Būti svečiu Žemėje

pagal | 2019 10 20

Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (A Long Saturday, 2017), kurioje autorių kalbina prancūzų žurnalistė Laure Adler. Šiame pokalbyje Steineris mąsto apie žmogaus, kaip gyvenimo svečio, idėją ir pareigą mokyti bendrapiliečius visur jaustis tarsi namuose, padėti jiems suprasti, kad visi šioje Žemėje esame tik svečiai.

***

Laure Adler: Apmąstymuose apie judaizmą, randamų kiekvienoje jūsų knygoje, plėtojate idėjos apie gyvenimą vienoje vietoje, jei tas kažkas yra žydas, atmetimą. Knygoje „Kalba ir tyla“ (Language and Silence) rašote: „Lėlės palėpėje nebuvo mūsų; vaiduokliai nuomoja orą.“

George Steiner: Taip, aš tuo tikiu. Yra teigiančių, kad neįsišaknijimas kokioje nors vietoje reiškia svorio centro viduje, tikro ryšio su žeme ir mirusiaisiais – brangusis Maurice’as Barrès’as! – neturėjimą, savo šeimos protėvių nepažinimą. Iš esmės tai padėtis, kurią Hitleris užgauliai nusakė „žmogaus ore“ (Luftmensch) sąvoka.

Man asmeniškai patinka tiek oras, tiek vėjas. Buvimas Luftmensch manęs visiškai netrikdo. Priešingai, tai man leidžia kirsti vandenynus, žemynus, tokiu būdu bent šiek tiek atrandant šį žavų pasaulį, kuriame gyvenimas toks trumpas. Beje, labai gerai žinau, kad daugumai žmonių (ir jie turi teisę taip mąstyti) yra labai svarbu turėti asmeninę žemės valdą, namą. Gerbiu tokią poziciją, nesu kvailys. Tačiau nereikėtų pamiršti ir antrosios monetos pusės, kurioje – šovinizmas, rasinė neapykanta, kito, kaip svetimo, baimė. Tai, kad praėjus daugiau nei penkiasdešimčiai metų po Aušvico susiduriame su rasiniais konfliktais Balkanuose, Afrikoje, kad visur matome absurdišką kitos rasės (žodžiai, beje, čia nieko nereiškia) ar kitos tautybės kaimynui baimę, manydami, kad dėl jų egzistavimo smuks turto vertė, yra tiesiog nepadoru. Argi ne taip? Suprantama, bet vis tiek nepadoru. Žmogus – teritorinis gyvūnas. Žiaurus, įbaugintas. Mažiausiai, ką galime padaryti, tai pabandyti tą baimę įveikti.

Turiu dvi anūkes, du juodus perlus, ypatingai svarbius mano ir mano žmonos gyvenime. Iš kur jos atsirado? Iš Indijos našlaičių namų, esančių Haiderabado mieste. Mano dukra Debora, jauniausia senovės graikų profesorė Kolumbijos universitete, su vyru, mūsų žentu, dėstančiu Prinstono universitete klasikines kalbas, lotynų ir romėnų istoriją (išties yra kuo didžiuotis!), įsivaikino tas dvi mažas mergaites. Vienai jų šešeri, kitai – treji. Rebeka ir Miriam. Iš jųdviejų ypač Miriam panėšėja į juodą deimantą, nes yra tamsi kaip vidurnaktis, mėnulio šviesos akimis. Vakaruose žmonių, turinčių tokias akis, nėra. Esu išprotėjęs dėl šių mergaičių, dievinu jas. Manau, geriau tegul jos gyvena Amerikoje, kur visuomenėje bent jau priimtinas toks įvaikinimas. Žinojimas, kad mano mylimo Kembridžo gatvėse kita odos spalva galėtų būti problematiška, verčia baisiai susigėsti. Tai mane net labai siutina. Manęs nepavyktų įtikinti, jog neįmanoma iš visos širdies mylėti žmonių, kurie visiškai skiriasi nuo tavęs. Akivaizdu, nedaug man liko gyvenimo metų, netrukus pasieksiu pabaigą; norėčiau jas apsaugoti nuo kai kurių dalykų, bet negaliu. Esu bejėgis. Bet to užtenka suvokimui, kad teiginys „Mylėti galiu tik tokius kaip aš“ atspindi išblukusią sielą.

Žydų būklė nepaprastai paslaptinga. Graikai dievaži buvo talentingi. Romėnai iš tiesų formavo pasaulį, o senovės egiptiečiai prisidėjo prie žmonijos formavimo. Tačiau visi jie dingo. Visi.

