„Bhagavadgyta“ – didysis senovės Indijos dvasinės išminties lobis: šventraštis, vedantų – indiškosios filosofinės sistemos – tekstas, atskleidžiantis klasikinės jogos principus bei pasaulio nedalumo sampratą. Užrašytas šventraštis buvo giesmės forma sanskrito kalba. Kūrinio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas „Viešpaties Giesmė“.
„Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju.“
Ši pagarsėjusi eilutė iš hinduistų šventojo rašto „Bhagavadgyta“ apibūdina amerikiečių fiziką, atominės bombos „tėvą“ J. Robertą Oppenheimerį, tačiau jos reikšmė yra sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ukrainos filosofų bendruomenė pradeda projektą ‘Philosophers for Ukraine’ („Filosofai už Ukrainą“).
Sumanymo tikslas – surinkti trumpus pasaulio filosofų pareiškimus, kuriuose jie pasisakytų apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir palaikytų ukrainiečius.
Aplinkkeliai.lt redaktoriaus, VILNIUS TECH universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektoriaus Tautvydo Vėželio įžvalgos apie filosofiją, kurią matydamas ir mąstydamas kūrė Arvydas Šliogeris, tikras filosofas, pasižymėjęs išskirtine erudicija, egzistencine laikysena, kalbos dovana ir savitu žvilgsniu į pasaulį.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Tai ištrauka iš Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“. Keista ištrauka kaip ir pats rusų rašytojas, kuris Lietuvoje menkai žinomas, todėl pristatome šį autorių, pasitelkę jo kūrinį „Duobė“, kurio herojai – darbininkai ir valstiečiai – kuria šviesią ateitį; visą šią istoriją lydi absurdo ir pasmerktumo jausena, persmelkianti tiek aprašomas didingas statybas, tiek visą sovietinį projektą, tiek gyvenimą apskritai.
Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?
Kas yra filosofija? Ką slepia šis akivaizdus klausimas? Filosofija nėra disciplina, kurioje galima apibrėžti dalykus ir ribas, kaip mėgino daryti Deleuze’as ar kaip daroma universitetuose, stengiantis atkurti linijinę ir viltingai pažangią istoriją. Filosofija yra ne esmė, o intensyvumas ir gali netikėtai suteikti gyvybę kiekvienai sričiai – menui, religijai, ekonomikai, poezijai, aistrai, meilei, netgi nuoboduliui. Ji primena vėją, debesis ar audrą: kaip ir šie, ji ūmai sukuria, sukrečia, pakeičia ir net sugriauna sutvertą vietą, bet, būdama nenuspėjama, prasiaučia ir išnyksta.