Aš žiūriu į veidą ir bandau nuspėti mintis… Nuosekliai tyrinėju kiekvieną raukšlę ir mimiką, kad galėčiau apspręsti, kas tu esi. Man nieko daugiau nebereikia, nugrimztu į meditaciją, žingsnis po žingsnio sekdama veide pasislėpusius ženklus…
Veronika J.:
– Alphonso Lingis, versdamas Emmanuelio Levino darbus, savaip interpretuoja veido etiškumą, jo santykį su Kitu. Knygoje „Pavojingos emocijos“, skyriuje „Veidai“, veidą jis įvardina kaip „tuščią ekraną“. Šiuolaikinėje filosofijoje, kuri yra tarp modernybės ir postmodernybės, ekrano metafora parinkta ne veltui. Ji paprastai referuojama kaip technikos laimėjimų pasiekimas: televizoriaus ekranas, kompiuterio monitoriaus ekranas, kuriame matomi vaizdai. Lingis, kalbėdamas apie filosofiją, teigia, kad technikos amžiuje reikia bendradarbiauti su kitomis mokslo šakomis, tai yra įtraukti į filosofijos akiratį kitų mokslų pasiekimus, terminiją, taip praplečiant jos tyrimų lauką.
Ką reiškia „Veidas – ekranas“ Lingio filosofijoje? Ekranas – tai tobula rasa, kurioje matosi viskas, ką mums kitas nori parodyti, bet taip pat galime ir nuspėti, ko nenori parodyti. Nors Lingis kalba, kad matome tai, ko žmogus net nenujaučia ir, gali būti, nenori parodyti, tačiau būtų klaidinga nepastebėti, kad Kitą vienaip ar kitaip numanome, tad tvirto žinojimo čia nėra. Atsiranda tarpas tarp „kito“ veido ir mano santykio su juo.
Lieka grynas pasikliovimas veidu, pačiu žmogumi. Praradus tą pasikliovimą, aptinkamas pamatinis siaubas, kuris pereina į destruktyvią jėgą, linkusią naikinti blogiu, kuris minta pačiu savimi. Kada veidas tampa ekranu? Lingis, tęsdamas veido tematiką, pastebi, kad veidas gali būti dvejopas: despotiškas ir kaip tas, kuris tampa sielos veidrodžiu. Despotiškas veidas atsiranda tada, kai kalbame apie jo paviršių. Filosofas, kalbėdamas apie veidą, jį interpretuoja kiek kitaip nei Levinas, kuris veidą įvardina kaip pagrindinį etiškumo matą. O Lingis vartoja daiktų paviršių ir gelmę nusakančius apibūdinimus bei emocijas žyminčius psichologinius terminus.
Maurice’as Merleau-Ponty, kalbėdamas apie daiktą, taip pat užsimena apie jo fizines savybes, tačiau veidas, kaip toks, neturi nei paviršiaus, nei gelmės. Veidas siejamas su žvilgsniu, kuris kviečia bendrauti, liečia mano kūną žvilgsniu, tačiau filosofas esmiškai pabrėžia daikto kūniškumą pasaulyje.
Lingis veidą įvardina kaip tuščią kiaurymę, kuri praryja Kito žvilgsnį. Despotiškas veidas, jo žvilgsnis parodo nepilnavertį abipusį santykį tarp Aš ir Kito. Jame, kaip tuščiame ekrane, nieko nesimato, priešingai, despoto veide akys yra kaip tuščios kiaurymės. Jis teigia, kad despoto žvilgsnis ne kviečia bendrauti, suvokti kito kūniškumą, bet, žiūrėdamas į kitą, jį kaltina ir smerkia, primeta savo kūniškumą. Jei Levinas kalba apie atsakomybę prieš kitą, tai Lingio despoto veidas primeta savo galią kitam, atsakomybė už kitą lieka pamiršta, ir dar daugiau, despotas priverčia prisiimti atsakomybę.
Tačiau Lingis pastebi, kad gali būti ir kitaip. Despoto veidą pakeičia išraiškingas, šiltas, per visą kūno ilgį ištįsęs veidas, kuris yra tarytum žmogaus sielos veidrodis. Mes tampame pažeidžiami.
„Po veidu – ženklams skirtu paviršiumi – matome odą su visu jos kūniškumu ir pažeidžiamumu. Mus iškart užgauna šis pažeidžiamumas.“
A. Lingis, „Pavojingos emocijos“ (leidykla „Poligrafija ir informatika“, 2002, p. 54)
Nuotraukos autorius Alphonso Lingis