Filosofija kaip tarpdisciplininis intensyvumas

pagal | 2020 03 08

Kas yra filosofija? Ką slepia šis akivaizdus klausimas? Filosofija nėra disciplina, kurioje galima apibrėžti dalykus ir ribas, kaip mėgino daryti Gilles’is Deleuze’as ar kaip daroma universitetuose, stengiantis atkurti linijinę ir viltingai pažangią istoriją. Filosofija yra ne esmė, o intensyvumas ir gali netikėtai suteikti gyvybę kiekvienai sričiai – menui, religijai, ekonomikai, poezijai, aistrai, meilei, netgi nuoboduliui. Ji primena vėją, debesis ar audrą: kaip ir šie, ji ūmai sukuria, sukrečia, pakeičia ir net sugriauna sutvertą vietą, bet, būdama nenuspėjama, prasiaučia ir išnyksta.

– Giorgio Agamben – 1

⁄ ⁄ ⁄

ANTONIO GNOLIO ¦ Jūs pristatote kintantį filosofijos vaizdinį.

GIORGIO AGAMBEN ¦ Patirties lauką skirstau į dvi pagrindines kategorijas: vienoje pusėje – esmės, kitoje pusėje – intensyvumas. Kalbant apie esmes, yra galimybė pažymėti ribas, apibrėžti temas ir klausimus, atsekti kartografiją; kita vertus, intensyvumas neturi išskirtinės vietos.

AG ¦ Ar jis gali įsivietinti bet kur?

GA ¦ Šia prasme filosofija, mąstymas, yra intensyvumas, kuris gali veržtis ir gaivinti bet kurią sritį. Šiuo įtampos pobūdžiu ji dalijasi su politika. Net politika yra intensyvumas; priešingai nei galvoja politikos ekspertai, net ir politika neturi išskirtinės vietos. Tai atsiskleidžia ne tik negūdžioje istorijoje, bet visai netikėtai ir religijoje, ekonomikoje; netgi estetika gali įgyti lemiamą politinį intensyvumą bei tapti priešiškumo ir nesantaikos telkiniu. Nereikia nė sakyti, kad intensyvumai yra daug įdomesni nei esmės. Jei esmės ir disciplinos – pagaliau kaip pats gyvenimas, – išlieka inertiškos, jei jos nepasiekia tam tikro intensyvumo, jos atrofuojasi į biurokratines praktikas.

AG ¦ Poezija gali būti priešnuodis prieš smukimą į biurokratines praktikas. Jūs dažnai pabrėžiate sąsają tarp filosofijos ir poezijos – tą pačią sąsają, kurią Heideggeris įtvirtino savo apmąstymų centre. Kas sudaro šią sąsają?

GA ¦ Visada maniau, kad filosofija ir poezija yra ne dvi atskiros esmės, o du intensyvumai, kurie linksta į unikalų kalbos lauką dviem priešingom kryptim – grynu suvokimu ir grynu garsu. Nėra poezijos be mąstymo, lygiai kaip nėra mąstymo be poetinės akimirkos. Šia prasme Hölderlinas ir Capronis yra filosofai, kaip ir tam tikros Platono ar Benjamino prozos dalys yra gryna poezija. Jei kas nors drastiškai skiria dvi stovyklas, tuomet aš nežinau, kuriai priklausau.

AG ¦ Jūsų intelektualinėje biografijoje išnyra akademinis laipsnis teisėje, bet labai neįprastai, su disertacija, skirta Simonai Weil. Kaip tai nutiko?

GA ¦ Simoną Weil atradau Paryžiuje 1963 ar 1964 metais, kai Tschann knygyne Monparnase atsitiktinai nusipirkau pirmąjį jos Cahiers leidimą2. Knyga mane taip apstulbino, kad vos grįžęs į Romą perskaičiau ją Elsai Morantei, kuri ją sužavėjo. Tuojau nusprendžiau, kad turėčiau skirti savo teisės filosofijos disertaciją politinei Weil minčiai. Tuo metu Italijoje jos pamąstymai buvo beveik nežinomi, o aš apie tai žinojau daug daugiau nei mano darbo vadovai, pas kuriuos studijavau, įgydamas savo laipsnį.

AG ¦ Kas jus pakerėjo jos mąstyme?

