lingio tekstų fonas. Akademinio pobūdžio tekstuose Lingis diskutuoja su Heideggerio pasaulio samprata. Jis ją kritikuoja. Toks neatsitiktinis Lingio dėmesys, skiriamas pasaulio konceptui Heideggerio filosofijoje, tampa parankus aiškinantis šių filosofų pasaulio sampratų skirtumus. Heideggeris savaip tęsia savo mokytojo Edmundo Husserlio nužymėtą fenomenologinio metodo tradiciją, tačiau tuo pačiu kritikuoja fenomenologiją ir jos pradininką ypatingai už eliminuotą pasaulio apmąstymą, kas leidžia formuluoti fenomenologijai priekaištus dėl transcendentalinio subjektyvizmo. Knygoje „Būtis ir laikas“ Heideggerio išplėtota pasaulio samprata turi svarbų vaidmenį ne tik Heideggerio filosofijos, o ir apskritai filosofijos, įvardijamos kaip postmetafizinė, suvokimui.

Filosofo mokiniai, pasekėjai, interpretatoriai ar kritikai pateikia, plėtoja Heideggerio iškeltus klausimus skirtingomis kryptimis, dažnai svarbiausiose Heideggerio filosofijos eksplikacijos vietose žengdami individualų žingsnį. Žvelgiant į Heideggerio pasaulio sampratos koncepciją, tai matome Eugeno Finko atliktuose šio fenomeno tyrimuose, kuriuose jis, analizuodamas Heideggerio raštų palikimą, konstatuoja, kad šio filosofo pasaulio samprata kito nuo egzistencinės Dasein analitikos iki žmogiškos būties transcendencijos ir galiausiai iki kosmologinės. Heideggerio filosofavimo unikalumas, plėtotas destrukcijos judesio poreikis ir individualaus pasirinkimo momentas, įtakoja Lingio atliktą Heideggerio pasaulio kritiką, kuri, vadovaujantis Eugeno Finko atlikta trijų pasaulio sampratų skirtimi, yra nukreipta į pirmosios sampratos (Dasein analitika) koncepciją. Čia reikalingas trumpas ekskursas į Heideggerio „Būtyje ir laike“ pateiktus pasaulio sampratos pagrindinius momentus, o atsižvelgiant į tai, ką joje kritikuoja Lingis, ima aiškėti jo paties pasaulio samprata. „Būties ir laiko“ 12 – 15 paragrafuose Heideggeris atlieka Dasein buvimo pasaulyje eksplikaciją, kaip vieningo fenomeno Das In–der-Welt–Sein išsklaidą, tuo pačiu pateikdamas savojo pasaulio vaizdo, kuris visiškai skiriasi tiek nuo kasdienės pasaulio sampratos, tiek nuo teorinės arba, kaip sako pats mąstytojas, metafizinės pasaulio sampratos, apmatus.

Lingio tekstuose plėtojami pasaulio tolydumo, jo rišlumo momentai savotiškai atkartoja Heideggerio plėtotą mintį apie mąstymo slinkties poreikį link vieningo pasaulio supratimo vaizdo ir atsisakymą mokslinės pasaulėžiūros įtvirtintos pasaulio sampratos. Lingis nekritikuoja šio heidegeriško pasaulio vaizdo aspekto. Heideggeris kalba apie tai, kad In-der-Welt-Sein būtina visada suvokti kaip vieningą fenomeną ir jo skaidymas galimas tik dėl pamatinės žmogaus buvimo pasaulyje lemties: pažinimas vyksta skaidant viską į dalis; suvokimas vyksta pasirinktais aspektais bei neįmanoma iš karto aprėpti ir svarstyti visumą; žmogaus unikalumas, išreikštas jo baigtinumu, turi vieną iš lemtingų vaidmenų. Minėto fenomeno vienumas esti pirminė prielaidą, kurią būtina aiškiai suvokti. Pirmenybė suteikiamą santykiui, o ne substancijai, daiktui ar kitokiam dalykui. Tokiu būdu pagrindinis dėmesys ir problemos aspektinis naujumas nukrypsta į jungiamąją grandį, kuri išreiškiama In-. Tačiau siekiant autentiškai suvokti Heideggerio vieningo fenomeno In-der-Welt-Sein unikalumą, būtina iš naujo klausti ir pagrįsti naujo mąstymo imperatyvu abu svarstyme esančius polius – –Welt- ir -Sein. Jie sietini unikaliu santykiu/buvimo būdu In-. Heideggeris kvestionuoja dviejų rūšių pasaulio sampratas, jas suspenduodamas kaip visuotinas ir viską paaiškinančias, bet jų visiškai neapmesdamas, tik priskirdamas joms atitinkamą vietą: a) suspenduojamas vulgariosios pasaulio sampratos kaip daiktų talpyklos, kaip esinių esančių vienas šalia kito ar vieno kitame suvokimas, suspenduojamas ir teorinis tokios sampratos pagrindas Descartes’o atlikta pasaulio (esiniškojo) perskyra į protaujančią ir tįsiąją substancijas; b) atmetama pasaulio kaip duoto (ar sukurto) a priori samprata, kuri esminguoju modusu niekuo nesiskiria nuo vulgariosios pasaulio sampratos. Atlikęs tokius judesius, Heideggeris siūlo pasaulio vaizdinį kaip telkinį: Dasein yra pasaulyje unikaliu būdu, buvoja jame ir nebūti negali. Buvoja jame ne subjekto/objekto santykyje, bet esmingame sutelktume, kuriame vieningas fenomenas In-der-Welt-Sein pasireiškia kaip Dasein egzistencialas, bet ne antriniame santykyje, o lygiaverčiame vienas kito atsiradimo/buvimo santykyje. Tai toks buvimas, kuris gali būti įvardintas būtiškuoju arba, kaip Heideggeris sako, Zuhandenheit, tačiau būtina nepamiršti ir antrojo suspenduoto pasaulio sluoksnio, kuris įvardijamas kaip Vorhandenheit ir yra ne mažiau svarbus dėmuo, nes kitokiu atveju vieningojo fenomeno In-der-Welt-Sein nepavyksta išlaikyti ir jis nukrypsta į Sein poliaus paraštę bei tampa dar vienu „būties užmaršties“ vediniu.

