Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius. Pristatome paskutinę Foucault paskaitos dalį, kurioje nagrinėjama žiūrovo vieta. Aptariamas paveikslas „Baras Folies-Bergère“.
Žiūrovo vieta
§
„Baras Folies-Bergère“
(Un bar aux Folies-Bergère)1
Tęskime: noriu atkreipti jūsų dėmesį į paskutinį paveikslą, prie kurio kviečiu sustoti. Noriu pakalbėti su jumis ne apie erdvę, ne apšvietimą, o apie trečią dalyką, t. y. žiūrovo vietą. Tai paskutinis iš didžiųjų Manet paveikslų, „Baras Folies-Bergère“, kurį šiuo metu galite pamatyti Londone.
Man nebūtina nurodyti akivaizdaus paveikslo keistumo. Šis keistumas nėra susijęs su tuo, kas yra paveiksle, kadangi pavaizduoti elementai yra žinomi: priekyje portretišku stiliumi pavaizduotas vienas išskirtas asmuo, o už šio asmens – veidrodis, kuriame matome jo atspindį; čia kaip klasikinėje tapyboje: pavyzdžiui, toks pat modelis naudojamas Ingres’o2 paveiksle „Grafienės d’Haussonville portretas“ [Portrait de la comtesse d‘Haussonville, 1845] – priešais mus moteris, šios moters užnugaryje veidrodis, o tame veidrodyje matoma moters nugara.
Tačiau Manet paveikslas pakankamai skiriasi nuo šios įprastai traktuojamos tradicinės tapybos ir šiuos skirtumus galima nurodyti. Svarbiausia, ką matote, yra tai, jog veidrodis yra visiškai tapęs paveikslo fonu. Veidrodžio briauna, šis paauksuotas apvadas, yra tai, kuo Manet užveria erdvę plokščiame paviršiuje, tarsi kokioje sienoje; tai ta pati technika kaip ir „Maksimiliano egzekucijoje“ arba „Kaukių baliuje operoje“: už šių veikėjų, iš karto už jų, kyla siena, su kuria kažkas ne taip; Manet vaizduoja šią sieną kaip veidrodį, kuriame atsispindi tai, kas yra priešais paveikslą, tai, ko nematome, – tai savitas būdas parodyti, kad iš tiesų nėra jokios gilumos. Tai dvigubas gilumos neigimas: mes nematome ne tik to, kas yra už moters nugaros, nors ji stovi tiesiai priešais veidrodį, mes už jos [veidrodyje – V. G.] nematome to, kas stovi priešais ją. Tai yra pirmas dalykas, kurį būtina pažymėti, kalbant apie šį paveikslą.
Taip pat matote, kad čia apšvietimas yra išskirtinai frontalinis, jis krenta tiesiai į moterį tarsi plieksdamas į ją. Taip Manet padvigubina savo gudrybę, vaizduodamas frontalinį vidinį apšvietimą paveiksle, – jis reprodukuojamas dviem šviestuvais; ši reprodukcija, žinoma, yra reprodukuojama veidrodyje, todėl šviesos šaltiniai įgyja galimybę būti pavaizduoti paveikslo viduje, nors iš tiesų tai kyla iš paveikslo išorės, iš erdvės, esančios priešais paveikslą. Taip reprezentuojant, turime šviesos šaltinio vaizdavimą, kai šviesa plieskia į moterį iš tikrųjų būdama išorėje.
Tačiau šie dalykai yra sąlygiškai išskirtiniai ir iš dalies yra tik šio paveikslo aspektai. Daug svarbiau yra tai, kokiu būdu šie veikėjai, o, tiksliau, elementai, vaizduojami veidrodyje. Iš principo visa tai, kas yra, tai, kas turi būti prieš veidrodį, yra išreiškiama sutalpinant ir pačiame veidrodyje; taigi abiejose pusėse turime rasti tokius pačius elementus. Tiesą sakant, jei pabandysite suskaičiuoti ir palyginti aptinkamus butelius abiejose pusėse [veidrodyje ir priešais jį – V. G.], jums nepavyks, nes yra neatitikimas tarp to, kas pavaizduota veidrodyje, ir to, kas turėtų jame atsispindėti.