GA ¦ Iš dalies asmenybės ir įstatymo sampratų kritika, kurią Weil išplėtojo [savo esė] La personne et le sacré („Asmenybė ir šventybė“)3. Tuo pačiu skaičiau Marcelio Mauss’o esė apie asmenybės sampratą, ir tuomet man tapo aiškesnis santykis, kuris tampriai jungia modernaus individo juridinį asmenį ir teatrinę (taigi ir teologinę) kaukę. Galbūt teisės kritikos, kurios niekada neapleidau nuo pirmojo Homo Sacer4 tomo pasirodymo, šaknų reikia ieškoti Weil esė.

AG ¦ Kita šaknis jūsų mąstymo struktūroje yra Walteris Benjaminas.

GA ¦ Gyvenime esama įvykių ir susitikimų, kurie tiesiog griūte užgriūna. Jie, taip sakant, nesiliauja mus lydėti. Susidūrimas su Benjaminu – kaip ir su Heideggeriu Le Tore – yra iš šios srities. Kaip sako teologai, Dievas kaskart kuria pasaulį, lygiai taip rutuliojasi ir šie susitikimai. Mano skola Benjaminui yra begalinė.

AG ¦ Skola – galingas žodis.

GA ¦ Čia pakaks paminėti išimtinai metodologinę problemą. Būtent jis išmokė mane semtis stiprybės iš tolimo istorinio konteksto, apibrėžto reiškinio, padedančio atkurti gyvenimą ir veikimą dabartyje. Be šito nebūtų įmanomi mano įsiveržimai į tokius laukus kaip teologija ir teisė, politika ir literatūra. Kai taip atkakliai persekioji autorius, tuomet sukuri reiškinius, kurie atrodo beveik magiški, bet jie tėra to atkaklumo pasekmė. Taip nutiko man, kai atradau Benjamino rankraščius, pirmiausia Romoje, jo jaunystės draugo namuose, o tada Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje (mintyje turiu knygos rankraštį apie Baudelaire’ą, kurį Benjaminas rašė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais).

AG ¦ Pastaruoju metu ėmėte intensyviau mąstyti apie „biopolitiką“. Ar dėl šio koncepto iš esmės turėtume dėkoti Micheliui Foucault?

GA ¦ Žinoma. Bet man buvo svarbi pati metodo problema Foucault darbuose, būtent archeologija. Esu įsitikinęs, kad mūsų dienomis vienintelė prieiga prie dabarties yra praeities tyrinėjimas, archeologija. Remdamiesi Foucault, turėtume suprasti, kad archeologiniai tyrimai nėra tik dabarties projektų apie praeitį nagrinėjimo šešėlis. Mano atveju, šis šešėlis dažnai yra ilgesnis už tą, kurį metė pats Foucault, ir siekia tokius laukus kaip teologija ir teisė, į kuriuos Foucault retai žvelgė. Žinoma, gali paaiškėti, kad mano tyrimų rezultatai yra ginčijami, bet viliuosi, kad bent jau grynai archeologiniai tyrimai, kuriuos išplėtojau veikaluose Stato di Eccezione („Išimties būklė“)5, ll regno e la gloria („Garbės karalystė“)6 ar knygoje apie priesaiką7, mums padeda suprasti laikmetį, kuriame gyvename.

AG ¦ Kitas mąstytojas, kuris padėjo suprasti laikmetį, kuriame gyvename, buvo Guy Debord’as ir jo knyga „Spektaklio visuomenė“8, – tai tekstas, kuris vis dar padeda mums suprasti mūsų dabartį.

GA ¦ Perskaičiau ją vos tik ji pasirodė 1967-aisiais. Su Guy tapome draugais daug vėliau, 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Tačiau prisimenu, – pirmąkart ją skaitant ir bendraujant tarpusavyje, – kaip gėrėjausi jo protu, visiškai laisvu nuo ideologinių prietarų, kurie kompromitavo judėjimų likimus. 1968 ir vėlesniais metais judėjimų draugai, kuriuos lankiau, be baimės ar gėdos, visiškai atsisakę pastangų mąstyti, save vadino „maoistais“, „trockininkais“ ir pan. Tiek Guy, tiek aš padėtį suvokėme vienodai: jis – remdamasis meninio avangardo, kuriam priklausė, tradicija, aš – pasitelkęs poeziją ir filosofiją.

AG ¦ Debord’as apie save sakė: „Aš ne filosofas, aš strategas.“ Ką, jūsų nuomone, jis turėjo omenyje?