Lingiui tokia Heideggerio pateikta pasaulio vaizdo koncepcija atrodo nepakankama. Jis straipsnyje „Pasaulis kaip visa“ (The World as a Whole ) kvestionuoja tokią dviejų pasaulio dėmenų skirtį13. Čia esti Lingio kritikos šerdis, nes Heideggeris sutelkia pastangas kuo aiškiai iškleisti santykio In- unikalumo momentą, o Lingis kvestionuoja šį momentą apskritai. Ši polemika su Heideggeriu vyksta dviem lygiais. Visų pirma tarsi pristatant šio požiūrį knygoje „Mirties ribojamas subjektyvumas“ (Deathbound Subjectivity): „Mūsų egzistencija pasaulyje – projektas mirties link“14, ar: „Pasaulis įgyja pavidalą pirmiausiai kaip naudojimas įrankių“15. Antra – kritikuojant Heideggerį taip, tarsi šie teiginiai būtų iš mokslinio pasaulio vaizdo. Šį Heideggeris įvardijo ontiniu ir pats laikė tokią pasaulio sampratos koncepciją nepakankama. Iš tokios Lingio strategijos kyla tolesnė pasaulio koncepcijos kritika – iš esmės kvestionuojami visi Heideggerio sampratos unikalumo momentai. Lingis skiria didelį dėmesį pasaulio kaip Zuhandenheit įrankiškumo kritikai tardamas, kad tokiu būdu daiktai pasaulyje traktuojami visų pirma iš jų formos, galimybių ar nebuvimo pusių16 ir kad tokia Heideggerio mintis pašalina iš daiktų jų „sunkųjį, tamsųjį“ dėmenį, vietoj jo į daikto, o tai ir egzistencijos centrą pastato niekį, tuštumą. Lingiui kelia abejonę ir daikto kaip telkinio koncepcija, nes, jo manymu, tokia koncepcija aiškiai demonstruoja tą patį mirtiškumo prioritetą17. Logiška Lingio kritikos eiga atveda prie minties, kad Dasein yra savotišku būdu patalpintas pasaulyje. Tokiu būdu įvedamas pirmumo prioriteto motyvas neįvertinant, kad Heideggeris analizavo Dasein susietumą su pasauliu unikaliu būdu, kurio vienas iš svarbiausių siekių – pirmumo prioriteto motyvo pašalinimas.