Taigi klausiu: kodėl mes išgyvenome? Juk galėjome priimti krikščionybę, Mesiją, visą paketą (kai kurių žydų pranašai tą net pranašavo). Jau seniai galėjome asimiliuotis. Tad kodėl išgyvenome Šoa, Holokaustą? Mano atsakymas yra nuviliančiai antisionistinis. Žinau, Izraelis yra stebuklas, be kurio nebūtume. Visai gali būti, kad mano vaikams ir anūkams vieną dieną jis taps vieninteliu prieglobsčiu. Bet asmeniškai to priimti negaliu, nes tikiu, kad kiekvienas žydas turi užduotį būti kviečiamu piligrimu. Visur būti svečiu, bandant lėtai, neperžengiant galimybių, padėti kitiems suprasti, kad visi šioje Žemėje esame tik svečiai. Mokyti bendrapiliečius visur jaustis tarsi namuose yra būtinas gyvenimo menas. Taip pat prisidėti prie kiekvienos bendruomenės, kurion esame pakviesti apsistoti. O atėjus metui vėl susikrauti krepšius ir išvykti, net jeigu tai būtų siaubingai sunku, taip pat ir materialiniu atžvilgiu, – šitai laikau esant žydo uždaviniu. Įsivaizduokime: rytoj turėčiau pradėti viską iš naujo (nors mano amžiuje tas mažai tikėtina), tarkime, Indonezijoje. Pradėčiau nuo to, kad imčiausi mokytis jų kalbos. Apskritai tai net išeitų man į gerą, nes tapau baisiai tingus.

Pirmasis darbas ten būtų gana vergiškas, tačiau esu pakankamai arogantiškas, kad antrąjį vilčiausi būsiant kur kas geresnį. Tada, tikiuosi, Dievui pasakysiu: „Visa tai – nepaprastai įdomu!“ Pažadu, dėl tokių pokyčių tikrai neverkšlenčiau: „Kaip tai galėjo man nutikti? Kodėl aš? Kodėl tapau auka?“ Ne! – „Dieve, tai tikrai įdomu“.

Mane tiesiog vilioja atrasti naujas kultūras. Humani nihil a me alienum, kaip rašė didysis Lotynų Amerikos poetas: niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. Žmogaus namai gali būti visur. Duokite tik stalą, prie kurio galėčiau dirbti, ir tai jau taps mano namais. Netikiu nei pasais (absurdiškas dalykas), nei vėliavomis. Tačiau tvirtai tikiu gaunamais privalumais imantis kažko naujo.

Yra tokia anekdoto verta istorija: man pirmą kartą įžengus į savo kabinetą Pekino universitete, į kurį buvau pakviestas, nosį užima pykinantis kvapas. Pasirodo, rašomoji mašinėlė padėta šalia šiukšlių dėžės ir jai trūksta pusės klaviatūros, o stalas turi tik tris su puse kojos. Penkias minutes praleidžiu idiotiškoje panikoje. Klausiu savęs: „Kas gi čia dabar? Aš nepajėgsiu…“ Tuo metu atsidaro durys ir vienas labai mandagus studentas sako: „Esu užsirašęs į jūsų seminarą, gal galite pateikti sąrašą tekstų, kuriuos galėčiau studijuoti?” Tuomet pagalvoju, kad aš namuose, tikruose namuose. Galėjau atsidurti Harvarde, Sorbonoje, Oksforde, Prinstone ar Berlyne, tačiau namie esu čia, o tas studentas yra mano šeima. Jis labai vertina galimybę mokytis kartu su manimi? Puiku! Taigi aš ten, kur ir turėčiau būti. Kaip nuostabu, kad mano profesija leidžia turėti naują šeimą kiekvieną rudenį. Ir štai dabar mano buvę studentai dėsto penkiuose žemynuose.

Medis turi šaknis, aš turiu kojas – tai yra didžiulis privalumas. Myliu medžius. Aš garbinu medžius, augančius mano kieme. Nepaisant to, užėjus audrai jie gali lūžti, kristi; medžiui, deja, gali smogti kirvis, jį gali pakirsti trinktelėjęs žaibas. Tuo tarpu aš galiu bėgti. Kojos – aukščiausios klasės išradimas, būtų nedovanotina jų neišnaudoti.

L.A. Labai griežtai žiūrite į islamą. Kodėl?