Dar akivaizdesnis didžiulis neatitikimas [veidrodyje – V.G.] yra sietinas su moters atvaizdu, nes šios veikėjos atvaizdas yra visiškai kitoks, nei turėtumėte jį ten matyti. Nereikia turėti daug optikos žinių, kad galėtumėte tą suprasti – tai galima pajausti iš kylančio nejaukumo, žiūrint į paveikslą: tam, kad pamatytume moters atvaizdą toje vietoje, kur jis patalpintas taip, kaip ją matome, reikia, kad žiūrovas ir dailininkas atsidurtų štai šioje vietoje, kurią rodau lazdele, t. y. šiek tiek šone, tuomet moters atvaizdas iš tiesų būtų ten, kur pavaizduotas, o, tiksliau, jį pamatytume čia, šiek tiek toliau, prie dešiniojo krašto. Kad moters atvaizdas pasislinktų į dešinę, reikia, jog žiūrovas arba dailininkas taip pat pasislinktų į dešinę. Sutinkate? Bet juk akivaizdu, kad dailininkas negali pasislinkti į dešinę, nes mato merginą ne iš profilio, o tiesiai prieš save. Kad galėtų nupiešti moters figūrą toje vietoje, kurioje ji yra, jis turi būti priešais ją, žvelgti tiesiai į veidą; jei nori nutapyti jos atvaizdą čia, dešiniajame krašte, jis turi būti kitoje vietoje. Todėl dailininkas yra užėmęs – ir tuo pačiu žiūrovas yra kviečiamas užimti – iš karto, o, tiksliau, vienu metu, dvi nesuderinamas vietas: vieną štai čia priešais, o kitą štai ten šone.
Tačiau yra sprendimas, kuris galėtų padėti sutvarkyti kylančius sunkumus: yra viena pozicija, kaip galima atsidurti prieš moterį, visiškai veidu į veidą, ir pamatyti tokį jos atvaizdą [veidrodyje – V. G.], – jei būtų išpildyta sąlyga, kad veidrodis yra pakreiptas kampu į kairę ir po truputėlį nyksta, toldamas į gilumą. Žinoma, galime svarstyti, ar tai būtų įmanoma, bet matote, kad veidrodžio kraštas yra paralelinis marmuriniam paviršiui, kuris taip pat yra ir paveikslo kraštas, todėl negalime pripažinti, jog veidrodis tolsta įstrižai, vadinasi, privalome dailininkui priskirti dvi vietas.
Reikia pridėti dar vieną sunkumą: matote atvaizdą veikėjo, bandančio kalbėti su moterimi; suprantame, kad pagal tai, kaip nutapytas jo atvaizdas, jis turi būti toje vietoje, kurią yra užėmęs dailininkas. Jeigu kažkas, kalbantis su moterimi, stovėtų priešais ją, stovėtų taip arti, kaip dabar matome, tai ant moters veido, ant jos baltos krūtinės, ant marmurinio paviršiaus būtinai kristų nors koks šešėlis. Bet jo nėra: apšvietimas krenta tiesiai, plieskia į moters kūną bei marmurą be jokių kliūčių ar uždangų; tam, kad atvaizdas būtų toks, koks yra, būtina, kad ten kažkas stovėtų, o kad būtų toks apšvietimas, reikia, jog ten niekas nestovėtų. Centras ir dešinė pusė nesuderinamos: turime to, kas yra, ir to, ko nėra, nesuderinamumą.
Sakysite, kad šis dalykas nėra jau toks esminis, jog vieta, kuri vienu metu užimta ir tuščia, yra būtent dailininko vieta; argi Manet, palikdamas tuščią vietą moters priešakyje, ir tuo pačiu atvaizduodamas veidrodyje kažką, kas į ją žiūri, nenurodo, jog būtent žiūrinčiojo ir nėra toje vietoje priešais? Dailininko buvimas ir nebuvimas, jo žvilgsnio į savo modelį artumas, jo nebuvimas, jo nutolimas – visa tai simbolizuojama štai tokiu būdu. Į tokį pasvarstymą atsakau kitaip: ne, ne taip yra, nes kai matome veikėjo atspindį, kuris numanomai yra dailininko, – nors jis neprimena dailininko, – šis atspindys atrodo žvelgiąs į padavėją iš viršaus; šis žvilgsnis į barą taip pat kryptų žemyn, jei čia iš tiesų būtų pavaizduotas dailininko, besiruošiančio užkalbinti moterį, reprezentacijos žvilgsnis, – jis turėtų į ją žiūrėti kitaip, nei dabar matome; jei būtume su juo tame pačiame aukštyje, žvilgsnis kryptų žemyn ir matytume barą iš visai kitos perspektyvos. Juk matote, kad žiūrovas ir dailininkas iš tikrųjų yra tame pačiame lygyje kaip ir padavėja, netgi, tikėtina, šiek tiek žemiau jos, nes atstumas tarp marmuro ir veidrodžio kraštų yra labai nedidelis. Ši erdvė yra stipriai suspausta, taigi tokį vaizdą gali nurodyti tik žvilgsnis aukštyn, o ne žemyn.
Matote tris nesuderinamumo sistemas: dailininkas turėtų būti štai čia ir ten krašte; priekyje kažkas turėtų ir neturėtų būti; žvilgsnis krenta žemyn ir kyla aukštyn. Šios trys neįmanomybės [impossibilité] neleidžia suprasti, kurioje vietoje turėtume būti, kad išvystume šį vaizdą; matyt, šis stabilios ir apibrėžtos žiūrovo vietos pašalinimas yra esminė šio paveikslo savybė, paaiškinanti, kodėl žiūrėdami jaučiamės pakerėti ir tuo pačiu nejaukiai.
Klasikinė tapyba su savo linijų, perspektyvų, išnykimo taško ir kitko sistema priskiria žiūrovui ir dailininkui tam tikrą tikslią vietą, fiksuotą nepakeičiamą žiūrėjimo vietą, iš kurios stebint paveikslą nekyla abejonių, iš kur žiūrima, – iš viršaus ar apačios, iš šono ar priekio; tačiau tokiame paveikslą kaip šis, nepaisant nepaprasto veikėjo artumo, – nors kyla įspūdis, kad viskas čia yra šalia, jog viską galima ranka paliesti, – taigi nepaisant to, arba gal kaip tik dėl to, o gal, tiksliau, abiejų dėka, neįmanoma suprasti ir surasti vietos, iš kurios dailininkas nutapė šį paveikslą; taip pat neaišku, kur turėtume atsistoti, kad išvystume šį vaizdą. Naudodamas tokią atlikimo techniką, Manet žaidžia su paveikslo normatyvinės erdvės savybe, kuri paprastai reprezentuojama taip, jog yra įtvirtinama mūsų vieta, kuri savo ruožtu įtvirtina tą vienetinį tašką, iš kurio stebime paveikslą, o štai čia paveikslas tampa tokia erdve, prieš kurią arba kurios atžvilgiu galima judėti: judantis prieš paveikslą žiūrovas, realiai iš priekio tvieskianti šviesa, nenutrūkstamai besidubliuojančios vertikalės ir horizontalės, gilumos slopinimas – štai tokia reprezentacija leidžia tikrai drobei, jos materialumui (kažkuria prasme jos fiziškumui) iškilti, pasirodyti ir suspindėti visomis šiomis savybėmis3.
Žinoma, Manet neišrado nereprezentatyviosios tapybos, nes viskas Manet kūryboje yra reprezentatyvu; jis tik išryškino, žaisdamas reprezentacija, pamatinius drobės materialiuosius elementus, taigi, jeigu taip norite, pabandė išrasti paveikslą-objektą, tapybą-objektą, o tai neabejotinai yra pamatinė sąlyga, norint vieną dieną galiausiai atsikratyti reprezentacijos bei leisti esmiškai suspindėti grynoms ir paprastoms erdvės savybėms, iškilti materialiosioms savybėms kaip tokioms.
Michel Foucault
Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Gustas
Redagavo Linas J. Jankauskas
Versta iš: Michel Foucault LA PEINTURE DE MANET suivi de MICHEL FOUCAULT, UN REGARD; sous la direction de Maryvonne Saison; Paris: Seuil, 2004, p. 43–47.
MANET TAPYBA PAGAL MICHELĮ FOUCAULT:
Žiūrovo vieta
Susijęs įrašas:
Apie tai, kaip „atrandami/atsiranda“ tekstai: Foucault paskaitos apie Manet istorija
Jeigu jums svarbus šis įrašas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tai, ką šiandien čia randate, rytoj jau gali būti nepasiekiama.
…
- Édouard Manet, Un bar aux Folies-Bergère; 1882, drobė, aliejiniai dažai, 96 x 130 cm. Courtauld meno instituto galerija, Londonas. 1881 metų eskizą galite rasti Amsterdame. Čia yra analizuojama Courtauld galerijoje esanti paveikslo versija, o ne 1881 m. eskizas. – Maryvonne Saison – M. S. – pastaba.
- Jean Auguste Dominique Ingres (1780–1867) – prancūzų tapytojas, vienas žymiausių Prancūzijos klasicistų. – Red. past.
- Kaip nurodo Danielis Defert’as, „Barą Folies-Bergère“ Foucault vertino priešingai, nei Velasquezo paveikslą „Meninos“ [1656], kurį jis tiksliai ir kruopščiai aprašė tekste pavadinimu „Les Suivantes“, Les Mots et les Choses, Paris, Gallimard, 1966, p. 19–31. – M. S. past.