Pasaulio sampratos bet kokie pakeitimai susiję su erdviškumu bei jo transformacijomis galioja tik vulgariajam (ontinis) pasaulio dėmeniui, o būtiškajame (fundamentaliosios ontologijos) pasaulio sluoksnyje kaita atsiveria apmąstant būtį laikiškume, įsisąmoninant, jog laikas yra būties horizontas. Pasaulio sutelktumas esti kaip čia ir dabar atsiveriantis pasaulio totalumas, kaip tai, su kuo susitinkama dabartyje esančioje konkrečioje akimirkoje paliekant visą apimančius teorinius svarstymus vulgariojo pasaulio dėmenyje. Lingiui Heideggerio įvesta laikinė pasaulio samprata atskleidžia tai, kad pasaulį steigiantis ir palaikantis dėmuo, o tuo pačiu jo totalumas, yra atveriamas kaip niekis, tuštuma. Lingis mano, kad tokiu būdu linkstama prie sampratos, kad pasaulis yra galimybių laukas, o toks požiūris jam nepriimtinas, nes iškreipia pasaulio suvokimą18. Heideggerio atliktą pasaulio eksplikacijos pastangą galimą traktuoti kaip tokią prasmės artikuliaciją, kai yra ne tik iškeliamas fundamentalus būties klausimas pasaulio sampratos aspektu, bet klausimo turinys skleidžiasi taip, kad apmąstymai pakreipiami tokia eiga, jog „savaime suprantami dalykai“ ir kasdienybė, kuri būdama ta pati ir kita vienu metu, atveria būtiškajį pasaulio vaizdą. Būties/esinio; ontologijos/ontikos esminė dvisklaida aktualizuojama bei dar kartą išplečiama (šio teiginio kiekybinę interpretaciją reikėtų suspenduoti), tačiau Lingis mato čia kitą esminį momentą: „Heideggerio antisubstancinė ontologija praranda juslinį tankumą: o tai įtakoja mūsų supratimą, kad pasaulis yra įrankių tinklas arba nebūtis, o ši nebūtis atsiveria kaip nesibaigianti daikto formų tąsa praktiniame pasaulyje.“19 Lingio pasaulio sampratoje vyrauja, naudojant jo paties žodžius, „tamsus, tankus, nepermatomas“ sluoksnis, kuris yra esminis pasaulio dėmuo, be kurio pasaulio mes nesugebėtume užtikti ar leistis būti jo užtikti. Tokios Lingio traktuotės ir atliekama Heideggerio pasaulio sampratos kritika leidžia daryti išvadą, kad Lingio pasaulio samprata artėja prie tokios, kurią eksplikuoja Eugenas Finkas kaip patirties a priori, arba tampa artima Heideggeriui, kurią jis plėtoja kaip Geviert (ketvirtainis: dievai, žmonės, dangus, žemė) sutelktį, kurioje nelieka subjektyviai egzistencijai būdingų momentų ir išryškėja kosmologinis eksplikacijos aspektas. Lingis vienoje savo esse medituoja Machu Picchu akmenines sienas tarsi patvirtindamas kosmologinį pasaulio sampratos aspektą: „Heideggerio žodžiais tariant, akmenys nėra tas krypčių ar nuorodų židinys, kuriame pasaulis tampa nuskaidrėjusia vietove – veikiau jie egzistuoja kaip viso, kas žemiška, absoliuti sutelktis.“20

Atlikta analizė leidžia daryti išvadą, kad abu filosofai, Lingis ir Heideggeris, laikosi esminio, fenomenologiniam galvojimo būdui būdingo, pasaulio kaip tolydžios ir rišlios vienovės koncepto, tačiau juos skiria mąstymo prieiga prie šios problemos: Heideggerio požiūris kinta su siekiu apmąstyti pasaulį apskritai arba kaip atsiveriantį žmogiškai egzistencijai, tuo tarpu Lingiui svarbiau akcentuoti patirties, kaip juslinės duotybės, pasaulį surašančios grandies, unikalumą.

Patyrimo struktūrą įtakojančio laiko fenomeno eksplikacija.

Glaustai aptarus patirties, intencionalumo ir pasaulio temas, verta skirti dėmesį dar vienam probleminiam Heideggerio ir Lingio svarstomų dalykų blokui – laiko problematikai, kurios perspektyvoje atsiveria platesnis problemų laukas, iškeliantis į svarstymo akiratį mirties, gelmės paviršius, emocijos fenomenus. Dalius Jonkus studijoje „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“ susieja laiko problematiką su transcendencijos pasirodymo galimybe. Remdamasis Husserlio tyrimais, pateikia laiko sampratos fenomenologinę eksplikaciją, kurios esminis momentas glūdi sampratos, besiremiančios objektyvaus laiko supratimo suspendavimo imperatyve. Laikas nėra taškinių momentu sankaupa, o esti kaip praeities, dabarties ir ateities kontinuumas. Vietoje laiko skaičiavimo prioriteto įvedama stebėjimo, kaip laikas reiškiasi, trunka pastanga.  Husserlio terminais ir požiūriu tai būtų suprasta kaip retencijos, užlaikytos praeities, aktualios dabar, pirminės impresijos, esančios, bet niekad grynu pavidalu nepagaunamos dabarties, bei protencijos, pristabdytos ateities, kaip reikšmingos ateities lūkesčio nesuskaidomas tolydus fenomenas. Šios bendro pobūdžio pastabos apie esminį laiko sampratos momentą fenomenologinėje filosofijoje kontekste galima pristatyti, kokie pagrindiniai probleminiai klausimai svarstomi Heideggerio ir Lingio tekstuose sietini su laiko perspektyva. Savo programinėje knygoje pristatydamas, kokiu būdu sieks kelti klausimą apie būties mąstymą, vokiečių filosofas teigia: „Pirmoji dalis: Dasein interpretacija laikiškume ir laiko, kaip transcendentalinio horizonto klausimui apie būtį, eksplikacija.“21 Ši minima pirmoji dalis vėliau liko vienintele nebaigto veikalo dalimi, o į filosofijos istorija pateko knygos pavadinimu Sein und Zeit pavidalu. Remiantis pačiu Heideggeriu, galima teigti, jog laikiškumas yra viena iš pagrindinių jį dominančių problemų, bent jau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, ką jis patvirtina paskaitose Die Grundprobleme der Phänomenologie teigdamas, kad „kaip išankstinė būtiškoji Dasein sąranga, ši pasirodo Dasein ontologinėje analitikoje laikiška“22, o tokia būties interpretacija „<…>yra temporalinė, taigi pagrindinė ontologijos problema, apibrėžiant būties prasmę laiko pagrindu, yra temporalumas23. Šie keli teiginiai atskleidžia, kokią svarbią vietą Heideggeriui jo filosofijoje užima laiko konceptas.

Aprėpti ir išnagrinėti visapusiškai Heideggerio laiko konceptą šiame straipsnyje nėra galimybės, todėl svarstoma analogišku būdu kaip ir pasaulio sampratos aptarimo atveju – analizuojama, kokius laikiškumo aspektus, jų pasireiškimo būdus Heideggerio filosofijoje kritikuoja Lingis ir tokiu būdu išryškinamas šio filosofo laiko koncepcijos bendras vaizdas. Lingis kritikuoja Heideggerio projektuojamą egzistencijos suvokimą, sietiną su ateities modusu: „Heideggeriui galimybės jausmas yra tas pats, kas mirties jausmas. Šie du dalykai tampa tikrais ateities jausmo pagrindu, o šis juos tokiais išlaiko ne reprezentuodamas, o kaltės ir rūpesčio pagalba.“24 Tokiu būdu Lingis kritikuoja Heideggerio svarstytą autentiškos egzistencijos suvokimo galimybę egzistencialo Sein-zum-Tode (Būtis – myriop) būdu, nes šis atskleidžia per didelį dėmesį ir suteikiamą reikšmę laiko ateities modusui. Lingio manymu, tokia minties centravimo kryptis laiko atžvilgiu logiškai veda Heideggerį prie to, kad jis turi mirtį savotiškai iškelti už pasaulio ribų, ką, jo manymu, bent jau minties lygmenyje Heideggeris atlieka pateikdamas koncepciją, kad pasaulio kaip egzistuojančio grindžiančioji sąlyga yra reali niekio, tuštumos patirtis. Lingis pastebi ir paryškina Heideggerio projekto esminį priklausomumą nuo laikinių struktūrų: „<…>per pateiktą gyvenimo laiko struktūrą grįžtama prie ištakų, kuriose dabartis įgyją jėgą palaikyti buvimą“25. Toks buvimas yra autentiškas tik temporalinėse trajektorijose, kurios apibrėžiamos nuo gimimo iki mirties. Pačiam Lingiui laiko klausimas nėra toks svarbus kaip Heideggeriui, kurio minėtuose tekstuose laikas svarstomas individualios egzistencijos atžvilgiu bei jos sąsajų su pasauliu aspektu, o išlaiko labai artima Husserliui laiko sampratą. Laikas figūruoja fone kaip objektyvi filosofą dominančių problemų sąlyga ir balansuoja nuo dabarties momento („Viskas yra dabartis – be praeities ir ateities“26) ar net manymo, kad tas dabarties momentas pasiekiamas lūžio patirtyje atveju („Prabudimas yra šuolis, neslegiamas praeities, kuri kaltina dabartį ir reikalauja kompensacijos iš ateities“27) (ankstyvojo Husserlio laiko samprata) pabrėžimo, iki laiko kaip kontinuumo fiksavimo (vėlyvojo Husserlio laiko samprata) („Laiko atkarpa teka be jokio judesio, ji prasideda niekur ir užsibaigia niekur“28), arba galimybės tik fenomenologiškai laiką reflektuoti („Stebėti pasaulio laiką – tai suprasti, iki kokios ribos dalykų seka gali būti reprodukuojama, varijuojama ir apgręžta“29).

Lingio diskusija su Heideggeriu dėl mirtis kaip laiko koncepto koncentruotos išraiškos ir ribinės patirties fenomeno („bet argi mirtis, kuri kiekvieną išskiria ir atskiria, yra bendra? Ar galėtume ją tapatinti su nebūtim?“30) leidžia fiksuoti abiejų filosofų išsiskiriančias pozicijas: Heideggeriui laikas tampa teoriniu horizontu, kuris atveria būtiškąjį egzistencijos sluoksnį ir pamatinę pasaulio sąrangą, o Lingiui laikas tampa galimybe suvokti ir sutelkti percepcinį pasaulio vaizdą, kuriame pasaulis pasirodo kaip tamsus, neperžengiamas, pilnas juslumo ir sunkumo, kai Saqsaywaman ir Moai akmenys pasirodo bei yra paliečiami taip, kaip tai buvo prieš tūkstantį metų, nes mirtis Lingiui nėra vien riba, pabaiga laike, ji yra ir riba erdvėje. Tačiau abu filosofai lieka ištikimi pagrindiniams fenomenologiškai suvokto laiko teoriniams imperatyvams.

Kalbinės išraiškos motyvo autentika.

Šis tyrimas vykdomas nuosekliu svarstymo ratu pradedant nuo Heideggerio ir Lingio patirties sampratų, aktualizuojant santykį kaip intencionalumą, aptariant šio santykio nukreiptumo – pasaulio fenomeno – specifiką, išryškinus patyrimą įtakojantį ir ribojantį fenomeną – laiką. Tam, kad svarstymo ratas įgautų užbaigtą formą ir įgijus naują, papildytą supratimą būtų galima grįžti vėl prie patirties, lieka aptarti dar vieną problemų bloką, kurios įvardintinos kaip daikto ir kalbos unikalumo eksplikacija.

Fenomenologijos pradžioje Husserlio suformuluotas pagrindinis atnaujinto mąstymo šūkis skambėjo „atgal prie daiktų“ ir kėlė tikslą apvalyti svarstymą apie dalykus nuo įvairiausių vyraujančių „prietarų“. Siekio įgyvendinimas vykdomas praktikos ir kalbos susitikimo būdu, tad pagrindinis dėmesys telkiamas į fenomeną, daikto reikšmės išraišką, telkinį, momentą, kuriame galima fiksuoti daikto ir kalbos vienalytiškumą ir neatskiriamumą kaip nuolatinį aktualių reikšmių pasirodymą ir jų tąsą. Ši problema yra svarbi dabarties filosofiniame vyksme. Net pačiame fenomenologiniame sąjūdyje nėra vieningo sutarimo ar koncepcijos kaip traktuoti kalbos ir daikto santykį. Keliais štrichai lyginant Heideggerio ir Lingio filosofavimo momentus, galima užfiksuoti nuorodas atsiveriantiems problemų laukams. Fenomenologijoje kalbos traktavimas kaip įrankio ar tarpininko atmetamas, nes fenomenologinio požiūrio į kalbą pagrindinis bruožas yra kalbos intencinės sąranga: „Kalba visuomet yra kalba apie ką nors, lygiai kaip sąmonė visuomet yra ko nors sąmonė.“31 Tokiu būdu pastebima, kad suprantant kalbą iš fenomenologinių pozicijų, neįmanoma griežtai atskirti daikto ir kalbos kaip objekto ir subjekto. Aktyvios suvokiančios sąmonės vaidmuo fenomenologijoje yra aktualizuojamas kaip svarbus veiksnys, todėl kalbos ir daikto ryšio momentu dažnai šis sąmonės vaidmuo tampa kritikų taikiniu, nes kalbos naudotojas visuomet yra aktyvus subjektas, intencionali sąmonė, tad visada lieka galimybė teigti, kad „pasakodami mes artikuliuojame pasakojamąjį dalyką. Šitai darome išryškindami tai, kas mums yra svarbu ir praleisdami tai, kas mums yra nereikšminga“32 Tokio pobūdžio kritika bando parodyti, kad fenomenologijoje pakrypstame į užsiėmimą „kalbiniais žaidimais“. Didelė dalis kritikos orientuojama kita linkme teigiant, kad vykdant epoche (redukcijos) judesį33, svarstymas atveda prie „tamsios‘“ patirties, gryno daiktiškumo „sienos“: „Praktikuojant fenomenologinį epoche<…>, pagrindas, kurį čia patiriame, nėra joks daiktas ar daiktų visuma, t. y. nėra joks sąmonės turinys, kurį tik ir įmanoma kvestionuoti. Šis pagrindas yra pati grynoji patirtis, nesiremianti jokiu daiktiškumu ir kaip tik todėl bet kokį daiktiškumą absoliučiai grindžianti.“34

Tai kelios kritikos galimybės, reprezentuojančios kraštutinius kritikos polius, kuriuos svarbu išskirti kaip orientyrus aptariant Heideggerio ir Lingio daikto ir jo kalbinės raiškos problemas. Heideggerio filosofijoje dėmesys kalbai, žvelgiant chronologišku žvilgsniu, nuolat didėjo: ankstyvajame kūrybos laikotarpyje (Sein und Zeit §32-35 psl. 148-170) kalbą Heideggeris svarsto kaip vieną iš Dasein egzistencialų, o jo daikto koncepcija iš principo atitinka čia eksplikuotą fenomenologinę sampratą, tik išreiškiama Heideggerio žodynu; vėlyvojo kūrybos laikotarpio periodu (Das Ding; Das Wort; Das Ereignis), netgi daiktiškumo esmė svarstoma kaip kalbinė. Tokiu būdu šiam filosofui kritika daikto/kalbos sampratos aspektu gali svyruoti abiejų išryškintų polių kryptimis priklausomai nuo to, ties kurio kūrybos laikotarpio darbais susikoncertuojama. Vienas dalykas Heideggerio filosofijoje aiškiai pažymėtinas – jam visuomet esti kalbiškumo prioritetas, ką jis sutelktu būdu atskleidžia garsiąją savo teze „kalba yra būties namai“, taigi radikaliai teigiant, kalbiškumas yra daiktų esmingas sluoksnis.

Tuo tarpu Lingis, aptardamas Heideggerio suformuotą Gerede (tauškalai, šnekalai) egzistencialą, pažymi jo anonimiškumo aspektą, akcentuodamas kalbėjimo paties individo vardu atsisakymą. Lingis bando pasitelkti kalbos galią tardamas, kad tik toks savyje įtvirtintas žodis, žodis, tariamas kaip garbės žodis su taurumo ir užtikrinimo pažadu bei prasidedantis nuo konkretaus individo, gimdo supratimą ir tampa kalbos, gimdančios mąstymą, pamatu: „Žodis pertraukia gamtos tolydumus ir užčiaupia kitų plepalus, kuriuos girdi savyje. Tai galia, kurią pajunti savyje, kai įsitvirtini žodyje, atsistoji ir žengi į priekį šiame žodyje, jausmas, paverčiantis tavo paties prigimtį apibrėžiama, nepalaužiama, patikima, priverčiantis amžinos gamtos kisme ieškoti pasikartojimų, būtinybės, apskaičiuoti formas.“35 Lingiui kalba visų pirma asmens tapatybės rasties galimybė. Tačiau jis kalbos netraktuoja kaip įrankio ar tarpininko, veikiau nuolat pažymi šio fenomeno unikalumą, „kad kalba nėra žmonių susitartas kodas, paverčiantis mūsų patirtis lygiavertėmis ir tinkamomis mainams, bet žmonių kalba suvoktina kylanti iš gamtos gaudimo – murmesio, kurį skleidžia gyvūnai ir galiausiais visi esantys ir reaguojantis daiktai“36. Kalba esmingai yra pasauliška, kilusi iš pasaulio murmesio, o ne unikali tik žmogui būdinga savybė ar šio susigalvotas įrankis, padedantis žmogui geriau prisitaikyti aplinkoje. Lingis neatmeta anonimizuojančios, suvisuotinančios kalbos galios (kurią Heideggeris išskyrė kaip Gerede), bet kalbėdamas apie tai teigia, kad racionalaus diskurso visuomenėje (Heideggeris sakytų Das Man) kalba įgyja visą apimančią jėgą, percentruodama paties žmogaus būvį: „Žmogus civilizacijoje yra ženklų gamintojas, o ir pats žmogus – ženklas.“37 Lingis tokio posūkio netoleruoja, nes, jo manymu, kalba, kaip pasaulio murmesio palikuonis, kaip filosofijoje esančios individualios patirties reiškėja, esti tam ir taip, kad „padaro daiktus regimus, juos atranda38, atlikdama tai filosofinės įžvalgos ir tikslios deskripcijos dėka. Svarbu pabrėžti Lingio mintį, kad kalba ne randa, o atranda, ne padaro daiktus, o padaro juos regimus, pagaliau Lingio manymu kalba yra ryšys, kuris sieja daiktus su naudingumo, su instrumentiniu jų pritaikomumo tinklu. Autentiška kalbos pajauta ir jos būvis asmens sąmonėje tarpsta, jei pildo šią sąlygą („ką nors sužinoti mes tegalime būtent apie daiktus“39).

