Apie tai, kaip „atrandami/atsiranda“ tekstai: Foucault paskaitos apie Manet istorija

pagal | 2019 08 31

Pristatome jums dviejų „banginių“ – filosofo Michelio Foucault ir tapytojo Édouardo Manet – susidūrimą. Mūsų dėmesio sulaukęs susidūrimas nėra persiklojantis viename laikmetyje: kai filosofo egzistencija įsiterpė į pasaulio sanklodą, tapytojo egzistencija jau prieš daugybę metų buvo užbaigusi savo „projektą“. Tačiau šie abu iškilūs prancūzų kultūros atstovai, neabejotini „banginiai“ savo profesinėje veikloje, susitiko kūrybinės plotmės pasaulyje bei paneigė laiko ir baigtinumo ribas, esmingai ir produktyviai sukeldami kelias kultūrines bangas. Jokios patetikos, ezoterikos ar juo labiau sentimentalios mistikos čia nereikia įžvelgti. Viskas paprasta ir pakankamai aišku, kaip sakydavo Arvydas Šliogeris savo paskaitose: štai prieš mane stovi graikai – Aristotelis, Platonas, Herakleitas, štai ten Homeras ir Eschilas, ir visi jie man dabar gyvesni nei kai kurie studentai, sėdintys auditorijoje ir „klausantys“ mano monologo.

Taip, filosofijoje esti gyvybinio prado, kuris nepavaldus laikui ir ypač istorijai. Šis gyvybinis pradas toliau aktualizuoja mintinį egzistavimą net tos minties autoriaus fiziniam kūnui seniai sudūlėjus ir grįžus „iš dulkių į dulkes“. Nors Manet formaliai nėra filosofas, t. y. mąstytojas, ir šis gyvybingumo pradas gali būti formaliai ginčijamas, tačiau, prisiminus Gillles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari knygą Qu’est-ce que la philosophie?1, žinome, kad šį gyvybingumą skirtingų kultūrinių veiklų individuose steigia skirtingų kūrybinio pasaulio klosčių aspiracijos: filosofai – konceptai; mokslininkai – perceptai; menininkai – efektai. Taigi siūlome jums dviejų kultūros „klosčių banginių“ afekto ir koncepto susidūrimą. Foucault, toliau „kaldamas“ savo „lūžio“ konceptą, aptinka Manet „efektą“ ir skaito apie šio tapytojo kūrinius paskaitas.

Mūsų manymu, tai yra unikalus tekstas. Jis archyvuotas, t. y. išsaugotas istoriniame laike, garsinėje / fonetinėje kalbos matricoje (tai intensyvina „gyvumo“ pobūdį naiviuoju lygmeniu), ir „nuėjo“ ilgą bei vingiuotą kelią, kol buvo publikuotas ir pradėti adoruoti kaip Foucault tekstas, t. y. priskirtas autorinis statusas autoriaus ir subjekto „mirties“ pranašui. Tai intelektinės kultūros paradoksas. Priešais guli storiausias, 1708 puslapių Foucault rinktinių raštų pirmasis tomas Dits et écrits I. 1954–1975, išleistas 2008 m. leidyklos Gallimard. Pagal metų rodyklę atsiverčiame 1967–1971 m. chronologiją ir neaptinkame jokių žymių, kad Foucault mąstė, rašė ar kažkaip kitaip domėjosi Manet. Atsitraukę nuo oficialios Foucault raštų CV, dar kartą šį dalyką patikriname „liaudies išminties lobyne“ Vikipedijoje: https://en.wikipedia.org/wiki/Michel_Foucault_bibliography. Jokių Manet pėdsakų. O visgi prieš mus guli 2004-aisiais išleista (keturi metai prieš minėtą Gallimard rinkinį!) knyga Michel Foucault LA PEINTURE DE MANET suivi de MICHEL FOUCAULT, UN REGARD. Kaip paaiškinti tokias tekstinio pasaulio sanklodų variacijas ir klostymąsi?