GA ¦ Nepaisant šio tvirtinimo, kurį cituojate, nemanau, kad jis jautė kažkokį konfliktą, kuo būti – filosofu ar strategu. Filosofija visada apima strategijos problemą, – netgi tirdama amžinybę ji gali veikti konfrontuodama su savo pačios laikmečiu.

AG ¦ Kuomet gyvenote Paryžiuje, dažnai matėte Italą Calviną. Koks buvo jūsų santykis su juo ir jo „iliuminuojančios geometrijos“ idėja?

GA ¦ Greta Calvino noriu paminėti Claudio Rugafiorio vardą, kurį anuomet, kartu su Calvinu, dažnai mačiau, kadangi drauge plėtojome žurnalo projektą, kuris niekada nebuvo įgyvendintas. Mes bandėme apibrėžti tai, ką tarpusavyje vadinome „itališkomis kategorijomis“ – konceptų poromis, per kurias siekėme apibūdinti italų kultūros struktūrą: „architektūra / klajojimas“, „tragedija / komedija“, „greitumas / paslankumas,“ – pastarąją galima tiesiogiai aptikti Calvino „Amerikietiškose pamokose“9. Buvau sužavėtas, kaip jos veikė Italo ir Claudio mintyse.

AG ¦ Kas būtent jus sužavėjo?

GA ¦ Tai, kad jie buvo dvi grynai analogiškos mąstymo formos, kurios įžvelgdavo panašumus ir atitikmenis pačiose netikėčiausiose vietose. Analogija yra pažinimo forma, kurią mūsų kultūra vis labiau ir labiau stumia į paraštes. Kalbant apie Calvino geometrinį ir mokslinį konceptą, manau, kad jis yra tinkamas. Jo konceptas yra labiau išorinė analoginės vaizduotės forma, tam tikras interpretacinis veržlumas, kuris jam kaskart leido perbraižyti literatūrinio pažinimo geografiją.

AG ¦ Pradžioje užsiminėte apie draugystę su Elsa Morante. Koks buvo jūsų santykis su tokio sudėtingo būdo moterimi?

GA ¦ Susitikimas ir draugystė su Elsa man buvo visapusiškai lemtinga. Calvinas kartą man pasakė, kad bendravimas su Elsa galėjo būti tik kultinis. Galbūt, bet su sąlyga, kad tiksliai apibrėšime, jog kulto objektas buvo ne Elsa, o tie dievai – nuo Rimbaud iki Simonos Weil, nuo Mozarto iki Spinozos, – kuriuos ji aistringai nagrinėjo ir aptarinėjo su draugais. Apie tai Elsa daug žinojo, žiauriai daug žinojo; regis, ta bekompromisė aistra, kurią ji jautė poezijai ir tiesai, truputį persidavė ir man, anuomet dar nepatyrusiam jaunuoliui. Mano manymu, nuo tada jau niekas negali nubrėžti aiškių ribų tarp literatūros ir filosofijos.

Giorgio Agamben // „Evangelija pagal Matą“ (Il vangelo secondo Matteo, 1964)

AG ¦ Žinau, kad per Morantę susipažinote su Pasoliniu. Prisidėjote prie mažos, bet puikios aktorių grupės, kuriant jo „Evangeliją pagal Matą“. Koks išliko prisiminimas iš filmavimosi patirties?

GA ¦ Prisimenu „Evangelijos“ veržlumą. Pasolinis nemėgo perfilmuoti scenų ir kiekvienas kalbėjo bei judėjo, kaip norėjo. Manau, kad tai filmas, kurį jis sukūrė natūraliausiai; tai filmas, kuris niekada nepretendavo būti tikroviškas. Vienintelė ilga pauzė filmavime įvyko dėl mano kaltės; paskutinės vakarienės scenos metu sėdėjau prie stalo, apkrauto didžiuliais raugintos duonos kepalais, ir turėjau Pierui Paolui priminti, kad per žydų Paschą duona turi būti nerauginta.

AG ¦ Minėjote savo susitikimus Le Tore su Heideggeriu ir jo seminarus, kuriuose lankėtės 1966 ir vėliau 1968 metais. Ką pamenate iš tų susitikimų?

GA ¦ Susitikimas su Heideggeriu, kaip ir su Benjaminu, niekada nesibaigė. Mano atmintyje tai išliko neatskiriama nuo Provanso peizažo, tuomet dar nepaliesto turizmo. Seminaras vyko ryte, mažo viešbučio, kuris mus priėmė, sode, tačiau, išėję pasivaikščioti po kaimiškas apylinkes, kartais persikeldavome į kokią trobelę. Pirmaisiais metais mes dalyvavome penkiese; kaip seminaro priedas buvo bendros vaišės ir aš naudojausi proga, kad Heideggeriui užduočiau klausimus, kurie mane labiausiai domino – ar jis skaitė Kafką, ar pažinojo Benjaminą. Bet tai jau beveik anekdotai.

AG ¦ Ką manote apie ginčus, kilusius po vadinamųjų „Juodųjų sąsiuvinių“ paskelbimo?

GA ¦ Šiuos ginčus palaiko „antisemitizmo“ apibrėžimo ir jo vartojimo neteisingas supratimas. Šiandien šis žodis nurodo kažką, kas susiję su žydų persekiojimu ir naikinimu. Šio žodžio nereikėtų vartoti, norint apibūdinti žmones, kurių nuomonės apie žydus, – net jeigu jos klaidingos, – neturi nieko bendro su minėtu reiškiniu. Vis dėlto taip elgiamasi, ir ne tik kalbant apie Heideggerį. Jei kiekvienas kritinis diskursas apie judaizmą, tarkime, pateiktas kaip pastabos dienoraštyje, yra smerkiamas kaip antisemitizmas, tuomet tai tolygu judaizmo pašalinimui kalbos pagalba.

AG ¦ Vienas akivaizdžiausių jūsų tyrimų pagrindinių akcentų yra filologija. Kodėl ja susidomėjote?

GA ¦ Filologija visada buvo esminė mano tyrimų dalis. Taip nutiko ne tik dėl filologinių darbų technine prasme – mintyje turiu Benjamino knygos apie Baudelaire’ą rekonstrukciją ir Capronio pomirtinių eilėraščių redagavimą, – tiesiog filologija ir filosofija, žodžių meilė ir tiesos meilė, jokiu būdu negali būti atskirtos. Tiesa buvoja kalboje ir filosofas, kuris neigia šią vietą, yra skurdus filosofas. Filosofai, kaip ir poetai, visų pirma yra kalbos saugotojai; iš tikrųjų tai yra politinė užduotis, ypač mūsų laikais, kuomet visomis priemonėmis mėginama suteršti ir iškraipyti žodžių prasmę.

⁄ ⁄ ⁄

Aš tikiu filosofijos ir poezijos sąsaja. Visada mylėjau tiesą ir žodį.

– Giorgio Agamben –

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Versta iš: Philosophy As Interdisciplinary Intensity: An Interview With Giorgio Agamben

Originalus tekstas: Giorgio Agamben: “Credo nel legame tra filosofia e poesia. Ho sempre amato la verità e la parola”

Susijęs tekstas: Geras poetas mąsto, o geras mąstytojas kuria poeziją

 

  1. Giorgio Agamben, Che cos’è la filosofia? / Macerata: Quodlibet, 2016.
  2. Simone Weil, Cahiers I / Paris: Plon, 1940.
  3. Esė iš minėtos S. Weil knygos Cahiers.
  4. Giorgio Agamben, Homo sacer: Il potere sovrano e la nuda vita / Torino: Einaudi, 1995. // Lietuviškas leidimas: G. Agamben, „Homo Sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“ / Vilnius: Kitos knygos, 2016; iš italų kalbos vertė Saulius Jurga.
  5. Giorgio Agamben, Stato di Eccezione / Torino: Bollati Boringhieri, 2003.
  6. Giorgio Agamben, ll regno e la gloria. Per una genealogia teologica dell’economica e del governo / Torino: Bollati Boringhieri, 2009.
  7. Giorgio Agamben, Il sacramento del linguaggio. Archeologia del giuramento / Torino: Bollati Boringhieri, 2008.
  8. Guy Debord, La sociéié du spectacle / Paris: Buchet-Chastel, 1967. // Lietuviškas leidimas: G. Debord, „Spektaklio visuomenė“ / Kaunas: Kitos knygos, 2006; iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas.
  9. Italo Calvino, Six Memos for the Next Millennium / Cambridge, MA: Harvard University Press, 1988.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *