Dalybos #3: Derrida

pagal | 2019 11 19

Akivaizdžiai apeliuodamas į vokiečių filosofo Martino Heideggerio tekstą „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“, prancūzų filosofas Jacques’as Derrida laiške, skirtame japonų religijotyrininkui ir filosofui Toshihiko Izutsu, aiškina apie savo kūryboje plėtotą raktinę sąvoką „dekonstrukcija“ (déconstruction), kartu parodydamas jos giminystę vokiškai sąvokai Abbau (Destrukcija), kurią Heideggeris pirmą kartą pavartojo savo didžiajame veikale „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit). Tekste atkreipiamas dėmesys, kad, nepaisant apgaulingo įspūdžio, dekonstrukcija nėra nei analizė, nei kritika, ir vartojant šią sąvoką reikėtų į visa tai atsižvelgti. Dekonstrukcija taip pat nėra metodas ir net negali būti transformuota į metodą. Kalbėdamas apie dekonstrukciją, Derrida ypač pabrėžia procedūros arba technikos reikšmę, glūdinčią šiame žodyje.

„Dekonstrukcija“ yra žodis, kuris ilgainiui turėtų išnykti ir būti pakeistas kitu žodžiu: būtent tokią mintį skleidžia Derrida laiške draugui iš Japonijos. Vis dėlto, sako kitas prancūzų filosofas Jean’as-Luc’as Nancy, ši sąvoka, prikabinta prie Derrida vardo kaip savotiškas parašas, neišnyko; ji netgi sustiprino pozicijas, iš filosofijos srities pereidama į politikos lauką, ir sugundė kai kuriuos politikus prabilti apie biurokratinės valstybės dekonstrukciją.

Derrida laiško vertimas į lietuvių kalbą internete viešinamas pirmą kartą.

Jacques Derrida & Toshihiko Izutsu // aplinkkeliai.lt montažas

 

Laiškas draugui japonui1

Mielas Profesoriau Izutsu,

[…] Mūsų susitikimo metu jums pažadėjau keletą apibendrintų ir preliminarių pamąstymų apie žodį „dekonstrukcija“. Trumpai tariant, tai turėjo būti įvadinės pastabos, kaip būtų galima šį žodį versti į japonų kalbą. O tam reikėjo pamėginti bent jau negatyviai apibrėžti tas sąvokas ar konotacijas, kurių reikėtų kiek galima išvengti. Tad klausimas būtų toks: kas nėra dekonstrukcija? Ar, veikiau, kuo ji neturėtų būti? Pabrėžiu šiuos žodžius („galima“ ir „neturėtų“). Nors ir galima užbėgti už akių vertimo sunkumams (o juk dekonstrukcijos klausimas – tai taip pat vertimo ir sąvokinės kalbos – vadinamosios „vakarietiškos“ metafizikos sąvokų korpuso – klausimas tikrąja to žodžio prasme), nereikėtų pradėti naiviai manyti, kad prancūzų kalboje žodis „dekonstrukcija“ atitinka kokią nors aiškia ir nedviprasmę reikšmę. Jau ir „mano“ kalboje slypi tamsi vertimo problema: kaip nustatyti ryšį tarp to, ką vienaip ar kitaip galima įvardyti šiuo žodžiu, ir paties šio žodžio vartojimo, jo prasminio resurso. Ir jau iš karto aišku, kad pačioje prancūzų kalboje dalykai keičiasi priklausomai nuo konteksto. Negana to, vokiečių, anglų ir ypač amerikiečių kalbinėje aplinkoje tas pats žodis jau susijęs su itin skirtingomis konotacijomis, prasminėmis moduliacijomis, jausminėmis ar jausmus žadinančiomis vertėmis. Būtų įdomu visa tai paanalizuoti ir kokiu kitu atveju tai reikalautų nemaža darbo.

Kai pasirinkau šį žodį ar kai jis mane pasirinko – manau tai buvo rašant knygą „Apie gramatologiją“, – negalvojau, kad jam bus pripažintas toks svarbus vaidmuo tuo metu mane dominusiame diskurse. Be kitų dalykų, tuomet norėjau išversti ir savo kalbėjimui pritaikyti Heideggerio žodžius Destruktion arba Abbau. Abu jie šiame kontekste reiškė veiksmą, atliekamą su tradicine pamatinių ontologijos ar Vakarų metafizikos sąvokų struktūra ar architektūra. Tačiau prancūzų kalboje terminas „destrukcija“ pernelyg akivaizdžiai implikuoja naikinimą, negatyvų pašalinimą, artimesnį galbūt Nietzsches „griovimui“ nei Heideggerio interpretacijai ar mano paties siūlytam šio žodžio perskaitymui. Tad aš jo atsisakiau. Pamenu, klausiau savęs, ar šis žodis „dekonstrukcija“ (atėjęs man į galvą, atrodo, visai spontaniškai) yra prancūziškas. Suradau jį Littré žodyne. Gramatinė, lingvistinė ar retorinė reikšmė čia buvo susieta su „mašinine“ reikšme. Ši asociacija man pasirodė itin vykusi, bent jau itin vykusiai atitinkanti tai, ką norėjau pasakyti. Leiskite man pacituoti nedidelę ištrauką iš Littré žodyno. „Dekonstrukcija: Dekonstravimo veiksmas. / Gramatinis terminas. Žodžių konstrukcijos sakinyje perdarymas. ‘Apie dekonstrukciją, populiariai vadinamą konstrukciįa’, Lemare, ‘Apie kalbų mokymosi būdą’, 17 skyr. Lotynų kalbos paskaitos. Dekonstruoti: l. Išardyti visumos dalis. Dekonstruoti mašiną, siekiant ją perkelti kitur. 2. Gramatinis terminas […]. Dekonstruoti eiles, panaikinant metrą, padaryti jas panašias į prozą. / Vartojamas be papildinio. ‘Taikant iš anksto suformuluotų frazių metodą, taip pat pradedama nuo vertimo, bet vienas iš jo pranašumų yra tas, kad niekada nereikia dekonstruoti’. Lemare, ibid. 3. Dekonstruotis. […] Prarasti savo konstrukciją. ‘Šiuolaikinis išsilavinimas mus moko, kad nekintančių Rytų kraštuose savo tobulumo pasiekusi kalba dekonstruojasi ir pati save keičia vien pagal žmogiškam protui natūralų kaitos dėsnį’, Villemain, Akademijos žodyno įvadas2.“

Be abejo, visa tai reikės išversti į japonų kalbą, o tai visai neišsprendžia problemos. Savaime aišku, nors visos šios Littré žodyne išvardytos reikšmės mane domino tiek, kiek jos buvo artimos tam, ką „norėjau pasakyti“, vis dėlto jos metaforiškai, jei norite, yra susijusios tik su tam tikrais prasminiais modeliais ar sritimis, o ne su paties ambicingiausio dekonstrukcijos siekio visuma. Pati radikaliausia dekonstrukcija neapsiriboja nei lingvistiniu-gramatiniu, nei net semantiniu modeliu ir juolab ne mašininiu modeliu. Patiems šiems modeliams reikėtų iškelti dekonstruojančius klausimus. Tiesa, daug vėliau šie „modeliai“ tapo daugybės nesusipratimų priežastimi, nes buvo mėginama į juos redukuoti dekonstrukcijos sampratą ir žodį.

Taip pat reikia pasakyti, kad šis žodis Prancūzijoje buvo retai vartojamas ir dažnai nežinomas. Jis tam tikra prasme buvo rekonstruotas ir jo vartojimo reikšmę apibrėžė įvairūs knyga „Apie gramatologiją“ besiremiantys ar ją aptariantys diskursai. Dabar pamėginsiu patikslinti būtent šią vartojimo reikšmę, o ne kokią nors pirminę šio žodžio reikšmę, kokią nors jo etimologiją, nepriklausančią nuo jokios kontekstinės strategijos3.

Dar keli žodžiai apie „kontekstą“. Tuo metu vyravo „struktūralizmas“. „Dekonstrukcija“ atrodė einanti šia kryptimi, nes žodis reiškia tam tikrą dėmesį struktūroms (o jos nėra nei tiesiog idėjos, nei formos, nei sintezės, nei sistemos). Dekonstravimas buvo taip pat ir struktūralistinis veiksmas, ar bent jau tai buvo tam tikra struktūralistinės problematikos būtinybė. Tačiau tai taip pat buvo antistruktūralistinis veiksmas, ir šio žodžio sėkmė iš dalies priklauso nuo šios dviprasmybės. Reikėjo išardyti, iškonstruoti, išsluoksniuoti struktūras – visokių tipų struktūras: lingvistines, „logocentrines“, „fonocentrines“ (tuo metu struktūralizme ypač vyravo vadinamosios struktūrinės kalbotyros, dar vadinamos de Saussure’o kalbotyra, lingvistiniai modeliai), socio-institucines, politines, kultūrines, o ypač ir visų pirma filosofines. Štai kodėl, ypač JAV, dekonstrukcijos motyvas buvo susietas su „postruktūralizmu“ (Prancūzijoje šis žodis buvo nežinomas, išskyrus tuos atvejus, kai jis „sugrįžta“ iš JAV). Tačiau struktūrų išardymas, iškonstravimas, išsluoksniavimas – tam tikra prasme daugiau istorinis nei „struktūralistinis“ veiksmas, kuriuo struktūralizmas kaip tik kvestionuojamas, – tai nebuvo negatyvi operacija. Užuot griovus, iš tiesų reikėjo suprasti, kaip kokia nors „visuma“ buvo sukonstruota, tad ją reikėjo rekonstruoti. Vis dėlto negatyvų šio žodžio aspektą buvo ir tebėra sunku ištrinti dar ir dėl to, kad jį pateikia paties žodžio gramatika (neiginio reikšmę turintis priešdėlis de-), nors ji taip pat gali mums sufleruoti genealoginio išvestinumo, o ne griovimo reikšmę. Štai kodėl šis žodis, bent jau paimtas atskirai, man niekada neatrodė pakankamas (tačiau koks gi žodis yra savaime pakankamas?), jis turėjo būti apsuptas diskurso. Negatyvų šio žodžio aspektą sunku ištrinti dar ir dėl to, kad dekonstravimo darbe aš turėjau, panašiai kaip darau ir čia, išskleisti daugybę perspėjančių, apsauginio pobūdžio pastabų, galiausiai atmesti visas tradicines filosofines sąvokas, drauge patvirtindamas, kad būtina jomis naudotis bent jau perbraukus jas kryžmai4. Tad kai kurie paskubėjo šią veiklą pavadinti tam tikra negatyviąja teologija (tokia interpretacija nėra nei teisinga, nei klaidinga, bet aš čia nesileisiu į diskusijas).

Kad ir kaip būtų, nepaisant apgaulingo įspūdžio, dekonstrukcija nėra nei analizė, nei kritika, ir šio žodžio vertimas turėtų į tai atsižvelgti. Tai nėra analizė ypač dėl to, kad kokios nors struktūros išmontavimas nėra grįžimas prie paprasto elemento, prie kokios nors nebepadalijamos kilmės. Šios sąvokos, kaip ir analizės sąvoka, pačios yra dekonstrukcijai pajungtos filosofemos. Tai nėra ir kritika bendrąja ar Kanto vartojama prasme. Krinein ar krisis (apsisprendimo, pasirinkimo, sprendimo, sugebėjimo skirti) instancija, kaip, beje, ir visas transcendentalinės kritikos aparatas, pati yra viena iš esminių dekonstrukcijos „temų“ ar „objektų“.

Tą patį pasakyčiau ir apie metodą. Dekonstrukcija nėra metodas ir negali būti transformuota į metodą. Ypač jei šiame žodyje pabrėžiama procedūros ar technikos reikšmė. Taip, kai kuriose vietose (universitetinėse ar kultūrinėse, – konkrečiai turiu omenyje JAV) techninė ar metodologinė „metafora“, kuri atrodo neišvengiamai susijusi su pačiu žodžiu „dekonstrukcija“, galėjo kai ką sužavėti ar išvesti iš kelio. Dėl to kaip tik tose vietose prasidėjo diskusija: ar dekonstrukcija gali tapti skaitymo bei interpretacijos metodu? Ar ji gali leistis būti pasisavinama ir prijaukinama akademinių institucijų?

Nepakanka sakyti, kad dekonstrukcija negali būti redukuojama į kokį nors metodologinį instrumentiškumą, į transponuojamų taisyklių bei procedūrų visumą. Nepakanka sakyti, kad kiekvienas dekonstrukcijos „ivykis“ yra nepakartojamas ar bent jau kažkuo panašus į idiomą ar parašą. Taip pat reikia pabrėžti, kad dekonstrukcija net nėra koks nors veiksmas ar operacija. Ne tik dėl to, kad joje esama tam tikro „pasyvumo“ ar „kęsmo“ (jis yra pasyvesnis už pasyvumą, kaip pasakytų Blanchot, už pasyvumą, kuris priešpriešinamas aktyvumui). Ne tik dėl to, kad ji nepriklauso kokiam nors subjektui (individualiam ar kolektyviniam), iš kurio kiltų dekonstravimo iniciatyva ir kuris jį taikytų kokiam nors objektui, tekstui, temai ir pan. Dekonstrukcija vyksta savaime, tai įvykis, kuris nelaukia nei subjekto, nei netgi modernybės svarstymo, sąmonės ar susiformavimo. Tai dekonstruojasi. Tai čia nėra koks nors beasmenis dalykas, kurį būtų galima supriešinti su subjekto ego. Tai dekonstruojama (Littré žodyne rašoma: „dekonstruotis […] prarasti savo konstrukciją“). Ir visa paslaptis slypi dekonstruojasi „si“ dalelytėje, kuri nėra kokio nors „aš“ ar sąmonės refleksyvumas. Pažymiu, mielas drauge, kad mėgindamas paaiškinti žodį, idant padėčiau jį išversti, aš viso labo šitaip tik dauginu sunkumus: neįmanoma „vertėjo užduotis“ (Benjaminas) – štai ką reiškia „dekonstrukcija“.

Dekonstrukcija vyksta visur, kur tai vyksta, kur yra kas nors (ir tai neapribojama prasme ar tekstu, pastarąjį suprantant įprasta ir knygine šio žodžio prasme), todėl reikia apmąstyti, kas šiandien vyksta mūsų pasaulyje ir „modernybėje“ tuo metu, kai dekonstrukcija tampa motyvu su savo žodžiu, savo privilegijuotomis temomis, savo kintama strategija ir t. t. Neturiu paprasto ir suformuluojamo atsakymo į šį klausimą. Visos mano esė kaip tik mėgina išsiaiškinti šį milžinišką klausimą. Jos yra tiek kuklūs jo simptomai, tiek ir interpretacijos bandymai. Sekdamas Heideggerio schema, aš net nedrįstu pasakyti, kad mes priklausome buvimo-dekonstruojamu5 „epochai“, tokiam buvimui-dekonstruojamu, kuris būtų pasireiškęs ar drauge pasislėpęs kitose epochose. Šis „epochos“ mąstymas ir ypač būties lemties sutelkties, jos paskirtumo ar nulemtumo (Schicken, Geschick) vienovės mąstymas negali suteikti jokios garantijos.

Glaustai apibendrindamas pasakysiu, kad sunkumas, susijęs su žodžio „dekonstrukcija“ apibrėžimu ir vertimu sąlygojamas to, kad visi predikatai, visos apibrėžiančios sąvokos, visos leksinės reikšmės ir net sintaksinės formuluotės, kurios tam tikrą laiką atrodo tinkančios šiam apibrėžimui ir šiam vertimui, taip pat yra tiesiogiai ar netiesiogiai dekonstruotos ar dekonstruotinos ir t. t. Ir tai galioja pačiam žodžiui, pačiai žodžio „dekonstrukcija“ vienovei, kaip bet kokio žodžio vienovei. Knygoje „Apie gramatologiją“ kvestionuojama „žodžio“ vienovė bei žodinis vienetas ir visos jam dažniausiai suteikiamos privilegijos, ypač kai jis įgyja daiktavardinį pavidalą6. Tad vien diskursas ar veikiau raštas gali pamainyti šį žodžio negalėjimą būti pakankamam „minčiai’“. Bet kokia frazė, kaip „dekonstrukcija yra X“ ar „dekonstrukcija nėra X“, a priori negalioja, galime sakyti, kad ji mažų mažiausiai klaidinga. Žinote, to, kas tekstuose vadinama „dekonstrukcija“, vienas iš pagrindinių tikslų – tai būtent onto-logiškumo ir visų pirma tiesioginės nuosakos esamojo laiko trečiojo asmens konstrukcijos S yra P ribų nustatymas.

Žodis „dekonstrukcija“, kaip ir bet koks kitas žodis, savo vertę įgyja tik įsirašęs į galimų substitucijų grandinę – į tai, kas taip ramiai vadinama „kontekstu“. Man iš to, ką aš mėginau ir vis dar mėginu rašyti, šis žodis įdomus tik tam tikrame kontekste, kuriame jis pakeičia daugybę kitų žodžių ir leidžiasi jų apibrėžiamas: pavyzdžiui, „raštas“, „pėdsakas“, „skirsrmas“, „pakaitalas-priedas“, „hymen“, „pharmakon“, „riba-paraštė“, „įpjova-pirmasis gabalas“, „parergon“ ir t. t.7 Sąrašas pagal apibrėžimą negali būti užbaigtas ir aš vien taupumo sumetimais pacitavau tik daiktavardžius, o to nepakanka. Iš tiesų būtų reikėję pacituoti frazes bei frazių sekas, kurios savo ruožtu kai kuriuose mano tekstuose determinuoja cituotus daiktavardžius.

Kas nėra dekonstrukcija? – Ogi viskas!

Kas yra dekonstrukcija? – Ogi niekas!

Dėl visų šitų priežasčių nemanau. kad tai būtų geras žodis. Visų pirma jis negražus. Žinoma, jis padėjo tam tikroje apibrėžtoje situacijoje. O norint sužinoti, kaip, nepaisant savo esminio netobulumo, jis atsidūrė galimų substitucijų grandinėje, reikėtų analizuoti ir dekonstruoti pačią šią „apibrėžtą situaciją“. Tai sunku ir čia ne vieta tuo užsiimti.

Ir dar vienas žodelis einant į pabaigą, nes šis laiškas ir taip jau per ilgas. Nemanau, kad originalo kalbos ar teksto atžvilgiu vertimas yra antraeilis ir išvestinis įvykis. Kaip ką tik sakiau, „dekonstrukcija“ yra substitucijų grandinėje iš esmės pakeičiamas žodis. Ir tai taip pat gali vykti nuo vienos kalbos einant prie kitos. „Dekonstrukcija“ turėtų šansą, jei koks nors kitas žodis (tas pats ir kitas) būtų surastas ar sugalvotas japonų kalboje tam pačiam dalykui (tam pačiam ir kitam) pasakyti – tam, kad būtų kalbama apie dekonstrukciją ir kad ji būtų nunešta kitur, kad ji būtų užrašyta ir perrašyta. Tokiu žodžiu, kuris, be to, dar būtų ir gražesnis.

Kai kalbu apie kito raštą, kuris būtų gražesnis, aišku, turiu omenyje vertimą kaip eilėraščio riziką ir jo šansą. Kaip išversti „eiles“, kokį nors „eilėraštį“?

[…] Su didžiausia pagarba, mielas Profesoriau Izutsu.

Jacques Derrida

 

Vertė Nijolė Keršytė

Versta iš: J. Derrida, Lettre à un ami japonais, in: Psyché. Inventions de l’autre, Paris, Galilée, 1987.

Pirmoji publikacija leidinyje: Lilija Duoblienė, „Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link. Mokymo priemonė aukštosioms mokykloms“, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 188-195.

 

P. S.

SKAITYTI

Derrida laišką draugui japonui

prancūzų kalba:

Lettre à un ami japonais

anglų kalba:

Letter to a Japanese Friend

P. P. S.

Dekonstrukcija vyksme: Derrida pastabos Roland’o Barthes’o tekste ↓

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

  1. Šis laiškas – tai intertekstinė aliuzija į M. Heideggerio straipsnį „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“, kuriame svarstomi kalbos ir jos santykio su būtimi klausimai (žr. Martynas Heidegeris, „Rinktiniai raštai“, Vilnius: Mintis, 1992, vertė Arvydas Šliogeris). Heideggerio filosofijoje tiesos prieiga vyksta per balso stichiją, todėl ten svarbus pokalbis, dialogas. Derrida filosofijoje tiesa konstituojama rašto, suvokiamo plačiąja prasme, stichijoje, todėl čia svarbus laiškas. Draugas japonas, viena vertus, žymi Vakarų kultūrai priešingos Rytų kultūros atstovą, jis yra idealus kitas, kitybės, skirtybės reprezentantas. Kita vertus, kaip draugas, kaip filosofas, jis ženklina galimą tiltą tarp dviejų kultūrų arba jų išverčiamumo vienos į kitą problemą. – Vertėjos pastaba.)
  2. Pridursiu, kad kitame žodyno skirsnyje apibrėžiama „dekonstrukcija“ ne mažiau įdomi:
    „DEKONSTRUKCIJA.
    Dekonstravimo veiksmas, kokios nors visumos dalių išardymas. Pastato dekonstravimas. Mašinos dekonstravimas.
    Gramatika: užsienio kalba parašyto sakinio žodžių perkėlimas, aišku, pažeidžiant tos kalbos sintaksę, bet drauge priartėjant prie gimtosios kalbos sintaksės, siekiant geriau suvokti sakinyje pateikiamų žodžių prasmę. Šis terminas kaip tik reiškia tai, ką dauguma gramatikų netiksliai vadina ‘konstravimu’. Mat kiekvieno autoriaus tekste visi sakiniai yra sukonstruoti remiantis gimtosios kalbos dvasia. O ką daro užsienietis, kuris nori suprasti, išversti šį autorių? Jis dekonstruoja sakinius, jis atsieja žodžius, sekdamas užsienio kalbos dvasia. Norint išvengti terminologinės painiavos, reikėtų sakyti, kad verčiamo autoriaus kalbos atžvilgiu atliekamas Dekonstravimas, o vertėjo kalbos atžvilgiu – Konstravimas.“ Dictionnaire de Becherelle, Paris. Garnier, 1873, 15 leid.) – Autoriaus pastaba.
  3. Tai Heideggerio mąstymo būdas: jis kreipė dėmesį į pirminę žodžių reikšmę, į jų etimologiją, atsiedamas ją nuo dabartinio jų vartojimo ir etimologijos gija rutuliodamas savo filosofinę mintį. – Vertėjos pastaba.
  4. Kryžminio perbraukimo idėją Derrida paima iš Heideggerio (žr. „Rašytinė būtis“ // J. Derrida, „Apie gramatologiją“. Vilnius: Baltos lankos, 2006, vertė Nijolė Keršytė). Heideggeris žodį „būtis“ leido skaityti tik perbrauktą kryžmai (kreuzweise Durchstreichung), perspėdamas, kad toks kryžminis perbraukimas nėra „tiesiog negatyvus ženklas“. Perbraukimas nutrina, bet palieka įskaitomą žodį. Šitaip siekiama išvengti tokio perbraukto žodžio (Heideggeriui tai buvo „būtis“) pavertimo substancija, sudaiktinimo, pavertimo vienu buviniu (daiktu) tarp kitų buvinių. O Derrida atveju perbraukimas leidžia išvengti sąvokos pavertimo galutine tiesa, visų kitų sąvokų kilme ar pagrindu. Derrida nuolat pabrėžia vienos sąvokos pakeičiamumą kita. – Vertėjos pastaba.
  5. être-en-déconstruction – šį pasakymą galima versti ir „būties dekonstravimas“ ar „dekonstruojama būtis“, mat iš tiesų, be kitų dekonstrukcijų, Derrida atlieka ir Heideggerio būties dekonstrukciją. Žr. „Rašytinė būtis“ // J. Derrida, „Apie gramatologiją“. – Vertėjos pastaba.
  6. Žr. „Išorė ir vidus“ // J. Derrida, „Apie gramatologiją“. – Vertėjos pastaba.
  7. Čia Derrida pateikia savo filosofijoje dažnai vartotus žodžius, kurių dauguma yra dviprasmiai, turintys netgi priešingas prasmes ir kaip tik dėl to jam tokie svarbūs, nes jis panaudoja patį jų dviprasmiškumą. Dėl to verčiant kai kuriuos iš jų pateikti du žodžiai, sujungti brūkšneliu.
    Skirsmas – différance – tai Derrida sugalvotas naujadaras. Prancūzų kalboje esama tik žodžio différence – „skirtumas, skirtis“. Jis padarytas iš veiksmažodžio différer, turinčio dvi pagrindines reikšmes: 1) skirti, daryti skirtumą: 2) uždelsti, užlaikyti, atidėti. Abi šios reikšmės vienodai svarbios autoriui. Derrida įveda naują žodį différance, kuris nuo įprasto žodžio différence skiriasi tik rašytiniame tekste (tariant balsu skirtumas išnyksta, nes abiejų žodžių tarimas vienodas). Abu žodžiai reiškia procesualumą, tik différance yra tarsi „pirmapradiškesnis“, jis yra bet kokio différence (skirtumo, skirties) „kilmė“, „šaltinis“, jo galimybės sąlyga. Skirsmas žymi skyrimo-uždelsimo produkavimą, per kurį ir gimsta reikšmė (čia Derrida tęsia de Saussure’o teiginį, esą kalboje svarbūs vien skirtumai, taigi reikšmė gali kilti tik iš skirtumų, kuriais vieni elementai skiriasi nuo kitų).
    Hymen (gr.) – dvi priešingas reikšmes turintis žodis: „vedybos“ ir „mergystės plėvė“, kaip
    seksualinės nekaltybės ženklas.
    Pharmakon (gr.) – ir „vaistas“, ir „nuodas“.
    Parergon (gr.) – „papildomas, antraeilis“ ir „priedas: tai, ko yra per daug“ ( jis iš esmės atitinka Derrida dažnai vartojamą ir čia taip pat cituojamą prancūzų kalbos žodį supplément – „pakaitalas, priedas, papildas“).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.