Michelio Foucault atvaizdo fragmentas Chaoso buveinėje (Demeure du Chaos)

Nors ištikimas (nuo 1963 m. iki pat mirties) Foucault partneris Danielis Defert’as tvirtina, kad Foucault intensyviai dirbo rinkdamas medžiagą knygai apie Manet, kad labai domėjosi Thomas Couture’o (pas pastarąjį tapybos technikos mokėsi Manet) salono veikla, netgi yra išlikę faktų, jog Foucault buvo sudaręs preliminarią sutartį su Minuit leidykla dėl knygos apie Manet (jos darbinis pavadinimas buvo „Juoda ir spalvota“), visos šios pastangos „nuėjo perniek“: Foucault taip ir nepublikavo jokio teksto apie vieną iš impresionizmo pradininkų, tik perskaitė keletą paskaitų apie jo paveikslus2. Visas ką tik aprašytas žinojimas nesuteikė Defert’ui, vienam iš Dits et écrits tomų leidėjų3, preteksto įtraukti į oficialius Foucault raštų tomus minėtų paskaitų įrašų. Tikėtina, ne dėl to, kad nežinojo ar abejojo, jog Manet buvo svarbus epizodas Foucault apmąstymuose; turbūt kilo kita – autentiškumo – problema.

Dėl kažkokių priežasčių neišliko jokio Foucault teksto apie Manet (ar, tiksliau, tokio jo būvio, kurį būtų galima publikuoti); net ir jo paskaitų varianto, apie kurį užsimena Defert’as, nebuvo pirmojo Dits et écrits leidimo metu. Tuo metu cirkuliavo prastos kokybės Foucault paskaitų garso įrašai ir tekstas, kuris iš esmės buvo Foucault paskaitos Tunise transkripcija, atlikta Rachidos Triki, klausiusios jos 1971 m.4 Tačiau „visuotiniame Foucault diskurse“ ši transkripcija buvo ginčijama ir nepripažįstama kaip autentiškas Foucault mąstymo archyvavimo pavyzdys arba jo filosofijos palikimo epizodas. Tačiau šį dviejų kultūros titanų susidūrimą neabejotinai aitrino ir paties Foucault pozicija dailės atžvilgiu, apie kurią jis sako taip: „Dailėje mane iš tikrųjų žavi tai, kad jos nebūtina išžvalgyti. Aš ilsiuosi. Tai yra vienas tų dalykų, apie kuriuos galėčiau rašyti vien iš malonumo, su niekuo nekovodamas. Manau, kad neturiu jokios taktikos ar strategijos dailės atžvilgiu […] [Ž]inoma, visi Manet triukai mane žavi, intriguoja. Jis mane pribloškia.“ (Dits et écrits, IV, 1994: 706)

Visa tai domino plačius mąstančiųjų sluoksnius. Todėl chronologinio laiko eigoje vis stiprėjo intencija „prikelti / surasti / pateikti“ autentišką Foucault apmąstymų apie Manet pavyzdį. Buvo iš naujo peržiūrėta Triki transkripcija, imtasi kitų paskaitų Tunise įrašų paieškų; į šį „projektą“ aktyviai įsitraukė Defert’as, vykdydamas aktyvią Foucault palikimo peržvalgą, ieškodamas užrašų apie šias paskaitas. Tokiu būdu iškėlus tikslą „autentifikuoti“ Foucault paskaitą apie Manet nuo tuo metu sklandančių „klastočių“, tekstas buvo iš naujo peržvelgtas ir išanalizuotas remiantis papildomais jo įrašų šaltiniais bei Foucault archyve rastais užrašais. 2001 m. Foucault paskaita apie Manet buvo paruošta publikacijai ir išvydo „kultūrinio pasaulio šviesą“ kaip Prancūzų estetikų draugijos (La Société Française d’Esthétique) mėnraščio priedas 2001 m. balandį. Iš marginalinio paribio į rafinuotos draugijos įteisinimo galios sūkurį – štai tokia kūrybos gyvasties galia. Ji veržiasi ir užkariauja teritoriją nepaisydama fiziologinės „mirties“.

Po šios publikacijos Foucault ir Manet susidūrimas suteikė didžiulį poslinkį diskusijai estetikų draugijoje. Jau tų pačių 2001-ųjų lapkritį įvyko koliokviumas, kuriame buvo diskutuojama apie Foucault idėjas Manet ir dailės atžvilgiu. Iš šio koliokviumo atsirado tekstų rinkinys, pavadintas Michel Foucault, un regard („Michelis Foucault, žvilgsnis“), kuris tapo sudėtine dalimi 2004 m. išleistos knygos Michel Foucault LA PEINTURE DE MANET suivi de MICHEL FOUCAULT, UN REGARD. Taigi filosofo konceptas apie tapytojo efektą įgijo rašytinio teksto pavidalą. Ir kultūrinio pasaulio adaptaciją. Siekdami turtinti mus supančios kultūros ir ypač mąstančios kultūros klostes, artimiausiu metu pateiksime jums šios paskaitos lietuvišką vertimą, padalintą į kelias dalis.

Virginijus Gustas

 

Naudota literatūra:

Michel Foucault LA PEINTURE DE MANET suivi de MICHEL FOUCAULT, UN REGARD, Paris: Seuil, 2004.
Foucault, Michel. Dits et écrits IV. 1980–1988, Paris: Gallimard, 1994.

 

  1. Lietuviškai būtų „Kas yra filosofija“, nors prancūzų kalbos gramatika minėtoje formuluotėje kiek „laužta“ ir tiesioginis lietuviškas vertimas skambėtų labai mums nepriimtina forma – „Kas yra ta filosofija“. Šioje gramatinėje sandaroje ypatingas dėmesys turėtų krypti į įvardį „ta“, kuris pabrėžia filosofijos atskirtumą nuo klausime esančios pirminės klausiančiosios formos „kas yra“. Įvardis „ta“ savitu būdu įsiterpia tarp klausiančiosios formos ir „objekto“, taip pakreipdamas į kitą pusę / išbarstydamas / eliminuodamas žinojimą pačioje klausimo sandaroje ir intensyvindamas klausimo pobūdį. Filosofija šioje klausimo formoje praranda objektyvumo ir atsakymo turėjimą sąvokoje „filosofija“ ir yra probleminama radikaliu laipsniu.
  2. 1967 m. metais Milane, 1970 m. Tokijuje ir 1971 m. Tunise.
  3. 1994 m. išleistuose Dits et écrits, dviejuose Foucault raštų tomuose, surinkti įvairūs tekstai, priskiriami iškiliajam prancūzų filosofui. Šiuos raštus leidybai paruošė ilgametis Foucault partneris Danielis Defert’as kartu su paskutinių Foucault gyvenimo metų asmeniniu sekretoriumi (nuo 1976 m. iki filosofo mirties 1984 m.) François Ewald’u. Taip pat prie raštų leidimo prisidėjo Jacquesas Lagrange’as.
  4. Beje, ši transkripcija buvo publikuota akademiniame leidinyje Les Cahiers de Tunisie, 1989 3 et 4 trimester. No 149–150. P. 61–89, kuris buvo skirtas Foucault filosofijai.

5 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Manet tapyba pagal Michelį Foucault, I | Aplinkkeliai.lt

  2. Atgalinis pranešimas: Manet tapyba pagal Michelį Foucault, II | Aplinkkeliai.lt

  3. Atgalinis pranešimas: Manet tapyba pagal Michelį Foucault, III | Aplinkkeliai.lt

  4. Atgalinis pranešimas: Manet tapyba pagal Michelį Foucault, IV | Aplinkkeliai.lt

  5. Atgalinis pranešimas: Manet tapyba pagal Michelį Foucault, V | Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *