Pateikiamame straipsnyje, bandant apibrėžti politikos sampratą Leo Strausso mąstyme, pasitelkiamas šio vokiečių-amerikiečių politikos filosofo tekstas Farabi’s Plato („Farabio Platonas“), kuriame per palyginimą su filosofija atsiskleidžia jo politikos samprata. Taip pat parodoma, kodėl Straussas kritikuoja modernybės projektą ir alternatyvą jam mato būtent klasikiniame mąstyme.
Ištrauka iš Steveno B. Smitho knygos „Skaitant Leo Straussą: politika, filosofija, judaizmas“ (2006).
Čia pateikiamomis esė norima prisidėti prie geresnio Leo Strausso filosofijos supratimo. Jomis nesiekiama pateikti išsamios Strausso gyvenimo ir kūrybos apžvalgos, juo labiau imtis vertinti jo mokymo poveikio ar jo vardu įsteigtos politinės minties mokyklos. Šiose esė bandoma nagrinėti pagrindinę aktualumo neprarandančią Straussą dominusią temą – tai, ką jis pats pavadino „teologine-politine problema“, metaforiškai ją įvardindamas Jeruzalės ir Atėnų klausimu.
Šiandien, gyvenant pertekliaus ir sotumo nestokojančioje Žemės rutulio pusėje, kasdien užtikrintai smelkiantis tinginystės būsenai ir užvaldant vienkrypčiam mąstymui, būtina suvokti ir atmesti ekonominės naudos bei socialinio patogumo siekius; dabar, kai mūsuose nevyksta smurtinių kataklizmų, intelektualinio pasiaukojimo reikia dar labiau. Būtina dar kartą sustoti ir atlikti laisvą sprendimą – pasirinkti egzistencinį šuolį ir aukoti. Šiai veiklai sukuriame DALYBŲ terpę: sieksime internete iš(į)viešinti periodikoje bei knygose nugrimzdusius, atvirai nepasiekiamus tekstus.
„Walteris Benjaminas sakė, kad knyga gali išlikti tūkstantį metų neperskaityta, kol sulauks tinkamo skaitytojo. Knygos niekur neskuba. Kūrybos aktas niekur neskuba; jis atsiveria mums, suteikdamas amžiną privilegiją.“ (G. Steiner)
Ištrauka iš pokalbio su literatūros kritiku ir teoretiku George’u Steineriu.
Siūlome artimiau susipažinti su prancūzų psichoanalitiku ir psichiatru Jacquesu Lacanu (1901–1981), žiūrint du dokumentinius filmus, kuriuose įamžintos Lacano, – įtakojusio klinikinę psichoanalizę, kritikos teoriją, lingvistiką, poststruktūralizmą, XX a. Prancūzijos filosofiją ir kino teoriją, – mintys apie psichoanalizę, mirtį, kalbą, meilę, atskirtį, paranoją ir gyvenimą.
Baigdamas savo istorijos V knygą, Tukididas vaizduoja šešioliktųjų karo metų (416–415 m. pr. Kr.) įvykius, smulkiai aprašydamas Mèlo salos polio (senos Spartos kolonijos Kikladų salyne) paėmimo epizodą. Karo pradžioje (431 m. pr. Kr.) dorėnų gyvenami Melas ir Tera buvo vienintelės Atėnų nepalaikiusios Egėjo jūros salos (Thuc., II, 9, 4). Atėniečių pajėgos, vadovaujamos Nikijo, Melą užkariauti… Skaityti toliau »
Tukidido kritiškumas ir objektyvumas, kuriuo didžiavosi jis pats ir kurį daug gyrė Naujųjų laikų istorikai, turi savo Achilo kulną. Tai jo istorijos veikėjų kalbos: kaip ir kituose Antikos bei Viduramžių istorikų kūriniuose ir kitaip nei moderniųjų istorikų darbuose, Tukidido istorijos veikėjai sako (dažnai ilgas) retorines kalbas. Tukidido pirmtakai Herodotas ir Hekatajas, poetų pavyzdžiu mielai kalbomis… Skaityti toliau »