G.S. Reikėtų pradėti nuo to, kad grėsmė vis labiau auga. Yra du neginčijami dalykai: pirma, nuo XV a. atsisakyta bet kokio mokslo, – islamas nepripažįsta fakto, racionalaus įrodymo, teoremos sąvokų; antra, moterims primetamas likimas, tad iš esmės pusė žmonijos traktuojama kaip žemesnė. Dėl šių priežasčių netikiu ekumenizmu ir galimybe susitarti. Dar Malraux prognozavo, kad mūsų amžiuje religiniai karai bus didžiausi istorijoje. Žydus galėtų išgelbėti tik karas tarp šiitų ir sunitų, kurių tarpusavio priešprieša kursto konfliktus visuose Artimuosiuose Rytuose. Sirijoje egzistuoja septyniolika islamo sektų, nekenčiančių viena kitos labiau nei pagonių ar žydų. Neapykanta tarp jų yra nesuvokiamai didelė ir žiauri, negailestinga. Tad gali būti, kad Dievas mums padės, kad judaizmas Izraelyje išliks dėl siaubingų kovų islamo viduje. Taip, ši viltis nėra maloni, vis tik žinome ir kitų liūdnų stebuklų. Atrodo, aš pirmasis iškėliau „liūdno stebuklo“ sąvoką.

[…]

L. A. Knygoje „Kalba ir tyla“ rašote: „Izraelio valstybė tam tikra prasme yra liūdnas stebuklas.“ Ar šiandien pasakytumėte tą patį?

G. S. Taip sakyti pavojinga, bet vis tiek pasakyčiau tą patį: judaizmas siekia toliau už Izraelį. Pusė tūkstančio metų Ispanijoje – vieni geriausių žydų kultūroje. Penki šimtai metų Salonikuose žymi milžinišką dvasinę ir intelektualinę didybę. Amerikos žydai dominuoja daugelyje mokslo ir ekonomikos sričių. Žiniasklaidoje ir literatūroje vaidmuo dar didesnis. Įsivaizduokime, kad Izraelis pradingsta: ar diaspora psichologiškai pakeltų tokį šoką? Nežinau. Ši mintis siaubinga, tačiau mūsų smegenys pajėgios galvoti apie neįsivaizduojamus dalykus. Tai kasdienė mano, kaip mokytojo ir mąstytojo, užduotis. Dėl jos Dievas mane išleido į pasaulį. Be menkiausios abejonės esu įsitikinęs, kad judaizmas išliktų. Neturiu abejonių ir dėl to, kad tai, ką įvardinau „gyvenimo svečiu“, tęstų savo kelionę. Nors ir baisu, apie tai reikia galvoti.

L. A. Ar klajojančio žydo prototipas skirtas abejoti Izraelio egzistavimo reikalingumu?

G. S. Ne, aš neabejoju. Izraelio valstybės įkūrimas – stebuklas tai išgyvenusiai žydų tautos daliai, kuri rado prieglobstį. Tiesiog nemanau, kad tai yra vienintelis galimas sprendimas. Nuostabus man atrodo klajoklio likimas. Klajoti tarp žmonių – tai ir lankyti juos.

[…]

L. A. Jums buvimas žydu nėra priklausymas rasei – tai savęs tapatinimas su mokslo siekiančia tauta iš Šventojo Rašto.

G. S. Nesuprantu verslo, kuris daromas iš mūsų rasės. Būti žydu – priklausyti daugiatūkstantmetei protu vedamo gyvenimo tradicijai, besąlygiškai pagarbai Šventajam Raštui. Tai reiškia, kad daiktai visuomet turi būti supakuoti, paruošti išvykimui, nesiskundžiant, nekaltinant kosmoso neteisingumu. Reikia suprasti, kad tai privilegija. Nepamirškite (nors žmonės linkę), kad senovės graikų kalboje žodis „svečias“ sutampa su žodžiu „užsienietis“ – xenos. Mūsų tragišką būklę rodo tai, kad žodis ksenofobija vartojamas per plačiai ir per dažnai, tuo tarpu ksenofilija – išnyko. Esamą krizę apibūdinčiau taip.

[…]

Bendrai noriu pasakyti, kad žydai ir toliau prisideda keldami mokslą, filosofiją, intelektualią mintį. Aš pats save visuomet laikiau žydu – tai akcentuoju tiek pirmoje knygoje „Tolstojus ar Dostojevskis“, tiek „Tragedijos mirtyje“, tiek ir kitose. Esu tas, kuris eina pirmyn didžiuodamasis, kad neturi namų. Savo gyvenimo pabaigoje manau, kad tai beveik viskas, kas mane apibūdina.

Himnas gyvenimui

Mina Levitan-Babenskienė. Himnas gyvenimui (gobelenas, 1977–1978)

 

Vertė Karolina Rimkutė

Versta iš: George Steiner, Laure Adler, A Long Saturday, Chicago: University of Chicago Press, 2017 ir

forward.com/culture/367139/you–really–need–to–read–this–terrific–interview–with–george–steiner/

 

Susiję tekstai:

Eiti pirmyn didžiuojantis, kad neturi namų: pokalbis su George’u Steineriu

Ilgasis šeštadienis su George’u Steineriu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *