XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais stiprėjant galingoms kultūrinės niveliacijos tendencijoms, vis dažniau ir intensyviau menininkai ieško savo kultūrinės savasties, kuri susipina su atmintyje išdilusiomis istorijomis. Vis naujus prasmių horizontus išgyvenanti vaizdų užvaldyta kultūra sustiprina kūrybinės vaizduotės ribas. Stasys Eidrigevičius – vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sukūrusių savitą, į nieką nepanašų metaforinių vaizdinių, simbolių, subtilių spalvinių sprendimų bei išraiškingų plastinių formų pasaulį. Jo kūriniai verčia apmąstyti istorijos ir atminties saitus, kurie tampa svarbia mentalinio gyvenimo medžiaga.
Stasio Eidrigevičiaus, kaip ir daugelio intelektualių XXI a. pradžios menininkų, kūryboje savitai susipina universalūs ir lokalūs vizualaus pasaulio suvokimo pradai. Globalus Stasio kūrybos vizualumas kausto ne tik publikos dėmesį, sujudina kultūrinę refleksiją, bet ir daro reikšmingą įtaką atminties įprasminimui: pabrėžtinu, netgi rėksmingu vizualumu išsiskirianti jo kūryba pirmiausia atsiremia į atminties raiškos patirtis, kurios dar labiau stiprina emocinį, estetinį, intelektualinį paveikumą. Šv. Augustinas, kalbėdamas apie atmintį, ją traktavo ne tik kaip vidinės sąmonės monadą, bet ir aiškinosi, kaip ji susijusi su pasaulio pažinimu. Vien tai, kad Stasio kūryba įvertinta Europoje, Amerikoje, Azijoje, daugybėje pasaulio šalių, parodo kūrėjo intelektualinę patirtį, gebėjimą ja dalintis su kitais. Eidrigevičius yra tarsi kūrėjas keliautojas, kuris savo drąsia vaizduote geba žaisti su žmogaus ekspresija, kurti nenuspėjamas istorijas, pilnas vaizdinės atminties, – tai priešingybė kūrėjui turistui, iš anksto žinančiam nuspėjamus kelionės maršrutus. Anot dailininko ir rašytojo Henry Millerio, „tikrasis keliautojas yra tas, kurio kelionės tikslas – ne vieta, o dalykų matymas, interpretavimas kitokiomis akimis“1. Būdamas svetur ir paprašytas prisistatyti, S. Eidrigevičius dažnai poetiškai uždainuoja: …teka saulelė rytuose / krinta rasa nuo šakų / mylimas jau išvažiuoja / tolimu karo keliu2, taip parodydamas ir savo nacionalinę kultūrą, ir pabrėždamas lietuvių kalbos grožį. Tai rodo, kokia jam svarbi netolimos praeities istorinė žmogaus patirtis, tautinis šaknų išsaugojimas.
Neatsitiktinai menotyrininkas Algis Uždavinys akcentuoja būtiną Lietuvos dailėtyrininkų užduotį – drąsiau interpretuoti nacionalinę kultūrą, atskleisti jos privalumus ir nesėkmes3. Galbūt tai yra vienas iš būdų integruoti save kosmopolitiškame mene, išsaugant nacionalinį savitumą, reprezentavimą, sąlytį su pasauliu, kas ryškiai atsiskleidžia Eidrigevičiaus darbuose. Stasio vaizdo ir atminties sintezės koegzistavimas kūryboje leidžia reaguoti į praeities ir dabarties poreikius, veikia asmens savirefleksiją, visuomenės savivoką, padeda geriau įsisavinti, interpretuoti ir suprasti praeities įvykius bei pasaulio vyksmus. 2019 m. Japonijoje, Musašino meno universiteto muziejuje surengtoje parodoje „Paveikslai – atminties vaizdiniai“ dailininkas reflektuoja ne tik patirties formų virtinę, bet ir pabrėžia meno tvarumą, praeities būtį dabartyje. Čia, kaip ir kitose jo parodose, Stasiui yra svarbus atminties išlaisvinimas, žadinantis kūrybines, intuityvias emocijas, išvaduojančias žmogų nuo kasdienės sustabarėjusios įtampos, taip stengiantis atverti kūrybingą visuomenę.
Vienas prasminių ir išskirtinių Stasio Eidrigevičius kūrybos akcentų yra tas, kad jis nevengia metaforų, kurios suteikia galimybę jautriau ir paslaptingiau atskleisti sąmonės virpesius. Analizuodama kūrybinį šio dailininko potencialą, pastebiu jo regimą intuiciją, vaizduotės interpretaciją, pasąmonės jausmą, unikalų mąstymą, galingą tikrovės suvokimą. Jo metaforų reikšmės išties prikausto dėmesį savita emocine įtampa, poetine išraiška, vaizdinių ir palyginimų gausa, įvairove ir originalumu. Taip Stasys įkūnija idėją, kad pilnatvė ir tuštuma yra viena kitą papildančios būsenos. Vieną pirmųjų paradokso ir lyrikos jungčių menininkas panaudojo iliustruodamas Kazio Sajos apysaką-pasaką „Už nevarstomų durų“ (1978), kurioje išryškėjo veikėjų charakteristika, atspindinti vaizdžią liaudišką kalbą, giminišką tautosakai. Šioje ir kitose menininko pasakų iliustracijose pakeisti tikrieji vaizduojamieji objektų dydžiai ir realūs jų tarpusavio ryšiai, kai žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai netikėtai virsta vieni kitais. Visa tai leidžia stebėti, koks intensyvus ir iracionalus yra menininko vaizduotės variklis.
Eidrigevičiaus metaforiškų vaizdinių sistemoje nuolatos išnyra lietuviški etnografiniai simboliai, turintys vis kitą reikšmę. Juos vaizduojant, dažnai pasitelkiami pailginti elementai, tokie kaip supinta kasa, nusidriekiantis takelis, upelis, dūmų sruogos, laipteliai, simboliškai tarpusavyje jungiantys figūras, daiktus, kraštovaizdžius. Simbolis gyvenime, kaip ir Stasio kūriniuose, nuolat gimsta ir miršta – taip, kaip ir kiekviena akimirka, kaip ir visas buvimas, persmelktas galima simbolika. Simbolį galime laikyti tam tikra paslaptimi. Juk mūsų psichika yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra begalinė. Simboliai yra tos paslapties kodai, kurie užbaigdami ratą įgyja ir pranašavimo galimybes. Carlas Gustavas Jungas tvirtina, kad simboliai yra geriausia įmanoma pasąmonės turinio išraiška4. Jie gali mums parodyti, kas buvo ir kas bus. Todėl paslaptis yra tam tikra „žinia“ sąmonei: paslaptis yra ne tai, apie ką visiškai nieko nežinome, o tai, kas mus jaudina, t. y. turi emocinį krūvį.
Apie metaforos reikšmę kūryboje ir gyvenime kalbėjo Arvydas Šliogeris, kurio filosofijos galime ieškoti ir Stasio kūrybiniuose vaizdiniuose. Šliogeris teigia, kad metaforoje yra daugiausia paprastumo ir tokio aiškumo, kuris reikalingas matančiam-mąstančiam mirtingajam. Jos lyg įformina daikto santykį su žmogaus siela, dvasia. Kitaip tariant, metafora jam yra lyg būties atstovas kūryboje – net ir tada, kai žmogus praranda akivaizdų sąlytį su daiktiškuoju būties fenomenu. Nusakyti vaikystės prisiminimams ir patirtims jis randa apibūdinimą – tai nuostaba, vienas iš žmogaus vaisingumo šaltinių. Būtent kūryba ir tampa patirčių nuostabomis, kurias transliuojame kaip prisiminimus. Ar ne tai turėjo galvoje Platonas, kūrybą pavadinęs prisiminimu, dėl ko išvydęs nustembi, praregi, kelia retorinį klausimą Šliogeris. Galbūt kaip tik todėl, kai kalbama apie prisiminimus ir nuostabą, Šliogerio filosofijoje daug dėmesio skiriama gamtos gamtiškumui, jos sąlyčiui su žmogumi, kai paliečiama pati būties substancija, pati gyvastis. Medis – „nuostabiausia esinijos sąrangos metafora“; „medis egzistuoja Tarp būties ir santykio: šakos – būties šviesoje, šaknys – „materijos“ tamsoje“5. Taip pat ir Eidrigevičius ypatingą dėmesį skiria gamtos vaizdinių metaforoms, jų prasmėms. Stasio estetinė, daugiaprasmė kūryba neatsiejama nuo gamtos, kuri jam yra tarsi gimtoji stichija. Gamtos būties formas, jose atsiveriančią harmoniją ir žmogų dailininkas suvokia kaip vieningos kosminės sistemos dedamąsias. Todėl stulbinanti gamtos formų įvairovė, joje besiskleidžiančios energijos yra ta sritis, į kurią menininkas sutelkia dėmesį, semiasi kūrybinio įkvėpimo.
Panašumų tarp Stasio Eidrigevičiaus ir Arvydo Šliogerio, žvelgiant į jų kūrybinį mąstymą, pastebi ir rašytoja Giedra Radvilavičiūtė6.
2016 m. išleistoje tarmiškoje knygoje „Giedanti gaidžio galva“ Stasys sako:
„Sėdim su sesėm nulaidė galvs/ Mam išėja i neparein…/ Sėdim su sesėm nulaidė galvs / Tėvs unt dvyračia yšvežė pieno i nesugrįžt…/ Sėdim su sesėm nulaidė galvs/ Napalia dur’s nebegyrgžd…/ Sėdim su sesėms nulaidė galvs/ Petrs nieieška kates…“
G. Radvilavičiūtės manymu, tai yra savotiška duoklė tėviškei bei vaikystės metams ir tiesiogiai siejasi su Šliogerio „Bulvės metafizikos“ antrąja dalimi:
„Mano senelio pirkia graži, tačiau tas grožis tarsi prigludęs šešėlyje, todėl niekada nenusibosta. Jis būtent belaikis, todėl senelio pirkia graži visąlaik, per visą mirtingojo gyvenimą; tai ne iš kalbos lavonų sumontuotų puošmenų, o pačios gyvosios Žemės grožis, išsaugantis savo patrauklumą ir paslaptį lygiai taip pat kaip ąžuolo, žolyno arba upelio grožis: jis vis tas pats ir vis kitoks, kaip pavasariai, kaip sprogstančių medžių žaluma, kaip auksinės sietuvos upeliuose – ar visa tai gali atsibosti, ar tai gali pasenti.“7
Tai ne padriki prisiminimai, o duoklė kasdienybei, kraštovaizdžiui ir verčia manyti, kad tiek Stasiui, tiek Arvydui tikrieji namai yra atmintis, kalbanti apie atjautą ir meilę netobuliems, trapiems, pažeidžiamiems žmonėms. Eidrigevičiaus poetinis testamentas gimtinei pritraukia skaitytoją ne tik tarmiškai parašytu tekstu, bet ir jame esančiomis nuotraukomis, iliustracijomis, kurių personažai – ieškantys savęs, besimeldžiantys, laisvėn besistiebiantys belaisviai, į kaimą grįžtantys miestiečiai ir miestiečiai su šaknimis kaime. Gal todėl Stasio atmintyje ypatingą vietą užima kaimo žmonės, kuriuos savo kūriniuose jis vaizduoja siurrealistiškai ir moderniai. „Daugelis dailininkų stengiasi nutylėti, kad jie kilę iš kaimo, o tu, Stasy, tą paprastą kaimo žmogų pakeli iki dievybės“, – prisimena Eidrigevičius vienus gražiausių jam pasakytų žodžių apie jo kūrybos esmę8.
Taigi Eidrigevičiaus naudojamos metaforos skatina žmogų savyje atrasti prisiminimus, praeities ir dabarties sąsajas, metafizinę atminties plotmę, kelti laikui nepavaldžius meninės tikrovės klausimus. Stasys parodo, kad gamta, jos motyvai, kultūrų sąveikos atsispindi prisiminimų lauke, vaizdo struktūroje, užima svarbią meninės erdvės vietą. Regimi atvaizdai tarsi virsta atminties vaizdiniais, kurie įsiskverbia į asmens vaizduotės erdves, todėl, manau, drąsiai galima įvardinti, kad šis menininkas atstovauja negausiai lietuvių dailininkų grupei, pasižyminčiai individualiu kūrybiniu braižu, intelektiniu suvokimu, filosofiniu refleksyvumu.
Inga Laužonytė
- George Wickes, Henry Miller Down and Out in Paris. Alyscamps Press, 1994.
- Žr.: Stasio Eidrigevičiaus laimės trupiniai Briuselyje // lrt.lt
- Algis Uždavinys „Kūrybinė vaizduotė. Dailės kritika ir publicistika“. Vilnius: LKTI, 2013.
- Carl Gustav Jung, „Žvelgiant į pasąmonę“. Vilnius: Taura, 1994.
- Arvydas Šliogeris, „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“. Vilnius: Apostrofa, 2010.
- Giedra Radvilavičiūtė, „Jis sukūrė save iš savęs“, knygoje: Stasys Eidrigevičius, „Giedanti gaidžio galva“. Vilnius: Apostrofa, 2016, p. 95.
- Arvydas Šliogeris, „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščių“. Vilnius: Apostrofa, 2010.
- Žr.: Prie Stasio Eidrigevičiaus jubiliejinės puotos stalo Gran Kanarijoje – pieštukai ir popierius // lrytas.lt