Palyginus Heideggerio ir Lingio mąstymą kalbos/daiktų problemos atveju, darytinos tokios apibendrinančios išvados: Heideggeris linksta kalbą patalpinti į viską apimančios esmės vietą, o Lingiui kalba yra unikalus ryšys, pripildytas intencionalumo, turinčio steigiamąją galią. Šioje vietoje tinka pasitelkti Arvydo Šliogerio atliekamą skirtį, jog pati kalba turi du sluoksnius – kalbinį ir juslinį, ir konstatuoti, kad Heideggerio dėmesys telkiasi ties kalbiniu kalbos sluoksniu, kai  Lingio – ties jusliškuoju.

***

Kokios kitos filosofavimo perspektyvos įtakoja Lingio vykdomą „kelionių ontologizavimo projektą“, šiame straipsnyje neanalizuojama, tačiau vien retrospektyvinis žvilgsnis leidžia įžvelgti labai tyrimams įdomias šio filosofo koncepcijos sankirtas, sąlyčius ir persipynimus su kitu prancūzų fenomenologu Maurice’u Merleau-Ponty, su minėtu Emmanueliu Levinu ar prancūziškojo postmodernizmo autoriais Gilles’iu Deleuze’u arba Micheliu Foucault.

Taigi išvados:

1. Lingio ir Heideggerio filosofijose ryškus fenomenologinės metodologijos – aprašymo akcentas, tačiau jų plėtojamos koncepcijos yra įtakojamos kitų filosofinių srovių. Tyrimo metu atsiskleidė, kad fiksuotina ryški hermeneutinės tradicijos įtaka.

2. Abiejų filosofų mąstymo ištakos kildintinos iš patirties motyvo, kurį siekiama kuo aiškiau artikuliuoti.

3. Patirties artikuliacijos vyksmas plėtojamas vedant skirtingų jų esmėje glūdinčių motyvų: Heideggeriui – supratimo, Lingiui – išgyvenimų vienovės.

4. Abu filosofai laikosi pasaulio kaip tolydžios vienovės sampratos, tačiau nutolsta nagrinėjamais rakursais. Heideggeris suvokia pasaulį kaip vieningą egzistencialinį fenomeną, patiriamą kasdienėje veikloje, Lingiui pasaulio patirtis sietina su šio turiningumu.

5. Laikas atsiveria kaip ribinė ir esmingai įtakojanti patirties artikuliacijas galimybė; Heideggeriui tai visų pirma sietina su projektavimu ir pagrindimu, o Lingiui tai yra konkrečios patirties galimybių sąlyga.

6. Kalbos galia atranda daiktus, taip leisdama jiems pasirodyti tokiems, kokie jie yra duotuoju patirties momentu, tokiu būdu užtikrindama tolesnį patirties vyksmą. Šis kalbos/daikto dialektikos motyvas būdingas abiems filosofams.

Virginijus Gustas

 

Pirmą kartą publikuota žurnale Logos 2011 Nr.66

 

  1. Dalius Jonkus knygoje Patirtis ir refleksija plėtoja savitą fenomenologijos sampratą remdamasis fenomenologijos kūrėjo Edmundo Husserlio plačiu raštų palikimu ir skirsto paties fenomenologijos pradininko filosofijos raidą į tris etapus. Pirmąjį etapą siedamas su fundamentaliu Husserlio veikalo „Loginiai tyrinėjimai“ pirmuoju tomu, o dauguma kritikų, mums svarbu pabrėžti šio straipsnio rėmuose, Heideggeris ir Levinas taip pat, kritikuodami fenomenologiją, nukreipia savo kritiką būtent į šiame veikale išplėtotų idėjų nepakankamumą, ką Jonkaus manymu, aiškiai suvokė ir pats Husserlis, nes koregavo ir plėtojo savo projektą tolesniuose kūrybos etapuose.
  2. Arvydas Šliogeris. „Vakarų filosofija“ // Europa. Vilnius: Mintis, 1989, p. 175.
  3. Tomas Sodeika. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija, 2010, p. 55.
  4. Мартин Хайдеггер. Основные проблемы феноменологии. Перевод с немецково О.А.Коваль. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, c. 256.
  5. Alphonso Lingis. Nieko bendra neturinčių bendrija.  Iš anglų kalbos vertė M. Žukaitė. Vilnius: ALK/Baltos lankos, 1994, p. 33.
  6. Plačiau apie fenomenologiją vienijančią intenciją – Dalius Jonkus „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai“ psl. 14 – 15.
  7. Dalius Jonkus. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Kaunas: VDU, 2009, p. 81.
  8. Algis Mickūnas, David Stewart. Fenomenologinė filosofija. Iš anglų kalbos vertė A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 1994, 22.
  9. Мартин Хайдеггер. Основные проблемы феноменологии. Перевод с немецково О.А.Коваль. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, c. 268.
  10. Мартин Хайдеггер. Основные проблемы феноменологии. Перевод с немецково О.А.Коваль. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, c. 268.
  11. Tomas Sodeika. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija, 2010, p. 49.
  12. Vygandas Aleksandravičius. „Pokalbis su Alphonso Lingiu“ // Baltos lankos 17. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 48.
  13. Alphonso Lingis. „The World as a Whole“. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers, 1995, p. 601.
  14. Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p. 109.
  15. Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p. 109.
  16. Alphonso Lingis. „The World as a Whole“. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers, 1995, p. 602.
  17. Alphonso Lingis. „The World as a Whole“. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers, 1995, p. 604.
  18. Alphonso Lingis. „The World as a Whole“. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers, 1995, p. 606.
  19. Alphonso Lingis. „The World as a Whole“. // From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire Essays in Honor of William J. Richardson, S.J. ed. B.E. Babich. Dordrecht: KluwerAcademic Publishers, 1995, p. 612.
  20. Alphonso Lingis. 1997. „Ttuantin-suyo“ //  Baltos lankos 8. Iš anglų kalbos vertė M. Jonaitis. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 110.
  21. Martin Heidegger. Sein und Zeit. Verlag, Halle: Max Niemeyer. 1927. P. 39.
  22. Мартин Хайдеггер. Основные проблемы феноменологии. Перевод с немецково О.А.Коваль. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, c. 275.
  23. Мартин Хайдеггер. Основные проблемы феноменологии. Перевод с немецково О.А.Коваль. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, c. 276.
  24. Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p. 113.
  25. Alphonso Lingis. Deathbound Subjectivity. Indianapolis: Indiana University Press, 1989, p. 126.
  26. Alphonso Lingis. Pavojingos emocijos. Iš anglų kalbos vertė I. Skaržinskaitė. Kaunas: ALK/Poligrafija ir informatika, 2002, p. 108.
  27. Alphonso Lingis. Pavojingos emocijos. Iš anglų kalbos vertė I. Skaržinskaitė. Kaunas: ALK/Poligrafija ir informatika, 2002, p. 109.
  28. Alphonso Lingis. Pavojingos emocijos. Iš anglų kalbos vertė I. Skaržinskaitė. Kaunas: ALK/Poligrafija ir informatika, 2002, p. 37.
  29. Alphonso Lingis. Pavojingos emocijos. Iš anglų kalbos vertė I. Skaržinskaitė. Kaunas: ALK/Poligrafija ir informatika, 2002, p. 124.
  30. Alphonso Lingis. Nieko bendra neturinčių bendrija. Iš anglų kalbos  vertė M. Žukaitė. Vilnius: ALK/Baltos lankos, 1994, p. 22.
  31. Algis Mickūnas, David Stewart. Fenomenologinė filosofija. Iš anglų kalbos vertė A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 1994, 130.
  32. Tomas Sodeika. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija, 2010, p. 15.
  33. M. Merleau-Ponty yra minėjęs, kad svarbiausia redukcijos pamoka yra ta, kad absoliuti redukcija negalima, tačiau atrodo šiuo atveju kritikuojama absoliučios redukcijos turinio raiška.
  34. Tomas Sodeika. Filosofija ir tekstas. Kaunas: Technologija, 2010, p. 105.
  35. Alphonso Lingis. „Garbės žodis“ // Baltos lankos 24.  Iš anglų kalbos vertė D. Bacevičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2007, p. 112.
  36. Alphonso Lingis. Nieko bendra neturinčių bendrija.  Iš anglų kalbos vertė M. Žukaitė. Vilnius: ALK/Baltos lankos, 1994, p. 10.
  37. Alphonso Lingis. „Juodieji dievai“ // Baltos lankos 7. Iš anglų kalbos vertė T. Čepaitis, R. Mėlinskaitė. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 180.
  38. Vygandas Aleksandravičius. „Pokalbis su Alphonso Lingiu“ // Baltos lankos 17. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 44.
  39. Alphonso Lingis. 1997. „Ttuantin-suyo“ //  Baltos lankos 8. Iš anglų kalbos vertė M. Jonaitis. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 100.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *